Civilinė byla Nr. 2A-397-640/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-03783-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 42.11.1.; 121.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

kolegijos teisėjų A. B. ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui A. G. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei nuosavybės teisės į akcijas pripažinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo A. G. 2012-01-23 pranešimo pagrindu atliktą 2010-01-27 tarp A. G. ir G. K. sudarytos 750 vienetų paprastųjų vardinių UAB „VIELAV“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo 2012-02-24, pripažįstant G. K. nuosavybės teisę į 750 vienetų paprastųjų vardinių UAB „VIELAV“ akcijų (b. l. 1-3, 1 tomas). Nurodė, kad 2012-02-17 gavo atsakovo 2012-01-23 pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriuo ieškovas informuotas, kad nuo 2012-02-24 vienašališkai nutraukiama 2010-01-27 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašyta 750 vienetų paprastųjų vardinių UAB „VIELAV“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė atsakymą atsakovui, kuriame nurodė, kad su sutarties nutraukimu nesutinka, laiko jį nepagrįstu, prašė sutarties nutraukimą atšaukti, pastarasis sutarties nutraukimo neatšaukė. Remiantis sutarties 3 straipsnio 1 punktu akcijų kainą ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui per 36 mėnesius nuo sutarties sudarymo, bet ne vėliau kaip iki 2013-01-25. Atsakovas 2012-01-23 pranešime dėl sutarties nutraukimo nurodė, kad sutartį nutraukia nuo 2012-02-24, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.217 straipsnio 5 dalimi, 6.218 straipsnio 1 dalimi, o taip pat remdamasis sutarties 8 ir 11 straipsniais.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-03 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas minėtomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kad 2010-01-27 atsakovui sumokėjo 20000 Lt (b. l. 13, 1 tomas), 2010-02-22 atsakovui sumokėjo 7150 Lt (t. 1, b. l. 15) ir 2010-04-08 atsakovui sumokėjo 5436 Lt ( b. l. 14, 1 tomas), viso atsakovui sumokėjo 32586 Lt. Daugiau byloje įrodymų apie ieškovo atsakovui atliktus mokėjimus nėra pateikta, taigi ieškovas ėmė nevykdyti šalių sudarytos sutarties dar nuo 2010-04-08 ir daugiau periodinių mokėjimų, numatytų sutartyse nei atsakovui, nei UAB „VIELAV“ nevykdė. Nurodė, kad ieškovas iki minėto pranešimo surašymo buvo sumokėjęs tik 32586 Lt. Vadinasi, 2012-01-23 pranešimo dėl sutarties nutraukimo surašymo dieną ieškovas buvo pradelsęs ilgiau, nei 45 kalendorines dienas akcijų kainos mokėjimus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad vykdė pirkimo-pardavimo sutarties priedu esančią sutartį Nr. 2, sudarytą su UAB „VIELAV“, t. y. nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų atlikęs šioje sutartyje numatytus mokėjimus UAB „VIELAV“. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju sutarties sąlygos, suteikiančios pardavėjui nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį, jei pirkėjas daugiau kaip 45 kalendorines dienas uždelsia įvykdyti mokėjimus, nepažeidžia nei imperatyviųjų įstatymo normų, nei viešosios tvarkos ir geros moralės, nei teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, nes esminė pirkėjo pareiga pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir yra sumokėti kainą, todėl kainos nesumokėjimas vertintinas kaip pažeidžiantis pardavėjo interesus. Ieškovas nei per pranešime dėl sutarties nutraukimo numatytą terminą, nei vėliau  neįvykdė savo įsipareigojimų, teisme nurodė, kad neketina toliau vykdyti sutartinių įsipareigojimų, nes neva juos yra įvykdęs, todėl sutarties nutraukimas šiuo atveju yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas neįrodė, kad jis yra sumokėjęs akcijų kainą. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad 2010-01-27 ieškovo atliktas 20000 Lt mokėjimas (b. l. 13, 1 tomas) yra ne pagal ginčo sutartį. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovas šiuo mokėjimu grąžino paskolintą pinigų sumą, tačiau atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kad tarp ieškovo ir jo iki akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo buvo susiklostę paskoliniai sutartiniai teisiniai santykiai. Nurodė, kad ieškovo pateiktoje į bylą sutartyje šalys nesitarė dėl kitos – pagrindinės sutarties – sudarymo, jos sudarymo termino. Priešingai, iš sutarties 1 straipsnio, kuriame apibrėžtas sutarties dalykas, nuostatų aiškiai matyti sutarties šalių valia tartis ne dėl būsimos sutarties sudarymo, o dėl turtinės vertybės (akcijų) pardavimo. Pagal sutarties nuostatas numatytas 75000 Lt kainos mokėjimas per 36 mėn. nuo šios sutarties sudarymo dienos, taigi šioje sutartyje sulygtos sąlygos dėl prievolės sumokėti kainą už akcijas vykdymo. Teismas nurodė, kad atsakovo į bylą pateikta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta laiko požiūriu vėliau, kad ji detalesnė, nei ieškovo į bylą pateikta sutartis, dėl ko teismas konstatavo, kad šalys po ieškovo į bylą pateiktos sutarties sudarymo toliau derėjosi dėl sutarties sąlygų, jos vykdymo, ir atsakovo į bylą pateikta sutartimi buvo pakeista ankstesnė ieškovo į bylą pateikta sutartis. Ieškovas nenurodo, kokiu būdu šios sutartys galėjo padėti išvengti didesnių mokesčių sumokėjimo. Tokių ieškovo paaiškinimų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Teismas taip pat nurodė, kad iš į bylą pateikto akcininkų sąrašo (b. l. 79, 1 tomas) matyti, kad ieškovui akcijų nuosavybės teisė nebuvo faktiškai perleista pagal tvarką, kuri numatyta Akcinių bendrovių įstatyme. Ieškovas nėra naudojęsis akcijų suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis. Kadangi šalys sutartyje susitarė dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių (visų akcijų nuosavybės teisė lieka pardavėjui), o akcijos faktiškai nebuvo perduotos ieškovui, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo ir pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į 750 vnt. UAB „VIELAV“ akcijų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

A. G. K. apeliaciniu skundu (b.l. 103-106, 2 tomas), prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovo ir liudyto A. Z. paaiškinimai yra neobjektyvūs, nepatikimi ir pirmosios instancijos teismo Sprendimas priimtas šių įrodymų pagrindu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad AB SEB bankas pirmosios instancijos teismui yra nurodęs, kad pasirašyta Atsakovo pateikta Sutarties versija bankui niekuomet nebuvo pateikta. Ieškovo nuomone, ši aplinkybė taip pat patvirtina faktą, kad šalys Atsakovo pateiktos Sutarties versijos niekuomet nelaikė tikrąją šalių valią atitinkančia sutartimi, nes priešingu atveju ji būtų buvusi pateikta bankui tinkamai šalių pasirašyta. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Atsakovo pateiktais AB SEB banko dokumentais ir jų pagrindu padarė nepagrįstą išvadą dėl Atsakovo Sutarties versijos buvimo Ieškovo pateiktos Sutarties pakeitimu. Nurodo, kad Ieškovo ir Atsakovo pateiktos Sutartys yra iš esmės skirtingos ir jokiu būdu negalima laikyti, kad Atsakovo Sutarties versija yra detalesnė. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, įvykusių po 2010-01-27, dėl kurių pirkėjas (jeigu Atsakovo pateikta Sutarties versija, iš tiesų būtų buvusi Ieškovo pateiktos Sutarties pakeitimas) būtų atsisakęs pirkėjo teises ginančių Sutarties nuostatų ir prisiėmęs esminius finansinius įsipareigojimus. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Atsakovo pateikta Sutarties versija yra detalesnė, yra visiškai nepagrįsta. Nurodo, kad šiuo atveju nėra svarbu, kad Ieškovas pradėjus bylą nagrinėti teisme neprisiminė Atsakovo Sutarties versijos pasirašymo fakto, svarbu tai, kad Ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, jog po 2012-01-27 nesudarė jokių sutarčių dėl UAB „VIELAV“ akcijų ir vienintele šalims galiojančia sutartimi laikė Ieškovo į bylą pateiktą Sutartį. Nurodo, kad visos galimos Atsakovo pateiktos Sutarties versijos sudarymo priežastys buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o teismas visiškai nepagrįstai į tai neatsižvelgė. Nurodo, kad teismas nesiaiškino kuri sutartis atitinka tikrąją šalių valią. Atsakovo atliktas vienašalis Sutarties nutraukimas Atsakovo pateiktoje Sutarties versijoje, kuri šalims nesukūrė nei teisių, nei pareigų, nurodytu pagrindu yra neteisėtas ir negaliojantis. Ieškovo pateiktoje Sutartyje yra numatyta tik vienintelė galimybė nutraukti Sutartį vienašališkai - 6 straipsnio 6 dalyje numatytą Ieškovo teisę, jeigu įmonė per 90 dienų neįvykdys jai keliamų tikslų. Nurodo, kad Atsakovo Sutarties versijos negaliojimo klausimas byloje nenagrinėtinas, kadangi esant dviems skirtingoms tos pačios Sutarties versijoms, teismas turi pareigą nustatyti, kuri iš jų atitinka tikrąją šalių valią ir yra tarp šalių galiojanti. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Atsakovo Sutarties versija yra Ieškovo pateiktos Sutarties pakeitimas ir būtent Atsakovo Sutarties versijos kontekste nurodė, kad Ieškovui akcijų nuosavybės teisė nebuvo faktiškai perleista.

Atsiliepimu (b.l. 121-125, 2 tomas) į apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik paties ieškovo subjektyviais paaiškinimais, pasamprotavimais, išgalvotomis prielaidomis, o ne įrodymais, kurių juridinę reikšmę atsakovas pabrėžia šiame atsiliepime, taip pat naujais įrodymais, kurie pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nepriimti (CPK 314 str.). Tiek atsakovas, tiek liudytojas pateikė nuoseklius paaiškinimus, kuriais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, juolab, kad šiuos paaiškinimus pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (žr. šio skirsnio (iii) ?.). Nurodo, kad liudytojas A. Z. buvo apklaustas būtent ieškovo prašymu (b.l. 32, 2 tomas), jis atitiko liudytojui keliamus reikalavimus (CPK 189 str.), aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo būti apklausiamas kaip liudytojas nebuvo nustatyta (CPK 189 str. 2 d.). Taip pat nurodo, kad AB SEB banko išduoti dokumentai (b.l. 136-153, 1 tomas, b.l. 44, 2 tomas), kurie patvirtina, kad 2010-06-08, kuomet tarp šalių dar nebuvo kilę jokie šioje byloje nagrinėjami ginčai, AB SEB bankui buvo pateikta akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, įskaitant jos priedus (sutartis Nr. 1 ir sutartis Nr. 2), kuri atitinka atsakovo į bylą pateiktą akcijų pirkimo - pardavimo sutartį ir sutartį Nr. 2. Šiuos dokumentus AB SEB bankui pateikė UAB „VIELAV“ (jos vadovas A. Z.), kas leidžia teigti, jog ne tik šalys, bet ir ši bendrovė (jos vadovas A. Z., dalyvavęs šalių derybose) tikrąją šalių valią atitinkančia sutartimi laikė būtent atsakovo į bylą pateiktą akcijų pirkimo - pardavimo sutartį. Nurodo, kad šalys po ieškovo į bylą pateiktos akcijų pirkimo — pardavimo sutarties pasirašymo toliau derėjosi ir atsakovo pateiktą akcijų pirkimo — pardavimo sutartį, galutinai sulygusios dėl visų sąlygų, laiko atžvilgiu pasirašė vėliau, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovo į bylą pateikta sutartimi buvo pakeista ankstesnė ieškovo į bylą pateikta akcijų pirkimo - pardavimo sutartis. Teigia, kad ieškovas nenurodo jokių teisinių ar faktinių pagrindų, kurie leistų teigti, jog akcijos nuosavybės teise jam perėjo nuo ieškovo į bylą pateiktos akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, nepateikia jokių nuosavybės teisės į akcijas perdavimo ieškovui ar nuosavybės teisės į akcijas turėjimo faktus patvirtinančių įrodymų, nepagrindžia, kokiu būdu jis kaip akcininkas dalyvavo UAB „VIELAV“ veikloje. Pažymi, kad pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad akcijos jam perduotos nebuvo (2 t. b.l. 35). Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovas, pažeisdamas CPK nuostatas, Apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, ir kartu pateikia naujus rašytinius įrodymus, kurių priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į atsakovo nuomonę, jau buvo išsprendęs. Nurodo, kad ieškovo su Apeliaciniu skundu pateiktos 2009-09-22 akcijų pirkimo - pardavimo sutarties ir susitarimo dėl šios sutarties nutraukimo šalys yra atsakovas ir kiti asmenys (S. G. bei M. E.). kurie nėra šios bylos ir nagrinėjamo ginčo dalyviai. Taip pat nurodo, kad atsakovo nuomone, 2009-09-22 akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi, sudaryta tarp kitų asmenų, šiems išreiškus savo ketinimus ir suderinus sutarties sąlygas, negali būti įrodinėjami ginčo šalių tikrieji ketinimai dėl akcijų pirkimo - pardavimo sandorių.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas prie apeliacinio skundo pateikia naujus įrodymus (2009-09-22 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp S. G. ir M. E., bei 2009-11-17 susitarimas dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, sudarytas tarp S. G. ir A. G., b.l. 108-116, 2 tomas), kuriuos prašo vertinti ir prijungti prie bylos, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų neprijungė. Kolegija nurodo, jog minėtų dokumentų prijungimas prie bylos buvo sprendžiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog teikiant prašymą ieškovo atstovas nurodė, jog teikia neoriginalaus dokumento kopiją ir originalo neturi (b.l. 113-114, 1 tomas). Minėti dokumentai nebuvo prijungti prie bylos, kaip neturintys sąsajumo su ieškiniu, nes sudaryti tarp fizinių asmenų, kurie nėra bylos dalyviai (b.l. 180, 1 tomas). Pakartotinai ieškovui pateikus prašymą prijungti dokumentus prie bylos, dokumentai nebuvo prijungti tais pačiais motyvais (b.l. 33, 2 tomas). CPK 314 str. nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus tuos atvejus, kuomet pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Kaip išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apelianto teikiamus įrodymus, motyvuodamas tuo, jog jie neturintys sąsajumo su ieškiniu, nes sudaryti tarp fizinių asmenų, kurie nėra bylos dalyviai. Kolegija pritaria minėtiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymų ryšį su byla ir pagrįstai atsisakė priimti į bylą apelianto teikiamus įrodymus, t.y. 2009-09-22 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp S. G. ir M. E., bei 2009-11-17 susitarimą dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo tarp S. G. ir A. G.. Be to, kyla klausimas ir dėl minėtų pateiktų dokumentų autentiškumo, nes kaip aukščiau buvo minėta, į bylą apeliantas teikė minėtų neoriginalių dokumentų kopijas. Kadangi apeliantas nenurodė naujų motyvų, dėl ko apeliacinės instancijos teisme taikant CPK 314 str. būtų pagrindas priimti jo pateiktus naujus įrodymus byloje, kolegija šių įrodymų nepriima ir dėl argumentų, liečiančių šiuos įrodymus nepasisako (CPK 306 str. 2 d.).

Apeliantas ginčija teismo sprendimą, nurodydamas, jog teismas netinkamai įvertino atsakovo ir liudytojo paaiškinimus, nes jie yra prieštaringi ir neobjektyvūs. Be to, nurodo, jog atsakovas ir liudytojas yra nesąžiningi, nes atsakovas nėra grąžinęs jokių sumokėtų sumų apeliantui, o  liudytojas, būdamas akcininku ir vadovu įmonės, dėl kurių akcijų buvo sudaryta ginčo sutartis, neteisingai nurodė įmonės turto vertę. Kolegija nurodo, jog apelianto argumentai, jog atsakovas bei liudytojas yra nesąžiningi, atmestini kaip nepagrįsti. Vien fakto, jog atsakovas negrąžina ieškovui jo sumokėtų lėšų, nurodymas negali būti pagrindu konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Taip pat faktas, jog liudytojas yra įmonės, dėl kurios akcijų buvo sudaryta ginčo sutartis, akcininkas bei vadovas, vienareikšmiškai nepreziumuoja jo nesąžiningumo. Pažymėtina, jog tiek atsakovas, tiek liudytojas buvo apklausti davę priesaiką ir įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus. Duomenų byloje, jos atsakovas ar liudytojas būtų pateikę melagingus paaiškinimus, byloje nėra. Iš atsakovo ir liudytojo paaiškinimų matyti, jog jų paaiškinimai dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių iš esmės neprieštarauja vienas kitam. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtais įrodymais ir tinkamai juos vertino. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir rašytiniais įrodymais byloje – AB SEB banko išduotais dokumentais, ieškovo ir UAB „VIELAV“ sudarytomis sutartimis.

Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė, kurios šalies pateikta sutarties versija atitinka tikrąją šalių valią. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, teismas išsamiai išanalizavo abiejų šalių pateiktas sutartis ir vertindamas jas su visuma byloje esančių įrodymų, konstatavo, jog abi sutartys buvo šalių sudarytos šalių, tačiau atsakovo pateikta sutartis buvo sudaryta vėliau, patikslinant ir koreguojant pirmosios (ieškovo pateiktos) sąlygas, todėl būtent ji atspindi tikruosius šalių ketinimus. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, todėl jų pakartotinai nekartoja.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog pačių sutarčių ar jų atskirų sąlygų apeliantas neginčijo ir jas pasirašė, todėl esant galiojančiai sutarčiai, ji turi šalims įstatymo galią ir turi būti šalių vykdoma (CK  6.189 str.). Todėl apelianto argumentai dėl sutarties sąlygų prieštaraujančių verslo logikai bei argumentai dėl UAB „VIELAV“ finansinės padėties atmestini kaip teisiškai nereikšmingi nagrinėjamam ginčui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal šalių sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas nebuvo tinkamai atsiskaitęs, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą nutraukti sutartį, nes byloje ieškovas neįrodė, jog buvo tinkamai atsiskatęs pagal sutartį. Be to, pagal atsakovo pateiktos sutarties sąlygas šalys susitarė, jog akcijų nuosavybės teisė lieka pardavėjui, nutraukus sutartį. Be to, iš bylos matyti, jog ieškovui akcijų nuosavybės teisė faktiškai nebuvo perleista ir ieškovas akcijų suteikiamomis teisėmis nėra naudojęsis. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui akcijos nebuvo perduotos, todėl jo reikalavimas dėl pripažinimo nuosavybės teisės į akcijas atmestas apgrįstai.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 1500 Lt (b.l. 126-128, 2 tomas) (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. K., gim. 1959-03-09, 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai                                                                      Rūta Veniulytė-Jankūnienė                            

                                                                      Liuda Uckienė

A. B.