Civilinė byla Nr. 2-452-241/2016

Proceso Nr. 2-57-3-00581-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.4.3.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ direktoriaus S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saukupa“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė DFDS Seaways, uždaroji akcinė bendrovė „Neste Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Melgos ratai“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos Skuba“, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Atsakovės direktorius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Direktorius nurodė, kad bendrovė šiuo metu turi finansinių sunkumų, kurie yra laikino pobūdžio, nėra nutraukusi veiklos, nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi, yra parengti įmonės restruktūrizavimo metmenys, kuriuos 2015 m. spalio 2 d. patvirtino įmonės akcininkai, yra nurodytos priežastys, dėl kurių prašoma iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą. Bendrovė atitinka visus ĮRĮ 4 straipsnyje nurodytus reikalavimus, todėl jai gali būti keliama restruktūrizavimo byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą bei panaikino 2015 m. spalio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad atsakovė nėra nutraukusi veiklos (ĮRĮ 4 str. 2 p.), nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi (ĮRĮ 4 str. 3 p.), įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus ((ĮRĮ 4 str. 4 p.), nėra sąlygų, numatytų ĮRĮ 4 straipsnio 5 punkte, nuo 2015 m. liepos mėnesio patiria finansinius sunkumus dėl apyvartinių lėšų trūkumo, todėl analizavo, ar atsakovė atitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertindamas įmonės finansinius duomenis teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės balanse įrašyto turto vertė yra 32 521 466 Lt (9 418 867 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai lygūs 5 022 397 Lt (1 454 586 Eur), iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 2 985 372 Lt (864 623 Eur). Įmonė 2014 m. turėjo 1 398 117 Lt (404 922 Eur) grynojo pelno. Pagal atsakovės 2015 m. spalio 2 d. balanso duomenis bendrovės turto vertė sudaro 9 132 100 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai lygūs 1 217 463 Eur, iš jų pradelstos skolos sudaro 627 500 Eur; įmonės pelnas sudarė 156 786 Eur (restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad bendra skolos suma sudaro 1 158 222,93 Eur). Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, jog įmonė skolų darbuotojams, Sodrai, valstybei neturi. Įvertinęs finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nustatė, kad įmonės pradelsti mokėjimai sudaro tik apie 7 procentus į balansą įrašyto turto vertės, todėl esant tokiam turto ir skolų santykiui, įmonės turimo turto vertės daugiau nei pakanka skoloms apmokėti, todėl teismas sprendė, kad atsakovė neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintos materialiosios sąlygos, nes apyvartinių lėšų trūkumas nelaikytinas finansiniais sunkumais, kurių negalima įveikti be kreditorių nuolaidų, iškeliant įmonės restruktūrizavimo bylą. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus dėl negalėjimo parduoti nekilnojamąjį turtą, nes jo dalis (viešbutis) sukurtas gavus Europos Sąjungos lėšas, kadangi yra galimybė laisvai disponuoti kitu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, į kurį nėra investuota europinių lėšų, šis turtas nėra apsunkintas hipoteka.

Vertindamas atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytą verslo planą, teismas konstatavo, kad tokio plano nėra, nes nurodyta, jog verslo plano metmenys restruktūrizavimo laikotarpiui bus pateikti parengus planą. Metmenų 8.4 dalyje nurodoma, kad restruktūrizavimo proceso metu bendrovė planuoja parduoti ilgalaikį turtą (9 žemės sklypus). Įmonė turi ir nuosavo kilnojamojo turto (transporto priemonių), kurių panaudojimas yra ženkliai sumažėjęs, tačiau teismo posėdžio metu įmonės vadovas negalėjo atsakyti, kas kliudo turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą parduoti toliau tęsiant įprastą ūkinę komercinę veiklą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės pagrindinė veikla yra krovinių pervežimas tarptautiniais maršrutais, tačiau posėdžio metu atsakovės atstovai reiškė didesnį susirūpinimą atsakovės dukterinės įmonės – UAB „Atostogų parkas“, kurioje atsakovė turi daugiau negu 50 proc. akcijų, sėkminga veikla ir viltimi, kad 2015 metais atsakovei pradėjus naują veiklą – viešbučio paslaugų teikimą, o UAB „Atostogų parkas“ pradėjus teikti SPA procedūras, įmonė gaus papildomų pajamų. Teismas nurodė, jog metmenyse nėra konkrečių priemonių, kurių atsakovė imsis apyvartinių lėšų papildymui. Priešingai, paskolos sutartys rodo, kad įmonei trūkstant apyvartinių lėšų, ji 2015 m. rugsėjo 1 d. paskolino UAB „Atostogų parkas“ 40 000 Eur (bendra paskolų dukterinėms įmonėms suma sudaro 329 620 Eur). Teismas nustatė, kad įmonės dalyviai ir valdymo organai neplanuoja jokių įmonės veiklos ar struktūros pertvarkymų, o tik tolimesnį įprastos veiklos tęsimą. Kadangi atsakovės restruktūrizavimo metmenys pagrįsti deklaratyviu verslo planu, teismas padarė išvadą, kad pateikti restruktūrizavimo metmenys neatitinka ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir tai yra kliūtis iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., 12 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perduoti restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintos materialiosios sąlygos, kadangi apyvartinių lėšų trūkumas, pasak teismo, nelaikytinas finansiniais sunkumais. ĮRĮ įmonių finansinius sunkumus sieja su negalėjimu įvykdyti prievolių, dėl ko įmonė patiria nuostolių ir ilgalaikėje perspektyvoje tai gali privesti prie bankroto. Teismui buvo pateikti duomenys, kad įmonė turi pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, todėl jos turtas areštuotas, įskaitant pinigines lėšas, ir taip apribota įmonės veikla. Taigi apyvartinių lėšų trūkumas sąlygoja atsakovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra įmonės, turinčios finansinių sunkumų, požymis.

2. Nepagrįsta teismo išvada, jog aplinkybė, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai, palyginus su turimu turtu, nėra labai dideli, kad atsakovė negali būti laikoma nemokia, patvirtina, kad atsakovė neturi nuolatinio pobūdžio sunkumų, kurių turėjimas yra priežastis atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą. Įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, o restruktūrizavimo proceso paskirtis bei tikslas ir yra išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Aplinkybė, kad kol kas pradelstų įsipareigojimų santykis su turimo turto verte nėra didelis, negali būti pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą. Priešingai, kuo anksčiau bus iškelta restruktūrizavimo byla, tuo lengviau bus įgyvendinti restruktūrizavimo tikslai. Neiškėlus restruktūrizavimo bylos ir nenumačius konkretaus verslo plano ateinančiam ketverių metų laikotarpiui, įmonės skolos padidės, bus pradėti priverstiniai skolų išieškojimo procesai, sustabdyta įmonės veikla, kas prives įmonę prie bankroto.

3. Teismas neįvertino, kad didelė dalis atsakovės turto buvo įsigyta už ES lėšas, todėl trejus metus šis turtas negali būti parduotas. Apeliantą riboja įsipareigojimai bankui AB „Swedbank”, pagal kuriuos draudžiama parduoti ar papildomai įkeisti esamą turtą, taip pat kreiptis dėl papildomų kreditų suteikimo. Posėdžio metu teismui buvo paaiškinta, kodėl negalima parduoti bent dalies UAB „Atostogų parkas“ akcijų – apeliantui yra svarbu turėti kontrolinį akcijų paketą, kadangi tik tokiu būdu galima koordinuoti ir kuruoti SPA, priklausančio UAB „Atostogų parkas“, ir viešbučio „Meguvaresort“, priklausančio apeliantui, veiklą. Pardavus akcijas ir praradus kontrolę, apeliantas praras galimybę valdyti visą kompleksą ir tai turėtų neigiamą įtaką viešbučio „Meguvaresort“ užimtumui ir uždirbamoms pajamoms.

4. Atsakovės veiksmai ir galimybė spręsti finansines problemas yra labai suvaržyti, praktiškai visas turtas yra reikalingas įmonės veiklos vykdymui, kad būtų uždirbamos pajamos. Vien tik kurio nors turto vieneto pardavimas ir iš gautų lėšų atsiskaitymas su esamais kreditoriais, kurių reikalavimo terminai jau suėję, nėra išeitis ir neišspręs atsakovės finansinių problemų. Atsiskaičius su vienais kreditoriais, tačiau neoptimizavus veiklos, nesumažinus mokamų palūkanų ir delspinigių dydžio, netruks sueiti kiti mokėjimo terminai ir vėl atsiras naujų kreditorių ir dabartinės problemos vėl pasikartos. Todėl reikalingas ekonomių, techninių ir kitų priemonių kompleksas, kuris galimas tik restruktūrizavimo procese.

5. Teismas konstatavo, kad preliminaraus verslo plano (metmenų) trūkumai yra kliūtis iškelti restruktūrizavimo bylą, tačiau pareiškimo ir jo priedų trūkumus teismas turėjo nustatyti pareiškimo priėmimo stadijoje, tačiau to nepadarė. Atmesdamas pareiškimą dėl jo formalaus trūkumo, kurio nebuvo įpareigojęs ištaisyti, teismas pažeidė CPK 115 straipsnį ir 138 straipsnį bei kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles ir dėl to nutartis turėtų būti panaikinta, o klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kreditorius AB „Swedbank“ prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Kreditorius nurodo, jog palaiko savo atsiliepime į pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo išdėstytus argumentus, kuriais grindė šio pareiškimo nepagrįstumą. Kreditorius pabrėžia, kad savo finansinius sunkumus atsakovė turėtų išspręsti greičiau nei numatyta restruktūrizavimo plano metmenyse. Be to, finansiniai sunkumai galėtų būti sprendžiami ne restruktūrizavimo procese, o sutarus su kreditoriais dėl pradelstų įsipareigojimų išdėstymo per tam tikrą šalims priimtiną terminą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantės rašytinių paaiškinimų

Atsakovė, vadovaudamasi CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise, 2016 m. sausio 21 d. per EPP sistemą pateikė teismui rašytinius paaiškinimus. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta šalių teisė duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, tačiau iš pateikto procesinio dokumento turinio matyti, kad tai yra atskirojo skundo pagrindo papildymas, t. y. rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė pateikia papildomus argumentus, pagrindžiančius skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsakovės pateiktą procesinį dokumentą laiko atskirojo skundo papildymu.

CPK 335 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atskirojo skundo padavimo terminas, kuris taip pat taikomas ir atskirojo skundo papildymui. Atskirojo skundo papildymas pateiktas praleidus įstatyme įtvirtintą terminą, prašymas dėl šio termino atnaujinimo nepaduotas, taip pat nenurodytos termino praleidimo priežastys, todėl atskirojo skundo papildymas nepriimamas ir grąžinamas apeliantei (CPK 75 str., 315 str. 2 d. 1 p., 335 str. 1 d., 338 str.).

Su atskirojo skundo papildymu pateikti įrodymai – turto arešto aktų registro išrašai – yra vieši duomenys, kurie teismui prieinami iš informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 str. 3 d.), todėl nelaikytini naujai pateiktais įrodymais (CPK 314 str.) ir jų priėmimo klausimas nesprendžiamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

ĮRĮ 4 straipsnyje yra įtvirtintos restruktūrizavimo taikymo sąlygos: įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Teismas konstatavo, kad atsakovė neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. sprendė, jog atsakovė neturi finansinių sunkumų ir nėra realios tikimybės, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs atsakovės finansinius duomenis ir nustatęs, kad atsakovės pradelsti mokėjimai sudaro tik 7 procentus į balansą įrašyto turto vertės, bendrovė nėra nemoki, esant tokiam turto ir skolų santykiui, įmonės turimo turto vertės daugiau nei pakanka skoloms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais dėl šios teismo išvados nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas netinkamai taikė ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sprendė, jog bendrovė neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintos sąlygos. ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti. Nors teismas nustatė, kad atsakovei trūksta apyvartinių lėšų, tačiau sprendė, kad tai nesudaro pagrindo teigti apie jos finansinius sunkumus. Byloje esantis kreditorių, kuriems mokėjimo terminai yra pradelsti, sąrašas patvirtina, kad atsakovė turi sunkumų dėl apyvartinių lėšų trūkumo, todėl negali tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų (1 t., 40 b. l.). Kreditorės AB „DFDS Seaways“ ir UAB „Neste Lietuva“ kreipėsi į teismą dėl skolų išieškojimo, turto arešto aktų registro duomenimis, šių kreditorių naudai yra areštuotas atsakovės turtas, taip pat ir piniginės lėšos, todėl dalimi savo turto atsakovė negali disponuoti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė neturi pakankamai apyvartinių lėšų, dėl įsiskolinimo kreditoriams jos turtas yra areštuotas, taip pat areštuotos piniginės lėšos, neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais, kuriems mokėjimo terminai yra pradelsti, todėl atsakovė turi finansinių sunkumų ir atitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą.

Atsisakymą iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą teismas grindė ir ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu. Apeliantės teigimu, teismas, konstatavęs restruktūrizavimo plano metmenų trūkumus, nepagrįstai nenustatė termino trūkumams pašalinti ir neįpareigojo patikslinti restruktūrizavimo plano metmenų, tokiu būdu netinkamai taikė CPK 115 straipsnį bei užkirto kelią atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pagal CPK 115 straipsnio 2 dalį, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimas ir restruktūrizavimo bylos iškėlimas yra skirtingi teismo atliekami procesiniai veiksmai. Spręsdamas pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar pareiškimas atitinka bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir specialiuosius pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo keliamus reikalavimus, įtvirtintus ĮRĮ. Bendrieji procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimai nustatyti CPK 111 straipsnyje, o specialieji – ĮRĮ 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse. ĮRĮ 6 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad pareiškime teismui nurodomos priežastys, dėl kurių prašoma iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, pateikiama restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūra. Šio straipsnio 4 įtvirtintas prie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pridedamas dokumentų sąrašas. Spręsdamas pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą, teismas nenustatė pareiškimo trūkumų, todėl neturėjo pagrindo taikyti trūkumų šalinimo institutą. Pateiktų įmonės restruktūrizavimo plano metmenų vertinimas atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje. Tik nagrinėdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas vertina sąlygų iškelti restruktūrizavimo bylą buvimą ir tikrina, ar nėra ĮRĮ įtvirtintų atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindų, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, jog teismas, nustatęs restruktūrizavimo plano metmenų trūkumus, turėjo taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą.

ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti nurodytas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose yra išvardintos priemonės, kurios turi būti nurodytos restruktūrizavimo plano metmenyse, o vėliau – restruktūrizavimo plane. Taigi įmonės restruktūrizavimo plano metmenys nėra tik deklaratyvaus pobūdžio dokumentas. Siekdamas restruktūrizavimo proceso, ieškovas turėtų pateikti restruktūrizavimo plano metmenis, kurių turinys atitiktų ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, o juose nurodytos priemonės būtų konkrečios, kurių realumą teismas galėtų įvertinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovės restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi ne tik įmonės turtinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, bet ir pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nėra bendrovės verslo plano, kad įmonė neplanuoja veiklos ar struktūros pertvarkymų, o iš esmės ketina tęsti įprastą veiklą, todėl sprendė, kad metmenys pagrįsti deklaratyviu verslo planu ir neatitinka ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nėra pateiktas realus verslo planas, todėl negalima įvertinti kokiomis priemonėmis atsakovė ketina siekti restruktūrizavimo tikslų. Atsakovė nurodo, jog ketina parduoti ilgalaikį turtą – devynis žemės sklypus, tačiau atskirajame skunde teigia, kad kurio nors turto pardavimas ir atsiskaitymas su kreditoriais, neoptimizavus veiklos ir nesumažinus mokamų palūkanų bei delspinigių, neišspręs atsakovės finansinių problemų. Pažymėtina, kad dalis nurodyto turto, kurį atsakovė ketina parduoti, yra areštuotas pagal kreditorių prašymus atsakovui iškeltose bylose, todėl nurodyto turto pardavimo galimybė yra apribota. Be to, atsakovė pati abejoja ilgalaikio turto pardavimu kaip priemone, išspręsiančia atsakovės atsiskaitymo su kreditoriais sunkumus.

Restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad bendrovė ketina plėsti transporto paslaugų ratą kaimyninių valstybių rinkose, teikti aukštos kokybės paslaugas, mažinant savikainą, tačiau tokie atsakovės ketinimai yra itin abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Atsakovės deklaruojamos gauti pajamos ir šių pajamų šaltiniai taip pat nepatvirtina jų realumo įmonės mokumui atstatyti bei kreditorinių įsiskolinimams padengti, kadangi atsakovė normalios veiklos atkūrimą sieja su tolesniu esamos veiklos tęsimu. Nėra aišku, kokių organizacinių, ekonominių ar struktūrinių pokyčių bendrovė ketina imtis restruktūrizavimo proceso metu. Darytina išvada, kad restruktūrizavimo plano metmenyse atsakovė nenurodo kokiais realiai būdais bus optimizuojama jos veikla, kokių priemonių bendrovė ketina imtis siekdama išspręsti savo laikinus finansinius sunkumus. Minėta, kad tokios priemonės metmenyse turi būti nurodytos tam, kad teismas galėtų įvertinti restruktūrizavimo plano metmenų realumą ir jų pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodytos konkrečios priemonės atsakovės veiklai stabilizuoti ir atkurti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad restruktūrizavimo paskirtis nėra išvengti skolų, palūkanų ir delspinigių  mokėjimo kreditoriams. Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). Taigi siekdama restruktūrizavimo, bendrovė turi turėti aiškų planą ir priemones, kaip pasiekti restruktūrizavimo tikslus – atkurti ilgalaikį įmonės mokumą ir galimybę įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nagrinėjamoje byloje pateikti atsakovės restruktūrizavimo plano metmenys yra pernelyg abstraktūs ir panašūs į viziją, o ne į konkrečius planus ir priemones, nukreiptus į sėkmingą mokumo atstatymo procesą.

Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodyta visuma konkrečių ir realių ekonominių priemonių, atitinkančių ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti įmonės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti atsakovės mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas, todėl pagal tokius metmenis teismas pagrįstai nustatė pagrindo kelti atsakovės restruktūrizavimo bylą nebuvimą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., 5 str. 1 d. 7 p., 12 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

nepriimti apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ rašytiniais paaiškinimais pavadinto atskirojo skundo papildymo.

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                      Danutė Gasiūnienė