Civilinė byla Nr. 3K-3-263/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00064-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.11; 19.2; 44.2.4.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Širvintų sporto mokyklos ir Širvintų rajono savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovams Širvintų rajono savivaldybei ir Širvintų sporto mokyklai dėl sprendimų atleisti iš darbo panaikinimo, su darbo užmokesčiu susijusių išmokų ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti: Širvintų rajono savivaldybės tarybos       2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“,  Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo        27 d.  sprendimą Nr. 1–196 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus pareigų“, Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1–208 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ pakeitimo“  ir Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1–209 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 1–196 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus pareigų“ pakeitimo, 2013 m. sausio 10 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus Nr. 10–25 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus pareigų“ ir Nr. 10–26 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ pripažįstant juos neteisėtais ir grąžinti jį į darbą; priteisti solidariai iš atsakovų darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. sausio 10 d.; priteisti iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2013 m. sausio 10 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei vidutinį darbo užmokestį už nesuteiktas atostogas; priteisti iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės 50 000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2004 m. vasario 19 d. jis buvo priimtas dirbti VšĮ Širvintų laisvalaikio centro (toliau – ir Centras) direktoriumi, o 2006 m. gegužės 2 d. – VšĮ Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriumi. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 1–156 VšĮ Širvintų laisvalaikio centras buvo reorganizuotas į biudžetinę įstaigą Širvintų laisvalaikio centrą, kurio direktoriumi toliau dirbo ieškovas. Širvintų rajono taryba 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1–158 reorganizavo biudžetinę įstaigą Širvintų laisvalaikio centrą prijungdama ją prie biudžetinės įstaigos Širvintų sporto mokyklos (toliau – ir Mokykla), kuri po reorganizacijos tęsė veiklą, o biudžetinė įstaiga Širvintų laisvalaikio centras veiklą baigė. Savivaldybės tarybos patvirtintose reorganizavimo sąlygose darbuotojų perkėlimo klausimas nebuvo išspręstas. Širvintų rajono savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 29 d. raštu pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Pastarajam nesutikus, jis 2012 m. birželio 8 d. raštu buvo įspėtas apie abiejų darbo sutarčių nutraukimą nuo 2012 m. spalio 12 d. pagal DK 129 straipsnį dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 30 d. įsakymais Nr. 10–490 ir Nr. 10–489 paskelbta ieškovo darbo prastova nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki atleidimo iš darbo dienos. Ieškovui buvo pasiūlyta laisva valytojo darbo vieta Širvintų sporto mokykloje, o jam nesutikus, Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimais Nr. 1–195 ir Nr. 1–196 jis buvo atleistas iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus bei mokymo plaukti instruktoriaus pareigų. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 16 d. sprendimais Nr. 1–208 ir Nr. 1–209 atleidimo iš pareigų data 2012 m. spalio 12 d. perkelta tiek dienų, kiek užtruks darbuotojo ligos laikotarpis. 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. 40–2 Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius nurodė, kad ieškovo atleidimo iš darbo data iš 2012 m. spalio 12 d. perkeliama į 2013 m. sausio 10 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymais Nr. 10–25 ir         Nr. 10–26 ieškovas nuo buvo atleistas iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus ir direktoriaus pareigų pagal DK 129 straipsnio 2 dalį.

Ieškovas nurodo, kad darbo sutarčių nutraukimas su juo yra neteisėtas, nes 2012 m. rugpjūčio 30 d. likvidavus Centrą iš darbo sutarčių kylančios pareigos turėjo pereiti Mokyklai. Darbo sutartis, ieškovo manymu, galėjo nutraukti tik Širvintų sporto mokyklos direktorius po Širvintų sporto mokyklos direktoriaus įsakymo dėl struktūros ir pareigybių sąrašo priėmimo. Ieškovas nurodė, kad neteisėtas atleidimas sukėlė neigiamus išgyvenimus, didelius nepatogumus, susijusius su nuolatinių pajamų netekimu, sveikatos būklės pablogėjimą, todėl priteistina 50 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas taip pat nurodė, kad jam buvo suteiktos atostogos nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. kovo 13 d., tačiau užmokestis už jas sumokėtas tik 2012 m. kovo 6 d. Ieškovui paprašius pratęsti atostogas tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, išmokėti atostoginius bei delspinigius, buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą nurodant, kad mokėjimas vėlavo dėl sunkios įstaigos materialinės padėties ir dėl paties ieškovo kaltės, kuris kaip asignavimų valdytojas neužtikrino darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimo tinkamai ir laiku. Ieškovo nuomone, atsiskaitant su juo atleidimo iš darbo metu buvo neteisėtai apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už paskutinius tris kalendorinius mėnesius iki atleidimo iš darbo, įskaitant  laikotarpį, kai jis buvo priverstinėje prastovoje bei nedirbo dėl ligos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nurodė, kad  2012 m. gegužės 24 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu          Nr. 1–158 biudžetinė įstaiga Širvintų laisvalaikio centras buvo reorganizuotas prijungiant jį prie biudžetinės įstaigos Širvintų sporto mokyklos, kuri po reorganizacijos tęsia veiklą, o biudžetinė įstaiga Širvintų laisvalaikio centras veiklą baigė. Po reorganizacijos buvo sumažintas pareigybių skaičius: neliko laisvalaikio centro direktoriaus ir mokymo plaukti instruktoriaus pareigų, todėl ieškovo atliekamos darbo funkcijos tapo nereikalingos ir jo tolimesnis palikimas darbe darbdaviui buvo ekonomiškai nenaudingas. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad atsakovas Širvintų rajono savivaldybė pagrįstai atleido ieškovą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį.

Teismas sprendė, kad paskelbus prastovą įstatymų nuostatos nebuvo pažeistos, nes laisvalaikio centro veikla baigėsi, o suteikti kitos darbo vietos nebuvo galimybės. Teismas nurodė, kad ieškovas neskundė savivaldybės administracijos atsisakymo pratęsti atostogas, todėl laikė, kad ieškovas sutiko, jog galimybių sumokėti darbo užmokestį prieš tris dienas iki atostogų pradžios nebuvo.

Teismas nustatė, kad dėl neteisingai apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio ieškovui nebuvo išmokėta 381,10 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ji buvo išmokėta tik 2013 m. kovo 8 d., t. y. uždelsus 41 darbo dieną, todėl ieškovui mokėtinas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką, t. y. 4453,42 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo ieškovui neišmokėtos už nepanaudotas atostogas dalis yra labai nedidelė, teismas ją sumažino iki 500 Lt. Nepripažinus ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtu, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, jį 2013 m. liepos 25 d. nutartimi iš dalies tenkino ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeitė. Teismas panaikino  Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“,  Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo         27 d.  sprendimą Nr. 1–196 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus pareigų“, Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1–208 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ pakeitimo“, Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1–209 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 1–196 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus pareigų“ pakeitimo, Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymus Nr. 10–25 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro mokymo plaukti instruktoriaus pareigų“ ir Nr. 10–26 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“.  Teismas nustatė, kad darbo sutartys su ieškovu  nutrauktos pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismo nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos (2013 m. spalio 4 d-osios). Teismas pripažino ieškovo teisę į darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 sausio 10 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 spalio 4 d., priteisė  2000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią tuo atveju, kai įmonė reorganizuojama, darbuotojų, dirbančių tame padalinyje, kuris perduodamas iš reorganizuojamos naujai įsteigtai įmonei, reorganizavimo metu egzistuojantys darbo santykiai nenutrūksta, o iš jų kylančios teisės ir pareigos pereina naujajam darbdaviui nepriklausomai nuo to, yra ar nėra sudarytas darbdavių susitarimas dėl darbuotojų perkėlimo. Naujasis darbdavys neturi teisės atsisakyti perimti iš darbo santykių kylančias teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012) ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju, atsakovui Širvintų sporto mokyklai perėmus Širvintų laisvalaikio centro teises ir pareigas, ieškovas kartu su kitais darbuotojais turėjo būti perkeltas į Širvintų sporto mokyklą.

Jei įmonėje, perėmusioje reorganizuojamos įmonės kaip darbdavio teises ir pareigas, atliekami gamybiniai, struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių keičiasi vykdomos funkcijos ir dėl to reikia sumažinti darbuotojų skaičių arba atsiranda kitokio pobūdžio aplinkybių, sudarančių DK nustatytą pagrindą nutraukti darbo santykius, darbuotojų atleidimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis atitinkamomis DK normomis, pvz., DK 129 straipsniu, laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti perimti darbuotojus, perdavimo metu dirbusius perduodamame reorganizuojamos bendrovės padalinyje (DK 138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012). Dėl šių priežasčių atsakovai pirmiausia turėjo įgyvendinti DK 138 straipsnio nuostatas ir tik po ieškovo perkėlimo į Širvintų sporto mokyklą, vykdant joje struktūrinius pertvarkymus, galėjo pradėti darbo santykių nutraukimo procedūrą. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad darbo sutarčių nutraukimas su ieškovu pripažintinas neteisėtu.

Teismas netenkino ieškovo prašymo grąžinti jį į pirmesnį darbą, nes nebuvo nustatyta, kad yra laisvų etatų, kuriuos jis galėtų užimti, ir laikė, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos bei priteisė DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją nuo          2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. spalio 4 d.

Atsižvelgdamas į tai, kad prastovos laikotarpiu ieškovui buvo mokamas jo dviejų trečdalių vidutinis valandinis darbo užmokestis, teismas pripažino ieškovo teisę į neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. sausio 10 d. taip pat atsižvelgdamas į ieškovo darbo stažą, jo pablogėjusią sveikatos būklę bei kitus įstatyme nurodytus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), teismas priteisė 2000 Lt iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės ieškovo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl 500 Lt priteisimo už uždelsimą atsiskaityti laiką ir dėl šios dalies sprendimą paliko nepakeistą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai Širvintų sporto mokykla ir Širvintų rajono savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį ir palikti galioti Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl DK 129 straipsnio 2 dalies ir 138 straipsnio. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas Širvintų rajono savivaldybė neturėjo teisės nutraukti darbo sutarčių su ieškovu, nes DK 138 straipsnyje nustatyta, kad reorganizavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius.  Pagal šį straipsnį draudžiama nutraukti darbo sutartis su darbuotojais dėl formalaus juridinių asmenų apjungimo, t. y. kai reorganizavimo metu neatliekami jokie realūs struktūriniai pertvarkymai. Kai reorganizavimo metu yra atliekami realūs struktūriniai pertvarkymai, toks reorganizavimas negali būti vertinamas formaliu juridinių asmenų sujungimu DK 138 straipsnio prasme ir tokiu atveju darbo sutartys su darbuotojais gali būti nutraukiamos DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tokį aiškinimą pagrindžia ir kasacinio teismo praktika:  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2012). Nagrinėjamu atveju reorganizacija buvo reali, nes Širvintų laisvalaikio centras buvo valdomas neefektyviai ir turėjo finansinių sunkumų. Tai,  kad  centras  buvo reorganizuojamas  pakeičiant  vidinę struktūrą, sprendžiant buvusias problemas, o ne tik siekiant atleisti ieškovą iš darbo, įrodo reorganizavimo sąlygų apraše nustatyti reorganizavimo tikslai: didinti biudžetinių įstaigų veiklos ir
valdymo efektyvumą optimizuojant administravimą, racionaliai naudoti materialinius ir finansinius
išteklius pavestoms funkcijoms vykdyti, gerinti atliekamų funkcijų kokybę (Aprašo 6 punktas).

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas darbo sutarčių su ieškovu nutraukimą, nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su realiais struktūriniais pertvarkymais, taip pat nenagrinėjo ir nevertino reorganizavimą lėmusių aplinkybių taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos įrodinėjimą reglamentuojančių CPK normų taikymo ir aiškinimo praktikos.

Pagal DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas reorganizaciniai pakeitimai ieškovo darbovietėje priskirtini struktūriniam darbovietės pertvarkymui, todėl darbo sutartys su ieškovu buvo pagrįstai nutrauktos šio straipsnio pagrindu. Nagrinėjamu atveju buvo svarbi priežastis darbuotojui atleisti, jis buvo tinkamai įspėtas (DK 130 straipsnis). Ieškovo nebuvo galima perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Ieškovui buvo pasiūlyta laisva valytojo darbo vieta, tačiau ieškovas nesutiko būti perkeltas į šį darbą, o kitų laisvų darbo vietų nebuvo.

Dėl CPK 263 straipsnio 2 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktų, 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visi
Centro darbuotojai, įskaitant ieškovą, turėjo būti perkelti į po reorganizavimo veiksiančią
biudžetinę įstaigą Mokyklą, neatitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotų bylai reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsta nei jokiais įrodymais ar aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, prieštarauja pirmosios instancijos teismo surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms, prieštarauja teisėtiems   ir  galiojantiems  su   Centro  reorganizavimu   susijusiems  dokumentams,   reorganizavimo prijungimo būdu paskirčiai. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-158 buvo nuspręsta reorganizuoti Centrą ir patvirtinti reorganizavimo sąlygų
aprašą.  Reorganizavimo sąlygų apraše buvo įtvirtintos tik bendros nuostatos dėl teisių ir pareigų perėmimo, tačiau konkrečių sąlygų ir įpareigojimų išsaugoti visas Centro darbo vietas, perimti visus Centro darbuotojus sąlygos nenustatė ir nustatyti negalėjo, nes pirmiau nurodytu sprendimu buvo patvirtinta po reorganizavimo veiksiančios biudžetinės įstaigos Mokyklos valdymo struktūrą bei pareigybių sąrašas, iš kurio matyti, kad reorganizacijos metu yra sumažinamas pareigybių skaičius.

Visi su Centro reorganizavimu susiję dokumentai, visos reorganizavimo procedūros yra   teisėti   ir   galiojantys.   Reorganizavimo   pripažinimo   negaliojančiu   tvarka  bei   pagrindai reglamentuojami CK 2.102 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta teise apskųsti reorganizavimo sąlygų aprašą, reorganizavimo procedūras nei ieškovas,  nei joks kitas subjektas nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šių aplinkybių, padarė išvadą, kad visi Centro darbuotojai turėjo būti perkelti į Mokyklą, taip pasisakydamas dėl reorganizavimo teisėtumo. Akivaizdu, kad ši teismo išvada neatitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotų bylai reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsta nei jokiais įrodymais ar aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, prieštarauja pirmosios instancijos teismo surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms, teisėtiems ir galiojantiems reorganizavimo dokumentams. Be to, apeliacinės instancijos teismas laikytinas pažeidusiu CPK 320 straipsnį ir išėjęs už apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribų, nes ieškovas reorganizavimo teisėtumo neginčijo.

Dėl Biudžetinių įstaigų ir Vietos savivaldos įstatymų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas ir visi Centro darbuotojai turėjo būti perkelti į Mokyklą ir tik juos perkėlus galėjo būti pradėti struktūriniai pertvarkymai, prieštarauja ir biudžetinių įstaigų valdymą reglamentuojančioms teisės normoms. Ieškovas dirbo Centro direktoriumi, taigi, vadovaujantis teismo logika, jeigu struktūriniai pertvarkymai būtų atliekami tik po darbuotojų perkėlimo, susidarytų situacija, kad po reorganizacijos įstaigai vadovauja du vadovai. Tokia valdymo struktūra, be kita ko, pažeistų Biudžetinių įstaigų įstatymo reikalavimus, kad biudžetinės įstaigos vadovas yra vienasmenis biudžetinės įstaigos valdymo organas (Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Be to, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, 7 dalyje nustatyta, kad savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinimas DK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra savivaldybės tarybos paprastoji kompetencija ir, kad šiuos įgaliojimus savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali  pavesti vykdyti tik savivaldybės administracijos direktoriui. Nagrinėjamu atveju teismas  nepagrįstai nurodė, kad ieškovo (biudžetinės įstaigos vadovo) darbo santykiai turėjo atsirasti su Mokykla.

Dėl teismų praktikos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012 suformuotu išaiškinimu, nes ši ir nagrinėjama byla nėra analogiškos, nes: 1) civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012 ieškovas dirbo kontrolieriumi, o šioje byloje – direktoriumi; 2) civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012 kilo ginčas dėl teisinių padarinių skaidymo būdu reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės darbuotojams, o šioje byloje – prijungimo būdu reorganizuojamų biudžetinių įstaigų darbuotojams; 3) civilinės bylos Nr. 3K-3-8/2012 ieškovo vykdytos funkcijos reorganizavimo metu buvo perduotas naujai įsteigtam juridiniams asmeniui, o šioje byloje ieškovo ir kitų darbuotojų vykdytos pareigos reorganizavimo metu buvo panaikintos patvirtinant naują valdymo struktūrą ir naują pareigybių sąrašą; 4) civilinės bylos Nr. 3K-3-8/2012 ieškovas iš darbo buvo atleistas sudarius dirbtinę situaciją, o šios bylos atveju atleistas dėl realių struktūrinių pertvarkymų.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra labai panašios į kasacinio teismo išnagrinėtas civilines bylas Nr. 3K-3-I98/2012 bei Nr. 3K-3-266/2012 bei Vilniaus apygardos teismo nagrinėtas bylas, kuriose išaiškinta, kad tokio pobūdžio darbovietės struktūriniai pakitimai, kai reorganizavimo būdu ieškovo darbovietė (biudžetinė įstaiga), buvo prijungta prie kitos biudžetinės įstaigos ir kai naujoje struktūroje apskritai neišliko ieškovo iki tol eitų pareigų, atitinka DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą;  trijų biudžetinių įstaigų reorganizavimas, sujungiant jas į vieną biudžetinę įstaigą, kurios struktūroje nebeegzistavo ieškovo pareigos, laikytinas ypatingu atveju ir svarbia priežastimi pagal DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas; viešųjų įstaigų reorganizavimas panaikinant tam tikrus skyrius ir juose buvusius etatus, negali būti vertinamas formaliu juridinių asmenų sujungimu DK 138 straipsnio prasme, nes tai nebūtų racionalu ir prieštarautų reorganizavimo prijungimo būdu prigimčiai, kai siekiama ekonomiškumo tikslais, perskirstyti darbines funkcijas, atlikti struktūrinius pakeitimus, kas lemia darbuotojų skaičiaus mažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1804-640/2013).

Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies ir CPK 263 straipsnio 1 dalies pažeidimo.  Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje bei rezoliucinėje dalyse nepagrįstai rėmėsi DK 297 straipsnio 4 dalimi. Darbo sutarčių su ieškovu nutraukimo (2013 m. sausio 10 d.), ieškinio pareiškimo (2013 m. vasario 5 d.), apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo (2013 m. spalio 4 d.) metu galiojusi DK 297 straipsnio redakcija reglamentavo darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo tvarką.  Nutartyje nurodytas DK 297 straipsnis 4 dalies visai neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė darbo ginčų komisijos sprendimų įsiteisėjimo tvarką nustatančiomis teisės normomis, o išvadų turinys neatitinka teises normų, kurių pagrindu jos padarytos, turinio. Rezoliucinė nutarties dalis taip pat yra grindžiama neegzistuojančia DK 297 straipsnio 4 dalimi, todėl neaišku, kokio teisės akto pagrindu ji buvo priimta. Dėl šios priežasties nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Dėl neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui neturtinę žalą, pažeisdamas DK 250 straipsnio, CPK 178 straipsnio,  185 straipsnio 1 dalies bei 263 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.  Ieškovas patirtą neturtinę žalą įvardijo kaip stiprius dvasinius išgyvenimus bei netikrumo jausmą dėl ateities, tačiau neįrodė nei žalos kilimo fakto, nei prašomos priteisti žalos dydžio. Taip neįrodyti neteisėti atsakovų veiksmai bei kaltė, todėl negali būti ir priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų (nes jie visi buvo teisėti ir pagrįsti) bei byloje nurodytų ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų (neturtinės žalos). Be to, jei ieškovo atleidimas iš darbo ir būtų buvęs neteisėtas, tai savaime nereiškia, kad darbuotojui padaryta neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovas patirtus stiprius dvasinius išgyvenimus bei netikrumo jausmą dėl ateities aiškino remdamasis aplinkybėmis, nesusijusiomis su darbo sutarčių nutraukimu (jo atsidavimas darbui, viršvalandžiai, savivaldybės patikrinimai ir kt.), o apeliacinės instancijos teismas jas nepagrįstai įvertino kaip pagrindą neturtinei žalai priteisti. Ieškovo teiginiai dėl psichologinio spaudimo nepagrįsti ir neįrodyti, taip pat neįrodyta, kad sveikatos sutrikimai kilo dėl atsakovo veiksmų. Nedarbingumo laikotarpiu ieškovas gavo ligos pašalpą, o atsakovas sudarė sąlygas jam ieškotis kito darbo, todėl ieškovo patirti nepatogumai kilo ne dėl atsakovo veiksmų, bet dėl jo paties neveikimo.

Dėl CPK 274 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka nedviprasmiškumo, aiškumo, suprantamumo reikalavimų, pažeidžia CPK 274
straipsnio 2 dalyje nustatytą sprendimo prieš kelis atsakovus išdėstymo tvarką. Iš teismo rezoliucinės dalies „ieškovas įgijo teisę į darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 sausio 10 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 spalio 4 d. neaišku, ar ši ieškovui pripažinta teisė sukelia kokių nors pareigų atsakovams, jei taip, tai – kuriam ir kokia apimtimi. Iš nutarties neaišku, kokio dydžio darbo užmokesčio skirtumas nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 sausio 10 d. ir kokio dydžio vidutinis darbo užmokestis už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 spalio 4 d. priklauso ieškovui ir kas turi jį nustatyti.

Ieškovas V. A. su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl DK 129 straipsnio 2 dalies ir DK 138 straipsnio taikymo. Kasaciniame skunde nurodyti Centro reorganizavimo procesas, jo pagrįstumas, priežastys, eiga neturi jokios juridinės reikšmės nagrinėjant atleidimo iš darbo pagrįstumo klausimą. Kasatoriai nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad Širvintų rajono savivaldybės sprendimu nustatyti ir patvirtinti struktūriniai pertvarkymai, nes Mokyklos struktūra buvo nustatyta po reorganizacijos prijungus Centrą Mokyklos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 16 d. įsakymu. Tai reiškia, kad Širvintų rajono savivaldybė 2012 m, gegužės 24 d. sprendimu reorganizuodama Širvintų laisvalaikio centrą prijungiant jį prie Širvintų sporto mokyklos nevykdė šių įstaigų vidinių struktūrinių pertvarkymų. Dėl šios priežasties  kasatorių argumentai, susiję su DK 129 straipsnio 2 dalies aiškinimu, nėra aktualūs.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad DK 138 straipsnio nuostatos netaikomos atliekant vidinius struktūrinius pertvarkymus, o nagrinėjamu atveju savivaldybė sprendė vienos jai pavaldžios biudžetinės įstaigos prijungimo prie kitos biudžetinės įstaigos klausimą. Vidinius struktūrinius pertvarkymus atliko Mokyklos direktorius pirmiau nurodytu įsakymu.

DK 138 straipsnio nuostatos taikomos ne tik privačioms, bet ir valstybės įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, neatsižvelgiant į tai, kad jos siekia pelno. DK 138 straipsnyje nurodyti pasikeitimai nėra struktūriniai pertvarkymai DK 129 straipsnio prasme, todėl jie negali būti teisėta (svarbi) priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį.

Dėl proceso teisės normų tinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jį išsamiai motyvavo, nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį apeliacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad reorganizacijos metu darbo sutarčių nutraukimas yra draudžiamas, ir visi reorganizuojamos įmonės darbuotojai turėjo būti perkelti į jos teises perėmusią įstaigą.

Kasatorių argumentai dėl apeliacijos ribų peržengimo nesuprantami ir prieštaringi. Neginčijama, kad buvo vykdoma dviejų biudžetinių įstaigų reorganizacija prijungimo būdu. Niekas neribojo atsakovo Širvintų sporto mokyklos teisių atlikti vidinius įstaigos struktūrinius pertvarkymus, mažinti darbuotojų skaičių bei atleisti iš darbo darbuotojus, tačiau tai turėjo atlikti ne Širvintų rajono savivaldybė, o pats Širvintų sporto mokyklos direktorius įstatymų nustatyta tvarka, atlikęs įstatymų reglamentuotas atleidimo iš darbo procedūras. Kasatorių nurodoma aplinkybė,  kad perkėlus ieškovą po reorganizacijos į Mokyklą joje būtų du vadovai, yra teisiškai nepagrįsta, nes  ji iki atleidimo iš darbo mokėjo darbo užmokestį ieškovui. Be to,  ieškovas dirbo ne tik direktoriumi, bet ir mokymo plaukti instruktoriumi, o atleidimo iš šių neteisėtumo kasatoriai iš esmės neginčija.

Dėl teismų praktikos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d.  nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012, esančiais išaiškinimais, nes abi bylos susijusios su savivaldybių tarybų sprendimais reorganizuojant įmones. Abiejose bylose po tarybų sprendimo priėmimo buvusių įmonių teises ir pareigas, tarp jų ir darbo sutartis, perėmė kitos įmonės, kurios galėjo spręsti darbuotojų atleidimo iš darbo klausimus. Tokia praktika atitinka ir tarptautinę teisinę praktiką tokio pobūdžio bylose. 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos Nr. 2001/23/EB 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perdavėjo (fizinio ar juridinio asmens, kuris dėl įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo kitam darbdaviui praranda darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje) teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, ryšium su perdavimu yra perduodamos perėmėjui. Pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalį įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo; 5i nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais. Iš nurodytų Direktyvos nuostatų išplaukia, kad joje įtvirtinta darbuotojų garantija įmonės, verslo ar įmonės ar verslo dalies perdavimo atveju remiasi savaiminio darbo santykių perėjimo principu, t. y. perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad direktyvos teikiama apsauga yra viešosios teisės dalykas ir taikoma nepriklausomai nuo šalių valios, t. v. darbuotojų darbo sutartys pereina teisių perėmėjui nepriklausomai nuo šalių valios (žr. Teisingumo Teismo 1988 m. vasario 10 d. Sprendimą Daddy's Dance Hali, C-324/86, Rink. p. 739; 1988 m. gegužės 5 d. Sprendimą Berg, 145/87, Rink p. 2559).

Kasatorių nurodomų civilinių bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi, nes nurodomais atvejais struktūrinius pertvarkymus atliko kompetentingas subjektas, o nagrinėjamos bylos atveju – Širvintų rajono savivaldybės taryba, kuri to daryti neturėjo teisės.

Dėl DK 300 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendime cituodamas         DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas neteisingai jas įvardijo kaip DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau tai nėra esminis civilinio proceso įstatymų pažeidimas, dėl ko sprendimas turėtų būti naikinamas.

Dėl neturtinės žalos. Kasatoriai iš esmės kasaciniame skunde neneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų, kurių pagrindu priteista neturtinė žala, todėl manytina, kad su apeliacinės instancijos teismo argumentais šiuo klausimu kasatoriai sutinka. Skunde nurodyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai apie savivaldybės teisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms, esantiems įrodymams.

Dėl teisės į darbo užmokesčio skirtumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimu  pripažino, kad ieškovas įgijo teisę į darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. sausio 10 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. spalio 4 d. Teismas tokį sprendimą motyvavo nurodydamas, kad ieškovo atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu, o jam nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. sausio 10 d. buvo mokamas dviejų trečdalių vidutinis valandinis darbo užmokestis už visą pravaikštos laiką, t. y. ne visas jam priklausantis darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad tiksli neišmokėta suma nežinoma, ji turėtų būti apskaičiuota atsakovų, atsižvelgiant į ieškovui jau išmokėtas sumas, ir nedarbingumo laikotarpį. Taigi, teismas ne priteisė konkrečias pinigų sumas iš vieno ar kito atsakovo, bet, pripažinęs atleidimą neteisėtu, pripažino ieškovo teises, susijusias su darbo užmokesčio praradimu ir kompensacijos išmokėjimu. Kadangi teismo nutrauktų darbo sutarčių su ieškovu šalis Širvintų rajono savivaldybė, tai jai kyla pareiga visiškai atsiskaityti su atleistu iš darbo darbuotoju bei atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl darbuotojų perkėlimo reorganizavimo atveju

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovas neturėjo teisės nutraukti darbo sutarčių su ieškovu, nes DK 138 straipsnyje nustatyta, kad reorganizavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius, nepagrįsta. Kasatoriaus nuomone, pagal šį straipsnį draudžiama nutraukti darbo sutartis su darbuotojais dėl formalaus juridinių asmenų sujungimo, t. y. kai reorganizavimo metu neatliekami jokie realūs struktūriniai pertvarkymai, o nagrinėjamu atveju pertvarkymai buvo realūs.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal DK 138 straipsnio nuostatas įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Šioje normoje išimčių, susijusių su realiais ar formaliais įmonės pertvarkymais, nenustatyta. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuo metu galiojanti DK 138 straipsnio redakcija buvo patvirtinta 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, redakcijos tikslas – įgyvendinti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau – ir Direktyva). Tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimus. 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos Nr. 2001/23/EB 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perdavėjo (fizinio ar juridinio asmens, kuris dėl įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo kitam darbdaviui praranda darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje) teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, ryšium su perdavimu yra perduodami perėmėjui. Pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalį įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo; ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais. Iš nurodytų Direktyvos nuostatų išplaukia, kad joje įtvirtinta darbuotojų garantija įmonės, verslo ar įmonės ar verslo dalies perdavimo atveju remiasi savaiminio darbo santykių perėjimo principu, t. y. perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad direktyvos teikiama apsauga yra viešosios teisės dalykas ir taikoma nepriklausomai nuo šalių valios, t. y. darbuotojų darbo sutartys pereina teisių perėmėjui nepriklausomai nuo šalių valios (žr. Teisingumo Teismo 1988 m. vasario 10 d. Sprendimą Daddy‘s Dance Hall, C-324/86, Rink. p. 739; 1988 m. gegužės 5 d. Sprendimą Berg, 145/87, Rink p. 2559). Pažymėtina, kad darbo teisės srityje išleidžiamomis direktyvomis, siekiant, kad valstybės narės nacionalinė teisė atitiktų direktyvos siekiamą rezultatą, nustatomi minimalūs standartai; tai reiškia, kad paprastai nedraudžiama vidaus teisėje nustatyti darbuotojams palankesnius standartus, tačiau tam, kad direktyvos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę būtų vertinamas kaip tinkamas, šie minimalūs standartai negali būti pažeisti. Direktyvos Nr. 2001/23/EB 3 ir 4 straipsnių nuostatos darbdavio teisių ir pareigų įmonės, verslo ar jų dalies perdavimo atveju perėjimo kitam darbdaviui nesieja su tam tikrais atliekamais papildomais veiksmais, taigi ir nacionalinės teisės normose, įgyvendinančiose šią Direktyvą, negali būti nustatyta darbuotojams suteiktų garantijų suvaržymų. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį joje įtvirtintos garantijos taikytinos tik tiems darbuotojams, kuriuos su darbdaviu darbo santykiai sieja įmonės, verslo ar jų dalies perdavimo metu.

Taigi, aiškinant DK 138 straipsnio nuostatas remiantis Direktyva, darytina išvada, kad tuo atveju, kai įstaiga reorganizuojama, darbuotojų, dirbančių toje įstaigoje, kuri prijungiama prie kitos įstaigos, reorganizavimo metu egzistuojantys darbo santykiai nenutrūksta, o iš jų kylančios teisės ir pareigos pereina naujajam darbdaviui. Naujasis darbdavys neturi teisės atsisakyti perimti iš darbo santykių kylančias teises ir pareigas. Jeigu įmonėje, perėmusioje reorganizuojamos įmonės kaip darbdavio teises ir pareigas, atliekami gamybiniai, struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių keičiasi vykdomos funkcijos ir dėl to reikia sumažinti darbuotojų skaičių arba atsiranda kitokio pobūdžio aplinkybių, sudarančių DK nustatytą pagrindą nutraukti darbo santykius, darbuotojų atleidimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis atitinkamomis DK normomis, pvz., DK 129 straipsniu, laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti perimti darbuotojus, perdavimo metu dirbusius perduodamame reorganizuojamoje įstaigoje (DK 138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-8/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi galiojantį teisinį reglamentavimą bei atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog DK 138 straipsnio nuostatos taikytinos tik tada, kai atliekamas formalus pertvarkymas, yra nepagrįsti. Kaip jau minėta, šis straipsnis įtvirtina bendrąją taisyklę, kad reorganizavimas (nepriklausomai nuo to, ar jis buvo realus ar formalus) nesudaro pagrindo atleisti darbuotojus, jie turi būti perkelti į naująją įstaigą (įmonę), perimančią reorganizuojamosios teises ir pareigas. Kasatoriaus nurodomų pertvarkymų realumas galėtų būti aktualus įmonėje, perėmusioje reorganizuojamos įmonės teises ir pareigas, t. y. pastaroji negalėtų atleisti perimtų darbuotojų vien formalių pertvarkymų pagrindu (DK 129 straipsnis). Kasatorius nepagrįstai savo poziciją grindžia kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012 pateiktu išaiškinimu, nes šioje byloje teismas konstatavo, kad DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinka situacija, kai reorganizavimo būdu vienas juridinis asmuo buvo prijungtas prie kito ir naujojoje struktūroje ieškovo iki tol eitų pareigų apskritai neišliko. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovo pareigybės naujajame darinyje neišliko, todėl konstatuotina, jog bylų ratio decidendi nesutampa.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, į tai kad nors viešosios įstaigos vadovo darbo sutarties nutraukimui taikytini bendrieji DK nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009), o pagal Teisingumo Teismo praktiką (žr., pvz., 1985 m. liepos 11 d. sprendimą Mikkelsen byloje Nr. 105/84) įmonės direktoriui, dirbančiam pagal darbo sutartį, taip pat taikomos Direktyvoje nustatytos apsaugos garantijos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyta bendroji taisyklė, susijusi su privalomu darbuotojų perėmimu, besąlygiškai šiam specifiniam subjektui negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisiškai negalima situacija, kai vienu metu įmonės vadovais būtų du skirtingi asmenys (CK 2.82 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12  d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Flakt“, bylos Nr. 3K-3-86/2013). Kitoje civilinėje byloje, spręsdamas direktoriaus atleidimo klausimą reorganizavus (sujungimo būdu) ligonines, kasacinis teismas inter alia  nurodė, kad tokiu atveju vadovo darbo santykiai negali savaime būti perkelti į naujai pradėjusį veikti juridinį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10  d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. M. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2014). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą praktiką, daro išvadą, kad ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju vieną juridinį asmenį prijungus prie kito. Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad biudžetinės įstaigos vadovas yra vienasmenis biudžetinės įstaigos valdymo organas, taigi, vienu metu šios funkcijos negali vykdyti du asmenys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Centras buvo prijungtas prie Mokyklos, kuri  tęsė veiklą, todėl, nenustačius, kad Mokyklos vadovo (direktoriaus) vieta buvo laisva, nėra galimybės daryti išvadą, kad Centro direktorius (ieškovas) turėjo ir galėjo būti perkeltas į Mokyklos direktoriaus pareigas. Savaiminis prijungiamo juridinio asmens vadovo darbo santykių perkėlimas nenustačius, kad naujai suformuotame juridiniame asmenyje yra laisva vadovo pareigybė, reikštų protingumo ir teisėtumo principų pažeidimą bei sukurtų situaciją, paneigiančią vienasmenio valdymo principą. Dėl šios priežasties, nesant galimybių perkelti direktorių į naująjį juridinį asmenį, jis gali būti atleistas DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju iš ieškovo darbo sutarties dėl mokymo plaukti instruktoriaus pareigų (šios pareigos egzistuoja ir naujajame juridiniame asmenyje) kylančios teisės ir pareigos turėjo būti perduotos po reorganizavimo toliau veikiančiam juridiniam asmeniui – Mokyklai, todėl su šiuo aspektu susiję kasacinio skundo argumentai atmestini. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria panaikinti Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“, 2012 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 1–208 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ pakeitimo“ ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 10–26 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ ir dalis, kuria nustatyta, kad ieškovo 2004 m. vasario 19 d. darbo sutartis Nr. 13 laikytina nutraukta pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, teismo nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos (2013 m. spalio 4 d.), naikintinos ir dėl šių dalių paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti.

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta, jog ieškovo V. A. 2006 m. gegužės 2 d. darbo sutartis Nr. 259 laikytina nutraukta pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, teismo nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos (2013 m. spalio 4 d.), paliktina galioti, tačiau joje yra įsivėlusi rašybos klaida – nurodyta DK 297 straipsnio 4 dalis vietoj DK 300 straipsnio 4 dalies, kasacinio teismo teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso įrašydama, kad ieškovo V. A. 2006 m. gegužės 2 d. darbo sutartis Nr. 259 laikytina nutraukta pagal DK 300 straipsnio 4 dalį teismo nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos (2013 m. spalio 4 d-osios).

Dėl neturtinės žalos

Kasaciniame skunde nurodoma, kad neturtinė žala ieškovui priteista nepagrįstai, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų bei ieškovui neįrodžius, kad tokia žala buvo patirta.

Iš pirmiau esančioje dalyje kasacinio teismo padarytų išvadų matyti, kad ieškovas iš mokymo plaukti instruktoriaus pareigų buvo atleistas neteisėtai, todėl atsakovo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo, atmestini.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas be kita ko konstatavo, kad prieš neteisėtą atleidimą ieškovas turėjo rašyti įvairaus pobūdžio paaiškinimus, tai sukeldavo nuolatinę įtampą. Be to, reorganizacijos visi Centro darbuotojai, išskyrus ieškovą, buvo pervesti dirbti į Mokyklą, todėl tai sudaro prielaidas manyti, kad ieškovas buvo diskriminuojamas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis dėl neturtinės žalos, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatyto pagrindo šias dalis  panaikinti.

Dėl sprendimo rezoliucinės dalies

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neaiški, nes iš rezoliucinės dalies „ieškovas įgijo teisę į darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 sausio 10 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 spalio 4 d.“ negalima suprasti, ar ši ieškovui pripažinta teisė sukelia kokių nors pareigų atsakovams, jei taip, tai – kuriam ir kokia apimtimi, taip pat kokio dydžio darbo užmokesčio skirtumas priklauso ieškovui ir kas turi jį nustatyti.

Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo, tiek viešąjį interesą. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011; kt.). Tai, be kita ko, reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pripažindamas ieškovo teisę į nesumokėtą darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 sausio 10 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. spalio 4 d., privalėjo išreikalauti įrodymus, leidžiančius apskaičiuoti konkretų ieškovui priteistinos sumos dydį, nurodyti priteistiną sumą sprendimo rezoliucinėje dalyje bei nustatyti, kuris iš atsakovų yra įpareigojamas ją sumokėti. Atsižvelgdama į tai, kad kasacinės instancijos teisme įrodymų rinkimas yra apribotas,  teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos dalis dėl darbo užmokesčio skirtumo ir vidutinio darbo užmokesčio už visą pravaikštos laiką apskaičiavimo perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta  36,21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad klausimas dėl ieškovui priteistino sumos dydžio grąžintinas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutarties dalis, kuriomis panaikinti Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“, 2012 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 1–208 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 1–195 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ pakeitimo“ ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 10–26 „Dėl V. A. atleidimo iš Širvintų laisvalaikio centro direktoriaus pareigų“ ir dalis, kuria nustatyta, kad ieškovo 2004 m. vasario 19 d. darbo sutartis Nr. 13 laikytina nutraukta pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, teismo nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos (2013 m. spalio 4 d-osios), panaikinti ir dėl šių dalių palikti galioti Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą.

Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.  spalio 4 d. nutartyje esantį  rašymo apsirikimą vietoj  žodžių „pagal DK 297 straipsnio 4 dalį“ įrašant žodžius „pagal DK 300 straipsnio 4 dalį“.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.  spalio 4 d. nutarties dalį, kuria  nustatyta, kad ieškovas V. A. įgijo teisę į darbo užmokesčio skirtumą nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 sausio 10 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 spalio 4 d., ir dėl šios dalies bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.  spalio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Gražina Davidonienė

              Virgilijus Grabinskas

              Birutė Janavičiūtė