Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-309/2012

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00083-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6.,

(S)

1.1.8.1.2., 1.2.23.1., 1.2.23.2., 2.4.6.3.1.,

2.4.6.3.2., 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 8 d.

Šiauliai

             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Klavdijos Kruminienės, Broniaus Zalagos,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorui Sandžiui Povilauskui,

gynėjams advokatams Sauliui Alysui, Lionei Musteikienei,

nuteistajam Ž. Č.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro R. Dobrovolskio ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-12-20 nuosprendžio, kuriuo:

Ž. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime prabūtas laikas nuo 2010-03-18 iki 2010-04-01. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, viena arešto para prilyginta 2 laisvės apribojimo dienoms ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 5 dalies 2 punktu 6 dalies 1 punktu, Ž. Č. skirta baudžiamojo poveikio priemonė, kuri turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Bausmės laikotarpiu įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, jam uždrausta bendrauti su V. V., B. V.. Įpareigotas būti namuose nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto.

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio bauda. 

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime nuo 2010-03-18 iki 2010-04-01 prabūtas laikas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, viena arešto diena prilyginta 2MGL dydžio baudai ir laikoma, kad pastarasis bausmę atliko.

Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 straipsniu, B. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK  24 straipsnio 6 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir perduotas laiduotojo H. V. atsakomybėn vienerių metų laikotarpiui, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ž. Č. nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2010 m. kovo 15 d., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo 23 paketėlius su psichotropine medžiaga amfetaminu, kurios bendroji masė 2,984 g; 28 paketėlius su narkotine medžiaga kanapėmis (ir jų dalimis), kurios bendroji masė 19,261 g ir paketėlį su 2 tabletėmis, kurių sudėtyje yra 0,013 g psichotropinės medžiagos 2-CB-(4-bromo-2,5-dimetoxyphenylethylamine, MFT)., įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai gabeno į B. V. buto rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame jas laikė iki 2010 metų kovo 18 d. 17.20 valandos, kol kratos metu minėtas psichotropines ir narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, jis nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2010 m. kovo l8 d., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, pirkdamas už nenustatytą pinigų sumą, 0,502 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 2,981 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), iš kurių dalį – vieną polietileninį paketėlį su narkotine medžiaga kanapėmis (ir jų dalimis), kurios bendroji masė 0,447 g bei keturis polietileninius paketėlius su psichotropine medžiaga amfetaminu, kurios bendroji masė 0,502 g, laikė, nešiodamasis savo striukės kišenėje ir gabeno po (duomenys neskelbtini) miestą, iki 2010 m. kovo 18 d. 15.16 valandos, kol asmens kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai, o dalį – 2,434 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) – laikė savo namuose, (duomenys neskelbtini), skirtingose vietose, iki 2010 m. kovo 18 d. 18.30 valandos, kol kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

V. V. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su B. V., ne vėliau kaip 2010 metų kovo 15 d. tiksliai nenustatytą valandą, neturėdami tikslo platinti, padėjo Ž. Č. laikyti psichotropines ir narkotines medžiagas, V. V. pastarojo prašymu apžiūrėjo B. V. rūsio patalpas, (duomenys neskelbtini), o B. V. jas suteikė, kad Ž. Č. jose laikytų narkotines bei psichotropines medžiagas. Tokiu būdu iš anksto pažadėjo paslėpti neteisėtai įgytas narkotines bei psichotropines medžiagas, po to Ž. Č., B. V. suteiktame namo rūsyje, (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė 23 paketėlius su psichotropine medžiaga amfetaminu, kurios bendroji masė 2,984 g, 28 paketėlius su narkotine medžiaga kanapėmis (ir jų dalimis), kurios bendroji masė 19,261 g ir paketėlį su 2 tabletes, kurių sudėtyje yra 0,013 g psichotropinės medžiagos 2-CB-(4-bromo-2,5-dimetoxyphenylethylamine, MFT), iki 2010 metų kovo 18 d., 17.20 valandos, kol kratos metu minėtas psichotropines ir narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras R. Dobrovolskis prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkė teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir Ž. Č., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę 2  metams; Ž. Č., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę 2 metams 2 mėnesiams. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu subendrinti paskirtas bausmes, iš dalies jas sudedant, pridedant prie griežtesnės bausmės dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę bausmę Ž. Č. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Ž. Č. atžvilgiu, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir dėl to neteisingai jam paskyrė bausmę (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1, 2 p.). Nurodo, jog, vadovaujantis teismų praktika, bausmės švelninimas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas privalo įvertinti visumą aplinkybių, apibūdinančių padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį. Taigi teigia, kad šiuo atveju apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Ž. Č. atžvilgiu ir taikydamas jam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, bei skirdamas nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį, nei numato įstatymas už padarytą nusikaltimą, minėtų reikalavimų iš esmės nesilaikė. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Ž. Č., apsiribojo tik tuo, kad Ž. Č. jauno amžiaus, mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijos 4 klasėje, pavasarį laikys baigiamuosius egzaminus, todėl, teismo nuomone, tai leidžia taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pasak apelianto, vertinant šiuos Šiaulių mieto apylinkės teismo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, akivaizdu, kad darydamas tokias išvadas, teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino visų aplinkybių, apibūdinančių padarytos nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumo, tai yra aplinkybių, iš kurių matyti, jog padarytos dvi nusikalstamos veikos, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, jos buvo kruopščiai planuotos, parinkti asmenys nusikalstamai veikai palengvinti. Ž. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; nuteistasis dėl padaryto sunkaus nusikaltimo prisipažino tik teisme, „priremtas“ surinktų įrodymų (tai pažymėta ir nuosprendyje). Taipogi nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodytos išskirtinės Ž. Č. aplinkybės (anksčiau neteistas, mokosi, pavasarį laikys egzaminus) yra būdingos daugeliui asmenų, dėl šios priežasties prokuroras mano, jog byloje nėra jokio pagrindo Ž. Č. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus nei kitų asmenų, nuteistų už identiškas veikas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-06-28 Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės bylos Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais, prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. Č. bausmę, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies normą ir paskyrė neteisingą aiškiai per švelnią bausmę, nes byloje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę. Prokuroro teigimu, įvertinus Ž. Č. asmenybę (teisiamas pirmą kartą yra jauno amžiaus ir kt.), baudžiamojo įstatymo tikslai galėtų būti pasiekti skiriant Ž. Č. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, bausmes, artimas sankcijos žemutinei ribai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio pagrindu).

Skunde nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas atmetė laiduotojos D. V. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir atiduoti pagal laidavimą. Apelianto nuomone, teismo sprendimas jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir atmesti laiduotojos prašymą yra nepagrįstas, todėl jis yra naikintinas. Taip pat nurodo, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visų pirma asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Taigi nurodo, jog teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad laiduotoja D. V. (nuteistojo mama) nebūtų verta teismo pasitikėjimo: ji dirba (duomenys neskelbtini) darbuotoja, nėra teista ar bausta administracine tvarka, kitaip pažeidusi įstatymus, teigiamai charakterizuojama darbovietėje, aktyviai kontroliuoja nuteistojo elgesį buityje, seka nuteistojo studijų eigą (duomenys neskelbtini) universitete, su laiduotoja nuteistasis pats nuoširdžiai kalbasi apie susidariusią situaciją dėl jam pareikštų kaltinimų, nuteistasis padarė išvadas. Taipogi nurodo, kad BK 40 straipsnio 2 dalis nustato sąlygas, kada asmuo (pats kaltinamasis) gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taigi nurodo, kad jis nusikalto pirmą kartą, visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo (apklausose, akistatose), tiek teisminio nagrinėjimo metu, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką (tai įrodo jo pokalbiai su D. V., pasikeitęs požiūris į mokslus, noras aktyviai integruotis į visuomeninį gyvenimą), jokių prielaidų nebuvo nustatyta, kad nuteistasis nesilaikys įstatymo ir darys bet kokias naujas nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus. Apelianto nuomone, teismas neįvertino ir jo pasyvaus, kaip padėjėjo veiksmų šios nusikalstamos veikos padaryme, neatsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatytas narkotinių ar psichotropinių priemonių vartojimo faktas, o šių priemonių pėdsakai rasti jo kambaryje galėjo likti ir po jo prisipažinimo tėvams. Mano, kad, atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, ir skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė bei neatleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra socialiniu požiūriu per didelė bausmė už jo padarytą veiką.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis Ž. Č. ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo V. V. gynėja prašė nuteistojo V. V. apeliacinį skundą  tenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro R. Dobrovolskio apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės nuteistajam Ž. Č. (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas), o nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai Ž. Č. ir V. V. pripažino kaltais ir nuteisė pagal jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau taikydamas Ž. Č. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to Ž. Č. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, todėl nuosprendis keistinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Nuteistasis V. V. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio pagrindu). Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras R. Dobrovolskis nuteistojo Ž. Č. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos taip pat neginčija, tačiau prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkė teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir paskirti Ž. Č. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydamas apeliacinių skundų ribų, t. y. dėl Ž. Č. ir V. V. paskirtų bausmių teisėtumo.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuratūros skunde nurodytais argumentais ir konstatuoja, kad nuteistojo Ž. Č. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą nėra teisinio pagrindo.

Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo pripažįstamas kaltu, sankcijoje laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skundžiamu nuosprendžiu Ž. Č. už dviejų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje padarymą, nuteistas laisvės apribojimo bausmėmis, nors Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Tik aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011).

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas itin lakoniškai pasisakė dėl bausmės nuteistajam Ž. Č. skyrimo ir skirdamas bausmę atsižvelgė: kad Ž. Č. anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, nėra įrašytas į VŠĮ (duomenys neskelbtini) apskrities psichiatrijos ligoninės pacientų ir VŠĮ Psichikos sveiktos centre priklausomybės ligų pacientų registrų įskaitą, į jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas, įvertinęs visas minėtas aplinkybes padarė išvadą, kad nėra galimybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijos 4 klasėje, pavasarį laikys baigiamuosius egzaminus, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, Ž. Č. skyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Tačiau aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos išvada nesutinka, laiko ją nepakankama, neatitinkančia teismų praktikos ir sprendžia kitaip.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, Nr. 2K-633/2011ir kt.).

Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, apylinkės teismas, priimdamas sprendimą taikyti Ž. Č. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, neįvertino bylos duomenų visumos vieningumo aspektu, t. y. nuosprendyje neaptarė ir nevertino visų aplinkybių, apibūdinančių padarytų nusikalstamų veikų ir šią veiką padariusio asmens pavojingumo – kad Ž. Č. įvykdė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, jog nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, jos buvo planuotos, parinkti asmenys nusikalstamai veikai palengvinti, kad nenustatyta Ž. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas tiesiog paminėjo, kad Ž. Č. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, mokosi, pavasarį laikys egzaminus. Tačiau apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, kuo nurodytos aplinkybės yra išimtinės (ar dėl jų įtakos nuteistasis Ž. Č. padarė dvi sunkias nusikalstamas veikas, ar nesant šių aplinkybių nusikalstamos veikos nebūtų padarytos ir pan.). Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos teismo nuomone išskirtinės Ž. Č. aplinkybės – anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, mokosi, pavasarį laikys egzaminus – yra būdingos daugeliui asmenų, todėl vien jau dėl to nėra jokio pagrindo Ž. Č. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus nei kitų asmenų, nuteistų už identiškas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertina kaip nuteistojo Ž. Č. asmenybę apibūdinančius duomenis, kurie nelaikytini išimtinėmis aplinkybėmis ir jie negali nusverti Ž. Č. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio ir kitų nusikalstamas veikas apibūdinančių aplinkybių (abi veikos buvo baigtos, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, jos nebuvo atsitiktinės, padarytos per gana trumpą laiką).

Be kita ko, paminėtina ir tai, kad apylinkės teismas, taikydamas Ž. Č. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog Ž. Č. bausmė skiriama taikant BK 54 straipsnio 3 dalį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 3 dalį), todėl ši nuosprendžio dalis negali būti laikomas teisėta ir yra keistina.

Dėl bausmės skyrimo Ž. Č.

            Ž. Č. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

            Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009,   Nr. 2K-94/2010). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis Ž. Č. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltu  prisipažino, tačiau nenurodė narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo šaltinio, neigė kitas teismo nustatytas aplinkybes, todėl tai nelaikytina Ž. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Skirdama bausmę nuteistajam Ž. Č., teisėjų kolegija vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Ž. Č. įvykdė dvi nusikalstamas veikas, kurios įstatymų leidėjo priskiriamos prie sunkių, į padarytų nusikaltimų pobūdį bei pavojingumo laipsnį – narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo tikslu jas platinti kitiems asmenims, o tai šias nusikalstamas veikas daro itin pavojingas, nes narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas gali sukelti nepataisomas pasekmes žmonių sveikatai ir gyvybei, skatinti asmenis, tapusiais priklausomais nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, daryti nusikalstamas veikas ir tuo kelti pavojų visuomenei, į kaltinamojo asmenybę, amžių, jo įvykdytų nusikaltimų paskatas ir motyvus – narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo turėdamas tikslą jas platinti ir taip įsigyti pinigų, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jog kaltinamasis anksčiau neteistas, mokosi, charakterizuojamas teigiamai, iki nusikaltimų padarymo neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi nuteistojo Ž. Č. asmenybę, jo padarytas konkrečias nusikalstamas veikas ir neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis, kurios nulėmė jo tyčią nusikalsti, laiko, kad jam skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Todėl, skirdama bausmę nuteistajam Ž. Č., teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nusikaltimai yra baigti, tyčiniai, laiku jų neišaiškinus galėję sukelti sunkių pasekmių, tačiau atsižvelgiama ir į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, yra jauno amžiaus, mokosi, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijos žemutinei ribai.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio taikymo

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio pagrindu). Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad toks nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimas nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Visų šių sąlygų egzistavimas iš tiesų sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo V. V. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį. Šiame BK straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinius nusikaltimus. Griežčiausia šios nusikalstamos veikos sankcijoje numatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, kaip nustatyta BK 11 straipsnio 3 dalyje, priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai. V. V. padarytos veikos požymių ir BK 24 straipsnio 6 dalyje bei 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių atitiktis nuosprendyje konstatuota tinkamai. Tokia kvalifikacija, o kartu ir veikos priskirtinumas nesunkiems nusikaltimams, atitinka įstatymą bei susiformavusią teismų praktiką. Akivaizdu, kad  BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu vienai iš kategorijų – nesunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra.

Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje yra laiduotojos – kaltinamojo V. V. motinos D. V. prašymas perduoti kaltininką laiduotojos atsakomybei pagal laidavimą, be užstato (3 t., 17 b. l.). Šiame lakoniškame laiduotojos prašymo tekste neišsakytas požiūris į jos sūnaus padarytą nusikalstamą veiką, nenurodyta, kokių priemonių imsis, kad sūnaus ateityje nedarytų nusikalstamų veikų. Bylos duomenys liudija, kad V. V. praeityje baustas administracine tvarka, duomenų apie tai, kad skirta administracinė bauda sumokėta, nėra, prisipažinus tėvams apie narkotinių medžiagų vartojimą tolimesnė įvykių eiga rodo, kad tėvų dedamos pastangos V. V. reikiamai nepaveikė. Iš byloje esančios charakteristikos matyti, kad V. V. paskaitas lanko patenkinamai, visų programoje numatytų egzaminų neatsiskaitė (2 t., 73 b. l.). Ir nors pati laiduotoja D. V. charakterizuojama teigiamai (3 t., 20 b. l.), tačiau tai nėra pakankamas pagrindas V. V. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnį, nes laiduotoja nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką gali daryti kaltininkui, kad pastarasis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta antroji sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nėra visų būtinų sąlygų, leidžiančių spręsti apie V. V. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nėra ir pagrindo taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatų.

Be to, būtina pastebėti ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą teismas prieina prie išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-84/2010). 

Darytina bendra išvada, kad nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai išsprendė galimybės atleisti V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, taigi nėra pagrindo panaikinti teismo nuosprendį dalyje dėl V. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir toje dalyje bylą nutraukti. Tai, kad BK 40 straipsnio nuostatos buvo taikytos kitam kaltinamajam, šiuo atveju reikšmės neturi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį (už ne vėliau kaip iki 2010 m. kovo 15 d. įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas turint tikslą jas platinti) Ž. Č. skirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;

pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį (už ne vėliau kaip iki 2010 m. kovo 18 d. įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas turint tikslą jas platinti) Ž. Č. skirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę Ž. Č. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžia laikyti sulaikymo dieną.

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. balandžio 1 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                      Zigmas Kavaliauskas

Teisėjai                                                                                    Klavdija Kruminienė

                                                                                    Bronius Zalaga