Administracinė byla Nr. A-315-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00113-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. U., M. R. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjos A. U. ir M. R. (toliau – ir pareiškėjos) 2013 m. sausio 11 d. kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1-9, 63-71, V t., b. l. 182-192), prašydamos priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 402 582,40 Lt turtinės ir 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjos paaiškino, kad jos yra D. T., T. T. sūnaus, dukterys. Pagal archyvo pažymėjimą Nr. T- 412-T Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 metų archyvinio fondo Vilniaus žemės ūkio plotų 1939 m. sąraše įrašytas T. T., turėjęs 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. S. T., jų motina, dar 1991 m. spalio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1995 m. gruodžio 29 d. ir 1996 m. sausio 25 d., išreiškė pageidavimą žemę gauti natūra. Teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pradėta realizuoti galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 1996 m. balandžio 2 d. redakcijai. Nurodė, kad maksimalus naujo žemės sklypo plotas Vilniuje negalėjo būti didesnis kaip 0,2 ha. Tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, numačiusio laisvos (neužstatytos) žemės miestuose grąžinimą savininkams, atsirado galimybė reikalauti grąžinti natūra visą buvusių savininkų valdytą žemę.

Dalis T. T. nuosavybėje buvusios žemės yra laisva, neužstatyta, jai nėra išreikštas aiškus visuomenės poreikis, nėra jokių kliūčių ir apribojimų šią žemę pareiškėjoms grąžinti natūra. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius savo raštais yra ne kartą patvirtinęs, jog T. T. žemės sklypų ribos yra aiškios, jog abejonių dėl T. T. nuosavybėje buvusių žemės naudmenų išdėstymo nėra. Nuosavybės teisių atkūrimas yra užsitęsęs dėl vienintelės priežasties – neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, atiduodant ginčo žemę kitiems asmenims – G. K., M. C. ir A. Z.

Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 1702V „Dėl privačių namų valdų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ribų nustatymo Verkių seniūnijoje“ nustatė (duomenys neskelbtini) privačios namų valdos 3 166 kv. m faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas. Šis Vilniaus miesto valdybos sprendimas sudarė prielaidas G. K. ir M. C. nusipirkti dalį žemės, į kurią nuosavybės teisių atkūrimo siekė pareiškėjos. Matydamos, kad jų teisė atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę gali būti pažeistos, pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V dalį dėl 1 496 kv. m žemės sklypo priskyrimo namų valdai (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-10/03 ieškinį patenkino – panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V dalį dėl 1 496 kv. m žemės priskyrimo namų valdai. Teismas konstatavo, jog minėtasis sprendimas yra neteisėtas – pažeidžiantis imperatyvius įstatymų reikalavimus bei pretendenčių į nuosavybės teisių atkūrimą teisėtus interesus.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat yra priėmusi ir kitą neteisėtą aktą, kuris pareiškėjoms užkirto kelią atgauti suformuotą žemės sklypą. Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1685 patvirtino A. Z. priklausančios (duomenys neskelbtini), namų valdos 7 400 kv. m žemės sklypo ribas. Šio sprendimo pagrindu buvo sustabdytos visos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros – dėl 2000 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus miesto valdyboje priimto sprendimo Nr. 1685 nebuvo sugrąžintas parengtame detaliajame plane (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 11 d. aktu Nr. 389 patvirtintame) numatytas žemės sklypas. Pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos šį neteisėtą Vilniaus miesto valdybos sprendimą panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-731/2002 apeliacinį skundą patenkino ir panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1685V dalį, kuria sumažintas paskirtas žemės sklypas 1 716 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnį, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Šio ginčo nagrinėjimo teisme metu įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) pakeitimai, kuriais Tvarkos 106 punkte įtvirtinta nuostata dėl miesto žemės grąžinimo buvusių rėžinių kaimų teritorijose – žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui. (duomenys neskelbtini) kaimas, kaip matyti iš planų, turi rėžinio kaimo požymius, todėl paminėtos taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad pareiškėjos turi teisę ginti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) sklypo istorinėse ribose kaip būsimos bendrasavininkės nuo bet kokio pažeidimo, dėl kurio žemė (jos dalis) nurodytoje vietoje neteisėtai netenka laisvos (neužstatytos) žemės teisinio statuso, nes nesant apibrėžtų T. T. žemės paveldėtojams tekusių ir iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribų žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui gali būti formuojami visos istorinės žemėvaldos ribose.

Pažymėjo, kad tuo metu, kol vyko teisminiai ginčai su Vilniaus miesto savivaldybe, G. K., M. C. ir A. Z. dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo, pasikeitė įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 buvo patvirtintas Tvarkos 106 punktas. Šiuo metu ginčo žemė, priklausiusi T. T., priskirta rėžinio kaimo teritorijai, todėl pagal galiojančius įstatymus bus grąžinta pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais rėžinio kaimo pretendentais. Tokiu būdu pareiškėjos prarado galimybę atgauti jų seneliui priklausiusią visą laisvą žemę natūra ir gaus tik nedidelę dalį to, ką būtų gavusios, jei atsakovas nebūtų priėmęs neteisėtų administracinių aktų, sudariusių kliūtis pareiškėjoms atgauti natūra visą laisvą T. T. priklausiusią žemę tuo metu, kai teisės aktai tokią galimybę suteikė. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų – neteisėtų administracinių aktų priėmimo – pareiškėjoms yra padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos kaltės, atlyginimo ir nurodė, kad  atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė priimant neteisėtus administracinius aktus, o būtent Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 1702V „Dėl privačių namų valdų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ribų nustatymo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje“, kuriuo M. C. ir G. K. buvo sudaryta galimybė nusipirkti žemę, į kurią nuosavybės teisių atkūrimo natūra siekė pareiškėjos. Šis administracinis aktas pripažintas negaliojančiu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė priimant ir kitą neteisėtą administracinį aktą – Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1685V, kuriuo A. Z. buvo suformuotas 7 400 kv. m žemės sklypas. Šio sprendimo dalis, kuria A. Z. sklypas kerta pareiškėjoms suprojektuoto sklypo ribą, panaikinta įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu. Nepaisant to, kad jų motinos S. T. ir jų pačių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti prieš daugiau nei dvidešimt metų, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas iki šiol yra neišspręstas.

Akcentavo, kad pareiškėjų  galimybė atgauti ginčo žemę natūra buvo reali: buvo parengti teritorijų planavimo dokumentai, pagal kuriuos ginčo sklypas turėjo būti suformuotas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999 m. vasario 10 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad pareiškėjoms gali būti perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 37 punktą nauji žemės sklypai suteikiami piliečiams jų turėtoje žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietoje yra numatyti detaliajame plane. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) 1996 m. spalio 3 d. raštu Nr. 12-R-181-283 Vilniaus miesto merui prašė nustatyti formuojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitas sąlygas. Vėliau buvo parengtas detalusis planas, kuriame buvo pažymėti pareiškėjoms turimi perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai. Tačiau atsakovui priėmus 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 1702V ir 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1685, nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo sustabdytas.

Dėl turinės žalos paaiškino, kad, kaip nurodyta Turto ekspertizės akte Nr. DGE131128 (toliau – ir Ekspertizės aktas), Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu prie privačios namų valdos (duomenys neskelbtini), priskirto 1 716 kv. m žemės sklypo (t. y. žemės dalies, kuri joms būtų grąžinta natūra) rinkos vertė 2003 m. sausio 1 d. siekė 223 000 Lt; Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimu prie privačios namų valdos (duomenys neskelbtini), priskirto 1 496 kv. m žemės sklypo rinkos vertė 2003 m. sausio 1 d. siekė 195 000 Lt. Taigi tuo atveju, jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą (t. y. neatlikęs neteisėtų veiksmų), paminėti 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypai (kurių bendra vertė 2003 m. sausio 1 d. buvo 418 000 Lt) pareiškėjoms būtų buvę grąžinti natūra.

Tuo atveju, jei atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros šiuo metu jau būtų baigtos, grąžinant pareiškėjoms senelio valdytą žemę natūra. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjos prarado galimybę visą laisvą senelio žemę atgauti natūra.

Taip pat pažymėjo, kad NŽT 2013 m. spalio 30 d. sprendimų (Nr. 49S-684 ir Nr. 49S-715) 4 punkte įtvirtinta, jog nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 0,4203 ha žemės – bus atkurtos vėliau. Taigi šiais sprendimais NŽT įsipareigojo ateityje atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į bendrai tenkančią 0,8406 ha žemės dalį. Šiuo metu nuosavybės teisės į pareiškėjoms tenkantį buvusio savininko D. T. valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos vieninteliu būdu – išmokant piniginę kompensaciją, kurios dydis nustatomas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatomis. Kadangi buvusio savininko D. T. valdyta žemė yra Vilniaus mieste, valstybės už šią žemę mokėtinos kompensacijos dydis yra 48 000 Lt už 1 ha (Metodikos 4.2 ir 6.1.1 punktai). Iki šiol valstybė nėra atkūrusi nuosavybės teisių į 0,8406 ha buvusio savininko valdytos žemės, todėl pareiškėjos gali pretenduoti į 40 348,80 Lt piniginę kompensaciją (t. y. po 20 174,4 Lt kiekviena). Nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypus (įvertintus Ekspertizės akte), nuosavybės teisės į šią žemę gali būti atkurtos vieninteliu būdu – paskiriant už ją 15 417,6 Lt kompensaciją. Todėl dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjos patyrė 402 582,4 Lt (418 000 Lt – 15 417,6 Lt) turtinę žalą.

Dėl neturtinės žalos paaiškino, kad atsakovo aukščiau nurodytais veiksmais ir neveikimu buvo padaryta ir 120 000 Lt neturtinė žala. Rėmėsi CK 6.250 straipsnio nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodė, kad dėl to, jog pareiškėjoms užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę, jos patyrė ir tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Teisėti lūkesčiai atgauti šią žemę natūra yra sužlugdyti – akivaizdu, jog visos ginčo žemės natūra nebeatgaus. Daugiau nei 10 metų trukęs bylinėjimasis pareiškėjas išvargino, jos prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis, valstybe. Dvasiniai nepatogumai yra ne trumpalaikiai ir ne menkaverčiai. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pateikti negali, kadangi tai yra nematerialūs dalykai. Neturtinės žalos dydis nustatytas atsižvelgiant į besitęsiantį ir ilgai trunkantį pažeidimo pobūdį, ilgalaikes pasekmes.

Dėl priežastinio ryšio, remiantis CK 6.247 straipsnio nuostatomis, paaiškino, jog yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (ir neveikimą), neveikė taip, kaip pagal įstatymą šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, yra padaryta žala (turtinė ir neturtinė), tarp kurios ir atsakovo veiksmų (ir neveikimo) yra priežastinis ryšys, t. y. yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje. Norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Pareiškėjų nuomone, visos nagrinėjamoje byloje nurodytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina faktą, jog atsakovo neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą.

Taip pat pažymėjo, jog detalusis planas, kuriam išduota Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 11 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvada, patvirtina realią galimybę natūra atkurti D. T. (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę. Vilniaus apskrities viršininkas patvirtino, kad prašomas išreikalauti detalusis planas buvo parengtas tinkamai – pagal šiuos sprendinius pareiškėjoms buvo suformuoti sklypai nuosavybės teisių atkūrimui. Detalaus planavimo procedūra nebuvo užbaigta tik dėl to, kad atsakovas nepateikė šio plano svarstyti Vilniaus miesto tarybai. Kaip jau minėta, tą tiesiogiai lėmė atsakovo priimti neteisėti sprendimai.

Pareiškėjos ir jų atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas, nes nors pareiškėjos apie jų pažeistas teises sužinojo 2000 metais, kai buvo priimti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimai, dėl kurių neteisėtumo buvo inicijuoti teisminiai ginčai, tačiau pareiškėjos visą laiką iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo tikėjosi, jog nuosavybės teisės į tėvo turėtą žemę bus atkurtos ją grąžinant natūra ir tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjoms nurodžius, kad jos gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, jos pasinaudojo šia teise, kuri šiuo metu yra vienintelis būdas apginti savo teises. Šiuo metu pareiškėjos gali gauti tik piniginę kompensaciją už žemę, kurią galėjo gauti natūra, o jos dydis neatitinka to objekto vertės, kurią pareiškėjos būtų gavusios, jei būtų atkurtos jų teisės.

Atsakovas Vilniaus miesto savavaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, keliamiems reikalavimams taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą bei tuo pagrindu skundą atmesti (IV t., b. l. 145-153, VI t., b. l. 4-13).

Dėl praleisto senaties termino paaiškino, kad byloje yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, kurie buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais, baigėsi 2003 metais. Pareiškėjos jau 2003 metais žinojo apie tariamai pažeistas jų teises, nes Vilniaus miesto valdybos sprendimai buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu. Pareiškėjos nesielgė pagal pakankamai apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijus, žinodamos apie tariamą savo teisių pažeidimą, neatliko jokių veiksmų dėl tariamai savo pažeistų teisių daugiau kaip 10 metų, atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, nors tam nebūtų jokių svarbių priežasčių. Todėl manė, kad byloje turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjų skundas turi būti atmetamas.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų paaiškino, kad vienintelis pareiškėjų argumentas, kurio pagrindu reiškiami reikalavimai, yra tas, kad vykstant teisminiams ginčams, pasikeitė įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžinė sistema, laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise. Nesutiko su tokiais argumentais, nes įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjoms, nesikeitė nuo jų teisės atkurti nuosavybės teises atsiradimo momento iki dabar. Atkreipė dėmesį, kad šis faktas yra nustatytas jau anksčiau nagrinėtoje byloje, o būtent Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. administracinėje byloje Nr. I-3714-121/2011. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012 buvo paliktas nepakeistas. Teismo nustatytos aplinkybės anksčiau nagrinėtoje byloje turi res judicata galią nagrinėjamoje byloje, todėl sprendžiant šį ginčą turi būti vadovaujamasi minėtomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendime administracinėje byloje konstatavo, jog pareiškėjoms teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat nustatė, kad nuo 1997 m. iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuojamas ribas. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, nuosavybės teisės į laisvą neužstatytą (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos žemę turi būti atkuriamos visiems pretendentams, įtrauktiems į kaimo pretendentų sąrašą, kuriame buvo įtrauktos ir pareiškėjos.

Pareiškėjos nepagrindė, neįrodė neteisėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimo. Akcentavo, kad detali tvarka, kaip atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, yra nustatyta Tvarkos 106 punkte (redakcija galiojusi iki 2011 m. balandžio 24 d.), Tvarkos 1061 punkte (2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 457 redakcija).

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendime nustatė, jog pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktu, ir pareiškėjos šio fakto neginčija, t. y. bylos šalys susitaria, kad ginčo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose; 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktas nėra panaikintas, teisminių ginčų dėl jo teisėtumo nėra.

Pabrėžė, jog administracinėje byloje Nr. I-3714-121/2011 nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 16 d. sprendimais Nr. 2.4-01-493 ir Nr. 2.4-01-4905 pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra po 0,1677 ha ploto žemės sklypų, suformuotų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 30-488, dalis. NŽT 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimais Nr. 49S-481 ir Nr. 49S-482 pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės grąžinti natūra po 0,0186 ha ploto žemės sklypų, suformuotų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 30-765, dalis. Atkuriant pareiškėjoms teises į nuosavybė vadovautasi Taisyklių 106 ir 1061 punktų nuostatomis. Pareiškėjos šių sprendimų neginčijo, todėl darytina išvada, kad jos sutiko, jog D. T. turėta žemė buvo (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. Pareiškėjos sutiko, kad nuosavybės teisės joms būtų atkurtos pagal aptariamas Tvarkos nuostatas.

Pažymėjo, kad pareiškėjoms teisė atkurti nuosavybę buvusiame rėžiniame kaime atsirado 1997 m., sprendimai, dėl kurių pareiškėjoms, kaip jos nurodo, kilo žala, priimti 2000 m., iš to seka, kad 2000 m. prasidėjęs bylinėjimasis neturėjo įtakos 1997 m. nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantiems teisėms aktams. Nepaisant to, kad Vilniaus miesto valdybos sprendimai buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais, tai nedaro jokios įtakos pareiškėjų teisėms bei teisėtiems interesams atkuriant nuosavybės teises. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti priežastinio ryšio, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų žalos atsiradimo, negalima. Vilniaus miesto valdybos sprendimai nelėmė pareiškėjų teisės atkurti nuosavybę.

Dėl pareiškėjų prašomos turtinės žalos ir jos dydžio paaiškino, kad pareiškėjos savo reikalavimų atlyginti žalą neįrodė bei nepagrindė. Viešoji atsakomybė remiasi restitutio in integrum principu, kuris reiškia, kad asmuo, patyręs žalą, turi teisę į visišką žalos atlyginimą, kuri sugrąžintų jį į tokią padėtį, kokia egzistuotų, jei žala nebūtų atsiradusi. Nagrinėjamu atveju jokios realios žalos pareiškėjos nepatyrė. Pareiškėjos gali atkurti teises į nuosavybę tik įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos nėra praradusios teisės atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą turtą, nuosavybės teisės pareiškėjoms gali būti atkuriamos ir kitais, įstatyme įtvirtintais būdais. Vienas iš tų būdų – gauti piniginę kompensaciją. Pareiškėjos iki šiol siekia atgauti žemę. Pats asmuo gali pasirinkti, kokia forma atkurti nuosavybę – natūra ar kompensacija, tačiau atkūrus nuosavybę minėtais būdais, laikoma, kad ji atkurta tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka. Jokios žalos pareiškėjos nepatyrė. Šiuo atveju nesuprantama, ar pareiškėjos toliau sieks atkurti nuosavybę natūra, ar sieks gauti kompensaciją, todėl nagrinėjamu atveju tiksliai įvertinti pareiškėjų tariamai patirtos žalos neįmanoma.

Atkreipė dėmesį į pareiškėjų nurodytą nepagrįstą ir neįrodytą žalos dydį. Pareiškėjos padarytą turtinę žalą vertino 402 582,40 Lt, (418 000,00 Lt (Ekspertizės akte įvertintų sklypų kaina 2003 m. sausio 1 d.) – 15 417,60 Lt). Pareiškėjos netinkami nustatė jos dydį, to dydžio neįrodė. Nesuprantama, kodėl Ekspertizės akte buvo vertinti būtent nurodyti sklypai. Pareiškėjos nepateikė jokių argumentų, kad nesant dalinai panaikintų Vilniaus miesto valdybos sprendimų, pareiškėjos turėjo realią galimybę atkurti nuosavybės teises į būtent Ekspertizės akte vertintus sklypus, be to, pabrėžtina, kad pareiškėjoms atkurti nuosavybę į minėtus sklypus nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nesuprantama, kodėl pareiškėjos vertino žemės sklypus 2003 m. sausio 1 d. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent tą dieną realiai galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjoms į Ekspertizės akte nurodytus sklypus. Ekspertizės aktas yra netikslus, ekspertizė atlikta pažeidžiant teisės norminius aktus. Ekspertizės akte vertinti žemės sklypai neatlikus jokių kadastrinių matavimų, t. y. nežinant žemės sklypų tikslios vietos, ribų, ploto. Nežinant tikslaus sklypų ploto, neįmanoma tiksliai nustatyti rinkos vertės. Todėl manė, kad ekspertizė be tikslių matavimų negalėjo būti atlikta. Akcentavo, kad ekspertizė atlikta pažeidžiant esmines vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo metodika), nes ekspertas vertindamas žemės sklypus, galėjo lyginti tik per paskutinius 12 mėnesių įvykusius sandorius, šiuo atveju ekspertas akivaizdžiai nukrypo nuo šios Metodikos. Prie Ekspertizės akto nėra pridėtas Turto ir verslo vertinimo metodikos (37 punktas) nustatytos formos turto apžiūros aktas. Ekspertizės akte nurodyta, jog 1 ir 2 žemės sklypų paskirtis yra kita (namų valda). Nesuprantama, kokiu pagrindu Ekspertizės akte yra nustatyta tokia žemės paskirtis. Ekspertizės akte, nustatinėjant žemės sklypų vertę lyginamuoju būdu, buvo lyginti žemės pardavimo sandoriai, kuriais buvo parduodami žemės sklypai mažaaukščių namų statybai. Ekspertizės akte vertintų sklypų teritorijoje pagal bendrąjį planą numatyta – intensyviam teritorijos naudojimui įrengiami želdynai. Pabrėžtina, kad tokiose teritorijose statyba negalima. Ekspertizė yra niekinė, turtas įvertintas netinkamai, netinkamai nustačius žemės sklypų paskirtį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad pareiškėjų 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas nepagrįstas. Civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas. Pareiškėjos neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos ne kartą savo iniciatyva su skundais kreipėsi į teismus (ginčai truko nuo 2004 iki 2012 metų), pareiškėjų skundai nebuvo tenkinami. Jokių teisės norminių aktų ar bendros pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai atsakovas nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad neturtinė žala pareiškėjoms kokiu nors būdu pasireiškė, kokius išgyvenimus bei nepatogumus dėl patirtų sužalojimų jos patyrė. Vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Pareiškėjų į bylą pateikti medicininiai dokumentai apie jų sveikatos būklę neįrodo, kad sveikatos sutrikimai atsirado dėl atsakovo veiksmų. Pareiškėjų reikalaujama pinigų suma yra neprotinga bei aiškiai per didelė. Atsakovo pareiga atlyginti neturtinę žalą galėtų kilti tik esant priežastiniam ryšiui tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos. Dėl ilgai užtrukusio bylinėjimosi atsakovas jokių teisės norminių aktų nepažeidė, bylinėjimasis daugeliu atžvilgiu buvo inicijuojamas pačių pareiškėjų, todėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir menamai atsiradusios neturtinės žalos nustatyti nagrinėjamoje byloje negalima.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo NŽT atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (IV t., b. l. 137-142, VI t., b. l. 17-18), nurodė, kad pareiškėjos, kaip ir kiti pretendentai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. birželio 29 d. bei NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 10 d. raštais buvo kviestos dalyvauti 2006 m. spalio 16 d. ir 2011 m. kovo 24 d. vykusiuose susirinkimuose bei dalyvavo šiuose susirinkimuose. Savo dalyvavimu susirinkimuose pritarė, jog buvusio savininko D. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytas 2,5 ha ploto žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Kadangi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį įrodyti privalo pareiškėjos. Pareiškėjos jokių teisiškai reikšmingų įrodymų nepateikė, nenurodė nei vienos konkrečios teisės normos, kuria grindžia savo skundą bei reikalavimus. Žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo ir jos patvirtinimo, taip pat neįrodyta dėl pareiškėjos dvasinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, nepatogumų, sukrėtimų. Priešingai, pareiškėjos tik deklaratyviai nurodė, kad joms „užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę“ ir patyrė bei tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, ilgas bylinėjimasis jas išvargino, jos prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis. Pareiškėjos jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes dėl turtinės arba neturtinės žalos, nenurodė, nenurodė konkrečių teisės normų, kuriomis grindžia savo skundą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti atmestinas.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pareiškėjoms tuo metu, kai jos kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo galima suteikti žemės sklypą prie gyvenamojo namo arba naują sklypą pagal sudarytą eilę. Paaiškino, kad pareiškėjos ir dabar yra įtrauktos į eilę naujam sklypui gauti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundo dalį dėl 402 582,40 Lt turtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą; pareiškėjų skundo dalį dėl 120 000 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisimo tenkino iš dalies; priteisė pareiškėjai A. U. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisė pareiškėjai M. R. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Pareiškėjos skunde iš esmės nurodo, kad iki 2002 m. rugsėjo 26 d., t. y. nuo kada pasikeitė teisinis reguliavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jos galėjo atgauti žemę natūra savo senelio buvusioje valdoje. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad atsakovas savo 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimais sustabdė žemės grąžinimo natūra procesą, pareiškėjoms teko šiuos sprendimus skųsti, vėliau pasikeitė teisinis reguliavimas ir jos prarado galimybę atgauti jų seneliui priklausiusią žemę, nes įsigaliojo nuostatos dėl žemės sklypų grąžinimo mieste, tose vietose, kur buvo rėžinė sistema. Todėl jos gaus tik nedidelę dalį to, ką būtų gavusios, jei atsakovas nebūtų priėmęs neteisėtų administracinių aktų, sudariusių kliūtis joms atgauti natūra visą laisvą T. T. priklausiusią žemę tuo metu, kai teisės aktai tokią galimybę suteikė.

Teismui šioje byloje svarbu atsakyti, ar atsakovo 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimai, bei jų vėlesnis panaikinimas teismų sprendimais sutrukdė atgauti visą laisvą pareiškėjų seneliui T. T. priklausiusią žemę natūra ir ar tai lėmė turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą.

Dėl ieškinio senaties termino teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nes ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, kurie buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais, baigėsi 2003 metais.

Teismas akcentavo, kad skundas teismui paduotas 2013 m. sausio 11 d. Nors teismas sutinka su atsakovu, kad pareiškėjoms apie Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų panaikinimą buvo žinoma jau 2003 metais, kai Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu minėti sprendimai pripažinti negaliojančiais, tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teismų sprendimų, pareiškėjos ir po teismų sprendimų, kuriais buvo panaikinti minėti Vilniaus miesto valdybos sprendimai, nuosekliai siekė nuosavybės teisių atkūrimo natūra į savo tėvo žemę (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Tai, kad pareiškėjos iš pradžių pasirinko tam tikrą savo teisių gynybos būdą ir, esant nepatenkintiems jų reikalavimams, apsisprendė savo teises ginti kitu būdu, negali būti pagrindu taikyti ieškinio senatį. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos su skundu dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik po to, kai 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo atmestas jų skundas ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimas. Būtent 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo pasisakyta, kad pareiškėjos dėl patirtos žalos turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pasirinko jų manymu tinkamiausius būdus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo turėtą žemę ir šiuos būdus bei priemones išnaudojo tiek kreipiantis į atsakovą, tiek į teismus, o teismams nustačius, kad žemė pareiškėjų pageidaujamais būdais negali būti grąžinama pagal galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus, pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuota, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas šioje byloje netaikytinas.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi (redakcija galiojusi iki 2002 m. balandžio 2 d.) ir 12 straipsnio 3 punktu, Tvarkos 106 punktu, kurio redakcija su nedideliais pakeitimais galiojo iki 2002 m. rugsėjo 29 d., ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pripažino Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos  23 straipsnio 3 daliai. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, buvo padaryti Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos pakeitimai.

Teismas pažymėjo, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio pakeitimai buvo priimti tik po beveik vienerių metų (2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-832). Tvarkos 106 punkto pakeitimai buvo padaryti dar po beveik 6 mėnesių. Visą šį laiką atsakovas negalėjo taikyti prieštaraujančių Konstitucijai teisės aktų, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo stabdomas. 

Taigi, kaip matyti iš iki Konstitucinio Teismo nutarimo buvusio teisinio reglamentavimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 4 d. ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimuose konstatuotų aplinkybių, nebuvo galimybės miestuose gražinti žemės buvusioje teritorijoje natūra, kaip to tikėjosi pareiškėjos. Tokia galimybė atsirado tik po jau minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Tačiau pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nustatančiam kad žemės sklypai nekartografuojami toje vietoje, kurioje buvo rėžinė sistema, ir žemė grąžinama natūra proporcingai turėtam žemės plotui, pareiškėjoms nors ir atsirado galimybė tikėtis, kad žemė bus grąžinta natūra, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jų seneliui priklausiusi žemė buvo rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, joms proporcingai sumažėjo galimos grąžinti žemės dalis.

Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendime teisėjų kolegija pateikė nuomonę, kad nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip yra šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet galbūt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą, o pareiškėjų argumentas, jog Tvarkos 1061 punktą reikia aiškinti taip, jog rėžinio kaimo „nerėžinėje“ dalyje esantys žemės sklypai turi būti grąžinti pretendentams natūra, nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei teismų praktika. Aptariamu atveju tai įmanoma tik revizavus (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją (t. y. išorines ribas). Be to, kolegijos nuomone, pareiškėjos D. T. neva turėtą „sodybinį žemės sklypą“ (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų plane įbraižė remdamosi planu, kuris neturi archyviniam dokumentui būdingų rekvizitų, jame nėra koordinačių, pagal kurias šį sklypo planą būtų galima patikimai įbraižyti į dabartinius žemės sklypų planus. Kolegija šiuo dokumentu kaip įrodymu remtis negali. Kolegija nesutiko ir su skundo argumentu, kad, priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, turi būti vadovaujamasi prašymo padavimo metu galiojusiomis teisės normomis, nes, anot pareiškėjų, dėl atsakovų vilkinimo pasikeitė teisinis reguliavimas ir teisės aktuose atsirado rėžinio kaimo sąvoka. Tokia pozicija neatitinka nei bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių, nei situacijos šioje konkrečioje byloje, nes pareiškėjoms objektyviai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado ne prašymų padavimo momentu, o Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Ž. ir D. T. po tėvo T. T. 1938 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5 ha ploto žemės sklypą, bei pateikus visus kitus įstatyme numatytus įrodymus. Minėta, jog teisės normos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvusiuose rėžiniuose kaimuose atsirado 1997 metais, priėmus naująją Atkūrimo įstatymo redakciją.

Nors pareiškėjos teigia, kad dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų pristabdytas žemės grąžinimo procesas, kurio metu pasikeitė teisinis žemės grąžinimo reglamentavimas, ir dėl to joms kilo žala, tačiau, kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, iki 2001 metų dar nebuvo patvirtintas detalusis planas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), t. y. toje vietoje, kur buvo pareiškėjoms galimai grąžintinas žemės sklypas. Nors VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 31/99/22-288 (III t., b. l. 46) informavo pareiškėją M. R., kad yra 1999 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 31/99/19-285 (III t., b. l. 47) kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą dėl (duomenys neskelbtini) gatvės detalaus plano patvirtinimo, bei paaiškinta, kad žemės sklypai suteikiami piliečiams jų turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietoje numatyti detaliajame plane, tačiau iš Vilniaus miesto mero 2001 m. gegužės 22 d. rašto Nr. R, U-49 (II t., b. l. 185) matyti, kad pareiškėjoms nurodoma, jog teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detalusis planas yra parengtas ir suderintas, bet nepatvirtintas, kadangi derinimo metu keitėsi situacija – šioje teritorijoje buvo nustatyti namų valdų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) žemės sklypų plotai ir ribos pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus ir pateiktus dokumentus, todėl laisvos teritorijos, kurioje buvo rengtas detalusis planas, neliko bei kad pagal gautus iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenis, (duomenys neskelbtini) teritorija šiuo metu yra kartografuojama. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikus kompleksiškai kartografuotą (duomenys neskelbtini) g. teritoriją bei paraišką dėl sklypų ribų Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto valdyboje bus sprendžiamas klausimas dėl valdybos sprendimų, kuriais buvo patvirtintos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypų ribos, panaikinimo. Taip pat, kaip nustatyta iš faktinių aplinkybių, klausimų sprendimas dėl ginčo žemės sklypo buvo stabdomas ir dėl vykstančių teisminių procesų, kurių metu ir pasikeitė teisinis reguliavimas, todėl detaliųjų teritorijos planų rengimas ir sklypų kartografavimas bei žemės grąžinimo procesas buvo pradėtas vykdyti praktiškai iš naujo, jau atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemė buvo rėžinio kaimo ribose bei atsižvelgiant į naują teisinį reguliavimą. Be to, kaip minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendime, nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet galbūt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą. Vertintina, kad ir iki 2002 m. rugsėjo 26 d. galiojusios Tvarkos redakcijos nuostatos leido atkurti nuosavybės teises į žemę natūra tik pagal detalųjį teritorijos (kvartalo) planą, o iki 2001 m. dar nebuvo sutvarkytos visos procedūros, reikalingos galutinai spręsti klausimą dėl žemės grąžinimo pagal iki Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo galiojusias Tvarkos 106 punkto ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 3 punkto nuostatas, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų susidarė situacija, kai detalusis planas pareiškėjų pageidaujamoje žemėje nebuvo patvirtintas. Visų procedūrų grąžinant žemę neužbaigimas buvo iš esmės nulemtas besikeičiančio teisinio reglamentavimo tuo metu, kai dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų panaikinimo teismuose buvo nagrinėjami ginčai pagal pareiškėjų reikalavimus. Kaip matyti iš ankstesnių teismų sprendimų, ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų baigėsi 2002 m. lapkričio 4 d. ir 2003 m. lapkričio 22 d. ir juose jau pasisakyta dėl pareiškėjų teisių atkūrimo į žemę rėžiniame kaime, dabartinėje miesto teritorijoje. Pažymėtina, kad į (duomenys neskelbtini) gatvėje ((duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje) esančius sklypus pretenduoja ne tik pareiškėjos, žemės atkūrimo procesas šioje teritorijoje užsitęsęs ir ilgas, nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjoms ir šiuo metu yra dar nesibaigęs.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R. ir A. U. dar neatkurtos nuosavybės teisės į 0,4203 ha žemės, kurios bus atkurtos vėliau, todėl neaišku į kokios vertės turtą nuosavybės teisės bus atkurtos ateityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad šios taisyklės šioje byloje nėra taikomos, kadangi teisiniai santykiai dar nėra pasibaigę. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog kilęs ginčas dėl nuosavybės teises į žemę atkūrimo nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir turi būti sprendžiamas taikant paskelbtus bei galiojančius teisės aktus, nepažeidžiant bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju, vykdant žemės grąžinimo pareiškėjoms procedūrą, reikia vadovautis šiuo metu galiojančiais teisės aktais.

Iki Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo pareiškėjoms nebuvo realių galimybių atkurti natūra nuosavybės teises į tėvo žemę (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini) gatvėje), nes nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos būtų atitikusios iki Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusias Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 straipsnio 2 dalies nuostatos 2002 m. balandžio 2 d. buvo pakeistos ir pareiškėjoms atsirado galimybė susigrąžinti turėtą žemę natūra, tačiau šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės į jų tėvo turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime natūra nebuvo atkurtos dėl nuginčytų teismine tvarka Vilniaus miesto valdybos sprendimų, kadangi, kaip jau minėta, 2002 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1475 (įsigaliojo nuo 2002 m. rugsėjo 26 d.) buvo pakeista Tvarkos 106 punkto redakcija, nustačiusi ypatumus toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, kokia ir buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) kaime. Tai, kad tuo metu buvo parengtas teritorijos detaliojo plano projektas, dar nesudarė prielaidų atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į žemę buvusioje (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje natūra. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas užsitęsęs, vyksta ir šiuo metu, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad per beveik 6 mėnesių laikotarpį, kai po Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų pasikeitimo 2002 m. balandžio 2 d., buvo priimtos Tvarkos 106 punkto nuostatos, net ir nesant vėliau nuginčytų Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų, nuosavybė pareiškėjoms į jų prašomą žemę būtų atkurta toje pačioje vietoje, kur ji buvo iki nacionalizacijos.

Dėl turtinės žalos teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjų skundo motyvų ir argumentų matyti, jog pareiškėjos joms padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų. Minėti sprendimai yra panaikinti ir negaliojantys.

Pareiškėjos joms padarytos žalos dydį pagrindė Ekspertizės aktu (V t., b. l. 125-154), kuriame nurodyta, kad 2003 m. sausio 1 d. sklypų, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vertė buvo 418 000,00 Lt, o nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypus, nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos vieninteliu būdu – priskiriant už ją 15 417,60 Lt kompensaciją. Pareiškėjų teigimu dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jos patyrė 402 582,40 Lt žalą (418 000 Lt – 15 417,60 Lt).

Kaip jau minėta, be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjoms sukeltos žalos. Šiuo atveju, teismo vertinimu, tarp neteisėtų atsakovo sprendimų ir pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. nėra pakankamo pagrindo teigti, jog žalingi padariniai kilo būtent iš minėtų sprendimų. Pareiškėjų teigimu, dėl priimtų atsakovo sprendimų joms nebuvo baigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, o pasikeitus teisinei bazei, jos prarado galimybę atgauti žemę natūra. Teismas tokius pareiškėjos argumentus laiko nepagrįstais, nes pareiškėjoms ir toliau vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, o nuo to momento, kai pareiškėjos kreipėsi su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir 1996 metais teismui nustačius juridinį faktą, kad jos gali dėl to kreiptis kaip paveldėtojos, rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjoms nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra ar toje vietoje, kur buvo jų tėvo žemė iki nacionalizacijos. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų teiginius, kad pagal ankstesnį teisinį reguliavimą joms žemė būtų atkurta natūra. Kaip jau minėta, byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjos iki Vilniaus miesto valdybos sprendimų priėmimo ir vėliau, vykstant teisminiams ginčams dėl jų, galėjo realiai atkurti nuosavybės teise tuos sklypus ir ta apimtimi, kurie nurodyti ir įvertinti Ekspertizės akte. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko ne dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, o dėl besikeičiančio teisinio reglamentavimo, įstatymų pasikeitimo, o taip pat ir pareiškėjų bei kitų pretendentų į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią ginčo žemę inicijuotų teisminių procesų, kuriems vykstant, atitinkamos institucijos negalėjo priimti galutinių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju teismui nusprendus, kad atsakovo sprendimai neturėjo įtakos pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimui, negali kilti ir turtinės žalos atsiradimo sąlygos, kad galima būtų vertinti ir patirtos turtinės žalos dydį. Turtinę žalą pareiškėjos grindžia iš esmės Ekspertizės akte nustatyta suma. Atsižvelgus į tai, kad teismas šiame sprendime jau pasisakė, jog galimybė atkurti natūra nuosavybės teises buvo tik 2002 m. balandžio 2 d. pasikeitus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatoms, t. y. 2002 metų tam tikrą laikotarpį iki Tvarkos 106 punkto nuostatų pakeitimo 2002 m. rugsėjo 19 d., teismas negalėtų remtis ir Ekspertizės akte nurodyta ginčo žemės sklypų vertinimo suma, nes ji nurodyta 2003 m. sausio 1 d. datai. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad pareiškėjos neįrodė ir turtinės žalos fakto. Šiuo atveju nėra vienos iš būtinų žalos atlyginimo sąlygų, taip pat nėra ir žalos padarymo fakto, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ir atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Dėl neturtinės žalos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos neturtinę žalą iš kildina iš atsakovo veiksmų ir nurodo, kad atsakovo sprendimais, dėl kurių užsitęsė nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, joms buvo užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę, dėl to patyrė ir tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą; teisėti lūkesčiai atgauti šią žemę natūra yra sužlugdyti. Daugiau nei 10 metų trukęs bylinėjimasis išvargino, prarado pasitikėjimą valstybe. Neturtinę žala įrodinėjo pateikdamos ir medicininę dokumentaciją.

Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, atsakovas priėmė neteisėtus 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimus, kuriuos panaikinus ir pasikeitus teisiniam reguliavimui, pareiškėjoms pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos. Iš byloje esančių faktinių aplinkybių matyti, kad dabar joms yra atkuriamos nuosavybės teisės rėžiniame kaime proporcingai, o proporcijoms turėjo įtakos ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimai, todėl pareiškėjoms vėl tenka, laikantis nustatytų procedūrų, siekti nuosavybės teisių atkūrimo, jau atsižvelgiant į pasikeitusį ginčo žemės sklypo plotą, kas neabejotinai sudarė joms papildomus nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė diskomfortą.

Byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu. Ginčytų administracinių aktų panaikinimas sudarė neabejotiną pagrindą konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą bei, nustačius kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų buvimą), pareiškėjoms turi būti priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo atveju atsakovo priimti neteisėti sprendimai rodo netinkamą atsakovo veikimą atkuriant nuosavybės teises pareiškėjoms. 

Visos anksčiau teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad byloje nustatyti įrodomieji faktai patvirtina pareiškėjoms padarytos neturtinės žalos padarymo faktą. Pareiškėjoms neturtinė žala kilo iš atsakovo neteisėtų sprendimų priėmimo, kurie buvo panaikinti teismine tvarka.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kurio metu pareiškėjų atžvilgiu priimti neteisėti teisės aktai panaikinti teismine tvarka, tęsiasi ilgą laiką, todėl tokių sprendimų priėmimas ir ilgai besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas, dėl kurių pareiškėjoms padaryta neturtinė žala, negali būti vertinami kaip trumpalaikiai, nepakankamai reikšmingi ir nesudarantys pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas iš dalies sutinka su pareiškėjų pozicija, kad dėl užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso joms galėjo kilti nepasitikėjimas valstybės institucijomis ir pablogėti emocinė būklė. Negalima neįvertinti ir tos aplinkybės, kad esant panaikintiems Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimams, pareiškėjos ilgą laiką siekė atgauti tėvo turėtą žemę natūra taip, kaip manė esant teisinga, ir tam neabejotinai turėjo įtakos jų patirtis nepasitikint valdžios institucijų sprendimais. Įvertinus nustatytas byloje aplinkybes, laikytini pagrįstais pareiškėjų skunde nurodyti išgyvenimai, t. y. dvasinis sukrėtimas, nepatogumai, kad jos dėl ilgai besitęsiančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, neteisėtų atsakovo veiksmų prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, ir jie yra nevienkartiniai, ilgalaikiai ir stiprūs, susiję su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais. Valstybės institucijos turi veikti vadovaudamosi įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principais, kurie nagrinėjamu atveju buvo pažeisti.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjos nepateikė jokių svarbių įrodymų, jog tikrai patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, nes tiesioginiais įrodymais tokių aplinkybių įrodyti neįmanoma.

Įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjoms padaryta neturtinė žala dėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų. Taigi, nustačius visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, konstatuotina, kad atsakovas privalo atlyginti padarytą neturtinę žalą (CK 6.263 str.).

Atsižvelgus į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų patirtus neigiamus dvasinius ir emocinius išgyvenimus, jų trukmę bei pobūdį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjoms iš atsakovo priteistina po 7 000 Lt neturtinės žalos kiekvienai – viso 14 000 Lt. Teismo nuomone, pareiškėjos nepagrįstai prašė joms priteisti 120 000 Lt neturinės žalos, nes anksčiau teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teismui nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas. Todėl nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

Pareiškėjos A. U. ir M. R. pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 72-82), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė daugumą bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau padarė joms prieštaraujančias išvadas. Visos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjoms buvo užkirstas kelias įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą jų pasirinktu būdu, dėl ko jos patyrė turtinę žalą. Priimti atsakovo sprendimai tapo kliūtimi patvirtinti detalųjį planą, kurio pagrindu pareiškėjoms turėjo būti suteikti žemės sklypai. Kita vertus, net ir pasikeitęs reglamentavimas nesutrukdytų pareiškėjoms neatlygintinai gauti žemės sklypus individualiai statybai, jei iki to laiko būtų patvirtintas ginčo teritorijos detalusis planas.

2. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitose bylose, todėl iš naujo neįrodinėtinas, nagrinėjant kitas bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino atsakovą atlikus neteisėtus veiksmus, o turtinės žalos nepriteisė tik dėl to, kad nenustatė priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos.

3. Dėl priežastinio ryšio pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar pareiškėjos turėjo realią galimybę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, nepagrįstai apsiribojo tik nuosavybės teisių atkūrimą natūra reglamentuojančių teisės normų analize, bet neįvertino, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę pareiškėjoms galėjo būti atkurtos suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai turėtoje teritorijoje. Tokiu būdu paneigiama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų teisė atgauti ginčo žemę nebuvo reali. Priešingai, visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tokia galimybė buvo reali, o šios teisės pareiškėjos negalėjo įgyvendinti vien dėl to, kad atsakovas priėmė neteisėtus administracinius aktus, kurie vėliau panaikinti. Atsakovo neteisėti veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su pareiškėjų patirta turtine žala. Pažymi, kad detalusis planas, kuriame buvo pažymėti pareiškėjoms perduotini žemės sklypai, nebuvo patvirtintas vien dėl to, kad buvo priimti vėliau nuginčyti Vilniaus miesto valdybos sprendimai, kuriais pareiškėjoms turėjusi atitekti žemė neteisėtai priskirta kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad net ir po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo pasikeitęs teisinis reglamentavimas nebūtų kliūtimi skirti pareiškėjoms ginčo teritorijoje esančius sklypus individualiai statybai tuo atveju, jei iki to laiko būtų patvirtintas minėtas detalusis planas. Tokiu atveju jokios įtakos neturėtų ir Tvarkos 106 punkto pakeitimai.

4. Dėl žalos dydžio pažymi, kad NŽT 2013 m. spalio 30 d. sprendimų (Nr. 49S-684 ir Nr. 49S-715) 4 punkte įtvirtinta, kad nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 0,4203 ha žemės – bus atkurtos vėliau. Tačiau šiuos sprendimus galima įvykdyti tik išmokant piniginę kompensaciją. Todėl pareiškėjos patyrė žalą, kurią sudaro minėtos kompensacijos suma atimta iš sklypų rinkos vertės – 402 582,40 Lt žalą (418 000 Lt – 15 417,60 Lt). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad teismas negalėtų remtis Ekspertizės akte nurodyta suma, nes ekspertizė pareiškėjų patirtos žalos dydžiui nustatyti buvo skirta teismo nutartimi ir teismas iš esmės pripažino, kad žemės sklypų vertės 2013 m. sausio 1 d. nustatymas turi esminės reikšmės šioje byloje.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 87-94), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkinti pareiškėjų reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šiuos reikalavimus atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nenustatė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju iš dalies panaikinti Vilniaus miesto valdybos sprendimai neturėjo jokios įtakos pareiškėjų nuosavybės atkūrimui, pareiškėjos teismuose, kaip jos teigia, 10 metų bylinėjosi ne su atsakovu, o su kitomis institucijomis. Vilniaus miesto valdybos sprendimai buvo panaikinti ne dėl to, kad pažeidė pareiškėjų teises atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, bet todėl, kad tretiesiems asmenims prie namų valdos buvo suformuoti per dideli žemės sklypai. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad būtent į tuos sklypus pareiškėjos turėjo kokias nors teises. Nenustatyta ir tai, ar minėti žemės sklypai patenka į pareiškėjų senelio buvusią žemę. Tose teritorijose žemės sklypai galėjo būti formuojami tik asmenims prie namų valdų, tačiau jokių statinių nei pareiškėjų senelis, nei pareiškėjos ginčo teritorijoje neturėjo ir neturi. Pagal bendrojo plano sprendinius aptariama teritorija yra neurbanizuota, joje nauja statyba negalima.

Įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjoms nesikeitė nuo jų teisės atkurti nuosavybės teises atsiradimo momento iki dabar. Tai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendime. Todėl Vilniaus miesto valdybos sprendimai neturėjo įtakos pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimui.

2. Atsakovas nevykdo nuosavybės teisių atkūrimo funkcijos, todėl negali būti atsakingas už kitų valstybinių institucijų veiksmus, tuo labiau už pačių pareiškėjų nusivylimą valstybės institucijomis. Teismas nenustatė atsakovo veiksmų, kurie būtų lėmę užsitęsusį nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjoms. Todėl teismas nenustatė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo.

3. Pareiškėjos neįrodė žalos fakto, o teismas nepagrįstai konstatavo, kad neturtinės žalos neįmanoma įrodyti. Be to, neturtinė žala gali būti priteisiama tik įstatymų nustatytais atvejais, o joks įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino nei nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, nei terminų, pareiškėjos aplinkybės dėl užsitęsusių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų neįrodinėjo. Vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, jie turi būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis prieštarauja įrodymų tyrimą reglamentuojančioms teisės normoms.

Atkreipia dėmesį ir į pačių pareiškėjų veiksmus – bylinėjimasis dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais baigėsi 2003 metais, nuo to laiko jokių reikalavimų atsakovui pareiškėjos nekėlė, bylinėjosi su kitomis valstybės institucijomis. Be to, teismo priteista neturtinės žalos suma yra neprotinga ir aiškiai per didelė.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Teisminiai ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais baigėsi 2003 metais, todėl pareiškėjos apie jų pažeistas teises žinojo jau 2003 metais, tačiau jokių reikalavimų nekėlė. Nei vienoje iš bylų, inicijuotų po 2003 metų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo atsakovu. Tuo tarpu pareiškėjos šiuos ginčus inicijavo, žinodamos nuosavybės teisių atkūrimo tvarką. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (VI t., b. l. 102-109), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią skundžia pareiškėjos, palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjos nesiekė atkurti nuosavybės teisių gaunant naują žemės sklypą individualiai statybai, jos siekė atkurti nuosavybės teises į visą buvusią senelio žemę natūra. Dėl to pareiškėjos nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo su tuo susijusių teisės normų. Įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjoms, nesikeitė nuo jų teisės atkurti nuosavybės teises atsiradimo iki dabar. Teismai ne kartą pasisakė, kad pareiškėjos turi teisę atkurti nuosavybės teises tik įstatymų nustatyta tvarka, pagal teisinį reguliavimą, kuris nesikeitė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimu yra paneigtas vienintelis pareiškėjų skundo argumentas, kuriuo yra grindžiami reikalavimai. Kadangi pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimas užtruko ne dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, negalima konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio.

2. Dėl turtinės žalos dydžio pažymi, kad pareiškėjos savo reikalavimų atlyginti žalą neįrodė bei nepagrindė. Jokios realios žalos pareiškėjos nepatyrė. Pareiškėjos gali atkurti teises į nuosavybę tik įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju neaišku, ar pareiškėjos toliau sieks atkurti nuosavybės teises natūra, ar sieks gauti kompensaciją, todėl tiksliai įvertinti žalos neįmanoma. Be to, pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad nesant dalinai panaikintų Vilniaus miesto valdybos sprendimų, pareiškėjos turėjo realią galimybę atkurti nuosavybę į Ekspertizės akte vertintus sklypus. Neaišku, kodėl minėti sklypai vertinti būtent 2003 m. kainomis. Pats Ekspertizės aktas yra netikslus, sklypai vertinti neatlikus jokių kadastrinių matavimų, pažeidžiant esmines vertinimo taisykles, prie Ekspertizės akto nėra pridėtas nustatytos formos turto apžiūros aktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjų ir atsakovo apeliacinius skundus (VI t., b. l. 112-114), kuriuo prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime pažymi, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 19 d. įsakymu patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir Grigiškių mieste turėtą žemę, eilėje įrašyta tiek pareiškėja M. R., tiek pareiškėja A. U. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjoms vis dar yra vykdomas. Byloje minimais Vilniaus miesto valdybos sprendimais nustatyti žemės sklypuose stovintiems gyvenamiesiems pastatams eksploatuoti reikalingi žemės sklypų plotai. Tuo tarpu iki  minėtų sprendimų priėmimo ar jų priėmimo metu toje teritorijoje pareiškėjoms priklausančių statinių nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad pareiškėjos prašymus Vilniaus apskrities valdytojui atkurti natūra nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) k. ((duomenys neskelbtini)), pateikė 1995 m. gruodžio 29 d. (M. R.) ir 1996 m. sausio 25 d. (M. U.) (V t., b. l. 42-43).

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-5313-1996 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. Ž. ir D. T. po tėvo T. T. 1938 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5 ha ploto žemės sklypą (III t., b. l. 114).

VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 31/99/22-288 (III t., b. l. 46) informavo pareiškėją M. R., kad yra 1999 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 31/99/19-285 (III t., b. l. 47) kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą dėl (duomenys neskelbtini) gatvės detalaus plano patvirtinimo.

Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1685V patvirtino  individualios namų valdos Vilniuje 7 400 kv. m ploto žemės sklypo ribas, kuriame esanti namų valda nuosavybės teise priklauso A. Z. (civilinė byla Nr. A2-960-845/11, II t., b. l. 11).

Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V pirmuoju punktu nustatė privačios namų valdos Vilniuje 3 166 kv. m ploto faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas, šis žemės sklypas buvo paskirtas G. K. ir M. C. (I t., b. l. 51).

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001 m. vasario 7 d. rašte Nr. 203-17-216 (III t., b. l. 21) nurodyta, kad teritorijos, esančios prie (duomenys neskelbtini), detalusis planas yra suderintas, bet nepatvirtintas derinimo metu, nes keitėsi situacija – šioje teritorijoje buvo nustatyti namų valdų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) žemės sklypų plotai ir ribos, pagal Žemėtvarkos skyriaus prašymus bei pateiktus dokumentus. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo bei detalaus plano tvirtinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik kompleksiškai nagrinėjant visų pretendentų teises į (duomenys neskelbtini) gatvės teritorijoje nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Pareiškėjos 2001 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1685V ir iš dalies panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 1702V, sumažinant paskirtą žemės sklypą A. Z. 1 716 kv. m ir M. C. ir G. K. – 1 794 kv. m (II t., b. l. 178).

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001 m. balandžio 24 d. rašte Nr. R, U-115 (II t., b. l. 158) pareiškėjoms nurodoma, kad jų klausimą galima bus išspręsti tik pagal parengtą kartografinę medžiagą apie (duomenys neskelbtini) gatvėje nuosavybės teise turėtą žemę, o iki šiol tokia medžiaga nepateikta. Iš prie šio rašto pridėto Vilniaus miesto valdybos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisijos posėdžio 2001 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 12 matyti, kad jame buvo svarstytas klausimas dėl teritorijos dalies tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuosavybės atstatymo M. R. ir nuspręsta laukti teismo sprendimo (II t., b. l. 159-161).

Iš Vilniaus miesto mero 2001 m. gegužės 22 d. rašto Nr. R, U-49 (II t., b. l. 185) „Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų  2000-08-31 Nr. 1685V ir 2000-09-07 Nr. 1702V“ matyti, kad pareiškėjoms nurodoma, jog teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detalusis planas yra parengtas ir suderintas, bet nepatvirtintas, kadangi derinimo metu keitėsi situacija – šioje teritorijoje buvo nustatyti namų valdų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) žemės sklypų plotai ir ribos pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus ir pateiktus dokumentus, todėl laisvos teritorijos, kurioje buvo rengtas detalusis planas neliko, bei kad pagal gautus iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenis, (duomenys neskelbtini) g. teritorija šiuo metu yra kartografuojama. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikus kompleksiškai kartografuotą (duomenys neskelbtini) teritoriją bei paraišką dėl sklypų ribų Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto valdyboje bus sprendžiamas klausimas dėl valdybos sprendimų, kuriais buvo patvirtintos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypų ribos, panaikinimo.

VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. birželio 19 d.  raštu Nr. 31/01/16-1685 (II t., b. l. 172) Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento prašė parengti (duomenys neskelbtini) gatvės teritorijoje žemės sklypo planą, nustatyti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir kt. Prie šio rašto buvo pridėtos ir kartografinės medžiagos kopijos.

Iš VAVA 2001 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 31/01/22-2075 (II t., b. l. 168) M. R. matyti, kad 2001 m. gegužės 24 d. buvo atliktas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimo žemės sklypų buvusių ribų nustatymas (kartografavimas), ši medžiaga 2001 m. birželio 19 d. raštu pateikta Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui dėl žemės sklypo ribų nustatymo (duomenys neskelbtini) gatvės teritorijoje bei pateikta ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimų panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-731/2002 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikino, panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1685 V, kuriuo patvirtintos A. Z. priklausančios (duomenys neskelbtini), namų valdos žemės sklypo ribos, dalį sumažinant paskirtą žemės sklypą 1 716 kvadratinių metrų. Kitą bylos dalį perdavė pagal teismingumą Vilniaus miesto 3-ajam apylinkės teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) kaimas, kaip matyti iš planų, turi rėžinio kaimo požymius, todėl Tvarkos 106 punkto taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams (II t., b. l. 117-124).

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-10/03 panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7  d. sprendimo Nr. 1702V dalį dėl 1 496 kv. m žemės sklypo priskyrimo prie privačios namų valdos (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m (II t., b. l. 133-143).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą apeliacine tvarka, 2004 m. kovo 15 d. priėmė nutartį Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 125-132).

VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 2 d. pažyma ir prie jos pridėtas planas (II t., b. l. 152-153) VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. V-191 buvo panaikinti, vadovaujantis Tvarkos 106 punkto nuostata, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, nes (duomenys neskelbtini) kaimas iki 1940 m. buvo rėžinis (II t., b. l. 151).

Pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2004 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. V-191 „Dėl D. T. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo kartografijos panaikinimo“; 2) įpareigoti VAVA per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,3592 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant minėtą žemę natūra pagal 2001 m. atliktą kartografiją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) kaime iki žemės nacionalizacijos buvo rėžinė sistema. Tvarkos 106 punkto nuostatos turės būti taikomos ir grąžinant žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-11/2010 M. R. ir A. U. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, įvertinęs Tvarkos 106 punkto nuostatas, pažymėjo, kad toks reguliavimas užkerta kelią atstatyti nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą natūra piliečiams, jei ta žemė yra miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame buvo ginčo žemės sklypas, buvo rėžinis. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2002 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-731/2002, vertindamas pareiškėjų M. R. ir A. U. materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikšto byloje reikalavimo, konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) kaimas turi rėžinio kaimo požymius, todėl turės būti taikomos 106 punkto taisyklės atkuriant nuosavybės teises visiems pretendentams, tarp jų ir pareiškėjoms (III t., b. l. 196-199).

VAVA 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-140-01 patvirtino pretendentų į buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo žemę sąrašą, kuriame  A. U. įrašyta 27 eilės numeriu, o M. R. – 28 eilės numeriu (I t., b. l. 174-175).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 30-765 „Dėl sklypų prie planuojamos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo“ 1.3 punktu nustatė suformuotų laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) gatvių duomenis. Minėtu įsakymu taip pat buvo patvirtintas sklypo prie (duomenys neskelbtini) gatvės planas bei nustatyta, kad sklypo dokumentai bei duomenys perduodami Vilniaus apskrities viršininkui (VI t., b. l. 28).

NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 49SF-248 pranešė M. R., kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 30-765 patvirtino laisvą (neužstatytą) natūra grąžintiną 4 625 kv. m žemės sklypo planą. Nuosavybės teisių atkūrimas į natūra grąžintiną 4 625 kv. m žemės sklypą yra vykdomas buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams, tuo tarpu dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (ir su juo susijusių ginčų), tolimesnis nagrinėjimas bus pasibaigus teisminiams procesams civilinėje byloje Nr. A2-960-845/2011 (III t., b. l. 168).

Pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. patikslintais skundais, prašydamos įpareigoti NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, grąžinant natūra 2 106 kv. m žemės, kurios planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 30-765.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-989-121/2012 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (IV t., b. l. 155-163). Teismas nustatė, kad pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktu, ir pareiškėjos šio fakto neginčija, t. y. bylos šalys sutaria, kad ginčo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose; 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktas nėra panaikintas, teisminių ginčų dėl jo teisėtumo nėra. Teismas pateikė nuomonę, kad nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip yra šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet galbūt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą, o pareiškėjų argumentas, jog Tvarkos 106 1 punktą reikia aiškinti taip, jog rėžinio kaimo „nerėžinėje“ dalyje esantys žemės sklypai turi būti grąžinti pretendentams natūra, nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei teismų praktika. Aptariamu atveju tai įmanoma tik revizavus (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją (t. y. išorines ribas). Be to, kolegijos nuomone, pareiškėjos D. T. neva turėtą „sodybinį žemės sklypą“ (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų plane įbraižė remdamosi planu, kuris neturi archyviniam dokumentui būdingų rekvizitų, jame nėra koordinačių, pagal kurias šį sklypo planą būtų galima patikimai įbraižyti į dabartinius žemės sklypų planus. Kolegija šiuo dokumentu kaip įrodymu nesirėmė. Teismas šioje byloje nurodė, kad pareiškėjoms objektyviai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado ne prašymų padavimo momentu, o Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą bei pateikus visus kitus įstatyme numatytus įrodymus.

Pareiškėjos, nesutikdamos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-989-121/2012, jį apskundė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nurodė, kad kilęs ginčas dėl nuosavybės teises į žemę atkūrimo nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir turi būti sprendžiamas taikant paskelbtus bei galiojančius teisės aktus, nepažeidžiant bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių. Teisėjų kolegija nutarė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjos dėl patirtos žalos atlyginimo turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka. 

Pareiškėjos A. U. ir M. R. 2013 m. sausio 11 d. kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1-9, 63-71, V t., b. l. 182-192), prašydamos priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 402 582,40 Lt turtinės ir 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundo dalį dėl 402 582,40 Lt turtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą; pareiškėjų skundo dalį dėl 120 000 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisimo tenkino iš dalies; priteisė pareiškėjai A. U. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisė pareiškėjai M. R. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

V.

Proceso šalys apeliacinėje instancijoje iš esmės nesutaria dėl deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, todėl šis klausimas nagrinėtinas plačiau ir pirmiausiai pasisakytina dėl sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti pareiškėjas.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra nurodęs, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į minėtą nutarimą, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Taigi priteistinomis pareiškėjo negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas grindžiamas prielaidomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) dydį turi įrodyti ieškovas, jos turi būti realios. Tai, ar ieškovo patirtais nuostoliais gali būti laikomos jo negautos pajamos (nauda), spręstina pagal tai, ar šios pajamos ieškovo buvo numatytos iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai ūkinei veiklai ir į tai, ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006).

Pareiškėjos, prašydamos priteisti turtinę žalą, nurodo, kad iki šiol valstybė nėra atkūrusi nuosavybės teisių į 0,8406 ha buvusio savininko valdytos žemės, todėl pareiškėjos gali pretenduoti į 40 348,80 Lt piniginę kompensaciją (t. y. po 20 174,4 Lt kiekviena), apskaičiuotą pagal Metodikos nuostatas. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, priimant vėliau teismuose nuginčytus sprendimus, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypus (įvertintus Ekspertizės akte), nuosavybės teisės į šią žemę, anot pareiškėjų, gali būti atkurtos vieninteliu būdu – paskiriant už ją 15 417,6 Lt kompensaciją. Todėl dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjos nurodo patyrusios 402 582,4 Lt turtinės žalos, kuri apskaičiuojama iš Ekspertizės akte nurodytos 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypų rinkos vertės 2003 m. sausio 1 d. (418 000 Lt), atimant paminėtą kompensaciją (15 417,6 Lt).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus aspektus, su kuriais yra siejama prašoma priteisti žala, pastebi, jog iš nagrinėjamos administracinės bylos duomenų matyti, kad NŽT Vilniaus miesto skyriuje pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko D. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę yra dar vykdomas. Tai pažymėjo ir trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinius skundus nurodydamas, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-543 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilėje pareiškėja M. R. įrašyta Nr. 2042, o pareiškėja A. U. – Nr. 2044. Akivaizdu, kad pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra nesibaigęs – jos laukia eilėje gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, jog pareiškėjos negalėjo nurodyti tikslios turtinės žalos, kuri nagrinėjamu atveju dar nėra kilusi. Pareiškėjoms kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo, jų nuosavybės teisės į dalį ginčo žemės dar nebuvo atkurtos, tačiau atkūrimo procesas vyko. Todėl, apskaičiuodamos turtinę žalą ir nurodydamos kompensacijos, kurią jos gaus, dydį, pareiškėjos iš esmės rėmėsi prielaidomis. Pagal nagrinėjamą situaciją matyti, kad minėta kompensacija pareiškėjoms nėra išmokėta, taip pat nėra aišku, kaip baigsis aptartas procesas dėl naujų žemės sklypų individualiai statybai suteikimo pareiškėjoms. Taigi turtinė žala, kurią skunde nurodo pareiškėjos, joms dar nėra realiai kilusi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas konstatuota, pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra aktualūs proceso šalių pateikti argumentai dėl žalos dydžio nustatinėjimo ir Ekspertizės akto pagrįstumo, nes aktualu tik tai, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos, kuri realiai nėra kilusi ir yra grindžiama tik prielaidomis, o ne pagrįstais įrodymais, atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjoms negali būti sprendžiamas, kol nėra aiški pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo proceso baigtis.

Vien pareiškėjo deklaratyvus nurodymas, kad jis patyrė turtinę žalą (nuostolius) dėl jo įvardijamų neteisėtų veiksmų, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą (nuostolius), kuriuos privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog, nustatinėjant žalos, kaip negautų pajamų, faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Taigi turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjos nepateikė pagrįstų duomenų apie patirtą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos neįrodė patirtos turtinės žalos sąlygos, jos, be kita ko, konkrečiai, aiškiai nepagrindė, konstatuoja, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjų prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai teisingais motyvais, tačiau pagrįstai pareiškėjų skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, jog nėra nustatyta visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti. Nenustačius, kad pareiškėjos dėl neteisėtų atsakovų veiksmų patyrė turtinę žalą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Taikant CK 6.250 straipsnį svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pasisakė dėl nagrinėjamoje byloje taikytino ieškinio senaties termino, su šiuo vertinimu nesutinka atsakovas apeliaciniame skunde. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A727-858/2015).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos skundu siekia, jog joms, be kita ko, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl to, jog dėl neteisėtų atsakovų sprendimų pareiškėjoms užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę, jos patyrė ir tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Taigi pirmiausia būtina įvertinti, kada pareiškėjos sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad dėl panaikintų neteisėtų atsakovo sprendimų pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjų senelio turėta žemė patenka į buvusio rėžinio kaimo teritoriją ir dėl to pareiškėjoms užkirstas kelias atgauti natūra visą senelio turėtą žemę. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-731/2002, kuriuo panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1685V dalį, be kita ko, konstatavo, jog šio ginčo nagrinėjimo teisme metu įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” pakeitimai, kuriais Tvarkos 106 punkte įtvirtinta nuostata dėl miesto žemės grąžinimo buvusių rėžinių kaimų teritorijose – žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui. (duomenys neskelbtini) kaimas, kaip matyti iš planų, turi rėžinio kaimo požymius, todėl paminėtos taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams. (II t., b. l. 117-124). Todėl Vilniaus miesto 3-ajam apylinkės teismui 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-10/03 pareiškėjų ieškinį patenkinus ir panaikinus Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V dalį, jau 2003 metų pabaigoje pareiškėjos turėjo žinoti, kad atsakovo priimti sprendimai yra iš dalies neteisėti ir kad pareiškėjų senelio turėta žemė patenka į buvusio rėžinio kaimo teritoriją.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad skundą teismui pareiškėjos pateikė 2013 m. sausio 11 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, jog pareiškėjos jau nuo 2003 metų pabaigos žinojo arba turėjo žinoti, kad nors atsakovo sprendimai panaikinti kaip neteisėti, pareiškėjų senelio turėta žemė patenka į buvusio rėžinio kaimo teritoriją ir dėl to pareiškėjoms užkirstas kelias atgauti natūra visą senelio turėtą žemę, tačiau skundą dėl žalos atlyginimo teismui pateikė 2013 m. sausio 11 d.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad atsakovas tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjų skundą atmesti tuo pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjų reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai netaikė ieškinio senaties pareiškėjų reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl senaties termino taikymo, kai atsakovas reikalavo taikyti senatį. Teismo vertinimas dėl pareiškėjų delsimo kreiptis į teismą nebuvo pagrįstas teisės normomis, būtent teismas nesprendė klausimų dėl svarbių priežasčių buvimo, kurioms esant pažeistoji teisė ginama (CK 1.131 str. 2 d.), teismas nedarė išvados, kad senaties terminas yra nepraleistas dėl jo nutraukimo ar sustabdymo (CK 1.129 str., 1.130 str.).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, neteisingai sprendė dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, kuris naikintinas (ABTĮ 143 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir joje surinktus įrodymus, sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjų reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu jį atmesti. Byloje nustatytos aplinkybės yra aiškios, administracinė byla yra išnagrinėta teisme, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės normų, todėl panaikinus teismo sprendimo dalį, yra priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuris atmestas pareiškėjų skundo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą yra visiškai pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos naikinti ar keisti remiantis pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų A. U. ir M. R. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                               Ramūnas Gadliauskas

                                                                            Veslava Ruskan

                                                                            Arūnas Sutkevičius