Civilinė byla Nr. 2A-258-798/2015 (S)
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-01042-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
73.2.6.1; 121.15; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto (atsakovo) L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui L. A. dėl žalos atlyginimo, ir
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, jog 2012-06-29 Vilniuje, Savanorių – Vaduvos g., eismo įvykio metu buvo sugadinta S. S. priklausanti transporto priemonė CITROEN XSARA PICASSO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl šio įvykio metu padarytos žalos ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 1195,28 Lt draudimo išmoką. Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas L. A., kuris vairavo jam priklausančią techniškai netvarkingą krovininę transporto priemonę MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai ją naudoti draudžia teisės aktai. Ieškovas nurodė, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga patvirtina pats rato atitrūkimo nuo transporto priemonės faktas ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties, t.y. jei ratas nebūtų atitrūkęs, kita transporto priemonė nebūtų apgadinta. Atsakovas buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su ieškovu. Kadangi autoįvykio metu atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją, todėl prašė priteisti iš atsakovo 1195,28 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-3).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai (b.l. 57-60) ir priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, iš atsakovo L. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 1195,28 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-04-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt (septyniasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2012-06-29 Vilniaus m., Savanorių ir Vaduvos gatvių sankryžoje, eismo įvykio metu buvo apgadintas V. S. priklausantis S. S. vairuotas automobilis CITROEN XSARA PICASSO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio deklaracijoje buvo nurodyta, kad atsakovui L. A. vairuojant jam priklausančią transporto priemonę MERCEDES (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdant atsisuko ratas ir trenkėsi į S. S. vairuojamą transporto priemonę (b.l. 7). Pagal šią deklaraciją atsakovas pripažino, kad V. S. automobilio sužalojimas kilo dėl jo kaltės.
2011-09-09 tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo L. A. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/172914462, kuria buvo apdrausta transporto priemonės MERCEDES (duomenys neskelbtini) valst. Nr. ACO3399, valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą (b.l. 10-11). Už eismo įvykio metu apgadintą automobilį CITROEN XSARA PICASSO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas automobilio savininkui V. S. išmokėjo 1195,28 Lt dydžio draudimo išmoką (b.l. 12-18).
Teismas akcentavo, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Teismas atsakovo nurodytas aplinkybės dėl ko nukrito ratas atmetė kaip neįrodytus bei nepagrįstus, kadangi tai prieštaravo fizikiniams ir mechanikos dėsniams šioje konkrečioje ginčo situacijoje (b.l.54-56), o atsakovas nepateikė šiai savo versijai patvirtinančių jokių objektyvių įrodymų, nei paties rato, nei automobilio atsarginio rato tvirtinimo dalies fotonuotraukų, ant kurių vienareikšmiškai būtų likę nuplėšto rato pėdsakai. Todėl teismas padarė išvadą, kad V. S. transporto priemonės sužalojimas įvykio dėl atsakovo kaltės, kuris eksploatavo iki autoįvykio techniškai netvarkingą transporto priemonę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas L. A. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 68-76).
Apeliantas pažymėjo, kad neginčija savo kaltės dėl eismo įvykio, t.y. jog žalos atsiradimą sąlygojo apelianto vairuotos transporto priemonės (jos dalies) susidūrimas su S. S. vairuota transporto priemone, tačiau ieškovas turėjo įrodyti TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. 1 ir 2 punkte nurodytų aplinkybių visetą: aplinkybę, jog apeliantas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, ir jog eismo įvykis įvyko dėl minėtos priežasties. Tačiau esminės aplinkybės, kad apelianto vairuota transporto priemonė iš tiesų eismo įvykio dieną (ar momentą) buvo techniškai netvarkinga, ieškovas neįrodė ir nepagrįstai šios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, kas sąlygojo akivaizdų rungimosi principo pažeidimą. Apeliantas savo poziciją grindė tuo, jog transporto priemonė buvo tvarkinga, nes turėjo galiojančią transporto priemonės techninės priežiūros kortelę, kurioje nurodyta, jog transporto priemonė yra tvarkinga, neturi trūkumų ir gali būti eksploatuojama.
Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesines teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą, nes visiškai pritarė ieškovo versijai, t.y. pritarė teisiškai nepagrįstoms prielaidom, jog „rato atitrūkimo faktas patvirtina, jog transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga“, bei „jeigu ratas nebūtų atitrūkęs transporto priemonė nebūtų apgadinta“. Ieškovas privalėjo įrodyti ne tik ieškinį, bet ir konkrečią aplinkybę, jog atsakovo vairuota transporto priemonė eismo įvykio metu buvo techniškai netvarkinga ir būtent tai sąlygojo žalos trečiajam asmeniui padarymą. Apelianto manymu, pirmos instancijos teisumas pažeidė rungimosi principą, nes būtent ieškovas turėjo rinkti įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimą bei netinkamą automobilio techninę būklę. Ieškovas buvo nedelsiant informuotas apie įvykį, bet nepageidavo apelianto transporto priemonės apžiūrėti, įsitikinti eismo įvykio deklaracijoje nurodytų aplinkybių buvimu ir tuo pažeidė draudimo santykius reglamentuojančias teisės normas, pagal kurias draudikas neturi mokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu.
Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu eismo įvykio mechanizmo vertinimu, konkrečiai su ta aplinkybe, jog tokio įvykio (susidūrimo su kliūtimi) negalėjo būti, nes tokią išvadą pirmos instancijos teismas padarė pasinaudodamas turima „teisėjo specialių žinių“ ir „ekspertine‘ patirtimi. Apelianto vertinimu, jog vienintelės specialios žinios, kuriomis turi vadovautis bylą nagrinėjantis teisėjas, yra jo, kaip teisėjo, specialios - teisinės žinios, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, teisėjas byloje pateikė kitoje srityje žinias ir atliko „savotišką teismo ekspertizę“ (CPK 216 str.) ir šias žinias pateikė ne tik teismo sprendime, bet ir teismo posėdyje, nurodydamas savo turimą išsilavinimą ir patirtį, viešai abejojo apelianto pateiktų duomenų teisingumu. Teismo posėdžio metu nurodė, jog tokio įvykio negalėjo būti, apeliantui net nespėjus pateikti išsamių paaiškinimų, todėl buvo pažeistas rungimosi principas, įrodymų vertinimo procesas, teismo (teisėjo) nešališkumo principas.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu eismo įvykio mechanizmo vertinimu. Paminėjo, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas akcentavo būtent ieškovo pozicijos prieštaringumą. Ieškovas iš pradžių teigė, jog ratas atsisuko, vėliau, kad nukrito nuo priekabos. Šių aplinkybių prieštaringumą apeliantas akcentavo neatsitiktinai. Kadangi ieškovas savo argumentams dėl įvykio mechanizmo pagrįsti vadovavosi eismo įvykio deklaracija (b.1. 7), kurioje nurodoma, kad atsisuko ratas ir nukentėjusiojo asmens paaiškinimu (pretenzijoje, b.1. 12), jog ratą apeliantas „pametė“ nuo velkamos priekabos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas akcentavo aplinkybę, jog paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių (mechanizmo) ieškovui pateikė įvykyje nedalyvavęs asmuo - V. S. (transporto priemonės savininkas, o ne vairuotojas). Teismo posėdžio metu ieškovas laikėsi pozicijos, jog visgi (atsarginis) ratas buvo pamestas nuo priekabos. O reziumuojant nurodė, jog ši aplinkybė teisiškai nesvarbi. Nors iš tikrųjų, kaip teigė apeliantas, nukrito atsarginis automobilio (ne priekabos) ratas. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra svarbi, kadangi automobilis ir velkama priekaba yra skirtingos transporto priemonės teisine prasme, jos draudžiamos skirtingomis draudimo sutartimis, gi ieškovas sutartimi, kuria grindė ieškinį, buvo apdraudęs tik automobilio vairuotojo civilinę atsakomybę, todėl neleisdamas įrodinėti šios aplinkybės teismas taip pat pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus. Teismas jau bylos nagrinėjimo metu buvo stipresniosios šalies pusėje, rinko įrodymus, pagrindžiančius ieškovo poziciją (panaudojo specialiąsias žinias (tiek posėdžio metu, tiek sprendimų priėmimo kambaryje), ex officio prijungė prie bylos įrodymus būdamas sprendimų priėmimo kambaryje ir kt.
Apeliantas akcentavo, jog aplinkybė, kad apelianto vairuota transporto priemonė turėjo galiojančią techninės apžiūros rezultatų kortelę kitų faktinių bylos duomenų kontekste turi ypatingą teisinę reikšmę. Išduotas techninės pažiūros talonas (kortelė) yra oficialus didesnės įrodomosios galios rašytinis įrodymas, sukuriantis prezumpciją, jog konkreti transporto priemonė yra techniškai tvarkinga, kol nėra įrodyta priešingai. Pirmosios instancijos teismas vertindamas, apelianto pateikto techninės apžiūros kortelės įrodomąją galią, neįvertino teisinio reglamentavimo, jo esminio tikslo, kad eisme dalyvautų tik techniškai tvarkingos transporto priemonės, pažeidė procesines teises normas, reglamentuojančias oficialių rašytinių įrodymų vertinimą, todėl toks bylos nagrinėjimas negali būti laikomas teisingu.
Ieškovas teigė, jog aplinkybė, jog eismo įvykio metu atsakovo vairuota transporto priemonė turėjo galiojančią techninės apžiūros rezultatų kortelę, yra teisiškai nereikšminga. Tokios pozicijos ieškovas laikosi remdamasis teisminiu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Apeliantas mano, jog ieškovas sistemingai iškraipo kasacinio teismo aiškinimą, atliktą ištyrus vienos atskiros bylos aplinkybes. Ieškovo nurodytos civilinės bylos Nr. 3K-3-382/2009 ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa, nes, nurodytoje byloje atsakovai gynėsi senatimi ir neginčijo paties transporto priemonės sudegimo fakto (aplinkybės, jog techniškai tvarkinga transporto priemonė staiga sugedo - sugedo stabdžiai). Be to, aplinkybė, jog transporto priemonė buvo netvarkinga, buvo grindžiama įrodymais: prokuratūros nutarimu, transporto priemonės apžiūros aktu, administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio protokolu. Dėl šių priežasčių nagrinėjamoje byloje vadovautis ieškovo nurodyta kasacinio teismo nutartimi nėra pagrindo. Apeliantas pažymi, jog ieškovas sistemingai nutyli apie galimybę nagrinėjamoje byloje taikyti kitus teisminius precedentus, kuriose teismų praktika suformuota esant analogiškoms bylos aplinkybėms: Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr.2A-11-154/2013 pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB ,,V ir kompanija“ bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-272-198/2009 pagal ieškovo AB .,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui AB „Panevėžio keliai“.
Apeliantas pažymėjo, jog teisėjas bylą nagrinėti teismo posėdyje paskyrė ieškinio priėmimo stadijoje (kartu su ieškiniu apeliantas gavo ir šaukimą į teismo posėdį) (b. 1. 2, 2013 m. balandžio 23 d. rezoliucija). Teismo posėdžio metu apeliantui tapo žinoma, jog teismas gavęs apelianto atsiliepimą į ieškinį, nustatė pasirengimą nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu, nors tam nebuvo jokių teisinių prielaidų - apelianto neatstovavo advokatas. Akcentavo, jog proceso įstatymo tikslai efektyviau būtų pasiekti paskyrus parengiamąjį teismo posėdį, bandant šalis sutaikyti ir galimai būtų pasiektas tikslas, bylą išnagrinėti per kuo įmanoma trumpesnį laiką. Ieškovas nepateikė dubliko, o teisėjas nepriėmė nutarties paskirti bylą į teismo posėdį, todėl apeliantas mano, kad tokiu atveju buvo pagrindas priimti sprendimą (ieškovui) už akių (CPK 227 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu nebuvo užtikrintas bylos nagrinėjimo operatyvumas ir ekonomiškumas, kadangi teismo posėdis įvyko tik po keturių mėnesių nuo ieškinio gavimo ir tik po daugiau kaip trijų mėnesių po atsiliepimo į ieškinį gavimo. Apeliantas pažymėjo tam tikrą teisinio tikrumo, galimybės prognozuoti proceso eigą stoką, kadangi apeliantas nebuvo tikras, kokiame konkrečiai posėdyje byla bus nagrinėjama (kadangi nebuvo informuotas apie pasiruošimo nagrinėti bylą būdą, negavo nutarties bylą nagrinėti iš karto teismo posėdyje).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje įrodyta, jog atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties, o byloje nebuvo ginčo, jog žalą nukentėjusio asmens automobiliui padarė nuo atsakovo automobilio atsisukęs ratas. Byloje buvo ginčijama aplinkybė, ar ratas nukrito dėl staigaus ir netikėto gedimo, kuris įvyko atsakovui užvažiavus ant kelyje esančios kliūties, ar dėl to, jog nebuvo tinkamai pritvirtintas. Draudiko teisę taikyti regresą į techniškai netvarkingos transporto priemonės valdytoją, numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Atsakovas nesielgė apdairiai ir rūpestingai, jei nefiksavo aplinkybių, susijusių su eismo įvykiu, o CK 6.1015 str. 3d, numato draudėjui pareigą suteikti draudikui visą informaciją, reikšmingą jam atgręžtinio reikalavimo teisei įgyvendinti, draudimo aplinkybėm tirti.
Pažymėjo, kad nors ir apeliantas teigia, jog galiojanti transporto priemonės techninės patikros kortelė suponuoja faktą, kad transporto priemonė yra techniškai tvarkinga, tačiau akcentavo, kad bet kuriuo eksploatacijos momentu techninė transporto priemonės būklė gali kisti (sugedo žibintai, a/m pateko į eismo įvykį), todėl KET 15 p. ir numato vairuotojo pareigą prieš važiuojant įsitikinti, kad transporto priemonė yra tvarkinga, o taip pat kelionės metu stebėti jos būklę. Ratų ir varžtų priežiūra yra išimtinai vairuotojo atsakomybės dalis, bei tokia priežiūra yra atsargaus ir rūpestingo vairuotojo kasdieninė praktika. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog prezumpcija, kad po techninės patikros visada ratai yra techniškai tvarkingi, negalima.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Byloje pateikto apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas patvirtina, kad aptariamu atveju keliami pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai yra susiję dėl draudimo bendrovės, išmokėjusios draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, regreso teisės į žalą padariusį asmenį. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą spręsdamas dėl ko įvyko eismo įvykis, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas neginčija savo kaltės dėl paties eismo įvykio ir žalos dydžio, tačiau teigia, kad jo vairuota transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga ir eismo įvykis įvyko atsakovui užvažiavus ant kelyje atsiradusios kliūties dėl ko nukrito ratas, kuris ir trenkėsi į kitą automobilį. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įrodymų įvertinimo taisyklėmis, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog apeliantas (atsakovas) nepateikė savo versijai jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti aplinkybę, kad atsakovui važiuojant sunkiu kroviniu pakrauta transporto priemone, pastaroji užvažiavo ant gatvėje buvusio objekto (statybinės atliekos), ko pasėkoje ne tik atitrūko transporto priemonės ratas, bet ir buvo sugadintos kitos transporto (atsakovo vairuotos) priemonės dalys (deformuotas kėbulas, kito rato ratlankis).
Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad nors įrodinėjimo pareiga civiliniame procese nustatyta ieškovui, tačiau teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama ir contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Akrita“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Atsižvelgiant į tai, atmestinas apelianto teiginys, jog jis neturėjo pareigos rinkti įrodymus patvirtinančius jo argumentus dėl eismo įvykio priežasties ir ieškovas nepagrįstai šios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui. Akcentuotina, kad atsakovas (apeliantas) nepateikė nei paties nuplėšto rato, nei automobilio atsarginio rato tvirtinimo dalies fotonuotraukų, ant kurių vienareikšmiškai būtų likę nuplėšimo pėdsakai, nei automobilio apžiūros po autoįvykio nuotraukų, nei policijos pažymos, nei įvykio liudytojų, nei duomenų, kad buvo kreiptasi į kelio savininką (valdytoją) dėl žalos atlyginimo apgadintai priemonei atlyginimo ir pan. Be to sutiktina su ieškovo (draudiko) argumentu, kad atsakovas (apeliantas) nesivadovavo CK 6.1015 str. 3 d. nuostatomis, kurios numato draudėjui pareigą suteikti draudikui visą informaciją, reikšmingą jam atgręžtinio reikalavimo teisei įgyvendinti, draudimo įvykio aplinkybėm tirti. Todėl apeliacinio teismo vertinimu, šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, tenka ir neigiamų padarinių rizika.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo argumentui, kad dėl kliūties nuplėštas nuo automobilio ratas negali judėti ar riedėti priešinga nuplėšimo poveikio krypčiai (lygiagrečiai atsakovo Mersedes-Benz automobilio), kaip nurodė atsakovas, nes tai prieštarautų fizikiniams ir mechanikos dėsniams. Ši teismo konstatuota aplinkybė dar kartą įrodo, kad atsakovo transporto priemonės ratas negalėjo atitrūkti automobiliui užvažiavus ant gatvėje buvusio objekto (statybinės atliekos).
Nors atsakovas apeliaciniame skunde remdamasis LR susisiekimo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtintu „Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo aprašu“ teigia, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu sutinka tik iš dalies. Techninės apžiūros talonas įrodo, kad transporto priemonė buvo techniškai įvertinta ir laikoma techniškai tvarkinga, o atsakovas tinkamai rūpinosi transporto priemone, atliko jos techninę apžiūrą Tačiau, be jokios abejonės, transporto priemonės eksploatacijos eigoje jos būklė gali keistis dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių (vairuotojo vairavimo ypatybių, natūralaus sudėvėjimo, dėl trečiųjų asmenų veikos, automobilio patekimo į eismo įvykį ir t.t.). Todėl apeliacinės instancijos teismas remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, sprendžia, jog labiau tikėtina ir kartu pritartina pirmos instancijos teismo konstatuotai aplinkybei, kad atsakovo transporto priemonės ratas nebuvo tinkamai užsuktas didesne varžtų dalimi arba visi varžtai buvo nepakankamai užveržti. Pažymėtina, kad ratų ir varžtų priežiūra yra išimtinai transporto priemonės vairuotojo atsakomybės dalis ir todėl tokiu atveju šios bylos kontekste, neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kada buvo atlikta techninė automobilio patikra.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu draudiko teisė reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, kyla tuo atveju, kai konstatuojama, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. KET, galiojusių eismo įvykio metu, 60 punkte įtvirtintas imperatyvusis draudimas eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. KET 15 punktas (įvykio metu galiojusių KET 60 p.) numatė, jog draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, eismo įvykio metu automobilį vairavo atsakovas, kuris nebuvo rūpestingas kiek atitinkamomis sąlygomis yra būtina, bei neįsitikino ar ruošiasi vairuoti techniškai tvarkingą transporto priemonę. Todėl įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas vairavo techniškai netvarkingą automobilį, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo draudikui priteisė sumokėtą draudimo išmoką.
Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, esą buvo pažeistos atsakovo procesinės teisės, kadangi jis nebuvo informuotas apie pasiruošimo nagrinėti bylą būdą, negavo nutarties bylą nagrinėti iš karto teismo posėdyje, o bylą nagrinėjęs teisėjas bylą nagrinėti teismo posėdyje paskyrė ieškinio priėmimo stadijoje (kartu su ieškiniu apeliantas gavo ir šaukimą į teismo posėdį) (b. 1. 2, 2013 m. balandžio 23 d. rezoliucija). Pažymėtina, jeigu ginčo suma neviršija 5000,00 Lt litų, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą (CPK 441 str.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas apie teismo posėdį buvo tinkamai informuotas (b.l. 34), procesinius dokumentus gavo, todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas nepažeidė atsakovo procesinių teisių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, jog apylinkės teismas pažeidė rungimosi principą, įrodymų vertinimo procesą, t.y. netinkamai vertino įrodymus. Teismas pažymi, kad pagal CPK 329 str. 1 d. pagrindas sprendimui panaikinti yra tik toks procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pagrindų nenustatė. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo atsakovo skundžiamą teismo sprendimą naikinti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepagrįstai savo poziciją grindžia Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2A-11-154/2013 pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB ,,V ir kompanija“ bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-272-198/2009 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui AB „Panevėžio keliai“. Nors šiose bylose ir konstatuotas rato atitrūkimo faktas, tačiau bylose buvo konstatuota, kad vairuotojai prieš reisą buvo vizualiai apžiūrėję automobilius, o byloje Nr. 2A-272-198/2009 yra automobilio kelionės lapas Nr. 013973 (2006-09-25), kuriame yra bendrovės mechaniko R. D. žyma, jog automobilis techniškai tvarkingas ir išvykti leidžiama, todėl atsakovai pagrįstai teigė, kad įvykęs eismo įvykis buvo atsitiktinė nelaimė, kurios numatyti jie negalėjo. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas teigė, jog eismo įvykis įvyko atsakovui užvažiavus ant kelyje atsiradusios kliūties dėl ko nukrito ratas, kuris ir trenkėsi į kitą automobilį, tačiau šių aplinkybių neįrodė, todėl konstatuotina, jog bylų ratio decidendi nesutampa.
Be to teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismo išvardintus motyvus bei įvertinus įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo L. A. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjas Antanas Rudzinskas