Administracinė byla Nr. AS-958-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00465-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Nacionalinės žemės tarnybos atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Nacionalinei žemės tarnybai dėl termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti terminą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. birželio 27 d. reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-10-130627-00023-(14.29) iki 2016 m. birželio 10 d. (I t., b. l. 47–48).

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino: pratęsė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos terminą 2013 m. birželio 27 d. reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-10-130627-00023-(14.29) iki 2016 m. birželio 10 d. (I t., b. l. 74–76).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) apeliacinį skundą atmetė, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 113–119).

Pareiškėjo atstovė advokatė E. B. 2015 m. balandžio 16 d. teismui pateikė prašymą (I t., b. l. 123–124) ir prašymo patikslinimą (I t., b. l. 134–136) priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmoje instancijoje – 721,88 Eur atstovavimo išlaidų bei sumokėtą žyminį mokestį.

Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į prašymą dėl išlaidų priteisimo (I t., b. l. 137–144) prašė pareiškėjo prašymą, priteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidas, atmesti kaip nepagrįstą.

Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į prašymą dėl išlaidų priteisimo (I t., b. l. 153–155) prašė pareiškėjo prašymą, priteisti iš NŽT bylinėjimosi išlaidas, atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi (I t., b. l. 159–162) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjo R. P. naudai iš suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 267,83 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, bei priteisė pareiškėjo R. P. naudai iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 267,83 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44–45 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio nuostatomis. Pažymėjo, jog Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, kuris įtvirtintas ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011).

Prašomą priteisti 721,88 Eur sumą sudaro prašymo pratęsti terminą statybos padariniams pašalinti rengimas (1509,5 Lt arba 437,18 Eur) bei patikslinto prašymo rengimas ir pareiškėjo atstovavimas Kauno apygardos administraciniame teisme  2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. birželio 25 d. teismo posėdžiuose (983 Lt arba 284,70 Eur). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovavo advokatė E. B. ir advokato padėjėja J. R.. Pareiškėjas turėtas teismo išlaidas už suteiktas teisines paslaugas grindė 2014 m. gegužės 21 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 13, serija: 14, 2014 m. rugsėjo 2 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 35, serija: 14, 2014 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo nurodymu bei 2014 m. gegužės 26 mokėjimo nurodymu.

Pažymėjo, kad pareiškėjo atstovei advokatei E. B. rengiant skundą teismui galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta, nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojusi 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimali galima priteisti suma už skundo parengimą, šiuo nagrinėjimo atveju, sudaro 3 000 Lt (3 x 1 000) arba 868,86 Eur. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijomis nustatyto maksimalaus dydžio.

Pareiškėjas prašė priteisti 983 Lt (284,70 Eur) turėtų išlaidų už patikslinto prašymo rengimą bei atstovo dalyvavimą 2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. birželio 25 d. teismo posėdžiuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai šalinami anksčiau to paties advokato ruoštų procesinių dokumentų trūkumai, išlaidos tokiems dokumentams turėtų būti įskaičiuojamos į išlaidas pirminio skundo surašymui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje bylos Nr. AS552-298/2012; 2012 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-475/2012). Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką ir į tai, kad pareiškėjo patikslintas prašymas nuo pirminio iš esmės nesiskyrė (buvo patikslintas tik reikalavimas), todėl nagrinėjamu atveju už patikslinto prašymo parengimą patirtos teismo išlaidos nepriteistos.

Teismas vadovavosi Rekomendaciją 8.18, 9 punktais. Remiantis 2014 m. birželio 10 d. teismo posėdžio protokolo duomenimis, posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovė advokatės padėjėja J. R.. Teismo posėdis truko 2 valandas ir 8 minutes. Atsižvelgiant į Rekomendacijose pateiktą atstovavimo laiko skaičiavimą, maksimali priteistina išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos 2014 m. birželio 10 d. teismo posėdyje suma galėtų būti 240 Lt arba 69,51 Eur (2 × 0,15 × 0,8 × 1 000 Lt). Iš 2014 m. birželio 25 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovė advokatės padėjėja J. R.. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.18, 5 ir 9 punktų nuostatomis, prašymas dėl išlaidų susijusių su atstovavimu 2014 m. birželio 25 d. teismo posėdyje atmestas kaip nepagrįstas, kadangi teismo posėdis vyko 17 min., o pagal Rekomendacijų 9 punktą, atstovavimo laikas trumpesnis nei 30 minučių neapmokamas.

Taigi, pareiškėjo prašoma priteisti 983 Lt (284,70 Eur)  suma už patikslinto prašymo rengimą bei atstovo dalyvavimą 2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. birželio 25 d. teismo posėdžiuose viršijo maksimaliai galimą priteisti 240 Lt (69,51 Eur) sumą.

Pareiškėjo atstovas prašė priteisti pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį. Bylos dokumentai patvirtino, jog pateikdamas skundą teismui pareiškėjas 2014 m. kovo 26 d. sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, todėl jam gali būti priteistina 100 Lt (28,96 Eur) žyminio mokesčio suma (ABTĮ 44 str. 2 d).

Vadovaujantis Rekomendacijų 2, 5, 7, 8.2., 8.18 punktais bei atsižvelgiant į maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Rekomendacijose nustatytus užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžius, laikyta, kad pareiškėjui už teisinių paslaugų teikimą priteistina 535,65 Eur (437,18 Eur + 69,51 Eur + 28,96 Eur) teismo išlaidų, po 267,83 Eur iš suinteresuotų asmenų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma (ABTĮ 44 str. 2 d. ir 6 d., 45 str. 1 d.).

III.

Suinteresuotas asmuo Inspekcija pateikė atskirąjį skundą (I t., b. l. 165–173), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą priteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidas atmesti kaip nepagrįstą.

Atskirajame skunde teigia, kad šioje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl procedūrinio termino – nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, numatyto Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Taigi specialusis įstatymas numato tik teismui diskrecijos teisę pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui. Akcentuoja, kad teismas savo sprendimu nekvestionavo jokių Inspekcijos veiksmų (neveikimo) ar priimto sprendimo. Tai, kad teismas priėmė sprendimą, neatsižvelgdamas į Inspekcijos išreikštą nuomonę, nepatvirtina „laimėjimo – pralaimėjimo“ fakto ir šiuo atveju netaikytinas principas „pralaimėjęs moka", nes Inspekcija „nepralaimėjo“ šioje byloje, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutas šiuo principu netaikytinas.

Nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, ar Inspekcija turėjo priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Inspekcija neteikė apeliacinio skundo, ji pateikė teismui tik objektyvią nuomonę dėl nurodymo termino pratęsimo galimybės.

Teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas tenkintas ir nurodymo terminas pratęstas iki 2016 m. birželio 10 d. nelaikytinas „pareiškėjo naudai“ ir „Inspekcijos nenaudai“ ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies kontekste, nes Inspekcija nelaikytina atsakove, todėl bylinėjimosi išlaidos negali būti atlyginamos iš Inspekcijos kaip suinteresuoto asmens. Pažymi, kad teismas nepripažino jokių Inspekcijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nepanaikino jokio Inspekcijos priimto sprendimo.

Akcentuoja, kad paties pareiškėjo elgesys buvo netinkamas, dėl jo nesąžiningo elgesio buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Jeigu pareiškėjas nebūtų pažeidinėjęs įstatymų, net nebūtų buvusi iškelta ši byla.

Pažymi, kad teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011, kurioje faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos negu nagrinėjamos bylos.

Nurodo, jog ABTĮ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą spręsti nukreipia į CPK, tuo tarpu iš CPK paminėtų teisinių nuostatų sisteminės analizės darytina išvada, kad bylinėjimosi išlaidų priteisiamos ginčo bylose iš šalių (atsakovo arba ieškovo, priklausomai nuo to, kurio naudai priimamas sprendimas), o ne iš suinteresuotų asmenų.

Pareiškėjas R. P. atsiliepimu į Inspekcijos atskirąjį skundą (I t., b. l. 183–189) prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį.

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Inspekcija teikė atsikirtimus, prašydama pareiškėjo prašymą pratęsti terminą atmesti. Taigi, akivaizdu, kad tarp šalių iškilo ginčas. Teigia, kad Inspekcija turėjo priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, ypač įvertinus tai, kad, kaip minėta, Varėnos rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr.e2-11-445/2015 pagal Inspekcijos ieškinį R. P. dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Tai, kad Inspekcija nagrinėjamoje byloje dalyvavo suinteresuoto asmens, o ne atsakovo, statusu, pareiškėjo nuomone, nepaneigia pareiškėjo teisės gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš suinteresuotų asmenų.

Inspekcija nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo procesinis elgesys galėtų būti vertinamas kaip netinkamas. Pareiškėjas niekada nepripažino, kad statyba savavališka.

Priešingai nei nurodo Inspekcija, teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 vadovavosi pagrįstai.

Inspekcija be jokio pagrindo įrodinėja, kad CPK normos nesuteikė pareiškėjui teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog tretieji suinteresuoti asmenys, lygiai taip pat kaip pareiškėjas ir atsakovas, dalyvauja bylinėjimosi išlaidų paskirstyme, taigi, turi pareigą atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau net ir civilinio proceso kodeksas expressis verbis įtvirtina trečiųjų asmenų teisę atgauti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 47 str. 2 d., 443 str. 6 d.).

Suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atskirąjį skundą (I t., b. l. 193–198), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš NŽT atmesti.

Nurodo, kad šioje administracinėje byloje nebuvo reiškiami jokie reikalavimai Nacionalinei žemės tarnybai, nebuvo skundžiami jokie Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai ar neveikimas, pareiškėjas šioje byloje teismo prašė tik pratęsti procedūrinį terminą, taigi ši administracinė byla negali būti laikoma ginčo byla ir sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą šioje administracinėje byloje negali būti vadovaujamasi ginčo bylose taikomu principu „pralaimėjęs moka“. Pažymi, kad pareiškėjo patikslintame skunde Nacionalinė žemės tarnyba netgi nebuvo nurodyta kaip bylos šalis, į šią administracinę bylą NŽT buvo įtraukta tik 2014 m. birželio mėnesį. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje dalyvavęs Nacionalinės žemės tarnybos atstovas prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

NŽT nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš suinteresuotų asmenų klausimą išsprendė formaliai, neatsižvelgdamas į šios bylos pobūdį, nesiaiškino, kas yra „kaltas“ dėl to, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą ir prašyti pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą.

Pareiškėjas R. P. atsiliepime į NŽT atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį.

Nurodo, kad būtent NŽT iniciatyva buvo pradėtas apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje, todėl atmestini apelianto argumentai, kad jis neturėjo suinteresuotumo šios bylos baigtimi ir pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos būtų buvusios tokios pačios, jeigu NŽT procese nebūtų dalyvavusi. Teigia, kad NŽT procesinis elgesys nagrinėjamoje byloje nelaikytinas sąžiningu ir tinkamu.

Tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, patvirtina ir tas faktas, jog ji, kaip ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, dalyvauja kitoje Varėnos rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-11-445/2015. Taip pat NŽT yra atsakovas šiuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje Nr. A-1623-552/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria teismas priteisė pareiškėjo R. P. naudai iš suinteresuotų asmenų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos po 267,83 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti terminą Inspekcijos 2013 m. birželio 27 d. reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-10-130627-00023-(14.29) iki 2016 m. birželio 10 d. Šį prašymą patenkino Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 375-388) pažymėjo, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.). Taigi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-503/2008, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-264/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 pažymėjo, kad pagal ABTĮ 44 straipsnį šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, kuri neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir kuriai atitinkamai gali tekti atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo plėtojama išaiškinant, jog ji saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

Šiuo atveju pareiškėjo prašymas Kauno apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šioje normoje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Taigi, privalomojo nurodymo vykdymą pratęsti ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui gali tik teismas. Tai atlikti neturi kompetencijos jokia kita institucija – nei Inspekcija, nei NŽT, šioje byloje buvusios suinteresuotais asmenimis. Pareiškėjas, siekdamas pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą iki 2016 m. birželio 10 d., t. y. ilgiau nei 3 mėnesiams, naudojosi įstatyme nustatyta procedūra ir kreipėsi į teismą. Teismui tenkinus jo prašymą, nei Inspekcija, nei NŽT negali būti laikomi pralaimėjusiomis proceso šalimis. Pareiškėjo atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai, kad tretieji suinteresuoti asmenys dalyvauja kitose bylose su pareiškėju, nėra reikšmingi sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo vykdymą, kadangi šioje byloje pralaimėjusios šalies nėra ir taikyti taisyklę „pralaimėjęs moka“ nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjui iš trečiųjų suinteresuotų asmenų nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, Kauno apygardos administracinio teismo nutartis naikinama, pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Nacionalinės žemės tarnybos atskiruosius skundus patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo R. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Arūnas Dirvonas

              Dalia Višinskienė

              Virginija Volskienė