Baudžiamoji byla Nr. 2K-75/2014
Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00042-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.13 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjui Grigorijui Leonovui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį 13 000 Lt (100 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuspręsta: vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuoti T. M. turtą už 350 000 Lt; išieškoti iš T. M. 44 Lt proceso išlaidų valstybei.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutartimi nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 2 d., Panevėžyje, tiksliau nenustatytoje vietoje, pagal pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN Nr. 055001, iš UAB „A“ (buvusios UAB „JDC“) gavo 350 000 Lt, kuriuos pagal 2008 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį Nr. 2008/12/16/1 buvo paskolinęs UAB „JDC“, taip turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą (350 000 Lt), žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio l dalį, 3 straipsnio 1, 3 dalis, 1891 straipsnio 1 dalį. Remiantis BK 2 straipsnio l dalimi, asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Pasak nuteistojo, abiejų instancijų teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad turtą jis įgijo 2011 m. vasario 2 d. susigrąžindamas paskolą, ir tai pripažino nusikalstamos veikos padarymo laiku. Iš 2008 m. gruodžio 16 d. paskolos sutarties Nr. 2008/12/16/1 matyti, kad jis paskolino 350 000 Lt UAB „JDC“, tai patvirtina 2008 m. gruodžio 16 d. kasos pajamų orderis. Šioje sutartyje buvo numatytas paskolos grąžinimo terminas 2009 m. birželio 16 d., taip pat nurodyta, kad paskola gali būti padengta nekilnojamuoju turtu – pastatu, esančiu Panevėžyje, Savanorių a. 2A. UAB „JDC“, siekdama įvykdyti 2008 m. gruodžio 16 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje numatytas sąlygas, t. y. iki 2009 m. birželio 16 d. grąžinti T. M. 350 000 Lt, 2009 m. spalio 19 d. skolos padengimo sutartimi perdavė jo nuosavybėn pastatą, esantį Panevėžyje, Savanorių g. 2A. Panevėžio apygardos teismui 2009 m. spalio 19 d. nutartimi pripažinus skolos padengimo sutartį negaliojančia, UAB „A“ (buvusi UAB „JDC“) 2011 m. vasario 2 d. išmokėjo T. M. 350 000 Lt pagal pinigų išmokėjimo kvitą.
Kasatorius pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. 5-5/72 konstatuota, jog jo (kasatoriaus) vardu 2008 m. gruodžio 16 d. įforminti dokumentai – paprastasis neprotestuotinas vekselis ir kasos pajamų orderis – neįrodo realaus paskolos suteikimo bei tokiu būdu gautų lėšų buvimo fakto ir neleidžia vienareikšmiškai pagrįsti nurodytų pinigų įsigijimo šaltinį; pagal tyrimo metu nustatytas aplinkybes UAB „JDC“ kreditavimo dienai (2008 m. gruodžio 16 d.) T. M. kredito įstaigose ar teisėtais būdais įgytų grynųjų pinigų 350 000 Lt negalėjo turėti. Tokia specialisto išvada teismams pagrindus savo sprendimus, tapo nebeaišku, ar jie pripažįsta T. M. 2008 m. gruodžio 16 d. skolinus 350 000 Lt UAB „JDC“ ar ne, nes šioje specialisto išvadoje konstatuota ir tai, kad T. M. 2008 metais įgytos lėšos – 350 000 Lt, nepateikus jų kilmę pagrindžiančių dokumentų, pripažįstamos pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių, be to, specialistas nustatė ir apskaičiavo, kad T. M. nesumokėjo į biudžetą 84 000 Lt gyventojo pajamų mokesčio (24 proc. nuo 2008 m. gautų pajamų). Tačiau teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nenurodė jokių motyvų, kaip vertina šią faktinę aplinkybę ir kodėl šį įrodymą atmeta.
Nuteistojo manymu, pirmiau nurodyti duomenys patvirtina, kad jo pajamos – 350 000 Lt – buvo gautos ir panaudotos 2008 metais suteikiant įmonei paskolą, kuri 2009 m. spalio 19 d. skolos padengimo sutartimi buvo grąžinta perduodant nekilnojamąjį turtą. Taigi, dar prieš įsigaliojant baudžiamajam įstatymui, numatančiam atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, su šia pinigų suma du kartus buvo atlikti sandoriai ir 2011 m. vasario 2 d. 350 000 Lt paskola buvo grąžinta pinigais, nes sutartis, numatanti skolos padengimą nekilnojamuoju turtu, Panevėžio apygardos teismo buvo pripažinta negaliojančia CK 1.136–1.138 straipsnių pagrindu. Kasatorius mano, kad tokius veiksmus būtų galima laikyti tęstinė veika, jeigu jis būtų suteikęs paskolą po BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d., ir atsiėmęs ją 2011 m. vasario 2 d. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuo 2008 m. gruodžio 16 d. (pinigų skolinimo momento) iki 2010 m. gruodžio 11 d. (BK 1891 straipsnio normos įsigaliojimo) iš nuteistojo T. M. nėra pagrindo reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio, tačiau padarė klaidingą išvadą teigdamas, jog inkriminuojamo nusikaltimo dalyką – turtą – jis įgijo 2011 m. vasario 2 d. ir nuo šio momento įrodinėtina jam inkriminuota nusikalstama veika. Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesiaiškinta, ar 350 000 Lt jis galėjo įgyti teisėtais būdais iki 2011 m. vasario 2 d., nes specialisto išvadoje buvo tirtas laikotarpis tik iki 2008 m. gruodžio 16 d. Taigi kyla neaiškumų dėl BK 1891 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumo, t. y. „turėjimo“ momento. Šiuo konkrečiu atveju T. M. iš turimų pinigų suteikė paskolą įmonei 2008 m. gruodžio 16 d., todėl nuo to momento veika laikytina baigta. Tai patvirtina ir pirmiau nurodyta specialisto išvada, kurioje nustatyta mokestinė atsakomybė – 84 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio nuo 2008 metais gautų 350 000 Lt pajamų. Kasatoriaus manymu, jeigu veikos baigtumo momentas būtų aiškinamas taip, kaip nurodo teismai, asmenys, negalintys įrodyti turimo turto kilmės, negalėtų reikalauti grąžinti paskolos, nežiūrint į tai, kada ji buvo suteikta, t. y. tokia situacija būtų kriminalizuojama, nepriklausomai nuo to, kada turtas buvo legalizuotas. Tai prieštarautų BK 3 straipsnio nuostatoms, pagal kurias veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.
Kasatorius pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, yra konstatavęs, jog baudžiamoji teisė negali būti aiškinama plečiamai ir kaltinamojo nenaudai. Nusikaltimas turi būti aiškiai numatytas įstatyme. Šis reikalavimas įvykdomas tada, kai asmuo pagal esamus juridinius kriterijus gali suvokti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam atsakomybę. Kasatorius mano, kad BK 1891 normos taikymas yra neaiškus dėl dviprasmiškumo ir painaus normos turinio, neatitinkančio teisinio aiškumo principo.
Nuteistojo T. M. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 1891 straipsnio taikymo
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje, dalykas yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Pabrėžtina ir tai, kad, remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Pažymėtina, kad kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę. Remiantis BK 1891 straipsnyje pateikta neteisėto praturtėjimo definicija, baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką gali būti taikoma asmenims, įgijusiems turtą tiek savo, tiek kito asmens pajamomis. Tais atvejais, kai turimas turtas ar lėšos jam įgyti gauti iš kito asmens, byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokios konkrečiai aplinkybės rodo, jog turto savininkas žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie neteisėtą kito asmens veiklą ir pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).
Nagrinėjamojoje byloje nesilaikyta svarbių neteisėto praturtėjimo nusikalstamos veikos įrodinėjimo ir taikymo nuostatų.
Byloje nenustatyta ir nebuvo siekiama nustatyti, kokia konkrečiai T. M. turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis. Specialisto išvadoje dėl T. M. pajamų tyrimo nurodyta, kad jo darbiniai santykiai su darbdaviais prasidėjo 2002 m., tačiau nebuvo ilgalaikiai; T. M. laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 16 d. iš viso uždirbo 35 188 Lt. T. M. iš 3 kredito įstaigų buvo paėmęs ilgalaikes paskolas (1998 Lt; 30 000 Lt; 10 000 Lt; 16 000 Lt), kurias jam padėjo grąžinti motina ir pusbroliai. Pats T. M. aiškino, kad, gyvendamas su mama, galėjo taupyti. Tačiau jokių skaičiavimų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie tai, kokią turto dalį T. M. galėjo turėti iš teisėtų pajamų, teismui nepateikta. Nepaisydamas to, teismas konstatavo, kad visa paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma (350 000 Lt) negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, todėl byloje pritaikytas visos šios pinigų sumos konfiskavimas. Iš tokio vertinimo išplaukia, kad T. M. iš teisėtų pajamų apskritai negalėjo sutaupyti ir turėti jokios pinigų sumos, tačiau tokia išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims apie T. M. darbinę veiklą ir pajamas, be to, nedera su protingumo principu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra tinkamai įrodytas ir pats 350 000 Lt turėjimo faktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pinigai, už kurių turėjimą nuteistas T. M., nerasti. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas gali taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą tik visiškai įsitikinęs dėl pajamomis nepagrįsto turto turėjimo realumo. Tai ypač aktualu, kai vertinami piniginiai sandoriai, kuriuos patvirtina tik rašytiniai dokumentai ir (ar) suinteresuotų asmenų parodymai. Tokiais atvejais teismai, konstatuodami buvus turto turėjimo būklei, turi įsitikinti, kad vertinami sandoriai buvo tikri (ne tariami) ir kad kaltinamajam iš tikrųjų nuosavybės teise priklausė inkriminuojama pinigų suma. Tam būtina vertinti ne tik dokumentus, patvirtinančius sandorius, bet ir jų sudarymo logiką, tikslus, kontekstą. Kilus abejonių dėl turtinių sandorių tikrumo, teismai turi imtis pastangų joms pašalinti. Kitaip būtų sudarytos prielaidos taikyti baudžiamąją atsakomybę už veiką, kuri realiai nebuvo padaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje abejonės dėl to, ar T. M. realiai turėjo, skolino ir atgavo 350 000 Lt, nepašalintos. Taip buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Darydama išvadą dėl pinigų turėjimo neįrodytumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias aplinkybes:
Pirma, apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl to, kad T. M. turėjo 350 000 Lt, pagrįstos tik pačių sandorių dalyvių surašytais rašytiniais dokumentais (paskolos sutartimi, vekseliu, kasos pajamų orderiu, pinigų išmokėjimo kvitu). Specialisto išvadoje dėl T. M. pajamų tyrimo konstatuota, kad UAB ,,Jungtinis duonos centras“ 2008 m. gruodžio 16 d. T. M. vardu įforminti dokumentai neįrodo realaus paskolos suteikimo bei tokiu būdu gautų piniginių lėšų buvimo fakto ir neleidžia vienareikšmiškai pagrįsti T. M. nurodytą pinigų įsigijimo šaltinio. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad T. M. neturėjo finansinių galimybių spręsti didesnių asmeninių poreikių. Paskolos suteikimo dieną T. M. ilgalaikio ir trumpalaikio turto, registruoto jo vardu, neturėjo (T. 1, b. l. 156). Nėra jokių duomenų nei apie T. M. galimus neteisėtus pajamų šaltinius, nei apie jo neproporcingai didelius išlaidavimus.
Antra, nors piniginių sandorių buvimą nagrinėjamojoje byloje patvirtino patys minėtų sandorių dalyviai (T. M. ir R. R.), tačiau šių asmenų parodymų įrodomoji reikšmė yra abejotina, teismas jų parodymus laikė nenuosekliais ir jais nesivadovavo. Be to, byloje nenustatyta reali ekonominė logika, kodėl T. M. nutarė skolinti 350 000 Lt UAB „JDC“, kuriai vadovavo jo pusbrolis R. R.. Kita vertus, byloje esantys duomenys (T. 2, b. l. 21-26) leidžia manyti, kad šis sandoris (pinigų skolinimas) buvo sudarytas fiktyviai (dėl akių), norint sukurti tariamą teisinį pagrindą UAB „Jungtinis duonos centras“ pagal skolos padengimo sutartį (vietoj skolintų pinigų grąžinimo) perleisti T. M. civilinio ginčo su UAB „Swedbank lizingas“ objektu esantį nekilnojamąjį turtą – 5 aukštų administracinį pastatą, esantį Panevėžyje, Savanorių g. 2A. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskolos sutartis buvo sudaroma iš anksto numatant galimybę atsiskaityti su T. M. ne pinigais, bet perleidžiant jam minėtą ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą (T. 1, b. l. 122). Dar viena svarbi aplinkybė, leidžianti abejoti paskolos realumu, yra tai, kad už minėto pastato neteisėtą užvaldymą ir jo perleidimą T. M. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžiu (byla Nr. 1-20-193/2013) buvo nuteisti R. R. ir jo vadovaujama UAB „A“ (buvusi UAB „JDC“). Aplinkybių, kad sandoriai su T. M. buvo reikalingi R. R. vien tam, kad apsunkintų UAB „Swedbank lizingas“ teisines galimybes atgauti ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą, teismai netyrė ir neaptarė, taigi abejonių dėl 350 000 Lt turėjimo ir skolinimo realumo nepašalino.
Pažymėtina, kad T. M. nuteistas už tai, kad 350 000 Lt turėjo 2011 m. vasario 2 d., t. y. jau po BK 1891 straipsnio įsigaliojimo (2010 m. gruodžio 11 d.). Tačiau pagal byloje esančius rašytinius dokumentus, T. M. jau 2008 m. gruodžio 16 d. šiuos pinigus buvo paskolinęs UAB „JDC“. Tai reiškia, kad minėta suma buvo sukaupta (jei iš viso buvo sukaupta) dar negaliojant BK 1891 straipsniui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant, ar iki nagrinėjamo įstatymo įsigaliojimo įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 1891 straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams. Kartu konstatuotina ir tai, kad teismo įsitikinimą dėl to, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie tikėtiną turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.). Tokia teismo išvada turi būti tinkamai motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).
Nagrinėjamoje byloje apie T. M., tikėtina, neteisėtų pajamų šaltinius jokių duomenų nesurinkta, įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma galėjo būti gauta iš nusikalstamos veikos, nepateikta. Procesinės galimybės gauti tokius duomenis praktiškai išsemtos.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. M. kaltu pagal BK 1891 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), taip pat nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad padaryti pažeidimai šio baudžiamojo proceso metu negali būti ištaisyti, todėl yra pagrindas bylą nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą T. M. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Albinas Sirvydis
Olegas Fedosiukas