Administracinė byla Nr. A-2054-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02512-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 100 000 Eur  neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. (b. l. 5).

Paaiškino, kad atvykus į Marijampolės PN buvo patalpintas į uždarą patalpą be langų, tik su ventiliacijos vėjeliu. Tai buvo apie 22 kv. m patalpa, kurioje buvo apie 10 dviejų aukštų gultų. Ten buvo laikomas 8 paras su dar 20 žmonių. Viduje buvo rūkoma, pastoviai trūko oro. Po to atliko bausmę 4, 16, 22 būriuose. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Būriuose realiai yra daugiau gyvenamųjų vietų nei nurodo atsakovas. Pasivaikščiojimui skirtas kiemas yra per mažas. Be to, 22 būrys buvo sujungtas su 21 būriu, todėl pareiškėjas buvo laikomas su drausmės grupės nuteistaisiais ir jam nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai. Laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. sausio 30 d. buvo paskirtas į paprastąją grupę, tačiau buvo kalinamas ir laikomas kaip drausmės grupės nuteistieji. Dėl to iširo pareiškėjo šeima, buvo sugniuždytas. Nuo 2014 m. vasario 2 d. yra paskirtas į 16 būrį. Gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose beveik visi asmenys rūko. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, kad įrengtų patalpas rūkymui. Tualete klozetai dažnai sugedę ir ilgą laiką būna netaisomi, tualeto patalpa maža, įrengta per mažai praustuvų, nėra ventiliacijos. Pasinaudoti dušu galimybė suteikiama tik kartą per savaitę. Dušo patalpa maža, ne visi dušai veikia, neįrengta jokių atitvarų ar uždaros patalpos. Vienam mėnesiui yra suteikiamas vienas tualetinio popieriaus rulonas, kurio kokybė labai prasta. Gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, nuolat būna drėgna, šalta, rūbai pasidengia pelėsiu. Gyvenamosiose patalpose yra daug tarakonų ir graužikų, o čiužiniuose yra daug parazitų. Čiužiniai nekeičiami, neleidžiama turėti savo pledų. Maisto energetinė vertė yra nuo 1000 iki 1200 kcal. Marijampolės PN pareigūnai beveik visi turi sadistinį polinkį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą – sutriko sveikata, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–12).

Paaiškino, kad būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančias mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas erdves. Norintys ir turintys kvalifikacijas, gali įsidarbinti. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš socialinės reabilitacijos programų. Nurodė, kad Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Nurodė, kad dušinėje įrengta 15 vandens maišytuvų. Nuteistieji dušine naudojasi pagal grafiką. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu įrengimo kiekvieno būrio patalpose. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būrių patalpose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Lokaliniame sektoriuje yra įrengti dar 3 sanitariniai ir higienos mazgai. Marijampolės PN laikomiems nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1 R-139 patvirtintomis normomis. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Patikrinimų metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šiluminės aplinkos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta. Čiužiniai dezinfekuojami aukštoje temperatūroje, o pastebėjus tarakonų, išduodamos specialios gaudyklės. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės pataisos namų valgykloje, atitiko nustatytus maisto produktų kiekius ir nustatytas energetines vertes. Vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo. Marijampolės PN administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų, be to, yra nustatytas pareigūnų periodinis sveikatos streso tikrinimas. Nuteistajam buvo skiriami pasimatymai su artimaisiais. Marijampolės PN neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kančios ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nesikreipė prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas. Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Į Sveikatos priežiūros tarnybą nuteistasis yra kreipęsis 21 kartą. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties institutą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo V. Š. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 147 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 99–107).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi. Vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir t. t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. gruodžio 28 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas taip pat pabrėžė CK 1.131 straipsnio 2 dalies normą. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėta, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsakovo prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš netinkamų bausmės atlikimo sąlygų Marijampolės PN 22 būryje, taip pat 16 būryje.

Nurodė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. ir 111.2 punktų nuostatas. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, kuriais neturėjo pagrindo abejoti. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl to, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta daugiau miegamųjų vietų nei nurodo atsakovas laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip neįrodyti ir, tuo pačiu, nepagrįsti. Teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN 16 būryje, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – bendrabučio tipo patalpose 624 paras (pareiškėjui trūko 0,19 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, didelė drėgmė, šalta. Teismas atsižvelgė į Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktą Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktą Nr. PT-342, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PT-4. Pažymėjo, jog minėtais aktais konstatuota, jog Pataisos įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl didelės drėgmės gyvenamojoje patalpoje atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 14 punktais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būrių patalpose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtino, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Taigi, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko, atmesti kaip neįrodyti.

Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 22 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu penktadieniais nuo 9.30 val. iki 12 val., o 16 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu ketvirtadieniais nuo 9.30 iki 11 val., todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių tarakonų ir graužikų. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl tarakonų, graužikų, kitų parazitų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) teismui nekėlė abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, graužikų ar kitų parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikyti nepagrįstais.

Atmesti pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. p.). Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė, nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punktu. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Pataisos įstaigą, kokybę ir pažeidimų nenustatyta. Įrodymai patvirtino, kad tvarkant maistą Marijampolės PN, vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms – t. y. vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, daryta išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui). Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.

Pareiškėjas teigė, jog tualeto patalpa maža, mažai praustuvių, klozetai dažnai sugedę, todėl susidaro eilės tiek prie praustuvių, tiek prie tualetų. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 numatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), dušo sieteliai (1 vnt. penkiolikai asmenų). Atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kiek konkrečiai praustuvių, klozetų (unitazų) ir dušo sietelių yra 16-o būrio sanitariniame mazge, todėl vertinta, jog šie pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pabrėžta, kad pareiškėjas tik konstatavo dušų, tualetų, tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Taip pat pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. sausio 30 d. buvo paskirtas į paprastąją grupę, tačiau buvo kalinamas ir laikomas kaip drausmės grupės nuteistieji, todėl jam nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai. Šį pareiškėjo teiginį paneigė atsakovo pateikta nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntų ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelė (toliau – Kortelė), iš kurios matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Kaip matyti iš Kortelės duomenų vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui buvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai su mama, tačiau konkrečiu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs (prašęs) gauti ilgalaikių pasimatymų su žmona ir ji būtų pageidavusi į ilgalaikius pasimatymus atvykti, o Marijampolės PN administracija tokios galimybės pareiškėjui nebūtų suteikusi.

Byloje esanti Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės 2016 m. sausio 18 d. pažyma Nr. 55/04-44 patvirtino, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. sausio 20 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN į Marijampolės Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl įvairių nusiskundimų kreipėsi 21 kartą. Spręsta, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį – 624 paras, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Taip pat pažymėta, jog pareiškėjui tenkančio ploto normos pažeidimai buvo nežymūs, pareiškėjui trūko 0,19 kv. m ploto. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, daryta išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 147 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str.).

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė 147 Eur neturtinę žalą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti (b. l. 111–113).

Teigia, kad pareiškėjui negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higieninės sąlygos gyvenamojoje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių. Be to, atsakovo nuomone, gyvenamoje patalpoje ploto trūkumas šiuo atveju negalėjo paveikti pareiškėjo sveikatos ar psichologinės būklės, ką patvirtina Psichologinės tarnybos pažyma. Pažymi, kad pareiškėjas pažeidžiant reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas sąlyginai trumpą laikotarpį, jam tekęs plotas buvo nežymiai mažesnis nei minimalus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 116).

Akcentuoja, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. sausio 30 d. buvo paskirtas į paprastąją nuteistųjų grupę, tačiau buvo laikomas kaip drausmės grupės nuteistieji, todėl nebuvo skiriami ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai pasimatymai.

Nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio, nei teisės aktais nustatytas, ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgai – 624 paras. Teigia, kad pagal kalinimo sąlygas 1 para prilygtų 6 eurams. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio.

Pareiškėjas V. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

Nurodo, kad pareiškėjas buvo patalpintas į 22 būrį, kuris buvo bendras su 21 būriu.  21 būrys yra drausmės grupė, todėl pareiškėjas be jokios priežasties buvo laikomas kartu su drausmės grupe ir jam buvo taikomos drausmės grupei priklausančių nuteistųjų sąlygos.

Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemelis aptvertas betonine tvora ir užrakinti vartai. Norint patekti į socialines programas, reikia stovėti eilėje. Tvirtina, kad gyvenamosiose patalpose praleidžiama visą laiką, o ne tik ateinama miegoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui V. Š., jo teigimu, padarytos jį laikant Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., taikė ieškinio senaties terminą. Dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad iš viso 624 paras bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko 0,19 kv. m gyvenamojo ploto), taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertino kaip šio pažeidimo dalį. Kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl ventiliacijos, drėgmės, šalčio, rūkymo gyvenamosiose patalpose ir koridoriuje, galimybės naudotis dušu, tarakonų ir graužikų, galimybės su savimi turėti pledus, maitinimo kokybės, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pareigūnų netinkamo elgesio, tualetinio popieriaus išdavimo, taip pat teiginį, kad nors buvo paskirtas į paprastąją grupę, tačiau buvo laikomas kaip drausmės grupės nuteistieji, todėl nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai) atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 147 Eur.

Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek atsakovas, tiek pareiškėjas. Atsakovas prašo pakeisti teismo sprendimą ir neturtinės žalos pareiškėjui nepriteisti, o pareiškėjas prašo jo skundą tenkinti – priteisti 100 000 Eur  neturtinės žalos atlyginimą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja, jo teigimu, buvusią aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. sausio 30 d. buvo laikomas kaip drausmės grupės nuteistieji, todėl jam nebuvo skiriami nei ilgalaikiai, nei trumpalaikiai pasimatymai. Šiuos pareiškėjo teiginius išsamiai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir motyvuotai atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia Kortelėje padarytų įrašų apie ginčo laikotarpiu įvykusius pasimatymus su mama, be to, neįvardija datų, kada jo žmona būtų pageidavusi atvykti į pasimatymą, tačiau jį suteikti būtų atsisakyta.

Nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas apeliaciniais skundais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 147 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Tuo tarpu pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju jam turėjo būti priteista jo prašyta 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje asmenims, kuriems kalint pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, yra tiek priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-438/2017), tiek ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu (pvz., 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų Marijampolės PN poveikį, konstatuoja, kad byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Taip pat, nors pareiškėjas teigia, kad jam turėtų būti priteista didesnė suma neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimas, kurio dalimi pirmosios instancijos teismas vertino ir byloje nustatytą pažeidimą dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti, taip pat tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, be to, nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN ginčo laikotarpiu būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata (b. l. 57–58), kad atsakovas tyčia būtų siekęs sudaryti netinkamas kalinimo sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 147 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.