Administracinė byla Nr. eA-15-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03761-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 57.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. A51139283/20(2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja nurodė, kad ji yra pretendentė nuosavybės teisėms atkurti buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas), pareiškėja 2020 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl veiksmų atlikimo. Prašyme pareiškėja nurodė, kad, susipažinusi su tinklalapyje regia.lt esančia informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra laisvos ir neužstatytos žemės plotas, kuris remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, gali būti atkurtas (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams. Kartu su prašymu pareiškėja atsakovui pateikė ištrauką iš regia.lt tinklalapio, kurioje apytikriai pažymėta laisva ir neužstatyta valstybinė žemė, į kurią galėtų būti atkuriamos pareiškėjos ir kitų pretendentų nuosavybės teisės. Prašymu pareiškėja atsakovo prašė vykdyti Atkūrimo įstatymu ir Nutarimu atsakovui priskirtinas funkcijas, t. y. parengti visus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti ginčo teritorijoje natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams. Atsakovas Sprendimu atsisakė atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, nurodydamas, jog visa laisva ir valstybės išperkamai nepriskirta žemė buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo ribose jau yra grąžinta piliečiams natūra bendrosios nuosavybės teise. Atsakovas nusprendė, jog nors ginčo teritorija ir patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją, pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimas nėra galimas laisvame ir neužstatytame žemės plote (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Atsakovas nurodė, jog ši teritorija priskiriama valstybės išperkamai žemei.

3.       Pareiškėja nesutiko su Sprendimu, nes viešai prieinamų duomenų analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad Sprendime nurodomi argumentai, pateikiamos tariamo negalimumo ginčo teritorijoje atkurti nuosavybės teises priežastys neatitinka tikrovės. Anot pareiškėjos, atsakovas dėl šių aplinkybių negalėjo atsisakyti vykdyti Atkūrimo įstatyme imperatyviai atsakovui nustatytas funkcijas, paneigti pareiškėjos ir kitų teisėtų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises ir teisėtus interesus.

4.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas laikomas užstatytu, tenkinantis viešuosius poreikius, todėl jis negali būti grąžinamas natūra privačiam asmeniui, t. y. pareiškėjai. Raudonosios linijos kerta ginčo žemės sklypą šiaurinėje dalyje, žemės sklypas išskiriamas juoda nenutrūkstama linija užapvalintais kraštais. Ginčo žemės sklype gausu pėsčiųjų takų ir planuojama dar juos įrengti, atsižvelgiant į visuomenės poreikį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad jeigu yra požymiai, patvirtinantys, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, žemės grąžinimas natūra nėra galimas. Taigi, ne tik teisės aktai, bet ir formuojama teismų praktika suteikia teisę savivaldybei nustatyti, įvertinti ir pripažinti visuomenės poreikį konkrečiai teritorijai, o savivaldybės vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neapsiriboja tik žemės sklypų formavimo funkcijos vykdymu.

6.       Atsakovas pažymėjo, jog atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą dar ir dėl to, kad ginčo sklypo šiaurinėje dalyje yra įrengti ESO elektros ir dujų tinklai, kurie tenkina viešąjį interesą, t. y. įrengtas dujų ir elektros tiltas (duomenys neskelbtini) ir kitiems mikrorajonų gyventojams. Visa ginčo teritorija yra svarbi gyventojų interesams užtikrinti, kadangi žemės sklypu atskiriama daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo teritorija nuo gatvės triukšmo ir taršos, todėl būtent dėl šių priežasčių ginčo žemės sklypas negali būti privatizuojamas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvi būtinybė, kartu ir valstybės pareiga nuosavybės teisinius santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų žemės teisinių santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija – naudojimas pagal paskirtį, kas lemia, jog šiuo atveju turi būti užtikrinamas viešasis interesas. Atsakovas vertino, jog teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir paneigiant visos visuomenės teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, jo grąžinimas natūra nėra galimas ir tai reiškia, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundo reikalavimas dėl jo panaikinimo turėtų būti atmestas. Atsakovas akcentavo, jog vien pareiškėjos nesutikimas su tuo, kad Administracija nepritarė atkūrimui natūra, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą atmetė.

8.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

8.1.       Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu „Dėl veiksmų atlikimo“, prašydama parengti visus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams. Prašyme pareiškėja nurodė, kad, susipažinusi su tinklalapyje regia.lt esančia informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, yra laisvos ir neužstatytos žemės plotas, kuris, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, gali būti atkurtas (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams. Kartu su prašymu pareiškėja atsakovui pateikė ištrauką iš regia.lt tinklalapio, kurioje pažymėta laisva ir neužstatyta valstybinė žemė, į kurią galėtų būti natūra atkuriamos pareiškėjos ir kitų pretendentų nuosavybės teisės.

8.2.       Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyrius Sprendimu nurodė, jog visa laisva (neužstatyta) ir valstybės išperkamai nepriskirtina žemė buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo ribose jau yra grąžinta piliečiams natūra bendrosios nuosavybės teise. Nors ginčo teritorija ir patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją, pareiškėjos laisvame ir neužstatytame žemės plote (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimas negalimas. Sprendimu pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ši teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, kadangi ši teritorija patenka tarp (duomenys neskelbtini) gatvių raudonųjų linijų; yra užimta inžineriniais tinklais, viešiesiems poreikiams naudojama ir numatoma naudoti infrastruktūra – šaligatviai, pėsčiųjų takai, būsimojo dviračių tako teritorija; teritorija tarnauja kaip bendro (viešo) naudojimo želdynų plotas, kuriuo atskiriama daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo teritorija nuo gatvės triukšmo ir taršos. Sprendime taip pat nurodoma, jog nuosavybės teisių atkūrimas ginčo teritorijoje nėra galimas dėl to, kad minėtą žemės plotą reglamentuoja ir jo naudojimą viešiesiems poreikiams užtikrinti nustato Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1525 patvirtinto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendiniai ir šioje teritorijoje galioja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-1856 „Dėl Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano sprendiniai (toliau – ir Specialusis planas).

9.       Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, analizavo Detalųjį planą ir nustatė, kad Detaliojo plano ribos baigiasi šiek tiek toliau nei ginčo teritorija, t. y. nedidelė žemės sklypo pietinės dalies teritorijos patenka į Detalųjį planą, raudonosios linijos kerta ginčo žemės sklypą šiaurinėje dalyje (išskiriamas juoda linija užapvalintais kraštais), o pilka plona linija pažymėti šaligatviai, pėsčiųjų takų ribos. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad žemės sklypas nekerta raudonosios linijos ar nedaro jokios įtakos jam privatizuoti. Teismas pažymėjo, jog asmens teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra: galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams, o pagrįstas ir teisės nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir priėjo prie išvados, jog ne tik teisės aktai, bet ir teismų praktika suteikia teisę savivaldybei nustatyti, įvertinti ir pripažinti visuomenės poreikį konkrečiai teritorijai, o savivaldybės vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neapsiriboja tik žemės sklypų formavimo funkcijos vykdymu.

10.       Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas netenkino pareiškėjos prašymo dar ir dėl to, kad ginčo sklypo šiaurinėje dalyje yra įrengti elektros ir dujų tinklai, kurie tenkina viešąjį interesą.

11.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, aptarė teritorijų planavimo tikslus, procedūrą, nurodė, jog tai viena iš savivaldybių funkcijų. Teismas vertino Specialiojo plano sprendinius ir nustatė, kad ginčo žemės sklypas į juos patenka, o Specialusis planas yra bendrojo plano sudėtinė dalis.

12.       Teismas nustatė, kad Sprendime nurodoma, jog visa ginčo teritorija yra svarbi gyventojų interesams užtikrinti, kadangi ginčo žemės sklypu atskiriama daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo teritorija nuo gatvės triukšmo ir taršos, tad teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas ir dėl šios priežasties negali būti privatizuojamas, kadangi visuomenė turi teisę į sveiką, švarią aplinką bei poilsį, kuo švaresnę aplinką, tai ypač būtina įgyvendinti tankiai apgyvendintose vietovėse. Teismas pastebėjo, jog visuomenė, ilgą laiką galėjusi naudoti ginčo žemės sklypo teritoriją poilsiui ir rekreacijai, turi teisėtą lūkestį ir interesą išlaikyti esamą padėtį, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga savivaldybės bendruomenei bei vykdanti savarankiškąsias savo funkcijas – teritorijų planavimą, savivaldybės bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą, želdynų, želdinių apsaugą, tvarkymą ir kūrimą, gyventojų poilsio organizaciją, privalo užtikrinti Vilniaus miesto darnią urbanistinę plėtrą bei tinkamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą. Teismas pažymėjo ir tai, kad žemė – visuotinė vertybė, kuri turi būti racionaliai ir efektyviai naudojama. Dėl to egzistuoja objektyvi būtinybė, kartu ir valstybės pareiga nuosavybės teisinius santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų žemės teisinių santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija – naudojimas pagal paskirtį, kas lemia, jog šiuo atveju turi būti užtikrinamas viešasis interesas, laikytini užstatytais ir natūra negrąžintinais.

13.       Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, nurodė, kad Sprendime nėra detalizuota, kokia konkrečiai minėto straipsnio dalimi (ir punktu) yra remiamasi darant išvadas, tačiau pažymėjo, kad Sprendime remiamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, jog ginčo teritorija patenka į minėtu sprendimu vietos bendruomenei svarbiomis pripažintas viešąsias erdves. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, o minėta teisės akto nuostata įvardija visus atvejus, kurie rodo, kad žemė yra užimta. Vienas tokių atvejų yra tai, kad žemė yra užimta savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Teismas priėjo prie išvados, kad Atkūrimo įstatymo prasme ne bet kokia savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalinga žemė laikytina užimta (išperkama), o tik žemė tam tikrų objektų, kurie skirti komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Taip pat, tokių objektų svarba vietos bendruomenei turi būti pripažinta savivaldybės tarybos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu pripažinus, jog tam tikros viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų, yra svarbios bendruomenei, todėl žemės grąžinimas natūra yra negalimas.

14.       Teismas nusprendė, jog Sprendime pareiškėjai buvo teisėtai ir pagrįstai atsakyta, jog jos nurodoma ginčo teritorija negali būti grąžinta natūra, todėl pareiškėjos skundą atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.) ir nepriteisė bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

15.       Pareiškėja J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą (skundžiamas sprendimas priimtas 2021 m. birželio 29 d., todėl apeliaciniame skunde nurodyta skundžiamo sprendimo data laikytina rašymo apsirikimu) ir priimti naują sprendimą – panaikinti Administracijos Sprendimą, įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams. Pareiškėja taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus – išrašus iš tinklalapių, kuriuos poreikis pateikti iškilo susipažinus su teismo sprendimu, bei priteisti iš Administracijos bylinėjimosi išlaidas.

16.       Pareiškėja teigia, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas išėjus už ginčo ribų, akivaizdžiai netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis, iš esmės vertinant tik atsakovo nepagrįstus ir tikrovės neatitinkančius argumentus, kuriems teismas pritarė, nepasisakęs dėl didžiosios dalies pareiškėjos argumentų, skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas politiniais, o ne teisiniais argumentais. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu savo poziciją dėl Sprendimo teisėtumo grindė papildomais argumentais, o tai, pareiškėjos įsitikinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatoms. Kadangi skundžiamas sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, jis naikintinas.

17.       Pareiškėja pakartoja bylos faktines aplinkybes ir teigia, jog ji įrodinėja, kad ginčo teritorijoje (duomenys neskelbtini) gatvių esanti valstybinė žemė yra tinkama nuosavybės teisėms atkurti, t. y., kad ginčo teritorija nėra priskiriama valstybės išperkamai žemei, yra laisva (neužstatyta). Pareiškėjos įsitikinimu, teismas neįvertino ginčui svarbaus skirtumo tarp „ginčo teritorijos“ ir „ginčo žemės sklypo“, kas galėjo turėti įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjos prašymo priede ginčo teritorija yra nurodyta apytikslė, preliminari. Pareiškėja akcentavo, kad ginčas yra kilęs ne dėl konkretaus žemės sklypo (kuris nėra suformuotas), o dėl teritorijos, kurioje formuotino žemės sklypo ribos, sklypo dydis nėra nustatyti. Pareiškėja nereikalauja ir niekada nereikalavo, kad atsakovas būtinai suformuotų žemės sklypą visoje apytiksliai apibrėžtoje teritorijoje, ypač jei jos dalyje yra objektyviai tą kliudančių daryti aplinkybių. Pareiškėją tenkina ir žemės sklypo suformavimas bei nuosavybės teisių atkūrimas ginčo teritorijos dalyje, kurioje nėra kliūčių tam padaryti (kuri nepatenka į raudonąsias linijas, į gretimo detaliojo plano patvirtintas ribas ir kt.). Pareiškėja nekvestionuoja, kad nedidelė visos ginčo teritorijos dalis patenka į patvirtintų gatvių raudonųjų linijų ribas, tačiau ji į šią teritoriją niekada ir nepretendavo. Atsakovas visą ginčo teritoriją laiko vientisu ir nedalomu žemės plotu, t. y. nustatęs formalią kliūtį nuosavybės teisėms atkurti kurioje nors nedidelėje teritorijos dalyje, deklaruoja negalimumą atkurti nuosavybės teises natūra visoje teritorijoje. Atsakovas byloje nėra pateikęs duomenų, kurie leistų spręsti, jog visiškai visoje ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas. Pareiškėjos vertinimu, teismas šį aspektą įvertino netinkamai.

18.       Pareiškėja nepagrįsta laiko teismo poziciją dėl raudonųjų linijų, nes ji nemotyvuota, deklaratyvi, nepasisakyta dėl pareiškėjos argumentų ir į bylą pateiktų įrodymų. Pareiškėja vadovaujasi gatvės raudonųjų linijų sąvoka (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 6.10 p.), tinklalapyje atviras.planas.lt prieinamais Vilniaus erdviniais duomenimis ir teigia, jog ginčo teritorija yra laisvoje žemėje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių raudonųjų linijų. Tai, kad ši teritorija ribojasi su gatvių raudonosiomis linijomis, nėra kliūtis suformuoti naują žemės sklypą tarp minėtų raudonųjų linijų ir šiame sklype atkurti nuosavybės teises pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi Sprendime atsakovas nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją, kaip motyvą / priežastį siekiant pagrįsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo teritorijoje negalimumą, tiek Sprendimas, tiek ir skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįsti, faktiškai neteisingi, todėl naikintini. Pareiškėja prie apeliacinio skundo prideda tinklalapio maps.vilnius.lt išrašą ir teigia, kad, pasinaudojant šiame tinklalapyje esančia ploto matavimo funkcija, galima preliminariai apskaičiuoti, kad tarp raudonųjų linijų esantis ginčo teritorijos plotas yra 4,271 kv. m, t. y. pakankamai didelis žemės sklypui suformuoti.

19.       Pareiškėja remiasi tinklalapyje regia.lt skelbiama informacija ir teigia, jog ginčo teritorijoje nėra jokių inžinerinių tinklų ar kitokių inžinerinės infrastruktūros įrenginių, visi inžineriniai tinklai (elektros, dujų linijos) yra įrengti ant ginčo teritorijos ribos, iš esmės sutampa su gretimų gatvių raudonųjų linijų ribomis, todėl teismo išvados šiuo aspektu nepagrįstos. Sprendime nėra nurodyta, kokia infrastruktūra yra įrengta ginčo teritorijoje, šaligatviai yra įrengti tik prie (duomenys neskelbtini) gatvių, t. y. greta ginčo teritorijos, gatvių raudonųjų linijų ribose. Pačioje ginčo teritorijoje nėra pėsčiųjų takų. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai parodo ginčo teritorijoje esant žolėje pramintus praėjimus, kurie nėra pėsčiųjų takai ir negali būti kliūtimi įgyvendinti pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ginčo teritorijoje natūra. Pareiškėja teigia, kad vien inžinerinės infrastruktūros, pėsčiųjų ar dviračių takų buvimas ginčo teritorijoje nėra kliūtis teritorijoje suformuoti žemės sklypą ir grąžinti pretendentams į jį nuosavybės teises natūra. Tokiu atveju infrastruktūros naudojimui teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nustatyti servitutai. Pareiškėjos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1667-552/2021 suformuotai praktikai.

20.       Pareiškėja laikosi pozicijos, kad ginčo teritorijoje nėra jokių kitų augalų, želdinių ar želdynų ir tai patvirtina tinklalapyje maps.google.lt prieinama informacija, tačiau teismas šių argumentų tinkamai neįvertino. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo teritorija būtų naudojama gretimų namų gyventojų poilsiui ar rekreacijai. Greta judrios gatvės esanti tuščia teritorija nėra patraukli poilsiui ar rekreacijai. Priešingai, byloje esantys duomenys parodo teritorijos faktinį nenaudojimą. Pareiškėja vadovaujasi želdyno sąvoka (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 str. 22–23 p.) ir nurodo, kad žolė ginčo teritorijoje pati savaime nėra laikoma želdiniu.

21.       Pareiškėja akcentuoja, kad Detaliojo plano patvirtintos galiojimo ribos nepatenka į ginčo teritoriją, tik ribojasi su ja. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų, o teismo sprendime nėra pateikiama jokių argumentų, kodėl ir kokiu būdu apibrėžtoje teritorijoje galiojančio Detaliojo plano sprendiniai galėtų daryti įtaką galimybei atkurti nuosavybės teises natūra gretimoje ginčo teritorijoje. Gretimoje teritorijoje galiojantis Detalusis planas savaime nenustato jokių apribojimų į jo galiojimo ribas nepatenkančiai ginčo teritorijai. Jokie apribojimai gretimai teritorijai savaime negali būti preziumuojami. Pareiškėjos vertinimu, teismas sprendime formaliai deklaravo, jog teritorija, esanti greta Detaliojo plano patvirtintų galiojimo ribų, turėtų tarnauti greta esančiam Detaliajam planui, t. y. būti naudojama Detaliajam planui įgyvendinti. Toks argumentas nemotyvuotas ir nelogiškas. Jei Detaliajam planui įgyvendinti yra reikalinga papildoma teritorija, ji turėtu būti įtraukta į Detaliojo plano patvirtintas galiojimo ribas. Kita vertus, teismo išvados apie gretimos teritorijos reikalingumą Detaliajam planui įgyvendinti yra visiškai deklaratyvios. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-98-525/2020 ir teigia, kad, net jei teritorijoje ir galiotų Detalusis planas, vien tai savaime nebūtų pagrindas atsisakyti patenkinti pareiškėjos prašymą.

22.       Pareiškėja teigia, kad Specialiojo plano sprendiniai numato dviračių tako įrengimą greta ginčo teritorijos. Jis turėjo būti įrengtas 2018 m., tačiau jokio tako dar nėra, atsakovas nepateikė duomenų, kad ketintų realiai įgyvendinti Specialiojo plano sprendinius. Atsakovas apsiribojo deklaratyviais teiginiais teismo posėdžio metu ir atsiliepime į skundą, o teismas vadovavosi žodiniais paaiškinimais ir / ar deklaratyviais argumentais procesiniame dokumente, o ne rašytiniais įrodymais byloje. Pareiškėja nurodo, kad pagal teisinį reglamentavimą, dviračių takai turi būti įrengiami gatvių raudonųjų linijų ribose.

23.       Pareiškėja nurodo, kad ginčo nagrinėjimo metu pagrindinis atsakovo argumentas buvo tai, kad ginčo teritorija savivaldybės yra numatoma kaip rekreacinė. Tokio argumento Sprendime nėra, todėl atsakovo veiksmai, kuomet iškilus ginčui teisme bandoma prie Sprendime nurodytų argumentų pridėti naujus motyvus, prieštarauja VAĮ nuostatoms. Ginčas byloje nagrinėjamas dėl Sprendimo teisėtumo, svarstant konkrečius jame nurodytus argumentus, atsakovas neturi teisės keisti (plėsti) administracinio sprendimo, bandant papildomai įtikinti teismą jo teisėtumu ar tinkamumu, o teismas tokių argumentų neturėjo vertinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde aptaria atsakovo nustatytus „žaliųjų salelių“ įrengimo kriterijus ir teigia, kad ginčo teritorija nėra naudojama visuomenės poreikiams ir to neplanuojama daryti ateityje.

24.       Pareiškėja nurodo, kad teismas, naudodamas naują argumentą apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą teritorijos svarbą vietos bendruomenei, išėjo už ginčo ribų. Atsakovas nei Sprendime, nei atsiliepime į skundą, nei teismo posėdžio metu nenurodė nei vieno argumento apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kurį skundžiamame sprendime mini teismas, todėl buvo pažeistas rungimosi ir dispozityvumo principas, apribota galimybė pareiškėjai pasisakyti dėl visų bylos aplinkybių ir argumentų. Teismas aiškiai nenurodė apie kokį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą kalbama, nėra jo datos, numerio. Pareiškėja vertina, kad būtent šis argumentas nulėmė teismo sprendimą. Pareiškėja nurodo savo iniciatyva atlikusi paiešką ir nustačiusi, jog teismas vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ ir pateikia argumentus, kodėl juo vadovautis nebuvo galima.

25.       Pareiškėja teigia, jog 2021 m. sausio 27 d. teismui pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo, kuriuo pateikė išrašus iš geoportal.lt tinklalapio, t. y. Laisvos žemės fondo duomenis apie ginčo teritoriją. Susipažinus su viešai prieinamais Laisvos žemės fondo duomenimis, matyti, kad visa ginčo teritorija yra įtraukta į Laisvos žemės fondą kaip „nenaudojama žemė“. Tai, kad ginčo teritorija yra įtrauka į Laisvos žemės fondą ir kategorizuojama kaip „nenaudojama žemė“, leidžia teigti, kad: (1) ginčo teritorija nėra priskirta valstybės išperkamai žemei, kaip nepagrįstai bando teigti atsakovas; (2) ginčo teritorija yra laisva (neužstatyta); (3) ginčo teritorija nebus naudojama gatvių ir keliu infrastruktūrai (inter alia (be kita ko) dviračiu takams) tiesti; (4) ginčo teritorija nėra priskirta visuomenės poreikiams. Teismas šių pareiškėjos įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, tai lėmė skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

26.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėja pateikia akivaizdžiai nepagrįstus argumentus, neteisingas ištraukas iš tinklalapių, dėl visų argumentų teismas jau pasisakė skundžiamajame sprendime, tad, Administracijos nuomone, pareiškėjos apeliaciniame skunde net nėra apeliacijos pagrindo, o vien tai, kad pareiškėja nesutinka su jai nepalankiu teismo sprendimu, nesudaro jokio teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir motyvuotą teismo sprendimą.

28.       Atsakovas pakartoja atsiliepime išdėstytus argumentus ir papildomai akcentuoja, kad Sprendime neminėjo, jog ginčo teritorija patenka į Detaliojo plano sprendinius. Iš Detaliojo plano išrašo matyti, kad jo ribos (stora juoda punktyrinė linija) baigiasi šiek tiek toliau nei ginčo žemės sklypas, t. y. nedidelė žemės sklypo pietinės dalies teritorija patenka į Detalųjį planą. Tačiau nepaisant to, viena iš priežasčių, dėl kurios Administracija nesutiko privatizuoti ginčo žemės sklypo – jo panaudojimas Detaliajam planui įgyvendinti, užtikrinant visuomenės poreikius. Minimas išrašas patvirtina teritorijos raudonąsias ribas, jos kerta ginčo žemės sklypą šiaurinėje dalyje, todėl šiuo aspektu teismo argumentai pagrįsti. Išraše pilka plona linija žymimi šaligatviai, pėsčiųjų takų ribos, ginčo žemės sklype gausu pėsčiųjų takų arba planuojama juos įrengti, atsižvelgiant į visuomenės poreikį. Ginčo sklypo šiaurinėje dalyje yra įrengti ESO elektros ir dujų tinklai. Akivaizdu, jog ginčo žemės sklypas atitinka visuomenės poreikio į pageidaujamą grąžinti natūra žemę sąlygas, tad negali būti grąžintinas natūra.

29.       Atsakovas nurodo, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ginčo teritorija patenka į nenaudojamą žemę. Tokį teiginį akivaizdžiai paneigia ištrauka iš www.geoportal.lt (ginčo teritorija pažymėta žalia spalva, t. y. kaip priskirtina pievoms, ganykloms. Natūralu, jog teritorija būtina visuomenei, nes tokia pat spalva žymimas, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) sodas). Ginčo teritorija nėra įtraukta į laisvą, nenaudojamą žemės plotą, tad ir dėl šios priežasties negali būti privatizuojama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Nagrinėjamoje byloje ginčas byloje kilo dėl Administracijos 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. A51-139283/20 (2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjos J. J. nurodytoje vietoje suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

31.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015; ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

32.       Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavęs, kad Sprendime nėra detalizuota, kokia konkrečiai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio dalimi (ir punktu) yra remiamasi darant išvadas, konstatavo, jog sprendžiant pagal faktines aplinkybes, nurodytas Sprendime, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. jis buvo tos nuomonės, jog Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymą.

33.       VAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai administracinio sprendimo turiniui. Administraciniame sprendime turi būti nurodyta: atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos (VAĮ 10 str. 5 d. 4 p.); administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.); administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.); administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką (VAĮ 10 str. 5 d. 7 p.).

34.       Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo Sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; ir kt.). Tokiu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

35.       Apeliacinės instancijos teismo teismo teisėjų kolegija patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad, priimant Sprendimą, nebuvo nurodyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio konkreti norma, tačiau, atsižvelgdama į formuojamą administracinių teismų jurisprudenciją vis dėlto laikosi kitokios pozicijos dėl Sprendimo atitikties VAĮ reikalavimams.

36.       Viena iš Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio normų, sutiktina, galėjo būti ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata – valstybės išperkamai žemei priskiriama ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį žemė, jei ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

37.       Tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemė iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus reikalingais šių kelių plėtrai (Sprendime nurodoma, jog ginčo teritorija patenka tarp (duomenys neskelbtini) gatvių raudonųjų linijų ir yra užimta inžineriniais tinklais), taigi kyla abejonė dėl kito teisinio pagrindo, kurio pagrindu taip pat galėjo būti netenkintas pareiškėjos prašymas.

38.       Taigi pirmosios instancijos teismas pats konkrečiai apibrėžęs teisinį reguliavimą pažeidė valdžių padalijimo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.).

39.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) įtvirtintas valdžių padalijimo principas reiškia, jog įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

40.       Pagal administracinėje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją pačiam teismui pasisakius dėl konkretaus taikytino teisinio reguliavimo liko iki galo neišsiaiškinta, kokia buvo Administracijos teisinė pozicija netenkinat pareiškėjos prašymo dėl papildomų natūra grąžintinų žemės sklypų projektavimo, o tai reiškia, jog buvo paneigtas visapusiškas ir objektyvus visų bylos aplinkybių ištyrimas, suponuojantis išvadą, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

41.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog netenkinant pareiškėjos prašymo buvo apsiribota abstrakcija. Jeigu ginčo teritorija pateko tarp (duomenys neskelbtini) gatvių raudonųjų linijų ir yra (buvo) užimta inžineriniais tinklais, prie Sprendimo turėjo pridėta ir atitinkama dokumentinė medžiaga, iš kurios būtų aišku, kokias teisiniais dokumentais yra remiamasi bei būtų galima juos patikrinti. Jei ginčo teritorija naudojama šaligatviams, pėsčiųjų takams, taip pat tarnauja kaip bendro naudojimo želdynų plotas, irgi buvo reikalingas dokumentinis patvirtinimas, kuris galėtų būti patikrintas, jei ginčas persikeltų į teismą.

42.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, „< ...> kad žemės sklypo dalyje esantys inžineriniai statiniai ir įrenginiai, o taip pat pravažiavimas į gretimą sklypą, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Į tokį žemės sklypą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, nustatant atitinkamus žemės naudojimo apribojimus“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-552/2021).

43.       Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, dėl ko apskųstas sprendimas negali būti paliktas galioti.

44.       Naujų įrodymų pridėjimas, atsižvelgiant į priimtiną sprendimą, nebeturi teisinės reikšmės, todėl prašymas netenkintinas.

45.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

46.       Pareiškėja, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė turėtų išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo dokumentų. Byloje nustatyta, jog pareiškėja 2020 m. lapkričio 18 d. sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, ir 2021 m. liepos 29 d. – 11 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, paduotą apeliacinės instancijos teismui, viso – 33,50 Eur.

47.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (tenkinama ½ reikalavimų), priteisia jai iš atsakovo 16,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. A51139283/20(2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos J. J. 2020 m. rugsėjo 1 d. pateiktą prašymą dėl papildomų natūra grąžintinų žemės sklypų projektavimo buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje.

Priteisti pareiškėjos J. J. naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 16,75 Eur (šešiolika eurų septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Arūnas Sutkevičius