Civilinė byla Nr. e3K-3-290-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00438-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.9; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P., A. K., V. K., R. Č., V. S., D. V., V. S., V. S., Z. M., G. M., R. B., A. L., V. L., G. L., uždarosios akcinės bendrovės „Elstava“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J. (J. J.), D. J., T. S., J. S., G. L., V. K., D. V., V. L., A. L., R. B., G. G., V. D., V. S., A. K., R. Č., A. P., A. T., V. K., V. S., V. S., S. G., G. M., S. S., J. S., V. J., V. A., Z. M., uždarųjų akcinių bendrovių „BHD“, „Aideris“ ir „Elstava“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui ir uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. B., „Nautilus Indemnity (Europe) Designated Activity Company“, išvadą teikiančios institucijos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vertybinių popierių emitento ir emitento metinių finansinių ataskaitų auditą atlikusios audito įmonės civilinę atsakomybę investuotojams, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė konstatuoti, kad atsakovės savo veiksmais padarė žalą ieškovams – BAB Ūkio banko akcininkams, kurie nuosavybės teise turėjo BAB Ūkio banko akcijų 2013 m. vasario 12 d., ir priteisti ieškovams solidariai iš atsakovių atitinkamo dydžio žalos atlyginimą: D. J. – 1334,74 Eur, T. S. – 37 197,58 Eur, J. S. – 2417,54 Eur, V. K. – 4324,50 Eur, V. L. – 9774,21 Eur, A. L. – 939,30 Eur, UAB „BHD“ – 255,66 Eur, R. B. – 6780,07 Eur, G. G. – 6820,34 Eur, UAB „Aideris“ – 52 309,25 Eur, V. D. – 249,24 Eur, V. S. – 4832 Eur, R. Č. – 5952 Eur, A. P. – 203,76 Eur, V. K. – 7712,12 Eur, V. S. – 2601,12 Eur, S. S. – 3486,66 Eur, J. S. – 999,66 Eur, V. J. – 830,12 Eur, V. A.– 2056,14 Eur, Z. M. – 1578,95 Eur, G. M. – 1424,02 Eur, D. V. – 646,35 Eur, A. K. – 2418 Eur, A. T. – 7693,80 Eur, S. G.– 4650,00 Eur, V. S. – 1860 Eur, UAB „Elstava“ – 1395 Eur, G. L. – 467,88 Eur, J. J. – 3487,87 Eur; priteisti ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovai nurodė, kad BAB Ūkio bankas buvo Vilniaus reguliuojamos rinkos (biržos) AB „NASDAQ OMX BALTIC“ vertybinių popierių emitentas, kuris buvo įtrauktas į šios reguliuojamos rinkos Baltijos Oficialųjį prekybos sąrašą, o BAB Ūkio banko į viešą prekybą išleistomis akcijomis buvo viešai prekiaujama šioje reguliuojamoje rinkoje. Vieša prekyba BAB Ūkio banko akcijomis vyko iki 2013 m. vasario 12 d., kai Lietuvos bankas BAB Ūkio bankui pritaikė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnyje nustatytą poveikio priemonę – veiklos apribojimą (moratoriumą). 2013 m. balandžio 18 d. Lietuvos bankas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos BAB Ūkio bankui iškėlimo; teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė BAB Ūkio bankui bankroto bylą. Laikotarpiu, kai BAB Ūkio banko akcijomis buvo viešai prekiaujama (iki 2013 m. vasario 12 d.), ieškovai įsigijo BAB Ūkio banko akcijų ir jas tebeturi iki šios dienos. Po BAB Ūkio bankui pritaikytos poveikio priemonės – veiklos moratoriumo ir po bankroto bylos iškėlimo visų ieškovų valdomos šios bendrovės akcijos tapo bevertės. Remiantis BAB Ūkio banko bankroto administratoriaus 2014 m. kovo 17 d. ataskaita, BAB Ūkio banko akcininkams bankroto procese neliks jokio turto.

4.       Ieškovai, priimdami investicinius sprendimus dėl BAB Ūkio banko akcijų, rėmėsi BAB Ūkio banko viešai paskelbta periodine ir einamąja informacija, kuria remiantis BAB Ūkio banko ekonominė finansinė būklė bei veiklos perspektyvos buvo akivaizdžiai geresnės, nei išaiškėjo po to, kai BAB Ūkio bankui buvo pritaikyta poveikio priemonė – moratoriumas. BAB Ūkio banko viešai atskleista periodinė bei einamoji informacija, kurioje buvo pateikiami klaidingi duomenys apie BAB Ūkio banko finansinę ekonominę būklę bei veiklos perspektyvas, nulėmė ieškovų nuostolius, kadangi ieškovai priėmė investicinius sprendimus remdamiesi būtent minėta klaidinga informacija.

5.       BAB Ūkio banko metinę finansinių metų, kurie pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d., informaciją auditavo audito įmonė „Deloitte Lietuva“ ir jos auditorius S. B.. Minimos metinės informacijos nepriklausomo auditoriaus išvadoje buvo nurodyta, kad atskiros ir konsoliduotos finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais teisingai atspindi BAB Ūkio banko 2011 m. gruodžio 31 d. finansinę būklę, pasibaigusių metų veiklos finansinius rezultatus ir pinigų srautus pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, Europos Komisijos 2008 m. lapkričio 3 d. reglamentu Nr. 1126/2008 ir jo pakeitimais patvirtintus Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus. Kaip paaiškėjo vėliau, BAB Ūkio banko ekonominė ir finansinė būklė visiškai neatitiko tos, kuri buvo nurodyta BAB Ūkio banko parengtoje ir viešai atskleistoje metinėje informacijoje, kurią auditavo UAB „Deloitte Lietuva“. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Audito apskaitos tarnyba), atlikusi UAB „Deloitte Lietuva“ ir trečiojo asmens atlikto BAB Ūkio banko 2011 m. atskirų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų audito tyrimą, nustatė esminius tiek UAB „Deloitte Lietuva“, tiek ir jos auditoriaus S. B. audito trūkumus. Dėl šios priežasties ji priėmė 2014 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ (toliau – Įsakymas) ir juo tiek įmonei, tiek auditoriui už reikšmingus atlikto BAB Ūkio banko 2011 m. atskirų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų audito trūkumus buvo paskirtos drausminės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą, kuriuo auditoriaus skundas dėl Įsakymo panaikinimo buvo atmestas. Ieškovų vertinimu, prejudiciniai faktai dėl UAB „Deloitte Lietuva“ ir trečiojo asmens S. B. neteisėtų veiksmų, lėmusių neteisingos audito išvados pateikimą, nustatyti minėtais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais. UAB „Deloitte Lietuva“ tenka visa atsakomybė už jos auditoriaus neteisėtus veiksmus, atliekant BAB Ūkio banko ginčo finansinių ataskaitų auditą. BAB Ūkio bankas savo procesiniu elgesiu pripažįsta finansinių ataskaitų ir audito išvados neteisingumą, nes Kauno apygardos teisme yra pareiškusi ieškinį UAB „Deloitte Lietuva“.

6.       Ieškovai teigia, kad BAB Ūkio banko finansinėse ataskaitose buvo nurodytas turtas, kurio realiai nebuvo, turtas buvo pervertintas, prievolės nebuvo tinkamai užtikrintos, buvo kredituojami susiję asmenys. Lietuvos bankas BAB Ūkio bankui buvo uždraudęs skolinti su pagrindiniais banko akcininkais susijusiems asmenims, teikti jiems paramą, BAB Ūkio bankui buvo nustatytas didesnis individualus kapitalo pakankamumo normatyvo dydis (10 proc.); įvertinus 2011 m. inspektavimo metu surinktus duomenis, pritaikytos papildomos priemonės. Siekiant sumažinti su pagrindiniais akcininkais susijusią riziką, BAB Ūkio bankui buvo nurodyta užtikrinti, kad jos kontroliuojamos įmonės artimiausiais metais gerokai sumažintų paskolų (pozicijų), suteiktų su pagrindiniais banko akcininkais susijusioms įmonėms, sumą. BAB Ūkio bankas taip pat buvo įpareigota Lietuvos bankui nuolat teikti informaciją apie savo veiklą.

7.       2012 m. pabaigoje buvo pradėtas tikslinis BAB Ūkio banko inspektavimas, jis baigtas 2013 m. vasario mėnesį. Inspektavimo metu nustatyta, kad BAB Ūkio banko turimo turto vertė yra mažesnė, nei deklaruojama; didžiausią dalį netinkamai banko finansinėse ataskaitose nurodomo turto sudaro su pagrindiniu banko akcininku susijusios paskolos. Galimą banko turto vertės sumažėjimą ir grėsmę, kad BAB Ūkio bankas yra nemoki, patvirtino ir nepriklausoma audito įmonė „KPMG Baltics“. Nors, BAB Ūkio banko vertinimu, banko turtas 2013 m. sausio 1 d. buvo vertas 3,9 mlrd. Lt, Lietuvos banko inspektavimo komisijos ir nepriklausomos audito kompanijos „KPMG Baltics“ duomenimis, banko turto reali vertė buvo bent ketvirtadaliu mažesnė. Pagal duomenis apie BAB Ūkio banko 2013 m. gegužės 2 d. turėtą turtą ir įsipareigojimus (neaudituoto BAB Ūkio banko balanso pagrindu), banko turtas sudarė 310 482 000 Lt, įsipareigojimai – 157 5112 000 Lt, o sukauptas pelnas (nuostoliai) sudarė neigiamą – 171 963 600 Lt – sumą. Tuo tarpu pagal viešai skelbtas BAB Ūkio banko finansines ataskaitas už metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., visuomenei, taip pat ir ieškovams, buvo pateikiami duomenys, kad banko finansinė padėtis yra stabili; taip pat buvo pateiktas 2012 m. kovo 7 d. rašytinis atsakingų asmenų patvirtinimas, kad pateiktos BAB Ūkio banko metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos atitinka tikrovę ir teisingai atspindi banko bei konsoliduotųjų įmonių grupės turtą, įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną arba nuostolius ir pinigų srautus, o konsoliduotame metiniame pranešime yra teisingai nurodyta verslo plėtros ir veiklos apžvalga, banko ir konsoliduotųjų įmonių grupės būklė kartu su pagrindinių rizikų ir neapibrėžtumų, su kuriais susiduriama, aprašymu.

8.       Taigi, pagal BAB Ūkio banko AB „NASDAQ OMX BALTIC“ reguliuojamai rinkai pateiktus duomenis, BAB Ūkio banko finansiniai rodikliai, apimantys pelną (nuostolius), turtą bei kitus rodiklius, neatitiko tikrosios banko finansinės padėties. Viešai skelbtos BAB Ūkio banko finansinės ataskaitos už metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., buvo klaidingos ir netikslios, visiškai neatitiko BAB Ūkio banko finansinės būklės.

9.       Ieškovai nurodė, kad reiškia reikalavimą atsakovėms tik dėl patirtų tiesioginių nuostolių, kurie pasireiškė ieškovų turto netekimu, atlyginimo. Ieškovai patirtų nuostolių dydį apskaičiavo pagal kiekvieno iš jų valdytų BAB Ūkio banko akcijų skaičių, padauginus iš BAB Ūkio banko akcijų kainos, buvusios paskutinę prekybos sesiją, kai BAB Ūkio banko akcijomis dar buvo prekiaujama AB „NASDAQ OMX BALTIC“ reguliuojamoje rinkoje, t. y. 2013 m. vasario 12 d. Būtent minėtą dieną priežiūros institucija (Lietuvos bankas) BAB Ūkio bankui pritaikė poveikio priemonę – moratoriumą, o minima diena buvo paskutinė, kai BAB Ūkio banko akcijomis dar buvo prekiaujama reguliuojamoje rinkoje. Vienos BAB Ūkio banko akcijos kaina nurodytą dieną reguliuojamoje rinkoje buvo 0,093 Eur.

10.       Ieškovai pažymėjo, kad dėl klaidingų ir (ar) melagingų BAB Ūkio banko finansinių ataskaitų, taip pat dėl netinkamai UAB „Deloitte Lietuva“ atlikto banko ginčo finansinių ataskaitų audito ieškovams, kaip investuotojams į BAB Ūkio banko tuo metu viešai prekiautas akcijas, buvo suformuota nuomonė apie iš esmės kitokią banko finansinę būklę ir jo veiklos perspektyvas. Ieškovai, remdamiesi klaidinga ir (ar) melaginga informacija, priėmė klaidingus, nepagrįstus investicinius sprendimus, t. y. sprendimus įsigyti BAB Ūkio banko akcijų arba sprendimus jų neparduoti. Žinodami tikrąją banko finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, ieškovai nebūtų priėmę šių sprendimų arba būtų priėmę priešingus investicinius sprendimus ir būtų išvengę nuostolių.

11.       Atsakovių kaltė, ieškovų nuomone, preziumuojama, todėl pareiga įrodyti, kad dėl BAB Ūkio banko ir UAB „Deloitte Lietuva“ neteisėtų veiksmų ir kaip jų pasekmės atsiradusių ieškovų nuostolių nėra atsakovių kaltės, tenka pačioms atsakovėms. Ieškovų vertinimu, BAB Ūkio banko neteisėti veiksmai buvo akivaizdžiai padaryti tyčine kaltės forma – BAB Ūkio bankas tyčia klastojo savo finansines ataskaitas, siekdama investuotojams, banko indėlininkams, taip pat visai visuomenei sudaryti geresnį įspūdį apie banko ekonominę finansinę būklę bei veiklos perspektyvas. UAB „Deloitte Lietuva“ neteisėti veiksmai taip pat pasireiškė tyčia, t. y. tyčia atliekant BAB Ūkio banko ginčo finansinių ataskaitų auditą taip ir tokiu būdu, kad nebūtų atskleisti banko ginčo finansinių ataskaitų trūkumai bei klaidinga ir (ar) melaginga banko ekonominė ir finansinė padėtis; arba dėl didelio profesinio nerūpestingumo atliekant BAB Ūkio banko ginčo finansinių ataskaitų auditą taip ir tokiu būdu, kad nebuvo pasiekti audito tikslai, nebuvo pastebėti šių finansinių ataskaitų trūkumai, dėl to buvo priimta nepagrįsta ir neteisėta audito išvada, kad banko finansinės ataskaitos yra parengtos tinkamai ir jos tinkamai atspindi BAB Ūkio banko ekonominę, finansinę būklę bei veiklos perspektyvas.

12.       Atsakovių solidarioji atsakomybė atsiranda dėl to, kad jas abi sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, kadangi dėl BAB Ūkio banko ir UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmų ieškovai buvo suklaidinti dėl banko ekonominės finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Atsakoves sieja bendri neteisėti veiksmai, pasireiškę tuo, kad dėl abiejų įmonių neteisėtų veiksmų buvo viešai paskelbtos klaidingos ir (ar) melagingos BAB Ūkio banko finansinės ataskaitos, kurios suklaidino ieškovus dėl banko finansinės padėties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13.       Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu atmetė ieškovų ieškinį.

14.       Teismas pažymėjo, kad nors ieškovai yra smulkieji akcininkai, įstatymai jiems silpnosios šalies statuso nesuteikia. Ieškovai, įsigydami investicijų vertybinius popierius – BAB Ūkio banko akcijas, turėjo žinoti ne tik su tuo susijusias teises ir pareigas, bet ir rizikas. Visi ieškovai turėjo žinoti ir suprasti, kad jų priimami investiciniai sprendimai, susiję su banko akcijomis, yra labai rizikingi. Su galimomis BAB Ūkio banko rizikomis ieškovai galėjo susipažinti perskaitę 2011 m. BAB Ūkio banko akcijų prospektą, tačiau nė vienas bylos nagrinėjime dalyvavęs ieškovas nepaminėjo, kad šį prospektą būtų perskaitęs. Pagrindinės su BAB Ūkio banko veikla susijusios rizikos yra išskiriamos ir BAB Ūkio banko finansinės atskaitomybės dokumentuose, įskaitant ir 2011 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, su kuriais, pagal ieškinį ir ieškovų atstovo paaiškinimus, yra susipažinę visi ieškovai. Teismas vertino, kad akcininkai, įsigiję BAB Ūkio banko akcijų, kartu prisiėmė ir BAB Ūkio banko rizikas, tarp jų ir nemokumo riziką.

15.       Teismas taip pat pažymėjo, kad kai kurie ieškovai akcijas pirko gerokai anksčiau, nei buvo viešai paskelbti ginčo dokumentai, ir daugiau investicinių sprendimų nepriėmė net kelerius metus (pvz., ieškovai S. S., T. S., S. G.). Kai kurie ieškovai akcijas įsigijo po ginčo dokumentų paskelbimo praėjus daug laiko, t. y. jau tada, kai viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi informacija apie masinį BAB Ūkio banko akcijų išpardavimą, taip pat prieš pat bankui paskelbiant jo veiklos apribojimą (moratoriumą).

16.       Spręsdamas dėl 22 ieškovų, kurie akcijas įsigijo iki ginčo audito išvados ir finansinių ataskaitų už 2011 m. paskelbimo, reikalavimų, teismas nurodė, kad savo procesines teises byloje minėti ieškovai įgyvendino per atstovą, o ieškinyje nebuvo nurodytos aplinkybės, lėmusios kiekvieno jų individualaus investicinio sprendimo priėmimo aplinkybes. Ieškovai, kurie nedalyvavo bylą nagrinėjant teisme, ieškinyje nenurodė, kada, kokiu būdu jie priėmė investicinius sprendimus, kada susipažino su juos suklaidinusia informacija, o kai kurių ieškovų ieškinyje nurodyti investiciniai sprendimai net nebuvo priimti (pvz., ieškovas Z. M., paskutinį investicinį sprendimą priėmęs 2011 m. lapkričio 23 d., ieškinyje nurodė, kad atsakovių finansinės ataskaitos ir audito išvados suklaidintas priėmė sprendimą ne tik laikyti akcijas, bet ir jas pirkti, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis pirko akcijas po minėtų dokumentų paskelbimo; analogiškas aplinkybes ieškinyje nurodė ir V. A., V. J., G. M., J. S., G. M., kurie akcijas įsigijo dar iki audito išvados paskelbimo). Ieškovas V. S. ieškinyje nenurodė, kada priėmė investicinį sprendimą įsigyti akcijas, o pagal byloje esančius duomenis nustačius, kad paskutinį kartą akcijas minėtas ieškovas įsigijo 2013 m. kovo 19 d., jo ieškinyje nurodomas dėl atsakovių neteisėtų veiksmų priimtas investicinis sprendimas įsigyti akcijas nebuvo priimtas, nes audito išvada viešai buvo paskelbta 2012 m. kovo 30 d. Tokia pati išvada dėl investicinių sprendimų (įsigyti akcijų) priėmimo darytina ir vertinant ieškovų UAB „Elstava“, A. T., A. P. ieškinio faktinio pagrindo aplinkybes.

17.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. gegužės 9 d. pareiškime dėl pareikšto ieškinio tikslinimo ieškovų atstovas pažymėjo, jog kiekvienas į bylą atvykęs ieškovas, davęs priesaiką, nurodys, ar, priimdamas ieškinyje aprašytus investicinius sprendimus, vadovavosi BAB Ūkio banko parengta ir viešai paskelbta bei UAB „Deloitte Lietuva“ audituota finansine atskaitomybe. Minėtą pareiškimą ieškovų atstovas padarė vykdydamas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, kuria ieškovams buvo pasiūlyta ieškinyje nurodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su investicinių sprendimų priėmimo aplinkybėmis. Minėti 22 ieškovai pasirinko dalyvauti bylos nagrinėjime per atstovą ir kartu prisiėmė procesinę riziką, susijusią su pareiga įrodinėti ieškinį visomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. ir šalių paaiškinimais.

18.       Teismas nusprendė, kad pagal byloje surinktus įrodymus neturi pagrindo daryti labiau tikėtinos išvados, kad 22 ieškovai, kurie nedalyvavo bylą nagrinėjant teisme ir nepateikė paaiškinimų dėl savo individualių investicinių sprendimų, kuriuos jie įvardija kaip klaidingus, priėmimo aplinkybių, būtų susipažinę su BAB Ūkio banko 2011 finansinių metų finansinėmis ataskaitomis ir audito išvada, vertinę jos duomenis ir būtent šių dokumentų pagrindu priėmę investicinius sprendimus. Teismas nurodė negalintis pritarti ieškovų atstovo argumentams, kad visi ieškovai, investuodami į akcijas, vertino visą emitento informaciją, tiek einamąją, tiek periodinę, ir nesvarbu, ar ją sužinojo perskaitę būtent audituotą finansinę atskaitomybę, dėl kurios yra ginčas.

19.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių faktą, jog 22 ieškovai, kurie nedalyvavo bylos nagrinėjime teisme, investicinius sprendimus priėmė būtent išnagrinėję ir įvertinę viešai paskelbtą informaciją apie BAB Ūkio banko finansinę būklę ir jos veiklos perspektyvas bei 2011 finansinių metų audito išvadą, nusprendė, kad ieškovų nurodomas suklydimas dėl investicinių sprendimų priėmimo negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę. Teismas pripažino labiau tikėtina, kad minėti ieškovai investicinius sprendimus priėmė ne dėl atsakovių viešai paskelbtos informacijos, net jeigu būtų įrodyta, kad ji neteisinga, bet dėl didelio savo neatsargumo. Teismas nusprendė, kad minėti 22 ieškovai (nedalyvavę bylos nagrinėjime teisme) neįrodė atsakovių neteisėto veikimo – jų suklaidinimo fakto ir kartu priežastinio ryšio, nes jų nuostoliai, jeigu tokių ir atsirado, atsirado ne dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, o ieškovams patiems prisiėmus riziką.

20.       Teismas pažymėjo, kad 8 ieškovų pateikti paaiškinimai yra iš esmės vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuria byloje buvo įrodinėjamos individualios aplinkybės dėl investicinių sprendimų priėmimo.

21.       Apibendrindamas faktinius duomenis dėl ieškovų, kurie savo investicinių sprendimų priėmimo motyvus paaiškino teisme, teismas nurodė, kad šie ieškovai galėjo perskaityti viešai paskelbtą ginčo informaciją, tačiau nė vienas jų nenurodė, kad susipažino su visu paskelbtu 140 puslapių dokumentų rinkiniu apie BAB Ūkio banko 2011 m. finansinius metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad ieškovai investicinius sprendimus priėmė ne iš karto, o gerokai po audito išvados paskelbimo. Ieškovai neturėjo specialių žinių, jų investavimo patirtis buvo nedidelė, tai patvirtina padarytų investicinių sprendimų skaičius. Teismo vertinimu, net ir sutikus su teiginiais, kad viešai paskelbta informacija buvo neteisinga, konstatuoti, kad būtent ji lėmė ieškovų investicinius sprendimus, duomenų nepakanka. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad BAB Ūkio banko viešai paskelbta informacija buvo kuo nors patrauklesnė už kitų emitentų, todėl jos pagrindu ieškovai priėmė savo investicinius sprendimus. Dauguma ieškovų pirko tik BAB Ūkio banko akcijas ir nenurodė, kad paskelbtus duomenis lygino su kitų emitentų paskelbta vieša informacija, todėl, teismo vertinimu, konstatuoti, kad ieškovai savo blogai vertinamus investicinius sprendimus priėmė tik dėl atsakovių parengtos ir paskelbtos informacijos, nėra pagrindo. Ieškovai, kurie BAB Ūkio banko akcijas pirko jau po ginčo informacijos paskelbimo, be kita ko, turėjo įvertinti ir aplinkybes, kurios nerodė banko veiklos gerėjimo, o jų nevertindami, ieškovai prisiėmė riziką dėl savo investicijų.

22.       Spręsdamas dėl audito išvados ir BAB Ūkio banko 2011 m. atskirų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų neteisingumo (atsakovų neteisėto veikimo), teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų padaryti objektyviai išvadai, jog bankas, rengdamas finansines ataskaitas, netiksliai ir nekvalifikuotai įvertino turtą, neatliko privalomų turto vertės patikslinimų ir nurašymų, nesudarė privalomų ir būtinų kapitalų ar neteisingai atliko kitus savo veiklos veiksmus, kurių neteisingumo nepastebėjo auditoriai, todėl tiek BAB Ūkio banko ataskaitos, tiek ir audito išvada yra neteisingos. Ieškovai, teismo vertinimu, minėtų aplinkybių byloje neįrodė ir savo argumentų tinkamai nepagrindė.

23.       Teismas pažymėjo, kad ieškovai žalos dydį skaičiavo taip, tarsi jie visi 2013 m. vasario 12 d. būtų ketinę priimti investicinį sprendimą parduoti akcijas, bet dėl atsakovių neteisėtų veiksmų to padaryti negalėjo. Tačiau kai kurie ieškovai investicinių sprendimų parduoti akcijas nepriiminėjo keletą metų iki ginčo informacijos paskelbimo, kiti tokių sprendimų priėmimą siejo su šeiminėmis aplinkybėmis (parduodavo, kai reikėjo pinigų) ir kt. Kadangi ieškovai yra BAB Ūkio banko akcininkai, o BAB Ūkio banko bankroto procesas nėra pasibaigęs, ieškovai yra investicijų vertybinių popierių savininkai, atsakyti, ar jų akcijos bevertės, bus galima tik pasibaigus banko bankroto procedūroms. Teismo vertinimu, ieškinio pareiškimas ne laiku yra viena aplinkybių, galėjusių lemti išvadą dėl žalos dydžio neįrodymo.

24.       Teismas nusprendė, kad, ieškovams neįrodžius nei suklaidinimo fakto, nei ataskaitų neteisingumo, nei žalos dydžio, nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos buvimo. Ieškovai patirtą žalą iš esmės sieja su BAB Ūkio banko bankrotu, banko valdymo organų sprendimais, tačiau minėtų aplinkybių susieti priežastiniu ryšiu su 2011 finansinių metų ginčo informacija, teismo manymu, nėra pakankamo pagrindo. Ieškovams neįrodžius atsakovių neteisėtų veiksmų, teismas jų veiksmuose kaltės nekonstatavo.

25.       Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teismas pažymėjo, kad Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. liepos 31 d. Įsakyme nurodytos aplinkybės buvo pakankamos ieškovams spręsti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovai ieškinį pareiškė 2016 m. balandžio 5 d., todėl ieškinio senaties termino nėra praleidę. 

26.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A. P., A. K., D. J., V. K., R. Č., S. S., V. K., V. S., D. V., V. S., V. D., V. S., J. S., Z. M., G. M., V. J., R. B., J. S., A. L., V. L., G. L., UAB „BHD“, UAB „Elstava“ ir UAB „Aideris“ apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą nepakeistą.

27.       Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245, 6.247 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, padarė išvadą, kad iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ieškovai privalėjo įrodyti neteisėtus atsakovių veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį.

28.       Spręsdama dėl BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės bei UAB „Deloitte Lietuva“ audito išvados reikšmės ieškovams priimant atitinkamus investicinius sprendimus, kolegija pažymėjo, kad ieškovai, be kitų aplinkybių, turėjo įrodyti, jog atitinkami jų investiciniai sprendimai buvo nulemti būtent minėtuose dokumentuose nurodytų konkrečių duomenų.

29.       Kolegija pagrįstomis pripažino pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su 22 ieškovais, atitinkamus investicinius sprendimus priėmusiais iki 2012 m. kovo 30 d., t. y. iki BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės ir audito išvados apie BAB Ūkio banko finansinius metus paskelbimo, ir bylos nagrinėjime dalyvavusiais tik per atstovą – nepateikusiais paaiškinimų apie tai, kas nulėmė atitinkamus jų investicinius sprendimus, susijusius su banko akcijomis. Kolegija pažymėjo, kad šių ieškovų atitinkamų investicinių sprendimų priėmimo niekaip negalėjo lemti vėliau priimtų dokumentų duomenys. Kolegijos vertinimu, teismas taip pat pagrįstai akcentavo, kad minėti ieškovai, teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodę savo atitinkamus investicinius sprendimus nulėmusių priežasčių, nepasinaudojo savo teise tokias priežastis nurodyti ir teismo posėdžio metu, pateikiant paaiškinimus dėl savo investicinių sprendimų, valios juos priimti susiformavimo.

30.       Kolegija padarė išvadą, kad finansinės ataskaitos nėra pagrindinis ir vienintelis dokumentas, kuriuo investuotojas gali įvertinti konkretaus emitento veiklos rezultatus, jo veiklos ir ekonominę padėtį, veiklos perspektyvas. Tam, kad potencialūs investuotojai galėtų susipažinti su emitento finansine padėtimi, egzistuojančiomis ir prisiimamomis rizikomis, yra rengiami akcijų emisijų prospektai (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtino BAB Ūkio banko paprastųjų vardinių akcijų prospektą), o investuotojai turėtų turėti pakankamai finansinių žinių ir patirties, kad įvertintų su emitento veikla ir jo vertybiniais popieriais susijusias rizikas, taip pat susipažintų su minėtais prospektais.

31.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad BAB Ūkio banko nepriklausomo auditoriaus išvada, metinis pranešimas ir finansinės ataskaitos už metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., yra pakankamai didelės apimties, parengti vartojant specifinius terminus, taip pat byloje nesant kitų įrodymų, pripažino nepakankamai įtikinamais ieškovų teiginius, kad jie, prieš priimdami atitinkamus investicinius sprendimus, išsamiai susipažino su minėtais dokumentais. Kartu kolegija pažymėjo, kad jeigu ieškovai buvo tokie atidūs bei rūpestingi, kaip patys teigia, neįtikima, kad jiems nebuvo žinoma viešai (2009–2010 m., 2012 m. viduryje) paskelbta informacija apie banko veiklą (jos trūkumus ir jų nepašalinimą, rizikos ribojimus) ir jos nuostolingumą.

32.       Kolegijos vertinimu, aštuonių ieškovų duoti paaiškinimai teismo posėdžių metu buvo vienintelė įrodinėjimo priemonė byloje, kuria buvo įrodinėjamos ieškovų individualios aplinkybės dėl investicinių sprendimų priėmimo; tikėtina, kad šie ieškovai galėjo perskaityti viešai paskelbtą ginčo informaciją, tačiau nė vienas jų nenurodė, kad susipažino su viešai paskelbtu 140 puslapių dokumentų rinkiniu apie BAB Ūkio banką 2011 metais. Ieškovai, kolegijos nuomone, neįrodė, kad jie buvo išsamiai susipažinę su BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės rodikliais jau tuo metu, kai priėmė atitinkamus investicinius sprendimus, ar juo labiau aplinkybės, kad pastarieji finansinės atskaitomybės rodikliai nulėmė atitinkamus jų investicinius sprendimus. Be to, kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde ieškovai iš esmės pripažino, jog priimdami investicinius sprendimus jie rėmėsi ne tik banko 2011 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, bet įvertino ir kitą aktualią investiciniams sprendimams priimti informaciją.

33.       Kolegija pažymėjo, kad į teismą ieškovai kreipėsi ne iš karto, tik nustačius atsakovės BAB Ūkio banko mokumo problemas, o praėjus beveik trejiems metams po atsakovės mokumo problemų nustatymo (bankroto bylos jai iškėlimo). Jeigu, kaip teigia ieškovai, informacija BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose turėjo lemiamą reikšmę atitinkamų jų investicinių sprendimų priėmimui, ieškovai, vos tik iškėlus atsakovei BAB Ūkio bankui bankroto bylą, galėjo įtarti dar 2011 m. finansinės atskaitomybės sudarymo metu buvus tam tikras su atsakovės veikla susijusias aplinkybes. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyta informacija, nepriklausomai nuo jos teisingumo ir pagrįstumo, neturėjo lemiamos reikšmės formuojantis ieškovų valiai dėl atitinkamų investicinių sprendimų priėmimo.

34.       Spręsdama dėl BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės duomenų (ne)teisingumo, kolegija nesutiko su ieškovų argumentu, kad BAB Ūkio bankas iš esmės pripažino šių duomenų neteisingumą. Kolegijos vertinimu, iš banko atsiliepime į ieškinį nurodytų aplinkybių ir teismo posėdyje duotų paaiškinimų galima spręsti tik apie UAB „Deloitte Lietuva“ rengtų audito išvadų netinkamumą, bet ne apie BAB Ūkio banko finansinės ataskaitos duomenų neteisingumą. Minėtų duomenų neteisingumo, kolegijos nuomone, taip pat neįrodo aplinkybė, kad BAB Ūkio bankas kitoje civilinėje byloje pareiškė UAB „Deloitte Lietuva“ ieškinį, grindžiamą analogiškomis aplinkybėmis.

35.       Kolegija pažymėjo, kad nurodytų duomenų neteisingumo taip pat neįrodo ir Lietuvos banko 2013 m. viešai paskelbta finansinio stabilumo apžvalga. Lietuvos bankas 2016 m. lapkričio 9 d. į bylą pateiktame rašte nurodė, kad audito įmonės „KPMG Baltics“ 2013 m. vasario 22 d. parengtoje BAB Ūkio banko turto preliminaraus vertinimo ataskaitoje, taip pat ir Lietuvos banko 2013 m. finansinio stabilumo apžvalgoje buvo nurodyti duomenys apie 2013 m. vasario 12 d. buvusį BAB Ūkio banko turtą, tačiau minėtais dokumentais nebuvo siekta įvertinti (nurodyti) ir nebuvo vertintas (nurodytas) BAB Ūkio banko 2011 m. pabaigoje turėtas turtas ir 2011 m. BAB Ūkio bank metinėse finansinėse ataskaitose pateiktos informacijos teisingumas.

36.       Aplinkybė, kad BAB Ūkio banko bankroto administratorė ginčija ar ginčys sandorius, kuriais buvo pabloginta banko turtinė padėtis, kolegijos vertinimu, taip pat neįrodo 2011 m. BAB Ūkio banko metinėse finansinėse ataskaitose pateiktos informacijos neteisingumo, nes tokius duomenis galima būtų nustatyti tik atlikus dar vieną 2011 m. BAB Ūkio banko finansinės atskaitomybės dokumentų auditą, ekspertinį tyrimą, kurį atlikti bankroto administratorė nėra kompetentinga. Ieškovai, kolegijos vertinimu, nepateikė į bylą jokių 2011 m. BAB Ūkio banko finansinės atskaitomybės dokumentų duomenų teisingumą nuginčijančių įrodymų.

37.       Kolegija nepagrįstais pripažino ieškovų argumentus dėl contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) taisyklės (prezumpcijos) bankui taikymo. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, įvertinęs BAB Ūkio banko dokumentų nepateikimo priežastis, pagrįstai netaikė minėtos prezumpcijos.

38.       Spręsdama dėl BAB Ūkio banko 2011 finansinių metų audito išvados, parengtos UAB „Deloitte Lietuva“, duomenų (ne)teisingumo (nepagrįstumo), kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. Įsakymas, kuriuo auditoriui buvo panaikintas auditoriaus vardas, nepagrindžia BAB Ūkio banko 2011 finansinių metų ataskaitų, audito išvados neteisingumo. Įsakyme buvo vertinami konkretūs S. B., UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmai, jų darbo trūkumai rengiant BAB Ūkio banko 2011 m. audito išvadą, o ne pačios išvados, atitinkamų joje nurodomų duomenų, išvadų teisingumas, pagrįstumas. Jokios išvados dėl BAB Ūkio banko 2011 finansinių metų audito išvados, parengtos UAB „Deloitte Lietuva“, duomenų neteisingumo (nepagrįstumo) nebuvo padarytos – tokioms išvadoms reikšmingų aplinkybių vertinimas nepateko į 2014 m. liepos 31 d. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus tyrimo, priimant Įsakymą, vertinimo ribas. Audito išvados neteisingumas taip pat nenustatytas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje.         

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

39.       Kasaciniu skundu ieškovai A. P., A. K., V. K., R. Č., V. S., D. V., V. S., V. S., Z. M., G. M., R. B., A. L., V. L., G. L., UAB „Elstava“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmesti kasacinį skundą padavusių ieškovų ieškiniai, ir priimti naują sprendimą – šių ieškovų ieškinius tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                       Teismai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovų nuostolių negalėjo nulemti BAB Ūkio banko metinė informacija – ataskaita už finansinius metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., ir  audito išvada dėl šios ataskaitos. Toks teismų sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikai, kurioje konstatuota, kad kai prospekte (kuriuo turėjo vadovautis ir ieškovai) yra nurodomos klaidingos aplinkybės, tai lemia investuotojų suklaidinimą ir jų teisę reikalauti visų sumų, sumokėtų už banko akcijas, jiems priteisimo. Tuo tarpu teismai šios aplinkybės niekaip nevertino (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Alfred Hirmann v Immofinanz AG, C-174/12; 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Almer Beheer BV, Deadalus Holding BV prieš Van den Dungen Vastgoed BV, Oosterhout II, C-441/12). 

39.2.                      Minėta teismų išvada padaryta nukrypstant nuo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-11-746/2016. Minėtoje byloje išaiškinta, kad iš esmės galimi trys investiciniai sprendimai: įsigyti finansinių priemonių, jas perleisti ar jų neperleisti. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovai, pasinaudodami banko ginčo informacija, galėjo ne tik priimti sprendimus akcijas pirkti (angl. buy) ir (ar) jas parduoti (angl. sell), bet ir sprendimą jas laikyti (angl. hold). Šiuo atveju ieškovai, įsigiję banko akcijų iki ginčo informacijos viešo paskelbimo, ja pasinaudodami būtent ir priėmė investicinį sprendimą laikyti banko akcijas. O ieškovai, įsigiję banko akcijų po ginčo informacijos viešo paskelbimo, priėmė investicinius sprendimus banko akcijas pirkti. Be to, teismo posėdžio metu šie ieškovai savo paaiškinimais įrodė, kad su minėta banko informacija jie buvo tinkamai susipažinę ir ja vadovavosi.

39.3.                      Aplinkybė, kad ieškovai susipažino ar privalėjo susipažinti su BAB Ūkio banko prospektu, niekaip ir jokia apimtimi negali paneigti atsakovių atsakomybės už klaidingą banko metinę ataskaitą už 2011 finansinius metus ir audito išvadą dėl šios ataskaitos. Priešinga teismų išvada padaryta neatsižvelgiant į tai, kad banko prospektas buvo viešai paskelbtas gerokai anksčiau negu ginčo informacija. Taigi būtent vėliau paskelbta ginčo informacija (banko ataskaita ir audito išvada) ir nulėmė visų ieškovų investicinius sprendimus. Be to, prospekte buvo nurodytos analogiškos aplinkybės dėl banko finansinės būklės kaip ir ataskaitoje už 2011 m. finansinius metus, tik kiek plačiau.        

39.4.                       Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovai galėjo į teismą kreiptis netrukus po to, kai BAB Ūkio bankui buvo pritaikytos poveikio priemonės, t. y. moratoriumas, o ne praėjus daugiau kaip 3 metams po to, pažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti apeliantui blogesnį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad ieškovai apie savo pažeistas teises galėjo sužinoti ne anksčiau, kaip nuo 2014 m. liepos 31 d. Taigi, remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurio neskundė nei atsakovės, nei tretieji asmenys, ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi nepraėjus nė metams nuo sužinojimo apie savo pažeistas teises.

39.5.                       BAB Ūkio bankas savo procesiniu elgesiu pripažino, kad banko ataskaita už 2011 finansinius metus, joje paskelbta informacija, buvo neteisinga. Priešinga bylą nagrinėjusių teismų išvada yra teisiškai nepagrįsta, padaryta pažeidžiant CPK 7, 17 straipsnius, 187 straipsnio 1 dalį.

39.6.                      Teismai, padarydami išvadą, kad byloje liko neįrodytas BAB Ūkio banko 2011 m. finansinės atskaitomybės (ataskaitos) duomenų neteisingumas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismai netinkamai įvertino BAB Ūkio banko ne kartą nurodytus teiginius, kad finansinės ataskaitos buvo netikslios ir neteisingos; Lietuvos banko viešai paskelbtą 2013 m. finansinio stabilumo apžvalgą; BAB Ūkio banko bankroto administratorės ataskaitą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neįvykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti duomenis, kokia buvo tikroji banko turtinė padėtis tuo metu, kai buvo parengta ginčo informacija, teismai nepagrįstai bankui netaikė contra spoliatorem prezumpcijos. Banko pareiga veiklos apskaitos sistemą organizuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos tikrinti atitinkamus subjektus ir kontroliuoti banko veiklą, finansinę būklę, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Todėl bankas privalėjo pateikti teismo reikalaujamus duomenis. Aplinkybė, kad bankas šių duomenų negalėjo pateikti, nes tam reikėjo atlikti ekspertizę, tik patvirtina, kad jis netinkamai vykdė minėtą imperatyvią įstatymo nuostatą, toks jo elgesys negali būti pripažintas pateisinamu, todėl teismai privalėjo jam taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

39.7.                      Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje taip pat neįrodytas UAB „Deloitte Lietuva“ audito išvados neteisingumas ar nepagrįstumas, nes neva nei Audito ir apskaitos tarnybos Įsakyme, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nenustatyta, jog audito išvada būtų netinkama. Teismai neatsižvelgė į tai, kad šiuose dokumentuose buvo nustatyta viena esminė aplinkybė – kad UAB „Deloitte Lietuva“ audito išvadą parengė iš viso neatlikusi jokių audito veiksmų, t. y. kad atsakovė iš esmės jokio ginčo banko ataskaitos audito atlikusi nebuvo. Neatlikusi priklausančių audito veiksmų, tačiau pateikusi audito išvadą, kad banko finansinė ataskaita už 2011 m. yra teisinga ir tinkamai atspindi banko turto bei ekonominę būklę, atsakovė pateikė klaidingus (melagingus) duomenis.

40.       Atsakovė BUAB Ūkio bankas atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

40.1.                       Teismai tinkamai vertino bylos įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog jų investicinius sprendimus nulėmė 2011 m. banko finansinė ataskaita ir audito išvada. Susipažinimas ar nesusipažinimas su banko finansine ataskaita ir audito išvada bei rėmimasis šiais dokumentais yra fakto klausimas, kuris privalo būti įrodomas kiekvieno ieškovo atžvilgiu egzistavusių aplinkybių visetu. Bendro pobūdžio teiginiai ar deklaratyvūs pamąstymai apie banko finansinės ataskaitos svarbą bei esmingumą nėra ir negali būti tinkamas įrodymas pagrįsti fakto klausimams, o būtent – individualioms su kiekvienu ieškovu susijusioms aplinkybėms, kad ieškovai, priimdami savo sprendimus dėl akcijų laikymo ir (ar) įsigijimo, faktiškai susipažino su minėtais dokumentais ir jais rėmėsi. Šiuo atveju ieškovai šių individualių finansinių sprendimų (laikyti banko akcijas neparduotas ir (ar) įsigyti banko akcijų) priėmimo aplinkybių neįrodė (CPK 178 straipsnis).

40.2.                       Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatmetė ieškovų, kurie įsigijo akcijas iki 2011 m. banko finansinės atskaitos bei audito išvados paskelbimo, reikalavimų remdamiesi tuo motyvu, kad neegzistuoja toks investicinis sprendimas kaip sprendimas laikyti akcijas neparduotas. Teismai neatsisakė pripažinti investicinio sprendimo – akcijas laikyti neparduotas – rūšies, bet konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog faktiškai priėmė tokio tipo investicinį sprendimą vadovaudamiesi ginčo dokumentais. Vien teorinė galimybė priimti investicinį sprendimą laikyti akcijas neparduotas neįrodo, kad ieškovai būtent tokį sprendimą ir priėmė nagrinėjamu atveju, o tokį jų sprendimą nulėmė 2011 m. banko finansinė ataskaita ir audito išvada. 

40.3.                       Ieškovai, kurie akcijas įsigijo po ginčo finansinių dokumentų paskelbimo, taip pat neįrodė, kad jų investicinius sprendimus įsigyti akcijų nulėmė būtent minėti 2011 m. banko finansiniai dokumentai. Šių ieškovų duoti paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu tik patvirtina, kad jų investicinius sprendimus nulėmė ne 2011 m. banko finansinė ataskaita bei audito išvada, bet kitos, su pastaraisiais dokumentais nesusijusios, aplinkybės. Aplinkybę, kad ieškovai nevertino banko finansinių duomenų, be kita ko, patvirtina ir kasacinio skundo argumentai, jog banko akcijų prospektas ieškovams buvo neaktualus bei per daug nutolęs laiko prasme nuo banko finansinės ataskaitos už 2011 m. Tokiais teiginiais patys ieškovai pripažįsta, kad, priimdami investicinius sprendimus, veikė nerūpestingai ir neatidžiai, neišanalizavę informuoto sprendimo priėmimui aktualių banko dokumentų. Tačiau pastarosios aplinkybės nereiškia, kad ieškovai neprisiėmė investavimo rizikos ar dėl jos gali reikšti reikalavimus bankui.

40.4.                       Nenustačius, kad ieškovai savo investicinius sprendimus priėmė vadovaudamiesi būtent 2011 m. banko finansine ataskaita ir audito išvada, ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo teismų pagrįstai atmesti ir aplinkybė, ar pastarieji dokumentai buvo klaidingi ar melagingi arba nepagrįsti, šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės.

40.5.                       Teismai, padarydami išvadą, kad ieškovai neįrodė banko finansinės ataskaitos už 2011 m. neteisingumo, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovų pateikti įrodymai (Lietuvos banko viešai paskelbta 2013 m. finansinio stabilumo apžvalga; BAB Ūkio banko bankroto administratoriaus 2014 m. ataskaita) nepagrindžia banko finansinės ataskaitos už 2011 m. neteisingumo. Be to, būtent ieškovai, o ne bankas, privalėjo įrodyti savo ieškinio pagrindą (CPK 178 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu ieškovams ne kartą buvo siūlyta spręsti dėl teismo ekspertizės paskyrimo ar papildomų įrodymų, pagrindžiančių 2011 m. banko finansinės ataskaitos ir audito išvados neteisingumą, pateikimo, bet ieškovai tokia procesine galimybe nepasinaudojo. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, BAB Ūkio bankas nepripažino ieškinio reikalavimų ir savo 2011 m. finansinės ataskaitos duomenų neteisingumo. Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-116-773/2019 yra baigta taikos sutartimi, joje nebuvo nustatytos jokios prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės. Teismai pagrįstai bankui netaikė contra spoliatorem prezumpcijos, kadangi bankas, nebūdamas ieškovas, neturėjo įrodyti ieškinio pagrindo, be to, bankas duomenų apie finansinę padėtį negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, o ne sąmoningai to vengdamas. Bankas taip pat nepažeidė kasaciniame skunde nurodomų Finansų įstaigų įstatymo nuostatų.

40.6.                       Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnio ir nepriėmė ieškovams (apeliantams, kasatoriams) nepalankesnio sprendimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime 2014 m. liepos 31 d. datą nurodė kaip momentą, nuo kada ieškovams pradėta skaičiuoti ieškinio senatis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tiesiog glaustai pažymėjo ieškovų argumentų spekuliatyvumą ir nurodė, kad jeigu, kaip teigia ieškovai, informacija banko finansinės atskaitomybės dokumentuose turėjo lemiamą reikšmę atitinkamų jų investicinių sprendimų priėmimui, ieškovai, vos tik iškėlus bankui bankroto bylą (2013 m. gegužės 2 d.), galėjo įtarti 2011 m. finansinės atskaitos sudarymo metu buvus tam tikras, su banko veikla susijusias, aplinkybes. Pastarasis argumentas nurodytas kaip papildantis motyvą, jog ieškovai neįrodė, kad, priimdami investicinius sprendimus, rėmėsi banko finansine ataskaita už 2011 m. Apeliacinės instancijos teismas remdamasis šiuo argumentu nevertino ieškinio senaties pradžios momento nustatymo klausimo bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, padarytų šiuo klausimu.

41.       Atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

41.1.                       Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog, priimdami investicinius sprendimus, jie rėmėsi ginčo finansinėmis ataskaitomis ir audito išvada (CPK 178, 185 straipsniai).

41.2.                       Teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes būtent ieškovai privalėjo įrodyti, kad finansinės ataskaitos tariamai buvo neteisingos, todėl pagrįstai netaikė nei faktinių aplinkybių pripažinimo instituto (CPK 187 straipsnio 1 dalis), nei contra spoliatorem prezumpcijos, nei Finansų įstaigų įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 punkto. Įvertinę byloje ištirtus įrodymus teismai pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės ieškovai neįrodė, nepaisant jiems bylos nagrinėjimo metu suteiktų visų procesinių galimybių tą padaryti. Nenustačius pirminių dokumentų – finansinių ataskaitų neteisingumo, nėra pagrindo pripažinti ir išvestinio dokumento – audito išvados dėl finansinių ataskaitų neteisingumo. Pažymėtina, kad bet kokie finansinių ataskaitų netikslumai savaime nelemtų nei kitokios audito išvados, nei jos neteisingumo.

41.3.                       Teismai taip pat tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ieškovams įrodyti, kad ir audito išvada tariamai buvo neteisinga. Jokioje kitoje byloje, įskaitant ieškovų nurodomą administracinę bylą, audito išvados, kaip suteiktų profesinių paslaugų rezultato, neteisingumas tirtas nebuvo. Įvertinę tiek administracinę bylą išnagrinėjusio teismo padarytas išvadas, tiek byloje surinktus įrodymus teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįrodė audito išvados neteisingumo.

41.4.                       Teismai, nenustatę jokių atsakovių neteisėtų veiksmų, nenukrypo nei nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nei nuo ESTT formuojamos praktikos. Kasaciniame skunde cituojama teismų praktika šiai bylai neturi jokios reikšmės.

41.5.                       Įvertinęs bylos įrodymus ir nenustatęs atsakovių neteisėtų veiksmų fakto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai tinkamai nepagrindė nei patirtos žalos fakto, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio, būtinų auditoriaus civilinei atsakomybei, kuri yra sui generis (savita) atsakomybės rūšis, taikyti.

41.6.                       Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė procesinio draudimo priimti ieškovams blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis), nes apeliacinės instancijos teismo nutartis nesuvaržė ieškovų procesinių teisių labiau nei pirmosios instancijos teismo sprendimas.

42.       Trečiasis asmuo S. B. atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

42.1.                       Teismai teisingai taikė ir aiškino įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir vertinimo taisykles, t. y. pagrįstai nusprendė, jog būtent ieškovai turi įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus (ginčo finansinės ataskaitos ir audito išvados neteisingumą), taip pat nepažeidė CPK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto faktinių aplinkybių pripažinimo instituto bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo. Teismai taip pat nepažeidė Finansų įstaigų įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto reglamentavimo.

42.2.                       Ieškovai kasaciniame skunde neįrodė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas – teismai pagrįstai nusprendė, kad byloje neegzistuoja atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos ir kad šių sąlygų buvimo ieškovai neįrodė.

42.3.                       Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje nustatyto draudimo, t. y. nepriėmė blogesnio sprendimo nei pirmosios instancijos teismo sprendimas.

42.4.                       Ieškovai neįrodė, kad byloje egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas kasacijos pagrindas. Ieškovų teiginys, kad teismų sprendimų išvada, jog ginčo finansinė ataskaita ir audito išvada negalėjo nulemti ieškovų investicinių sprendimų, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarčiai administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-746/2016 ir ESTT praktikai, suformuotai bylose C-441/12 ir C-174/12, yra visiškai nepagrįstas, nes, priešingai nei teigia ieškovai, nagrinėjamos bylos ir ieškovų nurodomų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vertybinių popierių emitento civilinės atsakomybės už einamosios ir periodinės informacijos skleidimo pareigos nevykdymą (netinkamą vykdymą)

43.       Vienas iš svarbiausių finansinių priemonių rinkų veiksmingo funkcionavimo užtikrinimo įrankių – viešas ir laiku vykdomas svarbios informacijos atskleidimas apie emitentą (bendrovę, kurios vertybiniais popieriais prekiaujama viešai) ir jo išleistas finansines priemones. Informacijos viešo atskleidimo mechanizmą Europos Sąjungoje nustatė 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, iš dalies keičianti direktyvą 2001/34/EB (vadinamoji Skaidrumo direktyva). Skaidrumo direktyva nustato minimalius emitento rengiamų periodinių finansinių ataskaitų skelbimo, pranešimo apie akcininkų turimus kontrolinius akcijų paketus, taip pat informacijos atskleidimo ir saugojimo reikalavimus.

44.       Skaidrumo direktyvos preambulės 5 punkte įtvirtinta, kad didesnis nacionalinės teisės nuostatų dėl periodinės ir einamosios informacijos reikalavimų, keliamų vertybinių popierių emitentams, suderinimas turėtų padėti siekiant užtikrinti aukštą investuotojų apsaugos lygį visoje Bendrijoje. Einamosios ir periodinės informacijos skelbimo reikalavimai turėtų leisti investuotojams įvertinti emitento būklę, remiantis patikimesne ir savalaike informacija (Direktyvos preambulės 10, 11 punktai). Valstybės narės turi užtikrinti, kad už pagal 4, 5, 6 ir 16 straipsnius sudaromą ir skelbiamą informaciją (periodinę ir papildomą informaciją) būtų atsakingas bent jau emitentas ar jo administraciniai, valdymo ar priežiūros organai, ir turi užtikrinti, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl poveikio priemonių būtų taikomi emitentams, šiame straipsnyje paminėtiems organams arba atsakingiems emitento asmenims (Direktyvos 7 straipsnis). Nepažeisdamos valstybių narių teisės nustatyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės užtikrina jų suderinamumą su jų nacionaline teise, kad galima būtų imtis bent atitinkamų administracinių priemonių arba civilinės ir (arba) administracinės teisės sankcijų, taikomų atsakingiems asmenims, kai buvo nesilaikoma pagal šią direktyvą priimtų nuostatų. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad tokios priemonės būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (Direktyvos 28 straipsnis).

45.       ESTT, aiškindamas Skaidrumo direktyvos nuostatas, yra pažymėjęs, kad valstybės narės turi didelę vertinimo diskreciją pasirinkti sankcijas, taikytinas už bendrovių emitenčių pareigos pagal šią direktyvą pažeidimą, su sąlyga, kad bus laikomasi Sąjungos teisės. Nors, priešingai negu Prospekto direktyvos (2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičianti Direktyvą 2001/34) 25 straipsnio 1 dalyje, Skaidrumo direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje valstybių narių civilinės atsakomybės sistemos aiškiai nenurodytos, kiek tai susiję su nuostolių atlyginimu ir galimybe skirti kompensacijas, panašias į sankciją, nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nurodyti žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, kartu laikydamasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Civilinės atsakomybės sistemos nustatymas priskiriamas valstybėms narėms suteiktos vertinimo diskrecijos sričiai (ESTT  2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje C‑174/12, 40–44 punktai).

46.       Skaidrumo direktyva Lietuvoje įgyvendinta Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymu (toliau – VPĮ). Informacijos skelbimo pareiga įstatyme yra nustatyta emitentams, t. y. pačioms bendrovėms, kurių vertybiniais popieriais viešai prekiaujama (VPĮ 18 straipsnio 1 dalis, 28 straipsnio 1 dalis).  

47.       Pagal nagrinėjamam ginčui aktualios VPĮ redakcijos 2 straipsnio 38 punktą reglamentuojama informacija – visa informacija, kurią emitentas arba asmuo, kuris kreipiasi dėl vertybinių popierių įtraukimo į prekybą reguliuojamoje rinkoje be emitento sutikimo, turi paskelbti viešai pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus. Ši informacija apima, be kita ko, pagal įstatymą skelbtiną einamąją ir periodinę informaciją (VPĮ trečiasis skirsnis). Pagal įstatymą skelbtiną metinę informaciją sudaro audituotos metinės finansinės ataskaitos (audituotos metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos), auditorių patikrintas metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ir atsakingų asmenų patvirtinimas, kad, jų žiniomis, metinės finansinės ataskaitos (metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos), sudarytos pagal taikomus apskaitos standartus, atitinka tikrovę ir teisingai parodo emitento (įmonių grupės) turtą, įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną arba nuostolius ir pinigų srautus, kad metiniame pranešime (konsoliduotajame metiniame pranešime) yra teisingai nurodyta verslo plėtros ir veiklos apžvalga, emitento (emitento ir įmonių grupės) būklė kartu su pagrindinių rizikų ir neapibrėžtumų, su kuriais susiduriama, aprašymu. Metinė informacija kartu su auditoriaus išvada turi būti paskelbtos viešai ir pateiktos priežiūros institucijai ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (VPĮ 21 straipsnio 1, 2, 4 dalys).

48.       Pažymėtina, kad VPĮ nuostatos tiesiogiai neįtvirtina investuotojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš emitento, nevykdžiusio ar netinkamai vykdžiusio einamosios ar periodinės informacijos skelbimo pareigą – investuotojo teisė iš atsakingų asmenų reikalauti žalos atlyginimo VPĮ tiesiogiai įtvirtinta tik investuotojui patyrus žalos dėl prospekte pateiktos neteisingos ar neišsamios informacijos (VPĮ 7 straipsnio 2 dalis). Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad investuotojas žalos atlyginimo iš emitento, nevykdžiusio ar netinkamai vykdžiusio einamosios ar periodinės informacijos skelbimo pareigą, negali reikalauti remdamasis bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245 straipsnis). Kaip ir kitais atvejais, reikalaujant žalos atlyginimo, investuotojui tokiu atveju būtina įrodyti emitento civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (einamosios ar periodinės informacijos skelbimo pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą), žalą ir priežastinį ryšį tarp nustatytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Investuotojui įrodžius emitento neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygas, emitentui kiltų pareiga paneigti jo kaltės prezumpciją, įtvirtintą CK 6.248 straipsnio 1 dalyje.

49.       Nagrinėjamos bylos ieškovai savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad viešai skelbtos BAB Ūkio banko (emitentės) finansinės ataskaitos už metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., buvo klaidingos ir netikslios, visiškai neatitiko BAB Ūkio banko finansinės būklės (kuri buvo prastesnė, nei nurodyta ataskaitose) ir kad tokios klaidingos informacijos apie emitento finansinę būklę paskelbimas lėmė ieškovams nuostolingus investicinius sprendimus (pirkti BAB Ūkio banko akcijas arba jų neparduoti (jas laikyti). Taigi, ieškovai nagrinėjamoje byloje turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad: 1) BAB Ūkio banko viešai paskelbtos finansinės ataskaitos už metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., buvo klaidingos, t. y. periodinės informacijos skelbimo pareiga buvo vykdoma netinkamai (neteisėti veiksmai), 2) ši klaidinga informacija lėmė ar bent pakankamu laipsniu prisidėjo prie ieškovų investicinių sprendimų priėmimo (priežastinis ryšys), 3) atitinkami ieškovų investiciniai sprendimai buvo nuostolingi, lėmę atitinkamos žalos ieškovams atsiradimą (žalos faktas ir dydis).

50.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais, konstatuoja, kad įrodinėjimo našta tarp ginčo šalių nagrinėjamoje byloje buvo paskirstyta tinkamai, argumentų, susijusių įrodinėjimo naštos netinkamu paskirstymu, kasaciniame skunde nenurodo ir ieškovai.

51.        Bylą nagrinėję teismai ieškovų ieškinio reikalavimus atmetė, nenustatę atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovai, nesutikdami su tokiomis bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad jos padarytos netinkamai įvertinus įrodymus ir nukrypstant nuo kasacinio teismo bei ESTT formuojamos praktikos.

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2012; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-313/2016, 13 punktas). Tai reiškia, kad kitaip negu bylą nagrinėję teismai vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, šalims ginčijant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nustatė aplinkybes, kurių nustatyti neturėjo procesinio teisinio pagrindo, kasacinis teismas patikrina, ar šis teismas, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020, 45 punktas).

Dėl proceso teisės normų taikymo sprendžiant dėl atsakovės BAB Ūkio banko neteisėtų veiksmų

53.       Bylą nagrinėję teismai, be kita ko, konstatavo, kad nagrinėjamos bylos ieškovai neįrodė, jog banko ataskaita už 2011 m. finansinius metus, joje paskelbta informacija, buvo neteisinga, t. y. neįrodė šios atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Kasaciniame skunde teigiama, kad tokia išvada padaryta pažeidžiant CPK 17 straipsnį, 187 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai atsakovei netaikant contra spoliatorem prezumpcijos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

54.       CPK 187 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.

55.       Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 187 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad teismo konstatuotas konkretaus byloje reikšmingo fakto pripažinimas reiškia, jog dėl tokio fakto neliko šalių ginčo, kartu – šalių pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tokį faktą. Fakto pripažinimas gali lemti bylos baigtį, t. y. pripažinto fakto reikšmė byloje gali būti didelė. Dėl to teismas fakto pripažinimą gali konstatuoti, kai tam yra visos įstatyme nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014).

56.       Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis; įstatyme nekonkretizuota, kokia forma fakto pripažinimas turi būti pareikštas, tačiau turi būti aišku, kad šalis siekia pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 55 punktas). Proceso šalies pareiškimas, kad ji pripažįsta konkretų faktą, sukuria teismui pareigą įsitikinti, kad pripažinimas išreikštas sąžiningai, laisva šalies valia ir atitinka bylos aplinkybes. Tik įvykdęs šią pareigą teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu. Kasacinio teismo praktikoje ne tik akcentuojama, kad faktai nebenustatomi tokiu atveju, jei jų pripažinimas išreikštas aiškiai, nuoseklus, neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir pripažįstama, kad galimas vėlesnis pripažinimo atsisakymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

57.       Kadangi faktų pripažinimui būtinas aiškus kitos proceso šalies valios pripažinti tam tikrą faktą išreiškimas, CPK 187 straipsnio 1 dalies taikymas negali būti pagrįstas vien šalies ar jos atstovo procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdžio metu pateiktų teiginių fragmentais, jei ši šalis savo valią pripažinti tam tikrą faktą aiškiai ir nedviprasmiškai neigia. Tokiu atveju kitos proceso šalies procesiniuose dokumentuose ir (ar) teismo posėdžio metu išsakyti atskiri teiginiai teismo turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais laikantis bendrų įrodinėjimo taisyklių ir atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą (CPK 185 straipsnis).

58.       Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė BAB Ūkio bankas viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ji nepripažįsta banko ataskaitos už 2011 finansinius metus neteisingumo, tokią pat poziciją atsakovė pakartojo ir atsiliepime į kasacinį skundą. Esant tokioms aplinkybėms kasaciniame skunde nurodomi atskiri atsakovės (jos atstovo) pareiškimai dėl ataskaitos už 2011 finansinius metus turinio nėra pakankami CPK 187 straipsnio 1 daliai taikyti, todėl bylą nagrinėję teismai, netaikydami šios nuostatos, proceso teisės normų reikalavimų nepažeidė.

59.       Contra spoliatorem yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016 52 punktą; 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016 52 punktą; 2017 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017 69 punktą ir kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas).

60.       Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismui 2016 m. spalio 17 d. protokoline nutartimi įpareigojus atsakovę pateikti išsamius įrodymus, ar teisingai buvo atspindėtas jos kitas turtas bei paskolos ir išperkamosios nuomos gautinos sumos 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose, atsakovė 2016 m. lapkričio 18 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakymas į teismo įpareigojimą reikalauja iš esmės dar vieno 2011 metų banko finansinės atskaitomybės dokumentų audito (ekspertinio tyrimo), o atsakovė nėra kompetentinga bei neturi atitinkamų specialistų atsakyti į teismo užduotus klausimus. Taigi, pateikti teismo reikalaujamą informaciją buvo atsisakyta dėl to, kad pati atsakovė (be atitinkamo ekspertinio tyrimo, kuriam atlikti būtų būtina pasitelkti trečiuosius asmenis) objektyviai neturi galimybės jos pateikti. Esant tokioms aplinkybėms bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog contra spoliatorem prezumpcija atsakovei nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi prašomų įrodymų nepateikimą lėmė ne atsakovės siekis šiuos įrodymus nuslėpti nuo teismo, o objektyvios, nuo atsakovės nepriklausančios, aplinkybės.

61.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl contra spoliatorem prezumpcijos netaikymo pažeidžia Finansų įstaigų įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 punkto, reikalaujančio, jog finansų įstaigos veiklos apskaitos sistema būtų organizuota taip, kad sudarytų sąlygas finansų įstaigos dalyviams ir įstatymų įgaliotoms institucijoms tikrinti ir kontroliuoti finansų įstaigos, jos vadovų ir kitų darbuotojų, turinčių teisę priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda finansų įstaigos prievolės kitiems asmenims, veiklą ir finansų įstaigos finansinę būklę, reikalavimus. Pirma, aptariama nuostata nėra proceso teisės nuostata ir nenustato jokių išimčių iš bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Antra, kaip jau minėta, atsakovė nagrinėjamu atveju atsisakė pateikti ne pirminius apskaitos dokumentus, o jų pagrindu parengtą ekspertinę išvadą. Tuo tarpu ieškovai, kuriems nagrinėjamoje byloje tenka atsakovės neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta, teise prašyti teismo skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje nepasinaudojo (CPK 178 straipsnis).

62.       Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės BAB Ūkio banko neteisėtų veiksmų, vertino ir kitoje civilinėje byloje BAB Ūkio banko pareikštą ieškinį UAB „Deloitte Lietuva“, Lietuvos banko viešai paskelbtą 2013 m. finansinio stabilumo apžvalgą, BAB Ūkio banko bankroto administratorės ataskaitą (skundžiamos nutarties 68–70 punktai), t. y. laikėsi CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Nors kasaciniame skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis, padarytomis įvertinus šiuos įrodymus, tokio pobūdžio argumentai nepatenka į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas (šios nutarties 52 punktas) ir todėl nesudaro pagrindo kasacine tvarka naikinti skundžiamą nutartį. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog aplinkybė, kad bylos šalis su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 50 punktas).

63.       Vien ieškovų nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu taip pat nesudaro prielaidų teigti, kad priešingos šalies pateikti įrodymai teismų buvo vertinami prioritetiškai, pažeidžiant CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovų galimybės teikti jų poziciją patvirtinančius įrodymus bylą nagrinėjusių teismų būtų buvusios nepagrįstai apribotos.

Dėl priežastinio ryšio bylose pagal investuotojų reikalavimus dėl žalos, padarytos pažeidus informacijos skleidimo pareigą, atlyginimo

64.       CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. 

65.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti. Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

66.       Yra ar ne priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visus bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005). Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje aiškinant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas laikomasi pozicijos, jog teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-695/2019, 40 punktas), o įrodinėjimo standartas priklauso nuo nagrinėjamo ginčo pobūdžio.

67.       Sutiktina, kad bylose pagal investuotojų reikalavimus dėl žalos, padarytos pažeidus informacijos skleidimo pareigą, atlyginimo ne visais atvejais yra įmanoma įrodyti, kad kiekvienas reikalavimą pareiškęs investuotojas buvo susipažinęs su informacija, vėliau pripažinta neatitikusia tikrovės, ir kad vadovaudamasis išimtinai šia informacija jis priėmė nuostolingus investicinius sprendimus. Reikalavimas tokiais atvejais įrodyti tiesioginį priežastinį ryšį darytų investuotojų reikalavimus sunkiai įgyvendinamus ir neatitiktų aukšto investuotojų apsaugos lygio reikalavimų. Taigi, investuotojams taikytinas priežastinio ryšio įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Nustatant priežastinį ryšį tokios kategorijos bylose, be kita ko, gali būti vadovaujamasi veiksmingos rinkos teorija, kuri paremta prielaida, jog bendrovės akcijų kaina vertybinių popierių rinkoje atitinka visą žinomą reikšmingą informaciją apie šią bendrovę. Taigi, netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga tokios kategorijos bylose galėtų būti konstatuojamas ir tais atvejais, kai investuotojai neįrodinėja, jog jie asmeniškai vadovavosi paskelbta tikrovės neatitinkančia informacija priimdami sprendimą pirkti akcijas, tačiau nustatoma, jog tokios informacijos paskleidimas padarė įtaką bendrovės akcijų kainai rinkoje. Kita vertus, priežastinis ryšys neturėtų būti konstatuojamas tais atvejais, kai nustatoma, jog investuotojai žinojo arba turėjo žinoti apie paskelbtos informacijos neteisingumą, tačiau šią aplinkybę ignoravo priimdami investicinius sprendimus (šios nutarties 65 punktas).

68.       Nagrinėjamoje byloje ieškovai laikėsi pozicijos, kad jie visi buvo asmeniškai susipažinę su BAB Ūkio banko viešai paskelbta finansine ataskaita už metus, pasibaigusius 2011 m. gruodžio 31 d., ir kad būtent šioje ataskaitoje paskelbta informacija lėmė jų investicinius sprendimus pirkti arba laikyti BAB Ūkio banko akcijas. Ieškovams pasirinkus būtent tokią procesinę poziciją, jiems teko procesinė pareiga šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis).

69.       Išvadą, kad priežastinis ryšys byloje neįrodytas, bylą nagrinėję teismai grindė tuo, kad: 1) 22 ieškovai, akcijas įsigiję iki BAB Ūkio banko 2011 finansinių metų finansinės atskaitomybės ir audito išvados paskelbimo ir asmeniškai nedalyvavę bylos nagrinėjime, konkrečių savo atitinkamus investicinius sprendimus nulėmusių priežasčių teismui apskritai nepaaiškino, kai kurių ieškovų ieškinyje nurodyti investiciniai sprendimai net nebuvo priimti; 2) įvertinus kitų 8 ieškovų paaiškinimus visų nustatytų bylos aplinkybių kontekste nepakanka duomenų išvadai, kad šių ieškovų investicinius sprendimus lėmė būtent atsakovų parengta ir paskelbta informacija; 3) ieškovai, kurie akcijas pirko po ginčo informacijos paskelbimo, turėjo įvertinti ir viešai (2009–2010 m., 2012 m. viduryje) paskelbtą informaciją apie BAB Ūkio banko veiklą (jos trūkumus (nustatytų trūkumų nepašalinimą), rizikos ribojimus), banko veiklos nuostolingumą, o to nepadarę veikė savo rizika. 

70.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos buvo padaryta nesilaikant šios nutarties 65–67 punktuose aptartų priežastinio ryšio nustatymo taisyklių ar pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas: iš aptartų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai vertino byloje esančius įrodymus, kuriais ieškovai įrodinėjo priežastinio ryšio buvimą, tiek jų patikimumo ir pakankamumo aspektu, tiek atsižvelgdami į patiems ieškovams tenkančią rūpestingumo ir atidumo pareigą ir tai, kad priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nekonstatavo netiesioginio priežastinio ryšio buvimo, šis kasacinio skundo teiginys jokiais išsamesniais teisiniais argumentais nėra pagrįstas. Tuo tarpu kitoks, nei bylą nagrinėjusių teismų, bylos faktinių aplinkybių vertinimas, pateiktas kasaciniame skunde, kaip minėta, nepatenka į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas (šios nutarties 62 punktas), todėl teisėjų kolegija dėl atitinkamų kasacinio skundo teiginių nepasisako.

Dėl audito įmonės civilinės atsakomybės

71.       Auditorių veiklą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos audito įstatymas. Vadovaujantis ginčui aktualios redakcijos Audito įstatymo 29 straipsnio 6 dalimi, audito įmonė turi atlyginti dėl jos kaltės užsakovo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus nuostolius teisės aktų ir pasirašytos audito sutarties nustatyta tvarka. Taigi, pagrindas audito įmonės civilinei atsakomybei tretiesiems asmenims (nagrinėjamu atveju – investuotojams) atsirasti yra ne bet kokie audito įmonės (auditoriaus) neteisėti veiksmai, o tik tie neteisėti kalti veiksmai, kurie lėmė atitinkamų nuostolių tretiesiems asmenims atsiradimą.

72.       Europos Komisijos 2008 m. birželio 5 d. rekomendacijoje dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių ir audito įmonių civilinės atsakomybės ribojimo pažymima, kad neribojama solidarioji atsakomybė gali atgrasinti audito įmones ir tinklus nuo žengimo į tarptautinę Bendrijos įmonių, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į biržos sąrašus, audito rinką, mažai tikėtina, kad atsiras naujų audito tinklų, kurie galėtų atlikti teisės aktų nustatytą tokių bendrovių auditą. Todėl auditorių ir audito įmonių, įskaitant grupės auditorius, atliekančių teisės aktų nustatytą bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, auditą, atsakomybė turėtų būti ribojama. Šiuo tikslu rekomenduojama, kad visų pirma būtų taikomas vienas arba keli iš toliau pateiktų būdų: a) nustatyti didžiausią sumą arba formulę tokiai sumai apskaičiuoti; b) nustatyti principų, kuriais vadovaujantis teisės aktų nustatytą auditą atliekantis auditorius arba audito įmonė nebūtų atsakinga (-s) daugiau, nei prisidėjo prie ieškovo patirtų nuostolių, ir atitinkamai nebūtų atsakinga (-s) solidariai su kitais pažeidėjais, sistemą; c) nustatyti nuostatą, sudarančią galimybę bet kuriai bendrovei, kuri bus audituojama, ir teisės aktų nustatytą auditą atliekančiam auditoriui arba audito įmonei nustatyti atsakomybės ribojimą susitarimu. Tačiau joks atsakomybės ribojimas nėra pateisinamas auditoriaus tyčinio nusižengimo profesinėms pareigoms atveju, todėl tokiais atvejais atsakomybės ribojimas neturėtų būti taikomas. Be to, toks ribojimas neturėtų daryti neigiamos įtakos kurios nors nukentėjusios šalies teisei gauti tinkamą kompensaciją.

73.       Įrodinėdami atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“, kurios auditorius S. B. auditavo BAB Ūkio banko metinę finansinių metų, kurie pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d., informaciją, neteisėtus veiksmus ieškovai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018, kuria atmestas S. B. skundas dėl Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 skirti S. B. drausminę nuobaudą ir Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimo panaikinti S. B. auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą bei S. B. išbraukti iš auditorių sąrašo. Drausminė nuobauda S. B. skirta už tai, kad jis, būdamas asmuo, atsakingas už audito įmonės „Deloitte Lietuva“ vardu pateikiamą auditoriaus išvadą apie AB Ūkio banko 2011 metų atskiras ir konsoliduotąsias finansines ataskaitas: 1) neatliko jokių jam kaip užduoties partneriui priklausančių, 220-ajame tarptautiniame audito standarte „Finansinių ataskaitų audito kokybės kontrolė“ reglamentuotų audito procedūrų (išskyrus auditoriaus išvados pasirašymą), todėl pažeidė Audito įstatymo 27 straipsnio 3 dalį, nes neatliko audito vadovaudamasis tarptautinių audito standartų nuostatomis; 2) nesilaikė Buhalterių profesionalų etikos kodekse nurodytų sąžiningumo ir reikiamų atidumo principų, nes 2012 m. kovo 7 d. UAB „Deloitte Lietuva“ vardu pateikė išvadą neatlikęs finansinių ataskaitų audito, kaip to reikalauja Audito įstatymas, profesiniai standartai (tarptautiniai audito standartai ir 1-asis tarptautinis kokybės kontrolės standartas) bei Buhalterių profesionalų etikos kodeksas.

74.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018 72–73 punktuose konstatuota, kad „vien šiam auditoriui tenkančių pareigų nevykdymas (procedūrų neatlikimas), net jei ir (vėliau) būtų nustatyta, jog atlikus auditą pateikta auditoriaus išvada, kad finansinės ataskaitos visais reikšmingais atvejais teisingai parodo audituojamos įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus pagal teisės aktus, yra teisinga (pagrįsta), sudaro pagrindą konstatuoti, jog toks auditas atliktas nepaisant atsakomybės visuomenei reikalavimo“ ir kad „sąžiningumo ir būtino atidumo reikalavimų nepaisiusio auditoriaus (drausminė) atsakomybė negali priklausyti nuo to, ar auditoriaus išvada yra teisinga (pagrįsta) ar ne. Todėl nagrinėjamu atveju, skirtingai nei nurodo apeliantai, nėra aktualūs klausimai dėl išvados teisingumo (pagrįstumo). Savo ruožtu tai eliminuoja teismo pareigą vertinti ir atskirai pasisakyti dėl proceso šalių argumentų šioje dalyje, ginčijama įsakymo dalis šiais klausimais (dėl išvados teisingumo (pagrįstumo) vertintina, kaip neturinti įtakos pareiškėjo drausminei atsakomybei bei kitų asmenų teisėms bei pareigoms.“ Taigi, kaip pagrįstai konstatavo šią bylą nagrinėję teismai, administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018 buvo sprendžiama tik dėl S. B. neteisėtų veiksmų auditoriaus drausminės atsakomybės aspektu ir nebuvo analizuojama ir vertinama, ar audito išvada dėl BAB Ūkio banko metinės finansinių metų, kurie pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d., informacijos visais reikšmingais atvejais teisingai parodo audituojamos įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus.

75.       Minėta, kad pagrindas audito įmonės civilinei atsakomybei tretiesiems asmenims atsirasti yra ne bet kokie audito įmonės (auditoriaus) neteisėti veiksmai, o tik neteisėti veiksmai, lėmę nuostolių tretiesiems asmenims atsiradimą. Atitinkamai audito įmonės civilinė atsakomybė investuotojams galėtų kilti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad audito išvada dėl audituojamos įmonės metinės finansinės atskaitomybės buvo neteisinga ir tai padarė įtaką investuotojams priimant nuostolingus investicinius sprendimus. Neteisėti audito įmonės (auditoriaus) veiksmai, pakankami auditoriaus drausminei atsakomybei atsirasti, tačiau pagal savo turinį negalėję turėti įtakos nuostolingiems investiciniams sprendimams (t. y. nelėmę ir negalėję lemti investuotojų suklaidinimo dėl tikrosios audituojamos bendrovės finansinės būklės), nelemia audito įmonės (auditoriaus) civilinės atsakomybės investuotojams.

76.       Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad audito išvados dėl BAB Ūkio banko metinės informacijos už finansinius metus, kurie pasibaigė 2011 m. gruodžio 31 d., neteisingumas byloje nėra įrodytas (inter alia (be kita ko), ieškovams neįrodžius BAB Ūkio banko finansinėje ataskaitoje paskelbtos informacijos neteisingumo), ir tuo pagrindu nusprendė, kad UAB „Deloitte Lietuva“ civilinės atsakomybės sąlygos nenustatytos. Nesutikdami su šią bylą nagrinėjusių teismų išvada ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad S. B., išvadą pateikęs neatlikęs jokių audito veiksmų, turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką, įskaitant pareigą atlyginti ieškovų patirtus nuostolius. Tačiau, kaip minėta, audito išvada atitinkamų nuostolių ieškovams atsiradimą galėjo lemti tik tuo atveju, jei šios išvados turinys tinkamai neatspindėtų audituojamos bendrovės finansinės būklės, tuo tarpu tokia aplinkybė byloje nebuvo įrodyta, todėl šis kasacinio skundo argumentas teisėtų ir pagrįstų teismų išvadų dėl UAB „Deloitte Lietuva“ civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo nepaneigia.

Dėl draudimo priimti apeliantui blogesnį sprendimą pažeidimo

77.       Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovai galėjo į teismą kreiptis netrukus po to, kai BAB Ūkio bankui buvo pritaikytos poveikio priemonės, t. y. moratoriumas, o ne praėjus daugiau kaip 3 metams po to, pažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti apeliantui blogesnį sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime buvo nustatyta, jog ieškovai apie savo pažeistas teises galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2014 m. liepos 31 d. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat pripažintinas nepagrįstu.

78.       Aiškindamas CPK 313 straipsnį, kuriame įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu. Vertinant, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginama su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinės instancijos teismo gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013; ir kt.).

79.       Klausimas dėl blogesnio sprendimo apeliantui priėmimo paprastai aktualus, kai skirtingų instancijų teismai priima nevienodus (visiškai ar iš dalies) sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019, 42 punktas). Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas laikytinas apeliantui blogesniu, negu yra skundžiamas, tuo atveju, jeigu yra tik vienos šalies apeliacinis skundas ir apeliacinės instancijos teismas sumažina jos gautą ieškinio (atsikirtimų į ieškinį) patenkinimo apimtį, lyginant su pirmosios instancijos teismo tenkinama ieškinio (atsikirtimo) dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 33, 34 punktai).

80.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad argumentas, jog ieškovai apie savo pažeistas teises galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2014 m. liepos 31 d., teismo buvo nurodytas sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą. Šis klausimas apeliacinės instancijos teisme peržiūrimas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, t. y. ieškovų ieškinio reikalavimų tenkinimo apimtis po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nepakito. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad, dėstydamas priimamo procesinio sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teismas juos nurodė iš dalies kitokius nei pirmosios instancijos teismas, nereiškia CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo pažeidimo.

Dėl nukrypimo nuo ESTT išaiškinimų ir kasacinio teismo formuojamos praktikos

81.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai priimti nukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir ESTT pateiktų Europos Sąjungos teisės normų taikymo išaiškinimų.

82.       Teigdami, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, ieškovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-11-746/2016 pateiktu išaiškinimu, kad pasinaudojant viešai neatskleista informacija iš esmės galimi trys investiciniai sprendimai: įsigyti finansinių priemonių, jas perleisti ar jų neperleisti. Teisėjų kolegija, sutikdama, kad analogiški investiciniai sprendimai galimi ir naudojantis pagal įstatymą skelbtina einamąja ir periodine informacija, atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde detaliau nepagrindžiama, kokiu būdu nuo šio išaiškinimo buvo nukrypta priimant skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų motyvų nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą, būtų apskritai paneigę tokio investicinio sprendimo, kaip neperleisti akcijų (ar jas laikyti), galimybę.

83.       Pažymėtina, kad bet kuris iš aptariamų investicinių sprendimų, įskaitant ir sprendimą neperleisti akcijų, yra valinis aktas, todėl ne bet koks pasyvus investuotojo elgesys gali būti prilygintas investiciniam sprendimui. Vien ta aplinkybė, kad atitinkamos bendrovės akcijos konkrečiu laikotarpiu išliko investuotojo dispozicijoje, nėra pakankama spręsti, jog buvo priimtas investicinis sprendimas neperleisti akcijų, kadangi tokią situaciją gali lemti ir kitos aplinkybės, pvz., investuotojo abejingumas, nesidomėjimas rinkos pokyčiais, turimų akcijų paklausos nebuvimas ir t. t. Taigi, teigdamas, kad akcijų neperleidimas konkrečiu atveju buvo investicinis sprendimas, investuotojas turi procesinę pareigą šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Be to, įrodinėdamas, kad jam kilusi žala konkrečiu atveju buvo susijusi su investiciniu sprendimu neperleisti akcijų, investuotojas turi pagrįsti, jog atsiradusią žalą ir neteisėtus atsakovų veiksmus sieja pakankamas priežastinis ryšys, t. y. kad nesant atsakovų neteisėtų veiksmų investuotojo turimos akcijos galėjo būti sėkmingai perleistos, išvengiant atitinkamų nuostolių investuotojui atsiradimo. 

84.       Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad atitinkamos aplinkybės nagrinėjamoje byloje ieškovų nebuvo įrodytos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ši teismų išvada padaryta pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atkreiptinas dėmesys, kad investavimas į finansines priemones neišvengiamai susijęs su tam tikra konkrečia finansine rizika (įskaitant akcijų kainų svyravimo ir emitento nemokumo riziką investicijų į akcijas atveju), kurią prisiima investuotojas, todėl emitento civilinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kad ši rizika būtų be pagrindo perkeliama emitentui.

85.       Teigdami, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo ESTT pateiktų ES teisės normų taikymo išaiškinimų, ieškovai remiasi ESTT 2014 m. rugsėjo 17 d. prejudiciniu sprendimu byloje C-441/12 ir 2013 m. gruodžio 19 d. prejudiciniu sprendimu byloje C-174/12.

86.       Byloje C‑174/12 į ESTT buvo kreiptasi prašant išaiškinti, ar pagal ES teisę nedraudžiama nacionalinės (Austrijos) teisės norma, perkelianti Prospekto, Skaidrumo ir Piktnaudžiavimo rinka direktyvas, kurioje, pirma, nustatoma akcinės bendrovės kaip emitentės atsakomybė šios bendrovės akcijų įgijėjui už šiose direktyvose nustatytų pareigų pateikti informaciją pažeidimą ir, antra, susijusiai bendrovei dėl šios atsakomybės nustatyta pareiga grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti. ESTT konstatavo, kad tokios atsakomybės sistemos nustatymas priskiriamas valstybėms narėms suteiktos vertinimo diskrecijos sričiai ir neprieštarauja Sąjungos teisei. Aptariamu prejudiciniu sprendimu nebuvo nustatyta prievolė kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms nustatyti savo nacionalinėje teisėje tokią pat, kaip analizuota byloje, civilinės atsakomybės sistemą (priešingai – konstatuota, jog atsiradus akcijų emitento atsakomybei civilinę žalos atlyginimo priemonę turi pasirinkti valstybės narės), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai būtų nesilaikę byloje C‑174/12 pateiktų Europos Sąjungos teisės normų taikymo išaiškinimų.

87.       Byloje C-441/12 į ESTT buvo kreiptasi prašant išaiškinti Prospekto direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, konkrečiai, ar Prospekto direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prievolė skelbti prospektą prieš siūlant vertybinius popierius visuomenei taikoma ir priverstinai parduodant vertybinius popierius. Kasaciniame skunde, cituojant aptariamo ESTT prejudicinio sprendimo tam tikrus punktus, nepagrindžiama, kokiu aspektu aptariamas prejudicinis sprendimas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje pareigos paskelbti prospektą pažeidimu ar prospekte pateiktos informacijos neteisingumu nesirėmė.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

88.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingas išvadas, pagrįstas byloje įvertintų įrodymų visuma. Taigi nėra CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

89.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

90.       Netenkinus kasacinio skundo, kasacinį skundą padavusių ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos.

91.       Atsakovė BAB Ūkio bankas prašo priteisti 4783,50 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškovų kasacinį skundą, taip pat 803,78 Eur atsiliepimo vertimo į anglų kalbą išlaidų atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį. Dėl šios priežasties atsakovei iš kasacinį skundą padavusių ieškovų priteistina prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 2377,45 Eur (1,7 X 1398,50 Eur 2020 m. II ketvirčio darbo užmokesčio bruto). Taigi iš viso atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina 3181,23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. po 212,08 Eur iš kiekvieno.

92.       Atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ prašo priteisti 4093,60 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškovų kasacinį skundą, taip pat 1081,50 Eur atsiliepimo vertimo į anglų kalbą išlaidų atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 4, 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį. Dėl šios priežasties, nenustačius byloje kelių advokatų dalyvavimo būtinumo, atsakovei iš kasacinį skundą padavusių ieškovų priteistina prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 2309,62 Eur (1,7 X 1358,60 Eur 2019 m. IV ketvirčio darbo užmokesčio bruto). Taigi iš viso atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina 3391,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. po 226,07 Eur iš kiekvieno.

93.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,58 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei lygiomis dalimis turėtų būti priteistinas iš kasacinį skundą padavusių ieškovų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam ieškovui priteistina valstybei 1,17 Eur išlaidų dalis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš ieškovų nepriteistinos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 18 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Elstava“ ( j. a. k. 121113835), V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (j. a. k. 112020136) po 212,08 Eur (du šimtus dvylika Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovų G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Elstava“ ( j. a. k. 121113835), V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“ (j. a. k. 111525235) po 226,07 Eur (du šimtus dvidešimt šešis Eur 7 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

        Virgilijus Grabinskas

        Donatas Šernas