Civilinė byla Nr. 2-1328-1099/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20659-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

2.6.39.2.6.1; 3.1.7.6; 3.2.6.1

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Liubkevič,

sekretoriaujant Agnei Pitrėnienei,

dalyvaujant ieškovo A. S. atstovei advokatei Aldonai Kondratavičienei,

atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovams M. S. ir teisininkui E. T. P.,

trečiajam asmeniui A. A. (A. A.) ir jo atstovui advokatui Pauliui Jablonskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo A. A. (A. A.).

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje kilo ginčas dėl 2020 m. vasario 15 d. eismo įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju ir atitinkamai draudimo išmokos priteisimo bei nuostolių atlyginimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ 7 800 Eur nuostolių, 48 Eur patirtų išlaidų už automobilio transportavimą, 332,76 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovas ieškinyje ir dublike nurodo, kad 2020 m. vasario 15 d. apie 23.50 val., Savanorių pr. ir Vaduvos g. sankryžoje, Vilniuje, įvyko eismo įvykis (toliau – ginčo įvykis), kurio metu susidūrė ieškovo vairuotas ir jam priklausantis automobilis BMW 740, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis BMW), ir automobilis Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis Audi), kurį vairavo trečiasis asmuo A. A. (A. A.).

4.       Aiškina, kad trečiasis asmuo, išvažiuodamas iš šalutinio kelio (Vaduvos g.) į pagrindinį kelią (Savanorių pr.), nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio ieškovo ir susidūrė su ieškovo automobiliu BMW. Anot ieškovo, trečiasis asmuo pripažino, kad jis yra eismo įvykio kaltininkas, eismo įvykio vietoje buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kurioje trečiasis asmuo nurodė, jog jis yra atsakingas už padarytą žalą. Teigia, kad į eismo įvykį atvykę policijos pareigūnai, įvertinę automobilio BMW apgadinimus, surašė administracinį sprendimą, kuriuo uždraudė automobiliui BMW dalyvauti viešajame eisme bei anuliavo privalomosios techninės apžiūros galiojimą, todėl po eismo įvykio ieškovui priklausantis automobilis BMW dėl jam padarytų apgadinimų iš įvykio vietos buvo išgabentas tralu.

5.       Ieškovas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) tvarka pranešė atsakovei apie įvykusį eismo įvykį ir pateikė prašymą išmokėti draudimo išmoką; sudarė galimybę atsakovės atstovams apžiūrėti per eismo įvykį apgadintą automobilį BMW. Anot ieškovo, atsakovė 2020 m. vasario 20 d. surašė išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę, kurioje nurodė, jog automobilio BMW vardinė vertė iki eismo įvykio buvo 10 350 Eur, o likutinė vertė – 2 550 Eur, taigi skirtumas tarp vardinės vertės ir likutinės – 7 800 Eur, t. y. tokio dydžio žala per eismo įvykį buvo padaryta automobiliui BMW.

6.       Ieškovas aiškina, kad po išvados surašymo atsakovė priėmė sprendimą neišmokėti draudimo išmokos ieškovui, nes, atsakovės vertinimu, eismo įvykis įvyko ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės sprendimu, 2020 m. balandžio 28 d. pateikė pretenziją, į kurią atsakovė atsakė 2020 m. gegužės 12 d. raštu, nurodydama, kad draudimo išmokos nemokės (savo raštą grindė 2020 m. kovo 30 d. ekspertine pažyma Nr. 2352216 ir joje nustatyta aplinkybe, jog eismo kaltininko vairuojamas automobilis Audi susidūrimo metu nejudėjo vairuotojų nurodytu 40 km/h greičiu, o stovėjo). Anot ieškovo, jis niekada neteigė ir nenurodė, jog trečiojo asmens valdomas automobilis Audi susidūrimo metu judėjo 40 km/h. Ieškovas papildomai pažymi, kad atsakovė iš esmės neginčija fakto, jog eismo įvykis, kuriame buvo apgadintas ieškovo automobilis BMW, iš tiesų įvyko, tačiau atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindžia argumentais, kad įvykio kaltininkas A. A. galimai nurodė netikslų savo vairuojamo automobilio judėjimo greitį susidūrimo momentu, t. y. nurodė klaidingą informaciją.

7.       Ieškovas nurodo, kad 2020 m. gegužės 25 d. pateikė pakartotinę pretenziją dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė 2020 m. birželio 8 d. rašte pakartotinai nurodė, jog draudimo išmoka nebus mokama.

8.       Ieškovas pažymi, kad atsakovė, vadovaujantis TPVCAPDĮ nustatyta tvarka, buvo apdraudusi eismo įvykio kaltininko A. A. automobilį Audi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovo vertinimu, trečiasis asmuo, nepraleidęs pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio BMW, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 154 punktus, numatančius, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių bei kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, t. y. dėl trečiojo asmens KET pažeidimo įvyko ginčo eismo įvykis, kurio metu sugadintas ieškovo automobilis BMW, todėl atsakovei, kaip atsakingam asmeniui, dėl padarytos žalos atsiranda civilinė atsakomybė.

9.       Ieškovas nurodo, kad nei 2004 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nutarimo 9 punkto, nei TPVCADPĮ 21 straipsnio nuostatos nenumato, jog draudikas galėtų būti atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad bent vienas iš eismo dalyvių netiksliai draudikui nurodo automobilių greičius jų susidūrimo metu (tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas). Ieškovas pažymi, kad visiškai nesvarbu, ar trečiasis asmuo susidūrimo metu dar judėjo jo galimai nurodytu (ar kitokiu) greičiu, ar galimai spėjo sankryžoje sustoti, nes trečiasis asmuo pažeidė KET 154 punkto reikalavimus.

10.       Ieškovas pažymi, kad atsakovė eismo dalyvių primygtinai prašo nurodyti greitį jų susidūrimo momentu, t. y. net ne greitį, kokiu buvo važiuojama iki susidūrimo, tačiau paties susidūrimo metu, kuomet vairuotojai būna išskirtinio streso būsenoje ir visą savo dėmesį skiria susidūrimo išvengimui, ir pagal šį greitį atlieka ekspertizę, kurios pagrindu atsisako mokėti draudimo išmoką. Teigia, kad pateikdamas primygtinius reikalavimus rašytiniuose pasiaiškinimuose nurodyti automobilio judėjimo greičius, atsakovės darbuotojas M. S. eismo įvykio dalyviams nepaaiškino šių prašomų duomenų svarbos ir to, jog jų nurodytas greitis susidūrimo momentu bus naudojamas atliekant eismo įvykio modeliavimus ir sprendžiant ar draudimo išmoka bus mokama ar ne. Anot ieškovo, dėl to dažnai vairuotojai, nesureikšmindami šio fakto, pateikia netikslius, tačiau jų manymu galimai buvusius, greičius susidūrimo momentu (kaip ir šiuo atveju trečiasis asmuo nurodė, kad jo greitis susidūrimo momentu galėjo būti apie 40 km/h, o ieškovo – apie 70 km/h). Be to, papildomai pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vairuotojai dėl patiriamo streso ir kitų aplinkybių negali perteikti visų vairavimo aplinkybių.

11.       Anot ieškovo, atsakovė ne vieną kartą, vadovaudamasi vien formaliais pagrindais bei pasinaudodama savo, kaip stipriosios sutarties šalies padėtimi, ir galimu fizinių asmenų nepatyrimu, nežinojimu, taip pat jų stresine situacija, bandė išvengti draudimo išmokų mokėjimo. Teigia, kad visose ieškovo nurodytose bylose eismo įvykio modeliavimus atlikdavo tas pats AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo ekspertas M. S., kuris galimai būdavo suinteresuotas tuo, jog eismo įvykio dalyviai paaiškinimuose nurodytų kuo netikslesnes įvykių aplinkybes tam, kad atlikus modeliavimą vėliau būtų galima atsisakyti mokėti draudimo išmokas.

12.       Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės argumentais, nurodo, kad atsakovė, atlikdama eismo įvykio modeliavimą, kaip pradinį tašką įvykio modeliavimui ima ne objektyvius duomenis (t. y. nuotraukose užfiksuotą automobilių išsidėstymą po eismo įvykio), o pačių eismo įvykio dalyvių subjektyviai nurodytus automobilių greičius, jų manymu galėjusius būti susidūrimo momentu. Ieškovo vertinimu, atlikdama tokį modeliavimą atsakovė ne atskleidžia įvykusio eismo įvykio eigos ir jo mechanizmo, o tik prognozuoja, kaip automobiliai galėtų išsidėstyti po susidūrimo, jeigu jie susidūrimo momentu judėtų atsakovės darbuotojo į kompiuterinę programą PC-crash įvestais greičiais. Kadangi dažniausiai vairuotojai nežino (ir objektyviai negali žinoti) savo tikslaus važiavimo greičio susidūrimo momentu, atsakovei labai paprasta padaryti sau palankią modeliavimo išvadą, jog automobiliai neva po smūgio išsidėstė ne taip, kaip turėjo išsidėstyti, jeigu būtų susidūrę tokiu greičiu, koks yra nurodytas vairuotojų pateiktuose paaiškinimuose.

13.       Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės ekspertine išvada, pažymi, kad eismo įvykio modeliavimą atliko ir pagal gautus rezultatus šią pažymą surašė ne nepriklausomas ir nešališkas kompetentingas specialistas, o atsakovės darbuotojas. Ieškovo teigimu, atsakovės atliekamų modeliavimų būdą kritikuoja bei nepatikimu laiko ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių tyrimo skyriaus ekspertai, kurie analogiškus eismo įvykių tyrimus atlieka visiškai kitaip (remiasi ne subjektyviais, bet objektyviais duomenimis), nors ir naudoja tą pačią kompiuterinę programą (PC-crash). Ieškovui nesuprantama ir nepateisinama tokia situacija, jog turint objektyvius duomenis (t. y. ieškovo padarytas nuotraukas ir jose užfiksuotą automobilių išsidėstymą po eismo įvykio, kas anot Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų yra patikimiausias šaltinis eismo įvykio ekspertizei), eismo įvykio modeliavimas yra atliekamas vadovaujantis ne šiais objektyviais duomenimis, o vieno iš vairuotojų nurodytu, jo manymu maždaug galimai buvusio, automobilių greičiu susidūrimo momentu, t. y. naudojami subjektyvūs ir visiškai nepatikimi duomenys.

14.       Anot ieškovo, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykio dalyvių sąmoningą siekį suklaidinti atsakovę. Papildomai nurodo, kad važiuodamas pagrindiniu keliu ir artėdamas prie sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, prieš pat nuleisdamas akis į automobilio USB jungtį aiškiai matė ir gali užtikrinti, kad nei šioje sankryžoje, nei prie pat jos tikrai nebuvo jokių stovinčių automobilių, kurie sudarytų kliūtį pagrindiniu keliu važiuojantiems automobiliams, todėl atsakovės teiginiai, jog automobilis Audi stovėjo įkišęs priekinę automobilio dalį į pagrindinį kelią, yra neatitinkantys tikrovės ir niekuo nepagrįsti. Pažymi, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis Audi į sankryžą iš šalutinio kelio prieš pat ieškovo vairuojamą automobilį BMW įvažiavo staiga, dėl ko eismo įvykis buvo neišvengiamas, o ar eismo įvykio kaltininkas iki susidūrimo momento spėjo sustabdyti savo vairuojamą automobilį, ar ne (bei ar apskritai stabdė savo automobilį), ieškovas pasakyti negali. Aiškina, kad pakėlęs akis nuo savo automobilio USB jungties, ieškovas prieš pat save pamatė į sankryžą įvažiavusį automobilį Audi, kurio prieš akimirką šioje sankryžoje dar nebuvo, ir su šiuo iš šalutinio kelio neleistinai išvažiavusiu automobiliu susidūrė, net nespėdamas stabdyti savo automobilio. Be to, pabrėžia, kad po eismo įvykio davė atitinkamus paaiškinimus atsakovei bei nurodė, jog nepastebėjo, ar susidūrimo metu kitas automobilis judėjo, ar stovėjo. Taigi, ieškovas niekada atsakovei neteigė nei kad eismo įvykio kaltininko vairuojamas automobilis Audi susidūrimo momentu dar judėjo (o jeigu judėjo, tai kokiu greičiu), nei kad šis automobilis prieš pat susidūrimo momentą jau buvo spėjęs sustabdyti; aplinkybes, jog automobilis Audi važiavo 40 km/h greičiu, nurodė trečiasis asmuo.

15.       Anot ieškovo, tuo atveju, jeigu eismo įvykio kaltininkas A. A. galimai nevykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas (įskaitant ir pareigą pateikti būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją draudikui) ir/ar nevykdė ar netinkamai vykdė su AB „Lietuvos draudimas“ sudarytoje draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakovė, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ateityje turės galimybę regreso tvarka iš apdraustos transporto priemonės valdytojo (t. y. trečiojo asmens) susigrąžinti eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui (ieškovui) sumokėtą draudimo išmoką. Teigia, kad eismo įvykio kaltininko A. A. galimas nevykdymas ar netinkamas vykdymas pareigų, nustatytų TPVCAPDĮ 12 straipsnyje ir/ar sudarytoje draudimo sutartyje, nėra ir negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui (ieškovui), kuris jokios klaidinančios informacijos apie eismo įvykį draudimo įmonei nepateikė.

16.       Ieškovas nurodo, kad atsakovei nurodė visas jam žinomas aplinkybes, susijusias su šiuo eismo įvykiu; be to, iš karto po eismo įvykio ieškovas nufotografavo eismo įvykio vietą, nuotraukose užfiksavo sankryžą, kurioje įvyko eismo įvykis, kelio dangą, automobilių apgadinimus bei jų išsidėstymą po eismo įvykio, šias nuotraukas pateikė atsakovei.

17.       Ieškovas pažymi, kad net jeigu susidūrimo momentu eismo įvykio kaltininko vairuojamas automobilis Audi iš tiesų stovėjo, tai taip pat nesudarytų teisėto pagrindo eismo įvykį įvardinti nedraudžiamuoju bei atsisakyti mokėti draudimo išmoką ieškovui. Pirmiausia, šis automobilis galėjo būti pastatytas sankryžoje ir joje stovėti jau kurį laiką (tokiu atveju trečiasis asmuo būtų pažeidęs KET 150.8 punktą); antra, automobilio Audi vairuotojas, prieš pat įvažiuodamas į sankryžą iš šalutinio kelio ir pamatęs pagrindiniu keliu atvažiuojantį automobilį BMW, galėjo pradėti stabdyti savo vairuojamą automobilį, tačiau iki sankryžos nebespėjo jo sustabdyti, dėl ko jau įvažiavęs į sankryžą automobilis Audi, užkirsdamas kelią pagrindine gatve atvažiuojančiam ieškovui, sustojo prieš pat susidūrimą su jo vairuojamu automobiliu BMW (tokiu atveju trečiasis asmuo būtų pažeidęs KET 154 punktą). Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju, anot ieškovo, trečiasis asmuo atliko neteisėtus veiksmus, todėl bet kuriuo atveju yra atmestinas atsakovės teiginys, jog nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą.

18.       Ieškovas nurodo, kad atsakovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, jog trečiasis asmuo klaidinančią informaciją apie automobilių judėjimo greitį pateikė sąmoningai ir, kaip teigia atsakovė, siekdamas nuslėpti nenatūralias eismo įvykio aplinkybes. Anot ieškovo, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovas ir trečiasis asmuo buvo pažįstami, kad jie būtų tarpusavyje kontaktavę prieš pat eismo įvykį ir susitarę dėl eismo įvykio imitavimo ir pan., todėl šie atsakovės argumentai taip pat vertintini kaip deklaratyvūs.

19.       Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės argumentais, jog įvykis įvyko nuošalioje vietoje, nurodo, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje, esančioje prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini); ši vieta, anot ieškovo, yra prie pat vieno iš pagrindinių išvažiavimų iš Vilniaus miesto, kur prasideda kelias Al Vilnius-Kaunas-Klaipėda; prie pat šios sankryžos yra įsikūrusi kavinė „Pietų bazė“ bei autoservisas UAB „Žibinto servisas“, kurių visa teritorija yra filmuojama, o dalis kamerų yra nukreipta ir į sankryžą, kurioje įvyko eismo įvykis; prie pat šios sankryžos yra ne vienas individualus gyvenamasis namas, kurių dalies langai yra tiesiai nukreipti į sankryžą, kurioje įvyko aptariamas eismo įvykis; kelios viešojo transporto stotelės; netoliese eismo įvykio vietos yra „Neste“ degalinė bei „Hesburger“ restoranas, Volkswagen centras „Moller Auto Savanoriai“, automobilių apsaugos sistemų centras UAB „Altas Automotive“, UAB „Wurth Lietuva“ pardavimo centras ir daug kitų įvairios paskirties pastatų, kurių teritorija taip pat yra filmuojama vaizdo kameromis. Taigi, ieškovo vertinimu, vietos, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, negalima pavadinti nuošalia ir tokios, gerai tiek iš aplinkinių gatvių, tiek ir iš aplink esančių administracinės, prekybinės ir gyvenamosios paskirties pastatų matomos, vietos eismo įvykio imitavimui nepasirinktų joks bent minimaliai apdairus, nors ir nesąžiningas asmuo.

20.       Galiausiai, ieškovas pažymi, kad eismo įvykio laikas taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadai, jog eismo įvykis galėtų būti pripažintas nedraudžiamuoju (imituotas). Nei jokie galiojantys teisės aktai, nei draudimo taisyklės nenumato, jog būtų draudžiama važiuoti automobiliais nuo tam tikros vakaro valandos ar kad įvykus eismo įvykiui tam tikromis valandomis draudimo išmoka nukentėjusiems asmenims nebūtų mokama. Nors atsakovė teigia, jog eismo įvykio atsitikimo metu toje vietoje buvo minimalus transporto priemonių eismas, tačiau tokiam savo teiginiui pagrįsti ji taip pat jokių įrodymų nepateikia ir nenurodo kiek kuriuo metu šioje vietoje pravažiuoja automobilių bei kuriomis valandomis šioje vietoje transporto priemonių eismas būna maksimalus, o kuriomis minimalus.

21.       Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalies punktu, taip pat prašo priteisti iš atsakovės 332,76 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2020 m. liepos 7 d.

22.       Ieškovas A. S. ir jo atstovė teismo posėdžių metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Ieškovas papildomai paaiškino, kad važiavo iš Savanorių pr. (važinėjo po miestą be konkretaus tikslo), matė sankryžą (kurią žinojo; be kita ko, žinojo, jog jo kelias pagrindinis), kurioje nieko nebuvo, niekas nestovėjo, nuleido akis į prietaisų skydelį (USB jungtį), o kai pakėlė akis, pamatė automobilį Audi ir jau negalėjo išvengti susidūrimo, nespėjo net stabdyti. Teigė neprisimenantis savo greičio – galėjo būti apie 70-80 km/h. Įvykus eismo įvykiui, iškvietė policiją, tačiau buvo pasiūlyta užpildyti eismo įvykio deklaraciją (nes trečiasis asmuo pripažino savo kaltę), ką eismo dalyviai ir padarė; vėliau iškvietė tralą, nes jo automobilis negalėjo važiuoti (be to, policijos pareigūnai panaikino jo automobilio techninę apžiūrą). Nurodė, kad nepažinojo trečiojo asmens; aiškino, jog yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2005 m. ten negyvena. Pakartotinai pažymėjo, kad atsakovė negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos vien dėl to, jog kitas eismo įvykio dalyvis galimai nurodė netikslų greitį, nes trečiasis asmuo kaltas dėl įvykusio eismo įvykio (jis pripažino savo kaltę). Aiškino, kad ieškovas bendradarbiavo su atsakove, nepateikė jokios klaidinančios informacijos. Be to, ekspertizės aktas taip pat nepaneigė įvykio, iš esmės patvirtino ir ieškovo greitį (apytikslų); šiuo atveju automobilis Audi negalėjo stovėti sankryžoje; labiausiai tikėtina, jog jis spėjo sustoti prieš pat susidūrimą. Teigė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog įvykis buvo imituotas.

23.       Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka bei prašo jį atmesti.

24.       Atsakovė nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 98 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jai tenka pareiga vertinti visus pateiktus įrodymus ir nesivadovauti vien eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotais duomenimis ar trečiojo asmens prisiimtos atsakomybės faktu besąlygiškai. Anot atsakovės, draudikės pareiga tirti aplinkybes dedant reikiamas pastangas reiškia, kad ji turi veikti be nepateisinamo delsimo, negali suabsoliutinti iš draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusiojo trečiojo asmens gautos informacijos ir (arba) tik ja apsiriboti, o turi pati, elgdamasi profesionaliai, sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai bei vadovaudamasi protingumo kriterijumi, rinkti reikšmingą informaciją, ją tikrinti ir tinkamai ištirti reikšmingas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Taigi, anot atsakovės, vairuotojų nurodytos eismo įvykio aplinkybės bei trečiojo asmens kaltės pripažinimas draudikės privalo būti įvertintos pagal objektyviai užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes bei fotonuotraukas po eismo įvykio, ir tik nustačius, kad minėtos aplinkybės atitinka eismo deklaracijoje užfiksuotąsias, draudikė turi teisę išmokėti draudimo išmoką. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, nors ir gavusi trečiojo asmens kaltės pripažinimą dėl eismo įvykio, patikrino eismo įvykio aplinkybes ir nustatė, jog vairuotojų nurodytos aplinkybės yra kitokios nei faktinės ir natūralios, dėl ko ir buvo atsisakyta pripažinti įvykį draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką.

25.       Atsakovė neneigia aplinkybės, kad automobiliai susidūrė ir jiems buvo padaryta žala, t. y. šioje byloje nėra ginčijamas automobilių susidūrimo faktas – šios bylos esmė yra nustatyti, ar eismo įvykio dalyviai draudikei pateikė žinomai klaidingą informaciją apie eismo įvykio aplinkybes. Teigia, kad draudikės prievolė išmokėti draudimo išmoką kyla tuomet, kada yra nustatomas draudžiamasis įvykis per se, t. y. nustatoma apdrausto asmens civilinė atsakomybė, o tai, kad automobilių sugadinimai susidarė transporto priemonių tarpusavio kontakto metu, nesuponuoja išvados, kad kita vairuotojų pateikta informacija yra teisinga, jog gali būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos ar kad pats įvykis nėra inscenizuotas ar padarytas tyčia.

26.       Atsakovė papildomai pažymi, kad eismo įvykio medžiagoje buvo užfiksuota, jog automobilis BMW, vairuojamas ieškovo, atsitrenkė į jam iš kairės šalutinio kelio į sankryžą įvažiavusį automobilį Audi, vairuojamą trečiojo asmens. Anot atsakovės, trečiasis asmuo atsakovei nurodė, jog įvykio dieną važiavo nuo Vaduvos g. ir judėjo Valkininkų g. sukdamas į kairę į Titnago g., susidūrimo metu važiavęs apie 40 km/h greičiu; pastebėjęs jam iš dešinės atvažiuojantį automobilį, nukėlė koją nuo greičio pedalo, tačiau pradėti stabdyti nespėjo, nes manė, kad važiuoja pagrindiniu keliu; susidūrimo metu automobilio Audi greitis galėjo būti apie 40 km/h, o BMW – apie 60 km/h. Atsakovės ekspertas M. S., kuris turi eismo įvykio aplinkybių, transporto priemonių ir jų dalių tyrimo eksperto kvalifikaciją ir ekspertinio darbo stažą nuo 1999 m., ištyrė vairuotojų parodymus bei fotonuotraukas, be kita ko, automobilių padėtis po eismo. Aiškina, kad minėtas ekspertas tyrimą atliko naudodamas PC-crash kompiuterinę programą, įvesdamas trečiojo asmens nurodytus greičius – Audi 40 km/h, BMW greitis, siekiant objektyviai nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, tirtas pagal kelis vienetus – 60, 70, 80 km/h, tačiau net ir ištyrus kelis minėtus variantus, imant skirtingus greičius, užfiksuotas automobilių išsidėstymas po susidūrimo nebuvo gautas, vairuotojų nurodomos aplinkybės neatitiko užfiksuotų padėčių po eismo įvykio. Nurodo, kad arčiausiai objektyviai fotonuotraukomis užfiksuotas padėtis atitiko modeliavimo rezultatas, kuomet BMW, judėdamas apie 70 km/h greičiu, atsitrenkė į kelyje visiškai stovintį automobilį Audi. Nurodytos ekspertizės rezultatai leidžia teigti, kad eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, atsakovei negali kilti civilinė atsakomybė.

27.       Atsakovė, nesutikdama su ieškovo argumentais dėl atsakovės ekspertizės nepatikimumo, nurodo, kad atsakovės eksperto rezultatais teismai remiasi, ypač tuomet, kada tyrimo rezultatas atitinka teismo ekspertizės išvadas, o ir pats eismo įvykio mechanizmas yra modeliuojamas teismo ekspertų naudojama programa PC-crash. Be kita ko, ši išvada buvo parengta vertinant ne tik vairuotojų parodymus dėl transporto priemonių greičių, tačiau ir automobilių padėtis po nurodomo susidūrimo, apgadinimo pobūdį bei įvykio vietos nuotraukas, tai yra objektyvias faktines aplinkybes, kurios byloje nėra nuginčytos jokiais kitais patikimais duomenimis, todėl nėra pagrindo nesivadovauti atsakovės ekspertize.

28.       Atsakovė nurodo, kad svarbu atsižvelgti ir į galimą trečiojo asmens ar ieškovo tyčią dėl sukelto eismo įvykio. Pagal M. S. ekspertizės duomenis, ne tik kad trečiojo asmens buvo nurodytos klaidinančios ir tikrovės neatitinkančios eismo įvykio aplinkybės, tačiau pats automobilis Audi stovėjo įkišęs priekinę automobilio dalį į pagrindinį kelią. Taigi, pagal žalos bylos medžiagą, teigtina, kad pakankamai nuošalioje vietoje (Vilniuje, Savanorių pr. – Vaduvos g. sankryžoje.), vidurnaktį, kuomet yra minimalus transporto priemonių eismas, trečiasis asmuo išvažiavo iš šalutinio kelio, pastatė automobilio Audi priekį pagrindiniame kelyje, o ieškovas, nestabdydamas automobilio BMW (nes neva buvo nukreipęs dėmesį į USB), važiuodamas 70 km/h, atsitrenkė į viduryje pagrindinio kelio paliktą automobilį Audi. Atsakovės manymu, šios aplinkybės patvirtina ne tik tai, jog įvykis yra nedraudžiamasis, tačiau ir tai, kad šiuo atveju gali būti nustatyta vairuotojų tyčia sukeliant eismo įvykį.

29.       Atsakovė, nesutikdama su ieškovo argumentais, jog vairuotojai negali perteikti visų vairavimo aplinkybių, tikslaus greičio, nurodo, kad ieškovo pateikiamas teismų praktikos pavyzdys skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Atsakovė papildomai pažymi, jog kadangi trečiasis asmuo nurodė, kad jis judėjo netgi 40 km/h greičiu, darytina išvada, jog tokia didelė paklaida atsirado ne dėl to, kad trečiasis asmuo, pagal ieškovą, galimai nefiksuoja greičio prietaisų skydelyje, o todėl, kad trečiasis asmuo sąmoningai pateikė klaidingą eismo įvykio informaciją, siekiant nuslėpti nenatūralias eismo įvykio aplinkybes. Anot atsakovės, trečiasis asmuo, kaip pakankamai apdairus asmuo, vairuotojas, turėtų skirti transporto priemonės būsenas automobiliui stovint ir judant 40 km/h greičiu. Taigi, atsakovei buvo pateikta tikrovės neatitinkanti bei klaidinanti informacija apie eismo įvykį, siekiant nuslėpti nenatūralias eismo įvykio aplinkybes.

30.       Atsakovė pažymi, jog trečiojo asmens greitis iki susidūrimo ir susidūrimo metu turėtų būti toks pats arba labai panašus, kadangi, pagal paties trečiojo asmens paaiškinimus, jis nespėjo stabdyti savo transporto priemonės; be to, ir pats ieškovas yra nurodęs, jog automobilio BMW stabdyti nespėjo.

31.       Atsakovė nurodo, kad draudimo sutartyse (draudimo taisyklėse, teisės aktuose) įtvirtinamos tokios nuostatos, jog atvejai, kai draudėjo ar nukentėjusiojo trečiojo asmens veiksmai pažeidžia uberimae fidei (didžiausio pasitikėjimo) principą (pvz., draudėjas klaidina draudiką, teikia neteisingus duomenis, nuslepia informaciją ir pan.), yra laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais, o šie nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudikės pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio. Trečiojo asmens pažeistos fiduciarinės pareigos, t. y. klaidinančios informacijos pateikimas draudikei – tai yra objektyviai, ekspertize, žalos bylos medžiagoje užfiksuota aplinkybė. Kita vertus, teigia, kad šiuo atveju ne tik trečiasis asmuo pateikė klaidinančią informaciją bei neteisingus eismo įvykio duomenis, tačiau ieškovas, kaip nukentėjęs asmuo, iš esmės taip pat bando nuslėpti dalį informacijos, susijusios su eismo įvykiu – ieškovas, draudikės paklaustas apie eismo įvykio aplinkybes, o tiksliau apie automobilių greičius, teigė negalintis nurodyti, kokiu greičiu jis pats važiavo (nors pagal jo parodymus, automobilio nestabdė, kadangi buvo nukreipęs dėmesį į USB) ir ar automobilis Audi judėjo, ar stovėjo, netgi kokia kelio danga buvo eismo įvykio metu. Visiškas atsisakymas suteikti raštišką patvirtinimą apie konkrečius įvykio parametrus leidžia teigti, jog ieškovas geranoriškai nebendradarbiavo su draudike arba bandė nuslėpti aktualią informaciją, taip iš esmės pažeisdamas draudimo santykių fiduciarinio pobūdžio pareigas bei uberimae fidei principą.

32.       Be to, atsakovė nurodo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo galimai yra pažįstami: nors nėra tiesioginių įrodymų, tačiau jie yra susiję asmenys, draugai, giminaičiai, kurie ne tik tarpusavyje bendrauja, tačiau ir dalyvauja įtartinuose eismo įvykiuose, kurie vyksta panašiomis aplinkybėmis.

33.       Atsakovė pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, nepriklausomai nuo to, ar tai yra teismo ekspertų išvados, ar AB „Lietuvos draudimas“ tyrimas, pats fakto nustatymas ar eismo dalyviai draudikei pateikė klaidingą informaciją, yra nustatomas atsižvelgiant tiek į eismo dalyvių nurodytas aplinkybes, tiek į objektyviai užfiksuotas faktines eismo įvykio aplinkybes. Atsakovė pažymi, kad atliekant tokį tyrimą, vertinama duomenų visuma ir eismo įvykio dalyvių nurodoma informacija. Teigia, kad būtent eismo įvykio dalyviai buvo įvykio vietoje, yra tiesioginiai jo liudytojai, gali nurodyti transporto priemonių judėjimo greičius, trajektorijas, savo veiksmus, kitas svarbias tyrimui aplinkybes. Atsakovė sutinka, kad ši informacija gali būti su tam tikra paklaidos galimybe, tačiau tai tiesioginiai duomenys iš pirminių duomenų šaltinių, tad ši informacija, kartu su kitais duomenimis, yra gretinama ir lyginama. Atsakovė nurodo, jog PC-crash programa, kurią naudoja ir teismo ekspertai, įvedus objektyvius eismo įvykio duomenis (pvz., modeliuojamus reikiamus greičius, kad automobiliai išsidėstytų taip, kaip yra objektyviai užfiksuota nuotraukose) automatiškai, be eksperto įsikišimo, sumodeliuoja eismo įvykio mechanizmą.

34.       Atsakovė, nesutikdama su ieškovo argumentais, susijusiais dėl vairuotojų nurodomų eismo įvykio aplinkybių, nurodo, kad iš atsakovės darbuotojų, kurie kasdien administruoja transporto bylas ir bendrauja su eismo įvykio dalyviais, patirties, teigtina, jog absoliuti dauguma vairuotojų gali nurodyti informaciją apie įvykį: kur važiavo, kokiu greičiu, kokia automobilio trajektorija, kaip reagavo į kliūtį ir pan. Be to, ieškovas visiškai ignoruoja atsiliepime nurodytą aplinkybę, jog šiuo atveju skyrėsi ne vien automobilio Audi greitis, tačiau ir pati judėjimo būsena. Šiuo atveju trečiasis asmuo aiškiai nurodė, kaip, anot jo, įvyko eismo įvykis (pateikė automobilių greičius, nurodė, kad automobilio stabdyti nespėjo, kokios buvo oro sąlygos eismo įvykio metu bei automobilių išsidėstymus po eismo įvykio). Anot atsakovės, trečiojo asmens nurodytos eismo įvykio aplinkybės negalėjo būti taip sukeltos patirto streso, kad trečiasis asmuo negalėtų atskirti automobilio būsenos judant 40 km/h greičiu ir stovint.

35.       Taigi, apibendrindama, atsakovė nurodo, kad ieškovas šiuo atveju išvis atsisakė pateikti duomenis apie automobilių judėjimą eismo įvykio metu, o trečiasis asmuo draudikei pateikė akivaizdžiai klaidingą informaciją apie eismo įvykį, todėl šio eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, o pats eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodo trečiasis asmuo ir ieškovas.

36.       Atsakovės atstovai teismo posėdžių metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jeigu įvykis įvyko ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Patvirtino, kad Audi buvo apdrausta atsakovės bendrovėje (tiek privalomuoju, tiek Kasko draudimais), tačiau draudimo išmoka už jos apgadinimus taip pat nebuvo išmokėta. Pažymėjo, kad tiek pagal atsakovės darbuotojo, tiek pagal teismo ekspertų modeliavimus Audi susidūrimo metu stovėjo, o tai visiškai neatitinka ieškovo ir trečiojo asmens nurodytų aplinkybių, t. y. skiriasi ne tik nurodyti greičiai, bet ir pats susidūrimo pobūdis/mechanizmas. Be to, teigė, kad ieškovas sąmoningai nenurodė net apytikslaus savo greičio, kelio dangos, kito automobilio judėjimo ir pan.

37.       Trečiasis asmuo A. A. atsiliepime į ieškinį neginčija atsakovės pareigos atlyginti padarytus nuostolius ieškovui; dėl nuostolių dydžio nepasisako. Iš esmės patvirtina ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes dėl ginčo eismo įvykio, t. y. pripažįsta, jog yra atsakingas už žalą (nepraleido ieškovo, važiavusio pagrindiniu keliu), dėl to atitinkamai atsakovė, kuri buvo apdraudusi automobilio Audi valdytojų civilinę atsakomybę, turėtų atlyginti patirtą žalą.

38.       Trečiasis asmuo A. A. ir jo atstovas teismo posėdžių metu su ieškiniu sutiko. Trečiasis asmuo paaiškino, kad važiavo Vaduvos g. (buvo svečiuose pas tetą ir grįžinėjo namo (duomenys neskelbtini)); iš toli pamatė, jog autobusas įsijungė šviesas, dėl to kiek pristabdė, bet kai pamatė, kad jis nepradėjo važiuoti, vėl padidino greitį. Anot trečiojo asmens, jis manė, jog važiuoja pagrindiniu keliu (tik po įvykio pamatė kelio ženklą), todėl prieš sankryžą ir prieš susidūrimą iš esmės net nestabdė. Pažymėjo, kad jis nebuvo sustojęs sankryžoje, susidūrimas įvyko važiuojant; nežiūrėjo į spidometrą, tuo metu buvo streso būsenoje. Nurodė, kad Audi buvo apdrausta ir Kasko draudimu, tačiau, iš esmės dėl tos pačios priežasties kaip ir ieškovas, jokios draudimo išmokos negavo. Anot trečiojo asmens, atsakovė neįrodė, jog eismo įvykis buvo imituotas, atitinkamai egzistuoja visos sąlygos išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Pažymėjo, kad ekspertizės akte padarytos ne kategoriškos, o tikėtinos išvados, todėl nėra pagrindo jomis remtis.

39.       Liudytojas P. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo eismo įvykio metu išvažinėjo su savo automobiliu iš garažų komplekso ir sustojo prieš įvažiuojant į sankryžą. Matė, kad važiavo Audi ir BMW automobiliai, Audi nepraleido BMW ir dėl to įvyko susidūrimas; buvo apgadinta BMW kairė pusė, o Audi – dešinė; po įvykio abi transporto priemonės buvo nevažiuojančios. Teigė, kad Audi sankryžoje gal kiek ir pristabdė, bet prieš susidūrimą važiavo; BMW nestabdė; galimai abudu nestabdė. Pažymėjo, kad sankryža, kurioje įvyko avarija, yra paini ir ten dažnai įvyksta avarijos. Po eismo įvykio priėjo prie vairuotojų ir paklausė ar jiems viskas gerai; pasiūlė palikti kontaktus ir išvažiavo.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

40.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad automobilis BMW 740, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), aktualiu laikotarpiu priklausė/priklauso ieškovui A. S..

41.       Pagal byloje pateiktą eismo įvykio deklaraciją nustatyta, kad 2020 m. vasario 15 d. 23.50 val., Savanorių pr. ir Vaduvos g. sankryžoje, Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo vairuotas automobilis BMW 740,valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (automobilis draustas AB „Lietuvos draudimas“), ir automobilis Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (automobilis draustas AB „Lietuvos draudimas“; byloje ginčo dėl šios aplinkybės nekilo), kurį vairavo trečiasis asmuo A. A.. Deklaracijoje nurodyta (ieškovas ir trečiasis asmuo šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžių metu), kad trečiasis asmuo, vairuodamas automobilį Audi A6, važiuodamas šalutiniu keliu, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio BMW ir su juo susidūrė; eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai; trečiasis asmuo A. A. eismo įvykio deklaracijoje nurodė, jog jis yra kaltininkas.

42.       Nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020 m. vasario 15 d. administraciniu sprendimu dėl uždraudimo motorinei transporto priemonei, priekabai, sugadintai eismo ar kitokio įvykio metu, dalyvauti viešajame eisme, buvo uždrausta automobiliui BMW dalyvauti viešajame eisme bei anuliuotas privalomosios techninės apžiūros galiojimas. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad po susidūrimo eismo dalyviai iškvietė policiją, tačiau trečiajam asmeniui pripažinus savo kaltę, buvo užpildyta nurodyta eismo įvykio deklaracija.

43.       Iš byloje pateikto 2020 m. vasario 16 d. pinigų priėmimo kvito nustatyta, kad ieškovas UAB „Euro Asista“ už automobilio BMW transportavimą sumokėjo 48 Eur.

44.       Byloje pateikta AB „Lietuvos draudimas“ 2020 m. vasario 20 d. išvada apie transporto priemonės likutinę vertę, kurioje nurodyta, jog automobilio BMW vertė (vardinė) iki eismo įvykio buvo 10 350 Eur, o likutinė vertė – 2 550 Eur; skirtumas tarp vardinės vertės ir likutinės – 7 800 Eur.

45.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad AB „Lietuvos draudimas“ priėmė sprendimą neišmokėti draudimo išmokos, nes eismo įvykis įvyko ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės sprendimu, 2020 m. balandžio 28 d. pateikė pretenziją. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, atsakydama į ieškovo pretenziją, 2020 m. gegužės 12 d. rašte nurodė, kad draudimo išmokos nemokės; savo raštą grindė 2020 m. kovo 30 d. ekspertine pažyma Nr. 2352216. Ieškovas 2020 m. gegužės 25 d. pateikė pakartotinę pretenziją dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė 2020 m. birželio 8 d. rašte Nr. 2352216/1122579 nurodė, jog draudimo išmoka nebus mokama.

46.       Byloje pateikta AB „Lietuvos draudimas“ 2020 m. kovo 30 d. ekspertinė pažyma Nr. 2352216, kurioje AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo ekspertas M. S. padarė išvadą, jog automobilis Audi A6 buvo sugadintas ne vairuotojų A. A. ir A. S. nurodytomis natūraliai susiklosčiusiomis eismo įvykio aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog susidūrimo metu automobilis Audi ne judėjo nurodomu 40 km/h greičiu, bet stovėjo.

47.       Trečiasis asmuo A. A. rašytiniuose paaiškinimuose, teiktuose atsakovei, nurodė, kad 2020 m. vasario 15 d. apie 23.50 val. jis važiavo iš Vaduvos g. ir judėjo Valkininkų g.; suko į kairę (į Titnago g.); pro sankryžą važiavo apie 45-50 km/h, o pastebėjęs jam iš dešinės artėjantį automobilį, nukėlė koją nuo greičio pedalo, stabdyti nesuspėjo, nes galvojo, jog važiuoja pagrindiniu keliu; susidūrimo metu trečiojo asmens greitis galėjo būti apie 40 km/h. Trečiojo asmens nuomone, automobilis BMW važiavo apie 60 km/h greičiu; kelio danga buvo drėgna, bet nelijo; trečiojo asmens automobilis buvo techniškai tvarkingas. Kito eismo dalyvio A. S. nepažįsta ir bendrauti neteko. Policiją iškvietė A. S., dėl kokių priežasčių, nežino.

48.       Ieškovas A. S. 2020 m. kovo 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose, teiktuose atsakovei, nurodė, kad 2020 m. vasario 15 d. apie 23.50 val. jis važiavo iš Savanorių pr. link Lazdynų. Kokiu greičiu važiavo, negali įvardinti; įvykio metu nelijo; kelio dangos neatsimena. Prieš susidūrimą keitė USB atmintinę, todėl trumpam nukreipė dėmesį nuo kelio ir kito automobilio nepastebėjo; kai pakėlė akis, praktiškai iš karto įvyko susidūrimas. Ar automobilis stovėjo, ar judėjo, nepastebėjo; sustabdyti ar išvengti susidūrimo, nespėjo. Automobilį pirko su variklio defektu, bet buvo padarytas variklio remontas; įvykio metu automobilis buvo tvarkingas. Iškvietė policiją dėl to, kad būtų užfiksuotas įvykio faktas. Kito eismo dalyvio prieš įvykį nepažinojo.

49.       Byloje pateiktas 2021 m. rugsėjo 16 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1654(21), 11-2161(21), kuriame ekspertinė įstaiga nurodė tokias išvadas: 1) tikėtina, kad automobilių BMW ir Audi susidūrimo metu automobilis BMW judėjo apie 60 km/h, o automobilis Audi – stovėjo; 2) automobilių BMW ir Audi susidūrimo metu, tikėtina, automobiliui BMW buvo padaryti visi nuotraukose matomi sugadinimai, esantys priekinės dalies kairėje pusėje ir kairiojo šono priekinėje dalyje: sulaužytas bamperis, sudaužytas žibintas, deformuoti variklio dangtis ir sparnas, išlaužtas ratas ir jo pakaba, bei subraižyta kairiojo šono galinė dalis; automobiliui Audi buvo padaryti visi nuotraukose matomi sugadinimai, esantys dešiniojo šono priekinėje dalyje: deformuoti ir subraižyti durelės, sparnas, deformuotas statramstis, sulaužytas išorinis veidrodėlis, dehermetizuotas ratas, sugadintas priekinio bamperio dešinys šonas, taip pat automobilio galinis dešinys kampas: bamperio apdaila ir žibintas. Automobilio Audi sugadinimų, esančių kairiojo šono galinėje dalyje, negalima paaiškinti susidūrimu su automobiliu BMW; 3) automobiliai BMW ir Audi po susidūrimo juda į nuotraukose matomas padėtis, kai Savanorių pr. – Titnago g. sankryžoje automobilis BMW, judėdamas 60 km/h greičiu Titnago g., dešine kelio puse kryptimi link Lazdynų, priekinės dalies kaire puse atsitrenkia į stovintį ir galu nukreiptu į Savanorių pr. automobilį Audi, jo dešiniojo šono priekinę dalį; 4) tikėtina, kad automobilių BMW ir Audi susidūrimo metu automobilis Audi stovėjo; byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kiek laiko automobilis Audi stovėjo prieš susidūrimą.

Ieškinys netenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju ir draudimo išmokos (bei kitų susijusių sumų) priteisimo

50.       Asmeniui, savo veiksmais (neveikimu) padariusiam kitam asmeniui žalos, kyla civilinė atsakomybė, t. y. atsiranda turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita – pareigą juos (ją) atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalis). Nors už žalos padarymą yra atsakingas ją padaręs asmuo, tačiau tai ne visada reiškia, kad jis pats turės žalą atlyginti. Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais asmuo gali apdrausti savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį (CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Viena civilinės atsakomybės draudimo sutarčių rūšių yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurią turi sudaryti visi transporto priemonių valdytojai, naudojantys transporto priemones Lietuvoje (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis).

51.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam – eismo – įvykiui (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013).

52.       Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis; DĮ 2 straipsnio 10 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (DĮ 2 straipsnio 33 dalis).

53.       TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Taigi, draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

54.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar draudikė (atsakovė) pagrįstai atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis, nes jis, anot atsakovės, įvyko kitomis nei vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, vairuotojams pateikus klaidingą informaciją apie eismo įvykio aplinkybes.

55.       DĮ 98 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Pagal šio straipsnio 7 dalį – draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi, minėto straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent draudikas, šiuo atveju atsakovė, privalėjo įrodyti įstatymus atitinkantį atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą.

56.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, yra aiškiai apibrėžtos ir apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas.

57.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017).

58.       Byloje nustatyta ir iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ginčo eismo įvykis įvyko bei jo metu buvo apgadintos ieškovo ir trečiojo asmens vairuotos transporto priemonės (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju abejonių kilo dėl eismo įvykio aplinkybių – draudikė (atsakovė), remdamasi savo pasitelkto eksperto išvadomis, taip pat byloje paskirtos teismo ekspertizės aktu, teigia, kad žala galimai kilo kitomis nei eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad vairuotojai pateikė klaidingą informaciją apie ginčo eismo įvykį, o pats įvykis, tikėtina, įvyko iš anksto susitarus – jį imitavus.

59.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju būtent atsakovei teko/tenka pareiga įrodyti, kad nurodytas eismo įvykis pagrįstai pripažintas nedraudžiamuoju, t. y. kad jis įvyko kitomis nei vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, kad buvo inscenizuotas ir pan. (DĮ 98 straipsnio 7 dalis); šios įrodinėjimo pareigos atsakovė neginčijo ir pati nurodė savo procesiniuose dokumentuose. Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (DĮ 98 straipsnio 3 dalis).

60.       Be to, tai, ar eismo įvykis buvo imituotas, gali būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kur, kokioje vietoje yra įvykęs tiriamasis eismo įvykis (ar matomoje, ar nuošalioje vietoje); kokiu paros laiku (intensyvaus, normalaus eismo ar kai jo nėra); kas jame dalyvavo (pažįstami, susiję asmenys ar atsitiktiniai dalyviai); ar transporto priemonių sugadinimų ir (ar) asmenų sužalojimo ar kitokių padarinių atsiradimo aplinkybės atitinka objektyvias įvykio sąlygas ir kitas konkretaus įvykio aplinkybes.

61.       Nors byloje nustatyta, kad ieškovo ir trečiojo asmens vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žala, tačiau tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto.

62.       Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo nurodė (tiek atsakovei, tiek bylos nagrinėjimo metu), kad jo greitis susidūrimo momentu galėjo būti apie 40 km/h, o ieškovo – apie 60-70 km/h; ieškovas atsakovei nurodė negalintis nurodyti tiek savo, tiek trečiojo asmens automobilių greičių; teismo posėdžio metu paaiškino, jog tikslaus savo greičio negalintis įvardyti, tačiau jis galėjo būti apie 70-80 km/h. Be to, trečiasis asmuo nurodė (tiek atsakovei, tiek bylos nagrinėjimo metu), kad prieš susidūrimą iš esmės net nestabdė, nes galvojo, jog jo kelias yra pagrindinis; ieškovas, teikdamas paaiškinimus atsakovei, nurodė, jog nepastebėjo ar trečiojo asmens automobilis prieš pat susidūrimą judėjo ar stovėjo; bylos nagrinėjimo metu aiškino, jog automobilis Audi negalėjo stovėti sankryžoje, labiausiai tikėtina, jog jis spėjo sustoti prieš pat susidūrimą.

63.       Kaip minėta, atsakovės inicijuoto tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo ekspertas M. S. padarė išvadą, jog automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodytomis natūraliai susiklosčiusiomis eismo įvykio aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog susidūrimo metu automobilis Audi ne judėjo nurodomu 40 km/h greičiu, bet stovėjo.

64.       Teismo ekspertai, atlikę teismo paskirtą ekspertizę, be kita ko, nurodė, kad, tikėtina, automobilių BMW ir Audi susidūrimo metu automobilis BMW judėjo apie 60 km/h, o automobilis Audi – stovėjo; automobiliai BMW ir Audi po susidūrimo juda į nuotraukose matomas padėtis, kai Savanorių pr. – Titnago g. sankryžoje automobilis BMW, judėdamas 60 km/h greičiu Titnago g., dešine kelio puse kryptimi link Lazdynų, priekinės dalies kaire puse atsitrenkia į stovintį ir galu nukreiptu į Savanorių pr. automobilį Audi, jo dešiniojo šono priekinę dalį; be to, nurodė, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kiek laiko automobilis Audi stovėjo prieš susidūrimą.

65.       Taigi, teismo vertinimu, teismo paskirtos ekspertizės išvada iš esmės patvirtino atsakovės teiginius, jog eismo įvykis įvyko kitokiomis aplinkybėmis nei nurodė eismo įvykio dalyviai. Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir (ar) nukentėjusįjį trečiąjį asmenį pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Ši pareiga turi būti vykdoma sąžiningai, nes klaidinančių ir neteisingų aplinkybių nurodymas nulemia draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos (ne)mokėjimo (DĮ 98 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Kaip minėta, remiantis kasacinės instancijos teismo formuojama praktika, civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovui remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016). Taigi, nagrinėjamos bylos atveju ieškovas turėjo pareigą paneigti tiek draudimo bendrovės ekspertinės pažymos išvadas, tiek teismo eksperto išvadas, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog tokią pareigą ieškovas įvykdė.

66.       Teismas, įvertinęs byloje esančią šalių pateiktą medžiagą ir ekspertų išvadas, konstatuoja, kad iš esmės abu eismo įvykio dalyviai nurodė klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes, t. y. tiek apie trečiojo asmens vairuoto automobilio greitį, tiek apie patį susidūrimo pobūdį/mechanizmą, todėl jie turi prisiimti draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmes.

67.       Eismo įvykio dalyvių nurodomų faktinių aplinkybių skirtumai nuo specialisto ir ekspertų išvadų yra esminiai, o dalyje kardinaliai priešingi – esminis skirtumas yra tas, jog trečiasis asmuo nurodė važiavęs apie 40 km/h greičiu ir iš esmės prieš pat susidūrimą net nestabdęs (nes galvojo, jog jo kelias pagrindinis), ieškovas taip pat aiškino, jog trečiojo asmens automobilis nestovėjo sankryžoje. Teismas sprendžia, kad ieškovo kelta versija, jog trečiasis asmuo visgi stabdė ir spėjo sustoti iki susidūrimo iš esmės paneigia trečiojo asmens anksčiau nurodyti paaiškinimai, jog jis nespėjo stabdyti (nestabdė); šią aplinkybę liudijo ir ieškovo kviestas liudytojas. Kita vertus, tiek atsakovės darbuotojas, turintis specialių žinių, tiek teismo ekspertai, kurių kompetencija teismas neturi pagrindo abejoti, vieningai konstatavo, jog, labiausiai tikėtina, kad automobilis Audi susidūrimo metu stovėjo. Pažymėtina, kad šias išvadas ekspertai padarė įvertinus vairuotojų nurodytas įvykio aplinkybes (subjektyvias aplinkybes) ir transporto priemonių padėtis po susidūrimo, užfiksuotas ieškovo darytose bei pateiktose nuotraukose (objektyvias aplinkybes).

68.       Pažymėtina, jog teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, ieškovas ir/ar trečiasis asmuo nepateikė jokių įrodymų ir/ar objektyvių paaiškinimų, galinčių paneigti nurodytas ekspertizės išvadas, dėl to nėra pagrindo jomis nesivadovauti.

69.       Be to, akivaizdu, kad tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens paaiškinimai yra subjektyvūs, nes šie asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, todėl tokių asmenų paaiškinimai (kaip ir ieškovo kviesto liudytojo) negali būti vertinami kaip visiškai patikima įrodinėjimo priemonė ir, juo labiau, negali paneigti ekspertų objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių apie buvusį susidūrimo mechanizmą kitomis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis. Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovo ir trečiojo asmens deklaruojamos aplinkybės yra tik subjektyvūs paaiškinimai, kurie prieštarauja objektyvaus tyrimo nustatytoms aplinkybėms, todėl atmestini.

70.       Kaip minėta, draudimo sutartis yra fiduciarinė (grindžiama šalių tarpusavio pasitikėjimu), todėl draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, eismo įvykio dalyviai (ieškovas ir trečiasis asmuo) deklaravo visiškai kitokias eismo įvykio aplinkybes, nei nustatė objektyvūs tyrimai, todėl atsakovei pagrįstai kilo abejonė, kad tai galėjo būti inscenizuotas eismo įvykis, siekiant gauti draudimo išmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas tik bylos nagrinėjimo metu nurodė apytikslų savo važiavimo greitį susidūrimo metu (apie 70-80 km/h), kuris iš esmės yra artimas ekspertų nustatytam greičiui (apie 60 km/h). Kita vertus, ieškovas jokių kitų konkrečių eismo įvykio aplinkybių nei teismui, nei atsakovei nenurodė, deklaratyviai nurodęs, jog jų neprisimena, tačiau tokią ieškovo poziciją teismas vertina kaip gynybinę, siekiant apsunkinti tiek atsakovei, tiek teismui nustatyti tikrąsias ginčo eismo įvykio aplinkybes.

71.       Viena vertus, teismų praktikoje iš tiesų yra išaiškinta, kad transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl to, ar eismo įvykis buvo imituotas, turi būti įvertinta subjektyviai vertinamo ir nurodomo transporto priemonės greičio reikšmė – ar dėl šios aplinkybės iš viso paneigiamas eismo įvykis, ar eismo įvykis buvo, bet jo dalyvių aiškinimai dėl šios aplinkybės nesutampa. Jeigu nurodyta subjektyvi aplinkybė eismo įvykio nepaneigia, tai gali būti vertinama, kad eismo įvykio dalyvis dėl jos klydo. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).

72.       Kita vertus, minėtoje kasacinio teismo byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. iš esmės skiriasi aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje vairuotojų (šiuo atveju trečiojo asmens) nurodyti važiavimo greičiai (40 km/h) ir ekspertų nurodytos aplinkybės – jog trečiojo asmens transporto priemonė iš viso stovėjo, esmingai skiriasi. Be to, teismo vertinimu, bet kuris pakankamai apdairus asmuo šį skirtumą turi suvokti realiai, nes automobilio judėjimas apie 40 km/h greičiu iš esmės skiriasi nuo būsenos transporto priemonei stovint; tuo labiau, kad trečiasis asmuo nurodė, jog jis prieš susidūrimą iš esmės net nestabdė; atitinkamai tokie neatitikimai negali būti laikomi sąžiningu suklydimu. Tuo tarpu kasacinio teismo nagrinėtoje byloje eismo įvykis įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje, kur greičiai itin maži ir vairuotojų nurodytas bei ekspertų nustatyto greičio paklaida buvo 15 km/h, ką galima laikyti sąžiningu suklydimu.

73.       Be to, teismas iš esmės pritaria atsakovės pozicijai, kad šiuo atveju abejonių kelia ir kitos ginčo eismo įvykio aplinkybės – įvykis įvyko žiemą, beveik vidurnaktį (kai eismo intensyvumas yra vienas mažiausių), pakankamai nuošalioje vietoje (nors įvykis įvyko mieste, pakankamai judrioje gatvėje, tačiau ne pagrindinėse miesto gatvėse), sankryžoje, kuri nereguliuojama šviesoforais; tiek trečiasis asmuo, tiek ieškovas iš esmės negalėjo paaiškinti ką veikė ir kur važiavo prieš įvykstant eismo įvykiui (ieškovas teigė važinėjęs po miestą be tikslo, o trečiasis asmuo teigė važiavęs iš tetos namo, nors atsakovei rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodęs, jog iš pažįstamos; kita vertus, ši aplinkybė taip pat kelia abejonių, jog žiemos naktį asmuo, būdamas svečiuose, važiuotų namo iš vieno miesto į kitą); ieškovas patvirtino, jog, be kita ko, užsiima transporto priemonių remontavimu; nors tiesioginių įrodymų, jog ieškovas ir trečiasis asmuo yra pažįstami, nėra, tačiau teismų jau buvo konstatuota, jog ieškovas anksčiau yra melavęs dėl to, jog nepažįsta asmens, su kuriuo vairuota transporto priemone įvyko eismo įvykis (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1580-545/2016); be to, abu eismo dalyviai yra kilę iš to paties rajono (ir faktiškai netoli nutolusių vietovių; ką patvirtino ir teismo posėdžio metu); atsakovė pateikė įrodymus (Facebook‘o išrašus), jog abu vairuotojai turi ne vieną bendrą pažįstamą ir kt.

74.       Pagal DĮ 98 straipsnio nuostatas draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo mokėti išmoką pagrindą, šiuo atveju turi įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti, kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis ar kad asmenys padarė nusikalstamą veiką, t. y. draudikas neturi pareigos įrodyti buvus inscenizuotą eismo įvykį ar kad eismo įvykio dalyviai tyčia pateikė išgalvotus duomenis apie įvykį. Draudėjams pateikus ne visą informaciją apie įvykusį eismo įvykį, nėra galimybės objektyviai nustatyti kaltojo asmens bei civilinės atsakomybės sąlygų (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-95-544/2018).

75.       Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikė nustatė ir įrodė (DĮ 98 straipsnio 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad A. A. kyla civilinė atsakomybė. Atitinkamai nėra pagrindo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką, nes tai prieštarautų TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 daliai, taip pat DĮ 98 straipsnio 3 dalies 1 punktui bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

76.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimai (dėl draudimo išmokos (pagrindinis reikalavimas) ir atitinkamai išvestiniai reikalavimai dėl patirtų išlaidų, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo) atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

77.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

78.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79.       Nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, ieškovo ir trečiojo asmens, kuris dalyvavo ieškovo pusėje, patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

80.       Atsakovė patyrė byloje 727,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už byloje paskirtą ekspertizę. Ieškinio netenkinus, atsakovei iš ieškovo priteistina 727,94 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

81.       Atsakovė bylos nagrinėjimo metu sumokėjo 1 000 Eur užstatą ekspertizei atlikimui; kaip minėta, nurodyta ekspertizė kainavo 727,94 Eur, t. y. ekspertizė kainavo mažiau, nei buvo atsakovės sumokėtas užstatas į teismo depozitinę sąskaitą; nurodytas užstato likutis iki šiol yra teismo depozite. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ grąžintina 272,06 Eur permokėta suma už ekspertizės atlikimą.

82.       Byloje iš viso patirta 17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo A. S. ieškinio atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo A. A. (A. A.), netenkinti.

Priteisti iš ieškovo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, 727,94 Eur (septynis šimtus dvidešimt septynis eurus 94 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 17 Eur (septyniolika eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Pavesti Vilniaus miesto apylinkės teismo Finansų skyriui grąžinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinės sąskaitos atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, 272,06 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt dviejų eurų 6 ct) permokėtą užstatą už ekspertizę, sumokėtą 2021 m. birželio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. SEPA0502/2.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                     Pavel Liubkevič