Administracinė byla Nr. eA-1193-525/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos implantologijos klinika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos implantologijos klinika“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Aukštaitijos implantologijos klinika“(toliau – ir UAB „Aukštaitijos implantologijos klinika“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija, Ministerija, atsakovo atstovas), 69 791,74 Eur turtinę žalą (34 018,74 Eur negautų pajamų, 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų ir 3 062,74 Eur kitų būtinųjų veiklos sąnaudų), 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylos eigoje pareiškėjas pateikė dalies skundo atsisakymą – dėl 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų ir 3 062,74 Eur būtinųjų veiklos sąnaudų.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, ŽULPKĮ) 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo (toliau – ir Civilinės saugos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsižvelgdama į nepalankią epidemiologinę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją ir sveikatos apsaugos ministro teikimą, taip pat Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. kovo 14 d. pasiūlymą, nutarė: paskelbti trečiąjį (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį; paskelbti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val.; patvirtinti karantino režimą, apibrėžtą Nutarimo 3 punkte.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu paskelbus karantiną ir vėlesniais jo pakeitimais žmonėms bei verslui buvo numatyta įvairių ribojimų ir draudimų, tarp kurių – asmenų judėjimo ribojimai, ūkinės veiklos ir darbo organizavimo ribojimai, įskaitant tai, kad buvo draudžiama teikti grožio paslaugas; numatytas odontologijos paslaugų teikimo atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą. Pareiškėjo teigimu, Nutarimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), įstatymus ir jų hierarchiją, apribojimai buvo akivaizdžiai neproporcingi.

4.       Pareiškėjo teigimu, Nutarimu taikyti ribojimai paveikė ir jį, kurio pagrindinė veikla yra odontologijos paslaugų teikimas, taip pat jis teikia grožio paslaugas ir vykdo patalpų subnuomos veiklą. Pareiškėjas yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) paskelbtą įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vyriausybė 2020 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 451 pakeitė ir papildė tam tikras Nutarimu priimtas nuostatas, t. y. nuostatas, kuriomis buvo ribojamas grožio paslaugų ir odontologijos paslaugų teikimas, nuo 2020 m. gegužės 18 d. buvo pripažintos netekusiomis galios. Pareiškėjas pabrėžė, kad draudimas teikti odontologijos ir grožio paslaugas galiojo 63 dienas, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. įskaitytinai.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad neteisėtus veiksmus patvirtina tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2020 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2831, kuris įsigaliojo 2020 m. balandžio 8 d., pakeitė Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį taip, kad karantino metu būtų galima ne tik numatyti specialias ūkinės veiklos ir paslaugų teikimo sąlygas, tai įstatyme ir buvo įtvirtinta Nutarimu paskelbiant karantiną, bet kad būtų galima riboti šias teises pritaikant atitinkamus draudimus. Seimas Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 301 straipsniu įstatymu Nr. XIII-2864, kuris įsigaliojo 2020 m. gegužės 1 d., pakeitė Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį ir jį papildė nuostata, kad susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai gali būti laikinai apribotos ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas, įstatymo 9 straipsnis buvo papildytas 19 punktu, nustatant Vyriausybei papildomus įgaliojimus įgyvendinant civilinės saugos sistemos uždavinius. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybės įgaliojimai praplėsti nustatant, kad, paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, ji gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti. Šios nuostatos įstatyme nebuvo įtvirtintos 2020 m. vasario 26 d. skelbiant ekstremaliąją situaciją ir Nutarimu paskelbiant karantiną, o Seimas atgaline data bandė įteisinti neteisėtus Vyriausybės veiksmus.

6.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusioje Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad „karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą“. Pareiškėjo vertinimu, priimdama Nutarimą Vyriausybė galėjo numatyti tik specialią darbo, ūkinės veiklos, paslaugų teikimo ir panašią tvarką, bet ne absoliučius draudimus dirbti, užsiimti ūkine veikla ar teikti paslaugas, naudotis nuosavybe. Nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusiame Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad „vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės“. Pasak pareiškėjo, tuo metu įstatymas nustatė, kad tik vykdant atitinkamus neatidėliotinus darbus, ar likviduojant atitinkamą įvykį galima tuo momentu laikinai riboti asmens judėjimo laisvę, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, tačiau nebuvo numatyta galimybė riboti ūkinės veiklos laisvės. Tik atliekant konkrečius neatidėliotinus darbus ar likviduojant įvykį, galintį sukelti staigų didelį pavojų, būtų galima laikinai riboti tam tikras žmogaus teises. Šiuo atveju nebuvo atliekami jokie konkretūs staiga atsiradę neatidėliotini darbai ar likviduojamas staiga įvykęs įvykis, galintis sukelti staigų didelį pavojų.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucijos 145 straipsnyje nustatyta, jog tik įvedus karo ar nepaprastąją padėtį laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Pagal Konstitucijos 144 straipsnį, nepaprastąją padėtį įveda Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas, nepaprastąją padėtį reguliuoja įstatymas. Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo (toliau – ir Nepaprastosios padėties įstatymas) 2 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad ekstremalioji situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius. Nepaprastosios padėties įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojimosi Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nustatytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimą bei nepaprastųjų priemonių panaudojimą nustato Seimas arba Respublikos Prezidentas, vadovaudamiesi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, atsižvelgdami į grėsmės konstitucinei santvarkai, visuomenės rimčiai laipsnį ir pobūdį, kitas aplinkybes, jos turi būti naudojamos proporcingai. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Nepaprastosios padėties įstatymą, net ir įvedus nepaprastąją padėtį negalėtų būti ribojamos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir 46 straipsnyje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvė. Pareiškėjas teigė, kad jam taikyti draudimai yra ne tik veiklos, bet ir nuosavybės bei turtinių teisių naudojimo suvaržymai. Vyriausybė Nutarimu apribojo ne tik tas teises, kurių ribojimai leidžiami įstatymu ir galimi įvedus nepaprastąją padėtį, bet net ir tas teises, kurių ribojimas nėra nustatytas nepaprastosios padėties įvedimo atveju. Pareiškėjo tvirtinimu, Vyriausybė padarė tai, ką galėjo padaryti tik Seimas, įvesdamas nepaprastąją padėtį, taip pažeisdama galiojusius įstatymus ir Konstituciją. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Seimas taip ir neįvedė nepaprastosios padėties 2020 m. kovo 10 d. susirinkęs į pavasario sesiją arba, pavyzdžiui, per 2020 m. kovo 12 d. ar 2020 m. kovo 17 d. posėdžius.

8.       Pasak pareiškėjo, karantino metu taikyti draudimai pažeidė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), nes buvo neproporcingi – Vyriausybės siekiamus tikslus buvo galima pasiekti numatant veiklos sąlygas: klientų srautų reguliavimą, apsaugos priemonių dėvėjimą ir panašias priemones, o ne uždraudžiant vykdyti veiklą ir taip faktiškai uždarant verslą. Taikyti ribojimai buvo neproporcingi: drausta parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimą, veikla, tačiau karantino metu apsilankius prekybos centro maisto prekių parduotuvėje be maisto prekių buvo galima įsigyti drabužių, buities, kosmetikos, burnos priežiūros priemonių ir kitų ne maisto prekių. Pareiškėjo nuomone, ligos plitimą buvo galima suvaldyti taikant švelnesnes priemones, o ne uždraudžiant teikti paslaugas.

9.       Pareiškėjas teigė, kad patyrė turtinę žalą, kuri įvertinta pinigais, ir yra laikoma nuostoliais, o šie, taip pat kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Pareiškėjui padaryta žala siekia 69 791,74 Eur: ji susideda iš 34 018,74 Eur negauto grynojo pelno, 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų, skirtų darbuotojų komandai išlaikyti, ir 3 062,74 Eur kitų būtinųjų papildomų veiklos sąnaudų, kurios buvo būtinos išlaikant verslą uždarymo metu ir užtikrinant veiklos tęstinumą pasibaigus karantinui.

10.       Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Nutarimo ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2831 bei Civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 301 straipsniu įstatymo Nr. XIII-2864 teisėtumo.

11.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vyriausybė, atstovaujama Sveikatos apsaugos ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

12.       Atsakovo atstovas nurodė, kad siekiant tinkamai įvertinti tiek Ministerijos, tiek Vyriausybės veiksmus, pirmiausia turėtų būti vertinama epidemiologinė COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo informacija. Tiek Lietuva, tiek visas pasaulis pirmą kartą susidūrė su tokio masto pandemija, teisės aktai, priimti teorinėmis sąlygomis, pirmą kartą buvo taikomi realiai situacijai, todėl pandemijos valdymo metu atsiradęs poreikis teisės aktuose patikslinti, aiškiau įvardyti konkrečius atvejus atsirado tik realios ekstremaliosios situacijos valdymo metu bei negalėjo būti numatytas iš anksto.

13.       Atsakovo atstovas paaiškino, kad ribojimo ir kitos prevencinės priemonės buvo pasirinktos remiantis COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) sukėlėjo plitimo, ligos epidemiologiniais ypatumais, turima įrodymais pagrįsta informacija bei tarptautinių organizacijų rekomendacijomis: Tarptautinės organizacijos (PSO, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras) perspėjo apie būtinybę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) prevencijos ir valdymo priemones vykdyti visose šalyse. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į situaciją dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo pasaulyje, siekdama apsaugoti Lietuvos žmones grėsmingo viruso plitimo akivaizdoje, 2020 m. kovo 14 d. paskelbė karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Karantino režimo trukmė buvo nustatyta nuo kovo 16 d. 00 val. iki kovo 30 d. 00.00 val., įsteigta Koronaviruso karštoji linija. Nutarimas priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis teisę Vyriausybei skelbti karantiną ir tvirtinti jo režimo sąlygas: 1) Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu (2019 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-2195 redakcija), kuriame įtvirtinta, kad teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu; 2) Civilinės saugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad antrą (sustiprintą) ir trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygius skelbia ir atšaukia Vyriausybė – gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, įvedus šalyje nepaprastąją padėtį arba esant būtinybei sustiprinti civilinės saugos sistemos parengtį; 3) atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją ir sveikatos apsaugos ministro teikimą, taip pat į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. kovo 14 d. pasiūlymą. Įvedus karantiną Lietuvos teritorijoje pradėti taikyti ribojimai: 1) judėjimo per sieną ir šalies viduje (draudimai užsieniečiams atvykti, su tam tikromis išimtimis, nustatyti konkretūs sienos kritimo punktai, leidžiamas ribotas asmenų tranzitas, uždraustas išvykimas iš šalies, su tam tikroms išimtimis, papildomos sąlygos judėjimui šalies viduje); 2) viešojo ir privataus sektoriaus veiklos (viešojo sektoriaus darbas organizuojamas nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai būtina atitinkamas funkcijas atlikti darbo vietoje, su tam tikromis išimtimis. Draudžiamas kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymas ir fizinis lankytojų aptarnavimas, susibūrimai, viešojo maitinimosi įstaigų ir pasilinksminimo vietų veikla, su tam tikromis išimtimis, parduotuvių, išskyrus maisto prekių, prekybos ir pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių parduotuves juose, turgaviečių, išskyrus maisto, veikla draudžiama, išskyrus internetinę prekybą ir kai prekės pristatomos gyventojams, grožio paslaugų teikimo draudimas); 3) švietimo įstaigų darbo organizavimas (ugdymo proceso organizavimas nuotoliniu būdu); 4) sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimas (stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas: veiklos perorganizavimas valdant pacientų srautus, infrastruktūrą bei materialinius ir žmogiškuosius išteklius. Planinių operacijų atidėjimas, išskyrus pagalbą ir sveikatos priežiūros paslaugas, kurių nesuteikus pacientui atsirastų būtinosios medicinos pagalbos poreikis arba reikšmingai pablogėtų paciento būklė. Paslaugų teikimas nuotoliniu būdu. Odontologijos paslaugų teikimo atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą); 4) socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbo organizavimas (kontaktuoti su klientu leidžiama tik užtikrinant būtinąsias socialines paslaugas). Siekiant riboti viruso plitimą visuomenėje, buvo paskelbta daugiau nei 200 operacijų vadovo sprendimų organizuojant ir nustatant būtinąsias sąlygas viešojo ir privataus paslaugų sektoriaus, švietimo įstaigų, sveikatos priežiūros įstaigų darbą, socialinių paslaugų teikiančių įstaigų darbo organizavimą. Buvo ruošiamasi visiems galimiems scenarijams. Sprendimai turėjo būti priimami žaibiškai, bet pamatuotai, turėjo būti numatyti keli žingsniai į priekį, svarbiausiu prioritetu laikant Lietuvos žmonių sveikatą.

14.       Atsakovo atstovo teigimu, dėl laiku paskelbtų karantino režimo sąlygų, Vyriausybės Nutarimo nuostatų įgyvendinimo ir vykdymo, Lietuvoje COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) epideminis procesas pasireiškė švelniau nei daugelyje kitų paveiktų šalių. Tiek sergamumo, tiek mirtingumo rodikliai yra vieni mažiausių ES/EEE šalyse ir JK.

15.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Nutarime buvo įtvirtintas odontologijos paslaugų teikimo atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą. Tačiau Nutarime nebuvo uždrausta odontologų veikla, priešingai, veikla buvo leidžiama, tik buvo apribotas nebūtinųjų paslaugų teikimas, paliekant būtinosios medicinos pagalbos teikimo galimybes. Nutarimo 3.4.4 papunkčiu buvo leidžiama pareiškėjui teikti būtinąją medicininę pagalbą, apribotas tik planinių paslaugų teikimas. Atsakovo atstovo teigimu, tai, kad pareiškėjas nesistengė perorganizuoti veiklos ir teikti leidžiamas paslaugas, priskirtina net ne verslo rizikai, o paties pareiškėjo aplaidžiam ir netinkamam vadovavimui įmonei, pasirenkant netinkamą veiklos (neveikimo) strategiją.

16.       Atsakovo atstovas nurodė, kad konkrečias priemones, susijusias su laikinais asmenų teisių ribojimais, Vyriausybė taikė siekdama suvaldyti ir kontroliuoti konkrečios užkrečiamosios ligos – COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) – plitimą, vadovaudamasi ŽULPKĮ. Vyriausybei įstatymų leidėjas yra suteikęs išimtines teises užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir valdymo srityje, siekiant riboti jų plitimą ir suvaldyti dėl to kilusią ekstremaliąją valstybėje situaciją, todėl Vyriausybė, priimdama Nutarimą ir nustatydama specialias darbo, kelionių, ūkinės veiklos sąlygas, įstatymų nepažeidė. Siekdama ŽULPKĮ nustatytų tikslų, Vyriausybė nustatė specialų karantino režimą, apimantį ir atskirų asmenų teisių ribojimus karantino laikotarpiui, t. y. laikinai, kol bus suvaldytas ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimas ir įgyvendintos reikalingos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo kontrolės priemonės. Atsakovo atstovas teigė, kad Vyriausybės nustatytos karantino sąlygos asmenims skiriasi nuo nepaprastosios padėties metu taikomų asmenų teisių ir laisvių ribojimų pasekmių. Tai, kad kai kurios taikomos priemonės yra nustatytos ir Nepaprastosios padėties įstatyme, pasak atsakovo atstovo, savaime nereiškia, kad jos negali būti nustatytos ir kituose įstatymuose, šiuo atveju – ŽULPKĮ. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Nutarimas dėl karantino režimo paskelbimo nėra pripažintas neteisėtu aktu, todėl visos civilinės atsakomybės sąlygos aptariamos tik teoriniu lygmeniu, nes teisės akto galiojimo metu jis nebuvo panaikintas kaip neteisėtas ar nepagrįstas, valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) neteisėtumas nėra nurodytas.

17.       Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė (ir neįrodinėja), jog dėl Vyriausybės atitinkamų veiksmų (neveikimo) jam atsirado skunde nurodomo dydžio žala. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokio įstatymo nuostatas pažeidė valstybė (jos institucijos), kaip pažeidimas pasireiškė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Vien bendrojo pobūdžio pamąstymai apie karantino režimo proporcingumą, neargumentuoti teiginiai apie negalėjimą vykdyti veiklos neįrodo patyrus žalą. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas, pateiktu skundu prašydamas priteisti nurodytą sumą, siekia ne nuostolių atlyginimo, o verslo rizikos eliminavimo valstybės sąskaita. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų neaišku, kokia suma skaičiuojama kaip negautos pajamos iš subnuomos veiklos. Tai, kad pareiškėjas negavo tikėtųsi pajamų iš subnuomos verslo santykių, yra verslo rizika. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis.

18.       Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra įtrauktas į VMI paskelbtą įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos), sąrašą, o tai reiškia, kad įmonei taikomos tiek VMI nurodytos mokesčių atidėjimo, „Sodros“ mokesčių atidėjimo lengvatos, tiek kitos pagalbos priemonės, tokios kaip subsidijos darbo užmokesčiui bei dalinis nuomos mokesčio kompensavimas, teikiamas už kompensavimo laikotarpiu pareiškėjo patirtas ekonominei veiklai vykdyti nuomojamų negyvenamosios paskirties patalpų nuomos išlaidas.

19.       Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina nei valstybės neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir žalos, kurią sudaro pareiškėjo išlaidos.

II.

20.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 4 d. sprendimu priėmė pareiškėjo UAB „Aukštaitijos implantologijos klinika“ skundo atsisakymą ir nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti kaip žalą 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų ir 3 062,74 Eur kitų būtinųjų veiklos išlaidų. Kitą pareiškėjo skundą dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

21.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti turtinę žalą kildina iš to, jog valdžios institucijos neteisėtai (neturėdamos tinkamų įgaliojimų ir neproporcingai) Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiu nustatė ūkinės veiklos laisvės apribojimus, dėl kurių pareiškėjas negalėjo vykdyti odontologijos ir grožio paslaugų veiklos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisėtais veiksmais nurodo Vyriausybės ir Seimo priimtus teisės aktus. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją administraciniai teismai gali nagrinėti, inter alia (be kita ko), bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia, žalos atlyginimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Teismas vertino, ar yra pagrindas manyti, jog pareiškėjo nurodyti Vyriausybės ir Seimo priimti teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

22.       Vertindamas, ar yra pagrindas manyti, jog Nutarimas prieštarauja Konstitucijai, teismas nurodė, kad pareiškėjas Nutarimo neteisėtumą grindžia argumentais, kad: 1) Vyriausybė, priimdama Nutarimą, galėjo numatyti tik specialią darbo, ūkinės veiklos, paslaugų teikimo ir panašią tvarką, bet ne absoliučius draudimus dirbti, užsiimti ūkine veikla ar teikti paslaugas, naudotis nuosavybe, o galimybė taikyti ūkinės veiklos apribojimus atsirado tik vėliau, pakeitus ŽULPKĮ (21 straipsnio 1 dalį) bei Civilinės saugos įstatymą (8 ir 9 straipsnius); 2) Seimas, 2020 m. kovo 31 d. priimdamas ŽULPKĮ 21 straipsnio ir 2020 m. balandžio 28 d. Civilinės saugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių pakeitimus, realiai nustatė jų galiojimą atgal; 3) faktiškai Nutarimu įvesta nepaprastoji padėtis, nors jos Vyriausybė nėra įgaliota įvesti; 4)  apribojimai pareiškėjo ūkinei veiklai buvo neproporcingi.

23.       Teismas pažymėjo, kad iš ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalies (galiojusios 2020 m. kovo 16 d.) formuluotės akivaizdu, jog ūkinė veikla taikant karantiną gali būti reguliuojama taikant „specialias sąlygas“. Lietuvių kalbos žodyne (lkz.lt) žodis „sąlyga“ apibrėžiamas kaip: 1) reikalavimas, keliamas tariantis; 2) objekto santykis su aplinkiniais reiškiniais, be kurių jis negali egzistuoti; 3) uždavinio dalis, kurioje pateikti duomenys. Teismas vertino, kad ūkinei veiklai vykdyti karantino sąlygomis Vyriausybė galėjo nustatyti papildomus reikalavimus. Pareiškėjas neteisus teigdamas, jog tik vėlesnė įstatymo formuluotė („ūkinės veiklos apribojimai“) būtų leidusi nustatyti apribojimus ūkinei veiklai. Priimdama Nutarimą Vyriausybė nustatė tam tikras veiklos rūšis, kurios pagal savo esmę buvo laikomos tiek pavojingomis, kad jų vykdymas iš esmės nesuderinamas su karantino tikslais, todėl tokia Vyriausybės veikla pateko į įgaliojimo nustatyti specialias ūkinės veiklos sąlygas ribas. Be to, pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina Vyriausybė. Teismas priėjo prie išvados, kad Vyriausybė veikė pagal savo kompetenciją ir neviršijo įgaliojimų.

24.       Teismo įsitikinimu, vien ŽULPKĮ 21 straipsnis buvo pakankamas pagrindas taikyti Nutarimu nustatytus apribojimus. Taip pat Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje (2020 m. kovo 16 d. galiojusi redakcija) buvo nustatyta, kad, vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės. Karantino priemonės iš esmės nukreiptos į ekstremaliosios situacijos likvidavimą, yra priemonė pasiekti tikslui – likviduoti grėsmę ir dėl jos susidariusią ekstremaliąją situaciją. Nors ūkinės veiklos laisvės apribojimai nebuvo atskirai aptarti, ūkinės veiklos laisvę pareiškėjas savo veiklos srityje (odontologijos ir grožio paslaugos) galėjo realizuoti tik naudodamasis nuosavybės teisėmis, taip pat savo ir darbuotojų judėjimo laisvę. Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu buvo paskelbusi ekstremaliąją situaciją, taigi joje galėjo būti taikomi nuosavybės bei judėjimo laisvės apribojimai. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatoma, jog Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas, todėl nėra pagrindo manyti, jog Nutarimas galbūt prieštarauja Konstitucijai.

25.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog Seimas, 2020 m. kovo 31 d. priimdamas ŽULPKĮ 21 straipsnio ir 2020 m. balandžio 28 d. Civilinės saugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių pakeitimus, realiai nustatė jų galiojimą atgal, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Seimas tik vėlesniais pakeitimais – 2020 m. kovo 31 d. ŽULPKĮ 21 straipsnio ir 2020 m. balandžio 28 d. Civilinės saugos įstatymo 8 ir 9 straipsnių – įteisino neteisėtą padėtį, atsiradusią Vyriausybei viršijus įgaliojimus. Įvertinus kartu su įstatymų projektais Vyriausybės teiktus aiškinamuosius raštus (kartu su Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 298 dėl Civilinės saugos įstatymo pakeitimo ir Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 308 dėl Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pakeitimo) matyti, kad priimant aptartus įstatymų pakeitimus nebuvo sprendžiama problema dėl galimai per siaurų Vyriausybės įgaliojimų ribojant tam tikras ūkinės veiklos rūšis (jas draudžiant vykdyti arba nustatant joms sąlygas karantino laikotarpiu). ŽULPKĮ pakeitimo aiškinamajame rašte aptariama problema, susijusi su būtinuoju hospitalizavimu ir izoliavimu, taip pat nurodyta, kad siekiama aiškiai įtvirtinti teisę Vyriausybei riboti žmonių susibūrimus. Civilinės saugos įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte kaip siūlomo reguliavimo tikslas įvardijamas galimas kainų reguliavimas. Teismas vertino, kad nėra pagrįsti pareiškėjo argumentai, jog aptarti įstatymų pakeitimai buvo susiję su apribojimais, kurie buvo taikomi pareiškėjo veiklos atžvilgiu, taip įteisinant situaciją dėl anksčiau Vyriausybės priimtų sprendimų.

26.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad faktiškai buvo įvesti nepaprastajai padėčiai būdingi apribojimai, kurie galėjo būti įvesti tik pagal Nepaprastosios padėties įstatymą. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog, kaip matyti iš Nepaprastosios padėties įstatymo ketvirtojo skirsnio, įvedus nepaprastąją padėtį, gali būti plačiai ribojamos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės – į privataus gyvenimo neliečiamumą (19 straipsnis), būsto neliečiamumą (20 straipsnis), teisė reikšti įsitikinimus (21 straipsnis), kitos teisės. Įvedus karantiną tokios teisės nebuvo ribojamos ir nebuvo poreikio joms riboti (pavyzdžiui, riboti privataus gyvenimo neliečiamumą), o įvesti apribojimai neprilygo tiems, kurie galėtų būti taikomi pagal Nepaprastosios padėties įstatymą.

27.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad ūkinei veiklai taikyti apribojimai buvo neproporcingi, teismas nurodė, jog įvertinus tai, kad COVID-19 virusas 2020 m. vasario–kovo mėnesiais ypač greitai plito Europoje, buvo naujas ir apie jo plitimą ir gydymą trūko žinių bei sveikatos sistemos pasirengimo, dėl viruso plitimo pastebėtas mirtingumo kilimas brandaus amžiaus asmenų grupėje (50–59 metų, taip pat virš 80), Europos šalys (įskaitant ir Lietuvą) susidūrė su precedento neturinčiu ligos, keliančios mirtiną pavojų, plitimu ir dėl to susidariusia ekstremalia situacija, turėjo imtis žinomų priemonių ligos plitimui sustabdyti ir apsaugoti žmones nuo mirtino pavojaus. Buvo pasirinkta taikyti tuo metu žinomas ir pasauliniu mastu taikomas priemones – izoliaciją ir kontaktų ribojimą, ypač uždarose patalpose. Pareiškėjo teikiamos paslaugos – odontologijos ir grožio – teikiamos patalpose, reikalauja artimo kontakto ir laiko, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje aktualios priemonės – odontologijos paslaugų (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą) – teikimo atidėjimas ir grožio paslaugų teikimo draudimas nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 18 d., t. y. praktiškai du mėnesius, palyginti su iškilusia grėsme buvo neproporcingos. Kartu teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad 2020 m. vasaros pabaigoje ir rudenį taikomi apribojimai yra švelnesni, neįrodo, kad 2020 m. pavasarį taikytos priemonės yra neproporcingos, nes skiriasi turimų žinių apie viruso plitimą ir gydymą lygis, sveikatos apsaugos sistemos pasirengimas, visuomenės suvokimas ir kiti veiksniai, be to, kito laikotarpio ribojimai nėra teisiškai reikšmingi. Svarbu ir tai, kad aktualiu laikotarpiu nuo (2020 m. kovo 16 d.–2020 m. gegužės 18 d.) valdžios taikyti apribojimai derinti su parama ūkio subjektams, labiausiai nukentėjusiems dėl taikomų apribojimų, t. y. buvo švelninamas apribojimų, nustatytų visos visuomenės naudai, poveikis atskiriems ūkio subjektams. Kaip matyti iš šios bylos duomenų, tokia parama (darbuotojų išmokoms ir patalpų nuomai) pasinaudojo ir pareiškėjas, o jo reikalaujama atlyginti žala – tik netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos).

28.       Teismas nagrinėjamu atveju nematė pagrindo abejoti Nutarimo atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, taip pat, kad Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pakeitimas ir Civilinės saugos įstatymo pakeitimas galbūt prieštarauja Konstitucijai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29.       Nesant pagrindo abejoti Nutarimu nustatytų ribojimų pareiškėjo atžvilgiu teisėtumu, nėra vieno iš privalomų pagrindų žalai dėl neteisėtų valdžios institucijų priteisti. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

30.       Pareiškėjas UAB „Aukštaitijos implantologijos klinika“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų tenkinamas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu atsakyti į klausimus: ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3 dalis ir joje patvirtintas karantino režimas (su vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Konstitucijos 23, 46, 144, 145 straipsniams bei Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, proporcingumo principams bei jo priėmimo metu galiojusiems Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniui ir Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 ir 9 straipsniams; ar 2020 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XNI-2831 ir jo 5 straipsnio 1–2 dalys, kuriomis buvo pakeistas ir papildytas įstatymo 21 straipsnis (pakeista 21 straipsnio 1 dalis ir papildytas 21 straipsnio 11 dalimi) neprieštarauja Konstitucijos 23, 46, 144, 145 straipsniams bei Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, proporcingumo principams, o taip ir Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo negaliojimo atgal, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

32.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar Vyriausybės ir Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, perėmė Konstitucinio Teismo funkcijas, nors pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį tik Konstitucinis Teismas turi jurisdikciją spręsti dėl įstatymų ir Vyriausybės nutarimų teisėtumo.

33.       Pareiškėjas teigia, kad teismas, pasisakydamas dėl Vyriausybės įgaliojimų, nepagrįstai sutapatino skirtingas sąvokas: specialių veiklos ir paslaugų teikimo sąlygų numatymą bei veiklos draudimų / apribojimų numatymą. Pasak pareiškėjo, jeigu šios sąvokos būtų vienodos, kam tuomet reikėjo keisti įstatymus ir atskirai numatyti papildomus Vyriausybės įgaliojimus, suteikiant teisę numatyti veiklos apribojimus / draudimus. Be to, pats teismas pripažino, kad tuo metu galiojusiuose įstatymuose ūkinės veiklos laisvės apribojimai nebuvo atskirai aptarti.

34.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas ignoravo Vyriausybės įgaliojimų išplėtimą, apie tai nutylint įstatymų pakeitimų aiškinamuosiuose raštuose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pats atsakovas savo atsiliepime į skundą pripažino, jog Vyriausybės įgaliojimai buvo praplėsti, tik bandė „suktis iš padėties“ ir apibūdino tai kaip įgaliojimų patikslinimą.

35.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pats pripažino, jog nepaprastoji padėtis pagal savo konstitucinį statusą yra išimtinė ir pati sunkiausia priemonė, tačiau net ir pagal pačią sunkiausią priemonę, kaip nepaprastoji padėtis, Konstitucija nenumato galimybės riboti nuosavybės teisės ir ūkinės veiklos laisvės. Jeigu šios teisės ir laisvės negali būti ribojamos pagal išimtinę ir pačią sunkiausią priemonę, pareiškėjo manymu, jos negali būti ribojamos ir pagal lengvesnę priemonę – karantiną. Pareiškėjas pažymi, kad karantino metu taikyti draudimai pažeidė galiojusius įstatymus, Konstituciją, konstitucinius teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir įstatymo negaliojimo atgal principus.

36.       Pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo kartu su skundu pareiškėjo pateiktus įrodymus, o vėliau ir papildomus įrodymus, kurie pagrindžia, kad pareiškėjo veiklai taikyti draudimai buvo akivaizdžiai neproporcingi, skirtingose valstybėse buvo taikomos skirtingos kovos su virusu priemonės, o taip ir liko neaišku, kodėl vėliau pareiškėjo veikla jau nebuvo laikoma pavojinga ir jis galėjo ją vykdyti nepaisant to, kad susirgimų virusu skaičius šimtais kartų viršijo tą, kuris buvo tuo metu, kai veikla buvo uždrausta.

37.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime nepasisakė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo, nors pareiškėjas skunde šiuos argumentus išdėstė.

38.       Pareiškėjo įsitikinimu, įrodytos visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl turėjo būti priteistas prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimas. Jeigu pareiškėjo naudai nebūtų atlygintina žala, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

39.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vyriausybė, atstovaujama Sveikatos apsaugos ministerijos, atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas taip pat prašo netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

40.       Atsakovo atstovas, pakartodamas argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą, papildomai pažymi, kad atmestini pareiškėjo argumentai dėl Nutarimo ir šiuo metu galiojančio karantino režimo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, palyginimo, nes antrojo karantino metu turėta daugiau žinių kaip valdyti ir kokius sprendimus reikia priimti, siekiant užkardyti viruso plitimą visuomenėje ar atskirose teritorijoje. Pirmojo karantino metu nei pasaulis, nei Lietuva nežinojo, kokių medicininių, techninių ar apsaugos priemonių gali prireikti ir kaip paruošti medicinos įstaigas pacientų skaičiaus padidėjimui. Antrojo karantino metu buvo sukauptos teorinės žinios, materialiniai ištekliai, skirti pandemijos valdymui, priimami sprendimai buvo skirti ruoštis antrajai COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) bangai, pasitelkiami žmogiškieji ištekliai, priimami sprendimai išankstiniam vakcinos užsakymui, apmokomi medikai. Atsižvelgiant į tai, lyginti pirmojo karantino ir antrojo karantino režimo sąlygų negalima.

41.       Atsakovo atstovo nuomone, pandemijos metu Nutarimu patvirtintos karantino režimo sąlygos buvo pagrįstos teisės aktų nuostatomis, nulemtos tuo metu buvusios sunkiai prognozuojamos epidemiologinės situacijos. Todėl būtina vertinti ne tik, ar priimti sprendimai buvo pagrįsti, bet ar priimtais sprendimais pasiekti tikslai – žmonių sveikatos apsauga, viruso plitimo, ekstremalios situacijos efektyvus valdymas.

42.       Atsakovo atstovas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neteikė jokių paslaugų karantino metu, negali būti grindžiama Nutarimo 3.4.4 papunkčio nuostatomis. Priešingai, pareiškėjas galėjo teikti būtinąją medicininę pagalbą, tačiau užtikrinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro–valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo nustatytų higienos ir asmens apsaugos priemonių bei reikalavimų laikymąsi. Sprendimas neteikti paslaugų buvo priimtas paties pareiškėjo, kuris, būdamas atitinkamos verslo srities profesionalas, turėjo įvertinti visiškos veiklos nevykdymo pasekmes. Skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nuo pareiškėjo nepriklausiusios, nes pareiškėjui šiuo atveju teko verslo rizika. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas, nors turėjo ir galėjo numatyti galimas pasekmes, įvertinti verslo riziką, nesiėmė veiksmų tolimesnės veiklos vykdymui, pardavimų veiklos perkėlimui į internetinę erdvę, būtinųjų medicinos paslaugų teikimo. Tai, kad pareiškėjas nesistengė perorganizuoti veiklos ir teikti leidžiamas paslaugas, priskirtina net ne verslo rizikai, o paties pareiškėjo aplaidžiam ir netinkamam vadovavimui įmonei pasirenkant netinkamą veiklos (neveikimo) strategiją.

43.       Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Nutarimo dėl karantino paskelbimo nuostatos pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei 46 straipsnyje įtvirtintą ūkinės veiklos laisvę. Apribojimai buvo nukreipti į skirtingų veiklų ypatumus, kuriose kilo didžiausia rizika plisti COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) ir ribojimai buvo taikomi tik konkrečioms veikloms, neribojant nuosavybės teisės.

44.       Atsakovo atstovas pažymi, kad Vyriausybės nustatytos karantino sąlygos asmenims skiriasi nuo nepaprastosios padėties metu taikomų asmenų teisių ir laisvių ribojimų pasekmių. Svarbiausia yra taikomų ribojimų tikslas ir pagrindas, kada Vyriausybė gali skelbti karantiną ir nustatyti specialų užkrečiamųjų ligų plitimo išvengimo režimą, o kada Seimas ir / ar Respublikos Prezidentas gali skelbti nepaprastąją padėtį bei taikyti konstitucinius asmenų ribojimus ir kitus tik Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytus asmenų teisių ir laisvių ribojimus bei priemones konstitucinei santvarkai ir visuomenės rimčiai apsaugoti. Pats Nepaprastosios padėties įstatymo taikymas nereikštų, jog taikomos režimo priemonės būtų švelnesnės. Taikomos priemonės galėtų būti tiek tokios pačios, tiek griežtesnės ir platesnės apimties, bei galėtų būti taikomos platesniam subjektų ratui. Pasak atsakovo atstovo, tai, kad kai kurios taikomos priemonės yra numatytos ir Nepaprastosios padėties įstatyme, savaime nereiškia, kad jos negali būti numatytos ir kituose įstatymuose.

45.       Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo turėtų išlaidų, todėl nėra pagrindo civilinės atsakomybės atsiradimui. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas yra verslo subjektas, kuris organizuodamas savo verslą ir siekdamas gauti pajamas turėtų pats prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą Lietuvos valstybei.

IV.

46.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. nutartimi nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.2.8 ir 3.4.4 papunkčiai neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 daliai (2001 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. IX-649 redakcija).

47.       Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 5/2022 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-8/2022, 2023 m. sausio 24 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N1/2023 (toliau – ir Konstitucinio Teismo Nutarimas), kuriame pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (TAR, 2020-03-14, Nr. 5466, identifikacinis kodas 2020-05466) 3.2.8, 3.4.4 papunkčiai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 21 straipsnio 1 daliai.

48.       Sveikatos apsaugos ministerija, susipažinusi su Konstitucinio Teismo Nutarimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė sutinkanti su Konstitucinio Teismo Nutarime išdėstyta pozicija ir pakartojo pagrindinius savo teiktų procesinių dokumentų argumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

49.       Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. taikytų pareiškėjo vykdomos veiklos apribojimų. Prašoma priteisti žala esą atsirado dėl Nutarimo nuostatų, kuriomis: „Vyriausybė nutaria: <...> 3. Patvirtinti šį karantino režimą: <...> 3.2.8. draudžiama teikti grožio paslaugas. <...> 3.4.4. Odontologijos paslaugų teikimo atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą“.

50.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, 2021 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuriame akcentuoja Vyriausybės priimtu Nutarimu nustatyto reguliavimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, pareiškėjo veiklai taikytų draudimų neproporcingumą, taip pat aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo teiktų argumentų ar prašymų.

51.       Kadangi Konstitucinis Teismas 2023 m. sausio 24 d. nutarimu pripažino, kad šioje administracinėje byloje aktualaus Vyriausybės Nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir ŽULPKĮ (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 21 straipsnio 1 daliai, išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktus išaiškinimus.

52.       Pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą, esą kilusią dėl valstybės valdžios institucijų priimtų neteisėtų aktų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pabrėžtina, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 56 p. ir ten nurodytą praktiką).

53.       Anot pareiškėjo, neteisėti veiksmai, dėl kurių jis teigia patyręs žalą, buvo padaryti Vyriausybei Nutarimu įvedus esą neteisėtus ribojimus ir draudimus, taikytus, visų pirma, jo ūkinės veiklos laisvei. Išplėstinė teisėjų kolegija dėmesį atkreipia į tai, kad Vyriausybės priimto Nutarimo 3.2.8 ir 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu iš tiesų laikinai buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, kadangi laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. buvo draudžiama teikti grožio paslaugas ir buvo atidėtas odontologijos paslaugų, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, teikimas. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje, suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus).

54.       Nors ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, esančio vienu iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (žr. Konstitucinio Teismo Nutarimo 20.5 punktą ir ten nurodytą praktiką). Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, galima tik įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-885-822/2022; 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-640-415/2019), o toks įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą).

55.       Vertindamas Nutarimu nustatytų ribojimų, kuriuos šioje byloje kvestionuoja pareiškėjas, teisėtumo sąlygas, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad karantino metu taikytos aptariamos priemonės, kuriomis laikinai suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo nustatytos atsižvelgus į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją bei siekiant riboti šios ligos plitimą, ir tokiu reguliavimu nustačius konkrečias minėtos užkrečiamosios ligos profilaktikos ir kontrolės priemones, varžančias asmenų ūkinės veiklos laisvę, siekta įgyvendinti konstituciškai svarbų tikslą ir viešąjį interesą – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje aptariamas reguliavimas buvo nustatytas įvertinus, be kita ko, visuotinę nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją ir jos plitimo grėsmę. Be to, remiantis tuo metu turėta specialia informacija, taip pat atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos naujumą ir nenuspėjamumą dėl naujos užkrečiamosios ligos plitimo grėsmės, buvo pagrindo manyti susidarysiant situacijai, kai, laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei, kuriomis rūpintis yra valstybės funkcija. Taigi būtinybę priimti skubius ir veiksmingus sprendimus lėmė siekis užtikrinti konstituciškai pagrįstą tikslą ir viešąjį žmonių sveikatos apsaugos interesą ir užkirsti kelią užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šios ligos plitimą, dėl kurio valstybėje galėjo susidaryti ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, be kita ko, dėl to, kad galėjo būti sutrikdytas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ne tik COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) sergantiems, bet ir kitiems asmenims, kuriems tokios paslaugos galėjo būti būtinos. Siekiant apsaugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbus karantiną buvo būtina nustatyti inter alia ūkinės veiklos laisvę varžantį teisinį reguliavimą, skirtą užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo prevencijai ir suvaldymui (Konstitucinio Teismo Nutarimo 29.1 punktas).

56.       Pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su to paties straipsnio 3 dalies 1 punktu, Vyriausybei, sveikatos apsaugos ministro teikimu paskelbusiai karantiną, buvo suteikti įgaliojimai, siekiant riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, nustatyti konkrečias karantino metu taikomas profilaktikos ir kontrolės priemones, inter alia susijusias su specialių ūkinės veiklos sąlygų, paslaugų teikimo tvarkos nustatymu, kuriomis ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis; tokios specialios ūkinės veiklos sąlygos ir paslaugų teikimo tvarka, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis, galėjo būti nustatytos tik nurodytu atveju, t. y. paskelbus karantiną, tik siekiant šioje nuostatoje nurodyto tikslo – riboti užkrečiamųjų ligų plitimą ir tik tam tikram apibrėžtam laikui, t. y. tik kol galioja Vyriausybės paskelbtas karantino režimas. Kaip pabrėžta Konstitucinio Teismo Nutarime, pagal Konstituciją, siekiant užkirsti kelią COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimui, dėl kurio valstybėje, kaip buvo galima spręsti pagal tuo metu turėtą specialią informaciją, galėjo susidaryti ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, ir taip užtikrinti viešąjį sveikatos apsaugos interesą, Vyriausybei dėl užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo paskelbus karantiną, pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, specialios ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos, paslaugų teikimo tvarka, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis, galėjo būti detalizuotos Vyriausybės Nutarime Vyriausybei nustačius konkrečias karantino metu taikytas profilaktikos ir kontrolės priemones, be kita ko, nurodytas ginčytuose Nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose, kuriomis ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas Nutarime pripažino Vyriausybę įgyvendinus įstatymų leidėjo pavedimą, įtvirtintą aptartame ŽULPKĮ reguliavime, dėl COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) paskelbus karantiną detalizuoti specialias ūkinės veiklos sąlygas ir paslaugų teikimo tvarką, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalį, taip siekiant riboti minėtos užkrečiamosios ligos plitimą (Konstitucinio Teismo Nutarimo 29.2.1 punktas).

57.       Pareiškėjas teisingai nurodo, kad ŽULPKĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas vėliau buvo keistas, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija dėmesį atkreipia į Konstitucinio Teismo padarytą išvadą, kad nors ŽULPKĮ, inter alia jo 21 straipsnio 1 dalyje (2020 m. kovo 31 d. redakcija), 11 dalies (2020 m. kovo 31 d. redakcija) 1 punkte, įtvirtintu teisiniu reguliavimu karantino metu taikytinos profilaktikos ir kontrolės priemonės ir Vyriausybės įgaliojimai, siekiant riboti užkrečiamosios ligos plitimą, nustatyti konkrečias karantino režimo metu taikytinas profilaktikos ir kontrolės priemones ūkinės veiklos srityje buvo detaliau reglamentuoti jau po Vyriausybės Nutarimo priėmimo, tačiau ir pagal ankstesnės redakcijos ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį specialios ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos, paslaugų teikimo tvarka, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis, galėjo būti detalizuotos Vyriausybės Nutarime – Vyriausybė galėjo nustatyti konkrečias karantino metu taikomas priemones, inter alia nurodytas Nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose, kuriomis ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis (Konstitucinio Teismo Nutarimo 29.2.3 punktas).

58.       Dėmesys taip pat atkreiptinas į tai, kad aptariamos karantino režimo priemonės, nustatytos viešojo ir privataus sektoriaus veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo srityse, buvo taikytos tik laikinai – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d., kai Vyriausybė 2020 m. gegužės 6 d. nutarimu (įsigaliojusiu 2020 m. gegužės 18 d.) ginčijamą teisinį reguliavimą pripažino netekusiu galios ir asmenys, užsiimantys minėta ūkine veikla, vėl galėjo ją vykdyti. Be to, Vyriausybė, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu paskelbusi karantiną ir nustačiusi karantino režimo priemones, inter alia laikinai taikytas ūkinės veiklos srityje, Vyriausybės 2020 m. kovo 16 d. pasitarime pritarė Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių planui, kuriame buvo nustatytos priemonės, skirtos inter alia padėti išsaugoti darbo vietas ir gyventojų pajamas, padėti verslui išsaugoti likvidumą, inter alia suteikiant mokestines paskolas, atidedant tam tikrų mokesčių mokėjimą, ir skatinti ekonomiką. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimu nustatytos priemonės, kuriomis buvo suvaržyta asmenų ūkinės veiklos laisvė, buvo taikytos tik ribotą laiką (du mėnesius), taip pat į tai, kad Vyriausybė numatė kompensuoti dėl karantino paskelbimo ir jo priemonių taikymo patirtus praradimus, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo paneigta ūkinės veiklos laisvės esmė (Konstitucinio Teismo Nutarimo 29.3 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas ir pats nurodė esąs įtrauktas į VMI paskelbtą įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos), sąrašą, o tai reiškia, kad jam irgi buvo taikytos tam tikros valstybės numatytos priemonės kompensuoti dėl karantino metu taikytų ribojimų patirtus praradimus.

59.       Vertindamas Nutarime kvestionuoto reguliavimo proporcingumą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jis nustatytas atsižvelgus į tuo metu turėtą specialią informaciją apie užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą; taip pat, kad Nutarimo priėmimo metu turėta informacija apie užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) sukėlėjus, kitus jos ypatumus buvo negausi ir greitai besikeičianti, susiklosčiusi situacija buvo nauja ir nenuspėjama, o pasekmės – neištirtos ir tik prognozuojamos. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Vyriausybė, nustatydama ginčijamą reguliavimą, neturėjo pagrindo manyti, jog pasiekti konstituciškai svarbų tikslą ir įgyvendinti viešąjį interesą – apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, be kita ko, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ne tik COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) sergantiems, bet ir kitiems asmenims, kuriems tokios paslaugos galėjo būti būtinos, būtų galima mažiau ribojančiomis priemonėmis nei nustatytosios Nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose. Be to, šios priemonės taikytos tik laikinai, buvo peržiūrimos ir koreguojamos, įvertinus, ar taikyti nustatytas priemones siekiant išvengti grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms vis dar yra būtina, o nusprendus, kad taikyti nebėra būtina, – panaikintos (Konstitucinio Teismo Nutarimo 29.4 punktas).

60.       Apibendrinant anksčiau išdėstytus argumentus, taip pat Konstitucinio Teismo Nutarime nurodytus motyvus, darytina išvada, kad nepaisant to, jog Vyriausybės Nutarimo 3.2.8 ir 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintu reguliavimu, kuriuo, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo (t. y. žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugos), laikinai buvo suvaržyta pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė, tai padaryta laikantis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo ir, norint apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, siekiant bendros tautos gerovės. Atitinkamai, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, nėra pagrindo teigti, kad Nutarimu įtvirtintas reguliavimas prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams ir buvo neteisėtas, o tai reiškia, kad nėra tenkinama viena būtinųjų prašomos atlyginti žalos sąlygų (t. y. nenustatyti neteisėti veiksmai). Konstatuotina, kad nesant būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų visumos, pareiškėjo prašymas atlyginti žalą yra atmetamas kaip nepagrįstas.

61.       Apeliaciniame skunde taip pat išdėstyti argumentai, kad Vyriausybės Nutarimu pareiškėjui taikyti draudimai yra ne tik veiklos, bet ir nuosavybės bei turtinių teisių naudojimo suvaržymai, kadangi visiškai uždraudus vykdyti odontologijos ir grožio paslaugų veiklą pareiškėjas faktiškai negalėjo naudotis patalpomis ir įranga bei prekėmis, gauti iš jų naudą, subnuomoti savo patalpų dalį teikti grožio paslaugoms. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais – visų pirma, laikinai taikant byloje nagrinėjamus apribojimus, odontologijos paslaugos, kaip jau minėta, nebuvo uždraustos (numatytas jų atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą), o į Vyriausybės Nutarimu taikytų veiklos ribojimų bei draudimų apimtį nepateko nuosavybės teisės ribojimas, t. y. juo nebuvo uždrausta nei naudotis turima įranga ar prekėmis, nei subnuomoti patalpas, nei priimti kitokius sprendimus, susijusius su pareiškėjui priklausančia nuosavybe. Tariama įtaka naudojimosi nuosavybės teise apimčiai, kurią nurodo pareiškėjas, nėra susijusi su Vyriausybės Nutarimu taikytais ribojimais, todėl tokie pareiškėjo argumentai yra atmestini.

62.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo iš esmės metu neišsprendė pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, be to, perėmė Konstitucinio Teismo funkcijas nuspręsdamas, kad atitinkami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1-2 d.). Tačiau pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018; 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-231-556/2022). Šiame kontekste dėmesys atkreiptinas į apeliacine tvarka skundžiamo sprendimo 7.9.6 punktą, kuriame pirmosios instancijos teismas nurodė nematąs priežasties abejoti Nutarimo konstitucingumu ir išsprendė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (jo netenkindamas). Atsižvelgiant į tai, ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

63.       Pareiškėjas prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jo skundas netenkinamas, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos implantologijos klinika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                            Laimutis Alechnavičius

   Artūras Drigotas

   Rytis Krasauskas

   Veslava Ruskan

   Dalia Višinskienė