Administracinė byla Nr. eA-1138-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00624-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. BRK-268 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir Sprendimas Nr. BRK-268) ir įpareigoti Agentūrą pagal pareiškėjo 2015 m. birželio 30 d. mokėjimo prašymą išmokėti sumažintos paramos dalį (12 800,97 Eur).
2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:
1. Pareiškėjas Agentūrai 2012 m. liepos 30 d. pateikė Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Paraiška), kuria prašė paramos projektui „Miško parko poilsio aikštelės“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinti. Agentūra su pareiškėju 2014 m. gruodžio 23 d. sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 2IM-KK-12-1-011442-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 23 d. pateikė Agentūrai pirmąjį mokėjimo prašymą (toliau – ir Pirmasis mokėjimo prašymas), kurį Agentūra tenkino ir išmokėjo visą juo prašytą paramos sumą. Nagrinėdama pareiškėjo 2015 m. birželio 30 d. pateiktą antrąjį mokėjimo prašymą (toliau – ir Antrasis mokėjimo prašymas), Agentūra atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta, kad Pirmajame ir Antrajame mokėjimo prašymuose nurodytos investicijos neatitinka rinkos vertės. Agentūra 2015 m. rugsėjo 25 d. elektroniniu laišku supažindino pareiškėją su atliktos ekspertizės ataskaitos konstatuojamąja dalimi. Vadovaudamasi minėtos ekspertizės rezultatais, Agentūra priėmė Sprendimą Nr. BRK-268, kuriuo 12 800,97 Eur sumažinta išmokamos paramos pagal Antrąjį mokėjimo prašymą suma, pareiškėjas taip pat įpareigotas grąžinti pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą jam išmokėtos paramos dalį – 31 451,87 Eur.   
2. Agentūros užsakytos ekspertizės rezultatai yra susiję su abiem pareiškėjo teiktais mokėjimo prašymais, tačiau Sprendime Nr. BRK-268 detaliau pasisakyta tik dėl Antrajame mokėjimo prašyme nurodytų investicijų išlaidų, t. y. Agentūra skundžiamame sprendime nurodė, jog rinkos kainos neatitiko skulptūrų, medinių atrakcionų, stalų bei suolų įrengimo darbai. Agentūros užsakytos ekspertizės rezultatai yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas visas prekes įsigijo pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 patvirtintose Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėse (toliau – ir Pirkimo taisyklės) nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas sutartis su prekių ir paslaugų pardavėjais sudarė atsižvelgdamas į mažiausios pasiūlytos kainos kriterijų. Agentūra dėl šių prekių įsigijimo ir darbų atlikimo procedūrų pažeidimų nenustatė. Agentūra neturi pagrindo teigti (ir neteigia), jog pareiškėjo patirtos išlaidos neatitinka nustatytų reikalavimų ar kad prašoma paramos suma viršija mokėtiną sumą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 111.3 ir 111.4 punktuose.
3. Pirkimo taisyklėse nėra įtvirtinta pareiga bet kokiu atveju siekti, kad pirkimo kaina būtų absoliučiai mažiausia rinkoje. Tokių veiksmų atlikimas yra faktiškai neįmanomas, jis pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų bei laiko sąnaudų. Pagal Pirkimo taisyklėse nustatytą pirkimo procedūrą asmeniui pasiūlyta mažiausia kaina turi būti laikoma atitinkančia rinkos kainą. Juo labiau, kad pareiškėjo įgyvendinamas projektas nėra didelės apimties, todėl prekių ir paslaugų kainos yra didesnės nei didelio masto statybų projektų vykdymo atvejais.
4. Kai kurios pareiškėjo išlaidos pripažintos itin nedaug viršijančiomis ekspertizės metu nustatytą rinkos kainą (pvz., nustatytas šiukšlių dėžių ir konteinerių kainų skirtumas yra 303,72 Eur). Nėra aišku, kaip ir kokiais skaičiavimais remdamasi Agentūros pasamdyta bendrovė nustatė vos 25,31 Eur šiukšlių dėžės kainos skirtumą. Ginčytina ir medinių skulptūrų įrengimo investicijų išlaidų vertė, kadangi visos įrengtos medžio skulptūros yra autoriniai meno kūriniai. Pareiškėjui pateiktoje ekspertizės ataskaitos dalyje nenurodytas kainų nustatymo būdas, ekspertizės atlikimo metodika, nepateiktos lokalinės sąmatos, neįmanoma nustatyti ekspertizę atlikusio asmens kvalifikacijos.
5. Nustatant rinkos kainą turi būti vertinami pirkimo–pardavimo dokumentai bei objektų sukūrimo sąnaudos. Netinkamai pasirinktas atskirų investicijų vidutinės rinkos vertės skaičiavimo būdas galėjo lemti klaidingus ekspertizės rezultatus, kadangi pareiškėjo įsigytų prekių rinkos kaina yra aukštesnė nei jų sukūrimo savikaina. Be to, tinkamomis finansuoti yra pripažįstamos ne tik medžiagos, bet ir visi įrengimo darbai. Tikėtina, jog ekspertizės metu nustatyta investicijų kaina nesutampa su mokėjimo prašymuose nurodytomis kainomis ir dėl to, kad nebuvo įtraukti visi investicijų įrengimo darbai.
6. Su pareiškėju buvo sudaryta Paramos sutartis, o tai patvirtina, kad Agentūra bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija Paraišką ir visas joje nurodytas planuojamas atlikti išlaidas pripažino tinkamomis finansuoti. Įvertinusi Pirmąjį mokėjimo prašymą, Agentūra jį tenkino ir išmokėjo visą juo prašomą paramos sumą. Kadangi Pirmuoju mokėjimo prašymu prašoma išmokėti paramos suma buvo beveik triskart didesnė nei prašyta Antruoju mokėjimo prašymu, darytina išvada, kad didžioji dalis pareiškėjo investicijų pirmą kartą Agentūros atliktu vertinimu buvo pripažintos tinkamomis.
7. Agentūra savo poziciją, kad pareiškėjo teiktuose mokėjimo prašymuose nurodytos išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, grindžia tik išvardydama teisės aktų nuostatas, jų nesiedama su nagrinėjamos situacijos faktinėmis aplinkybėmis, nepaaiškindama, kodėl Agentūra laiko, jog išlaidos faktiškai nebuvo patirtos, ir kodėl šios išlaidos yra nesusijusios su remiama veikla. Būtinomis išlaidomis turėtų būti laikomos išlaidos, kurios yra reikalingos Projektui sėkmingai įgyvendinti. Tam turi būti sukurtas kokybiškas, patrauklus ir naudingas rezultatas, kuriuo visuomenė norėtų naudotis ir kuris atneštų realią naudą. Nagrinėjamu atveju Agentūros užsakytos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad buvo atlikti realūs darbai. Šie darbai ateityje atneš realią naudą tiek visuomenei, tiek gamtos apsaugai. Projektas yra įgyvendinamas sėkmingai, paramos tikslai yra pasiekiami, todėl išlaidos turi būti laikomos būtinomis. Be to, išlaidos yra patirtos faktiškai ir pagrįstos sąskaitomis faktūromis, jos neabejotinai yra susijusios su pelno nesiekiančiomis investicijomis miškuose. Pareiškėjas laikėsi Paraiškoje nurodytų sąlygų, nekeitė išlaidų, kurios patvirtinus Paraišką buvo pripažintos tinkamomis.
8. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.8 punktas negali būti aiškinamas taip, kad vien pareiškėjo išlaidų objektyvi neatitiktis rinkos kainai, nustatytai ekspertinio tyrimo metu, lemia galimybę Agentūrai nuspręsti išmokėti tik tą sumą, kuri atitinka rinkos vertę. Agentūros išvada, kad pareiškėjo patirtos išlaidos yra nepagrįstai didelės, visais atvejais turi būti pagrįsta pareiškėjo kaltai padarytų pažeidimų konstatavimu. Agentūra Sprendime Nr. BRK-268 nenurodė jokių pareiškėjo atliktų kaltų veiksmų.
9. Ekspertinio tyrimo rezultatai galėtų būti tik papildomas duomenų šaltinis Agentūrai priimant sprendimą, tačiau nagrinėjamu atveju Agentūros Sprendimas Nr. BRK-268 dėl mažinamos paramos sumos bei išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo grindžiamas vien tik ginčytinais atliktos ekspertizės rezultatais.
10. Paramos neskyrimą ar sumažinimą nepakanka motyvuoti vien teisės normų išvardijimu, nenurodant, kaip pasireiškė jų pažeidimas. Sprendime Nr. BRK-268 nurodytos teisės normos gali būti nurodytos įvairioms situacijoms, todėl iš tokio sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pažeidimai lėmė Agentūros apsisprendimą nesuteikti paramos dalies. Be to, Agentūra Sprendimu Nr. BRK-268 papildomai nusprendė susigrąžinti pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą jau išmokėtą paramos dalį (31 451,87 Eur), tačiau šios sprendimo dalies nemotyvavo. Taikydama Administravimo taisyklių 197 punkte bei Įgyvendinimo taisyklių 110 punkte įtvirtintą paramos susigrąžinimą, Agentūra privalo ne tik abstrakčiai pasisakyti, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų bei Paramos sutarties nuostatas, bet tiksliai įvardyti, kaip pažeidimas pasireiškė ir kaip yra taikomos teisės normos. Normą, kuria remdamasi nusprendė susigrąžinti paramos dalį, Agentūra taip pat nurodo neteisingai (Įgyvendinimo taisyklių 111.2 p.). Sprendime Nr. BRK-268 taip pat nenurodyta, kodėl nuspręsta susigrąžinti būtent 31 451,87 Eur paramos dalį, kaip ji buvo apskaičiuota. Iš Sprendimo Nr. BRK-268 teksto neaišku, kaip turėtų būti suprantamos „mažiausios projektui įgyvendinti reikalingos sumos“ ir „nepagrįstai didelės kainos“ sąvokos, taip pat kokias išlaidas Agentūra laiko „būtinomis“. Todėl Sprendimas Nr. BRK-268 neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, yra neaiškus, o tai riboja pareiškėjo galimybes ginti savo pažeistus interesus.  
3. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:
1. Agentūra, vertindama Antrąjį mokėjimo prašymą ir tikrindama jame pateiktos informacijos teisingumą bei nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo išnagrinėti pirkimo dokumentai bei nustatyta, kad pareiškėjo investicijos viršija rinkos kainą, nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų dalis –
   49 032,06 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM). Ekspertizės metu įvertinta rangos darbų rinkos kaina, įtraukti visi investicijų įrengimo darbai ir medžiagų kiekiai. Agentūra, atsižvelgdama į pareiškėjo deklaruojamų investicijų kokybinius požymius, nustatė analogiškų charakteristikų, paskirties naujumo ir kt. požymių investicijų rinkos kainą. Agentūra 2015 m. rugsėjo 22 d. elektroniniu paštu kreipėsi į pareiškėją, pateikė jam 2015 m. rugsėjo 17 d. ekspertinės konsultavimo ataskaitos Nr. 60 (toliau – ir Ataskaita) konstatuojamąją dalį bei prašė per penkias darbo dienas pateikti papildomą informaciją (paaiškinimus) dėl nustatytų neatitikimų. Pareiškėjo atsakymo Agentūra negavo, todėl 2015 m. rugsėjo 29 d. papildomai kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti paaiškinimus dėl įsigytų investicijų kainų. Pareiškėjas šį Agentūros paklausimą gavo, tačiau papildomų paaiškinimų per nustatytą terminą nepateikė.
2. Išlaidos laikomos tinkamomis finansuoti nustačius šias kumuliatyvias sąlygas: 1) faktiškai atliktos išlaidos; 2) projektui įgyvendinti būtinos išlaidos; 3) išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (ar) paramos sutartyje nurodytas sąlygas. Paraiškos XII skyriaus „Pareiškėjo deklaracija“ 6 punkte pareiškėjas patvirtino, kad jo prašoma paramos suma yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma, todėl pareiškėjas turėjo stengtis, kad pirkimo kaina būtų maksimaliai mažiausia rinkoje. Sėkmingas Projekto įgyvendinimas savaime nereiškia, kad patirtos išlaidos buvo būtinos. Pareiškėjo išlaidų, patirtų įsigyjant investicijas per didelėmis kainomis, dalis, kuri viršija rinkos kainą, negali būti laikoma būtinomis išlaidomis Projektui įgyvendinti. Tokios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų. Investicijų įsigijimas nepagrįstai didelėmis kainomis yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principais. Todėl atlyginama gali būti tik būtina ir mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma.
3. Sprendimas Nr. BRK-268 priimtas įvertinus pareiškėjo deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitiktį teisės aktuose bei Paramos sutartyje įtvirtintiems reikalavimams, taip pat jų tinkamumą finansuoti, o ne dėl visų planuojamų atlikti išlaidų sumos, kuri galėtų būti skiriama Projektui, sumažinimo.
4. Pareiškėjas neneigia, jog Antrąjį mokėjimo prašymą pateikė pavėluotai, tačiau nepateikė svarių argumentų ar įrodymų dėl force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti arba išvengti) aplinkybių, kuriomis remiantis jam neturėtų būti taikoma sankcija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nekompensuota 123,95 Eur paramos suma.
5. Ataskaita nėra administracinis aktas, kuriuo galutinai išsprendžiamas paramos mokėjimo klausimas, teisės aktai tokių įgaliojimų ekspertams nesuteikia. Pareiga, remiantis ekspertų atliktu tyrimu, savarankiškai nustatyti išlaidų tinkamumą finansuoti bei netinkamų finansuoti išlaidų dydį teisės aktuose įtvirtinta Agentūrai. Sprendime Nr. BRK-268 nurodytos Ataskaitoje nustatytos faktinės aplinkybės, todėl šis sprendimas laikoms pagrįstu, teisėtu ir neginčijamu. Asmuo, atlikęs išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, yra kvalifikuotas, atitinka keliamus reikalavimus, yra savo srities profesionalas, todėl nėra pagrindo abejoti jo išvadomis ir nustatytais rinkos kainų dydžiais. Sprendime Nr. BRK-268 detaliai aprašytas pareiškėjo padarytas pažeidimas, nurodytos pažeistos teisės normos, taip pat nuostatos, pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, aprašytas jų apskaičiavimas. Motyvų išdėstymas šiame sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. Z. skundą tenkino iš dalies: panaikino Agentūros Sprendimą Nr. BRK-268 ir įpareigojo Agentūrą dėl Antrojo mokėjimo prašymo priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 30 d. pateikė Antrąjį mokėjimo prašymą, kuriuo prašė išmokėti 25 805,14 Eur paramos sumą. Sprendimu Nr. BRK-268 Agentūra nurodė, kad pareiškėjui pagal Antrąjį mokėjimo prašymą suteikiama 12 274,33 Eur paramos suma, t. y. pareiškėjui pagal šį mokėjimo prašymą nebuvo skirta 13 530,81 Eur (12 676,99 Eur pripažinta netinkamomis kompensuoti išlaidomis, 123,98 Eur parama sumažinta už pavėluotą mokėjimo prašymo pateikimą, o 729,84 Eur parama neskirta, nes mokėjimo prašyme nurodyta prašoma paramos suma šia suma viršijo nustatytą maksimalią tinkamą kompensuoti antrąją paramos dalį). Pareiškėjas prašo įpareigoti Agentūrą išmokėti 12 800,97 Eur, t. y. pareiškėjas neginčija Antruoju mokėjimo prašymu prašytos ir Sprendimu Nr. BRK-268 pareiškėjui neskirtos 729,84 Eur paramos sumos, kuri pareiškėjui nebuvo skirta, kaip viršijanti Paramos sutartyje nurodytą sumą. Dėl 31 451,87 Eur paramos sumos, pareiškėjui išmokėtos pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą, susigrąžinimo Agentūra 2016 m. sausio 15 d. priėmė kitą sprendimą Nr. SKP-7 (toliau – ir Sprendimas Nr. SKP-7), kurio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas šioje byloje nekeliamas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su Agentūros sprendimu neišmokėti jam 123,98 Eur paramos sumos dėl pavėluoto Antrojo mokėjimo prašymo pateikimo ir 12 676,99 Eur paramos sumos dėl šios sumos pripažinimo netinkamomis kompensuoti išlaidomis.
7. Teismas pažymėjo, kad Agentūra tinkamomis kompensuoti išlaidomis pripažino
   12 398,31 Eur, todėl pagal Įgyvendinimo taisyklių 111.2 punktą pareiškėjui už pavėluotą Antrojo mokėjimo prašymo pateikimą paramos suma sumažinta 123,98 Eur. Pareiškėjas nesutinka su Agentūros nustatyta tinkama kompensuoti išlaidų suma, todėl siekiant nustatyti, ar paramos sumažinimas pagal Įgyvendinimo taisyklių 111.2 punktą apskaičiuotas teisingai, pirmiausia būtina įvertinti, ar Agentūra teisėtai ir pagrįstai 12 676,99 Eur sumą pripažino netinkamos kompensuoti išlaidomis.
8. Spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodytos netinkamomis kompensuoti pripažintų išlaidų sumos (12 676,99 Eur), pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo patirtos išlaidos buvo numatytos Paramos sutartyje, tačiau ginčas iš esmės yra dėl to, kad Agentūra dalies išlaidų nepripažino būtinomis Projektui vykdyti. Administravimo taisyklių 197.1 ir 197.1.8 punktuose, taip pat Įgyvendinimo taisyklių 21 ir 21.1 punktuose nustatyta, jog Agentūra pareiškėjui paramą sumažino dėl to, kad pareiškėjas investicijas įsigijo už nepagrįstai didelę kainą, t. y. už tokią kainą, kuri nebuvo būtina Projektui vykdyti. Teismo vertinimu, Agentūra turi teisę nepagrįstai didelių išlaidų nefinansuoti, t. y. nustačiusi nepagrįstai didelių kainų faktą, Agentūra turi teisę sumažinti skiriamą paramos sumą ta dalimi, kuri viršija ekspertizės išvadoje nurodytą vidurkį. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo patvirtinimas, jog prašoma paramos suma yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma (Paraiškos deklaracijos 6 p.) ir Paramos sutarties nuostatos, kad finansuojamos tik tos išlaidos, kurios atitinka sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principus (Paramos sutarties 4.2 p.) suponuoja pareiškėjo pareigą prieš vykdant pirkimus atlikti išankstinę rinkos analizę, nes tik tokiu būdu yra galimybė nustatyti mažiausią projektui įgyvendinti reikalingą sumą, o vėliau įvertinti, ar apklausiamų tiekėjų siūlomos kainos yra ekonomiškai pagrįstos ir nėra neprotingai didelės. Pareiškėjo diskrecija, pasirenkant apklausiamus tiekėjus ir vėliau sudarant sutartį su mažiausią kainą pasiūliusiu tiekėju, nėra absoliuti, ji yra ribojama rinkos kainų nulemto kainų pagrįstumo, sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principų.
9. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors remtis nepriklausomų ekspertų išvadomis, nustatant nepagrįstai dideles kainas, Agentūra turi teisę pagal Administravimo taisyklių 197.1.8 punktą, tačiau ši Agentūros teisė nepaneigia ir nepanaikina jos pareigos motyvuoti savo sprendimus. Sprendime Nr. BRK-268 konstatuota, kad investicijoms patirtos pareiškėjo išlaidos buvo nepagrįstai didelės, nurodant tik tai, koks yra skirtumas tarp Antrajame mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų investicijoms ir nustatytų šių investicijų (medinių skulptūrų, medinių atrakcionų, stalų ir suolų) rinkos kainų. Sprendime Nr. BRK-268 nenurodyti ekspertai, kurie atliko ekspertizę, nėra pridėti (neįvardyti kaip šio sprendimo sudėtinės dalys) ir detalūs ekspertizės aktai, kuriuose būtų nurodytos ne tik išvados, bet ir atlikti tyrimai, kurie patvirtina išvadas. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Civitta“ Ataskaita sudaro skundžiamo sprendimo motyvus ir pagrindus. Tai, kad ekspertizių aktai ir juose išdėstytos išvados nėra sudėtinė individualaus administracinio teisės akto dalis, savo praktikoje pripažįsta ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016). Būtent Agentūrai teisės aktai nustato pareigą nustatyti faktinę aplinkybę dėl investicijų įsigijimo nepagrįstai didelėmis kainomis ir pareigą šią aplinkybę pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Agentūra, išanalizavusi ekspertinio konsultavimo ataskaitų ir jų priedų turinį, turi padaryti su ekspertine konsultacija susijusios informacijos apibendrinimus ir išvadas. Agentūros, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais).
10. Vertindamas byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad UAB „Civitta“ 2015 m. gegužės 15 d. atmintinėje ekspertams nurodyta, jog medinių skulptūrų vidutinė rinkos kaina vertinama remiantis prielaida, kad jos turi pakankamai analogų rinkoje, todėl rinkos kaina nustatoma palyginamuoju metodu, atsižvelgiant į vertinamų investicijų ir analogiškų arba panašių investicijų, su kuriomis lyginamos vertinamos investicijos, skirtumus, ir daromos (jeigu būtina) analogiškų arba panašių investicijų viešųjų ofertų arba gautų komercinių pasiūlymų (ne mažiau kaip trijų, atitinkančių paramos gavėjo nurodytas specifikacijas) kainų pataisos laiko, vietos, kitų sąlygų, išreiškiančių vertinamų investicijų ir analogiškų arba panašių investicijų skirtumus, požiūriu. Teismui buvo pateikta tiekėjų apklausos pažyma dėl medinių skulptūrų (nors pažymoje galbūt dėl klaidos nurodytas pageidaujamas gaminys – medinis suolas) kainos (toliau – ir Pažyma), kurioje nėra aptarti vertinamų investicijų (medinių skulptūrų) ir panašių investicijų skirtumai, nebuvo daromos kainų pataisos šių skirtumų požiūriu. Byloje nėra duomenų apie Pažymą parengusių asmenų ekspertinę kvalifikaciją, nėra duomenų, ar minėti asmenys apskritai yra ekspertai, kurie veikia UAB „Civitta“ vardu. Pažymoje pagal iš 3 tiekėjų telefonu gautus pasiūlymus nurodyta skulptūrų vidutinė kaina 1 494,56 Lt/vnt. (432,85 Eur/vnt.) be PVM ir pristatymo. Byloje nėra duomenų, ar telefonu pasiūlymus pateikusiems asmenims Pažymą parengę asmenys buvo nurodę (išsiuntę) paramos gavėjo nustatytas specifikacijas skulptūroms (jei tokios buvo). Sprendime Nr. BRK-268 nurodyta, kad eksperto nustatyta skulptūros vidutinė rinkos kaina yra 738,53 Eur/vnt. be PVM, t. y. 305,68 Eur/vnt. didesnė nei nurodyta Pažymoje. Agentūra, teikdama teismui Pažymą, paaiškino, kad į kainas, nurodytas Ataskaitoje, yra įtrauktos transportavimo, montavimo ir kitos išlaidos, nors Ataskaitoje ši informacija nenurodyta. Be to, Sprendime Nr. BRK-268 nurodyta, kad ekspertai nustatė kainą, buvusią sutarties pasirašymo dieną (t. y. 2015 m. birželio 12 d.), nors Pažymoje nurodyta, kad tiekėjų apklausa buvo atlikta nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 9 d., t. y. metus iki Agentūros pateikto užsakymo UAB „Civitta“ (2015 m. rugpjūčio 11 d.). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Civitta“ samdomas ekspertas D. K. nurodė, kad skulptūrų kainų apskritai negalima įvertinti, nes skulptūra yra meno kūrinys, kurio kainą gali įvertinti tik pats autorius. UAB „Civitta“ atmintinėje nurodyta, kad stalų, suolų rinkos kaina yra nustatoma palyginamuoju metodu, o ne pagal statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo metodą (šiuo atveju – UAB „Sistela“ nustatytus įkainius). Pareiškėjas nurodė, kad suolus ir stalus pirko kaip prekes, o ne įsigijo statybos rangos sutartimis, tačiau minėtų investicijų rinkos kainos buvo nustatinėjamos, sudarant statybos rangos sąmatas. Nustatant pareiškėjo atliktų investicijų rinkos kainas, lyginamasis metodas nebuvo naudojamas.
11. Atsižvelgdamas į Pažymoje nurodytą daug ankstesnį apklausos atlikimo laikotarpį, nei Agentūros pateikta užduotis ekspertams ir į Ataskaitoje bei Pažymoje žymiu mastu besiskiriančią vidutinę rinkos kainą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrįstų abejonių, ar Ataskaitą UAB „Civitta“ Agentūrai pateikė atlikusi Agentūros 2015 m. rugpjūčio 11 d. pateiktą užduotį dėl skulptūrų vidutinės rinkos vertės nustatymo sutarties pasirašymo dieną. Pareiškėjas sutartį dėl skulptūrų pasirašė 2015 m. birželio 12 d. Agentūra, nustatydama faktinę aplinkybę dėl nepagrįstai didelėmis kainomis įsigytų investicijų ir priimdama galutinį sprendimą, turėjo įvertinti visus akivaizdžius ekspertinio konsultavimo netikslumus, o kilus pagrįstoms abejonėms, tokia konsultacija nesivadovauti. Sprendimo Nr. BRK-268 turinio trūkumai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą jį pripažinti neteisėtu bei panaikinti, kadangi pareiškėjui nebuvo žinomas, aiškus ir suprantamas skundžiamo sprendimo pagrindas, jo motyvai ir tai užkirto kelią efektyviai ginti galbūt pažeistas teises, pareiškėjui neturint galimybės kvalifikuotai suformuoti skundo pagrindą ir dalyką (nustatyti ginčo nagrinėjimo ribas). Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. Agentūra elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjui nuasmenintą Ataskaitą, nes joje buvo nurodyti tik ekspertinio vertinimo rezultatai (išvados). Ataskaitoje niekaip nebuvo pagrįsti (motyvuoti) joje nurodyti skaičiai, t. y. investicijų (vidutinės) rinkos kainos.
12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad būtent skundu (o ne atstovų paaiškinimais teisme) yra apibrėžiamos ginčo nagrinėjimo ribos. Skunde pareiškėjas ne kartą nurodė, kad jam nėra aišku, kaip ir kokiais skaičiavimais remiantis buvo nustatytos investicijų rinkos vertės, kokia metodika buvo vadovautasi dėl atskirų investicijų rinkos kainų nustatymo, nepateiktos sąmatos ir kiti dokumentai. Pareiškėjas skunde galėjo daryti tik įvairias prielaidas, pavyzdžiui, kad netinkamai pasirinktas atskirų investicijų vidutinės rinkos vertės skaičiavimo būdas galėjo lemti klaidingus ekspertizės rezultatus arba kad į kainą nebuvo įtraukti visi investicijų įrengimo darbai. Todėl kreipdamasis į teismą pareiškėjas neturėjo galimybės efektyviai ginčyti Agentūros padarytos išvados dėl investicijų įsigijimo nepagrįstai didelėmis kainomis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. BRK-268 priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir apribojo pareiškėjo teisę efektyviai ginti savo galbūt pažeistas teises.
13. Skundžiamame Sprendime Nr. BRK-268 nesant pakankamų ir aiškių motyvų dėl to, kodėl buvo nuspręsta, kad pareiškėjo investicijos buvo atliktos nepagrįstai didelėmis kainomis, taip pat nesant su tuo susijusių objektyvių duomenų (faktų), pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis galimybės padaryti objektyvių ir neabejotinų išvadų dėl abiejų ginčo sumų (12 676,99 Eur ir 123,98 Eur) pagrįstumo ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui pagal Antrąjį mokėjimo prašymą sumažintos paramos dalį (12 800,97 Eur). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Sprendimą Nr. BRK-268, o Agentūrą įpareigojo dėl Antrojo mokėjimo prašymo priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

III.

14. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniame skunde prašo:
1. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad:
1. Pareiškėjas nesutiko tik su Agentūros sprendimu neišmokėti 123,98 Eur ir
   12 676,99 Eur paramos sumų.
2. Agentūra įpareigota iš naujo pagrįsti Sprendime Nr. BRK-268 nurodytą pareiškėjo investicijų vertę.
2. Įpareigoti Agentūrą išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 12 800,97 Eur, pagal Antrąjį mokėjimo prašymą.
15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją, papildomai nurodo:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, jog pareiškėjo atliktų investicijų rinkos vertė turi būti nustatyta iš naujo, yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neatsižvelgiant į bylai svarbias aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino pareiškėjo skundo ribas. Sprendime Nr. BRK-268 Agentūra pareiškėjui nurodė, kad skiriamos paramos suma mažinama pagal abu jo teiktus mokėjimo prašymus. Agentūra savo poziciją, jog būtent Sprendimu Nr. BRK-268 buvo nuspręsta pareiškėjui taikyti 44 252,84 Eur sankciją pagal abu mokėjimo prašymus, nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, kuriame išdėstė argumentus tiek dėl Pirmojo, tiek dėl Antrojo mokėjimo prašymų, pateikė skaičiavimų lentelę dėl visų pareiškėjo investicijų. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui išdėstė detalius nesutikimo su Sprendimu Nr. BRK-268 argumentus, t. y. konkrečiai ir aiškiai pasisakė dėl paramos mažinimo pagal abu mokėjimo prašymus neteisėtumo. Taigi pareiškėjas skundu prašė panaikinti visą Sprendimą Nr. BRK-268, t. y. išreiškė nesutikimą ir su 12 800,97 Eur paramos sumos neskyrimu, ir su 31 451,87 Eur paramos sumos susigrąžinimu. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjas pagrįstai laikė, jog sprendimas dėl 31 451,87 Eur paramos susigrąžinimo buvo tinkamai apskųstas.
2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė skirti teismo ekspertizę, tačiau šis pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas, motyvuojant, jog pareiškėjas turėjo galimybę Agentūrai bei pirmosios instancijos teismui pateikti savo iniciatyva atliktą investicijų rinkos kainos vertinimą. Šie argumentai nepagrįsti, kadangi pareiškėjas neturėjo pareigos Agentūrai ir (ar) teismui teikti savo užsakymu atliktus papildomus ekspertinius vertinimus. Priešingai, pareiškėjas turėjo teisę į tai, kad bylą nagrinėjančiame teisme būtų paskirta teismo ekspertizė. Neteisinga, neprotinga ir neekonomiška iš asmens reikalauti, kad tos pačios aplinkybės būtų įrodinėjamos keliomis skirtingomis priemonėmis. Be to, pareiškėjui iki kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą buvo pateikta tik Ataskaitos dalis, jokie kiti įrodymai pareiškėjui nebuvo pateikti, todėl jis neturėjo realių duomenų, kuriais remdamasis būtų galėjęs neigti Agentūros tariamai nustatytas aplinkybes dėl investicijų kainos. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog Agentūra netinkamai pagrindė ir nustatė pareiškėjo investicijų vertę, ši vertė galėjo ir turėjo būti nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tuo atveju, jeigu tinkamai ir teisingai išnagrinėti bylą reikia nustatyti aplinkybes, susijusias su specialiosiomis žiniomis, gali būti skiriama teismo ekspertizė, tačiau nagrinėjamu atveju ji nebuvo paskirta.
3. Suteikiant Agentūrai vienašališką teisę iš naujo nustatyti pareiškėjo investicijų rinkos vertę, atsakovui yra suteikiamas neproporcingas ir nepagrįstas pranašumas, t. y. Agentūra subjektyviai (sau priimtinu būdu) gali formaliai ištaisyti savo procedūrines klaidas, realiai iš naujo nenustatydama investicijų vertės, o palikdama tą pačią kainą. Be to, gali likti neištaisytos esamos arba būti padarytos naujos klaidos, o pakartotinė klaida nustatant investicijų rinkos vertę lemtų būtinybę pareiškėjui dar kartą kreiptis į teismą. Reikiamų specialiųjų žinių turi bei nepriklausomai ir objektyviai mokėjimo prašymuose nurodytų pareiškėjo investicijų vertę nustatyti gali tik teismo ekspertas. Nepaskyrus teismo ekspertizės, yra ribojama pareiškėjo galimybė ginti savo pažeistus interesus.
4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas D. K., t. y. asmuo, kuris Agentūros bei UAB „Civitta“ užsakymu nustatė pareiškėjo investicijų vertę. Teismo posėdyje šis asmuo nurodė, jog skulptūra yra meno kūrinys, kurio kainą gali nustatyti tik pats autorius. Byloje yra pateikta sutartis bei sąskaita faktūra, kuriose yra nurodyta pareiškėjo įsigytų skulptūrų kaina. Sąskaita faktūra išrašyta skulptūrų kūrėjo, o tai reiškia, jog skulptūrų autorius aiškiai ir konkrečiai nurodė, kokia yra jų vertė. Todėl Agentūra nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo įrengtų skulptūrų kaina viršija rinkos vertę, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė Agentūrai galimybę skulptūrų vertę nustatyti dar kartą. 
16. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
17. Apeliacinį skundą Agentūra iš esmės grindžia argumentais, analogiškai išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą, papildomai nurodo:
1. Agentūra ne kartą pažymėjo, jog ekspertinio tyrimo ataskaitas vertino tik kaip vieną iš dokumentų, kuriais nustatė konkrečius pažeidimus. Nagrinėjamu atveju Agentūra vadovavosi ir kitais dokumentais, o nustatytus faktus susiejo su pažeistomis teisės normomis, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
2. Skaičiuojamųjų kainų ekspertizę atliko UAB „Civitta“ pasitelktas ekspertas – D. K., kuris Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1R-278 yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. D. K. nebuvo pavesta skaičiuoti skulptūrų rinkos kainų. Jų rinkos kaina buvo skaičiuojama vadovaujantis lyginamuoju metodu. Vadovaujantis Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. vasario 14 d. rašte nurodyta informacija, kad ginčo skulptūros nelaikomos profesionalia menine kūryba, yra labiau liaudies meno išraiška, todėl jų kaina galėtų būti vertinama pagal panašių skulptūrų pardavimo kainas rinkoje.
3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Civitta“ konsultacijų su liaudies meistrais metu nustatyta, jog skulptūrų kaina priklauso nuo skulptūrai sukurti panaudoto medžiagų kiekio, darbo laiko, todėl praktikoje skulptūrų kaina priklauso nuo medienos ilginio metro kainos, kaip yra nurodyta Pažymoje. UAB „Civitta“ atliktos apklausos metu laikyta, kad skulptūros pagamintos liaudies meistro dirbtuvėje, iš ąžuolo medienos, yra pritaikytos laikyti lauko sąlygomis, įrengiamų skulptūrų skersmuo – nuo 0,4 m iki 0,7 m.
18. Pareiškėjas V. Z. atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą palaiko savo apeliacinio skundo argumentus, Agentūros apeliacinį skundą prašo atmesti.
19. Pareiškėjas nurodo, kad:
1. UAB „Civitta“ apklausos Pažymoje nurodyta medinių skulptūrų kaina nesutampa su duomenimis, nurodytais Sprendime Nr. BRK-268. Be to, apklausa buvo atlikta 2014 m. liepos 1 d. – 2014 m. liepos 9 d. laikotarpiu, o Agentūra į UAB „Civitta“ dėl pareiškėjo investicijų vertinimo kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Be to, nei Agentūra, nei UAB „Civitta“ nepateikė duomenų, kad skulptūrų (taip pat stalų, suolų, ženklo, informacinio stendo) vertę nustatė asmuo, turintis vertintojo kvalifikaciją (t. y. asmuo, gebantis tinkamai taikyti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje įtvirtintą lyginamąjį turto vertinimo metodą). Tai, kad investicijų vertinimą atliko į teismo ekspertų sąrašą įrašytas asmuo, nereiškia, jog buvo atlikta teismo ekspertizė, taip pat kad investicijų vertės nustatymas savaime yra atliktas tinkamai. Byloje atlikus teismo ekspertizę, būtų nustatyta tikroji pareiškėjo investicijų vertė bei paneigtos Ataskaitos išvados.
2. Agentūra neatsižvelgė į tai, jog skulptūra nėra įprastinis kūrinys, ginčo skulptūros yra originalios ir vienetinės, jų kainą gali nustatyti tik pats autorius. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. vasario 14 d. raštu negalėjo ir nebuvo remiamasi UAB „Civitta“ atliekant skulptūrų vertinimą bei priimant Sprendimą Nr. BRK-268, kadangi šis raštas parengtas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Todėl šis raštas negali būti laikomas pagrindžiančiu Sprendime Nr. BRK-268 nurodytą ginčo skulptūrų rinkos kainą, jame nėra atskleistas kūrinio meninio lygio ir kainos santykis, nepasisakoma apie konkrečią ginčo skulptūrų kainą, nepateikti įrodymai, kad Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija yra kompetentinga pasisakyti dėl ginčo skulptūrų vertės. Agentūra nepateikė jokių pagrįstų ir aiškių argumentų (priežasčių), dėl kurių papildomi dokumentai (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. vasario 14 d. raštas) nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl šie dokumentai neturėtų būti pridėti prie administracinės bylos.
3. Pareiškėjas terminą Antrajam mokėjimo prašymui pateikti praleido tik dviem darbo dienomis, t. y. itin nežymiai, dėl to įgyvendinant Projektą neatsirado jokių neigiamų padarinių. Termino praleidimas turi būti vertinamas kaip mažareikšmis, todėl poveikio priemonė pareiškėjui skirta nepagrįstai.
20. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko savo apeliacinio skundo argumentus, pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.
21. Agentūra nurodo, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme neginčijo Antruoju mokėjimo prašymu prašytos ir Sprendimu Nr. BRK-268 pareiškėjui neskirtos 729,84 Eur paramos sumos, kuri pareiškėjui neskirta, nes viršijo Paramos sutartyje nurodytą sumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog dėl 31 451,87 Eur  paramos, išmokėtos pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą, susigrąžinimo Agentūra priėmė kitą sprendimą, t. y. Sprendimą Nr. SKP-7. Šį sprendimą pareiškėjas gavo 2016 m. sausio 21 d., tačiau jo neskundė. Sprendimas Nr. BRK-268 pareiškėjui sukelia dalies paramos sumos neskyrimo pagal Antrąjį mokėjimo prašymą pasekmes, o Sprendimas Nr. SKP-7 – teisines pasekmes, kurios kilo pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą. Agentūra taip pat pažymi, jog pareiškėjo prašymas skirti teismo ekspertizę yra nepagrįstas, kadangi Agentūros pasitelktas ekspertas yra teismo ekspertas. Teismo ekspertizės skyrimas būtų perteklinis veiksmas. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.
23. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.
24. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo V. Z. skundas dėl Agentūros veiksmų, dalį pareiškėjo deklaruotų Projekto investicijų pripažįstant netinkamomis kompensuoti, buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.
25. Byloje nustatyta, kad:
1. Pareiškėjas 2012 m. liepos 30 d. pateikė Paraišką, kuria prašė 345 280 Lt paramos Projektui. Pareiškėjas ir Agentūra 2014 m. gruodžio 23 d. sudarė Paramos sutartį, pagal kurią pareiškėjui kompensuojama iki 337 230 Lt (t. y. 90 proc.) visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 23 d. Agentūrai pateikė Pirmąjį mokėjimo prašymą, kuriuo prašė išmokėti 250 650 Lt paramos sumą, o 2015 m. birželio 30 d. – Antrąjį mokėjimo prašymą, kuriuo prašė išmokėti 25 805,14 Eur paramos sumą.
2. UAB „Civitta“ parengė ir Agentūrai pateikė 2015 m. rugsėjo 17 d. Ataskaitą, kurioje suteikta ekspertinė konsultacija, kad: 1) rekreacinių pažintinių takų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 14 652,10 Eur; 2) lauko tualetų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 2 053,44 Eur; 3) pavėsinių įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 403,60 Eur; 4) apžvalgos aikštelių įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 6 264,60 Eur; 5) transporto priemonių aikštelės su žvyro danga įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 2 688,360 Eur; 6) užtvarų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 1 095,72 Eur; 7) informacinio stendo įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 49,17 Eur; 8) persirengimo kabinų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 216,48 Eur; 9) rodyklių įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 3 455,92 Eur;  10) kūdros įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 142,58 Eur; 11) stacionaraus žemėlapio įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 52,62 Eur; 12) šiukšlių dėžių ir konteinerių įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 303,72 Eur; 13) lieptų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 2 108,55 Eur; 14) laužaviečių įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2014 m. gruodžio 5 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 1 459,72 Eur; 15) skulptūrų investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2015 m. birželio 12 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 9 224,40 Eur; 16) medinių atrakcionų įrengimo išlaidų vertė, nurodyta 2015 m. birželio 17 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 2 844,30 Eur; 17) stalų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2015 m. birželio 17 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 667,72 Eur; 18) suolų įrengimo investicijų išlaidų vertė, nurodyta 2015 m. birželio 17 d. sutartyje, viršija vidutinę rinkos kainą 1 349,12 Eur.
3. Agentūra 2015 m. rugsėjo 29 d. elektroniniu paštu pareiškėją informavo apie atliktą investicijų kainų ekspertizę bei jos rezultatus (pateikė Ataskaitos konstatuojamąją dalį), išaiškino pareiškėjui, kad per penkias darbo dienas jis gali pateikti papildomą informaciją dėl nustatytų neatitikimų. Agentūra 2015 m. spalio 26 d. elektroniniu paštu kvietė pareiškėją 2015 m. spalio 28 d. 14 val. atvykti į Agentūroje organizuojamą posėdį, kuriame bus sprendžiama dėl įtariamų Projekto įgyvendinimo pažeidimų. Pareiškėjas 2015 m. spalio 28 d. pateikė Agentūrai paaiškinimus dėl įtariamų Projekto įgyvendinimo pažeidimų, prašė neskirti jam jokių poveikio priemonių ir išmokėti visą Antrajame mokėjimo prašyme nurodytą paramos sumą.
4. Agentūra 2015 m. sausio 15 d. priėmė Sprendimus Nr. SKP-7 ir Nr. BRK-268. Sprendimu Nr. SKP-7 Agentūra nustatė 31 451,87 Eur dydžio grąžintinos paramos, išmokėtos pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą, sumą; konstatavo, jog pareiškėjo investicijos rekreaciniams pažintiniams takams, lauko tualetams, pavėsinėms, apžvalgos aikštelėms, transporto priemonių aikštelei su žvyro danga, užtvaroms, informaciniam stendui, persirengimo kabinoms, rodyklėms, kūdrai, stacionariam žemėlapiui, šiukšlių dėžėms ir konteineriams, lieptams bei laužavietėms įrengti rinkos kainą viršijo 34 946,52 Eur, šios išlaidos nelaikytinos būtinomis Projekto įgyvendinimo išlaidomis ir negali būti kompensuojamos, todėl pareiškėjui pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą išmokėta 31 451,87 Eur paramos dalis susigrąžinama. Sprendimu Nr. BRK-268 Agentūra sumažino pareiškėjui paramą 12 800,97 Eur suma; konstatavo, jog pareiškėjo investicijos skulptūroms, mediniams atrakcionams, stalams bei suolams įrengti rinkos kainą viršijo 14 085,54 Eur, šios išlaidos nelaikytinos būtinomis Projekto įgyvendinimo išlaidomis ir negali būti kompensuojamos, be to, pareiškėjas dviem darbo dienomis praleido terminą mokėjimo prašymui pateikti, todėl jam nekompensuojama 123,98 Eur paramos suma; Agentūra taip pat pažymėjo, kad Antruoju mokėjimo prašymu pareiškėjo prašoma kompensuoti suma Paramos sutartyje nustatytą sumą viršija 729,84 Eur.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad ginčas byloje kilo tik dėl Sprendime Nr. BRK-268 nustatytų 12 676,99 Eur ir 123,98 Eur pareiškėjui pagal Antrąjį mokėjimo prašymą nekompensuotų sumų. Konstatavęs, jog Agentūros Sprendimas Nr. BRK-268 yra nepagrįstas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, tačiau teisės aktais būtent Agentūrai yra nustatyti įgaliojimai įvertinti su projektų administravimu susijusias faktines aplinkybes bei priimti galutinį sprendimą dėl paramos (ne)skyrimo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą Nr. BRK-268 ir įpareigojo Agentūrą dėl Antrojo mokėjimo prašymo priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.
27. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ginčas byloje kilo tik dėl 12 800,97 Eur pagal Antrąjį mokėjimo prašymą pareiškėjui nekompensuotos paramos sumos, nepagrįstai susiaurino pareiškėjo skundo ribas. Sprendime Nr. BRK-268 Agentūra pareiškėjui nurodė, kad skiriamos paramos suma mažinama pagal abu jo teiktus mokėjimo prašymus, tai savo pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui esą pripažino ir Agentūra. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pasisakė dėl paramos mažinimo pagal abu mokėjimo prašymus neteisėtumo ir pagrįstai laikė, jog sprendimas dėl 31 451,87 Eur paramos, išmokėtos pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą, susigrąžinimo buvo tinkamai apskųstas. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo skirti teismo ekspertizę, nes tik jos metu galėtų būti nustatyta tikroji pareiškėjo investicijų rinkos kaina bei paneigtos Ataskaitos išvados. Be to, skulptūros, dėl kurių, be kita ko, kyla ginčas, yra meno kūriniai, kurių kainą gali nustatyti tik pats autorius. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė Agentūrai galimybę pareiškėjo investicijų, įskaitant skulptūras, rinkos kainą nustatyti dar kartą.
28. Agentūra su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesusiaurino pareiškėjo skundo ribų, kadangi Sprendimu Nr. BRK-268 išspręstas tik paramos pagal Antrąjį mokėjimo prašymą, skyrimo klausimas. Agentūra pažymi, jog investicijos, kurių kaina nepagrįstai didelė, negali būti finansuojamos (kompensuojamos) paramos lėšomis, pareiškėjas privalo išsiaiškinti prekių ir paslaugų rinkos kainas ir kreiptis į tiekėjus, kurių siūloma kaina atitinka rinkos kainą. Šios pareiškėjo pareigos nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas pirkimus vykdė pagal Pirkimo taisykles, t. y. pagal mažiausią tiekėjų pasiūlytą kainą. Priimdama Sprendimą Nr. BRK-268, Agentūra vadovavosi ne tik Ataskaitos duomenimis, bet ir kitais dokumentais, o nustatytus faktus susiejo su pažeistomis teisės normomis, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Ekspertinį tyrimą atliko asmuo, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo.

Ginčo skulptūros nelaikomos profesionalia menine kūryba, todėl jų kaina galėtų būti vertinama pagal panašių skulptūrų pardavimo kainas rinkoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad skulptūrų kaina priklauso nuo skulptūrai sukurti panaudoto medžiagų kiekio, darbo laiko.

29. Taigi nagrinėjamu atveju siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, visų pirma reikia nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą (t. y. kokius Agentūros veiksmus ir kokia apimtimi pareiškėjas ginčijo), taip pat byloje surinktus įrodymus, jų pakankamumą bei reikšmę ginčui išspręsti iš esmės.

Dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo ribų

30. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, jog į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi siekdamas nuginčyti tiek Agentūros pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą jam apskaičiuotą 31 451,87 Eur dydžio grąžintiną paramos dalį, tiek pagal Antrąjį mokėjimo prašymą nustatytą 12 800,97 Eur nekompensuotiną paramos sumą. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl abiejų šių sumų Agentūra pasisakė Sprendime Nr. BRK-268, todėl sprendimas dėl 31 451,87 Eur paramos susigrąžinimo apskųstas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais sutinka tik iš dalies.
31. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad dėl pareiškėjo teiktų Pirmojo ir Antrojo mokėjimo prašymų, Agentūra priėmė skirtingus sprendimus, t. y. Pirmajame mokėjimo prašyme deklaruotas investicijas įvertino Sprendimu Nr. SKP-7, kuriuo nustatė 31 451,87 Eur dydžio grąžintiną paramos sumą, o dėl Antrajame mokėjimo prašyme deklaruotų investicijų Agentūra priėmė Sprendimą Nr. BRK-268, kuriuo nustatė, kad 12 800,97 Eur suma yra netinkama finansuoti. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui suformulavo reikalavimus panaikinti Agentūros Sprendimą Nr. BRK-268 ir įpareigoti Agentūrą išmokėti 12 800,97 Eur sumažintos paramos dalį pagal Antrąjį mokėjimo prašymą, o reikalavimų dėl jam nustatytos 31 451,87 Eur dydžio grąžintinos paramos sumos neišreiškė. Vis dėlto pačiame skunde pareiškėjas aiškiai išreiškė savo nesutikimą su Agentūros nustatytais abiejuose jo teiktuose mokėjimo prašymuose deklaruotų Projekto investicijų neatitikimais. Iš Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto skundo turinio matyti, kad jame pareiškėjas išdėstė motyvus, susijusius tiek su pagal Pirmąjį mokėjimo prašymą išmokėtos paramos dalies (31 451,87 Eur) susigrąžinimo, tiek su pagal Antrąjį mokėjimo prašymą pareiškėjui neskirtos paramos dalies (12 800,97 Eur) neteisėtumu, bei akcentavo, kad skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatai yra susiję su abiejuose mokėjimo prašymuose deklaruotomis išlaidomis ir jų vertinimu, tačiau 31 451,87 Eur paramos dalies susigrąžinimo motyvai bei teisinis pagrindas Sprendime Nr. BRK-268 nenurodyti. Skunde pareiškėjas, nesutikdamas su Ataskaitos išvadomis, atskirai aptarė ir kai kurias jo ginčijamų investicijų rūšis, įskaitant investicijas į konteinerių ir šiukšlių dėžių įrengimą, kurios buvo deklaruotos Pirmajame mokėjimo prašyme ir kurių tinkamumas finansuoti įvertintas Agentūros Sprendimu Nr. SKP-7. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas taip pat išdėstė argumentus, susijusius su visomis Ataskaitoje nurodytomis pareiškėjo atliktų investicijų grupėmis, t. y. vertintomis tiek Sprendimu Nr. SPK-7, tiek Sprendimu Nr. BRK-268, ir nurodė, kad Ataskaitos išvados dėl šių investicijų yra nepagrįstos.
32. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi nesutikdamas su visais Agentūros užsakymu atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatais, t. y. su Pirmajame ir Antrajame mokėjimo prašymuose deklaruotų pareiškėjo atliktų investicijų pripažinimu viršijančiomis vidutinę rinkos vertę, tačiau reikalavimą teismui suformulavo tik dėl Agentūros Sprendimo Nr. BRK-268 bei juo įvertintų paramos sumų. Taigi nagrinėjamu atveju nesutampa pareiškėjo skundo dalykas ir pagrindas.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą, tačiau teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip nustatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str. (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 10 str.)) (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pakankamai tikslus, jis gali pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reikalavimą, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010; 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-678-525/2017; kt.).
34. Atsižvelgdama į pareiškėjo skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui argumentus, taip pat į byloje surinktus dokumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Agentūrai į bylą pateikus duomenis apie tai, jog Pirmasis ir Antrasis mokėjimo prašymai buvo įvertinti skirtingais sprendimais bei pridėjus abu šiuos sprendimus, pirmosios instancijos, siekdamas objektyviai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjui yra žinomas Agentūros Sprendimo Nr. SKP-7 turinys, taip pat vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsnyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 10 str.) įtvirtinta pareiga, pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundą, suformuluojant atskirą reikalavimą dėl Sprendimo Nr. SKP-7 ir jame nurodytos 31 451,87 Eur dydžio grąžintinos paramos sumos bei įspėti pareiškėją apie jam kilsiančias teisines pasekmes, jei jis skundo nepatikslins. Tik pareiškėjui patikslinus skundo dalyką ir pagrindą ar atsisakius tai padaryti, teismas galėjo iš esmės nagrinėti bylą pagal pareiškėjo skundą, tačiau iš bylos medžiagos bei teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad tokių veiksmų pirmosios instancijos teismas neatliko nei ruošdamasis bylos nagrinėjimui, nei nagrinėdamas bylą iš esmės. Nepasiūlius pareiškėjui pašalinti minėtų skundo trūkumų, buvo nepagrįstai apribota jo teisė ginti pažeistas savo teises. Ypač atsižvelgiant į tai, kad kreipimosi į pirmosios instancijos teismą momentu (2016 m. vasario 14 d.), reikšdamas nesutikimą su 31 451,87 Eur paramos dalies susigrąžinimu, pareiškėjas nebuvo praleidęs Agentūros Sprendimo Nr. SKP-7 apskundimo termino.  
35. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus bei nesiėmė priemonių tam, kad būtų tinkamai apibrėžtos nagrinėjamos administracinės bylos ribos. Pasiruošimo bylai nagrinėti stadijoje bei teismo posėdyje nepasiūlęs pareiškėjui patikslinti skundą, pirmosios instancijos teismas skundo nagrinėjimo ribas nepagrįstai susiaurino iki Agentūros Sprendimo Nr. BRK-268 teisėtumo vertinimo bei apribojo pareiškėjo teisę į tinkamą bei visapusišką jo skundo išnagrinėjimą teisme. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo motyvuojamoji dalis, kuria konstatuota, kad 31 451,87 Eur paramos dalies susigrąžinimo bei Sprendimo Nr. SKP-7 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas šioje byloje nėra keliamas, pripažintina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl įrodymų vertinimo

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Agentūrą pakartotinai vertinti Antrąjį mokėjimo prašymą bei priimti dėl jo sprendimą, kadangi byloje nėra pateikti įrodymai, kurie galėtų būti pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjo atliktų Projekto investicijų, nurodytų Ataskaitoje, vertė viršija rinkos kainą. Tam, kad būtų nustatyta pareiškėjo atliktų investicijų rinkos kaina bei būtų paneigtos Ataskaitos išvados, pirmosios instancijos teismas esą privalėjo skirti teismo ekspertizę, kurios pagrindu šalių ginčas būtų išspęstas iš esmės. Atsakovas tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria, teigia, kad Agentūrai teisės aktais suteikta teisė atlikti skaičiuojamųjų kainų ekspertizes, byloje yra pateikti visi įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjo atliktų investicijų vertė viršijo rinkos kainą, be to, skaičiuojamąją kainų ekspertizę atliko asmuo, kuris yra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, pagrindo abejoti jo išvadomis nėra, todėl teismo ekspertizės skyrimas būtų perteklinis veiksmas.
37. Taigi nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas bylą privalėjo išspręsti iš esmės, t. y. nuspręsti dėl netinkamomis finansuoti pripažintų Projekto investicijų (ne)pagrįstumo, tačiau nesutaria dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų pakankamumo.
38. Agentūros teises bei pareigas, administruojant paramos lėšas bei priimant sprendimus dėl tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reglamentuoja Administravimo taisyklės (2014 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 3D-690 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2015 m. sausio 1 d., ir 2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 3D-265 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.), Įgyvendinimo taisyklės (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 3D-602 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. sausio 1 d., ir 2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 3D-255 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. birželio 19 d.) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtinta Tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausiųjų įkainių nustatymo metodika (2012 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 3D-79 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2015 m. sausio 1 d., ir 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3D-637 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Metodika).
39. Administravimo taisyklėse įtvirtinta, kad tinkamomis finansuoti išlaidomis laikomos įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms), Agentūros paramos gavėjams išmokamos paramos lėšos, atitinkančios Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų nustatytus reikalavimus (kompensacinėms priemonėms) (3 p.). Siekdama apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo, Agentūra atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus) (5.10 p.). Paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys – paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas (197 p.).
40. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, netinkamomis finansuoti, be kita ko, laikomos išlaidos, viršijančios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nustatytus didžiausiuosius įkainius. Jei pagal pateiktus komercinius pasiūlymus išlaidų vertė yra didesnė už nustatytus didžiausiuosius įkainius, finansuojama pagal nustatytus didžiausiuosius įkainius (ši nuostata netaikoma miškuose esančių saugomų natūralių buveinių ar saugomų rūšių buveinių atkūrimo arba būdingos miško struktūros palaikymo darbams, priemonėms miško keliams per ekologiškai jautrias zonas laikinai uždaryti, pažeisto hidrologinio režimo atkūrimo rezervatiniuose (I grupės) ir ekosistemų apsaugos (II grupės), taip pat Natura 2000 tinklo teritorijų miškuose darbams, miškotvarkos projekto ir kitiems šiai veiklos sričiai įgyvendinti reikalingiems planavimo ir projektavimo dokumentams parengti, viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros objekto apšvietimui). Jei pagal pateiktus komercinius pasiūlymus išlaidų vertė yra mažesnė, negu pagal nustatytus didžiausiuosius įkainius (didžiausiasis įkainis – Metodikoje nustatytas įkainis, pagal kurį apskaičiuojama didžiausia mokėtina paramos suma), finansuojama pagal pasiūlyme pateiktą kainą (3 p., 23.3 p.). Paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas (110 p.).
41. Metodikoje nurodyta, kad jos tikslas – supaprastinti finansinės paramos administravimą ir užtikrinti jos skaidrų naudojimą, nustatant tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausiuosius įkainius (2 p.). Rekreacinės infrastruktūros įrengimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ didžiausieji įkainiai nustatyti Metodikos 5 priede.
42. Aiškindamas su Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimu susijusį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Įgyvendinimo taisyklės ir Metodika aptariamiems teisiniams santykiams yra lex specialis (specialusis įstatymas), todėl turi būti taikomos teisinės nuostatos, reglamentuojančios finansuojamų paslaugų didžiausius įkainius. Sistemiškai vertinant Įgyvendinimo taisyklėse ir Metodikoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su finansavimu, darytina išvada, kad šiuose teisės aktuose nustatytos dvi taisyklės: 1) finansuojama už suteiktas paslaugas ne daugiau, nei didžiausi Metodikos 5 priede patvirtinti įkainiai; 2) jei pagal pateiktus komercinius pasiūlymus išlaidų vertė yra mažesnė, negu pagal nustatytus didžiausiuosius įkainius, finansuojama pagal pasiūlyme pateiktą kainą. Metodikos 5 priedo nuostatos ir Įgyvendinimo taisyklių 23 punkto nuostatos įkainius sieja su pateiktais komerciniais pasiūlymais, todėl Agentūra, kilus įtarimams, kad kaina, komerciniuose pasiūlymuose, atsižvelgiant į darbų bei prekių techninius parametrus, naudojamas medžiagas yra akivaizdžiai per didelė, nereali, turi teisę priimti sprendimą dėl ekspertizės skyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-1062/2018). Agentūra, remdamasi ekspertų išvadomis, nustato ir įvertina faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatydama paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydį, taikydama sankciją, gali vadovautis ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017).
43. Apibendrinus pateiktą teisinį reguliavimą bei jį aiškinančią teismų praktiką, matyti kad Agentūrai teisės aktais yra suteikti įgaliojimai, kilus įtarimams dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlikti užsakomąsias išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizes bei remiantis jų rezultatais priimti sprendimus dėl paramos (ne)skyrimo. Vis dėlto teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Agentūros užsakymu UAB „Civitta“ atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės ataskaitos yra tik vienas iš įrodymų byloje, kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017; 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3859-438/2018). Pažymėtina, jog vienu iš tokių Agentūros atlikto ekspertinio tyrimo rezultatus paneigiančių įrodymų teismų praktikoje pripažįstama eksperto duota išvada, atlikus teismo paskirtą ekspertizę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018).
44. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, įvertinęs Agentūros atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės duomenis, sprendė, kad pastarieji nepagrindžia Agentūros išvadų dėl pareiškėjo atliktų Projekto investicijų dalies netinkamumo finansuoti, kadangi Agentūros pateiktoje medžiagoje nėra informacijos apie išvadas pateikusius ekspertus bei jų kvalifikaciją, nėra pridėti detalūs ekspertizės aktai, kuriuose būtų nurodytos ne tik išvados, bet ir atlikti tyrimai, be to, skiriasi atskiruose tyrimo dokumentuose nurodytos kai kurių investicijų (skulptūrų) kainos, nesutampa investicijų atlikimo ir vertinimo laikotarpiai, nėra aišku, ar nustatant investicijų rinkos kainą buvo atsižvelgta į technines specifikacijas, ar buvo įvertintos kitos su investicijų rinkos verte susijusios aplinkybės (transportavimo, montavimo ir kt. išlaidos). Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiga nustatyti aplinkybes dėl investicijų įsigijimo nepagrįstai didelėmis kainomis bei priimti sprendimą dėl galutinės paramos sumos skyrimo teisės aktuose įtvirtinta Agentūrai, todėl įpareigojo atsakovą Antrąjį mokėjimo prašymą įvertinti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos šalys nesutaria dėl atliktų investicijų rinkos kainos vertinimo iš esmės, t. y. pareiškėjas ginčija skaičiuojamųjų kainų ekspertizės išvadas, todėl byloje kilęs ginčas negali būti išsprendžiamas vien tik pervertinus Agentūros tyrimo metu jau surinktus duomenis. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nesutinka bei ginčija ir pasirinktą Projekto investicijų rinkos kainos vertinimo būdą (metodus), mano, kad jie nėra tinkami (pakankami) nustatyti pareiškėjo atliktų investicijų rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas ne tik nevertino šių pareiškėjo argumentų, bet ir netenkino pareiškėjo prašymo byloje skirti teismo ekspertizę, konstatavęs, jog šį prašymą pareiškėjas grindė tik prielaidomis apie Agentūros atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės neteisingumą, tačiau nepateikė šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų, o savo iniciatyva jokių investicijų rinkos kainos vertinimų, kurie skirtųsi nuo Agentūros atlikto vertinimo išvadų, neatliko ir atsakovui bei teismui nepateikė.
46. Pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 57 str. 6 d.) įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
47. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
48. ABTĮ 61 straipsnio 1 dalyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 62 str. 1 d.) nustatyta, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada, kaip įrodymas, administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvada (žr., pvz., 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009).
49. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet ir teisę žinoti bei komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 45519/06)). Be to, proceso šalių lygybės teismo procese principas reiškia, kad kiekviena proceso šalis turi teisę išdėstyti savo poziciją, įskaitant ir įrodymų pateikimą, tokiomis sąlygomis, kurios nėra žymiai blogesnės nei kitos šalies, o teismo proceso visuma, įskaitant įrodymų pateikimą, turi būti „sąžininga“ Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., EŽTT 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B.V. prieš Nyderlandus (pareiškėjo Nr. 14448/88)). Iš esmės tai reiškia, kad jei teismas atsisako tenkinti prašymą dėl tam tikrų įrodymų pateikimo, jis turi pateikti pakankamai svarias atsisakymo priežastis, o toks atsisakymas negali atrodyti kaip savavališkas aktas, jis neturi būti neproporcingo proceso šalies teisių pagrįsti savo argumentus byloje apribojimas.
50. Kartu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokius tiksliai įrodymus jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Jokšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25330/07)).
51. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).
52. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo prašymą skirti teismo ekspertizę atsisakė tenkinti motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė savo iniciatyva atlikto turto vertinimo, kurio rezultatai paneigtų Ataskaitos išvadas. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog teisės aktuose pareiškėjui nėra nustatyta pareiga savo iniciatyva ir lėšomis atlikti investicijų rinkos kainos vertinimus. Kaip minėta, teisė atlikti tokius vertinimus (skaičiuojamųjų kainų ekspertizes) yra suteikta Agentūrai, kuri, priimdama galutinį sprendimą dėl paramos skyrimo, ir privalo objektyviai nustatytomis aplinkybėmis bei konkrečiomis teisės aktų normomis pagrįsti nustatytus atliktų investicijų kainų neatitikimus. Taigi reikalavimas, jog tam, kad teismas paskirtų ekspertizę, pareiškėjas pirmiausiai privalo pakartotinai savo iniciatyva atlikti investicijų rinkos kainų vertinimą, kuris paneigtų Agentūros užsakytos ekspertizės rezultatus, yra perteklinis, neproporcingas, nesuderinamas su teismo proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais ir nepagrįstai riboja pareiškėjo teisę į tinkamą jo pažeistų interesų gynimą teisme.
53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas aiškiai nurodė, kad bylos šalims iš esmės nesutariant dėl Projekto investicijų rinkos vertės bei jos nustatymo priemonių (būdų), Ataskaitos išvados gali būti paneigtos ir tikroji pareiškėjo atliktų investicijų vertė nustatyta tik pasitelkus specialiųjų žinių turintį asmenį, t. y. teismui paskyrus ekspertizę. Taigi pareiškėjas nurodė, kokius konkrečiai įrodymus byloje jis siekia gauti bei pagrindė jų tiesioginį ryšį su nagrinėjamu ginču.
54. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog byloje, be kita ko, kyla ginčas ir dėl investicijų į skulptūras rinkos kainos nustatymo, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog bylos šalys nesutaria dėl skulptūrų statuso (meno kūriniai ar rangos darbų rezultatas), kuris lemia šių skulptūrų rinkos kainos vertinimo būdą.
55. Byloje pateikta UAB „Civitta“ parengta Pažyma, iš kurios matyti, kad telefonu buvo apklausti keturi tiekėjai (liaudies meistrai Vilniuje, Vilniaus r. ir Prienuose), prašant nurodyti iš ąžuolo medienos pagamintų 0,4–0,7 m skersmens skulptūrų, pritaikytų laikyti lauke, kainą 2014 m. liepos 1 d. – 2014 m. liepos 9 d. laikotarpiu. Pažymoje pateiktos tiekėjų apklausos telefonu metu nurodytos tik kainos, atskirų komercinių individualizuotų pasiūlymų, kuriuose būtų pateiktos konkrečios skulptūrų charakteristikos, nebuvo prašoma. Ataskaitoje duomenų apie skulptūrų meninės vertės vertinimą taip pat nėra, UAB „Civitta“ vertintojai atsižvelgė tik į skulptūrų medžiagiškumą ir panaudotų medžiagų kiekį, o apeliaciniame skunde Agentūra nurodė, kad UAB „Civitta“ ekspertui D. K. apskritai nebuvo pavesta skaičiuoti skulptūrų rinkos kainų.
56. Taigi byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokio pobūdžio objektai yra ginčo skulptūros – ar jos gali būti laikomos meno kūriniais, ar turi kokią nors meninę vertę, kuri galėtų turėti įtakos nustatant šių skulptūrų rinkos kainą; nėra ir duomenų apie ginčo skulptūrų autorių – ar jis puoselėja lietuvių liaudies dailę, tradicinius amatus, ar yra tautodailininkų sąjungos narys, ar yra pripažintas nacionaliniu arba tarptautiniu mastu ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Agentūrą Antrąjį mokėjimo prašymą vertinti pakartotinai, į aptariamas aplinkybes neatsižvelgė ir nesprendė, ar ir kokiais konkrečiais įrodymais turėtų būti nustatyta bei pagrįsta ginčo skulptūrų meninė vertė, nors, kaip minėta, pareiškėjas ir atsakovas nesutaria būtent dėl ginčo skulptūrų meninės vertės, kaip šių skulptūrų kainą lemiančio požymio.
57. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgęs į byloje tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, be jokių teisiškai svarbių argumentų pirmenybę teikė Agentūros pateiktiems duomenims ir pakartotiniam mokėjimo prašymo vertinimui Agentūroje, o ne teismo ekspertizės skyrimui ir bylos išnagrinėjimui teisme iš esmės. Kaip minėta, įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir iš jo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teikto mokėjimo prašymo grąžinimas pakartotiniam Agentūros vertinimui niekaip neišsprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl atliktų investicijų rinkos kainos bei pasirinktų įrodinėjimo priemonių (būdų ir metodų) galimumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę rinkti ir pateikti įrodymus byloje bei pažeidė jo teisę į tinkamą bylos nagrinėjimą teisme, kadangi pareiškėjo keliamo ginčo nenagrinėjo iš esmės.
58. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-189/2011). Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas iš aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N3-443/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 56 str. 4 d., 80 str. 1 d. (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 57 str. 4 d., 81 str.). Kaip minėta, ABTĮ 12 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas proceso operatyvumo principas. Taip pat būtina pažymėti, kad tam, jog būtų įgyvendintas proceso operatyvumo principas, yra svarbu laikytis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Be to, turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012).
59. Įvertinus nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas ABTĮ normas, nesivadovavo administracinio proceso operatyvumo, koncentruotumo ir ekonomiškumo, taip pat teisės į tinkamą procesą principais bei nevadovavo procesui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, atsisakęs tenkinti pareiškėjo prašymą skirti teismo ekspertizę, įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti Antrąjį mokėjimo prašymą ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, todėl ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo dalis nepripažintina pagrįsta ir teisėta.
60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad tarp šalių kilęs ginčas nėra išnagrinėtas, turi būti tikslinamas pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui pagrindas ir dalykas, taip pat kad byloje turi būti renkami ir vertinami nauji įrodymai, atsižvelgdama į šių įrodymų pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).
61. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog Agentūra kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. vasario 14 d. raštą, kuriuo atsakoma į UAB „Civitta“ paklausimą dėl ginčo skulptūrų meninės vertės ir kainos, kuris yra parengtas ir pateiktas jau išnagrinėjus ginčą pirmosios instancijos teisme. Agentūra šį įrodymą prašo pridėti prie bylos.
62. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
63. Atsakovas nepagrindė, kodėl jis minėtų įrodymų negalėjo surinkti (t. y. kreiptis į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendriją) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ar kodėl būtinybė rinkti naujus įrodymus kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, t. y. apeliacinėje instancijoje, todėl teisėjų kolegija nepriima ir netiria šių įrodymų. Be to, administracinę bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašymą pridėti aptariamus įrodymus prie bylos Agentūra gali reikšti pirmosios instancijos teismui.

Dėl dalies paramos neskyrimo už pavėluotai pateiktą Antrąjį mokėjimo prašymą

64. Agentūra Sprendimu Nr. BRK-268, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas Antrąjį mokėjimo prašymą pateikė dviem darbo dienomis praleidęs Paramos sutartyje nustatytą terminą, todėl pareiškėjui skiriamos paramos sumą sumažino 123,98 Eur.
65. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 111.2 punktu, paramos suma mažinama pavėluotai pateikus mokėjimo prašymą. Tokiais atvejais paramos suma mažinama 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą darbo dieną, išskyrus šių taisyklių 89 punkte numatytą atvejį. Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad konkretus paramos sumažinimo pagal Įgyvendinimo taisyklių 111.2 punkto normą dydis visų pirma priklauso nuo Agentūros nustatytos pareiškėjui pagal pavėluotai pateiktą mokėjimo prašymą mokėtinos paramos sumos, pagal kurią yra apskaičiuojama 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą darbo dieną vertė. Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nagrinėjo pareiškėjo skundą bei grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, t. y. nenustačius pareiškėjui pagal pavėluotai pateiktą Antrąjį mokėjimo prašymą mokėtinos paramos sumos, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti pareiškėjui Sprendimu Nr. BRK-268 pritaikyto paramos sumažinimo 123,98 Eur pagrįstumo. Šias aplinkybes, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo skundą turėtų įvertinti pirmosios instancijos teismas.

Dėl už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio

66. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 12 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 0,75 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjui žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti pareiškėjui V. Z. 0,75 Eur (septyniasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė