Administracinė byla Nr. I-90-142/2017

                     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06998-2013-1

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui J. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. lapkričio 19 d. gautas J. J. (toliau – pareiškėjas) skundas (b. 1. 1–6), kuris vėliau buvo patikslintas (b. l. 16–21). Patikslintame skunde (toliau – skundas) pareiškėjas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) eina statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę. Atsakymas į prašymą buvo pateiktas 2013 m. spalio 22 d. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu jo darbo užmokestis (pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę) buvo sumažintas nepagrįstai. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė tenkinti jo skundą.

Lukiškių TI-K atsiliepime (b. 1. 25–32) prašo atidėti bylos nagrinėjimą, kol įstatymų leidėjas patvirtins kompensavimo tvarką bei sąlygas, nustatyti pareiškėjui priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymų leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas, pareiškėjo prašymą tenkinti ta apimtimi, kuria nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Lukiškių TI-K taip pat prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per dvejus metus. Paaiškina, kad, skaičiuodamas darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. taikė iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusias teisės normas.

Teismo posėdyje Lukiškių TI-K atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Lukiškių TI-K. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei  padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                           Halina Zaikauskaitė