Civilinė byla Nr. e2A-739-178/2017

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00283-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. J. ir I. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys valstybės įstaiga Registrų centras, Akademinė kredito unija, Šiaulių miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, R. S..

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorio negaliojimo (actio Pauliana).
2. Ieškovė Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. J. ir I. J., prašydama (1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2013 m. spalio 23 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 5472/2013 (registro Nr. 29/4167); (2) taikyti restituciją – nesant galimybės atsakovei perleisto turto grąžinti atsakovui natūra, priteisti ieškovei iš atsakovės 45 137,62 Eur skolą.
3. Nurodė, kad VMI, 2016 m. vasario 17 d. pasibaigus mokestiniam ginčui, 2016 m. balandžio 7 d. patikrino Nekilnojamojo turto registro duomenis ir nustatė, kad atsakovas, turėdamas didelį įsiskolinimą valstybės biudžetui, laikotarpiu, kol buvo atliekami jo mokestiniai patikrinimai ir ginčai, 2013 m. spalio 23 d. su atsakove sudarė pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria pardavė atsakovei jam nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Kito šiuo metu registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovas neturi. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos sąlygos Sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Atsakovas Sutarties sudarymo dieną ieškovei buvo skolingas 45 137,62 Eur. Sutartis pažeidžia ieškovės kaip kreditorės teises, nes kreditoriaus reikalavimų tenkinimas ir skolos išieškojimas, atsakovui neperleidus turto, galėjo būti nukreiptas į perleistą turtą, be to, atsakovas Sutarties neprivalėjo sudaryti. Ieškovė nurodė, kad atsakovai gyvena kartu, augina 2008 m. rugpjūčio 19 d. gimusią dukrą, todėl jie prilyginami artimiems asmenims, sutuoktiniams, kas patvirtina, atsakovų nesąžiningumą. Ieškovė vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie Sutartį sužinojo tik 2016 m. vasario 17 d. pasibaigus mokestiniam ginčui. Atsakovo skola VMI Sutarties sudarymo dieną buvo 45 137,62 Eur, todėl turi būti taikoma restitucija ir priteisiama perleisto turto kainos ekvivalentas pinigais ne atsakovui, o ieškovei. Atsakovei grąžinus atsakovui teismo priteistą sumą, bus neužtikrinta ieškovės interesų apsauga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinio netenkino.
5. Teismas nurodė, kad nepateikti įrodymai apie atsakovų bendro ūkio vedimą, gyvenimą kartu ar bendro verslo organizavimą, išskyrus tai, kad 2008 m. rugpjūčio 19 d. jiems gimė dukra, tačiau atsakovai nebuvo susituokę. Atsakovai gyvena atskiruose namuose, juos sieja tik bendras kiemas, kitų sąsajų, kurios leistų daryti išvadą, kad ginčijamas sandoris sudarytas nesąžiningai, teismas nenustatė (CK 6.67 str.). Ieškovė 2014 m. kovo 12 d. areštavo atsakovui priklausantį turtą – pastatus ir sklypą (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypus skirtingose vietovėse, nors atsakovui mokestinės nepriemokos jau buvo paskaičiuotos 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu. Teismas nesutiko su ieškove, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui paduoti prasidėjo nuo 2016 m. vasario 17 d., kai buvo priimtas galutinis sprendimas ieškovės ir atsakovo ginčuose. Teismo vertinimu, ieškovė turėjo galimybių stebėti atsakovo turtinę padėtį bei galėjo pateikti ieškinį nepriklausomai nuo vykstančių ginčų. Jei ieškovė būtų elgusis atidžiai ir rūpestingai, ji nuo 2013 m. kovo 1 d. būtų turėjusi galimybę areštuoti visą atsakovui priklausantį turtą arba vėliau laiku ginčyti Sutartį. Teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str.). Teismo vertinimu, Sutartis nepažeidžia kreditoriaus teisių, nes atsakovas, gavęs paskolą iš Akademinės kredito unijos, buvo įkeitęs sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Vėliau atsakovės prašymu, siekiant išsaugoti šį turtą jai ir mažamečiam vaikui, sklypas ir pastatai buvo įkeisti tai pačiai unijai, paskolą suteikus atsakovei. Teismas nurodė, kad ieškovė turi teisę nukreipti išieškojimą į kitą atsakovui priklausantį turtą, kai jis baigs mokėti paskolą Citadele bankui. Ieškinį tenkinus, atsakovė ir jos mažametė dukra nukentėtų žymiai daugiau nei atsakovas. Be to, abu atsakovai turi įsipareigojimų kredito įstaigoms, o atsakovui šie įsipareigojimai atsirado žymiai anksčiau nei buvo nustatyta jo mokestinė nepriemoka. Teismas neanalizavo kitų actio Pauliana sąlygų, nes pakanka to, kad be pagrindo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas ir nuginčyta atsakovės nesąžiningumo prezumpcija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

6. Ieškovė (toliau - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas išvadas padarė neištyręs ir neįvertinęs visų byloje pateiktų įrodymų, tuo pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
2. Atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 d.), nes jie yra artimais šeiminiais ryšiais susiję asmenys. Teismas neįvertino to, kad Sutarties sudarymo metu abiejų atsakovų deklaruota gyvenamoji vieta buvo ta pati – (duomenys neskelbtini), bei jie turi vaiką. Be to, ne tik Sutarties sudarymo metu, bet ir ieškinio pateikimo teismui metu atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta buvo kartu su atsakovu, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovę galima vertinti kaip faktinę atsakovo sutuoktinę.
3. Atsakovė žinojo apie atsakovo skolas valstybei, todėl sudarydama Sutartį, ji veikė neprotingai, neapdairiai ir nesąžiningai. Todėl teismas, atmetęs atsakovės nesąžiningumo prezumciją, turėjo pagrindą konstatuoti apie atsakovės žinojimą ar turėjimą sužinoti, jog Sutarties sudarymas pažeis apeliantės teises.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo ieškinio senatis termino praleidimą. Atsakovas kaip mokesčių mokėtojas turėjo pareigą likviduoti įsiskolinimą nuo 2017 m. vasario  17 d., t. y. pasibaigus mokestiniam ginčui. Taip pat ir mokesčių administratoriui teisė išieškoti atsirado tada, kada atsirado galiojanti ir reali teisė, t. y. nuo 2017 m. vasario 17 d.
5. Aplinkybė, kad atsakovas tapo nemokus, paaiškėjo tik 2016 m. balandžio 8 d., kuomet apeliantė įgijusi neginčijamą teisę iš atsakovo išsiieškoti mokestinę nepriemoką patikrino VĮ „Registrų centras“ duomenis. Tada ir paaiškėjo, kad atsakovas turimą nekilnojamąjį turtą perleido atsakovei, todėl tik šiuo metu apeliantė sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžios data siejama su 2016 m. vasario 17 d. Dėl ko apeliantė vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.
6. Įsipareigojimų, susijusių su mokesčių valstybei mokėjimu, nevykdymas yra sietinas su viešuoju interesu.
7. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą bei pagrįstai sprendė, kad neįrodytas atsakovės nesąžiningumas. Taip pat neįrodyta, kad Sutartis pažeidžia apeliantės interesus, nes atsakovas turi pakankamai turto, į kurį bus galima nukreipti skolos valstybei išieškojimą ateityje.
2. Nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovai yra susiję šeimyniniais ryšiais. Atsakovė gyvena su trečiuoju asmeniu R. S., todėl nei formaliai, nei realiai niekada nebuvo atsakovo nei faktinė sutuoktinė, nei suinteresuota žinoti, su kuo ir kodėl kaimynas (atsakovas) bylinėjosi. Tai, kad nuo atsakovo turi dukterį, tėra neapgalvoto jaunatviško žingsnio pasekmė.
3. Atsakovė po sklypo su statiniais įsigijimo su atsakovu liko kaimynais, kuriuos sieja tik bendras kiemas. Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini), tai šiuo adresu atsakovė ir tebegyvena, o deklaruoti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kaimyniškai paprašė ūkininku prisistatęs kaimynas atsakovas, nes, pasak jo, tai turės teigiamos įtakos jo ūkininkavimo sėkmei.
4. Mokestiniai ginčai su atsakovu prasidėjo 2012 metais, o 2013 metais tapo aišku, kad atsakovas yra valstybei skolingas, todėl apeliantė areštavo dalį jo turto. Apeliantė galėjo areštuoti visą atsakovo turtą arba ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančiu paduoti laiku, t. y. per vienerius metus nuo jos sudarymo.
5. Ieškinio nėra pagrindo tenkinti, nes praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nenustatytas Sutarties šalių nesąžiningumas, nėra ir kitų CK 6.66 straipsnio numatytų sąlygų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama.
10. Apeliantė, remdamasi actio Pauliana institutu, ieškinyje prašo pripažinti negaliojančia  2013 m. spalio 23 d. atsakovų sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas pardavė atsakovei jam nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) (Sutartis), priteisti, netaikant restitucijos natūra, atsakovo turimą mokestinę nepriemoką valstybei iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.
11. Apeliacinis skundas netenkintinas.
12. Visų pirma pažymėtina, kad teisminėje praktikoje ne kartą yra, be kita ko, išaiškinta, kad actio Pauliana instituto paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas; sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis tokio ieškinio tikslas, o yra tik priemonė atkurti sandoriu pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant ankstesnę turtinę padėtį; jis taikomas siekiant kompensacinio pobūdžio tikslų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).
13. Apeliantė ieškinyje prašo pripažinti Sutartį negaliojančia. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, išskyrus išimtinius atvejus, taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1, 2 d. d.). Dėl kompensacinės actio Pauliana paskirties šio ieškinio tenkinimo atveju restitucijos realizavimas turi savo specifiką, nurodytą CK 6.66 straipsnio 4 dalyje, - ji taikoma tik ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina jo reikalavimui patenkinti nukreipiant išieškojimą į pagal atsakovo sudarytą sandorį perduotą turtą, jo vertę ar lėšas. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).
14. Nagrinėjamu atveju apeliantė neprašo taikyti Sutartimi perleisto turto atžvilgiu restitucijos natūra. Nurodo, kad prašo taikyti turto kainos ekvivalentą ir priteisti jos turimo reikalavimo apimtyje pinigines lėšas ne iš atsakovo, o iš atsakovės. Kitaip tariant, apeliantė ir nesiekia atkurti atsakovo turtinę padėtį, buvusią iki Sutarties sudarymo, kas būdinga actio Pauliana, o faktiškai siekia šio instituto pagalba atsakovo mokestinės nepriemokos sumokėjimo prievolę perkelti jos neturinčiai atsakovei. Apeliantė nenurodo jokių argumentų, kodėl restitucijos natūra būdas turėtų būti pakeistas dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies ar CK 6.146 straipsnyje nurodytų aplinkybių egzistavimo.  Kaip matyti iš bylos duomenų, Sutartimi perleistas turtas yra išlikęs ir neperleistas kitiems sąžiningiems asmenims. Todėl ieškinyje apeliantės nurodytas, bet nepagrindžiamas argumentais teiginys, kad (neva) nėra galimybės perleisto turto grąžinti natūra, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jei apeliantė tokį teiginį (galbūt) sieja su faktu, kad turtas yra (ir iki Sutarties sudarymo buvo) apsunkintas hipoteka, tokia aplinkybė, pripažinus Sutartį negaliojančia, savaime nereiškia restitucijos natūra taikymo negalimumo.
15. Tiek teismas, tiek šalys savo procesiniuose dokumentuose yra teisingai nurodžiusios teisminėje praktikoje suformuluotas actio Pauliana instituto taikymui nustatytinas sąlygas. Todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje jų nebekartoja.
16. Skundžiamas sprendimas grindžiamas dviejų actio Pauliana reikšmingų sąlygų nebuvimu – nenustatytu atsakovės nesąžiningumu ir ieškinio senaties termino praleidimu. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, susijusiais su šiomis dviem sąlygomis. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo šiuo aspektu, kartu pažymėdama, kad ieškinys actio Pauliana instituto pagrindu netenkinamas, jei nustatoma, kad neegzistuoja nors viena sąlyga iš nustatinėtinų sąlygų viseto. 

Dėl ieškinio senaties

17. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad Sutarties sudarymo metu (2013 m. spalio 23 d.) atsakovas jau turėjo prievolę sumokėti mokesčius, o apeliantė turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, nes 2013 m. kovo 1 d. patikrinimo aktas jau buvo išsiųstas atsakovui. Ieškinys teisme gautas tik 2016 m. rugsėjo 7 d.
18. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi, kaip pagrįstai, remdamasi teismine praktika, nurodo ir apeliantė, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžiai nustatyti reikšmingi du momentai: pirma, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie sandorį, antra, kada sužinojo ar turėjo sužinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.
19. Kaip minėta, apeliantė nurodo, kad apie Sutartį ir atsakovo nemokumą (kitaip tariant, savo teisių pažeidimą) sužinojusi tik po mokestinių ginčų pabaigos, kai 2016 m. balandžio 8 d. patikrino atsakovo turtinę padėtį pagal viešo registro duomenis su istorija. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad dar 2014 m. kovo 12 d. apeliantė areštavo atsakovo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypus skirtingose vietovėse. Taigi, iš šio fakto galima daryti išvadas, kad, pirma, apeliantė laikė, jog turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę; antra, žinojo, koks turtas yra areštuotas ir galėjo vertinti, ar jis yra (ne)pakankamas jos reikalavimui užtikrinti; trečia, jei laikė, kad jo nepakanka, turėjo galimybę, o būdama apdairi – ir pareigą pasidomėti atsakovo turtinės padėties kitimu bent jau nuo 2013 m. kovo 1 d., t.y. nuo datos, kai apeliantė teigia įgijusi reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad  apeliantė nenurodo jokių aplinkybių, kurios būtų susijusios su atsakovo turtinės padėties pasikeitimu, jo prievolės apimtimi, bandymais nustatyti naujus neegzistavusius suvaržymus turtui ar pan. laikotarpyje nuo taikyto turto arešto iki mokestinių ginčų pabaigos ir sąlygotų būtinumo papildomai - retrospektyviai - domėtis atsakovo turtinės padėties kitimu atsiradimą tik po mokestinių ginčų pabaigos. Kitaip tariant, bent jau 2014 m. kovo mėn. tiek apie Sutarties faktą, tiek apie jos reikšmę teisių pažeidimo vertinimo aspektu apeliantė galėjo žinoti tą patį, ką teigia sužinojusi po mokestinių ginčų pabaigos.
20. Kaip minėta, ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma nebūtinai tik pagal sužinojimo ar galėjimo sužinoti apie sandorį datą, bet ir pagal tai, kad asmuo turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Todėl apeliantės nurodoma aplinkybė, kad apie Sutartį sužinojo tik po mokestinių ginčų pabaigos, savaime nelemia ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios tik nuo sužinojimo dienos. Šiuo atveju nutarties 19 punkte nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia konstatuoti, kad apeliantė bent jau po 2014 m. kovo 12 d. pritaikyto turto arešto ne tik galėjo, bet ir, būdama apdairi, turėjo tiek sužinoti apie Sutartį, tiek įvertinti jos reikšmę savo teisės (ne)pažeidimo aspektu. Aplinkybė, kad tebevyksta mokestiniai ginčai, apeliantei nebuvo kliūtimi imtis priemonių siekiant užsitikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybę areštuojant turtą, taigi, negali būti laikoma ir kliūtimi domėtis bei ginčyti sandorius ar priežastimi, dėl kurios ginčijimas turėtų būti atidėtas ateičiai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, kas reiškia, kad jau vien dėl šios priežasties ieškinys turėtų būti atmestas (CK 1.131 str. 1 d.). Kartu paminėtos aplinkybės, įvertinus dar ir tai, kad apeliantė - mokesčių administravimą atliekanti institucija – turi plačias galimybes naudotis registrų duomenimis, kvalifikuotą personalą, o ieškinio senaties terminas praleistas ženkliai, teikia pagrindą ir išvadai, kad atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pakankamo pagrindo.

Dėl šalių nesąžiningumo

21. Apeliantė atsakovės nesąžiningumą grindžia tuo, kad tiek Sutarties sudarymo, tiek ieškinio pareiškimo metu atsakovai buvo deklaravę tas pačias gyvenamąsias vietas, turi bendrą vaiką. Taip pat nurodo, kad jų santykiai yra artimi ir iš esmės prilygintini šalių nesąžiningumo prezumpcijai, įtvirtintai CK 6.67 straipsnio 1 punkte, – šalių nesąžiningumas preziumuojamas, kai skolininkas sudaro sandorius su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais.
22. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir dėl neįrodyto atsakovės nesąžiningumo kaip vienos iš actio Pauliana taikymui reikšmingos sąlygos.
23. Šiuo atveju Sutarties šalys nėra nei sutuoktiniai, nei artimi giminaičiai ir dėl to tiesiogiai  CK 6.67 straipsnio 1 punkte paminėta prezumpcija negali būti taikoma. Kita vertus, negalima nesutikti su apeliante, kuri, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pagrįstai nurodo, kad, esant artimais ryšiais susijusių sandorio šalių santykiams, galima konstatuoti šalių nesąžiningumo požymį net ir netaikant paminėtos prezumpcijos. Dėl to apeliantės nurodomų aplinkybių (nutarties 21 punktas) kontekste iš tikrųjų kyla pamatuotos prielaidos šios bylos šalių nesąžiningumui konstatuoti. Tačiau kartu negalima neįvertinti to, kad net ir CK 6.67 straipsnio 1 punkte nurodytomis sąlygomis sudaryto sandorio šalys nelaikomos besąlygiškai nesąžiningomis, kitaip tariant, net ir tokios sandorio šalys gali būti pripažįstamos sąžiningomis, jei pateiks nesąžiningumo prezumpciją paneigiančius įrodymus. Nesant CK 6.67 straipsnio 1 punkte nurodytų sandorio šalių sąsajų, nesąžiningumą  turi įrodyti ieškovas, o artimi šalių santykiai, kaip minėta, gali būti vertinami tik kaip vienas iš nesąžiningumo požymių, bet nebūtinai lemiantis galutines išvadas. Todėl apeliantės nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsakovės nesąžiningumas, vertintinos taip pat kitų bylos aplinkybių kontekste ir pastarosios, teisėjų kolegijos nuomone, nusveria apeliantės daromas prielaidas dėl Sutarties šalių nesąžiningumo.
24. Visų pirma, pačios Sutarties pobūdis ir vykdymas niekaip neleidžia daryti išvados, kad ji skirtųsi nuo įprastų tarp jokiais ryšiais nesusijusių asmenų sudaromų sutarčių. Tai yra pirkimo pardavimo sutartis, kuri tarp artimų bendru gyvenimu ir ūkio vedimu susijusių asmenų šiaip jau yra labiau neįprasta nei įprasta. Atsakovė jos sudarymui ėmė didelės sumos kreditą iš Akademinės kredito unijos, nemažą savų lėšų sumą (beveik 40 000 Lt) pervedė atsakovui iš banko sąskaitos, be kreditinių lėšų sumokėjo atsakovui dar beveik 100 000 Lt (Sutarties 3.2 punktas). Nėra jokių duomenų, kad šios operacijos realiai nevyko, turtas būtų parduotas už per mažą kainą (Sutartyje nurodyta 400 000 Lt pardavimo kaina netgi šiek tiek viršija viešame registre nurodomą vidutinę turto rinkos vertę). Antra, iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių buvo sudaromi ir kitokio pobūdžio sandoriai: 2013 m., 2014 m. pagal notariškai patvirtintas tarp šalių sudarytas paskolos sutartis (paskolos gavėjas – atsakovas, kreditorius – atsakovė) atsakovas paskolos grąžinimo užtikrinimui buvo įkeitęs žemės sklypus (žr. sutartines hipotekas 20120130048912, 05120100004548). Tokio pobūdžio sandoriai, turint galvoje tiek jų sudarymo formą, tiek taikomus užtikrinimus, artimai susijusių asmenų santykiuose yra taip pat labiau neįprasti, nei įprasti.
25. Apeliantė teigia, kad dėl artimų santykių atsakovė turėjo žinoti apie atsakovo prievoles. Nei atsakovas, nei atsakovė pirmosios instancijos teismo posėdyje neneigė, jog yra kalbėję, kad atsakovas turi įsipareigojimų kreditoriams. Tačiau atsakovas aiškino, kad kito jo turto (duomenys neskelbtini) vertė yra daugiau nei pakankama atsiskaitymui su kreditoriais, ir bylos duomenų pagrindu tokio aiškinimo vienareikšmiškai paneigti negalima. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini)buvo/yra įkeistas už AB Citadele bankas dar 2007 m. atsakovui suteiktą kreditą. Šio banko 2017 m. sausio 30 d. pažymoje Nr. MB8/7 nurodyta, kad atsakovui buvo suteiktas 46 339 Eur kreditas, o įkeisto turto rinkos vertė 123 667 Eur. Kreditas buvo/yra dengiamas, pagal paminėtą pažymą grąžinta beveik pusė kredito. Todėl net ir turint galvoje tai, kad įkeisto Sutartimi perleisto turto vertė, lyginant su 2007 m., realiai gali būti sumažėjusi, išlieka pakankamai nemaža tikimybė, jog iš šio turto Sutarties sudarymo metu galėjo būti (ir gali būti šiuo metu) padengta bankui ne tik visa likusi kredito dalis, bet ir apeliantės reikalavimas.
26. Pati atsakovė, nepaisant bendro su atsakovu vaiko, apskritai neigė artimus santykius su atsakovu (bent jau jų artimumo santuokiniams laipsniu). Nurodė, kad verčiasi žemės ūkiu ir tik todėl, nors gyvena atskirai Šiaulių mieste, deklaravo gyvenamąją vietą tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaip ir atsakovas. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovų veiklos yra skirtingos: atsakovės veikla susijusi su grūdinių augalų auginimu, atsakovo - su miškininkyste. Atsakovė taip pat nurodė, kad palaiko artimus santykius ne su atsakovu, o su R. S., ką patvirtino tiek šis asmuo, tiek atsakovas. Todėl, nors apeliantės teikiami įrodymai ir argumentai  galėtų teikti pagrindą prielaidoms apie atsakovų santykių artimumą, kiti bylos duomenys jas paneigia.
27. Kasacinis teismas yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Taip pat yra pabrėžta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju nutarties 24-26 punktuose nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia manyti, kad išvados apie atsakovės nesąžiningumą padarymui apeliantės nurodomi argumentai yra nepakankami ir mažiau įtikinami.
28. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
29. Atsakovai nėra pateikę įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Alvydas Poškus             

                                                                                                                              Antanas Rudzinskas                                                                                                                             

                                                                                                                              Egidijus Žironas