Administracinė byla Nr. AS-387-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00538-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Z. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja I. Z. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. vasario 4 d. paštu išsiuntė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, kuriame prašoma: 1) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. S-385 dalį; 2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) 2015 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. SS-2904 dalį; 3) įpareigoti NDNT iš naujo įvertinti pareiškėjos darbingumo lygį: įrašyti I49.3 bei M41.35 ligos kodus;  pakeisti darbingumo lygio procentus ir įrašyti „likęs darbingumo lygis procentais: keturiasdešimt penki proc. (45%), netektas darbingumas – 55 proc. (55%)“; pakeisti terminą ir darbingumo lygį nustatyti nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos; išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų įrašyti „kai krovinio svoris daugiau kaip 5 kg“; išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų įrašyti „negalima dirbti darbo, kuris susijęs su nuolatiniu sėdėjimu“. Taip pat pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą gavo tik 2015 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjai 2016 m. sausio 14 d. dėl ūmios respiratorinės infekcijos nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2016 m. vasario 3 d. Prašė nurodytas priežastis pripažinti pateisinamomis ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 10 d. nutartimi (b. l. 46–47) pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nustatė, kad Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. S-385 pareiškėjai buvo įteiktas 2015 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjai nuo 2016 m. sausio 15 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo pratęstas iki 2016 m. sausio 28 d., vėliau iki 2016 m. vasario 3 d. Skundą teismui pareiškėja išsiuntė 2016 m. vasario 4 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2015 m. gruodžio 29 d. gavusi Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-385, iki kol jai 2016 m. sausio 15 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, turėjo 16 dienų pateikti skundą teismui, tačiau to nepadarė, nors, kaip patvirtina bylos medžiaga, po nedarbingumo laikotarpio pabaigos, ji per vieną dieną pateikė skundą teismui. Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašyme nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėja galėjo per įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su skundu, tačiau to nepadarė, todėl terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė, o skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja atskirajame skunde (b. l. 50–59) nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė procesines teisės normas, todėl teismo nutartis naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas ir skundas priimtinas nagrinėti. Teisėja pažeidė Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, veikė šališkai ir nepagrįstai sutrumpino pareiškėjai Ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminą iki 16 dienų, nors teisės aktai tokio pobūdžio sprendimams apskųsti nustato 20 dienų terminą. Tokiu būdu pareiškėja buvo diskriminuojama.

Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad ji sirgo virusine infekcija, kuri faktiškai tęsėsi nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki šiol. Nepaisant ligos, pareiškėja iš karto po nedarbingumo pabaigos, t. y. kitą dieną padavė skundą teismui su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji anksčiau buvo du kartus gydyta tuberkuliozės klinikoje, yra sirgusi bronchų ir kaulų tuberkulioze vaikystėje ir jaunystėje, turi lėtinį bronchitą. Susirgusi peršalimu su kosuliu, esant aukštai temperatūrai, pareiškėja turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti nedarbingumo pažymėjimą. Pareiškėjai nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas dar nepasibaigus Ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminui. Pareiškėja dėl to, kad turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir vartojo stiprius antibiotikus, taip pat analgetikus ir nesteroidinius priešuždegiminius vaistus, visą ligos laikotarpį buvo aukšta temperatūra, stiprus kosulys, skaudėjo ir svaigo galva, jautė bendrą silpnumą, ašarojo akys, visą tą laiką ji gulėjo ir fiziškai negalėjo baigti ruošti skundo teismui. Pareiškėjos teigimu, ji galimai sirgo iš pradžių gripu, o ne ūmia respiratorine infekcija, kuris vėliau komplikavosi į lėtinio bronchito paūmėjimą. Nurodytos aplinkybės yra objektyvios, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, ir kurios sutrukdė pareiškėjai laiku ir tinkamai parengti skundą ir jį pateikti teismui. Nurodytų aplinkybių teismas neįvertino ir jų neanalizavo.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ji faktiškai susirgo ir į polikliniką kreipėsi 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau poliklinika dirbo sutrumpintu grafiku ir pareiškėjos gydytojas nepriėmė, dėl to buvo pateiktas skundas. Po švenčių, t. y. 2016 m. sausio mėn. pradžioje pas gydytoją ji buvo užregistruota tik 2016 m. sausio 20 d., gydėsi savarankiškai, tačiau pakilus temperatūrai ir sveikatos būklei pablogėjus, pareiškėja 2016 m. sausio 15 d. kreipėsi į polikliniką ir jai buvo paskirtas gydymas bei išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja yra vieniša ir neįgali, kadangi gauna mažas pajamas, neturi galimybės kreiptis į profesionalų teisininką teisinės pagalbos, į teismą su skundu kreipėsi per protingą terminą. Akcentavo, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog pareiškėjos lietuvių kalba nėra gimtoji, todėl prireikė daugiau laiko skundui parengti. Terminas skundui paduoti praleistas nežymiai ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, todėl turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarties, kuria pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas ir pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėja padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. S-385 dalį, NDNT 2015 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. SS-2904 dalį, įpareigoti NDNT iš naujo įvertinti pareiškėjos darbingumo lygį bei atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas 2016 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjos I. Z. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundą, nutarčiai įsiteisėjus nutarė skundą su priedais grąžinti pareiškėjai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Pareiškėja šiuo atveju sutinka, jog praleido skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad jį praleido dėl svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančių objektyvių priežasčių - ligos.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos skundas dėl Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. S-385 dalies panaikinimo pirmosios instancijos teisme gautas 2016 m. vasario 8 d. (pašto įstaigai įteiktas 2016 m. vasario 4 d.). Pareiškėja skundą teismui dėl Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. S-385 galėjo paduoti iki 2016 m. sausio 18 d. įskaitytinai (Ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą pareiškėja gavo 2015 m. gruodžio 29 d.). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja nuo 2016 m. sausio 15 d. sirgo ir jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2016 m. vasario 3 d. (b. l. 34–36). Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad nedarbingumo pažymėjimas jai buvo išduotas dėl ūmios respiratorinės infekcijos, jokios kitos termino praleidimo priežastys prašyme nenurodytos. 

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 3 d. ji buvo nedarbinga ir dėl ūmios respiratorinės infekcijos jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėja serga ir kitomis ligomis, dėl kurių paūmėjimo ji negalėjo nustatytu terminu paruošti ir pateikti teismui skundą, be to, terminas paduoti skundą praleistas nežymiai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje liga paprastai pati savaime negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti bei atskirajame skunde nurodė, kad nedarbingumo pažymėjimas nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 3 d. jai buvo išduotas dėl ūmios respiratorinės infekcijos. Pareiškėjos pateikti išrašai iš medicininių dokumentų (b. l. 39–41) nėra aktualūs ginčijamu laikotarpiu, kadangi juose nurodyta pareiškėjos sveikatos būklė 2014 m. sausio 31 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2015 m. gegužės 28 d. bei aprašyti atlikti tyrimai. Aplinkybė, kad pareiškėja serga kitomis ligomis, savaime negali būti pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, juolab, pareiškėjos teigimu, nedarbingumo pažymėjimas jai buvo išduotas dėl ligos – ūmios respiratorinės infekcijos, o ne dėl kitų pareiškėjos įvardintų ligų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad greta ligos turėtų būti apsvarstytos ir kitos aplinkybės, galėjusios apsunkinti ginčijamų sprendimų apskundimą per įstatymo nustatytus terminus. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad lietuvių kalba nėra jos gimtoji kalba, todėl ji nepakankamai gerai ją supranta, dėl to ilgiau užtruko skundo teismui paruošimas. Šie pareiškėjos atskirojo skundo argumentai vertintini kritiškai, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, kad nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas (pareiškėjos teigimu) jai nesukliudė tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises paduodant skundą NDNT, Ginčų komisijai ir teismui. Kitos pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jos socialine padėtimi, sprendžiant termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, nėra reikšmingos.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjos nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir priklausančios išimtinai nuo pačios pareiškėjos valios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko pateikti skundą teismui, kadangi susirgo iki termino skundui paduoti pabaigos likus 4 dienoms.

Pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminas praleistas nežymiai, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-294/2012 ir kt.). Tačiau maža termino praleidimo trukmė pagal teismų praktiką pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012 ir kt.). Atitinkamai šiuo konkrečiu atveju nežymi skundo padavimo termino praleidimo trukmė, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, savaime nelaikytina svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą šį terminą atnaujinti, kadangi kitos pareiškėjos prašyme dėl termino atnaujinimo ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios.

Taigi pareiškėjos nurodytos skundo padavimo termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą, kadangi jos priklausė nuo pareiškėjo valios ir atspindi pareiškėjos pasirinkto elgesio modelį.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir nenukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti šį terminą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                Dalia Višinskienė