Civilinė byla Nr. 3K-3-666-706/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00788-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.5.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A. (J.), T. A., uždarosios akcinės bendrovės „AMBER GROUP“, V. A., A. A., V. A., K. B., A. B., D. A. B., D. B., D. B., J. B., R. B., A. B., E. B., A. B., J. B., S. B., D. B., P. B., E. B., A. B., A. Č., A. Č., I. Č., D. Č., Ž. Č., V. Č., M. Č., S. D., R. D., V. D., L. D., V. D., T. D., J. D., V. D., M. D., M. D., R. D., E. G., R. G., B. G., D. G., P. G., P. G., P. G., G. G., E. G., E. G., G. G., uždarosios akcinės bendrovės „Internovitas“, J. J., D. J., T. J., J. J., D. J., V. J., R. K., G. K., M. K., J. K., A. K., G. K., A. K., I. K., A. K., J. K., G. K., A. K., Š. K., A. K., M. K., R. K., M. L., E. L., V. L., K. L., I. L., A. L., A. L., R. L., A. L., G. L., uždarosios akcinės bendrovės „LITMARINA“, R. L., G. L., L. L., A. L., A. L., V. L., Z. V. N., G. M., G. M., E. M., A. M., V. M., A. M., P. M., Z. M., R. M., A. M., D. M., A. M., N. M., M. M., V. M., J. M., R. M., A. M., A. M., V. M., D. N., G. N., V. N., A. N., V. P., P. P., A. P., A. P., B. P., V. P., V. P., K. P., T. P., A. P., A. P., M. P., G. P., A. P., uždarosios akcinės bendrovės „PRENADA“, A. P., A. P., M. R., D. R., T. R., R. R., R. R., V. R., E. R., M. R., M. R., D. R., N. R., R. R., E. J. R., M. S., A. S., G. S., R. S., G. S., D. S., P. S., D. S., J. S., R. V. S., R. S., K. S., D. S., R. S., M. S., V. S., I. S., S. S., T. S., V. S., E. S., A. Š., A. Š., M. Š., uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių mugė“, E. Š., A. Š., D. Š., V. Š., D. Š., A. T., A. T., D. T., E. T., V. T., L. T., V. T., S. T., L. T., S. T., V. T., L. Ū., T. U., K. U., G. V., R. V., R. J. V., T. V., A. V., A. V., R. V., S. V., E. V., R. V., R. V., A. V., V. V., R. V., V. V., M. V., E. V., V. V., uždarosios akcinės bendrovės „Virtuali erdvė“, G. V., L. V., A. J. Z., V. Z., V. Z., L. Z., A. Z., J. Ž., J. Ž., V. Ž., A. Ž., A. T., G. Z., L. M., R. V., G. U., G. K., D. J., M. Ž., uždarosios akcinės bendrovės „UCS BALTIC“, uždarosios akcinės bendrovės „ERA CAPITAL“, Z. N., S. M., D. M., E. V., E. G., G. V., D. Ž.,V. G., O. Z., N. M., M. T., A. L., I. K., A. G., A. S., A. G., A. Z., M. K., uždarosios akcinės bendrovės „MARLEKSA“, R. P., J. A. K., L. M., V. B., V. L., V. M., uždarosios akcinės bendrovės „PUBLICUM“, J. S., R. D., uždarosios akcinės bendrovės „KOSMA“, G. P., B. B., R. M., A. K., V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl ieškovų pripažinimo atsakovo indėlininkais; tretieji asmenys: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, akcinė bendrovė bankas „FINASTA“.
Teisėjų kolegija
n u r o d o:
Nagrinėjamoje kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., 2 straipsnio 3 ir 4 dalių, apibrėžiančių indėlio ir indėlininko sąvokas, aiškinimo ir taikymo: ar ieškovai gali būti laikomi atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (toliau – ir atsakovė, Bankas) indėlininkais, o jų už atsakovės akcijas sumokėtos lėšos – indėliais, apdraustais pagal pirmiau nurodytą įstatymą. Šis ginčas galimai patenka į IĮIDĮ, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) reguliavimo sritį.
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis).
Pažymėtina, kad kasatoriai pateikė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą, toks poreikis kilo ir pačiam kasaciniam teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių ginčui spręsti aktualios atitinkamos Europos Sąjungos teisės normos, kurių turinys iki galo nėra aiškus ir Teisingumo Teismas nėra pateikęs jų aiškinimo nagrinėjamoje byloje aktualiais aspektais, todėl šalių ginčas negali būti išspręstas tiek taikant acte éclairé, tiek acte clair doktrinas.
Atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas į Teisingumo Teismą kreipiasi ne galutine nutartimi (CPK 260 straipsnis), t. y. ja šalių ginčas neišsprendžiamas iš esmės, teisėjų kolegija, nepažeisdama CPK 361 straipsnio nuostatų, bylos teisės ir fakto klausimus pristato tik tiek, kiek reikia procesui Teisingumo Teisme (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Borta“ v. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. e3K-3-391-690/2015).
- Šalių ginčui taikytinas Europos Sąjungos ir nacionalinis reguliavimas
Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nustatyta:
1) indėlis – bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu.
Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 ir 1a dalyse nustatyta:
1. Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų kompensuojama mažiausiai 50 000 EUR.
1a. Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100 000 EUR kompensacija.
Indėlių direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
3. Tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą. Jeigu yra keletas visas teises turinčių asmenų, apskaičiuojant 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus dydžius, atsižvelgiama į kiekvienam tokiam asmeniui priklausančią dalį pagal susitarimus, kuriais remiantis yra tvarkomos minėtos sumos.
Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
(9) kadangi investicinės įmonės apibrėžimas apima ir kredito įstaigas, kurioms išduotas leidimas teikti investicines paslaugas; kadangi turi būti reikalaujama, kad kiekviena tokia kredito įstaiga irgi priklausytų investuotojų kompensavimo sistemai jų investiciniam verslui apsaugoti; tačiau kadangi neturėtų būti reikalaujama, kad tokia kredito įstaiga priklausytų dviem skirtingoms sistemoms, jeigu viena iš jų atitinka ir šios direktyvos, ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų [6] reikalavimus; kadangi tais atvejais, kai investicinė įmonė yra ir kredito įstaiga, gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva 94/19/EB, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos; kadangi valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė pačioms spręsti, kokią direktyvą taikyti tokiems reikalavimams; <...>
Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
1. „investicinė įmonė“ – tai Direktyvos 93/22/EEB 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžta įmonė, kuriai:
- išduotas leidimas veiklai pagal Direktyvos 93/22/EEB 3 straipsnį
arba
- išduotas leidimas veikti kaip kredito įstaigai pagal Tarybos direktyvą 77/780/EEB [7] ir Direktyvą 89/646/EEB [8], suteikiantis teisę teikti vieną ar daugiau investicinių paslaugų, nurodytų Direktyvos 93/22/EEB priedo A skirsnyje;
2. „investicinė veikla“ – tai bet kokia investavimo paslauga, apibrėžta Direktyvos 93/22/EEB 1 straipsnio 1 dalyje, ir paslaugos, nurodytos tos direktyvos priedo C skirsnio 1 punkte; <...>
Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
Bet koks reikalavimas pagal šio straipsnio 2 dalį kredito įstaigai, kuriai valstybėje narėje taikoma ši direktyva ir Direktyva 94/19/EB, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose numatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama. Joks reikalavimas dėl kompensacijos pagal šias abi direktyvas negali būti tenkinamas daugiau nei vieną kartą.
IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:
Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismų sprendimuose nenustatyta kitaip.
Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas).
IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta:
3. Draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžiai:
<...>
2) 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais.
Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
1. Šis įstatymas nustato reikalavimus, kurių turi laikytis finansų maklerio įmonės ir reguliuojamos rinkos.
2. Kai kurie šio įstatymo reikalavimai šiame įstatyme nustatytais atvejais mutatis mutandis taikomi licencijuotoms kredito įstaigoms, teikiančioms investicines paslaugas ir (arba) vykdančioms investicinę veiklą (toliau – kredito įstaigos).
Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta:
7. Finansų maklerio įmonė – juridinis asmuo, kurio nuolatinė veikla yra profesionalus vienos ar kelių investicinių paslaugų teikimas tretiesiems asmenims ir (arba) profesionalus vienos ar kelių investicinės veiklos rūšių vykdymas. Kitose valstybėse narėse įsteigtos finansų maklerio įmonės gali neturėti juridinio asmens statuso.
II. Ginčo esmė
2010 m. gruodžio 21 d. AB banko „Snoras“ visuotiniame akcininkų susirinkime priimtas sprendimas padidinti atsakovės įstatinį kapitalą. 2011 m. vasario 3 d. Vertybinių popierių komisija patvirtino atsakovės vertybinių popierių prospektą (toliau – Prospektas), o 2011 m. kovo 1 d. buvo atidaryta atsakovės sąskaita AB banke „FINASTA“.
Pagal Prospekte pateiktą informaciją, akcijų platinimo būdas buvo viešas – pasinaudojant akcijų įsigijimo pirmumo teise. Asmenims, turėjusiems atsakovės akcijų, nemokamai buvo priskirtos pasirašymo teisės. Platinimą planuota vykdyti trimis etapais. Per pirmus du etapus į pirminę apyvartą išleidžiamų naujų akcijų galėjo įsigyti tik buvę atsakovės akcininkai ir asmenys, kuriems tokie akcininkai perleido savo pasirašymo teises. Prospekte nurodyta, kad emitentas platinimą atliks savo jėgomis, sutarčių su tarpininkais dėl akcijų emisijos platinimo nėra sudaryta.
Banko įstatų pakeitimai Juridinių asmenų registrui turi būti pateikiami per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pakeisti banko įstatus priėmimo dienos. Banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu, gali būti registruojami tik gavus priežiūros institucijos leidimą, o sprendimą dėl leidimo įregistruoti įstatų pakeitimus priežiūros institucija privalo priimti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo banko prašymo ir reikalingų dokumentų pateikimo dienos (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 5 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys). Lietuvos bankui, kuris sprendžia, ar išduoti leidimą įregistruoti minėtus banko įstatų pakeitimus, inter alia, turi būti pateiktas patvirtinimas, kad lėšos už naujos emisijos apmokėtas banko akcijas sukauptos Lietuvos banke ar kitame banke atidarytoje atskiroje sąskaitoje (Lietuvos banko valdybos 2001 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl Lietuvos banko leidimo įregistruoti banko statuto (įstatų) ir banko filialo (skyriaus) nuostatų pakeitimus išdavimo“ 12.3 punktas).
2011 m. kovo 9 d. – 2011 m. gegužės 16 d. ieškovai su atsakove sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu atsakovė įgijo teisę nurašyti akcijų pasirašymo sutartyse nurodytą lėšų sumą iš Banke buvusių ieškovų asmeninių sąskaitų ir ją pervesti į AB banke „FINASTA“ buvusią savo sąskaitą, arba ieškovai patys pervedė ar įmokėjo lėšas į atsakovės sąskaitą AB banke „FINASTA“.
2011 m. gegužės 5 d. atsakovė kreipėsi į Lietuvos banką dėl leidimo registruoti įstatų pakeitimus. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą), tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu atsakovės akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams. 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas atšaukė atsakovės banko licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.
III. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. kovo 12 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Teismai atmetė ieškovų prašymą pripažinti juos indėlininkais ir nurodė, kad jų teisės gali būti ginamos tik reiškiant kreditoriaus reikalavimus atsakovo bankroto procese.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatoriai, sumokėję lėšas už atsakovės akcijas, laikytini investuotojais. Jų sumokėtos investavimo lėšos netapo indėliais po atsakovės prievolės grąžinti jas atsiradimo. Ieškovų sumokėtos lėšos negali būti vertinamos kaip pinigai, į kuriuos jie turi reikalavimo teises, kylančias atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti įprastines bankines operacijas, nes, atsižvelgiant į Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, tai – operacijos, susijusios su įprastų kredito įstaigos paslaugų teikimu klientui, atliekant mokėjimus ar lėšų pervedimus iš vienos sąskaitą į kitą, tačiau ši samprata neapima tokių operacijų, kai vyksta atsiskaitymai tarp kliento ir kredito įstaigos tiesiogiai tarpusavyje ir nėra susiję su kredito įstaigos įprastų bankinių paslaugų suteikimu klientui. Teismas taip pat nurodė, kad kasatoriai negali būti pripažinti atsakovės indėlininkais ir dėl to, kad jie lėšas mokėjo į atsakovės vardu AB banke „FINASTA“ atidarytą sąskaitą, o ne tiesiogiai banko sąskaitą, esančią pas atsakovę, ir bankines operacijas (lėšų įskaitymą į atsakovės sąskaitą) su ieškovų lėšomis atliko ne atsakovė, o trečiasis asmuo AB bankas „FINASTA“. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Ginčas iš esmės susijęs su tuo, ar byloje susiklosčiusi situacija atitinka IĮIDĮ įgyvendintas Indėlių direktyvos nuostatas ir indėlių garantijų sistemos taikymo sąlygas, ar ieškovų lėšos turi būti pripažintos indėliais, kurie yra negrąžinami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 punkto prasme, ir jiems turi būti išmokėta kompensacija. Ieškovai nekelia klausimų dėl investuotojų kompensavimo sistemos taikymo nagrinėjamoje byloje, tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo pasirinkimą įgyvendinti abi šias direktyvas viename įstatyme ir į valstybėms narėms suteiktą galimybę pasirinkti, kurią iš apsaugos sistemų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – taikyti kredito įstaigoms perduotoms investuoti skirtoms lėšoms, nagrinėjamoje byloje aktualus ir kai kurių Investuotojų direktyvos nuostatų aiškinimas.
Dėl indėlio ir įprastinės bankinės operacijos sąvokų aiškinimo
Nagrinėjamoje byloje indėliais prašoma pripažinti ir indėlių garantijų sistemos apsaugą taikyti asmenų lėšoms, esančioms ne jų asmeninėse ar jungtinėse banko sąskaitose, o lėšoms, atsakovės nurašytoms ir pervestoms į jos vardu atidarytą sąskaitą kitoje kredito įstaigoje ar pačių asmenų pervestoms arba įmokėtoms į minėtą atsakovės sąskaitą. Visos nurodytos lėšos buvo laikomos kartu vienoje sąskaitoje ir vienos nuo kitų nebuvo atskirtos, tačiau manytina, kad kiekvienam ieškovui priklausanti lėšų dalis galėtų būti identifikuota pagal ieškovų su atsakove sudarytas akcijų pasirašymo sutartis ar pateiktus lėšų pervedimo arba įmokėjimo į Banko sąskaitą, buvusią AB banke „FINASTA“, patvirtinančius dokumentus.
Taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C‑106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas; kt.). Indėlių direktyvos tikslas – stiprinant bankų sistemos stabilumą ir skatinant indėlininkų apsaugą, užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, apsaugoti nuo rizikos (išlaidų), kurią sukeltų masinis indėlių atsiėmimas iš kredito įstaigų, užtikrinti, kad per labai trumpą laiką būtų išmokėtos pagal garantiją numatytos išmokos (2–4, 8, 14, 16, 19 konstatuojamosios dalys; 1992 m. birželio 4 d. Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių direktyvos COM(92)188 final (toliau – Komisijos pasiūlymas) aiškinamasis memorandumas).
Indėlių direktyva expressis verbis nenurodo, kad indėliais gali būti laikomos tik pačių asmenų (ar jungtinėse) banko sąskaitose esančios lėšos, todėl nėra aišku, ar indėliais galėtų būti laikomos asmenų lėšos, esančios Banko vardu atidarytoje sąskaitoje, kuri yra kitoje kredito įstaigoje. Komisijos pasiūlyme nurodyta, kad direktyvoje siekiama įtvirtinti kompensavimo vienam indėlininkui, o ne už vieną indėlį principą. Be to, tais atvejais, kai pats indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui (asmenų grupei), kuris (kurie) tokias teises turi, jei toks asmuo (asmenys) buvo arba gali būti nustatytas (nustatyti) draudžiamojo įvykio dieną. Jeigu yra keletas visas teises turinčių asmenų, kompensacija pagal indėlių garantijų sistemą apskaičiuojama atsižvelgiant į kiekvienam asmeniui priklausančią lėšų dalį pagal susitarimus, kuriais remiantis yra tvarkomos minėtos sumos.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar: Indėlių direktyvos prasme indėliu gali būti laikomos ir asmenų lėšos, kurias jų sutikimu Bankas nurašė iš jų asmeninių banko sąskaitų, buvusių Banke, ir pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje; arba kurias patys asmenys pervedė iš kitose kredito įstaigose buvusių banko sąskaitų arba įmokėjo į minėtą Banko sąskaitą. Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu taikant turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai.
Teisingumo Teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas (C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418) nurodė, kad pagal Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktą į indėlio apibrėžtį patenka, pirma, „bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių“, ir, antra, „bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu“ (Sprendimo 35 punktas). Teisingumo Teismas nėra pateikęs išaiškinimų dėl indėlio sąvokos, apibrėžiamos kaip „kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų, ar dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių“ nagrinėjamoje byloje aktualiais aspektais. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ (2 straipsnio 4 dalis) numatė, kad indėliu yra ne tik pinigų, laikomų kredito įstaigoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, suma, bet ir kiti pinigai, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, „atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais“.
Komisijos pasiūlymo aiškinamajame memorandume nurodyta, kad indėlio sąvoka apibrėžiama iš indėlininko perspektyvos. Indėlininkas turi arba kredito balansą, arba į kredito įstaigą nukreiptą reikalavimą (angl. claim). Apsaugą siekiama užtikrinti tokiems indėliams, kurie atsiranda dėl laikinai ar nuolatinai (angl. permanently or temporarily) sąskaitose paliktų lėšų, arba iš reikalavimų, kuriems buvo išleisti apyvartiniai pažymėjimai. Komisijos pasiūlyme nurodoma, kad kredito likučio idėja yra naudojama einamosiose sąskaitose esančioms lėšoms apibrėžti. Indėlio sąvoka yra papildyta „sąskaitoje paliktomis lėšomis“, kurios turėtų apimti taupymo knygeles, sąskaitas ar kitus instrumentus, kuriuose lėšos paliekamos ilgesniam laikui nei einamosiose sąskaitose. Taigi Komisijos pasiūlyme kredito likutis iš esmės yra siejamas su einamosiomis banko sąskaitomis, kai toks likutis susidaro dėl įprastinių bankinių operacijų. Plačiau su įprastinėmis bankinėmis operacijomis susijusios situacijos neaptartos.
Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, apibrėždamas indėlio sąvoką, ją susiejo su operacijomis, kurias kredito įstaiga įsipareigojo atlikti su indėlininko pinigais, tačiau šių operacijų pobūdžio neapibrėžė. Indėlių direktyvoje apibrėžiant indėlio sąvoką kalbama ne apie bet kokias banko operacijas, o įprastinius bankinius sandorius (angl. normal banking transactions, pranc. d'opérations bancaires normales), o tai, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja, kad ši sąvoka apima ne visas bankines operacijas ir gali būti suprantama siauriau. Vis dėlto, iš Indėlių direktyvos konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti minimalų suderintą apsaugos lygį, todėl svarstytina, ar nacionalinis įstatymų leidėjas negali šios direktyvos nuostatų įgyvendinti taip, kad indėliu būtų laikomas kredito likutis susidaręs dėl visų banko operacijų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar Indėlių direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio susidariusio dėl bankinių sandorių, sąvokos aiškinimui svarbus „įprastinės bankinės operacijos“ apibrėžimas? Ar atsižvelgiant į ši apibrėžimą turėtų būti aiškinama ir indėlio sąvoka Indėlių direktyvą įgyvendinusiuose nacionaliniuose teisės aktuose?
Jei įprastinės bankinės operacijos apibrėžimas yra svarbus aiškinant indėlio sąvoką Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto ir šią nuostatą įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų prasme, tai kasacinio teismo teisėjų kolegijai kyla klausimų dėl Indėlių direktyvoje vartojamos įprastinės bankinės operacijos sąvokos aiškinimo. Teisingumo Teismas nėra pateikęs aiškinimų šiuo aspektu, o Indėlių direktyvos parengiamieji darbai papildomos nei nurodyta informacijos nesuteikia. Žemesnės instancijos nacionaliniai teismai šią sąvoką aiškino kaip mokėjimus ar lėšų pervedimus, atliekamus tarp banko sąskaitų, tačiau neapimančią atvejų, kai atsiskaitymai atliekami tarp kliento ir kredito įstaigos tiesiogiai tarpusavyje. Teismai svarbia aplinkybe laikė ir sutikimo nurašyti lėšas iš asmeninių ieškovų banko sąskaitų ir pervesti į atsakovo sąskaitą arba tiesiogiai į atsakovo banko sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje, pervestų ar įmokėtų lėšų tikslą, t. y. siekį įsigyti į pirminę apyvartą išleidžiamų atsakovo akcijų. Žemesnės instancijos teismai laikė įprastinės bankinės operacijos sąvoką visiškai aiškia, todėl neįžvelgė poreikio kreiptis į Teisingumo Teismą šios sąvokos išaiškinimo.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad labiausiai įprastos bankinės operacijos yra atliekami mokėjimai į asmenų banko sąskaitas ar lėšų pervedimai tarp asmenų bankų sąskaitų, tačiau kredito įstaigų teikiamų finansinių paslaugų ir su šia veikla susijusių atliekamų operacijų spektras yra platus, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog tik tokios bankinės operacijos gali būti laikomos įprastinėmis. Indėlių direktyvoje įtvirtinta įprastinės bankinės operacijos sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, todėl aiškindami šią sąvoką vien tik pagal Indėlių direktyvos tekstą skirtingų valstybių narių teismai galėtų prieiti prie skirtingų išvadų. Kadangi Indėlių direktyva siekiama užtikrinti vienodą minimalią indėlininkų apsaugą visoje Europos Sąjungoje ir jei ši sąvoka yra svarbi aiškinant indėlio sąvoką kaip ji suprantama pagal Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktą, teisėjų kolegijos vertinimu, įprastinės bankinės operacijos sąvoka turėtų būti vienodai suprantama ir aiškinama visose valstybėse narėse.
Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamam bylos išnagrinėjimui būtina, kad Teisingumo Teismas pateiktų Indėlių direktyvoje vartojamos įprastinės bankinės operacijos sąvokos aiškinimą ar nurodytų vertinimo kriterijus, pagal kuriuos bylą nagrinėjantis teismas galėtų nustatyti, ar nagrinėjamu atveju vykdytos operacijos (t. y. lėšų nurašymas iš ieškovų asmeninių banko sąskaitų, tokių lėšų pervedimas (įmokėjimas) ir įskaitymas į Banko vardu kitoje kredito įstaigoje buvusią sąskaitą) patenka į šią sąvoką. Indėlių direktyvoje įprastinė bankinė operacija nėra siejama su ja pervedamų, įmokamų ar įskaitomų lėšų tikslu, taip pat su subjektais, tarp kurių tokios operacijos atliekamos, todėl Teisingumo Teismo prašoma įvertinti šių veiksnių reikšmę. Galiausiai, nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra ginčas, ar siekiant lėšas laikyti indėliu, kaip kredito likučiu, susidariusiu dėl įprastinių bankinių operacijų, visos ar tik kai kurios bankinės operacijos, nulėmusios kredito likučio susidarymą, turi būti laikomos įprastinėmis, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija svarbiu laiko ir šį aspektą.
Dėl Investuotojų direktyvos nuostatų taikymo kredito institucijoms
Atsižvelgiant į Indėlių ir Investuotojų direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje ypatumus, kai Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo pasirinkimu į indėlio sąvoka patenka ir reikalavimo teisės į lėšas, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, teisėjų kolegijai kyla klausimų, susijusių su Investuotojų direktyvos nuostatų aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje byloje.
Investuotojų direktyvos tikslas – investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas (4 konstatuojamoji dalis). Investuotojų direktyvos konstatuojamosiose dalyse pateikiama nuoroda į Direktyvą 93/22, kuri iki 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB (toliau – MiFID), nustatė investicinėms įmonėms privalomas riziką ribojančias priežiūros taisykles. Pažymėta, kad Investuotojų direktyva suderintas apsaugos minimumas turi būti garantuotas tais atvejais, kai priežiūros sistema negali visiškai užtikrinti investuotojų apsaugos (Investuotojų direktyvos 1–4 konstatuojamosios dalys).
Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kompensacija investuotojams mokama pagal reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla. Taigi Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos taikymas siejamas būtent su investicinės įmonės veikla, ja siekiama apdrausti tam tikrą su investicinių įmonių nemokumu susijusią riziką. Investicinė įmonė tiek Direktyvoje 93/22 (1 straipsnio 2 punktas), tiek ją pakeitusioje MiFID (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tiek ir šios nuostatas įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (3 straipsnio 7 dalis) apibrėžiama iš esmės analogiškai, kvalifikuojančiu požymiu laikant nuolatinį profesionalų investicinių paslaugų teikimą tretiesiems asmenims. Investicinės paslaugos atitinkamai išvardytos MiFID (I priedo A skirsnyje) ir jį įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme (3 straipsnio 13 dalis).
Investuotojų direktyvoje nurodyta, kad tada, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė, yra galimi atvejai, jog kredito įstaigoms dėl investicinės veiklos patikėtas lėšas gali būti sunku atskirti nuo pagal Indėlių direktyvą saugomų indėlių ir dėl to valstybėms narėms suteikiama galimybė pačioms spręsti, kurią direktyvą taikyti tokiais atvejais (9 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 3 dalis). Įgyvendindamas Indėlių ir Investuotojų direktyvas, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas indėlio sąvoką apibrėžė plačiai, prie jos priskyrė ne tik Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nurodytus atvejus, bet ir kitas pinigų sumas, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas. Kai kurių Lietuvos teisės mokslo doktrinos atstovų nuomone, taip Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasinaudojo Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe ir pasirinko visoms banko sąskaitose esančioms lėšoms taikyti indėlių draudimą reglamentuojančias nuostatas nepriklausomai nuo įskaitytų į sąskaitą lėšų paskirties (t. y. apimant ir tuos atvejus, kai lėšos susijusios su klientams teikiamomis investicinėmis paslaugomis).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamam bylos išnagrinėjimui būtina, kad Teisingumo Teismas atsakytų į klausimą, ar indėlių draudimo apsauga asmenims gali būti taikoma tik nustačius, kad kredito įstaiga konkrečiu atveju veikė kaip investicinė įmonė, o lėšos jai buvo perduotos investicinei veiklai vykdyti, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Investuotojų direktyvą ir MiFID
Teisėjų kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į šios civilinės bylos ir su ja susijusių bylų trukmę, šios bylos įtaką atsakovės bankroto procedūrai, jos svarbą Lietuvos visuomenei, bankų aplinkai. Atsakovės bankroto byla iškelta 2011 m. gruodžio 7 d. , ji paveikė labai platų asmenų ratą ir Lietuvos Respublikos teismuose vis dar nagrinėjami ginčai dėl tokių asmenų teisių gynimo, todėl Teisingumo Teismo išaiškinimas nagrinėjamoje byloje yra reikšmingas ne tik ieškovams nagrinėjamoje byloje, bet ir kitiems asmenims, siekusiems įsigyti BAB banko „Snoras“ akcijų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, suponuojančias nagrinėjamų klausimų svarbą ir reikšmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas papildomai kreiptis į Teisingumo Teismą ir jo prašyti priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pagal pagreitintą procedūrą Teisingumo Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
- Ar Indėlių direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmenų sutikimu nurašytos arba pačių asmenų pervestos ar įmokėtos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje?
- Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?
- Ar Indėlių direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio, susidariusio dėl bankinių sandorių, sąvokos aiškinimui svarbus „įprastinės bankinės operacijos“ apibrėžimas? Ar atsižvelgiant į šį apibrėžimą, turėtų būti aiškinama indėlio sąvoka ir Indėlių direktyvą įgyvendinusiuose nacionaliniuose teisės aktuose?
- Jei atsakymas į trečią klausimą yra teigiamas, kaip turi būti suprantama ir aiškinama Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje vartojama įprastinės bankinės operacijos sąvoka:
a) kokios bankinės operacijos turėtų būti laikomos įprastinėmis arba pagal kokius kriterijus turi būti vertinama, ar konkreti bankinė operacija yra įprastinė?
b) ar įprastinės bankinės operacijos sąvoka turi būti vertinama atsižvelgiant į atliekamų bankinių operacijų tikslą arba subjektus, tarp kurių tokios bankinės operacijos vykdomos?
c) ar Indėlių direktyvoje vartojama indėlio, kaip dėl įprastinių bankinių operacijų susidariusio kredito likučio sąvoka, turi būti aiškinama taip, kad ji apima tik atvejus, kai visos tokio likučio susidarymą nulėmusios operacijos laikomos įprastinėmis?
- Tokiu atveju, kai lėšos nepatenka į indėlio sąvoką pagal Indėlių direktyvą, o valstybė narė yra pasirinkusi tokį Indėlių ir Investuotojų direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdą, kad indėliu laikomos ir lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, ar indėlių draudimo apsauga gali būti taikoma tik nustačius, kad kredito įstaiga konkrečiu atveju veikė kaip investicinė įmonė, o lėšos jai buvo perduotos investicinei veiklai vykdyti, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Investuotojų direktyvą ir MiFID?
Prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą šioje byloje priimti pagal pagreitintą procedūrą Teisingumo Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas