Civilinė byla Nr. e2-1196-934/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02014-2018-3 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „HIDROMOTAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „SLM group“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 4 d.
2. Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „SLM group“ nemokumo administratorė UAB „Lideres“ (toliau – nemokumo administratorė) 2021 m. balandžio 28 d. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu, atsakingais už BUAB „SLM group“ tyčinį bankrotą pripažinti T. V. ir T. A.. BUAB „SLM group“ 2022 m. kovo 30 d. pateikė atsisakymą nuo 2021 m. balandžio 28 d. pareiškimo dalies pripažinti BUAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu dėl atsakovo T. V. veikos. Nemokumo administratorė nurodė, kad palaiko argumentus dėl atsakovo T. A. teisinės atsakomybės dėl BUAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
3. Kreditorės UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. 2022 m. balandžio 7 d. pareiškimu taip pat kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti UAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu (4 t., b. l. 1–17). Kreditorės prašė pripažinti UAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu dėl T. V. neteisėtų veiksmų, t. y. dėl to, kad UAB „SLM group“ sumokėjo UAB „Vaitesa“ 58 298,58 Eur už fiktyvius statybos rangos darbus, taip pat dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kreditorių teigimu, bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu dėl paskutinio bendrovės direktoriaus T. A. veiksmų ir (ar) neveikimo, šiam neperdavus nemokumo administratorei 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės balanse apskaityto ir turėto 177 969,00 Eur vertės turto, sudarius bendrovei nenaudingus sandorius, taip pat laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi tenkino pareiškėjos BUAB „SLM group“ prašymą dėl atsisakymo nuo 2021 m. balandžio 28 d. pareiškimo ir civilinę bylą nutraukė. Atmetė kreditorių UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. prašymą dėl BUAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašymą pripažinti atsakingais už BUAB „SLM group“ tyčinį bankrotą T. V. ir T. A. (5 t., b. l. 168–183).
5. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog remiantis kreditorių nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo pripažinti UAB „SLM group“ bankroto tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais ir šį reikalavimą atmetė nenustatęs priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas iš viso neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškime nurodytų argumentų, susijusių su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais, todėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutarties dalį dėl UAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (7 t., b. l. 6–27).
6. 2022 m. rugpjūčio 30 d. apeliantas pateikė savo paaiškinimus ir specialistės A. G. 2022 m. rugpjūčio 30 d. išvadą (toliau – Išvada) dėl UAB „SLM Group“ mokumo vertinimo 2013–2016 m. laikotarpiui, kurioje, be kita ko, buvo konstatuota, kad nuo 2011 m. lapkričio 14 d. veikianti bendrovė dar 2013 metais buvo nemoki, nes pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 punktą bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, o bendrovės vadovas per 12 mėnesių nuo dienos šios padėties neištaisė (nepadengė nuostolių akcininkų įnašais, nepadidino įstatinio kapitalo) bei neatliko jokių kitų veiksmų numatytų ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 3 punkte, t. y. kreiptis dėl bendrovės likvidavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartimi atmetė kreditorių UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. prašymą dėl BUAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais.
8. Teismas, vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartyje konstatuotomis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartimi patvirtintomis prejudicinę galią turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutarties dalį, atmetus kreditorių UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. prašymą pripažinti BUAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais, sprendė, kad kreditorės UAB „HIDROMOTAS“ 2022 m. rugpjūčio 30 d. Išvada, pateikta teismui tik po bylos grąžinimo neišnagrinėtoje dalyje, prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl yra nepatikima ir teismas ja nesivadovavo.
9. Teismas sprendė, kad BUAB „SLM group“ tapo nemoki nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kreditorėms UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. nutraukus nuomos sutartis ir BUAB „SLM group“ iškeldinus iš patalpų.
10. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti UAB „SLM group“ bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad teisminiai ginčai tarp UAB „SLM Group“ iš vienos pusės ir UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. dėl UAB „SLM Group“ veiklai naudojamų patalpų ir žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo parodo, kad UAB „SLM Group“ siekė ir toliau vykdyti veiklą UAB „HIDROMOTAS“ patalpose, į kurias buvo investuotos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) išmokėtos ir UAB „SLM group“ paskolintos lėšos, UAB „HIDROMOTAS“ patalpose buvo likę visi UAB „SLM group“ priklausantys daiktai bei smulki įranga. Teismo vertinimu, šiuo atveju teisminio proceso iniciavimas ir vadovo T. A. pastangos išsaugoti įmonę negali būti vertinamos kaip sąmoningas blogas valdymas, juolab kad būtent UAB „HIDROMOTAS“ prašymo pagrindu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo sustabdyta UAB „SLM group“ veikla, tačiau bendrovė ir toliau negalėjo naudotis patalpomis ir turtu net ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones dėl kreditorių veiksmų. Todėl UAB „SLM group“ po nuomos sutarties nutraukimo negeneravo pajamų ir negalėjo mokėti nuomos mokesčio kreditorėms. Tai, kad suinteresuotas asmuo T. A. nemokumo administratorei perdavė ne visus bendrovės dokumentus ir turtą, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą kyla po bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas savarankiškai negali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis. Aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo T. A. į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nesikreipė ir tuomet, kai bendrovė nebevykdė veiklos, teismo vertinimu per se (liet. savaime) nepagrindžia suinteresuoto asmens T. A. siekio tyčia privesti bendrovę prie bankroto arba pabloginti jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, nes pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai. Šiuo atveju pirmiau nurodytos aplinkybės suinteresuoto asmens sąmoningo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepagrindžia.
11. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti UAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu ĮBI 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, be kreditorių nurodyto 2016 m. gruodžio 21 d. pareiškimo policijai, byloje nėra kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad ginčo pastatas buvo subnuomotas UAB „Baltic Telecommunications Team“ ir(ar) ši bendrovė gavo pajamas iš ginčo pastato subnuomos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
12. Apeliantė UAB „HIDROMOTAS“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartį ir šioje dalyje reikalavimą dėl BUAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakingais už jį pripažįstant T. A. ir T. V., tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartimi atmetė ir nesivadovavo specialistės A. G. Išvada vien dėl to, jog Išvadoje nustatytos aplinkybės prieštaravo teismų (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartyje) nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl neva yra nepatikima. Viena vertus, nei Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartyje, nei Lietuvos apeliacinio teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartyje nemokumo aplinkybių neanalizavo ir nenustatinėjo, todėl akivaizdu, jog skundžiamos nutarties teiginys, jog Išvadoje nustatytos aplinkybės prieštarauja teismų nustatytoms yra akivaizdžiai nelogiškas ir prieštarauja elementariai logikai. Kita vertus, teismai nebuvo susipažinę, priešingai nei specialistė A. G., su pas bendrovės nemokumo administratorę esančiais, tik iš dalies Bendrovės (iki 2016 m. kovo pabaigos) perduotais apskaitos dokumentais, neanalizavo ir nenagrinėjo bendrovės finansinių apskaitos dokumentų ir ar atskaitomybių, beje kurių klaidingumas ir nepagrįstumas buvo paneigtas Išvadoje. Be to, nei teismas, nei kitos šalys neanalizavo atitinkamais įrodymais ir nepaneigė specialistės Išvadoje nurodytų teiginių dėl Bendrovės nemokumo momento (2013 m.) ir dėl negalimumo nustatyti bendrovės ūkinės veiklos rezultatų už 2016 m. bei ir vėlesnį laikotarpį iki 2018 m. lapkričio mėnesio, nes T. A. nebuvo ir nėra pateikęs už šį laikotarpį jokių bendrovės apskaitos dokumentų. Taip pat nei teismas, nei T. A. visiškai nepaneigė Išvadoje nurodytų argumentų dėl 2016 m. finansinės atskaitomybės (pelno nuostolių ataskaitos) nepagrįstumo. Jei teismas (ar kiti proceso dalyviai) būtų suabejoję Išvadoje nustatytų paskaičiavimo patikimumu, kurie gauti išanalizavus bendrovės veiklos finansinius rodiklius, galėjo ir turėjo pareigą pasiūlyti šalims byloje skirti finansinę ekspertizę, o ne atmesti Išvadą vien tuo pagrindu, jog specialistė galimai nustatė priešingas nustatytoms teismų, nors teismai, kaip buvo nurodyta aukščiau jokių aplinkybių dėl bendrovės finansinio nemokumo ir ar atsakingų už jį asmenys nenustatinėjo;
12.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė tapo nemoki nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kreditorėms UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. nutraukus nuomos sutartis ir BUAB „SLM group“ iškeldinus iš patalpų, yra ne tik kad nepagrįsta, bet ir prieštarauja tos pačios nutarties teiginiui, jog neva 2016 m. įmonė veikė pelningai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės nemokumą siejo su bendrovės veiklos nutraukimu 2016 m., kadangi remiantis ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 3 punktu bendrovės vadovas ir akcininkas T. V. vėliausiai 2014 metų pradžioje privalėjo kreiptis į teismą dėl bendrovės likvidavimo, t. y. jau nuo 2014 m. ABĮ prasme buvo neteisėta. Apeliantės vertinimu, teismo motyvas pripažinti, jog bendrovė tapo nemoki, nes veiklos nevykdė dėl nuomos sutarčių nutraukimo ir iškeldinimo, neatitinka tikrovės ir elementarios logikos, nes būtent nepaneigtas iki tol egzistavęs bendrovės nemokumas sąlygojo nuomos sutarčių su bendrove nutraukimą nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d., o ne atvirkščiai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino bendrovės finansinio pajėgumo tokią veiklą vykdyti iš viso, t. y. nuo 2011 metais įkurta įmonė turėjo pakankamai lėšų ir turto tokiai veiklai vykdyti 2013–2016 metais. Teismo išvadą dėl bendrovės nemokumo 2016 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais ir tuo pačiu galimybę šioje byloje vadovautis 2016 m. pelno nuostolio ataskaita, visiškai paneigia Išvadoje nustatyti aritmetiniai neatitikimai patvirtinantys akivaizdų finansinės atskaitomybės už 2016 m. nepagrįstumą ir neteisingumą;
12.3. Apeliantė nurodė, kad bendrovės nemokumo priežastimi negalėjo būti veiklos nutraukimas 2016 m. pabaigoje, nes bendrovė veiklos negalėjo vykdyti ne dėl 2017 m. vasario pradžioje panaikinto draudimo naudotis išsinuomotais pastatu ir žemės sklypu, bet dėl anksčiau, dar 2013 metais kilusio bendrovės nemokumo. Ką patvirtina faktas, jog bendrovė kažkodėl dar iki 2018 m. balandžio 18 d. laikė savo daiktus būtent pastate ir žemės sklype, nors galėjo dar po 2016 m. rugpjūčio 9 d. savo veiką perkelti į kitas išsinuomotas, tik modifikuodama pagrindinį batutą ir toliau tęsti neva pelningą veiklą;
12.4. Apeliantės vertinimu, įsipareigojimai kreditorėms nebūtų kilę, jei T. A., o dar anksčiau ir T. V., žinodami, jog bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, būtų ėmęsi veiksmų ir būtų padengę nuostolius akcininkų įnašais ar padidinę įstatinį kapitalą, dėl ko būtų užtikrinta galimybė atsiskaityti su kreditoriais, ar įvykdę imperatyvią pareigą likviduoti bendrovę. Paminėtų pareigų sąmoningas nevykdymas (ĮBĮ nustatyta tvarka nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ABĮ 38 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 11 dalies 3 punkto reikalavimų nevykdymas) ir sąmoningas sandorių sudarymas (2016 m. kovo 16 d. susitarimo dėl nuomos atnaujinimo sudarymas žinant, jog nepajėgs mokėti didesnio nuomos mokesčio, taip pat nuomojamų patalpų naudojimasis negalint už jas atsiskaityti, taip pat neteisėtas patalpų neatlaisvinimas nutraukus numos sutartis, žinant, jog veiklą nebus vykdoma), pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, visiškai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius, dėl ko skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta;
12.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad be 2016 m. gruodžio 21 d. pareiškimo policijai, nėra kitų įrodymų, kurie pagrįstų kreditorių nurodytą aplinkybę, kad ginčo pastatas buvo subnuomotas UAB „Baltic Telecommunications Team“ ir(ar) ši bendrovė gavo pajamas iš ginčo pastato subnuomos. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad šį įrodymą pateikė (suformavo kaip dokumentą) ne kas kitas, o pats T. A., t. y. asmuo kurį siekiam pripažinti atsakingu už tyčinį bankrotą ir šiuo atveju kreditorių teisių pažeidimu. Be to, teismas spręsdamas apie įrodymų pakankamumą dėl neteisėtos bendrovės subnuomos, turėjo vadovautis teisės doktrinoje žinoma contra spoliatorem prezumpcija, t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Nagrinėjamoje byloje apeliantė įrodinėjo, jog bendrovė vėliausiai nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. (nuomos sutarčių nutraukimo) neteisėtai subnuomojo pastatą ir žemės sklypą, o gautas pajams nuslėpė, neatsiskaitydama su apeliante, o atsakovui T. A. teigiant, kad tokio fakto nebuvo ir veiklą vykdė bei pajamas gavo tik jo vadovaujama bendrovė, T. A. teko pareiga įrodyti, kad pastatą ir žemės sklypo jis nesubnuomojo ir pajamas iš tiesioginės veiklos gavo bendrovė. Tačiau bylą išnagrinėjęs teismas konstatuodamas, jog būtent apeliantė šios aplinkybės neįrodė, pažeidė šią įrodinėjimo taisyklę. Pirmosios instancijos teismui nepritaikius contra spoliatorem prezumpcijos ir neteisėtai įrodinėjimo naštą perkėlus apeliantei bei nustačius neįrodyta paties T. A. pripažintą ir nebeįrodinėtiną pagal CPK 182 straipsnio 5 punktą aplinkybę, jog vėliausiai nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. veiklą neteisėtai vykdė subnuomoninkas UAB „Baltic Telecommunications Team“, buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės, ko pasėkoje teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog T. A. veiksmuose nebuvo įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymis.
13. BUAB „SLM group“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė apeliantės UAB „HIDROMOTAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties panaikinimo nagrinėti teismo nuožiūra.
14. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad tarp BUAB „SLM group“ ir UAB „HIDROMOTAS“ susiklostė tarpusavio teisiniai santykiai, grįsti tarpusavio teisėmis ir pareigomis. NMA šalių teisiniuose santykiuose nedalyvavo, todėl dėl atskirojo skundo argumentų nepasisakys. Atsižvelgiant į tai, prašo sprendimą šioje civilinėje byloje priimti pagal byloje esančius duomenis.
15. Suinteresuotas asmuo T. A. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė apeliantės UAB „HIDROMOTAS“ atskirąjį skundą atsisakyti tenkinti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį; priteisti atsakovo T. A. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Suinteresuotas asmuo T. A. sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta nesivadovauti specialistės A. G. Išvada. Visų pirma, nurodyta Išvada yra nepatikima, antra, suinteresuotas asmuo sutinka, kad ši Išvada iš esmės prieštarauja kitų teismų nustatytoms aplinkybėms, t. y. kitų teismų sukurtiems prejudicinams faktams. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad pagal BUAB „SLM group“ pelno nuostolių ataskaitas už 2015 ir 2016 m. bendrovė veikė pelningai: 2015 m. bendrovės grynasis pelnas buvo 34 237,00 Eur, 2016 m. grynasis pelnas – 23 230 Eur. Turto bei įsipareigojimų santykis buvo teigiamas: 2015 m. turto iš viso buvo už 251 470,00 Eur, įsipareigojimų – už 117 409,00 Eur; 2016 m. turto buvo iš viso už 177 969,00 Eur, įsipareigojimų – už 64 712,00 Eur. Suinteresuoto asmens vertinimu, šiuo atveju bet koks kitoks aplinkybių traktavimas būtų prieštaravimas kitų teismų sprendimuose nustatytoms aplinkybėms ir prieštarautų CPK 182 straipsniui. Nors kreditorės nurodo, kad sprendimus priėmę teismai nebuvo susipažinę su bendrovės apskaitos dokumentais, tačiau tokiais teiginiais apeliantė kvestionuoja ankstesnius įsiteisėjusius teismo sprendimus teigdamas, kad specialistės Išvada šioje byloje turi didesnę įrodomąją galią negu įsiteisėję teismo sprendimai. Šiuo atveju atsižvelgtina, kad CPK 182 straipsnio 2 dalis numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje. Tuo tarpu specialistės išvada yra tik paprastas (teismui neprivalomas) rašytinis įrodymas. Dėl to teismas nusprendęs, kad ši išvada prieštarauja įsiteisėjusiose teismo sprendimuose nustatytiems prejudiciniams faktams, pagrįstai ja nesivadovavo;
15.2. Suinteresuotas asmuo T. A. pažymėjo, kad tiek ankstesni teismai, nagrinėję šią bylą, tiek suinteresuoti asmenys, tiek pats UAB „Hidormotas“ atstovas V. B., yra nurodę, kad bendrovė veiklą pradėjo iš esmės tik 2015–2016 m. Iki to laiko buvo vykdomi tik pasiruošimo darbai planuojamam vykdyti verslui – visos turimos ir iš Agentūros ir iš bendrovės akcininkų gautos lėšos buvo naudojamos pačių kreditorių turtui pagerinti, įrangos pirkimui ir kt. Dėl to, iš esmės vertinti bendrovės mokumą iki faktinės bendrovės veiklos pradžios, kaip teigia apeliantė, yra nelogiška. Suinteresuotas asmuo T. A. paaiškino, kad UAB „SLM group“ pabaigus pastato remonto ir pagerinimo darbus, kurių vertė 801 838,83 Lt (232 228,58 Eur)bei įrengus batutų areną, verslas sekėsi neblogai, įmonė generavo pelną, kol prasidėjo ginčai su nuomotojais (kreditoriais) dėl nuomos sutarčių vykdymo ir jų nutraukimo, t. y. kreditoriai pastebėję, kad jiems priklausantis turtas, iki UAB „SLM gruop“ investicijų buvo prastos būklės, o jame atlikus darbus, tapo labai patrauklus, dėl to kreditoriai sąmoningai ir piktybiškai pradėjo ieškoti prielaidų nutraukti su UAB „SLM group“ sudarytas nuomos sutartis ir perimti turtą valdyti patiems. Nuomos sutartys iš UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. pusės buvo nutrauktos 2016 m. rugpjūčio 9 d. Prasidėjus teisminiams ginčams tarp UAB „SLM group“, UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B., UAB „SLM group“ iš esmės jau negalėjo vykdyti veiklos, kadangi prasidėjus ginčams UAB „HIDROMOTAS“ vadovas V. B. pakeitė pastate spynas bei sudarė kitas kliūtis bendrovės atstovams patekti į pastatą. Iš esmės nuo pat ginčo su turto nuomotojais pradžios UAB „SLM group“ neturėjo faktiškai jokios galimybės vykdyti veiklą bei iš veiklos gauti pajamas. Ginčo nagrinėjimo metu visi įmonei priklausantys daiktai bei smulki įranga buvo likusi pastate ir ją atsiimti UAB „SLM group“ galėjo tik gavusi leidimą iš nuomotojų bei jiems dalyvaujant. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė tapo nemoki iš esmės tik 2016 m. rugpjūčio 9 d.–gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra teisinga, o apeliantės teiginys, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2013–2014 m. yra akivaizdžiai atmestinas kaip nepagrįstas;
15.3. Apeliantės nurodyti argumentai, kad ne nuomos sutarčių nutraukimas sąlygojo bendrovės nemokumą, o būtent bendrovės nemokumas sąlygojo nuomos sutarčių nutraukimą, yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju UAB „SLM group“ bankrotą sąlygojo ne įmonės nesąžiningas ar aplaidus valdymas ar įmonei nenaudingų sandorių sudarymas ir/ar vykdymas, tačiau bendrovės nuomotojų, t. y. UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. piktybinis siekis nutraukti su UAB „SLM group“ sudarytas nuomos sutartis bei užkirsti pareiškėjai kelią vykdyti veiklą nuomojamame turte. Pareiškėjai negalint vykdyti veiklos bei gauti iš to pajamas, jos padėtis tapo komplikuota. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju UAB „SLM group“ bankrotas neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, dėl to negali būti pripažintas tyčiniu.
15.4. Apeliantės argumentai, kad T. A. delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei tokiais savo veiksmais prisidėjo prie bendrovės bankroto kilimo, yra nepagrįsti. Suinteresuotas asmuo T. A. nurodė, kad kreditoriams pateikus bendrovei pranešimą apie nuomos sutarčių nutraukimą, buvo tikėtasi, kad klausimas bus išspręstas geranoriškai ir bendrovė galės toliau vykdyti veiklą jos įrengtame pastate. T. A. veiksmai, priešingai negu teigia apeliantė, šiuo atveju negali būti laikomi neteisėtais ar piktavališkais, T. A., būdamas bendrovės vadovu, pagrįstai ir teisėtai naudojosi jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos suteikta teisę į teisingą teismą, bei visais būdais tikėjosi ir siekė išlaikyti verslą. Juo labiau, kad kreditoriai žinojo, kad jie yra geresnėje padėtyje, t. y. į jų pastatą bendrovė investavo 232 228,58 Eur sumą, taip pat kreditoriams žinant, kad tai yra vienintelis bendrovės pajamų šaltinis ir kad bendrovei iš esmės nėra kur dėtis, kreditoriai darė bendrovei spaudimą. Dėl to T. A. veiksmai stengiantis išlaikyti verslą negali būti laikomi kaip pažeidžiantys bendrovės kreditorių teises.
15.5. Apeliantė nepateikė jokių kitų, apart 2016 m. gruodžio 21 d. T. A. ir S. K. pasirašytu pareiškimu policijai, įrodymų pagrindžiančių, kad ginčo pastatas iš tikrųjų buvo subnuomotas UAB „Baltic Telecommunications Team“, ir/ar kad pajamas vietoje pareiškėjo gavo prieš tai nurodytas subjektas, nors įrodinėjimo našta įrodant šias aplinkybes tenka būtent pareiškėjams. Suinteresuoto asmens T. A. įsitikinimu, toks įrodymas yra nepakankamas kreditorių nurodytoms aplinkybėms pagrįsti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
17. Atkreiptinas dėmesys, kad šią bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-782-470/2022 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas kreditorių UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. prašymas pripažinti BUAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais. O neišspręstų reikalavimų dalyje dėl UAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu BĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
18. Perduotą bylos dalį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartimi atmetė kreditorių UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. prašymą dėl BUAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais.
19. Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. nutarties, kuria netenkintas kreditorių UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. prašymas dėl BUAB „SLM group“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinių asmenų tyčinio bankroto institutas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
20. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2022 m. rugpjūčio 23 d. prašymo nuorašą ir susirašinėjimo su nemokumo administratore nuorašą (7 t., b. l. 164–169). Pateikdama naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, apeliantė siekia įrodyti, kad apeliantė su specialiste 2022 m. rugpjūčio 29 d. buvo nuvykę pas bendrovės nemokumo administratorę ir susipažino su jo turimais bendrovės finansiniais dokumentais ir taip paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra duomenų apie tai, kad apeliantė būtų teikusi prašymą susipažinti su nemokumo administratorės turimais bendrovės dokumentais ar būtų atlikusi juridinio asmens dokumentų patikrinimą.
21. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
22. Teismų praktikoje pažymima, jog pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
23. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs apeliantės piktnaudžiavimo teise fakto bei įvertinęs tai, kad prie atskirojo skundo pridėti duomenys yra susiję su sprendžiamu klausimu, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, ir siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, nutaria apeliantės pateiktus duomenis, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau, priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktas). Prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).
25. Nagrinėjamu atveju suinteresuotų asmenų T. A. ir T. V. veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas BUAB „SLM group“ bankrotą pripažinti tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė ĮBĮ nustatytą teisinį reguliavimą.
Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu
26. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
27. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis (3 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas).
28. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis apibrėžia sąlygas, kada yra preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (1 punktas); atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
29. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
30. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais. Dėl to turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).
31. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjos turėjo įrodyti konkrečių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu atsakovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios įmonės padėties esminiu pablogėjimu.
Dėl juridinio asmens nemokumo momento
32. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas).
33. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.
34. Kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
35. Kreditorė UAB „HIDROMOTAS“, įrodinėdama bendrovės nemokumą, rėmėsi į bylą pateikta A. G. Išvada dėl UAB „SLM group“ mokumo vertinimo 2013–2016 metų laikotarpiu, kurioje nurodyta, kad dėl tuometinio vadovo abejingumo bei ABĮ numatytų pareigų, susijusių su įstatinio kapitalo padidinimu, bendrovė tapo ir buvo nemoki jau 2013–2015 metais, ko pasėkoje įmonė, negalėdama (neturėdama turto) atsiskaityti su kreditoriais ir bankrutavo (7 t., b. l. 48–54). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditorės UAB „HIDROMOTAS“ pateikta Išvada yra nepatikima ir ja nesivadovavo, kadangi ji pateikta tik po bylos grąžinimo neišnagrinėtoje dalyje ir ji prieštarauja anksčiau teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Vertindamas nemokumo momentą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BUAB „SLM group“ tapo nemoki laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., tai yra tada, kai kreditorės UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. nutraukė nuomos sutartį ir BUAB „SLM group“ iškeldino iš patalpų. Apeliantė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nustatytą BUAB „SLM group“ nemokumo momentą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės nemokumą siejo su bendrovės veiklos nutraukimu 2016 m., kadangi pagal ABĮ 38 straipsnio 3 dalį ir 59 straipsnio 11 dalies 3 punktą, bendrovės vadovas ir akcininkas T. V. vėliausiai 2014 m. pradžioje privalėjo kreiptis į teismą dėl bendrovės likvidavimo, t. y. bendrovė jau nuo 2014 m. negalėjo veikti bei veikla buvo vykdoma neteisėtai, nes jos įstatinis kapitalas neatitiko minimalių ABĮ numatytų reikalavimų.
36. Viena vertus, iš dalies sutiktina su apeliantės nurodytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kreditorės pateiktos Išvados, kurioje buvo analizuojamas BUAB „SLM group“ nemokumo momento klausimas, kadangi pastarosios aplinkybės anksčiau nagrinėjant bylą nebuvo vertintos. Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši Išvada yra nepatikima ir jos neanalizavo, tačiau tai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktos Išvados pagrįstumą, nustatė, kad Išvadoje įmonės nemokumo momentas buvo apskaičiuotas pagal tris finansinius rodiklius: bendrąjį mokumo koeficientą, kritinio mokumo koeficientą ir absoliutų mokumo koeficientą. Be to, įmonės bankroto tikimybei įvertinti buvo pritaikytas ir Altman Z modelis. Specialistė, atlikusi BUAB „SLM group“ finansinių rodiklių skaičiavimą, Išvadoje nurodė, kad bendrovė tapo ir buvo nemoki 2013–2015 m.
38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu Išvadoje pateiktas įmonės nemokumo vertinimas yra skirtingas, nei jis apibrėžtas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, t. y., vertinant įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymą (nevykdymą) teisinę reikšmę turi būtent ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas įmonės nemokumas. Atsižvelgiat į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad suinteresuotas asmuo dar 2014 m. turėjo pareigą inicijuoti nemokumo procesą. Nagrinėjamu atveju, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu bendrovės nemokumo momentu, rėmėsi netinkama bendrovės nemokumo samprata. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-895-881/2020).
39. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2011 m. buvo įsteigta UAB „SLM Group“. 2012 m. sausio 18 d. UAB „HIDROMOTAS“ ir UAB „SLM Group“ sudarė Negyvenamojo statinio ir žemės sklypo nuomos sutartį (3 t., b. l. 70–79). 2012 m. sausio 18 d. UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. sudarė 2012 m. sausio 18 d. žemės sklypo nuomos sutartį (3 t., b. l. 80–86). Remdamasi nuomos sutarčių sudarymo faktu, UAB „SLM Group“ su Agentūra 2012 m. spalio 10 d. sudarė paramos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu Agentūra turėjo kompensuoti bendrovės išlaidas statybos darbams ir sporto įrangai įsigyti. UAB „SLM Group“, siekdama įgyvendinti projektą, UAB „HIDROMOTAS“ priklausančiose patalpose 2013–2015 metais vykdė remonto ir batutų parko įrengimo darbus, pirko batutų parkui reikalingą įrangą (4 t., b. l. 128, 132135). Minėtos nuomos sutartys buvo nutrauktos 2016 m. rugpjūčio 9 d.
40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai suteikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad realiai įmonė veiklą galėjo pradėti vykdyti tik 2015 m. pabaigoje. Iki tol bendrovė rekonstravo ir ruošė patalpas būsimos veiklos vykdymui, tai yra turėjo pagrįstų lūkesčių, kad atlikus visus pasiruošimo darbus, numatyta veikla bus pradėta vykdyti. Tačiau bendrovei pradėjus veiklą, UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. nutraukė nuomos sutartį, todėl bendrovė negalėjo vykdyti jokios veiklos.
41. Tai, kad įmonė dar iki 2016 m. veikė pelningai patvirtina ir byloje pateikti finansiniai duomenys: 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo 177 969,00 Eur vertės turto (46 462,00 Eur ilgalaikio ir 131 507,00 Eur trumpalaikio), o trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 64 712,00 Eur (7 t., b. l. 59); 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo 251 470,00 Eur vertės turto (61 391,00 Eur ilgalaikio ir 190 079,00 Eur trumpalaikio), o trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 117 409,00 Eur (4 t., b. l. 187); 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo 696 652,00 Eur vertės turto (218 115,00 Eur ilgalaikio ir 478 537,00 Eur trumpalaikio), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 329 657,00 Eur (7 t., b. l. 57). BUAB „SLM group“ 2015 m. gruodžio 31 d. grynasis pelnas sudarė 34 237,00 Eur (4 t., b. l. 185), 2014 m. gruodžio 31 d. grynasis pelnas (nuostoliai) sudarė 16 236,00 Eur (7 t., b. l. 58).
42. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovės nemokumo momentas galėjo atsirasti būtent tada, kai UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. nutraukė nuomos sutartį ir BUAB „SLM Group“ iškeldino iš patalpų, tai yra tada, kai įmonė negalėjo vykdyti jokios veiklos nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.
43. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus dėl netinkamai nustatyto įmonės nemokumo atsiradimo momento ir įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vėliausiai 2014 metais.
44. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su finansinės atskaitomybės dokumentų tinkamumu ar nepateikimu, pasisakyta bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, todėl teismas nekartoja Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartyje Nr. e2-782-407/2022 nurodytų argumentų.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
45. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Apeliantė tokiu požymiu laiko bendrovės vadovų pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, sandorių, pažeidžiančių kreditorių interesus sudarymą.
46. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su bendrovės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su bendrovės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 26 punktas).
47. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti UAB „SLM Group“ bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, byloje nėra nustatyta sąmoningo blogo bendrovės vadovo valdymo, ar sąmoningo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
48. Apeliantės vertinimu, bendrovės vadovai sąmoningai nevykdė pareigų, tai yra ĮBĮ nustatyta tvarka nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 11 dalies 3 punkto reikalavimų, be to, sudarė sandorius (2016 m. kovo 16 d. susitarimą dėl nuomos atnaujinimo), pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Apeliantė nurodė, kad visi šie veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius, dėl ko skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta.
49. Apeliantės argumentai, kad bendrovės vadovai sąmoningai nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 11 dalies 3 punkto reikalavimų ir nesikreipė dėl bendrovės likvidavimo, yra nepagrįsti. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su kreditore, kad bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (Įstatinis kapitalas: 34 754,00 Eur; nuosavas kapitalas: 2016 m. – (minus) 24 630,00 Eur, 2015 m. – (minus 3 826,00 Eur), 2014 m. – (minus) 131 422,00 Lt, 2013 m. – 147 658 Lt), tačiau, kita vertus, ši aplinkybė nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmiau nurodytų ABĮ įtvirtintų veiksmų neatlikimas šiuo atveju patvirtina sąmoningus bendrovės vadovų veiksmus, siekiant pabloginti įmonės padėtį. Priešingai, teismų praktikoje sprendžiant įmonės vadovo atsakomybės klausimą dėl to, kad šis laiku nesikreipė dėl bendrovės likvidavimo, yra nurodyta, kad tam tikrais atvejais net ir po to, kai nuosavo kapitalo dydis sumažėja žemiau įstatyme nustatytos ribos, įmonės nelikvidavimas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes dėl įmonės veiklos perspektyvų, gali būti pateisinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-930-943/2019). Taigi, nors byloje esantys duomenys ir leidžia teigti, kad įmonės nuosavas kapitalas buvo mažesnis nei įstatinio kapitalo dydis, tačiau bendrovė 2012–2015 m. faktinės veiklos nevykdė ir tikėjosi, kad baigus įgyvendinti pastato rekonstrukciją, veikla bus vykdoma efektyviai, tai yra artimiausiojo perspektyvoje įmonė turėjo vykdyti pelningą veiklą ir gauti pajamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrovės vadovo veiksmai, kai šis nesikreipė dėl bendrovės likvidavimo, nelaikytini priežastiniu ryšiu susijusiais su kilusiu bendrovės nemokumu.
50. Kaip jau buvo nustatyta šios nutarties 42 punkte, bendrovės nemokumas atsirado po to, kai UAB „HIDROMOTAS“ ir D. B. nutraukė nuomos sutartį ir BUAB „SLM group“ iškeldino iš patalpų.
51. Minėta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visų pirma, siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Tačiau vien šios pareigos nevykdymo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Todėl net ir konstatavus bendrovės nemokumą (2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), ir įmonės vadovams nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vien šios aplinkybės savaime neleidžia daryti išvados BUAB „SLM Group“ bankrotą buvus tyčinį. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio konstatavimas priklauso nuo kitų įmonės valdymo organo veiksmų (neveikimo) teisėtumo bei tokių veiksmų (neveikimo) sukeltų padarinių.
52. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, jog T. A. bendrovei faktiškai esant nemokiai, būtų sąmoningai bloginęs bendrovės finansinę padėtį, sudaręs bendrovei aiškiai ekonomiškai nenaudingus, proporcingos verslo rizikos neatitinkančius sandorius ar priėmęs bendrovės kreditorių interesus pažeidžiančius sprendimus.
53. Apeliantės argumentai, kad bendrovė sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises, yra nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ar nustatytomis aplinkybėmis, o tik subjektyviu apeliantės vertinimu. Pažymėtina, kad apeliantės nurodytas 2016 m. kovo 16 d. susitarimas dėl nuomos atnaujinimo buvo sudarytas tikslu tęsti vykdomą veiklą, gauti pajamas, todėl vertinti, kad šis sandoris buvo sudarytas siekiant sąmoningai pažeisti kreditorių teises, yra nepagrįstas.
54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad bendrovės skolos kaip nors sietinos su tyčiniu siekiu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o ne su verslo nesėkme. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis šiuo atveju nenustatytas.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
55. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
56. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 301- 219/2019).
57. Be kita ko, nurodytos ĮBĮ normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016, 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1383-798/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-171-407/2022).
58. Kreditorės, prašydamos pripažinti BUAB „SLM Group“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nurodė, kad bendrovė subnuomojo nuomojamas patalpas kitai bendrovei UAB „Baltic Telecommunications Team“, nors tokios teisės ir neturėjo, ir tokiu būdu didino skolą už nuomą kreditorėms, nes pajamas už veiklą gavo UAB „Baltic Telecommunications Team“.
59. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad kitų įrodymų, apart 2016 m. gruodžio 21 d. pareiškimo policijai, kurie pagrįstų kreditorių nurodytą aplinkybę, kad ginčo pastatas buvo subnuomotas UAB „Baltic Telecommunications Team“ ir(ar) ši bendrovė gavo pajamas iš ginčo pastato subnuomos, kreditorės nepateikė, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti UAB „SLM Group“ bankroto tyčiniu ĮBI 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
60. Apeliantė nesutinka pirmosios instancijos teismo išvada (žr. šios nutarties 59 punktą|). Apeliantės įsitikinimu, pareiškime policijai buvo aiškiai nurodyta, kad UAB „HIDROMOTAS“ atstovas V. B. 2016 m. gruodžio 21 d. įsilaužė į ginčo pastatą, kuriame UAB „SLM Group“ vykdė veiklą ir dėl šių V. B. veiksmų pastato subnuomotojas UAB „Baltic Telecommunications Team“ negali vykdyti tiesioginės veiklos. Apeliantės vertinimu, teismas spręsdamas apie įrodymų pakankamumą dėl neteisėtos bendrovės subnuomos, turėjo vadovautis teisės doktrinoje žinoma contra spoliatorem prezumpcija, t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Šiuo atveju teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė kreditorėms, nes būtent T. A. teko pareiga įrodyti, kad pastatą ir žemės sklypą jis nesubnuomojo ir pajamas iš tiesioginės veiklos gavo bendrovė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtais apeliantės argumentais.
61. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos, kurios leistų preziumuoti UAB „SLM group“ bankrotą tyčiniu (žr. šios nutarties 28 punktą). Todėl pareiškėjai tenka procesinė našta įrodyti, kad vadovas, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką, tyčia siekė išvengti atsiskaityti su kreditoriais, esmingai pabloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą.
62. Byloje taip pat nenustatyta, kad pastatas ar žemės sklypas buvo subnuomoti, ar, kad UAB „Baltic Telecommunication Team“ būtų gavusi pajamas iš pastate vykdytos veiklos. Teismų praktikoje pažymima, jog vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-482-1075/2017). Šiuo atveju reikalavimas atsakovui ar buvusiam įmonės vadovui įrodyti, kad pastatas ar žemės sklypas nebuvo subnuomoti ir negauta pajamų, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Priešingai, jei kreditorė mano, kad pastatas ar žemės sklypas buvo subnuomoti ir buvo gauta pajamų, ji turi būti pajėgi įrodyti nurodytas aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovė neįrodė aukščiau aptartų aplinkybių, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą bei padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovės nurodytų aplinkybių nepagrįstumo.
63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino bendrovės bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Dėl procesinės bylos baigties
64. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas auksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį dėl UAB „SLM Group“ bankroto nepripažinimo tyčiniu, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
67. Suinteresuotas asmuo T. A. pateikė prašymą priteisti 1 210,00 Eur išlaidas už atsiliepimo į kreditorės UAB „HIDROMOTAS“ atskirąjį skundą surašymą.
68. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliantės atskirasis skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, sprendžia, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl suinteresuoto asmens T. A. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
69. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
70. Kadangi prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į atskirąjį skundą (1 210,00 Eur) viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytą maksimalų dydį (1 780,50 Eur × 0,4 = 712,20 Eur, todėl jis mažintinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, suinteresuotam asmeniui T. A. iš apeliantės UAB „HIDROMOTAS“ priteisiamos 712,20 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „HIDROMOTAS“, juridinio asmens kodas 124062495, suinteresuoto asmens T. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 712,20 Eur (septynių šimtų dvylikos eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjas Žilvinas Terebeiza