Baudžiamoji byla Nr. 2K-179/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
2.1.15.1.1.;
2.3.4.6.1.;
2.3.6.3.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Josifo
Tomaševičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjams advokatams Zenonui Juknevičiui, Daivai Dereškevičienei,
nuteistiesiems V. K., R. L.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Stanislovui
Butkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B.
Š. kasacinius skundus dėl Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžio,
kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –
ir BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, o R. L. – pagal BK 180
straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėjus
visą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 10 d. nuosprendžiu R. L. paskirtą bei to paties teismo 2007 m. kovo 10
d. nutartimi pakeistą ir neatliktą bausmę, galutinė subendrinta bausmė jam
paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams ir 16 MGL
(2000Lt) bauda. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. Š. civilinis
ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas, o nukentėjusiosios
turėtos 2000 Lt išlaidos ją byloje atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti
nepripažintos proceso išlaidomis.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. gynėjo, nuteistųjų V. K. ir R.
L. apeliaciniai skundai atmesti, o nukentėjusios B. Š. apeliacinis
skundas patenkintas iš dalies – pirmosios instancijos teismo nuosprendis
pakeistas iš nuteistųjų V. K. bei R. L. solidariai priteisiant nukentėjusiajai B.
Š. 2000 Lt jos turėtų atstovavimo išlaidų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo
pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B. Š.
kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio jo
atstovaujamosios kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. K. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo V. K. gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios B. Š. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R.
L. ir jo gynėjos, prašiusių nukentėjusiosios B. Š. kasacinį
skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. V. K. ir R. L. nuteisti
už tai, kad 2007 m. balandžio 25 d., apie 19.15 val., Panevėžio
r., Piniavos k., autobusų stotelėje, veikdami bendrininkų grupe su asmenimis,
kuriems baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, pagrobė R.
Š. priklausantį 1330 Lt vertės turtą. V. K. ir R. L., asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą
bylą, sugriebus nukentėjusįjį R. Š. už rankos, jį prievarta
įsodino į automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nuvežė prie degalinės Panevėžyje,
Smėlynės g. 210a, kur, turėdami tikslą palaužti nukentėjusiojo valią priešintis
ir pagrobti jo su savimi turimą turtą, prieš jį panaudojo fizinį bei psichinį
smurtą. Asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, du kartus sudavus
alkūne nukentėjusiajam R. Š. į galvą ir taip nežymiai
sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, taip pat kartu su V. K. užlaužus
nukentėjusiajam rankas, o R. L. prikišus jam prie veido
revolverį, kitas asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą,
iškraustė nukentėjusiojo R. Š. kišenes ir pagrobė 1300 Lt
vertės mobilųjį telefoną „Sony Ericsson K800“ su SIM kortele, 30 Lt piniginę su
joje buvusiais dokumentais.
2. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nesutikdama
su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atstovavimo išlaidų nepriteisimo
nukentėjusiajai B. Š., nurodė, kad nukentėjusiajai B. Š. procesinius dokumentus rengė bei jai ir mirusiam jos
sūnui – nukentėjusiajam R. Š. – pirmosios instancijos teisme
atstovavo advokatas S. Butkevičius, kuriam ji sumokėjo 2000 Lt (tai patvirtina
advokato išrašytas pinigų priėmimo kvitas), ir konstatavo, kad nukentėjusioji B. Š. pagrįstai prašo priteisti šias išlaidas. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos nuosprendį pakeitė iš
nuteistųjų solidariai priteisdamas nukentėjusiajai 2000 Lt jos turėtų
atstovavimo išlaidų.
3. Kasaciniu
skundu nuteistojo V. K. gynėjas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Kasatorius
nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir
BPK) 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo
parodymai, „duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme“, gali būti
teisiamajame posėdyje perskaitomi balsu, taip pat perklausomi ir peržiūrimi
tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar
liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių
priežasčių ir pan. Tuo tarpu nukentėjusysis R. Š. ikiteisminio
tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisme nebuvo apklaustas, nes jis
dar nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui – 2007 m. birželio 19 d. –
žuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas balsu perskaitė jo parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo tyrėjams, ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu
kasatorius pabrėžia, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais
baudžiamajame procese gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinta BPK
numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus
nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio grindimas įrodymais, kurių negalima
patikrinti teisme, pažeidžia ne tik minėtas BPK 20 straipsnio 4 dalies, bet ir
BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, nuteistojo V.
K. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK garantuoja kaltinamajam teisę
dalyvauti tiriant įrodymus, kuriais siekiama pagrįsti kaltinamojo kaltę padarius
nusikalstamą veiką, taip pat juos tikrinant teisme (BPK 22 straipsnio 3 dalis),
tačiau jo ginamasis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negalėjo pasinaudoti
šia įstatymo jam garantuota teise.
4. Kasaciniu
skundu nukentėjusioji B. Š. prašo pakeisti pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jos civilinio ieškinio
atmetimo ir jos pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš nuteistųjų jai
priteisiant 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kasatorės
nuomone, tai, kad ji tik po sūnaus mirties buvo pripažinta nukentėjusiąja,
neeliminuoja jos, kaip nukentėjusiosios, teisės reikalauti atlyginti neturtinę
žalą, „<...> atsiradusią dėl jos neigiamų išgyvenimų, apiplėšus sūnų“.
Pasak kasatorės, pagal teismų praktiką nukentėjęs asmuo teisę gauti neturtinės
žalos atlyginimą turi ne vien tik gyvybės atėmimo atveju (kasacinė byla Nr.
2K-388/2008).
Kasatorė
skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs jos teisę į
neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nurodęs, jog jos civilinis ieškinys netenkintinas,
nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250
straipsnio nuostatų, nes neatsižvelgė į neturtinės žalos sąvoką, jos galimas
išraiškas (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,
dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), taip pat
į žalos dydį nustatančias aplinkybes. Kasatorės nuomone, CK nuostatų,
reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, netinkamas taikymas kartu yra ir
BPK 113 straipsnio pažeidimas.
Kasatorė teigia,
kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su jos bei jos gynėjo argumentu, jog
ji, kaip nukentėjusioji, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės
žalos, atsiradusios apiplėšus jos sūnų, tačiau, kasatorės nuomone, nepagrįstai
nurodė, kad jos sveikata pablogėjo tik po sūnaus mirties ir tai patvirtina
byloje esantys bei ištirti įrodymai. Kasatorės tvirtinimu, dėl sūnaus užpuolimo
ji patyrė sunkių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, stresą, taip pat po šio įvykio
labai pablogėjo jos sveikata ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai
(medicinos pažymos, jos pačios, nukentėjusiojo J. Š.,
liudytojų V. I., O. U. parodymai),
kurių teismai tinkamai neįvertino bei neištyrė. Kasatorė pabrėžia, kad sūnaus
netikėta mirtis 2007 m. birželio 19 d. nebuvo jos sveikatos pablogėjimo ir kitų
neigiamų pasekmių priežastis – ši aplinkybė tik dar labiau pablogino jos
būseną. Pasak kasatorės, sūnaus mirtis, be abejo, sukėlė dar didesnes neigiamas
pasekmes, tačiau „<...> negalima mechaniškai konstatuoti, kad minėtos
pasekmės atsirado tik po R. Š. žūties“.
5. Nuteistojo V. K. gynėjo
ir nukentėjusiosios B. Š. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo V.
K. gynėjo kasacinio skundo
1.
Esminis nuteistojo V. K. gynėjo kasacinio skundo
argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 276
straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne teismo
posėdyje balsu perskaitytais nukentėjusiojo R. Š., žuvusio
2007 m. birželio 19 d., ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet
ikiteisminio tyrimo tyrėjams duotais parodymais. Kasatoriaus nuomone,
apkaltinamojo nuosprendžio grindimas įrodymais, kurių negalima patikrinti
teisme, taip pat pažeidžia ir BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies
nuostatas.
2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai
baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie
patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai
bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso
veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia
teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal
savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis).
Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo
proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais
įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti
suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų,
nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje.
Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais
ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo
ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta
tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo
parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius
BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje
esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo
pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo
parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo
metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus
bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo
pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo
parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti
kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009)
ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame
posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus,
ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir
daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų,
duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė
bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo
vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Kartu pažymėtina, kad
pareigūno teisme duoti parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu jam atliekant
apklausą išaiškintas aplinkybes ar byloje esančius duomenis yra įrodymas ir juo
teismas gali remtis priimdamas nuosprendį.
3. Iš
baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. vasario
11 d. teisiamajame posėdyje balsu perskaitė nukentėjusiojo R.
Š., žuvusio 2007 m. birželio 19 d., ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus
parodymus ir, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies,
301 straipsnio 1 dalies nuostatas, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kita
vertus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4
dalies nuostatomis, turėjo teisę ir galėjo teismo posėdyje perskaityti
nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus
parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš baudžiamosios bylos taip
pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai
išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius
teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė abu kaltinamuosius, po
nukentėjusiojo R. Š. mirties nukentėjusiais pripažintus jo
tėvus – B. ir J. Š., liudytojus policijos pareigūnus A. J., A. U., kurie apklausė nukentėjusįjį
R. Š. ikiteisminio tyrimo metu, D. G.,
D. M., A. P., E. S.,
V. V., E. V., V.
M., A. Z., E. T., R.
G., A. S., O. U., V.
I., balsu perskaitė nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio
tyrimo tyrėjui duotus parodymus, taip pat liudytojų A. P.,
D. M., V. I. parodymus, duotus
teisiamajame posėdyje, liudytojų V. M., E.
T., V. V., A. Z., D. G., A. U., E. V.,
A. S., A. J., R. G.,
E. S., O. U. teisiamuosiuose
posėdžiuose ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus,
turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20
straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas
tarpusavyje, tyrė bei analizavo nuteistąjį V. K. ir
teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio
1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais
grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė
kitus – V. K. teisinančius – įrodymus.
4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to
prašoma nuteistojo V. K. gynėjo skunde, ir sutikęs su jo
argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį
nuosprendį grindė teismo posėdyje balsu perskaitytais nukentėjusiojo R. Š., žuvusio 2007 m. birželio 19 d., ikiteisminio tyrimo
pareigūnui duotais parodymais, iš naujo įvertino byloje esančių įrodymų visetą,
nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų
parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje, nevertindamas kaip savarankiško
įrodymo, ir motyvuotai konstatavo, kad apkaltinamasis „<...> nuosprendis
pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais <...> V.
K. <...> kaltės įrodymais <...>“, todėl jis pripažintas kaltu
remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka
pripažinti V. K. padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis
yra nuteistas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės ištaisė
pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą.
5. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl pirmosios instancijos teismo
padaryto BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1
dalies nuostatų pažeidimo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo
teisės ir (ar) tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą
bei priimti teisingą sprendimą. Dėl to kasatoriaus nurodytas BPK 276 straipsnio
1 dalies 1 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas
nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti šioje byloje priimtus teismų
sprendimus.
Dėl nukentėjusiosios B. Š. kasacinio
skundo
1. Esminis
kasatorės skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas,
pripažinęs jos teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nurodęs, jog jos
civilinis ieškinys netenkintinas, nesilaikė CK 6.250 ir BPK 113 straipsnių nuostatų.
Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jos
sveikata pablogėjo tik po sūnaus mirties. Kasatorės tvirtinimu, ji dėl sūnaus
užpuolimo patyrė sunkių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, stresą, taip pat po šio įvykio
labai pablogėjo jos sveikata ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai.
2. Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju,
turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą
veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos
atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos
patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese
pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems
asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas
baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas,
tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų,
kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio
proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas,
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio
ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą
civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1
dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai,
remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad
ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė
ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis
ryšys. Pažymėtina, kad civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos
visos minėtos aplinkybės, todėl, jei bent į vieną iš nurodytų klausimų atsakoma
neigiamai, civilinis ieškinys turi būti atmestas.
3. Pagal civilinį
įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai,
nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos
pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti
pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl
nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo
nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu civilinio ieškinio
dalyku yra neturtinė žala, jos dydis turi būti taip pat įrodytas, todėl teismas,
nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą
padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei
kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad teismų
praktikoje laikomasi nuomonės, jog neturtinė žala pagal savo pobūdį yra
asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą
paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos.
Neigiami emociniai išgyvenimai savaime nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę
žalą (kasacinės bylos Nr. 2K-338/2008, 2K-358/2008, 2K-380/2008, 2K-321/2009).
Vadinasi, neturtinė žala tretiesiems asmenims gali būti priteista tik išimtiniais
atvejais, pvz., artimo asmens (sutuoktinio, vaiko ar pan.) gyvybės atėmimo
atvejais.
4. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio
tyrimo pareigūno 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu R. Š. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau civilinio
ieškinio nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iki savo žūties 2007 m. birželio 19
d. nepareiškė ir nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu. Nukentėjusiajam R. Š. 2007 m. birželio 19 d. žuvus eismo įvykyje, jo motina J. Š. perėmė jo, kaip nukentėjusiojo (bet ne kaip civilinio
ieškovo), teises ir ikiteisminio tyrimo tyrėjo 2007 m. liepos 3 d. nutarimu ji buvo
pripažinta nukentėjusiąja. Nukentėjusioji B. Š. 2007 m.
rugpjūčio 30 d. pareiškė civilinį ieškinį V. K., R. L. bei dar dviem asmenims, kuriems baudžiamoji byla išskirta
į atskirą bylą, dėl jai padarytos 50 000 Lt neturtinės žalos. Civiliniame
ieškinyje B. Š. nurodė, kad: jai padaryta neturtinė žala,
nes dėl prieš sūnų padaryto nusikaltimo ir sūnus, ir ji patyrė didelį šoką,
dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją; sūnui sumažėjo emocinės bendravimo
galimybės, nes po nusikaltimo jis buvo persekiojamas, prieš jį buvo naudojamas
psichologinis smurtas; dėl sūnaus dvasinių išgyvenimų, depresijos, gydymosi,
bendravimo galimybių sumažėjimo, nemigos ir ji negalėjo dirbti, bendrauti, taip
pat patyrė daug nepatogumų, negalėjo miegoti naktimis, gydėsi.
Minėta, kad V. K. ir R. L. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad jie,
veikdami bendrininkų grupe, panaudodami šaunamąjį ginklą, taip pat fizinį bei
psichologinį smurtą prieš R. Š., šį apiplėšė. Taigi
nukentėjusioji B. Š. nuo nuteistųjų V. K. ir R. L. nusikalstamos veikos
tiesiogiai nenukentėjo. Kita vertus, byloje, be nukentėjusiosios B. Š. parodymų ir jos atstovo paaiškinimų, duomenų
pagrindžiančių tai, kad ji dėl prieš sūnų padaryto nusikaltimo patyrė didelį
šoką, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, negalėjo dirbti, bendrauti,
taip pat patyrė daug nepatogumų, negalėjo miegoti naktimis, gydėsi, nėra kitų
duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: B. Š. Panevėžio miesto infekcinėje ligoninėje gydėsi 2007 m. rugpjūčio
13–22 d., t. y. ne po R. Š. apiplėšimo, bet po jo žūties eismo įvykyje; J. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad „<...> po
sūnaus laidotuvių žmona gydėsi ligoninėje <...>“ ir „po sūnaus žūties
žmona paliko ligonis <...>“. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios
B. Š. atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje
nurodė, jog „nukentėjo ir pati B. Š., patyrė nedidelį
stresą <...>“ ir civilinį ieškinį reiškia dėl jai, o ne sūnui, plėšimu
padarytos neturtinės žalos. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas
motyvuotai nurodė, kad B. Š. sveikata pablogėjo ir dideli
išgyvenimai atsirado po sūnaus mirties, nesusijusios su nuteistųjų V. K. ir R. L. nusikalstama veika, ir
teisingai konstatavo, kad „<...> B. Š. prieš jos
sūnų padaryti neteisėti veiksmai, nesuteikia jai teisės gauti kompensaciją iš
neteisėtus veiksmus prieš jos sūnų padariusių asmenų <...>“.
4. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje
nukentėjusiosios B. Š. pareikštas civilinis ieškinys išspręstas tinkamai,
nepažeidžiant baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normų, reglamentuojančių
neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo
V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B.
Š. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Josifas Tomaševičius
Jonas Prapiestis