Civilinė byla Nr. 2-619-241/2015

Proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Sunonis“ atstovo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Būrai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties, kuria patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos finansinis reikalavimas, atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Sunonis“ bankroto byloje, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 21 d. nutartimi pripažino AB „Sunonis“ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti dėl bankroto.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu patvirtinti 3 576,23 Eur kreditorinį reikalavimą, tačiau bankroto administratorius atsisakė tenkinti šį reikalavimą, kadangi BAB „Sunonis“ veiklos nevykdo, sutarčių dėl komunalinių atliekų tvarkymo nebuvo pasirašiusi.

Teisme gautas bankroto administratoriaus UAB „Būrai“ pareiškimas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo ginčijimo, kuriuo prašoma Vilniaus rajono savivaldybės administracijos finansinį reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Prašymas motyvuojamas tuo, kad BAB „Sunonis“ su Vilniaus rajono savivaldybės administracija sutarčių dėl komunalinių atliekų tvarkymo nurodytu laikotarpiu nėra sudariusi, nuo bankroto bylos iškėlimo įmonė veiklos nevykdo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi priteisė Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš BAB „Sunonis“ bankroto administratoriaus UAB „Būrai“ administravimo išlaidų, skirtų administruoti BAB „Sunonis“ bankrotą, 3 576,23 Eur.

Teismas nustatė, kad BAB „Sunonis“ yra nekilnojamojo turto, esančio Krantinės g. 17, Vaidotų k., Pagirių sen., Vilniaus r., savininkas. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 buvo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai. Teismas pažymėjo, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas pagal nekilnojamojo turto paskirtį apskaičiuojant nekilnojamojo turto naudingą plotą, todėl ši rinkliava siejama su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio turto dydžiu, tad BAB „Sunonis“, būdama nekilnojamojo turto savininke, patenka į asmenų, turinčių prievolę mokėti rinkliavą, sąrašą. Bankroto administratoriaus argumentus, jog jis nežinojo apie priskaičiuotą mokestį, nes pranešimai buvo siunčiami ne tuo adresu, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė neatleidžia bankrutuojančios įmonės, kaip nekilnojamo turto savininko, nuo pareigos mokėti mokestį, nes mokestis buvo įvestas priėmus vietos savivaldos teisės aktą, kuris viešai skelbiamas ir turėjo būti žinomas bankroto administratoriui. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu bankroto administratoriaus argumentą, jog prievolės mokėti vietinę rinkliavą AB „Sunonis“ neturi, nes nevykdo veiklos. Teismas atkreipė dėmesį, kad vietinės rinkliavos dydis nustatytas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduodamą atliekų kiekį ar vykdomos veiklos apimtį, o nustatytas fiksuota suma pagal nekilnojamojo turto paskirtį apskaičiuojant nekilnojamojo turto naudingą plotą, todėl aplinkybė, ar įmonė veiklą vykdo, ar ne, yra teisiškai nereikšminga. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius apskaičiuoto rinkliavos dydžio neginčija, mokesčio dydį patvirtina byloje pateikti įrodymai. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės reikalavimas yra pagrįstas byloje esančiais duomenimis, todėl jį tenkino.

Teismas vadovavosi ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro išlaidos įmonės atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Teismas pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto procese gautų lėšų), kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, kad įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti kreditorius, apmokamos būtent ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos reikalavimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas nuo bankroto bylos iškėlimo veiklos nevykdo, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu iš bankrutuojančios įmonės gali būti reikalaujama mokėti pinigines sumas už atliekų tvarkymą bankroto proceso metu. Nekilnojamasis turtas buvo įgytas (priteistas) jau bankroto proceso metu. Nekilnojamojo turto teritorijoje nėra sukaupta atliekų, kurias reikėtų tvarkyti. Be to, administratoriui apie pareiškėjo reikalavimus tapo žinoma tik 2014 m. lapkričio 4 d. gavus raštą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

2. Pareiškėjas prašė teismo patvirtinti kreditorinį reikalavimą, tačiau nereiškė reikalavimo dėl piniginių lėšų priteisimo, o teismas nutartimi priteisė iš bankroto administratoriaus 3 576,23 Eur administravimo išlaidų, tokiu būdu peržengdamas byloje pareikštus reikalavimus.

3. Teismas ieškinį patenkino ne tuo pagrindu, taip pat pakeitė ieškinio dalyką. Net jeigu pareiškėjo finansinis reikalavimas būtų laikomas pagrįstu, šis reikalavimas gali būti reiškiamas tik atsakovui, tvirtinant kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, tačiau ne įmonės bankroto administratoriui, kadangi administratorius yra atsakovo atstovas ir nėra pareiškėjo skolininkas.

4. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį. ĮBĮ 23 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina įmonės kreditorių susirinkimas. BAB „Sunonis“ bankroto byla nagrinėjama bendra šiame įstatyme nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka, todėl klausimus dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, piniginių lėšų skyrimo sprendžia kreditorių susirinkimas. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtina įmonės kreditorių reikalavimus, tačiau teismui nesuteikta teisė tvirtinti administravimo išlaidų ar tokių išlaidų priteisti iš bankroto administratoriaus.

5. Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš bankroto administratoriaus priteista administravimo išlaidų suma yra didesnė nei kreditorių susirinkimo patvirtintos bankroto administratoriaus administravimo išlaidos, o tai prieštarauja ĮBĮ 36 straipsnio nuostatoms ir pažeidžia bankroto administratoriaus teises ir interesus.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmestini atsakovo atstovo argumentai dėl atsakovo veiklos nevykdymo ir pareigos mokėti rinkliavą nebuvimo, kadangi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, ji siejama su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu savivaldybės teritorijoje ir šio nekilnojamojo turto dydžiu.

2. Priteisdamas iš BAB „Sunonis“ 3 576,23 Eur iš bankroto administratoriaus administravimo išlaidų teismas neišėjo už reikalavimo ribų, kadangi reikalavimo dalykas buvo skola, o teismas būtent ir tenkino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos reikalavimą dėl skolos už komunalinių atliekų surinkimą priteisimo. Materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu.

3. Atsakovo atstovo argumentai, kad 3 576,23 Eur priteisti iš administravimo išlaidų viršija kreditorių susirinkimo patvirtintas bankroto administratoriaus administravimo išlaidas, atmestini. Teismų praktikoje pažymima, kad kreditorių susirinkimo nustatyta maksimali išlaidų riba nereiškia, jog administratorius turi visas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje numatytas išlaidas išnaudoti. Jeigu administratoriaus patirtinos išlaidos yra didesnės, jis kreditorių susirinkimui gali teikti pasiūlymą dėl šių išlaidų patikslinimo (padidinimo) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-618/2012).

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pareiškėjui iš bankrutavusio atsakovo administravimo išlaidų priteista vietinės rinkliavos suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismas priteisė iš atsakovo bankroto administravimui skirtų lėšų 3 576,23 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Administratorius teismo nutartį ginčija, teigdamas, kad bankrutavusi AB „Sunonis“ neturi pareigos mokėti tokią rinkliavą, kadangi nuo bankroto bylos iškėlimo (2005-05-20) jokios veiklos nevykdo, nekilnojamojo turto teritorijoje tvarkytinų atliekų nebuvo prikaupta.

Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus laiko nepagrįstais. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte įtvirtinta viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų – vietinių rinkliavų nustatymas. Rinkliavų  įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Šio įstatymo 3 straipsnyje reglamentuota, kad rinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką. Rinkliavų  įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Vilniaus rajono savivaldybė, vadovaudamasi minėtų teisės aktų nuostatomis bei įgyvendindama Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T3-408 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo planą, nuo 2012 m. gegužės 1 d. įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. T3-301, 2011 m. gruodžio 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas T3-507). Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301, 5 punkte numatyta, kad atliekų turėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų, o 9 punkte reglamentuota, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Šių nuostatų 19.1 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenų bazėje registruojami asmens, kuriam savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai ar kuris kitu pagrindu teisėtai valdo ar naudoja šiuos objektus, vardas, pavardė arba juridinio asmens pavadinimas. Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 9 punkte (nauja redakcija patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38) numatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose, nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2014 m. sausio 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomos aplinkybės, kad atsakovas nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra sudaręs jokių sutarčių, kad nevykdo veiklos, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies  8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimų pagrindu. Vadovaujantis aptartu reguliavimu bei teismų praktika, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto atitinkamos savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Byloje nustatyta, kad atsakovui nuo 2012 m. gruodžio 12 d. Vilniaus rajone nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gamybos pastatai (8 t., 54-65 b. l.). Šios faktinės aplinkybės ir paminėtas teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovui tenka pareiga mokėti aptariamą vietinę rinkliavą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015, yra nurodęs, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319 patvirtintame vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos apraše įtvirtintas lengvatų dydis ir jų suteikimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgijęs teisę į minėtą lengvatą, tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas, todėl atleisti jį nuo rinkliavos mokėjimo nėra teisinio pagrindo.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl rinkliavos išieškojimo iš atsakovo, o atsakovo argumentai, kad nurodytu laikotarpiu jis veiklos nevykdė ir komunalinių atliekų neturėjo, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Su apelianto argumentais, kad teismas, priteisdamas iš atsakovo administravimo lėšų reikalaujamą sumą, peržengė pareikšto reikalavimo ribas, nes pareiškėjas, prašydamas patvirtinti kreditorinį reikalavimą, neteikė prašymo dėl piniginių lėšų priteisimo, sutikti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į bankroto administratorių prašydamas patvirtinti 12 348 Lt (3 576,23 Eur) kreditorinį reikalavimą, atsakovo bankroto administratoriui su šiuo reikalavimu nesutikus, administratorius kreipėsi į teismą. Pareiškėjas atsiliepime į bankroto administratoriaus pareiškimą dėl finansinio reikalavimo ginčijimo prašė susidariusią rinkliavos sumą sumokėti iš atsakovo bankroto administravimo lėšų. Priteisdamas rinkliavos sumą iš atsakovo bankroto administravimui skirtų lėšų teismas tenkino pareiškėjo prašymą, todėl reikalavimo ribų neperžengė. 

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu rinkliavos sumą priteisti iš atsakovo bankroto administravimui skirtų lėšų. Apelianto teigimu, teismams nesuteikta teisė bankroto byloje tvirtinti administravimo išlaidas ir tuo labiau jas priteisti iš bankroto administratoriaus. Apeliantas nurodo, jog iš įmonės bankroto administravimo išlaidų priteista suma yra didesnė nei kreditorių susirinkimo patvirtintos bankroto administravimo išlaidos, o tai prieštarauja ĮBĮ 36 straipsnio nuostatoms ir pažeidžia bankroto administratoriaus teises ir interesus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas rinkliavos sumą priteisė ne iš bankroto administratoriaus, o iš bankrutavusios įmonės  administravimui skirtų lėšų, todėl negalima sutikti su bankroto administratoriaus argumentais, jog piniginės sumos buvo priteistos ne iš atsakovo, o iš jo atstovo.

Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį. Nurodytų išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal bendrą principą administravimo išlaidos turi turėti būtinumo požymį – tai yra tokios išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2013). Prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūromis, įvykdyti būtinos bankrutuojančios įmonės išlaidos laikomos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-301/2009). Prie tokių išlaidų įprastai teismų praktikoje priskiriamos administratoriui perduoto bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos, nes akivaizdu, kad tokio pobūdžio išlaidos būtinos siekiant išsaugoti tinkamą turto būklę, taip savo ruožtu užtikrinant galimybę jį parduoti už gerą kainą ir kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad rinkliavos suma susidarė po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šias išlaidas teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo bankroto administravimui skirtų lėšų.

Rinkliavos priteisimo iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų pagrįstumą apeliantas ginčija ir tuo, kad priteista suma viršija kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintą administravimo išlaidų sumą. ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas, balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti ir keisti administravimo išlaidų sąmatą bei disponavimo administravimo išlaidomis tvarką yra įtvirtinta ir ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje. Iš šių normų turinio galima daryti išvadą, kad administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas nėra visais atvejais galutinis, kadangi kreditoriams, atsižvelgiant į esamus objektyvius naujai paaiškėjusius duomenis, numatyta teisė pakeisti sąmatą. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad kreditorių susirinkimas turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą, nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013). Taigi bankroto administratorius, gavęs duomenų apie objektyviai būtinas administravimo išlaidas, turi įtraukti jas į administravimo išlaidų sąmatą ir inicijuoti administravimo išlaidų sąmatos pakeitimą, pateikdamas ją tvirtinti kreditorių susirinkimui, o jau kreditorių susirinkimui nepagrįstai atsisakius keisti sąmatą ir įtraukti bankroto procedūroms vykdyti būtinas išlaidas – ginčyti tokį kreditorių susirinkimo nutarimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad rinkliavos priteisimas iš administravimui skirtų lėšų yra nepagrįstas ir pažeidžia bankroto administratoriaus teises.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, pažeidė ir netinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias ĮBĮ normas, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 263 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                      Danutė Gasiūnienė

Audronė Jarackaitė

Dalia Kačinskienė