(S) Civilinė
byla Nr. 3K-3-180/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
121.20; 114.8.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo
asmens VĮ Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal trečiojo asmens (kreditoriaus) VĮ
Valstybės turto fondo skundą dėl kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo
negaliojančiais; kiti byloje dalyvaujantys asmenys – LUAB „Osterotas“, VSDFV
Vilniaus miesto skyrius, AB „Turto bankas“, valstybinė biudžetinė įstaiga
Matematikos ir informatikos institutas, D. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 8 d.
sprendimu nutraukė VĮ Valstybės turto fondo ir UAB „Osterotas“ sudarytą
negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį; iškeldino bendrovę iš nuomojamų patalpų; priteisė
VĮ Valstybės turto fondui 122 787,40 Lt nuomos mokesčio, 6845,30 Lt
delspinigių ir 5 proc. procesinių palūkanų.
2004 m. vasario 12 d. UAB „Osterotas“ buvo iškelta bankroto
byla. 2005 m. lapkričio 30 d. teismo nutartimi bendrovė pripažinta
bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patikslintas kreditoriaus
VĮ Valstybės turto fondo finansinis reikalavimas 182 200,28 Lt sumai.
2005 m. rugsėjo 13 d. kreditorius VĮ Valstybės turto
fondas pateikė bankroto administratoriui prašymą įtraukti į 2005 m. kovo 8 d.
kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą papildomai 35 081,39
Lt išlaidų už patalpų nuomą nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2004 m. liepos
mėnesio. 2006 m. gegužės 9 d. kreditorių komitetas nutarė neįtraukti į administravimo
išlaidų sąmatą 35 081,39 Lt sumos.
Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. birželio 7 d.
nutartimi panaikino 2006 m. gegužės 9 d. kreditorių komiteto nutarimą. Teismas
nurodė, kad VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomos patalpos
bankrutuojančiai įmonei buvo reikalingos, todėl jų nuomos išlaidos priskirtinos
prie administravimo išlaidų, o kreditorių komiteto nutarimas prieštarauja geros
moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 28
d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartį paliko
nepakeistą (civilinė byla Nr. 3K-3-28/2008). Kasacinis
teismas nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio
3 dalies prasmę naudojimasis kreditoriaus valdomomis negyvenamosiomis
patalpomis priskirtinos prie išlaidų, susijusių su bankrutuojančios įmonės
administravimu, todėl turi būti apmokamos iš bankrutuojančios įmonės visų rūšių
lėšų.
2008 m. kovo 27 d. kreditorių komitetas nutarė
neįtraukti į administravimo išlaidų sąmatą 35 081,39 Lt sumos, o vietoje
to skyrė kreditoriui 2534,21 Lt kaip atlygį už naudojimąsi patalpomis, taip pat
patvirtino bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą bei įpareigojo jį
atlikti visus įstatyme nustatytus veiksmus, susijusius su įmonės likvidavimu.
Kreditorius VĮ Valstybės turto fondas pateikė teismui
skundą dėl 2008 m. kovo 27 d. kreditorių komiteto nutarimų. Jo nuomone, šie nutarimai
yra neteisėti, priimti pažeidžiant įstatymus bei nevykdant įsiteisėjusių teismų
nutarčių, priimtų civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2008, todėl naikintini.
Kreditorius prašo pripažinti negaliojančiais: 1) 2008 m. kovo 27 d. kreditorių
komiteto nutarimą, kuriuo nutarta skirti VĮ Valstybės turto fondui 2534,21 Lt
kaip atlygį už naudojimąsi patalpomis ir atsisakyta įtraukti į administravimo
išlaidų sąmatą 35 081,39 Lt administravimo išlaidų, bei šią sumą pripažinti
administravimo išlaidomis, įtraukiant ją į administravimo išlaidų sąmatą; 2) kreditorių
komiteto nutarimus dėl administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo ir
įmonės pabaigos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi
skundą patenkino.
Teismas konstatavo, kad 2008 m. kovo 28 d. LUAB
„Osterotas“ kreditorių komitetas, nutaręs skirti VĮ Valstybės turto fondui 2534,21
Lt kaip atlygį už naudojimąsi patalpomis ir neįtraukti 35 081,39 Lt sumos
į administravimo išlaidų sąmatą, ignoravo įsiteisėjusias Lietuvos apeliacinio
teismo 2007 m. birželio 7 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis bei ĮBĮ 36 straipsnio
nuostatas. Dėl to kreditorių komiteto nutarimas naikintinas ir 35 081,39 Lt suma
pripažintina VĮ Valstybės turto fondo administravimo išlaidomis. Pripažinus VĮ
Valstybės turto fondui teisę gauti 35 081,39 Lt administravimo išlaidų, pripažintinas
neteisėtu ir kreditorių komiteto nutarimas, kuriuo nutarta patvirtinti
administratoriaus veiklos ataskaitą, nes, neįtraukus į ją 35 081,39 Lt
administravimo išlaidų, ši yra iš esmės neteisinga. Taip pat pripažintinas
negaliojančiu kreditorių komiteto nutarimas dėl įmonės pabaigos, nes pabaigus
likvidavimo procedūras ir išregistravus bankrutavusią įmonę iš rejestro tolesni
ginčai dėl neegzistuojančios įmonės bankroto procedūrų negali būti
inicijuojami.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi LUAB „Osterotas“ bankroto administratoriaus
atskirąjį skundą, 2008 m. lapkričio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos
teismo nutartį panaikino ir klausimą dėl kreditorių komiteto nutarimų
pripažinimo negaliojančiais perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos
teismui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas
neatskleidė bylos esmės.
Teisėjų kolegija nurodė,
kad byloje iš esmės ginčas kilo ne dėl to, ar 35 081,39 Lt suma turi būti
pripažįstama administravimo išlaidomis ir įtraukta į sąmatą, o dėl to, ar
tokios apimties reikalavimas bankrutuojančiai įmonei nėra per didelis; taip pat
dėl to, ar išlaidų už naudojimąsi patalpomis dydžio klausimas buvo išspręstas civilinėje
byloje Nr. 3K-3-28/2008. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. birželio 7 d.
nutartyje, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi
paliko nepakeistą, pasisakė tik dėl VĮ Valstybės turto fondo teisės reikalauti
atlygio už naudojimąsi patalpomis, o ne dėl 35 081,39 Lt sumos dydžio
pagrįstumo. Dėl nuomos už naudojimąsi patalpomis dydžio taip pat nepasisakė ir
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartyje. Taigi kol
neištirtas ir neišspręstas mokesčio už naudojimąsi patalpomis dydžio klausimas,
nėra pagrindo išvadai, kad administravimo išlaidų sąmata turėjo būti papildyta būtent
35 081,39 Lt suma. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo
įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriuose nebuvo išspręstas nuomos už
naudojimąsi patalpomis dydis, neištyrė prašomo atlygio dydžio pagrįstumo,
nenustatė, dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta išmokėti kreditoriui tik 2534,21
Lt kaip atlygį už naudojimąsi patalpomis, taip pat neišsiaiškino kitų svarbių
bylos aplinkybių, todėl teismo sprendimas naikintinas.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kreditorius VĮ Valstybės turto fondas
prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (CPK 182,
279, 320, 327, 329 straipsnius), dėl šių normų taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-210/2001, 3K-3-407/2004. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas peržengė
apeliacijos ribas.
Apeliacinis skundas nebuvo grindžiamas argumentais,
kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl apeliacinės
instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, taip
pažeidė CPK 320 straipsnį. Pažymėtina, kad ginčas dėl 35 081,39 Lt sumos dydžio
pagrįstumo nebuvo kilęs nei kreditorių komiteto posėdžiuose, nei nagrinėjant
bylą pirmosios instancijos teisme.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą bylos esmė
suprantama kaip svarbiausios bylos faktinės ir teisinės aplinkybės.
Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi
būti atsižvelgta į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo
galimybes. Apeliacinis teismas, konstatuodamas, kad byloje reikia nustatyti
papildomas aplinkybes bylos esmei atskleisti, nenurodė ir nenustatė, jog
pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles.
Priešingai, pirmosios instancijos teismas suteikė byloje dalyvaujantiems
asmenims pakankamai laiko pateikti visus reikalingus įrodymus, o apeliacinės
instancijos teismas nenurodė, kad bylai išspręsti reikalinga išreikalauti kokių
nors papildomų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad
kitoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2008 (joje buvo ginčijamas nuomos sutarčių
sąlygų galiojimas nuomos mokesčiui, apskaičiuotam po bankroto bylos iškėlimo)
buvo patenkintas VĮ Valstybės turto fondo skundas ir panaikinta 2006 m. gegužės
9 d. kreditorių komiteto nutarimo dalis, kuria neįskaityta į
administravimo išlaidų sąmatą 35 081,39 Lt suma, kaip neatitinkanti ĮBĮ
reikalavimų ir prieštaraujanti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.
Kasacinis teismas šioje byloje nurodė, kad VĮ Valstybės turto fondas turi teisę
reikalauti už jam priklausančio turto naudojimąsi atlygio, o bankrutuojančios
įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) privalėjo svarstyti, derinti ir
spręsti, kokio dydžio atlygis už naudojimąsi patalpomis turi būti sumokėtas iš
bankrutuojančios įmonės visų rūšių lėšų. Atsižvelgiant į nurodytas
įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotas aplinkybes,
darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo papildomai tirti
nuomos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo ir spręsti, ar tokios apimties
reikalavimas bankrutuojančiai įmonei nėra per didelis, nes pagal CPK 182
straipsnio 2 punktą nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusiu
teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas neatskleidė bylos esmės bei vien formaliais pagrindais
panaikino pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Atsiliepimų į kasacinį
skundą nepateikta.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
CPK
327 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant apeliacinės instancijos
teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte
nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo
sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo,
jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima
išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 329
straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų
taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo
galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš
naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų
negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taigi, šis teismas,
taikydamas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi nustatyti ir įvertinti,
kad pirmosios instancijos teismas nesurinko ir neištyrė visų įrodymų,
reikalingų ginčui išspręsti ir reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, o šių
nesurinktų ir neištirtų įrodymų pobūdis ir apimtis yra didelė ir pats
apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327
straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių
įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš
esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės
faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės
instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“,
bylos Nr. 3K-3-576/2007; 2007 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; ir kt.).
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas,
kad neatskleista bylos esmė, turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar
faktiniai klausimai sudaro nagrinėjamos bylos esmę, ir motyvuoti, kad šių
aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad
reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Spręsdamas dėl naujų aplinkybių
ištyrimo ir naujų įrodymų išreikalavimo, apeliacinės instancijos teismas taip
pat turi įvertinti, ar byloje nėra tam tikrų aplinkybių, kurios pagal įstatymą
neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnis), arba byloje dalyvaujančių asmenų negali
būti ginčijamos (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad šios bylos esmė – ne prašomų priteisti išlaidų teisinis vertinimas (ar
tai yra administravimo išlaidos), bet jų dydžio klausimas. Administravimo išlaidų
dydžio klausimas šioje byloje nuo pat pradžių buvo aiškus esminis šalių
nesutarimo klausimas. LUAB „Osterotas“ bankroto administratoriaus atskirojo
skundo turinys patvirtina, kad ginčas yra susijęs būtent su prašomų priteisti
administravimo išlaidų dydžiu. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai,
kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas administravimo išlaidų dydžio
klausimus, peržengė apeliacijos ribas.
Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl administravimo
išlaidų dydžio pagrįstumo, vadovavosi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta
kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. 2-346/2007). Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą
nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje
civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Kitoje civilinėje byloje
nustatytos aplinkybės, jeigu jos yra nagrinėjamos bylos dalykas, iš naujo neįrodinėtinos
(prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kitoje civilinėje ar
administracinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tada, kai
jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. K.,
bylos Nr. 3K-3-283/2006; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr.
3K-3-425/2009). Ar tam tikros aplinkybės buvo kitos civilinės bylos
nagrinėjimo dalykas, sprendžiama pagal ieškinio pareiškime, atsiliepime į
ieškinį nurodytas aplinkybes, taip pat šalių ir kitų dalyvaujančių byloje
asmenų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kuriais suformuluojamas ginčo
dalykas ir jo apimtis. Civilinėje byloje Nr. Nr. 2-346/2007 administravimo
išlaidų klausimas buvo nagrinėjamas dviem aspektais: 1) pobūdžio ir 2) dydžio. Iš
teismų nutarčių turinio matyti, kad teismas pasisakė administravimo išlaidų dydžio
pagrįstumo klausimu ir sprendė, kad kreditorių komiteto nutarimas dėl
konkretaus dydžio administravimo išlaidų yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes dėl
administravimo išlaidų dydžio sprendė nepažeisdamas CPK normų. Apeliacinės
instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto
taikymo, neatsižvelgė į CPK 182 straipsnio 2 dalies reikalavimus, be pagrindo netaikė
CPK 279 straipsnio 4 dalies ir nepagrįstai konstatavo bylos esmės neatskleidimą
ir įrodymų nepakankamumą.
Teisėjų
kolegija konstatuoja procesinės teisės normų pažeidimą (CPK 359 straipsnio
3 dalis). Kadangi faktinės bylos aplinkybės pirmosios instancijos teismo
nustatytos nepažeidžiant CPK normų, atskirajame skunde kitų byloje nagrinėtinų
aplinkybių nenurodyta, tai apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso
teisės normų pažeidimas pašalinamas kasaciniame teisme – apeliacinės
instancijos teismo nutartis panaikinama ir paliekama galioti pirmosios
instancijos teismo nutartis (CPK 359 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362
straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti
ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Antanas Simniškis
Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas