Baudžiamoji byla Nr. 2K-96-697/2016

                                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00945-2014-7

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                       1.2.19.1;

                                                                                                       2.1.16.2.1.19;

                                                                                                       2.4.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį 30 MGL (1129,8 Eur) dydžio bauda, įpareigotas ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš A. K. konfiskuota 28,96 Eur, kaip gautų iš nusikalstamos veikos.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – ir PK) Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas, 2013 m. spalio 25 d., nuo 6.53 iki 7.08 val., kelyje Kaišiadorys–Žasliai, Kaišiadorių r., sustabdęs V. A. vairuojamą automobilį „Peugeot Boxer“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, tuoj po to pakvietęs V. A. į Kauno aps. VPK priklausantį tarnybinį automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ten nurodė jam, kad šis padarė administracinį teisės pažeidimą, t. y. vairavo automobilį be valstybinės techninės apžiūros, dėl to jam gresia administracinė nuobauda, o už tai, kad nebūtų užfiksuotas V. A. galbūt padarytas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimas, t. y. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, iš V. A. tiesiogiai priėmė mažesnį nei 1 MGL – 100 Lt (28,96 Eur) dydžio kyšį.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėja advokatė Jelena Smirnova prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorės teigimu, A. K. veiksmuose nenustatyti visi būtinieji kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 4 dalis) sudėties požymiai, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nenagrinėjo esminės aplinkybės, ar kyšio davėjo V. A. pageidaujamas A. K. neveikimas buvo susijęs su V. A. veiksmais duodant jam kyšį. Kasatorės teigimu, A. K. nesurašė V. A. administracinio teisės pažeidimo protokolo, nes pagal budėtojo iškvietimą skubiai išvyko padėti kriminalinės žvalgybos darbuotojams sulaikant asmenį, o ne dėl V. A. kyšio. Skunde pažymėta, kad budėtojo nurodymą A. K. gavo būtent tada, kai V. A. išlipo iš tarnybinio automobilio ir nuėjo pasiimti sutuoktinės jam atvežtų dokumentų. Anot gynėjos, A. K. dėl patirties nepakankamumo, laiko stokos ir tarnybinio būtinumo apskritai nenustatė jam inkriminuoto V. A. pažeidimo – vairavimo be techninės apžiūros, jis V. A. paleido tik įsitikinęs, jog šis turi vairuotojo pažymėjimą. Taigi, pažeidimo nenustatymas V. A. veiksmuose nebuvo susijęs su savanaudiškumu, kyšio priėmimu. Be to, A. K. veiksmų, nusprendus paleisti V. A., jo tiesioginis vadovas nepripažino pažeidimu, tokie jo veiksmai nepažeidė ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 38, 47, 41 punktų reikalavimų dėl policijos patrulio pareigų atlikimo, prioritetinio iškvietimo vykdymo. Gynėja pamini ir papildomas aplinkybes, kad A. K. dirbo pamainoje vienas, be porininko, turėjo labai mažą darbo patruliu patirtį, jo darbo pamaina ėjo į pabaigą. Šios aplinkybės yra labai svarbios sprendžiant klausimą dėl tyčios, motyvo ir tikslo A. K. veiksmuose. Be to, A. K. nebuvo pažadėjęs V. A. nesurašyti protokolo, priešingai – jis laukė, kol V. A. pateiks savo asmens dokumentus tapatybei nustatyti. Maždaug penkiolika minučių, laukiant dokumentų, nepatvirtina A. K. tiesioginės tyčios priimti kyšį bei kyšio priėmimo fakto. A. K. kategoriškai neigė supratęs, kad yra paperkamas, kad jam yra duodamas kyšis, kad susitarė priimti kyšį ir jį priėmė, nes net nematė, kaip pinigai buvo padėti automobilyje, o vėliau jų nerado. Liudytojų V. A., R. A. ir V. M. parodymai nepaneigia šios versijos, nes nė vienas jų, net ir tiesiogiai su juo bendravęs V. A., nepatvirtino, kad matė, kaip A. K. priėmė pinigus. V. A. teigė siūlęs pinigus, o vėliau padėjęs prie bėgių perjungimo svirties, tačiau negali tvirtinti, ar A. K. tai matė, taip pat, kad jam matant A. K. paėmė paliktus pinigus. Be to, jis patvirtino, kad A. K. iš jo kyšio nereikalavo, neprovokavo duoti, nebuvo dėl to susitaręs. Kasatorė pažymi, kad liudytojas – Kauno apskrities VPK imuniteto skyriaus vyr. tyrėjas V. M. (vykdęs slaptą sekimą, įmontavęs ir išmontavęs pareigūnų automobilyje pasiklausymo įrangą) – taip pat nenurodė matęs, kaip A. K. priėmė kyšį. Kitų objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie paneigtų A. K. versiją, byloje nėra, todėl negalima teigti, kad teismas nustatė jį priėmus kyšį ir praturtėjus, t. y. byloje neįrodyti kyšininkavimo objektyvieji požymiai, be to, esminis požymis – savanaudiškumas. Teismų išvada dėl A. K. kaltės kyšininkavus grindžiama tik teismo prielaidomis, bet ne objektyviais ir neginčytinais įrodymais.

Kasatorės manymu, nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių BPK (20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių) pažeidimų, byla nepatikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepasisakyta dėl visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymai nevertinti nei atskirai, nei jų visuma, dalis įrodymų, galėjusių lemti tam tikras teismo išvadas, ignoruoti, neanalizavus jų sąsajumo aspektu, vadovautasi neleistinais, apskritai apsiribota tik jų turinio citavimu, kai kurios išvados išdėstytos prieštaringai, dalis teismo argumentų nesuprantami, nelogiški ir nemotyvuoti, tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas A. K. parodymus vertino selektyviai, dalį jų, pavyzdžiui, tik dėl vieno V. A. pažeidimo nustatymo, ignoravo; neištyręs techninės apžiūros talono ir vairuotojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimo, nepagrįstai konstatavo, kad 2013 m. spalio 25 d. V. A. automobilio techninė apžiūra ir draudimas nebegaliojo, tačiau vis tiek nesuprantamai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl aplinkybės apie nebegaliojusį draudimą pašalinimo iš kaltinimo. Viena vertus, nustačius, kad A. K. nežinojo apie V. A. automobilio draudimo galiojimą (jis negaliojo, o A. K. teigė, kad galiojo), kita vertus, padaryta nesuprantama, nelogiška ir prieštaringa išvada, jog jis nustatė ir žinojo, kad V. A. vairavo automobilį be techninės apžiūros. Be to, nepagrįstai nustatyta faktinė aplinkybė, kad A. K. nurodė V. A., kokį administracinį teisės pažeidimą šis padarė. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino A. K. parodymų dėl automobilio „Peugeot Boxer“ techninės apžiūros lipduko, automobilis liko neapžiūrėtas; nenustatė, kodėl A. K. sustabdė V. A. automobilį, ar V. A. pateikė techninės apžiūros pažymėjimą kartu su draudimo dokumentu, nes R. A. atvežė tik V. A. vairuotojo pažymėjimą; nevertino viso A. K. ir V. A. pokalbio garso įrašo, jo stenogramos slapto sekimo protokole konteksto, iš kurio matyti, kad V. A. prašė A. K. nebausti jo, siūlė kyšį užuominomis, tačiau šis atsisakė, kol laukė privežamų dokumentų, A. K. atsakinėjo į V. A. klausimus dėl baudų dydžio; neįvertino A. K. darbo ataskaitos pastabos, patvirtinančios, kad jis vairuotoją paleido įsitikinęs, jog šis turi teisę vairuoti ir vairuoja savo automobilį, o padarytą pažeidimą laikė pašalintu, apie kitus pažeidimus nežinojo; neįvertino A. K. paaiškinimo dėl skubaus jo iškvietimo į pagalbą kriminalinės policijos pareigūnams, kurį patvirtina A. K. darbo ataskaita, garso įrašas, slapto sekimo protokolas; nepatikrino V. A. parodymų patikimumo, nuoseklumo, nors šis buvo įtariamas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, bet nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal BK 40 straipsnį. Kasatorės nuomone, buvęs procesinis įtariamojo statusas, atleidžiantis V. A. nuo atsakomybės už žinomai melagingų parodymų, davimą, kelia abejonių jo parodymų tikrumu ir teisingumu. V. A. parodymai, kad jis suprato A. K. veiksmus, kad buvo jo paleistas dėl palikto kyšio, nėra A. K. kaltės įrodymas, tai tik subjektyvi nuomonė. A. K. savo žodžiams suteikė kitokią prasmę, turėdamas omeny, kad skuba į iškvietimą, todėl daugiau nesiaiškina su V. A., o V. A., nežinodamas aplinkybės apie iškvietimą, suprato, kad už paliktus pinigus A. K. jam nesurašo protokolo. Nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp A. K. ir V. A. parodymų. Tai patvirtina, kad A. K. buvo pasiruošęs surašyti protokolą ir nubausti V. A., nustačius pažeidimus jo veiksmuose, nesiruošė nuslėpti jų ir neatlikti savo pareigų. Be to, kasatorė itin detaliai cituoja A. K. ir V. A. pokalbio turinį (teismo posėdžio protokolą) ir pažymi, kad teismai nepagrįstai padarė prielaidą, jog po to, kai V. A. paminėjo 100 Lt, A. K. su tuo sutiko ir priėmė kyšį, nors šis tai neigė, žodžiais „viskas, gerai“ leido suprasti, kad baigia bendravimą, jį paleidžia, nes gavo iškvietimą. Kasatorė pabrėžia, kad šioje byloje pinigų nerasta, V. A. negalėjo nurodyti kokiomis kupiūromis paliko 100 Lt, iš viso nenustatytas A. K. padarytas kyšio priėmimo faktas, tik neginčytinai nustatytas pareigūno papirkimo, kurį padarė V. A., faktas. Tačiau teismas neatskyrė dviejų skirtingų nusikalstamų veikų (BK 225 straipsnio 4 dalies ir 227 straipsnio 4 dalies) subjektų (A. K. ir V. A.), jų subjektyviųjų požymių ir, nepagrįstai, įrodžius pareigūno papirkimo faktą, patvirtino nustatytą ir pareigūno kyšio priėmimo faktą.

Kasatorė nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis A. K. yra grindžiamas tik prielaidomis, nors teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). EŽTT yra ne kartą konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Anot kasatorės, teismas padarė tokias nepagrįstas prielaidas, kad: kadangi V. A. jį kalbino nerašyti protokolo, tai įrodo A. K. kaltę, nes iš V. A. elgesio jis turėjo suprasti, jog šis vengia atsakomybės už padarytą pažeidimą; V. A. padėkojus – kad būtent tuo momentu A. K. priėmė kyšį, nors šis aiškino, kad taip pasakė, nes turėjo skubiai vykti į iškvietimą; kad A. K. neišsiaiškino esamos su V. A. situacijos ir protokolo jam nesurašė ne dėl laiko stokos, o dėl to, kad priėmė kyšį, nors byloje yra priešingai patvirtinantys įrodymai. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. K. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, todėl A. K. išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, numatytos BK 225 straipsnio 4 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, jog kiekviena kaltinamojo gynybinė pozicija turi būti kruopščiai be išankstinio nusistatymo ištirta ir įvertinta, tačiau šioje byloje teismas to nepadarė, A. K. poziciją nepagrįstai vertino tik kritiškai, paneigdamas jo teiginius ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis. A. K. teisė būti išklausytam teisme buvo ignoruojama, teismas ne tik neišnagrinėjo ir nepatikrino A. K. pateiktos įvykio versijos, bet ir nepagrįstai atmetė prašymus surinkti ir įvertinti jo pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas BPK 1, 7, 20, 22 straipsnius, 241 straipsnio 2 dalį.

Teismai, pažeisdami BPK 301 straipsnio 1 dalį, nuosprendį ir nutartį grindė teisme neišnagrinėtais įrodymais, nenustatytomis aplinkybėmis: dėl ikiteisminio tyrimo metu tik vieną kartą A. K. užduoto klausimo dėl tyrimo poligrafu, kurio jis neatsisakė; kada ir kur A. K. žodžiu įspėjo ar ne V. A. dėl vairavimo be pažymėjimo, nes to teisme jo neklausta; kad V. A. vairavo automobilį be techninės apžiūros, nors tai patvirtinančių įrodymų nėra.

Šioje byloje duomenys gauti neteisėtais būdais, šiurkščiai pažeidžiant BPK 158, 160 straipsnius, teismas, tai ignoruodamas, vadovavosi neleistinais įrodymais. A. K. tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga sužinojo, kad buvo neteisėtai Kauno AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnų sekamas darbo metu pagal Alytaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį, kuria nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki gruodžio 20 d. nurodytiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo leista, neatskleidžiant savo tapatybes, trisdešimt kartų slapta patekti į nurodytus automobilius, taip pat ir „Škoda Octavia“ (valst Nr. (duomenys neskelbtini) juose įrengti ir išmontuoti vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias specialiąsias technines priemones ir jas eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos, slapta sekti nurodytas transporto priemones. Kasatorė cituoja prokurorės prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir slapto sekimo atlikimo bei nurodytą nutartį ir teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl kito pareigūno – N. L. – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir buvo leista atlikti slaptus veiksmus būtent šiam pareigūnui skiriamuose tarnybiniuose automobiliuose. Taigi, sekimo objektas buvo N. L. ir jo galimi bendrininkai, dėl A. K. nebuvo priimta jokia nutartis. A. K. į Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrį patruliu buvo paskirtas 2013 m. birželio 4 d. iš VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (apie N. L. nusikalstamą veiką pareigūnams buvo žinoma nuo 2013 m. balandžio 2 d.), jis nepažinojo N. L., su juo jokių reikalų neturėjo, negalėjo būti jo bendrininkas, jiems teko dirbti vienoje pamainoje, tačiau A. K. jokių nusikaltimų nedarė ir nematė N. L. darant nusikaltimus. N. L. nebuvo jo nuolatinis porininkas. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad A. K. būtų buvęs įtariamas kyšininkavimu ar kitų nusikalstamų veikų padarymu bendrininkaujant su N. L., tai patvirtino ir V. M.. A. K. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu, t. y. 2013 m. spalio 24–25 d., nuo 6.53 iki 7.08 val., jis dirbo vienas, be porininko. Automobilyje buvo įmontuota speciali įranga ir A. K. buvo nuolat slapta sekamas, daromi visų jo pokalbių garso įrašai. Taigi jokio teisinio ir faktinio pagrindo jį sekti bei taikyti kitas procesinės prievartos priemones nebuvo. A. K. teisės (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) buvo pažeistos, procesinės prievartos priemonės jam buvo taikomos neteisėtai ir nepagrįstai, viršijant minėta teismo nutartimi suteiktus įgaliojimus. Be to, iš Imuniteto skyriaus pateiktų dokumentų matyti, kad pareigūnai teismo nutartį leisti atlikti slaptą sekimą interpretavo savaip, atliekamų slaptų veiksmų nefiksavo, o žodžiu ir vėliau raštu pranešė, kad patekimų į sekamus objektus – automobilius – skaičius nesiekė 30 kartų, protokolai dėl to nebuvo surašomi. Dėl to slapto sekimo įrangos įmontavimas į automobilius, ir į tą, kurį įvykio dieną vairavo A. K., buvo neteisėtas. Tai šiurkštus BPK 158, 160 straipsnių, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijų pažeidimas. Be to, nenustatyta, ar nurodytame automobilyje buvo įmontuota ne tik garso, bet ir vaizdo fiksavimo įranga, ji minima (ne mažiau trijų kartų) slapto sekimo protokoluose, tačiau byloje vaizdo įrašas nepateiktas (jie galėjo pagrįsti ar paneigti kyšio paėmimo faktą). Dėl tokių aplinkybių nepatikimi ir liudytojo V. M. parodymai, jo surašytuose slapto sekimo protokoluose užfiksuoti neteisingi duomenys, padaryta klaidų. Be to, slapto sekimo protokolo surašyti jis apskritai neturėjo teisės – sekti A. K. nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo.

Kasatorė taip pat nurodo, kad Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. spalio 29 d. nutarimu buvo neteisėtai atskirti ikiteisminiai tyrimai (Nr. 20-1-00641-13 ir Nr. 20-9-00945-14) (T 1, b. l. 1-3), nes gauti slapto sekimo duomenys pagal BPK 162 straipsnio reikalavimus galėjo būti panaudoti naujoje byloje tik esant aukštesniojo prokuroro nutarimui, toks nutarimas šioje byloje nepriimtas. Bylos išskyrimui esant neteisėtam, neteisėti ir visi veiksmai, atlikti išskirtame ikiteisminiame tyrime. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, teikdami vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą (pavyzdžiui, leisdami naudotis technikos priemonėmis pokalbiui įrašyti, duodami nurodymus, kaip naudotis suteiktomis priemonėmis, ir pan.), ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. Susižinojimas apima ne tik susirašinėjimo, telefoninių ar kitokių pokalbių slaptumą, bet ir tiesioginio asmenų bendravimo slaptumą (1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M. M. prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 39339/98; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 5935/02). EŽTT 2007 m. spalio 25 d. sprendime byloje Vondel prieš Nyderlandų Karalystę (pareiškimo Nr. 38258(03) nurodyta, kad į „privataus gyvenimo“ sąvoka įeina ir profesinio ar verslo pobūdžio veikla. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos galima spręsti, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami renkant kitoje byloje naudotiną informaciją. Šiai bylai rinkti duomenys naudoti ir nagrinėjamoje byloje, tačiau joje nėra jokių procesinių dokumentų apie tai, kaip buvo sprendžiamas vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje panaudojimas pagal BPK 162 straipsnį. BPK 162 straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo nuteistojo A. K. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo A. K. veiką, išsamiai aptarė kyšio priėmimo požymius, išanalizavo jo veiksmų atitiktį BK 225 straipsnio 4 dalyje nurodytiems subjektyviesiems ir objektyviesiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, pasisakė dėl to, kad V. A. ir A. K., laukdami R. A., tarnybiniame automobilyje, praleido daugiau kaip 15 min., o A. K. tuo metu nesiaiškino, ar V. A. turi kitą jo asmenybę patvirtinantį dokumentą, policijos duomenų bazėje netikrino sustabdyto automobilio duomenų (ar jis yra apdraustas privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, ar jam įstatymo nustatyta tvarka atlikta techninė apžiūra), taigi, taip vengė atlikti jam priskirtas privalomas funkcijas – surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Be to, remiantis slapto sekimo metu gautais duomenimis, tarp nuteistojo A. K. ir V. A. vyko pokalbis, kurio metu V. A. pasakė A. K., jog yra pasibaigęs techninės automobilio apžiūros galiojimo laikas. Kadangi apie šią faktinę aplinkybę nuteistasis A. K. sužinojo iš paties pažeidėjo V. A., tai, anot prokuroro, kasatorės teiginiai, kad A. K. nenustatė pažeidimo dėl patirties nepakankamumo, laiko stokos ir tarnybinio būtinumo, vertintini kaip neturintys reikšmės veikos kvalifikavimui.

Su kasatorės nurodytais BPK 158, 160, 162 straipsnių pažeidimais šioje byloje prokuroras taip pat nesutinka ir nurodo, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi slapti sekimo veiksmai buvo sankcionuoti ne tik dėl N. L. ir jo bendrininkų, bet ir dėl tarnybinių policijos automobilių, leidžiant į juos patekti, juose įmontuoti garso ir (ar) vaizdo įrašymo įrangą ir darant garso ir (ar) vaizdo įrašus slapta sekti šias transporto priemones. Slapto sekimo veiksmai dėl A. K. buvo atlikti į jo įvykio dieną vairuotą tarnybinį automobilį, kuriuo patruliuodavo ir N. L., įmontavus pasiklausymo įrangą ir ja fiksuojant vykstančius policijos pareigūnų pokalbius. Prokuroras pažymi, kad slapti veiksmai šiuo atveju buvo siejami ne su privačiu nuteistojo gyvenimu, bet su jo atliekamomis pareigomis bei tinkamu jų vykdymu, ir tai negali būti laikoma nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo principą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes galima teigti, jog atliekant slaptą sekimą BPK 160 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti ir deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai, jog V. A. (buvusio įtariamojo), R. A., V. M. parodymai nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė aiškius motyvus dėl minėtų parodymų patikimumo. Be to, A. K. kaltę patvirtina ne tik liudytojų V. A., R. A., V. M. parodymai, bet ir slapto sekimo metu gauti duomenys. Abejoti liudytojų V. A. ir R. A. iš esmės nuoseklių parodymų objektyvumu bei patikimumu nėra teisinio pagrindo. Prokuroras pažymi, kad viso proceso metu V. A. nuosekliai ir pakankamai detaliai aiškino įvykio aplinkybes, kurios sutapo tarpusavyje ir atitiko faktines bylos aplinkybes, o jas paneigiančių duomenų byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip liudytojai gali būti apklausti net ir kitoje byloje nuteisti asmenys, ir tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Tai, kad kasatorė suteikia išskirtinę reikšmę nuteistojo A. K. parodymams, kurie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pateikia subjektyvų įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismų išvadomis, nesudaro pagrindo teigti, kad byloje esantys įrodymai yra nepatikimi. Kadangi apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymus vertino tiek atskirai, tiek sistemiškai su kitais byloje esančiais įrodymais, tai darytina išvada, kad teismai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų įrodymų vertinimo reikalavimų (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-361/2014) ir pagrindo abejoti liudytojų parodymų patikimumu nėra.

Priešingai kasatorės teiginiams, anot prokuroro, šiuo konkrečiu atveju teismas esminius apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo, t. y. laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

              Prokuroras, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, bylos tikrinimo kasacijoje tik teisės taikymo klausimais ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.), nurodo, kad dalis kasacinio skundo skirta nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, įrodymų vertinimui bei teismų padarytoms išvadoms ginčyti, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tai, kad kasatorė nepritaria teismų padarytoms išvadoms, kvestionuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateikia jų asmeninį vertinimą, nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad šioje byloje teismų sprendimai priimti pažeidus BPK nuostatas ar netinkamai kvalifikavus A. K. padarytą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo A. K. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas konstatavo, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00641-13 (pradėtame 2013 m. rugsėjo 11 d. dėl N. L. ir jo bendrininkų pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 229 straipsnį) Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi leista nutartyje įvardytiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, trisdešimt kartų slapta patekti į konkrečiai nurodytus tarnybinius automobilius, įrengti juose vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, jas eksploatuoti nuo įrengimo dienos, daryti garso ir (ar) vaizdo įrašus, slapta sekti nurodytas priemones ir N. L., baigus sekimą ar esant būtinybei – išmontuoti įrangą.

Įvertinus tokias bylos aplinkybes, kaip pagrįstai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista taikyti BPK 158, 160 straipsniuose nustatytas procesines prievartos priemones ne tik dėl konkretaus įtariamojo – N. L. – ir jo bendrininkų, bet būtent konkretiems objektams – įvardytiems tarnybiniams automobiliams, t. y. leista pareigūnams įmontuoti vaizdo, garso fiksavimo priemones juose, daryti įrašus bei juos sekti. Taigi, vienu iš įstatymo nustatyta tvarka sekamų (jame įrengus garso pasiklausymo įrangą) tarnybinių automobilių – „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2013 m. spalio 25 d. patruliavo nuteistasis A. K., jo pokalbis su V. A. buvo įrašytas būtent darbo metu, t. y. A. K. atliekant savo darbines – policijos patrulio – pareigas. Dėl to konstatuotina, kad nuteistojo teisės į privatų gyvenimą nebuvo pažeistos. Naudotos procesinės prievartos priemonės (BPK 158, 160 straipsniai) buvo taikomos įstatymo nustatyta tvarka, įvertinus jų būtinumą, laikantis proporcingumo, tik darbinės A. K. veiklos metu sekamame automobilyje įrašant jo pokalbius. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2014 m. spalio 29 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00641-13 buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00945-14 dėl A. K. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nes A. K. pareikštas įtarimas pagrįstas surinkta bylos medžiaga, o dėl kitų įtariamųjų ir veikų ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00641-13 dar negali būti baigtas (t. 1, b. l. 1). Išskyrus ikiteisminį tyrimą dėl A. K., ONKT skyriaus prokuroro A. M. pavedimu ikiteisminio tyrimo pareigūnė sudarė iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00641-13 atskiriamų ir prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00945-14 pridedamų dokumentų sąrašą (t. 1, b. l. 2). Taigi, BPK 162 straipsnio pažeidimų nepadaryta.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nepagrįstais pripažįstami kasacinio skundo teiginiai, jog  A. K. darbo metu buvo nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant BPK 158, 160 straipsnių nuostatas, jo teisę į privatų gyvenimą (Konvencijos 8 straipsnis), sekamas Kauno AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. kaltė kyšininkavus galėjo būti grindžiama slapto sekimo metu gautais duomenimis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimą, juolab kad tokius duomenis patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti duomenys, pripažinti įrodymais.              

Dėl nuteistojo A. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (nuteistojo, liudytojų – V. A., R. A., V. M. parodymus, rašytinius duomenis: V. A. vairuoto automobilio techninės apžiūros ir draudimo dokumentus, lipduką ant numerio, A. K. pateiktą darbo ataskaitą su įrašyta pastaba, viso įrašyto A. K. ir V. A. pokalbio stenogramą ir kt.), rėmėsi slapto sekimo metu neteisėtai gautais duomenimis, dėl to nepagrįstai nuteisė A. K. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

BK 225 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjusiam ar susitarusiam priimti arba reikalavusiam ar provokavusiam duoti, arba priėmusiam mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų. Kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento. Nagrinėjamoje byloje aktualus kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus už neteisėtą atlygį patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus.

Kasacinio skundo argumentai dėl įstatymo pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepagrįsti. Byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta laikantis bendrųjų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad apeliacinio nagrinėjimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamoje byloje iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir nutarties matyti, kad, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atliko įrodymų tyrimą ir, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atmetė apeliacinį skundą. Taigi, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, šis teismas itin išsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (dėl nuteistojo parodymų atmetimo, automobilio techninės apžiūros ir draudimo galiojimo ir kt.), patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Be  to, buvo pakartotinai išanalizuoti visi būtinieji kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 4 dalis) sudėties požymiai, jų egzistavimas ir įrodytumas A. K. veiksmuose (objektas, objektyvieji požymiai – veika – 100 Lt dydžio kyšio priėmimas už neteisėtą neveikimą, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolo V. A. nesurašymą, subjektas – A. K. – statutinis valstybės tarnautojas, nusikalstamos veikos padarymo metu vykdęs savo darbines pareigas, subjektyvieji požymiai – kaltė, t. y. tiesioginė tyčia). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į iš esmės analogiškus kasaciniame skunde nurodytiesiems argumentus: dėl liudytojo V. A., kuris buvo įspėtas dėl atsakomybės už teisme duodamų parodymų teisingumą (pagal BPK 163 straipsnio ir BK 235 straipsnio nuostatas), parodymų patikimumo (detaliai aptartas jų tapatumas ir nuoseklumas tiek ikiteisminio, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu; kad buvęs jo procesinis statusas kitame ikiteisminiame tyrime nėra pagrindas parodymus pripažinti nepatikimais; kad jie atitinka kitus bylos įrodymus – slapto sekimo metu užfiksuotus duomenis, liudytojų R. A., V. M. parodymus, iš dalies nuteistojo A. K. parodymus; kad jis neturi jokio teisinio suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį ir pan.); taip pat dėl A. K. skubėjimo pagal iškvietimą, jo galimybės ar jos nebuvimo užfiksuoti V. A. pažeidimus, laikotarpio, laukiant, kol R. A. atveš vairuotojo pažymėjimą, ir kt., ir jie motyvuotai atmesti. Paminėtina, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme davė parodymus dėl to, jog visi sustabdyto automobilio dokumentai (ir techninės apžiūros pažymėjimas bei draudimo liudijimas) jam V. A. buvo pateikti ir apžiūrėti, o liudytojas V. A. visada nuosekliai teigė, kad su savimi neturėjo tik vairuotojo pažymėjimo, kurį jam atvežė sutuoktinė, kitus automobilio dokumentus turėjo ir pateikė pareigūnui. Be to, liudytoja R. A. teisme taip pat patvirtino, kad V. A. atvežė ir padavė vairuotojo pažymėjimą ir 100 Lt (viena kupiūra). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo nutartyje bei prokuroro atsiliepime į kasacinį skundą nurodytiems argumentams, kad, kol A. K. su V. A. apie 15 min. laukė R. A., nuteistasis turėjo pakankamai laiko ir galimybę patikrinti duomenis apie V. A. automobilį policijos naudojamoje duomenų bazėje, tačiau to nepadarė, galbūt padarytų kitų (ne tik vairavimo be vairuotojo pažymėjimo) V. A. pažeidimų nustatyti nesiekė ne dėl laiko, patirties stokos ar skubaus iškvietimo.

Apibendrinant pasisakytina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorė kitaip nei bylą nagrinėję teismai interpretuoja tiek A. K., tiek V. A. parodymus, jų slapta įrašyto pokalbio turinį, pasakytų žodžių, frazių prasmę, vertindama juos kaip A. K. kaltę paneigiančius, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes nagrinėdamas kasacinę bylą priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasatorės nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. K. gynėjos advokatės J. Smirnovos kasaciniame skunde nurodytais pagrindais naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo A. K. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, esminių BPK pažeidimų bylą nagrinėję teismai nepadarė (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,             

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. K. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Alvydas Pikelis