Civilinė byla Nr. 2A-319-241/2017

Proceso Nr. 2-56-3-00400-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.1; 2.10.7; 3.6.1.1; 3.6.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Banka Srpske ad Banja Luka (ankstesnis pavadinimas – Balkan Investment Bank AD) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovui Banka Srpske ad Banja Luka dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir piniginių lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BAB „Ūkio bankas“ prašė pripažinti atsakovo Banka Srpske ad Banja Luka atliktą 2 207 605,17 BAM (Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamųjų markių, toliau – ir BAM) įskaitymą negaliojančiu; priteisti iš atsakovo ieškovei 38 273 971,81 Lt lėšų, 3 511 584,75 Lt palūkanų ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. birželio 1 d. ji ir atsakovas sudarė Korespondentinės banko sąskaitos atidarymo sutartį (toliau – ir Sąskaitos sutartis), pagal kurią šalys susitarė dėl banko sąskaitų Nr. 543000-6044001 ir Nr. 503005-5681631400002342 atidarymo. Sąskaitos sutarties pagrindu ieškovė pas atsakovą banko sąskaitose 2013 m. vasario 14 d. laikė 7 500 000 USD (19 832 250 Lt) ir 118 888,66 BAM (210 444,82 Lt).
3. 2012 m. spalio 23 d. ieškovė pas atsakovą padėjo vienos nakties 1 000 000 Eur (3 452 800 Lt) indėlį, kuris, kartu su už vieną dieną sukauptomis palūkanomis, lygiomis 27,78 Eur (95,92 Lt), turėjo būti grąžintas 2012 m. spalio 24 d. Papildomai ieškovė pas atsakovą 2012 m. spalio 24 d. padėjo vienos nakties 280 000 Eur (966 784 Lt) ir 4 000 000 Eur (13 811 200 Lt) indėlius, kurie, kartu su už vieną dieną sukauptomis palūkanomis, lygiomis 115 Eur (397,07 Lt), turėjo būti grąžinti 2012 m. spalio 25 d. Indėlių suma 2013 m. vasario 14 d. buvo 5 280 142,78 Eur (18 231 276,99 Lt). Indėliai ieškovei nustatytu laiku nebuvo grąžinti.
4. 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 76 straipsniu, paskelbė ieškovės laikiną dalinį veiklos apribojimą (moratoriumą). 2013 m. vasario 18 d. Lietuvos bankas ieškovę pripažino nemokia ir visam laikui atšaukė jos veiklos licenciją.
5. Po moratoriumo paskelbimo ieškovė SWIFT pranešimu Nr. BALV0024554 informavo atsakovą, kad ieškovei Lietuvos bankas paskelbė veiklos apribojimą ir yra draudžiamas bet koks įskaitymas, o ieškovei priklausančios lėšos, esančios užsienio bankuose, turi būti pervestos ieškovei.
6. 2013 m. vasario 14 d. atsakovas informavo ieškovę apie pas atsakovą turimas lėšas. 2013 m. vasario 15 d. pranešimu ieškovė pakartotinai pateikė prašymą sąskaitose esančias lėšas pervesti į ieškovės sąskaitą AB SEB banke, tačiau lėšos nebuvo pervestos.
7. 2013 m. kovo 25 d. atsakovas SWIFT pranešimu Nr. 1592 116807 informavo, kad 2013 m. kovo 1 d. nusprendė įskaityti atsakovo reikalavimą ieškovei pagal 2006 m. sausio 3 d. Korespondentinės sąskaitos sutartį Nr. 70-216/31, lygų 2 207 605,17 BAM, į ieškovės reikalavimus atsakovui pagal Sąskaitos sutartį ir indėlius. Indėliai ir pagal Sąskaitos sutartį esančios lėšos buvo konvertuotos į Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamąsias markes ir pervestos į vieną sąskaitą, nuo kurios nuskaityta suma, lygi ieškovės įsipareigojimams atsakovui, konvertuotiems į Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamąsias markes, t. y. atliktas įskaitymas.
8. Atsakovo atliktas įskaitymas laikytinas negaliojančiu, nes BĮ imperatyviai draudžia atlikti įskaitymus po moratoriumo paskelbimo, o CK nuostatos numato, kad sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra negaliojantys (BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 ir 4 punktai; CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Ginčo įskaitymas pažeidžia ieškovės kreditorių teises, nes yra atliktas ieškovei esant nemokiai ir suteikė pirmenybę atsakovui prieš kitus ieškovės kreditorius, todėl turėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, taikant actio Pauliana institutą.
9. 2013 m. vasario 18 d. Lietuvos bankas atšaukė ieškovei banko veiklos licenciją dėl to, kad ieškovę pripažino nemokia, taigi ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu (2013 m. kovo 25 d.) buvo nemoki; teisinės prievolės įskaityti savo reikalavimus ieškovei atsakovas neturėjo; atsakovas atlikdamas įskaitymą, veikė pažeisdamas sąžiningumo imperatyvą, nes įskaitymo metu jau žinojo ne tik apie ieškovės veiklos apribojimo faktą, bet ir draudimą įskaityti, o, atsižvelgiant į Lietuvos banko viešai pateiktą informaciją, buvo akivaizdu, kad ieškovė yra nemoki ir įskaitymu būtų pažeisti kitų kreditorių interesai.
10. Atsakovo nesąžiningumas yra preziumuojamas, nes įskaitymo metu ieškovė kontroliavo atsakovą (CK 6.67 straipsnio 7 dalis). Atsakovą kartu su UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ įsteigė ieškovė. Įskaitymo metu pagrindiniais atsakovo akcininkais buvo UAB „Balkan Invest“, UAB „Asocijuoto turto valdymas“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, kurie įskaitymo metu valdė daugiau kaip 80 proc. atsakovo akcijų. Šie juridiniai asmenys yra siejami su ieškove ir jos akcininkais. Įskaitymo metu UAB „Balkan Invest“ direktoriumi buvo E. V., kuris taip pat yra buvęs UAB „Asocijuoto turto valdymas“ bei UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ vadovas ir valdybos narys, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ vadovė įskaitymo metu R. M., taip pat yra buvusi ir UAB „Balkan Invest“ valdybos nare. UAB „Balkan Invest“ akcininkų struktūroje figūruoja su ieškovės akcininkais siejamos bendrovės (UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „First partneriai“, UAB „Domus altera“). UAB „Asocijuoto turto valdymas“ akcininkų struktūroje taip pat daug su ieškovės akcininkais siejamų bendrovių (UAB „Aloja“, UAB „Domus altera“, UAB „Finansinio ir nekilnojamojo turto valdymas“, AB „Kauno tiekimas“, UAB „Pramprojektas“). UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ akcininkų struktūroje tiesiogiai figūruoja tiek pati ieškovė, tiek ją kontroliavę asmenys V. R. (V. R.), O. G., tiek ir kitos su ieškove susijusius įmonės (UAB „Optimalaus turto valdymas“, AB „Kauno tiekimas“, UAB „Asocijuoto turto valdymas“, UAB „Kapitalinis turtas“.
    

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai – pripažino atsakovo atliktą 2 207 605,17 BAM įskaitymą negaliojančiu, priteisė iš atsakovo ieškovei 11 084 908,42 Eur lėšų, 1 017 025,24 Eur palūkanų ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11 084 908,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. birželio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
12. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškinys pareikštas atsakovui, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės ūkio subjektas, kad atsakovas registruotas Serbijos Respublikoje, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Bosnijos ir Hercegovinos nėra sudarytos tarptautinės sutarties, kurios nuostatos įtvirtintų atskirą teismingumo nustatymo tvarką, konstatavo, jog atsakovui pareikšto reikalavimo teismingumui nustatyti taikytinos bendrosios tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios nuostatos, įtvirtintos CPK LIX skyriuje. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įmonei iškėlus bankroto bylą,  įmonės ir jos kreditorių santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, vertino, jog įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatas. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, atsižvelgęs į ieškovės buveinės vietą ir įvertinęs pareikštų reikalavimų dydį, sprendė, kad civilinė byla nagrinėtina Kauno apygardos teisme.
13. Teismas, sutikdamas su ieškovės argumentu, kad atsakovas, 2013 m. kovo 1 d. įskaitydamas atsakovo 2 207 605,17 BAM reikalavimą ieškovei, kuriai paskelbtas moratoriumas, pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvią teisės normą, sprendė, kad atliktas įskaitymo sandoris yra negaliojantis (niekinis).
14. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovei apie atliktą įskaitymą tapo žinoma 2013 m. kovo 25 d., o ieškinys teisme gautas 2014 m. gegužės 7 d., padarė išvadą, kad ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad ieškovė nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl, teismo vertinimu, ieškinys negali būti tenkinamas CK 6. 66 straipsnio pagrindu.
15. Teismas, įvertinęs tai, kad bankroto byla ieškovei iškelta 2013 m. gegužės 2 d., o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., sprendė, kad vienerių metų terminas ieškiniui pagal CK 6.66 straipsnį pareikšti nėra praleistas, nes ieškinys teisme gautas 2014 m. gegužės 7 d.
16. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad piniginės lėšos ieškovei nebuvo grąžintos nustatytais terminais, padarė išvadą, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui. Teismas, įvertinęs tai, kad įskaitymo sandoris sudarytas ieškovei esant nemokiai, be to, atsakovui suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, sprendė, kad šis sandoris pažeidžia ieškovės kreditorių teises. Teismo vertinimu, atsakovas ginčijamo sandorio neturėjo sudaryti, nes jam buvo žinoma apie ieškovės veiklos apribojimo faktą, draudimą įskaityti. Teismas, remdamasis nesąžiningumo prezumpcija, atsakovą pripažino nesąžiningu, motyvuodamas tuo, kad įskaitymo metu ieškovė kontroliavo atsakovą. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas nukreiptinas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
17. Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo indėliai turėjo būti grąžinti iki 2012 m. spalio 24, 25 d., korespondentinėse sąskaitose esančiomis lėšomis ieškovė negali naudotis nuo 2012 m. spalio 23 d., sprendė, kad už laiku negrąžintas pinigines sumas mokėtinos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, todėl priteisė iš atsakovo ieškovei 1 017 025,24 Eur palūkanų. Taip pat teismas sprendė, kad priteistinos ir šešių procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
18. Teismas nepriteisė iš atsakovo žyminio mokesčio, remdamasis atsakovo, kaip bankrutuojančios įmonės, teisiniu statusu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą, pripažinus, kad jis yra teismingas Bosnijos ir Hercegovinos teismams; arba ieškinį nagrinėti pagal Serbų Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos materialiąją teisę ir jį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai nustatė bylos teismingumą, nepagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškinys teismingas Kauno apygardos teismui, o ne Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismams. Teismingumą atsakovo buveinės teismams lemia tai, kad atsakovas yra likviduojamas bankas, įsteigtas ir veikiantis ne Europos Sąjungos valstybėje narėje.
2. Serbų Respublikos bankų įstatymo 115 straipsnis numato, kad sprendimo dėl banko likvidavimo priėmimas nutraukia visus administracinius bei teismo procesus, kuriuose bankas yra atsakovu iki likvidavimo administratorius priima sprendimą dėl ieškovų reikalavimų pripažinimo ar nepripažinimo. Ši norma imperatyviai nustato, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškiamą reikalavimą privalo pateikti atsakovo administratoriui.
3. Ieškovė atsakovo likvidatoriui pateikė tapatų reikalavimą, į kurį įtraukta ir skundžiamu sprendimu priteista suma. Atsakovo likvidatoriui nepripažinus reikalavime nurodytos sumos, ieškovė analogišką reikalavimą pareiškė Bosnijos ir Hercegovinos teisme. Tokiais veiksmais ieškovė pripažino, kad reikalavimą pareiškė ne tam teismui, kuriam teisminga byla.
4. Skundžiamą sprendimą palikus galioti, jis negalėtų būti pripažįstamas ir vykdomas Bosnijoje ir Hercegovinoje, nes jame sprendžiama dėl ne Europos Sąjungos valstybėje narėje veikusio banko teisių ir pareigų, be to, pagal Lietuvos Respublikos teisę, neatsižvelgiant į imperatyvias atsakovo buveinės valstybės teisės normas. Atsakovo buveinės valstybės teismai turi išimtinę teisę spręsti atsakovo kreditorių ieškinius dėl likvidavimo administratoriaus nepripažintų reikalavimų atsakovui.
5. Teismas nevertino aplinkybės, kad šalys yra susitarusios, jog ginčai, kylantys iš ir susiję su ieškovės pas atsakovą laikomomis lėšomis, yra teismingi atsakovo buveinės valstybės teismams.
6. Teismas nevertino pareikštų reikalavimų turinio, pagrindo, jų sąsajų su bankroto byla. Sprendimo motyvai dėl teismingumo pagrįsti išimtinai tik aplinkybe, kad ieškovė – bankrutuojantis subjektas. Ieškinio reikalavimai nelaikytini neatsiejamai susiję su bankroto byla ir vien tik dėl šios priežasties teismingi Kauno apygardos teismui. Taip pat teismas nesvarstė bylos nacionalinės jurisdikcijos klausimo.
7. Teismas neatsižvelgė į CPK 787 straipsnyje įtvirtintus bylų priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai principus. Atsakovas Lietuvos Respublikoje neturi buveinės, turto ar turtinių teisių, ginčo dalykas – piniginės lėšos, laikomos pas atsakovą, kurio buveinė Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje, todėl byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
8. Ieškinį nagrinėjant Bosnijos ir Hercegovinos teisme, jis būtų išspręstas greičiau ir efektyviau. Bosnijos ir Hercegovinos teisme ieškovei jau yra inicijuota civilinė byla dėl žalos atlyginimo, taip pat baudžiamoji byla, kuriose bus sprendžiamas atsakovo veiksmų teisėtumas, įskaitant ginčo lėšas, dalį jų sulaikant. Visi ieškovės reikalavimai būtų išnagrinėti operatyviau ir teisingiau, jei jie būtų nagrinėjami Bosnijos ir Hercegovinos teisme.
9. Teismas sprendime nenurodė jokių motyvų dėl ginčui taikytinos teisės, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialiosios teisės normas. Ieškinys, nepriklausomai nuo jo teismingumo, nagrinėtinas pagal atsakovo buveinės vietos materialiąją teisę, nes šalys sutartimi susitarė, kad bus taikoma Serbų Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos teisė.
10. Ieškovės reikalavimai atsakovui dėl lėšų yra labiau susiję su įskaitymo atlikimo vieta, todėl taikytina atsakovo buveinės vietos materialioji teisė. Ginčo lėšos ir indėliai buvo laikomi pas atsakovą, todėl atsakovo veiksmai šias lėšas įskaitant, jas sulaikant ir negrąžinant, vertintini atsakovo buveinės vietos materialiosios teisės kontekste. Be to, atsakovas yra likviduojamas, todėl viešasis interesas lemia atsakovo buveinės vietos materialiosios teisės taikymą.
11. Teismas nepagrįstai įskaitymą pripažino negaliojančiu ir įpareigojo atsakovą grąžinti lėšas. Įskaitymas buvo atliktas remiantis Serbų Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos teisės normomis, jis yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad įskaitymas šioms normoms prieštarauja. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Lėšų įskaitymas buvo galimas nepriklausomai nuo ieškovei Lietuvos banko taikytų apribojimų, nes ginčo lėšos buvo apskaitytos banko sąskaitoje Bosnijoje ir Hercegovinoje – ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Be to, Lietuvos banko nutarimas nėra privalomas Bosnijoje ir Hercegovinoje, nes jis nėra joje pripažintas ir įgyvendintas. Atsakovui nebuvo jokių apribojimų įskaityti priešpriešinius reikalavimus, nes iki įskaitymo atlikimo ieškovė nebuvo kreipusis į atsakovo buveinės valstybės teismą dėl indėlių ar neįskaitytų lėšų grąžinimo, taip pat atsakovui tokių reikalavimų pagrindu nebuvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
20. Ieškovė prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad bylos teismingumą jo buveinės vietos teismams lemia tai, kad atsakovui yra iškelta likvidavimo byla. Teismo, į kurį kreiptasi, nesaisto užsienio valstybės kolizinės normos, teismo jurisdikcija nustatoma pagal teismo nacionalines kolizines normas. Nagrinėjamoje byloje nesant tarptautinės sutarties, teismingumas nustatytinas pagal Lietuvos Respublikos kolizines nuostatas.
2. Kai ieškovė teismui padavė ieškinį, atsakovas dar nebuvo likviduojamas, jam nebuvo taikomas specifinis teisinis statusas. Todėl kreipiantis į teismą, sprendžiant dėl ieškinio priėmimo, nebuvo pagrindo vadovautis Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės nuostatomis, numatančiomis bylos priskirtinumą atsakovo buveinės vietos valstybės teismams. Ieškinio pareiškimo metu esamas bylos teismingumas išlieka, neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Atsakovo statuso pasikeitimas negali daryti įtakos bylos teismingumui.
3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė, pareikšdama finansinį reikalavimą atsakovo likvidavimo procese, pripažino bylos teismingumą Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismams. Pareikštas finansinis reikalavimas – įprastas veiksmas likvidavimo procese. Ieškovė šiuo procesiniu veiksmu siekia įgyvendinti savo kaip kreditorės teises. Atsakovo likvidavimo administratoriui atsisakius patvirtinti finansinį reikalavimą, ieškovė tokį sprendimą užginčijo, kreipdamasi į teismą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.
4. Šalys nėra susitarusios dėl bylos teismingumo, nes Sąskaitos sutarties 4.1 punkte yra numatyta taikytina teisė, o ne jurisdikcija. Be to, kitos korespondentinės sąskaitos sutarties 4.1 punkte numatyta nuostata dėl Lietuvos Respublikos teisės taikymo.
5. Kauno apygardos teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylą. Ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Bylos sąsajumas su ieškovės bankroto byla neturi būti nagrinėjamas sprendžiant teismingumo klausimą, nes atsakovo buveinė nėra Europos Sąjungos valstybėje narėje, Reglamentas Nr. 44/2001 netaikytinas.
6. Bosnijos ir Hercegovinos teismuose byla nebūtų išnagrinėta greičiau. Byla Lietuvos Respublikoje yra apeliacinėje instancijoje, tuo tarpu Bosnijoje ir Hercegovinoje vykstantys procesai yra atskiri, juose nėra keliamas įskaitymo pripažinimo negaliojančiu klausimas. Nusprendus, kad byla teisminga atsakovo buvimo vietos teismams, ieškovė turėtų teikti savarankišką ieškinį ir iš naujo pradėti procesus toje valstybėje.
7. Įskaitymas buvo atliktas neteisėtai, siekiant išvengti imperatyvių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Šalys nėra susitarusios dėl ginčo santykiams taikytinos teisės. Įskaitymas buvo atliktas pagal du priešpriešinius reikalavimus: ieškovės reikalavimą atsakovui pagal Sąskaitos sutartį ir atsakovo reikalavimą ieškovei pagal korespondentinės sąskaitos sutartį. Šiose sutartyse numatytas atitinkamai tiek Bosnijos ir Hercegovinos teisės taikymas, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės taikymas. Argumentų, kodėl turėtų būti taikoma viena teisė ir netaikoma kita, nėra.
8. Byla yra labiau susijusi su Lietuvos Respublika, nes atsakovas turėjo pareigą įvykdyti prievolę Lietuvos Respublikoje. Atsakovas buvo oficialiai informuotas apie imperatyvų draudimą įskaityti iki įskaitymo atlikimo. Imperatyvios teisės normos taikytinos net ir tuo atveju, jei byloje būtų nuspręsta taikyti užsienio teisę.
9. Atsakovas neįrodė Bosnijos ir Hercegovinos teisės turinio, todėl vien dėl šios priežasties byloje negalėjo būti taikoma ši teisė. Atsakovo argumentai dėl įskaitymo teisėtumo pagrįsti Bosnijos ir Hercegovinos teisės taikymu, t. y. įskaitymas būtų pripažintas teisėtu, jeigu būtų taikoma Bosnijos ir Hercegovinos teisė. Atsakovas neginčija sprendimo motyvų dėl įskaitymo teisėtumo pagal Lietuvos Respublikos teisę.
10. Atsakovas nepagrindė savo veiksmų, kodėl negrąžino ieškovei jos piniginių lėšų, net ir tų, kurių neįskaitė į savo reikalavimus. Atsakovo teiginiai, kad jis negali grąžinti lėšų dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, yra deklaratyvūs, nes laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2014 m. gruodžio mėn., t. y. po termino grąžinti turtą pabaigos (2012 m. spalio mėn.).
11. Atsakovo argumentai, kad teismo sprendimas negalės būti įvykdytas Bosnijoje ir Hercegovinoje, nėra įrodyti, be to, jie neturi reikšmės. Įsiteisėjus šiam sprendimui, bus pripažinta, kad įskaitymas yra neteisėtas, atsakovas be pagrindo negrąžina ieškovei lėšų sąskaitose ir indėlių. Šio sprendimo pagrindu ieškovė galės kreiptis į Bosnijos ir Hercegovinos teismus dėl sprendimo pripažinimo, tokiu būdu sustiprindama savo finansinį reikalavimą atsakovo likvidavimo procese.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigta ir šiuo metu jau bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, o atsakovas Banka Srpske ad Banja Luka (ankstesnis pavadinimas – Balkan Investment Bank AD) Bosnijos ir Hercegovinos Serbijos Respublikoje įsteigtas ir šiuo metu jau likviduojamas bankas. Ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo vienašalį priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį ir priteisti iš atsakovo piniginę prievolę – korespondentinėse sąskaitose laikytas pinigines lėšas ir indėlius. Atsakovas nesutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija, taip pat reikalavo ginčui taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę. Pirmosios instancijos teismas prisiėmė Lietuvos Respublikos teismų tarptautinę jurisdikciją ir taikydamas Lietuvos Respublikos teisę ieškovės ieškinį patenkino visiškai. Atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šią bylą ir teikia argumentus dėl  Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų šalis siejusioms sutartinėms prievolėms taikymo. Šiais apelianto iškeltais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

23. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).
24. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. 2016 m. liepos 5 d. ieškovės prašymą patenkinti reikalavimą iš likviduojamos įmonės turto, 2016 m. rugpjūčio 9 d. atsakovo likvidavimo administratoriaus sprendimą dėl reikalavimų (ne)pripažinimo, 2016 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės ieškinį Banja Lukos apygardos komerciniam teismui, 2016 m. rugsėjo 12 d. Banja Lukos apygardos komercinio teismo pranešimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Labai svarbu, kad kiekvienai šaliai būtų sudaryta galimybė susipažinti su kitais įrodymais ir ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu, todėl ieškovė turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais ir išreikšti savo nuomonę dėl jų. Prieštaravimų dėl apelianto pateiktų naujų įrodymų priėmimo ieškovė neišreiškė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priima naujus apelianto įrodymus ir prideda juos prie bylos bei pažymi, kad naujų įrodymų priėmimas nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, bylos nagrinėjimo neužvilkins (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos sustabdymo

25. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą kol įsiteisės ir bus pripažintas Lietuvos Respublikoje teismo sprendimas civilinėje byloje, nagrinėjamoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Banja Lukos apygardos komerciniame teisme. Prašymas grindžiamas tuo, kad Bosnijos ir Hercegovinos teisme ieškovė yra pareiškusi ieškinį atsakovui, kurio reikalavimas yra iš esmės analogiškas nagrinėjamoje byloje pareikštiems reikalavimams, be to, grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, įrodymais. Taip pat apeliantas nurodo, kad nagrinėjamą civilinę bylą stabdyti svarbu siekiant išvengti prieštaringų sprendimų analogiškose bylose. Ieškovė, nesutikdama su tokiu apelianto prašymu, teigia, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje vykstančiame procese nėra keliamas įskaitymo teisėtumo klausimas, todėl nagrinėjama byla ir procesai Bosnijoje ir Hercegovinoje yra skirtingi. Ieškovės manymu, sustabdžius nagrinėjamą bylą, procesas būtų reikšmingai ištęstas, nes reikėtų laukti ne tik kol bus išnagrinėta byla Bosnijoje ir Hercegovinoje ir sprendimas įsiteisės, bet ir kol toks sprendimas bus pripažintas Lietuvos Respublikoje.
26. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – laikinas civilinės bylos sustabdymas kol išnyks objektyvios aplinkybės, kliudančios išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančios nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios (CPK 1623 straipsnis). Atsižvelgiant į civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatyme išskirtos dvi civilinės bylos sustabdymo rūšys – privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Apeliantas civilinę bylą prašo stabdyti remdamasis tiek privalomuoju (CPK 163 straipsnio 3 punktas), tiek ir fakultatyviuoju (CPK 164 straipsnio 4 punktas) bylos sustabdymo pagrindu.
27. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai.
28. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad bylos stabdymo šiuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiūra vertina susidariusią situaciją ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės stabdyti bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės gali būti ištirtos ir įvertintos šioje byloje, teismas gali pats jas nustatyti, todėl nėra poreikio laukti, kol bus išspręsta kita civilinė byla, nagrinėjama Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisme. Bylos sustabdymas dabartinėje proceso stadijoje prieštarautų operatyviam bei ekonomiškam bylos išnagrinėjimo principui ir pažeistų ieškovės kreditorių interesus. Be to, užsienio teismo sprendimai (išskyrus CPK 809 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus) sukelia teisinius padarinius Lietuvoje ir gali būti vykdomi tik tada, kai jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Kol užsienio teismo sprendimas nėra pripažintas, jis neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios Lietuvos Respublikoje, todėl nėra teisinių kliūčių Lietuvos Respublikos teismams analizuoti ir vertinti tas pačias aplinkybes, kurios analizuojamos užsienyje vykstančiame teismo procese ar net priimti kitokius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011).

              Dėl sutartinio teismingumo

30. CPK 32 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą. Taip yra įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas – įstatymo šalims suteikiama teisė, t. y. laisvė susitarti dėl bylos nagrinėjimo kitos vietos, nei turėtų būti nustatoma pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Šalių valia keisti bylos teritorinį teismingumą ribojama tik įstatyminiu draudimu šalių susitarimu keisti išimtinį ir rūšinį teismingumą (CPK 32 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu susitarimas šių taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas. Sutartinio teritorinio teismingumo taisyklės gali būti taikomos ir byloms su tarptautiniu (užsienio) elementu. Susitarimas dėl teismingumo šalims yra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2008).
31. 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutarties 4.1 punktu šalys sulygo, kad ginčai, kylantys šios sutarties galiojimo laikotarpiu, sprendžiami pagal galiojančius Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos įstatymus (1 t., b. l. 12-17). Apelianto nuomone, šia sutarties nuostata buvo susitarta, kad ginčai yra teismingi apelianto buveinės teismams. Ieškovė, nesutikdama su šiuo apelianto argumentu, teigia, kad šia sutarties nuostata nebuvo susitarta dėl teismingumo. Teisėjų kolegija pritaria ieškovei, o apelianto argumentus šiuo aspektu laiko nepagrįstais.
32. Apelianto argumentas dėl sutartinio teismingumo grindžiamas iš esmės vieninteliu teiginiu, kad sutarties 4.1 punktu buvo susitarta dėl šalių ginčų teismingumo apelianto buveinės teismams. Šis teiginys apelianto niekaip nedetalizuojamas ir nepaaiškinamas, nesiejamas su jokiomis konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytinas deklaratyviu.
33. Šalių susitarimas dėl teismingumo ir taikytinos teisės, kaip ir visos kitos sutarties sąlygos, aiškintinos remiantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje. Sutarties nuostatos formuluotė, kad ginčai sprendžiami pagal Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos įstatymus, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, jog šalys susitarė, kad iš sutarties kylantiems ginčams taikytina Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisė, bet ne sudarė susitarimą dėl jurisdikcijos. Kitoks šios sutarties sąlygos turinio aiškinimas prieštarautų ne tik jos lingvistinei išraiškai, bet ir neatitiktų reikalavimo, kad susitarimas dėl ginčo jurisdikcijos būtų aiškus, konkretus ir nedviprasmiškas. Tokį reikalavimą lemia ir išimtinis sutartinio teismingumo pobūdis. Pažymėtina ir tai, kad sutarties šalys yra bankai – savo srities profesionalai, disponuojantys pakankamais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais, jų sutarčių rengimo, derinimo ir pasirašymo procese dalyvauja profesionalūs teisininkai, kuriems sutarčių rengimo principai ir taisyklės yra žinomi.
34. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog sutartyje šalys susitarė taikyti tam tikros valstybės teisę, nedaro įtakos bylos teismingumui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-72/2014; kt.).

Dėl bylos tarptautinio teismingumo

35. Apeliantas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CPK LIX skyriaus nuostatomis ir nustatyti, ar nagrinėjama byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nors teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad apeliantui pareikštų reikalavimų teismingumui nustatyti taikytinos bendrosios tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios nuostatos, įtvirtintos CPK LIX skyriuje, tačiau nagrinėjamos bylos teismingumui nustatyti šiomis teisės normomis nesivadovavo ir jų netaikė. Teismas sprendė, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą, ieškovės ir jos kreditorių santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Teismas nagrinėjamos bylos teismingumą nustatė remdamasis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs ieškovės buveinės vietą ir pareikštų reikalavimų dydį. Su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija negali sutikti.
36. Minėta, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikos subjekto ir Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos subjekto. Tarp šalių susiklostė tarptautiniai banko paslaugų ir operacijų teisiniai santykiai. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad nagrinėjama byla turi tarptautinį (užsienio) elementą. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą, kuri pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu, negali būti taikomos vidaus teismingumo taisyklės, įskaitant teisės normą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Tokie procesiniai klausimai yra sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriaus „Teismingumas ir normų taikymas“ nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-1-157/2016).
37. Atsakovas byloje yra Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje įsteigtas bankas, todėl byloje nėra sąsajos su kita Europos Sąjungos valstybe. Tačiau Europos Sąjungos teisės aktai gali būti aktualūs tiek, kiek jie nacionalines tarptautinio civilinio proceso taisykles susieja su Europos Sąjungos teisės aktais.
38. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei atsakovas yra Europos Sąjungoje arba yra kitų Reglamente 44/2001 įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų (pvz., Reglamento 44/2001 23 straipsnis), jam taikomos pačiame reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Nagrinėjamoje byloje atsakovo buveinė yra valstybėje, kuri Europos Sąjungos atžvilgiu yra trečioji šalis, todėl Reglamentas 44/2001 nukreipia į nacionalinę teisę. Reglamento 44/2001 4 straipsnis, kuriame išvardintos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, nukreipia į šio teisės akto I priedą, kuriame kaip Lietuvos Respublikoje galiojančios jurisdikcijos taisyklės pavyzdys nurodytas CPK 787 straipsnis.
39. CPK 787 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: <...> 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.
40. Nagrinėjamu atveju pagrindinis ginčas vyksta dėl atsakovo (užsienio valstybės juridinio asmens) prievolės grąžinti pinigines lėšas sąskaitose ir indėlius ieškovei įvykdymo (reikalavimo dėl piniginių lėšų sąskaitose ir indėlių priteisimo dydis – 11 084 908,43 Eur, o reikalaujamo pripažinti neteisėtu įskaitymo sandorio suma sudaro tik 1 126 327,64 Eur.
41. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
42. 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutartimi, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl 5 804 765,65 Eur sąskaitose priteisimo, šalys dėl prievolės įvykdymo vietos nebuvo susitarusios. Byloje nėra duomenų apie susitarimą dėl prievolės įvykdymo vietos ir reikalavimų dalyje dėl vienos nakties indėlių (5 280 142,78 Eur) grąžinimo. CK XLIV skyriaus normos, reglamentuojančios banko indėlio sutartį, ir XLVI skyriaus normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, nenurodo banko prievolės grąžinti indėlį, sumokėti palūkanas, vykdyti kliento nurodymus įvykdymo vietos. Ieškovė reikalavo, kad prievolę grąžinti korespondentinėse sąskaitose esančias pinigines lėšas ir indėlius atsakovas įvykdytų ieškovės buveinės vietos valstybėje – Lietuvoje.
43. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo prievolė grąžinti pinigines lėšas (lėšas sąskaitose ir indėlius) ieškovei turi būti įvykdyta Lietuvoje – ieškovės buveinės vietoje, todėl byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Nagrinėjamos bylos tarptautinį teismingumą Lietuvos Respublikos teismams pirmosios instancijos teismas neteisingai grindė ĮBĮ normomis. Tačiau, pats teismo sprendimas dėl tarptautinės jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje prisiėmimo, nors ir pagrįstas netinkamais argumentais ir motyvais, iš esmės yra teisingas, o CPK 328 straipsnis draudžia naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, remiantis vien formaliais pagrindais.
44. Apelianto argumentas, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai turi būti teikiami apelianto likvidavimo administratoriui Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje, kaip tai numatyta Serbų Respublikos bankų įstatymo 115 straipsnyje, atmestinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas. Viena vertus, apeliantas šio argumento nepagrindžia jokiais įrodymais. Kita vertus, ieškovės ieškinys teisme buvo priimtas tuo metu, kai apelianto likvidavimo procesas dar net nebuvo prasidėjęs. Pagal CPK 781 straipsnio 1 dalį, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia.
45. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovė, jau po nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo Lietuvoje, kreipdamasi į Bosnijos ir Hercegovinos teismą dėl analogiško turtinio reikalavimo, pripažino bylos teismingumą Bosnijos ir Hercegovinos teismams. CPK 781 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija neišnyksta, kai ta pati byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme.

Dėl taikytinos teisės reikalavimui dėl lėšų korespondentinėse sąskaitose grąžinimo

46. CK 1.10 straipsnio 1 dalis nustato, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Tiek CK 1.12 straipsnio 2 dalis, tiek CPK 808 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Kitaip tariant, tuo atveju, kai užsienio teisės taikymas yra numatytas tik šalių tarpusavio susitarime (sutartyje), o ne tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose, teismas neturi pareigos pats savo iniciatyva rinkti įrodymus apie šalių sutartos užsienio teisės normų turinį bei taikymo praktiką, bet, priešingai, šią pareigą, vadovaujantis rungimosi principu, turi ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, t. y. šalis, kuri, atsižvelgdama į ginčo šalių susitarime esančią sąlygą dėl užsienio teisės taikymo, reikalauja konkrečiam atvejui taikyti tam tikrą užsienio teisės normą. Taigi, įrodymus apie užsienio teisės normas, jų turinį, taikymo toje valstybėje praktiką ir doktriną, turi pateikti ta sutarties šalis, kuri tam tikrus savo reikalavimus ar atsikirtimus grindžia užsienio teise. Toks šių teisės normų aiškinimas yra ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).
47. Kaip konstatuota šios nutarties 33 punkte, 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutarties 4.1 punktu šalys įtvirtino Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės taikymą. Šios sutarties pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl 5 804 765,65 Eur dydžio lėšų korespondentinėse sąskaitose priteisimo. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę. Toks teiginys vertintinas kaip deklaratyvus, nes jokių įrodymų, susijusių su bankų korespondentinėms sutartims taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje apeliantas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, nors atsiliepime į ieškinį nurodė, kad renka įrodymus dėl nagrinėjamai bylai aktualių Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų, jų taikymo ir aiškinimo ir teismui pateiks juos kaip įmanoma greičiau.
48. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje esančio banko sąskaitose laikytų ieškovės piniginių lėšų priteisimo, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialiąją teisę.

Dėl taikytinos teisės ieškinio reikalavimui įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu

49. Apelianto valdybos 2013 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. UB/06-07 buvo nuspręsta įskaityti apelianto turimą reikalavimą ieškovei pagal 2000 m. rugsėjo 5 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutartį Nr. 50-41/31 V/01, taip pat ieškovės turimą reikalavimą apeliantui pagal 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutartį Nr. RL/04-01 (5 t., b. l. 13-16). 2000 m. rugsėjo 5 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutartis Nr. 50-41/31 V/01, kurioje korespondentu yra atsakovas, buvo pakeista 2006 m. sausio 3 d. korespondentinės sąskaitos sutartimi Nr. 70-216/31 V (2006 m. sausio 3 d. sutarties 5.5 punktas), kurios 4.1 punkte šalys sulygo, kad ginčai, iškilę tarp šalių dėl šios sutarties sąlygų vykdymo, sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (1 t., b. l. 50-56). Pagal 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutarties, kurioje korespondentu yra ieškovė, 4.1 punktą ginčai, kylantys šios sutarties galiojimo laikotarpiu, sprendžiami pagal galiojančius Serbijos Respublikos Bosnijos ir Hercegovinos įstatymus (1 t., b. l. 12-17).
50. Nors apeliantas atliko įskaitymą reikalavimų pagal prievoles, kilusias iš dviejų sutarčių, kuriose šalių sulygta skirtinga taikytina teisė (2006 m. sausio 3 d. sutartyje – Lietuvos Respublikos, 2004 m. birželio 1 d. sutartyje – Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos), tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, atlikdamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, iš esmės siekė išvengti prievolių pagal 2004 m. birželio 1 d. korespondentinės daugiavaliutės sąskaitos atidarymo sutartį ieškovei vykdymo, todėl įskaitymo sandorio nuginčijimui taikytina būtent šioje sutartyje susitarta taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisė. Taigi, kaip išaiškinta šios nutarties 46 punkte, pareiga pateikti įrodymus apie Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normas, susijusias su įskaitymo sandorių nuginčijimu, jų turinį, taikymo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje praktiką ir doktriną, tenka apeliantui, reikalaujančiam taikyti šios valstybės teisę nagrinėjamoje byloje (CK 1.12 straipsnio 2 dalis, 1.37 straipsnio 1 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis). Nutarties 47 punkte konstatuotas teisėjų kolegijos vertinimas, kad apeliantas šios pareigos tinkamai neįvykdė.
51. Apelianto valdybos 2013 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. UB/06-07 dėl įskaitymo buvo priimtas vadovaujantis Serbų Respublikos bankų įstatymo 68 straipsniu, apelianto įstatų 42 straipsniu, valdybos darbo reglamento 6 straipsniu, Serbų Respublikos prievolinių santykių įstatymo 336-337 straipsniais. Jokių įrodymų, susijusių su įskaitymo sandoriams taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje apeliantas nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apelianto sprendimas dėl įskaitymo buvo priimtas, be kita ko, remiantis Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimu dėl įsiskolinimų ir reikalavimų įskaitymo, cesijos ir skolos perėmimo užsienio sandoriuose. Apelianto teigimu, šis Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimas pagrindžia sprendimo dėl įskaitymo teisėtumą. Viena vertus, apelianto sprendime dėl įskaitymo nėra nurodytas šis Serbų Respublikos Vyriausybės teisės aktas kaip sprendimo priėmimo pagrindas. Kita vertus, iš byloje esančios apelianto teismui pateiktos šio Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimo kopijos su vertimu į lietuvių kalbą matyti, kad šis sprendimas nereglamentuoja byloje susiklosčiusių teisinių santykių ir neatitinka bylos faktinės situacijos (priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, esant paskelbtam banko veiklos moratoriumui). Be to, net jeigu šis Serbų Respublikos Vyriausybės sprendimas būtų reikšmingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui, tokie duomenys dėl įskaitymo sandoriams taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės turinio, nesant jos oficialaus aiškinimo, taikymo praktikos, doktrinos, yra nepakankami. Pažymėtina, kad apeliantas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, susijusių su sandorių negaliojimui dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius taikytinos Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisės normų turiniu, aiškinimu, teismų praktika ir doktrina.

Dėl taikytinos teisės reikalavimui dėl vienos nakties indėlių grąžinimo

52. Ieškinio dalyką sudaro ir reikalavimas dėl 5 280 142,78 Eur dydžio vienos nakties indėlių priteisimo. Byloje nėra duomenų, kad ginčams, susijusiems su šiais indėliais, laikytais apelianto banke, šalys būtų pasirinkusios taikytiną teisę. Pagal CK 1.37 straipsnio 4 dalį, jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Banko indėlio sutartis yra labiausiai susijusi su indėlininko nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teise, nes šios sutarties esmę sudaro indėlio grąžinimas indėlininkui ir palūkanų už indėlį jam mokėjimas (CK 1.37 straipsnio 5 dalis, 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 6.892 straipsnio 1 dalis, 6.895-6.896 straipsniai). Įvertinus išdėstytą teisinį reglamentavimą ir aplinkybę, kad ieškovė, kurios buveinė yra Lietuvos Respublikoje, reiškia reikalavimą dėl vienos nakties indėlių grąžinimo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiam reikalavimui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos, su kuria sutartinė prievolė grąžinti indėlius yra labiausiai susijusi, teisę.

              Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

53. Apeliantas teigia, kad sprendime nėra teismo motyvų dėl atsakovo reikalavimo ginčo teisiniams santykiams taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę, ir tai lemia CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymą.

54. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas sprendimo  motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso pirmosios instancijos teismo sprendimo kontekste.

55. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio spręstina, kad analizuodamas ir vertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą teismas ginčo teisiniams santykiams taikė Lietuvos Respublikos teisę. Sutiktina su apeliantu, kad sprendime nėra teismo motyvų dėl atsakovo reikalavimo ginčo teisiniams santykiams taikyti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teisę. Tokią, kaip nurodyta, situaciją vertinti kaip absoliutų teismo sprendimo negaliojimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte reglamentuotu atveju teisėja kolegija nemato pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo sprendimų instancinę kontrolę, yra kompetentingas ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas. Šios nutarties 46-52 punktuose išdėstytu nagrinėjamam klausimui aktualiu teisinio reglamentavimo aiškinimu ir taikymu apeliacinės instancijos teismas pagrindė Lietuvos Respublikos teisės taikymą iš piniginių prievolinių teisinių santykių kilusiam ginčui.

              Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

56. Kiti apelianto argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

              Dėl bylos procesinės baigties

57. Šioje nutartyje konstatuoti pirmosios instancijos teismo padaryti teisės taikymo ir aiškinimo        pažeidimai, kuriuos ištaisė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas pagrįstai (CPK 328 straipsnis). Atsakovo apeliacinio skundo argumentai tokių išvadų nepaneigia ir nelemia iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, todėl jis paliktinas nepakeistas, koreguojant pirmosios instancijos teismo motyvus dėl Lietuvos teismų tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šią bylą ir pagrindžiant Lietuvos Respublikos teisės taikymą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Danutė Gasiūnienė

Kazys Kailiūnas

Egidijus Žironas