Baudžiamoji byla Nr. 2K-11-303/2019

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00835-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.15.7;

2.1.16.1.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

nuteistojo L. P. (L. P.) gynėjui ir užstato davėjo M. A. U. P. atstovui advokatui Martynui Pečiuliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal užstato davėjo M. A. U. P. ir nukentėjusiojo E. J. atstovo advokato Dariaus Kurpavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutarties nuteistojo L. P. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu L. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, L. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant L. P. be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nukentėjusiajam E. J. padarytą turtinę žalą per dvejų metų šešių mėnesių laikotarpį.

L. P. paskirta kardomoji priemonė – užstatas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi L. P. paskirtą 150 000 Eur užstatą nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti M. A. U. P..

Iš nuteistojo L. P. nukentėjusiajam E. J. priteista 250 786,26 Eur turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant L. P. turtinę žalą atlyginti per dvejų metų šešių mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti E. Y. M. (E. Y. M.), M.-S. V. (M.-S. V.) ir A. K. (A. K.). Dėl jų kasacinių skundų negauta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nukentėjusiojo E. J. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendis pakeistas. L. P. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – užstatas palikta galioti iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. J. įvykdymo. Nutarta, visiškai atlyginus turtinę žalą nukentėjusiajam, 150 000 Eur užstatą, sumokėtą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą, grąžinti M. A. U. P..

Atmestas nukentėjusiojo E. J. prašymas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje dienos iki visiško teismo nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo įvykdymo.

Nuteistojo L. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo ir užstato davėjo atstovo, prašiusio užstato davėjo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios užstato davėjo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       L. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu nuteistas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su E. Y. M., M.-S. V. ir A. K., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio 2–5 lapuose nurodytomis aplinkybėmis pasikėsino savo ir kitų naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą, viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 1 000 000 Eur;

pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas organizuota grupe, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio 5–8 lapuose nurodytomis aplinkybėmis savo ir kitų naudai apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą, E. J. priklausantį turtą – 240 000 Eur.

Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu iš nuteistojo L. P. nukentėjusiajam E. J. priteistas 250 786,26 Eur turtinės žalos atlyginimas. Nuteistasis L. P. taip pat įpareigotas visiškai atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą per dvejų metų šešių mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 

3.       L. P. paskirta kardomoji priemonė – užstatas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo; nuosprendžiui įsiteisėjus 150 000 Eur dydžio užstatą nuspręsta grąžinti užstato davėjui M. A. U. P..

II.        Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo E. J. apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma įpareigoti L. P. atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą per trijų mėnesių laikotarpį, priteisti iš L. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos turtinės žalos nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje dienos iki visiško turtinės žalos atlyginimo, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi L. P. paskirtą 150 000 Eur užstatą nukreipti civiliniam ieškiniui užtikrinti, ir nuteistojo L. P. gynėjo apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas civiliniam ieškiniui įvykdyti yra protingas ir pagrindo jį trumpinti nėra; nukentėjusiojo E. J. reikalaujamos priteisti procesinės palūkanos nėra susijusios priežastiniu ryšiu su L. P. padaryta nusikalstama veika ir baudžiamajame procese negali būti priteisiamos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad užstatas, kaip ir kitos kardomosios priemonės, gali būti skiriamas siekiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 119 straipsnyje nustatytų tikslų, taip pat ir siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą. Šis teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos nėra užtikrintas visa apimtimi, kad nuteistasis L. P. yra užsienio šalies pilietis ir tai gali apsunkinti procesą dėl turtinės žalos išieškojimo, ir nutarė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, t. y. kardomąją priemonę – užstatą – palikti galioti iki visiško turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam.

III. Kasacinių skundų argumentai

5.       Kasaciniu skundu užstato davėjas M. A. U. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1.                      Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias kardomąsias priemones, iš jų BPK 119 straipsnio nuostatas, taip padarė esminį BPK pažeidimą. Kartu tai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria nutarta pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir L. P. kardomąją priemonę – užstatą palikti galioti iki visiško turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam, priėmimą.

5.2.                      Kasatorius nurodo, kad kardomosios priemonės – užstato taikymo atveju teisinis santykis yra ne tik tarp valstybės ir įtariamojo ar kaltinamojo, bet ir trečiojo subjekto – užstato davėjo (išskyrus atvejus, kai užstatą sumoka pats įtariamasis ar kaltinamasis). Užstato davėjas užstatą sumoka laisva valia, jam ir valstybei žinomomis sąlygomis, kurios išviešinamos atitinkamame nutarime ar nutartyje. Nei BPK, nei kitas teisės aktas nesuteikia teisės teismui vėlesnėje proceso stadijoje vienašališkai, be užstato davėjo žinios ir sutikimo pakeisti pirmines užstato davėjui žinomas ir jo priimtas užstato mokėjimo, laikymo ar grąžinimo sąlygas. Tokie veiksmai savo esme ir pasekmėmis prilygsta kardomųjų priemonių taikymui ne įtariamajam ar kaltinamajam, o užstato davėjui.

5.3.                      Kaip tvirtina kasatorius, 150 000 Eur užstatą už savo brolį L. P. į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą jis sumokėjo tam, kad broliui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas būtų panaikinta, ir kaip garantą, kad brolis nebėgs (nesislėps) nuo tyrimo, o šaukiamas visada atvyks pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Būtent, siekiant šių tikslų, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi L. P. ir buvo paskirtas užstatas. Lietuvos apeliaciniame teisme kasatoriui buvo paaiškinta minėtos nutarties esmė, t. y. kad L. P. turi pareigą šaukiamas atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, o jeigu jis šias sąlygas pažeis, užstatas pereis Lietuvos valstybei. Būtent su tokiomis sąlygomis kasatorius sutiko ir šių sąlygų jo brolis laikėsi. Kasatorius pažymi, kad jis nebuvo įspėtas ir jam nebuvo paaiškinta, jog jo sumokėtas užstatas bus ar gali būti naudojamas kitiems tikslams – kaip priteistos turtinės žalos atlyginimo užtikrinimas, taip pat jis nebuvo informuotas, kad užstato laikymo (grąžinimo) sąlygos gali būti vienašališkai, nepaklausus jo nuomonės ar sutikimo, pakeistos. 

5.4.                      Užstatas, kaip ir kitos kardomosios priemonės, skiriamas siekiant BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi sumokėtą užstatą vienašališkai pavertė civilinio ieškinio užtikrinimo priemone, nors tai prieštarauja šios kardomosios priemonės esmei ir paskirčiai. Kasatorius teigia, kad jis niekada nesutiko ir nesutinka būti L. P. piniginių prievolių įvykdymo laiduotoju ar garantu, ar kitaip savo turtu jo piniginių prievolių įvykdymą užtikrinančiu asmeniu. Jis niekada neabejojo, kad brolis šaukiamas atvyks pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudys proceso eigos, nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau objektyviai negali žinoti ir garantuoti, kad brolis teismo nustatytu terminu nukentėjusiajam sumokės daugiau nei 250 000 Eur. Dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties kasatorius prieš savo valią prarado bet kokią galimybę daryti poveikį savo turtui ir juo disponuoti. Šie esminiai suvaržymai gali trukti neapibrėžtą laiko tarpą. Tokia situacija iš esmės reiškia neteisėtą nuosavybės atėmimą.

5.5.                      Priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, procesas dėl turtinės žalos išieškojimo savaime nėra ir nebus sunkesnis ar sudėtingesnis vien dėl to, kad L. P. yra Italijos Respublikos pilietis ir (ar) jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje. Pagal BPK 342 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nustatytais atvejais ir tvarka teismas nuosprendį dėl tam tikrų rūšių bausmių ar kitų priemonių gali perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, leidžia vienoje Europos Sąjungos valstybėje paskelbtą teismo sprendimą dėl neginčytino reikalavimo lengvai pripažinti ir vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Šie teisės aktai pripažįstami ir galioja tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Italijos Respublikoje.

5.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo jį saistančio aukštesniojo teismo – Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje suformuoto precedento analogiškoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-348-483/2017. Kasatoriaus teigimu, minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktas visiškai priešingas nei skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje užstato institutą reglamentuojančių BPK nuostatų aiškinimas ir taikymas.

5.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir L. P. kardomąją priemonę – užstatą palikdamas galioti iki visiško turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam, pablogino nuteistojo L. P., taip pat užstato davėjo teisinę padėtį, nors prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, o nukentėjusysis apeliaciniame skunde neprašė užstatą palikti galioti iki visiško turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam. Taip šis teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir padarė esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą.

6.       Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. J. atstovas advokatas D. Kurpavičius prašo iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį: priteisti nukentėjusiajam E. J. iš nuteistojo L. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (250 786,26 Eur) nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje dienos iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo įvykdymo, taip pat įpareigoti nuteistąjį L. P. visiškai įvykdyti civilinį ieškinį per trijų mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kasatorius skunde nurodo:

6.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami nukentėjusiojo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė BPK 113 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismų išvada, kad baudžiamojoje byloje palūkanos nepriteistinos, nes yra civilinės teisės dalykas, yra neteisinga ir prieštaraujanti įstatymo nuostatoms. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK normos nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasatorius, remdamasis kasacinio teismo praktika baudžiamosiose ir civilinėse bylose, nurodo, kad minėta norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Jų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalį bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas. Nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusysis E. J. civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje, be kita ko, reiškė reikalavimą priteisti procesines palūkanas. Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia. 

6.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino palūkanų sampratą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo E. J. reikalaujamos priteisti procesinės palūkanos nėra susijusios priežastiniu ryšiu su L. P. padaryta nusikalstama veika ir baudžiamajame procese negali būti priteisiamos. Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją, (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisė turtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo. Apeliacinės instancijos teismas tokio sprendimo nekeitė. Taigi teismai pripažino, kad tarp nukentėjusiajam padarytos žalos ir nuteistojo nusikalstamų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nukentėjusysis prarastų lėšų iki šiol neatgavo, todėl darytina išvada, kad nuteistasis naudojasi nukentėjusiojo lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia nukentėjusiojo interesus ir privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas. Priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nėra būtinybės nustatyti priežastinį ryšį tarp reikalaujamų priteisti procesinių palūkanų ir padarytos nusikalstamos veikos. Sprendžiant klausimą dėl minėtų palūkanų priteisimo būtina nustatyti tik aplinkybę, ar skolininkas įvykdė prievolę. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog procesinių palūkanų negalima priteisti baudžiamojo proceso tvarka, ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo nepasisakė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas minėtą reikalavimą atmetė ir taip užkirto kelią nukentėjusiajam šį klausimą kelti civilinio proceso tvarka.

6.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat netinkamai aiškino ir taikė BPK normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio įvykdymo atidėjimą, padarė esminius BPK pažeidimus ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė jokių motyvų dėl civilinio ieškinio įvykdymo atidėjimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo apeliacinį skundą, nors pritarė pirmosios instancijos teismui dėl civilinio ieškinio įvykdymo atidėjimo termino, tačiau nemotyvavo nei atidėjimo nustatymo, nei atidėjimo termino pagrįstumo. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kasatorius, remdamasis kasacinio teismo praktika civilinėse bylose, nurodo, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta: 1) į abiejų bylos šalių interesus, 2) į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Kasatoriaus teigimu, teismas, nagrinėdamas teismo sprendimo (civilinio ieškinio) vykdymo atidėjimo klausimą, iš esmės įvertino tik vieną aplinkybę – priteistos sumos dydį. Taip teismas nuteistojo interesams suteikė prioritetinę reikšmę, o nukentėjusiojo interesų net neįvertino. Kartu teismai visiškai nevertino bei neanalizavo aplinkybės, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus pažeisti nukentėjusiojo teisėti lūkesčiai, nevertino šalių turtinės padėties. Kasatorius pažymi, kad prieš daugiau nei ketverius metus nukentėjusiajam padaryta žala iki šiol nėra atlyginta, o teismo nustatytas dvejų metų šešių mėnesių civilinio ieškinio įvykdymo atidėjimo terminas pažeidžia nukentėjusiojo teises į kaip įmanoma greitesnį padarytos žalos atlyginimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Užstato davėjo M. A. U. P. kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo E. J. atstovo advokato D. Kurpavičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kardomosios priemonės – užstato

8.       Užstato davėjas M. A. U. P. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti nuteistajam L. P. paskirtą kardomąją priemonę – užstatą – iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. J. įvykdymo, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl kardomųjų priemonių ir padarė esminį BPK pažeidimą. Tokie kasatoriaus argumentai yra pagrįsti.

9.       Pagal BPK 119 straipsnį kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomųjų priemonių rūšys yra išvardytos BPK 120 straipsnyje.

10.       BPK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Taip pat kardomosios priemonės baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

11.       BPK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta kardomoji priemonė – užstatas – yra piniginė įmoka, kurią į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis (kaltinamasis), jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama BPK 119 straipsnyje nurodytiems tikslams. Pagal BPK 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, skiriant užstatą, nutarime ar nutartyje įtariamajam (kaltinamajam) išaiškinamos ir jo pareigos: 1) šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, 2) nekliudyti proceso eigos, 3) nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Be to, tiek įtariamasis (kaltinamasis), tiek ir kitas, užstatą sumokėjęs, asmuo (užstato davėjas) yra įspėjami, kad jei įtariamasis (kaltinamasis) nevykdys jam nustatytų pareigų, užstatas pereis valstybei. Jei įtariamasis (kaltinamasis) vykdo jam nustatytas pareigas, pasibaigus procesui (t. y. nutraukus procesą, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą) užstatas grąžinamas užstato davėjui (BPK 133 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnio 3 dalis).

12.       Nagrinėjamoje byloje įtariamajam L. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi, be kita ko, buvo pakeista ir 150 000 Eur užstatu. Užstato davėjas M. A. U. P.. Sprendžiant iš nutarties skirti užstatą turinio, įtariamajam L. P. buvo išaiškinta pareiga: 1) šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, 2) nekliudyti proceso eigos, 3) nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Įtariamasis L. P. ir užstato davėjas M. A. U. P. pasirašytinai buvo įspėti, kad, įtariamajam nevykdant nustatytos pareigos, užstatas pereis valstybei.

13.       Taigi, kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad jis, kaip užstato davėjas, prisiėmė atsakomybę tik dėl tų įtariamajam nustatytų sąlygų (pareigų), kurios buvo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartyje skirti šią kardomąją priemonę. Kad nuteistasis L. P. būtų pažeidęs jam taikomos kardomosios priemonės – užstato – sąlygas, nagrinėję bylą teismai nenustatė. Vadinasi, pasibaigus procesui, t. y. pradėjus bausmės vykdymą, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, priimdamas L. P. apkaltinamąjį nuosprendį, užstatas grąžinamas jį įmokėjusiam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju M. A. U. P. (BPK 133 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnio 3 dalis). 

14.       Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartyje išdėstytas kardomosios priemonės – užstato – skyrimo įtariamajam L. P. sąlygas (t. y. aiškiai jam nustatytus įpareigojimus, kurių šis privalo laikytis, taip pat galimas pasekmes tiek jam, tiek ir užstato davėjui dėl jų nevykdymo), nesilaikydamas įstatyme nustatytų procesinės prievartos priemonės taikymo pabaigos taisyklių (BPK 139 straipsnio 3 dalis) ir pakeisdamas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, t. y. nuteistajam L. P. paskirtą kardomąją priemonę (užstatą) palikdamas galioti iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam įvykdymo, nepagrįstai suvaržė užstato davėjo M. A. U. P. teisę į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis). 

15.       Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kardomoji priemonė, konkrečiu atveju užstatas, negali būti civilinio ieškinio užtikrinimo priemonė, taip pat ja negali būti siekiama ne procesinių, o kriminalinei bausmei ar poveikio priemonėms būdingų tikslų.

16.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, kuriame nustatyta, jog nuosavybė neliečiama, ne kartą yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

17.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 119, 133, 139 straipsnių nuostatas ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria L. P. paskirta kardomoji priemonė – užstatas – palikta galioti iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. J. įvykdymo, o M. A. U. P. sumokėtą 150 000 Eur dydžio užstatą nutarta jam grąžinti tik nuteistajam visiškai atlyginus E. J. turtinę žalą, naikintina, paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį be pakeitimų.

Dėl nustatyto turtinės žalos atlyginimo termino 

18.       Nukentėjusiojo atstovas kasaciniame skunde prašo sutrumpinti terminą turtinei žalai atlyginti iki trijų mėnesių, argumentuodamas tuo, kad teismai, nustatydami šį terminą, netinkamai taikė ir aiškino įstatymą (CPK 284 straipsnio 1 dalį, CK 1.2 straipsnio 1 dalį). Tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas L. P. laisvės atėmimo bausme, taikė jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo institutą (BK 75 straipsnį), t. y. tokią baudžiamosios atsakomybės realizavimo formą, kai atidedamas bausmės vykdymas ir teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje nustatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 2 dalis) arba kitas baudžiamajame įstatyme nenurodytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui (BK 75 straipsnio 3 dalis); kai kontroliuojamas nuteistojo elgesys bei grasinama, be kita ko, panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis nevykdys teismo ir įstatymo nustatytų jam baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų, savo elgesiu neįrodys, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų.

20.       Skirdamas BK IX skyriuje nustatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) BK 75 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas pareigas, teismas nustato ir laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti (BK 75 straipsnio 4 dalis).

21.       Baudžiamojo poveikio priemonės – tai viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų ir yra privalomos nusikaltusiam asmeniui; jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonių rūšys, kurios gali būti paskirtos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat ir Baudžiamojo kodekso X skyriuje nustatytais pagrindais, nustatytos BK 67 straipsnio 2 dalyje, o pareigos – kaip minėta, BK 75 straipsnio 2, 3 dalyse.

22.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, taikydamas nuteistajam L. P. sąlyginę alternatyvą paskirtai laisvės atėmimo bausmei, t. y. atidėdamas trejiems metams subendrintos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą, šį nuteistąjį, be kita ko, įpareigojo per dvejų metų šešių mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam E. J. padarytą turtinę (250 786,26 Eur) žalą. Tai ne tik viena iš sąlygų nuteistajam L. P. išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, bet ir priemonė, kuria siekiama nukentėjusiojo nuo nusikaltimo teisių atkūrimo. Nustatytu terminu nuteistajam neįvykdžius jam paskirtų teismo įpareigojimų, taip pat ir dėl žalos atlyginimo, L. P. gali būti vykdoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi kasatorius nepagrįstai teismo nustatytą laiką (BK 75 straipsnio 4 dalis, 69 straipsnio 3 dalis) baudžiamojo poveikio priemonei ir (ar) pareigai įvykdyti, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą, tapatina su CPK 284 straipsnyje nustatytu sprendimo dėl ieškinio įvykdymo atidėjimo, išdėstymo ar sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutu ar CK 1.2 straipsnyje įtvirtintais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas suteikia teismui diskreciją nustatyti terminą, per kurį nuteistasis turi įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) pareigą. Terminas turi būti realus. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai nustatydami laiką, per kurį nuteistasis privalo įvykdyti jam paskirtą įpareigojimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nors ir lakoniškai, tačiau atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes (nuteistojo asmenybę, padarytos žalos dydį, nukentėjusiojo interesus, taip pat ir į protingumo principą) ir BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

23.       Nukentėjusiojo atstovas kasaciniame skunde prašo priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (250 786,26 Eur) nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo įvykdymo. Kasatoriaus teigimu, teismai, nagrinėdami nukentėjusiojo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

24.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, yra skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-144/2014, 3K-3-235-1075/2018 ir kt., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015). Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

25.       Pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką procesinės palūkanos priteisiamos ne tik bylose, kai piniginė prievolė atsiranda iš sutarties, bet ir bylose, kai žala kyla iš delikto (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-144/2014, 3K-3-217-690/2018 ir kt., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018). 

26.       Aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CPK 137 straipsnio 1 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-217-690/2018, 3K-3-235-1075/2018 ir kt.). 

27.       Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga, kaip minėta, nustatyta įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Taigi, procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. kai teismas CPK 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išsprendžia ieškinio priėmimo klausimą, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis nenustato taisyklės, pagal kurią procesinės palūkanos mokamos (skaičiuojamos) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, išlygų – prievolės mokėti procesines palūkanas vykdymas nėra diferencijuojamas priklausomai nuo materialiojo subjekto reikalavimo, už kurį jo patenkinimo atveju yra skaičiuojamos šios palūkanos, pagrindo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018).

28.       Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys dėl 250 786,26 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo kartu su prašymu priteisti jam penkis procentus metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje dienos iki visiško teismo nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo įvykdymo. Civilinis ieškinys buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu – 2015 m. lapkričio 11 d. Baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui perduota 2016 m. rugsėjo 21 d., teismo nutartis perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priimta 2016 m. spalio 7 d.

29.       Taigi šioje byloje, kaip kad skunde prašo kasatorius, teismo nutartis perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal analogiją gali būti laikoma civilinio ieškinio priėmimo klausimo teisme išsprendimo (civilinės bylos teisme iškėlimo) momentu, nuo kurio, pagal CPK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatą, skaičiuotinos procesinės palūkanos. 

30.       Kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo kasatorius, abiejų instancijų teismai klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo nagrinėjamoje byloje išsprendė neteisingai, t. y. netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimą, nesilaikė kasacinio teismo formuojamos praktikos, taip pat ir dėl privalomumo, nustačius būtinas sąlygas (t. y.: 1) bylos iškėlimo teisme faktą; 2) kreditoriaus reikalavimą priteisti procesines palūkanas), mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-157/2013, 3K-7-144/2014, 3K-3-217-690/2018, 3K-3-235-1075/2018 ir kt., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018). 

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese yra paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti jo dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Vadinasi, nagrinėjamoje byloje priėmę apkaltinamąjį nuosprendį ir, be kita ko, visiškai patenkinę nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, esant nukentėjusiojo reikalavimui skaičiuoti ir procesines palūkanas, šias palūkanas, vadovaudamiesi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, teismai turėjo priteisti. 

32.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai civilinio ieškinio dalį dėl procesinių palūkanų šioje baudžiamojoje byloje išnagrinėjo esmingai pažeisdami baudžiamojo proceso reikalavimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to skundžiami teismų sprendimai keičiami, panaikinant apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nukentėjusiojo E. J. prašymas priteisti penkių procentų metines palūkanas, ir priteisiant jam penkių procentų metines palūkanas nuo teismo nutarties perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. nuo 2016 m. spalio 7 d., iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Dėl proceso išlaidų

33.       Nukentėjusiojo atstovas advokatas D. Kurpavičius prašo priteisti iš nuteistojo L. P. nukentėjusiojo turėtas atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidas. Kasacinės instancijos teismui pateikta 2018 m. rugpjūčio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. banko mokėjimo nurodymo kopija, pagal kuriuos nukentėjusysis E. J. advokatui už jo teisines paslaugas – susipažinimą su procesiniais dokumentais, teisines konsultacijas ir kasacinio skundo parengimą yra sumokėjęs 1700 Eur.

34.       Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

35.       Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal užstato davėjo M. A. U. P. ir nukentėjusiojo E. J. atstovo advokato D. Kurpavičiaus kasacinius skundus. Kasacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas nedalyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad užstato davėjo kasacinis skundas yra tenkintinas, o nukentėjusiojo atstovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, atmetant vieną iš dviejų reikalavimų, prašoma priteisti nukentėjusiojo turėta atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidų suma proporcingai mažintina ir nukentėjusiajam E. J. iš nuteistojo L. P. priteistina 850 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria L. P. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – užstatas – palikta galioti iki visiško nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. J. įvykdymo bei nutarta 150 000 Eur užstatą, sumokėtą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą, grąžinti M. A. U. P. tik visiškai atlyginus turtinę žalą E. J., ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendį be pakeitimų.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio dėl penkių procentų metinių palūkanų priteisimo. 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria atmestas nukentėjusiojo E. J. prašymas priteisti penkių procentų metines palūkanas. 

Priteisti nukentėjusiajam E. J. iš nuteistojo L. P. penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 250 786,26 Eur sumą nuo teismo nutarties perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. nuo 2016 m. spalio 7 d., iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Priteisti nukentėjusiajam E. J. iš nuteistojo L. P. 850 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                          Armanas Abramavičius

                                                                          Aldona Rakauskienė

                                                                          Audronė Kartanienė