Administracinė byla Nr. A-130-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01730-2015-2

                                          Procesinio sprendimo kategorija 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. B., V. L. J., J. K. A., J. R. B. ir G. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. A. B., V. L. J., J. K. A., J. R. B. ir G. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 155-320-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 49SF-14.49.104)-5587 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įrašyti H. Z. B. pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam sklypui gauti; 4) netenkinus anksčiau nurodytų reikalavimų, atnaujinti paveldėtojams terminą pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą H. Z. B. nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 5259.

Pareiškėjai paaiškino, kad jų motina H. Z. B., visą savo amžių gyvenusi (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, ir mirusi 1996 m., Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės, jos motinos, A. P. nuosavybės teise šioje vietoje valdytą 0,0975 ha žemę ir grąžinti ją natūra. Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1992 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 181-653 ,,Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. H. Z. B.“ buvo atstatyta nuosavybės teisė į jos turėtą 555,5 kv. m ploto žemės sklypą. Šio dokumento 3 punkte nurodyta, kad nuosavybės atstatymo būdai: natūra, prie dalinės nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies (neatlygintinai grąžinamos žemės plotas sumažintas 43/100, kadangi tokią namo dalį savininkė perleido kitam asmeniui). Remiantis šiuo sprendimu ir vykdant Vilniaus miesto mero 1992 m. spalio 22 d. potvarkį Nr. 2161V ,,Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. H. Z. B.“ Vilniaus miesto valdyba 1994 m. kovo 31 d. potvarkiu Nr. 61IV ,,Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“ H. Z. B. suteikė neatlygintinai natūra 555,5 kv. m ploto žemės sklypą prie jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjai pabrėžė, kad atsakovas negrąžina likusios žemės ir vilkina sprendimo priėmimą. Po motinos H. Z. B. mirties pareiškėjai daug kartų kreipėsi su prašymais grąžinti žemę natūra ir įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam sklypui gauti, tačiau prašymai patenkinti nebuvo. Po 20 metų po nuosavybės teisių atstatymo Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario mėn. raštu pažymėjo, kad į buvusios savininkės A. P. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, turėtą žemę jiems neatkurtas 0,0405 ha plotas, ir nurodė būdus nuosavybės teisei atkurti. Pareiškėjai nurodė, kad Tarnybos specialistė paaiškino, jog už neatkurtą plotą jie gali iki 2012 m. birželio 1 d. prašyti suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, tačiau privalo pateikti senelės A. P. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, valdytos žemės nuosavybės teisę patvirtinančius, išverstus į lietuvių kalbą bei kitus notariškai patvirtintus dokumentus. Pareiškėjai pažymėjo, kad prašymą ir visus nurodytus dokumentus 2012 m. gegužės 7 d. pristatė Tarnybos Vilniaus miesto skyriui. 2009 m. vasario mėnesį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius H. B. buvo atsiuntęs 2009 m. spalio 20 d. raštą Nr. S 22-742, kuriame konstatuojama, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 2.3-15429(01) H. Z. B. pavardė išbraukta iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Jų motina H. Z. B. buvo labai aiškiai pasirinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdus, t. y. ten, kur ji gimė, gyveno iki pat mirties – gauti natūra, ir ten, kur ji jau nebegalėjo atgauti natūra, – ekvivalentine natūra. Pareiškėjai nurodė, kad Tarnybai 2015 m. sausio 18 d. pateikė skundą „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus veiksmų, neveikimo ar piktnaudžiavimo atkuriant nuosavybės teises į žemę pil. H. Z. B.“. Pareiškėjų manymu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad H. Z. B., mirusi 1996 m. kovo 6 d., nepasirinko nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo ir skundžiamais sprendimais atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymus H. Z. B. pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 31 d. potvarkiu 61IV „Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“ H. Z. B. suteiktas neatlygintinai natūra 555,5 kv. m ploto žemės sklypas prie jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies. Likęs neatkurtas plotas – 419,5 kv. m žemės. Atsakovas pabrėžė, kad institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), bei kitais teisės aktais. Nauji žemės sklypai individualiai statybai perduodami neatlygintinai nuosavybėn vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi bei Tvarkos 34, 37 ir 38 punktais. Atsakovas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nustato, jog jeigu pirminiame prašyme nekonkretizuota, į kokią turėtos žemės dalį prašoma atkurti nuosavybės teises skirtingais nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdais, ir nėra kitų papildomų dokumentų (prašymų, pranešimų), kuriuose pilietis būtų išreiškęs valią papildomai (patikslinęs pirminį prašymą), laikytina, kad pilietis nepasirinko nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Atsižvelgęs į tai, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įsigaliojo nuo 2002 m. spalio 15 d.) buvo nustatyta kalendorinė data ir apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (taip pat ir pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę), t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai, kaip mirusios pretendentės H. Z. B. turto paveldėtojai, šiuo atveju pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, galėjo tik iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos (2003 m. balandžio 1 d.). Atsakovas pažymėjo, kad turto paveldėtojų G. J., J. B. ir V. A. B. 2012 m. gegužės 7 d. prašymai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Tarnybos Vilniaus miesto skyriui pateikti praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus, todėl negalėjo būti tenkinami. Kadangi H. Z. B., mirusi 1996 m. kovo 6 d., nepasirinko nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o turto paveldėtojai valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo išreiškę, atsakovo manymu, pareiškėjų prašymas H. Z. B. pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę yra atmestinas. Atsakovas pažymėjo, kad H. Z. B. už negrąžintą buvusios savininkės A. P. iki nacionalizacijos turėtą turtą 419,5 kv. m žemės plotą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniaus mieste, nuosavybės teisės gali būti atkurtos atlyginant pinigais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu panaikino Tarnybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 155-320-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 49SF-14.49.104)-5587 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis įstatymu, Tvarka bei kitais teisės aktais. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nustatė, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5259, pateiktą 1924 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo aktą, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje prie (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, sudaryto 1912 metais, Vilniaus miesto magistrato Techninio skyriaus 1923 m. sausio 3 d. pažymos kopiją bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, H. Z. B. yra pretendentė į buvusios savininkės A. P. turėtos žemės 0,0975 ha ploto sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) g., Vilniuje.

Teismas pažymėjo, kad H. Z. B. 1991 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė tipinės formos pirminį prašymą dėl nuosavybės teisės atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tipinės formos prašyme buvo nurodyti galimi pasirinkti turto grąžinimo būdai: natūra; ekvivalentine natūra; išpirkimas (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba akcijas; įskaitymas panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo).

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1992 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 181-653 atstatė H. Z. B. nuosavybės teisę natūra į jos turėtą 555,5 kv. m ploto žemės sklypą prie jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 31 d. potvarkiu 611V „Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“ H. Z. B. suteiktas neatlygintinai natūra 555,5 kv. m ploto žemės sklypas prie jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies. Likęs neatkurtas plotas – 419,5 kv. m žemės.

Teismas vadovavosi Tvarkos 9 punktu, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog dalis žemės Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1992 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 181-653 buvo atstatyta H. Z. B. natūra (į jos turėtą 555,5 kv. m ploto žemės sklypą), ir darė išvadą, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises natūra ir jos nekeitė, todėl jos teisių paveldėtojai (pareiškėjai) neturi teisės keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Teismas pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi nustatytas terminas yra specialus ginčo santykiams, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies terminai bei šio termino atnaujinimo pagrindai netaikomi ir pareiškėjų prašymas atnaujinti paveldėtojams terminą pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą H. Z. B. nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 5259 atmestinas. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog H. Z. B. nepasirinko nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundo reikalavimai panaikinti Tarnybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 155-320-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 18 sprendimą Nr. 49SF-14.49.104)-5587 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ yra pagrįsti, todėl tenkintini.

Teismas atmetė pareiškėjų skundo reikalavimą įpareigoti Tarnybą įrašyti H. Z. B. pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam sklypui gauti, nes šio klausimo išsprendimas priskirtinas atsakovo kompetencijai. Teismui panaikinus skundžiamus sprendimus, atsakovas privalo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjų reikalavimas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 1 ir 4 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodo, kad H. Z. B. 1991 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė tipinės formos pirminį prašymą dėl nuosavybės teisės atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tipinės formos prašyme buvo nurodyti galimi pasirinkti turto grąžinimo būdai, tačiau H. Z. B. nepasirinko nei vieno tipinės formos prašyme nurodytų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdų, t. y. konkrečios valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo neišreiškė. Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjai per įstatymo numatytą terminą nepasinaudojo teise pateikti prašymą pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjai, kaip mirusios pretendentės H. Z. B. turto paveldėtojai, nepareiškė ir nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą iki 2003 m. balandžio 1 dienos.

Pareiškėjai V. A. B., V. L. J., J. K. A., J. R. B. ir G. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pripažinti, kad atsakovas nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. vasario 20 d. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5259 H. Z. B. nevykdė savo pareigų, išreikalauti iš Tarnybos piliečių prašymų registracijos žurnalus dėl nuosavybės teisių atstatymo už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1991 m. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę 1992 m., 1993 m., 1994 m., 1995 m., išreikalauti iš Tarnybos perdavimo priėmimo aktus, surašytus Vilniaus miesto savivaldybės piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1996 metais perduodant dokumentus, bylas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 28 Eur už žyminį mokestį ir 100 Eur už pareiškimo dėl trūkumų šalinimo parengimą ir skundo tikslinimą.

Pareiškėjai pažymi, kad atsakovo pateikti dokumentų perdavimo priėmimo aktai Vilniaus miesto savivaldybės piliečių nuosavybės teisių grąžinimo tarnybos 1996 m. kovo 4 d. buvo perduoti ne Vilniaus apskrities viršininko administracijai, o Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo skyriaus archyvui, kuris 2002 m. birželio 6 d. perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Pareiškėjai daro išvadą, kad atsakovas sąmoningai nuslėpė priede Nr. 1 pateiktą dokumentą tam, kad 2002 m. birželio 6 d. gautus dokumentų perdavimo priėmimo aktus galėtų pateikti kaip 1996 m. kovo 4 d. gautus dokumentų perdavimo aktus. Pareiškėjai daro išvadą, kad atsakovas vietoje prašomų dokumentų pateikė kitus, tuo, pareiškėjų manymu, bandydamas nuslėpti reikalaujamus 1996 m. kovo 4 d. atsakovo gautus dokumentų perdavimo priėmimo aktus. Pareiškėjai nurodo, kad H. Z. B. yra jiems minėjusi, jog už neatkurtą žemės sklypo plotą paveldėtojai gaus naują sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pareiškėjai pabrėžia, kad atsakovas neteisingai nurodo, jog H. Z. B. savo prašyme konkrečios valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo neišreiškė. Pareiškėjai remiasi Tvarkos 9 punktu ir pažymi, kad H. Z. B. pretendavo susigrąžinti buvusios savininkės A. P. turėtą žemę 0,0975 ha žemės sklypą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 0,1080 ha ploto žemės sklype. 1991 m. gruodžio 18 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Piliečių nuosavybės teisių tarnybą ir ten išreiškusi savo norą susigrąžinti savo motinos turėtą žemės sklypą natūra užpildė prašymą taip, kaip jai nurodė tarnybos specialistai. Pareiškėjai remiasi Tvarkos 5 punktu, pažymi, kad Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybai nekilo jokių abejonių dėl H. Z. B. pasirinkto nuosavybės teisų atkūrimo būdo – žemės grąžinimo natūra. Tai patvirtina nuosavybės teisės grąžinimo byloje Nr. 5259 esantis dokumentas kopija, padaryta iš 1991 m. piliečių prašymų registracijos žurnalo, kuriame 653 numeriu užregistruotas H. Z. B. prašymas dėl žemės grąžinimo. Pareiškėjų teigimu, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimo bylą specialistė nesilaikė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 punkto, Tvarkos 3 punkto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos ir Tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjams į miesto teritorijoje esančią žemę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies,  pripažinęs, kad jie turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nebegali keisti jų motinos išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Skundžiamus atsakovo sprendimus teismas panaikino kaip neteisėtus.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas bei priimtas tinkamai įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pretendentų valios dėl būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės, išraiška.

Teisėjų kolegija, atlikdama ABTĮ 136 straipsnyje numatytą pareigą patikrinti visą bylą, visu pirma pastebi, jog administracinėje byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjai yra tinkami subjektai nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, kadangi pareiškėjų motina H. Z. B. 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinos valdytą žemę, Vilniaus miesto valdybos  ir mero aktais 1992-1994 metais jai buvo atstatyta nuosavybės teisė į 0,05555 ha ploto žemės sklypą natūra, o nuosavybės teisės į 0,04195 ha žemės sklypo dalį iki šiol neatkurtos  Pareiškėjų motina 1996 metais mirė, todėl pareiškėjai paveldėjo visas jos turtines teises, tarp jų ir teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Atkurti nuosavybės teises, grąžinant likusią žemę natūra, galimybės nėra.

Ginčo šalys iš esmės nesutaria dėl to, ar pareiškėjai gali išreikšti ar pakeisti anksčiau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo jų pasirinktu būdu, tai yra: už negrąžintą natūra žemės sklypo dalį gauti naują sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Taigi nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš esmės pirmiau minėto reguliavimo kitimas yra siejamas su nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Atkūrimo įstatymo (2011 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. XI-1650 redakcija) 21 straipsnio pakeitimu, kurio aiškinamajame rašte nurodoma, kad Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę mieste būdų – atlyginti vertybiniais popieriais ar atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje – piliečiai nesirenka, šie būdai jų netenkina, todėl įstatyme numatytą kompensavimo būdą atlyginimą vertybiniais popieriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. spalio 26 d. protokoliniu sprendimu Nr. 69 laikinai sustabdė ir siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, svarstytinas papildomo atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdo – pinigais (išmokant juos per keletą metų) – parinkimas. Įstatymo projektu buvo siekiama išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei, be to, praplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę miestuose, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdų sąrašą ir tais atvejais, kai piliečio prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėtų priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

2014 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas panaikino iki tol galiojusią Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, o pagal to paties straipsnio 4 dalį numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Teisėjų kolegija, aiškindama visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo  prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų sprendimų priėmimo, turinį, daro išvadą, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises, turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. - ir pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Kartu nuosavybės teises atkuriančiai institucijai, jei pilietis nepasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ar pasirinko tokį būdą, kuriuo nuosavybės teisės negali būti atkurtos, iki 2012 m. vasario 1 d. buvo suteikta teisė pačioms  parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o vėliau -  tik atkurti nuosavybės teises, atlyginant pinigais.

Pasisakydama dėl galimybės atnaujinti terminą pareiškėjams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nurodyti specialūs naikinamieji terminai negali būti atnaujinami ABTĮ 33 straipsnyje numatyta tvarka ir  pagrindais, todėl šis pareiškėjų reikalavimas pagrįstai atmestas.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad  H. Z. B., o po jos mirties – pareiškėjai - iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė 1991 metais išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. H.Z. B. 1991 m. gruodžio 18 d. užpildė tipinį prašymą, konkrečiai nenurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tačiau vėlesni H.Z. B. ir Vilniaus miesto valdybos veiksmai rodo, kad pareiškėjų motina pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra, t.y. suteikti jai neatlygintinai naudojamą žemės sklypą prie gyvenamojo namo buvusios nuosavybės teise valdytos žemės vietoje. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog H.Z. B. iš esmės pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – grąžinti žemę natūra. Kaip jau minėta, šios valios H. Z. B., o po jos mirties – pareiškėjai - iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė.

Darytina išvada, kad pareiškėjai nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. turėjo teisę atsakovo tik prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Vėliau, iki 2015 m. kovo 1 d. jie galėjo prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Kitokių atlyginimo už valstybės išperkamą žemę atlyginimo būdų įstatymų leidėjas nebenumatė. Apie abu paminėtus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus pareiškėjai buvo informuoti atsakovo 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr.49SF-(14.49.104)-4280 ir 2014 lapkričio 4 d. raštais Nr.49SF-(14.49-104)-1512 ir 1513. Pareiškėjai 2015 m. vasario 27 d. raštu pasinaudojo savo teise ir pageidavo už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įrašyti H. Z. B. pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę naujam sklypui gauti, nėra pagrįstas, todėl netenkintinas.

Padaręs teisingas išvadas dėl pareiškėjų motinos bei pačių pareiškėjų valios išraiškos, pasirenkant būdą, kuriuo bus atlyginta už valstybės išperkamą žemę, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamų atsakovo sprendimų esmę ir turinį. Tiek Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 49SF-14.49.104)-5587 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, tiek ir Tarnybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 155-320-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo yra motyvuoti ir pagrįsti teisės aktais, juo priimant nebuvo padaryta kokių nors procedūrinių pažeidimų. Skundžiamuose sprendimuose išdėstytos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimo galimybėmis pareiškėjams ir padarytos išvados yra teisingos, todėl pirmosios instancijos teismas juos panaikino be pagrindo, akcentavęs vien tai, kad Tarnyba neteisingai traktuoja H.Z. B. valios išraišką. Ši aplinkybė neturėjo esminės reikšmės priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nebuvo pakankama, norint  juos panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį, kuria tenkinti pareiškėjų reikalavimai ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 49SF-14.49.104)-5587 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 155-320-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“.

Pareiškėjai savo atsiliepime į apeliacinį skundą  be kita ko, prašė pripažinti, kad atsakovas nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. vasario 20 d. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5259 H. Z. B. nevykdė savo pareigų; išreikalauti iš Tarnybos piliečių prašymų registracijos žurnalus dėl nuosavybės teisių atstatymo už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1991 m. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę 1992 m., 1993 m., 1994 m., 1995 m.; išreikalauti iš Tarnybos perdavimo priėmimo aktus, surašytus Vilniaus miesto savivaldybės piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1996 metais perduodant dokumentus, bylas Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pakartotinis bylos nagrinėjimas, o yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas (ABTĮ 136 straipsnis), atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, į nagrinėjamai individualiai bylai aktualius faktinius ir teisinius aspektus. Pareiškėjai patys apeliacinio skundo nėra padavę, todėl šioje  proceso stadijoje negali kelti jokių materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė, kad bylos esmei atskleisti būtų būtina reikalauti papildomus įrodymus, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme. Taigi minėti pareiškėjų prašymai netenkintini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria buvo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 155-320-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 49SF-14.49.104)-5587 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.