Civilinė byla Nr. 3K-3-54-916/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05079-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio, Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „IG Trans“ ir uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Signeda“, uždaroji akcinė bendrovė „A-Spedition“ ir P. M. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija) 17 straipsnio 2 dalies, nustatančios krovinio vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už prarastą krovinį sąlygas, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2011 m. kovo 14 d. UAB „Signeda“ (krovinio siuntėjas) ir UAB „A-Spedition“ sudarė krovinių vežimo sutartį–užsakymą Nr. 11/0314, kuriuo UAB „A-Spedition“ įsipareigojo nuvežti 5800 kg svorio krovinį (automobilių detales) iš Kauno r. (Lietuva) į Maskvą (Rusija). UAB „A-Spedition“ sutarčiai įvykdyti (kroviniui vežti) pasitelkė atsakovą UAB „IG Trans“ (vežėjas). 2011 m. kovo 17 d. krovinys buvo pakrautas į vilkiką IVECO (registracijos Nr. EGP153) su puspriekabe (registracijos Nr. RM864). 2011 m. kovo 31 d. Rusijoje kelio Sankt Peterburgas–Maskva 547-ajame kilometre, apie 40 kilometrų iki Naugardo, 1 val. 57 min. vilkike kilo gaisras ir vilkikas sudegė. Gaisro metu buvo prarastas visas krovinys. AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ieškovas) buvo apdraudęs krovinį, todėl 2011 m. liepos 22 d. sumokėjo krovinio siuntėjui UAB „Signeda“ 157 540,24 Lt draudimo išmokos.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „IG Trans“ 157 540,24 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovo teigimu, jis, kaip draudikas, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiojo asmens nurodytam asmeniui, todėl pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį jam perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens – vežėjo ir jo civilinės atsakomybės draudiko. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte įtvirtinta vežėjo atsakomybė be kaltės, jeigu krovinys prarastas tuo metu, kai jis buvo vežėjo žinioje. Vežėjas priėmė krovinį iš krovinio siuntėjo, tačiau krovinio gavėjui jo nepristatė, nes dėl gaisro krovinys buvo prarastas. Kadangi krovinys prarastas tuo metu, kai buvo vežėjo žinioje, tai šis, pasak ieškovo, atsakingas už padarytą žalą ir privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, kartu solidariai atsakingas vežėjo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas UAB DK „PZU Lietuva“. Ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsisakė mokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, jog krovinys prarastas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis), todėl vežėjui nekyla pareigos atlyginti nuostolius. Ieškovo teigimu, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ galėtų pasinaudoti šiuo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu tik įrodęs, kad krovinys prarastas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, tačiau to neįrodė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 157 540,24 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (157 540,24 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų 4151 Lt žyminio mokesčio ir 5000 Lt už advokato pagalbą.

Teismas pažymėjo, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, iki jo perdavimo momento. Vežėjas atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui. Teismas, remdamasis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovams tenka pareiga įrodyti, jog krovinį vežėjas prarado dėl aplinkybių, kurių negalėjo išvengti, ir negalėjo užkirsti kelio padariniams, atsiradusiems dėl šių aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog krovinys buvo sunaikintas dėl gaisro, neatleidžia atsakovų nuo atsakomybės, nes šiuo atveju reikšmingas ne gaisro faktas, o jo priežastis. Atsakovai, remdamiesi Rusijos NSM Naugardo srities vyriausiosios valdybos Priežiūrinės veiklos valdybos Naugardo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvada (toliau – Naugardo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvada), LLOYD‘S agentūros tyrimo ataskaita, Rusijos VRM Čiudovo rajono tardymo skyriaus raštu (toliau – Čiudovo rajono tardymo skyriaus raštas) apie pradėtą ir sustabdytą tyrimą baudžiamojoje byloje, automobilio vairuotojo trečiojo asmens P. M. V. paaiškinimais ir liudytojo A. G. parodymais, įrodinėjo, kad gaisras kilo dėl šaltinio, patekusio iš išorės. Teismas vertino, kad iš šių įrodymų neįmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių kilo gaisras, todėl sprendė, kad atsakovai neturi pagrindo teigti, jog gaisras kilo dėl tokios priežasties, kurios jie negalėjo numatyti ir išvengti. Baudžiamosios bylos pradėjimo faktas gaisro priežasčių nei nepatvirtina, nei paneigia. Čiudovo rajono tardymo skyriaus rašte nurodyta, kad buvo tiriamos kelios gaisro priežastys: degiųjų medžiagų, esančių gaisro židinyje, užsiliepsnojimas nuo atviros ugnies – degtuko, žiebtuvėlio deglo ir panašios liepsnos, bei nuo mažos galios uždegimo šaltinio, pavyzdžiui, smilkstančio tabako gaminio, tačiau nė viena priežastis nei patvirtinta, nei atmesta. Naugardo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvada ir LLOYD‘S agentūros tyrimo ataskaita patvirtina, kad labiausiai tikėtina gaisro atsiradimo priežastis – iš išorės patekęs gaisro šaltinis, tačiau ši išvada neparemta jokiomis faktinėmis tyrimo aplinkybėmis. Teismo vertinimu, šios gaisro kilimo priežasties taip pat nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Remiantis Gaisro (užsidegimo) aktu, gaisras kilo automobiliui važiuojant greitkeliu apie 2 val. nakties. Teismas, remdamasis trečiojo asmens P. M. V. paaiškinimais, nustatė, kad prieš vilkikui užsidegant trečiasis asmuo stovėjo degalinėje ir kalbėjosi su dviem vyrais, kurie jam siūlė pirkti telefoną; kad vilkikas dega, trečiasis asmuo pastebėjo jau išvažiavęs iš degalinės, kai jau 10–15 min. važiavo keliu, o nuo pokalbio buvo praėjusios 20–25 minutės; liepsną vairuotojas pastebėjo per dešinį šoninį automobilio veidrodėlį; sustojęs ir apžiūrėjęs automobilį, jis pamatė ugnį, kylančią iš krovininio automobilio kėbulo per tento plyšį užpakalinėje kėbulo dalyje. Pagal vairuotojo nurodytas aplinkybes gaisro priežastį tyręs Rusijos pareigūnas padarė išvadą, kad gaisro židinio vieta buvo automobilio kėbulo viduje. Atsižvelgęs į tai, kad gaisras kilo automobiliui važiuojant, tentu apdengto automobilio kėbulo viduje ir nėra gaisro šaltinio patekimą į automobilio vidų patvirtinančių įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovų nurodyta gaisro kilimo priežastis (dėl gaisro šaltinio, patekusio iš išorės) – mažai tikėtina, todėl konstatavo, jog atsakovai neįrodė jų atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl privalo solidariai atlyginti 157 540,24 Lt krovinio praradimo nuostolius.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 31 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš byloje pateiktų įrodymų negalima nustatyti, dėl kokių priežasčių kilo gaisras ir sudegė apdraustas krovinys. Byloje pateiktoje Naugardo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvadoje konstatuota, kad gaisro židinys (gaisro kilimo vieta) yra automobilio kėbulo viduje, užpakalinėje jo dalyje; taip pat padaryta išvada, kad labiausiai tikėtina gaisro atsiradimo priežastis – iš išorės patekęs gaisro šaltinis. Kartu buvo tiriamos ir kitos galimos priežastys: automobilio aparatūros elektros tinklo avarinis darbo režimas, statinė elektra, gamtos (atmosferos) reiškiniai (žaibo trenksmas), automobilio degalų sistemos nesandarumas, savaiminis krovinio užsidegimas, mechaninės energijos šiluminė apraiška trinties metu, kelių eismo įvykis (susidūrimas) bei neatsargus elgesys su ugnimi vairuotojui rūkant. Šios galimos gaisro kilimo priežastys atmestos. LLOYD‘S agentūros tyrimo ataskaitoje ieškovo paskirtų nepriklausomų ekspertų atlikto tyrimo metu buvo padaryta prielaida, kad gaisras kilo dėl padegimo. Šio tyrimo metu taip pat buvo tiriamos ir kitos galimos gaisro atsiradimo priežastys: gaisras sunkvežimio ir priekabos elektros sistemoje; elektrostatinė iškrova; žaibas; slėgio degalų sistemoje sumažėjimas, degalų nutekėjimas ir užsidegimas; krovinio savaiminis užsidegimas; trinties sukeltas užsidegimas; eismo įvykio sukeltas užsidegimas; vairuotojo rūkymas. Šios priežastys taip pat atmestos. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat reikšmingi vilkiko vairuotojo trečiojo asmens P. M. V. paaiškinimai, kad jis buvo sustojęs degalinėje, bendravo su nepažįstamais vyrais, o vėliau, jam išvažiavus iš degalinės, vilkikas užsidegė. Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtų įrodymų visuma, sprendė, kad labiau tikėtina, jog gaisras vilkike kilo dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos – padegimo; pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių kitų įrodymų, leidžiančių spręsti apie kitokias gaisro kilimo priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pateiktuose gaisro priežastis tyrusių specialistų dokumentuose (išvadose, tyrimo ataskaitoje) pateikiamos ne kategoriškos, bet tikėtinos išvados dėl gaisro kilimo priežasčių, nesudaro pagrindo spręsti, kad gaisro priežastis nenustatyta; akivaizdu, kad tokių aplinkybių, dėl kurių buvo sugadintas (sunaikintas) krovinys, vežėjas išvengti objektyviai negalėjo, todėl yra pakankamas pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą (sunaikinimą) CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies sąlygą „aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o šių aplinkybių pasekmėms negalėjo užkirsti kelio“, nukrypo nuo šios sąlygos aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta griežtoji (objektyvioji) vežėjo atsakomybė už krovinį, kuri kyla be kaltės, tačiau kuri gali atsirasti tik už konkretų laikotarpį – nuo krovinio priėmimo vežti momento iki krovinio perdavimo momento, todėl atsakomybės pagrindas – pareigos rūpintis vežėjo žinioje esančiu kroviniu pažeidimas. Vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės tik CMR konvencijos 17 straipsnio 2, 4 dalyse nustatytais pagrindais. Šiuo atveju aktuali CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies sąlyga <...> aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Kasatorius pažymi, kad oficialiai paskelbtos CMR konvencijos tekste (Valstybės žinios, 1998, Nr. 107-2932) 17 straipsnio 2 punktas ne visiškai atitinka originalų tekstą, kuriame nurodyta: <...> or though circumstances which the carrier could not avoid and the consequences of which he was unable to prevent. Lietuvos teismų praktikoje vartojamas CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto vertimas: aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o šių aplinkybių pasekmėms negalėjo užkirsti kelio. Kasatoriaus teigimu, šios sąlygos aiškinimas lemia, kad savaime žalos kroviniui padarymo priežastis negali būti laikoma vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu, nes turi būti nustatyta, kokiomis aplinkybėmis ji atsirado ir ar dėl šios priežasties kilusių padarinių vežėjas galėjo išvengti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nepakanka įrodyti tik aplinkybių neišvengiamumo, vežėjas turi įrodyti tų aplinkybių ir žalos priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. ir kt. v. UAB „Atrika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-97/2013). Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, CMR 17 straipsnio 2 punktas galėtų būti taikomas tik nustačius: 1) vežėjo žinioje esantis krovinys buvo prarastas dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos – padegimo; 2) aplinkybės, kuriomis buvo įvykdytas krovinio praradimą lėmęs padegimas, buvo tokio pobūdžio, kad vežėjas, būdamas ypač sąžiningas, atsargus, rūpestingas ir pareigingas, negalėjo jų išvengti; 3) padegimas, sukėlęs žalą, – krovinio praradimą, buvo tokio pobūdžio, kad vežėjas, būdamas ypač sąžiningas, atsargus, rūpestingas ir pareigingas, negalėjo užkirsti kelio tokiems padariniams. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tik pirmąjį kriterijų, tačiau nevertino vežėjo veiksmų sąžiningumo ir pareigingumo aspektu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Dutch Pack Baltic“ v. E. S. individuali įmonė „Vytelė“, bylos Nr. 3K-3-29/2002, suformuluotas sąžiningo ir pareigingo vežėjo standartas. Jis išplėtotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „L&P” v. Lietuvos ir Rusijos UAB „Askela”, bylos Nr. 1024/2003, kurioje išaiškinta, kad profesionalaus, t. y. nuolat užsiimančio krovinių pervežimu už atlygį, vežėjo užduotis yra imtis įmanomų priemonių tam, kad būtų pašalinti tam tikri krovinio praradimo rizikos veiksniai (priklausantys nuo vežėjo valios) bei būtų sumažintas rizikos laipsnis prarasti krovinį dėl tų rizikos veiksnių, kurių buvimas nepriklauso nuo vežėjo valios. Tai lemia, kad sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris visų pirma geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį. Vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės tik įrodęs, jog padarė savo laiku viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo laiku. Kasatoriaus įsitikinimu, remiantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, į sandariai tentu aptrauktą transporto priemonės krovininę dalį ugnies šaltinis galėjo patekti tik pažeidus tentą. Taigi dėl padegimo žalos būtų buvę išvengta, jeigu vairuotojas, prieš tęsdamas kelionę, būtų išoriškai apžiūrėjęs transporto priemonę ir krovinį. Vairuotojas, apžiūros metu pastebėjęs, kad pažeistas krovinių skyrius, būtų galėjęs užkirsti kelią žalai atsirasti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, nepagrįstai taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo jį atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies taikymo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011 m. kovo 31 d. vilkike kilusio gaisro priežastis – padegimas. Vežėjas ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas. Transporto priemonė buvo tvarkinga. Atsakovo teigimu, šiuo atveju vežėjas negalėjo numatyti, kad bus padaryta nusikalstama veika ir užkirsti jai kelio, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovo teigimu, kasatorius remiasi kasacinio teismo nutartimis, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nustatytų šioje byloje,          t. y. jose pateikti išaiškinimai neturi šiai bylai precedentinės galios (CPK 4 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Dutch Pack Baltic“ v. E. S. individuali įmonė „Vytelė“, bylos Nr. 3K-3-29/2002, ir 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „L&P” v. Lietuvos ir Rusijos UAB „Askela”, bylos Nr. 1024/2003, faktinė situacija buvo tokia, kad krovinys buvo pavogtas, imituojant teisėtą eismo kontrolę, o 2013 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. ir kt. v. UAB „Atrika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-97/2013, gaisras kilo dėl vežamo automobilio trūkumų (elektros instaliacijos gedimo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio paradimą

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju vežėjui nekyla atsakomybė už krovinio praradimą, nes tai įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, netinkamai taikė Tarptautinio krovinių vežimo automobilių keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnio 2 dalį; spręsdamas, kad  gaisras, dėl kurio buvo prarastas krovinys, kilo dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos – padegimo, nenustatė, jog pasekmėms dėl šios aplinkybės vežėjas negalėjo užkirsti kelio. Kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl šių argumentų pasisako.

CMR konvencijos IV skyriuje reglamentuojama vežėjo atsakomybė. Šio skyriaus 17, 18 straipsniai skirti vežėjo atsakomybei už krovinio praradimą, sugadinimą ar pavėluotą jo pristatymą. Vežėjas yra visiškai atsakingas dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, nebent jis įrodytų, kad buvo bent viena iš aplinkybių, įtvirtintų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir (ar) 4 dalyse.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies taikymo, kurioje įtvirtinta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Jeigu vežėjas įrodo, kad buvo sąlygos, kurios yra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės,      t. y. pirma, aplinkybės, kurių vežėjo agentas ar darbuotojas negalėjo numatyti, ir, antra, dėl šių aplinkybių atsiradusioms pasekmėms jis negalėjo užkirsti kelio, tai vežėjas bus atleidžiamas nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis  Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, formuoja praktiką, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta žalos toje vietoje ir tuo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dutch Pack Baltic” v. E. S. IĮ „Vytelė“, bylos Nr. 3K-3-29/2002; 2002 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kemi“ v. M. N. IĮ, bylos Nr. 3K-3-448/2002; 2002 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Olandijos kompanija Apollo Melkprodukten bv v. UAB „Rainio“ transportas ir kt., bylos Nr. 3K-3-480/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „L&P“ v. Lietuvos ir Rusijos UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-1024/2003). Sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį. Įrodinėjimo, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, našta tenka vežėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ ir kt. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-97/2013). Vežėjui nepakanka įrodyti, kad aplinkybės buvo neišvengiamos, jis taip pat turi įrodyti ir aplinkybių bei žalos priežastinį ryšį. Pažymėtina, kad neišvengiamos turi būti tiek aplinkybės, tiek jų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. bendra Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006).

Sprendžiant, ar yra pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės už krovinio praradimą dėl gaisro pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, nustatytina, ar gaisras buvo tyčinis, o jeigu nėra pagrindo to konstatuoti – kad krovinys prarastas dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas, būdamas ypač sąžiningas ir pareigingas, negalėjo išvengti. Bylą nagrinėję teismai nustatė faktines aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas, atlikęs jų teisinį įvertinimą, konstatavo, kad krovinys prarastas dėl gaisro, kuris kilo ne dėl vairuotojo kaltės, o dėl gaisro šaltinio, patekusio iš išorės, taigi sprendė, jog atsakovas įrodė pirmąją jo atsakomybę šalinančią sąlygą, t. y. kad vežėjas negalėjo numatyti gaisro kilimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs, kad gaisras buvo tyčinis, nenustatė ir nevertino faktinių aplinkybių, kurios  suteiktų pagrindo išvadai, jog egzistuoja antroji vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už krovinio praradimą sąlyga – kad vežėjo darbuotojas negalėjo užkirsti kelio dėl gaisro atsiradusioms pasekmėms, t. y. ar vairuotojas buvo ypač sąžiningas ir pareigingas, siekdamas išvengti gaisro padarinių; ar dėjo pakankamas pastangas, ir jei taip, tai kokias, kad krovinys dėl gaisro nebūtų prarastas. To nepadarė ir pirmosios instancijos teismas. Bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius su šia sąlyga susijusių faktinių aplinkybių ir neatlikus jų teisinio vertinimo, kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo išvados, jog vežėjas negalėjo užkirsti kelio dėl padegimo atsiradusioms pasekmėms, teisėtumo. Neištyrus šių reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, ar vežėjas padarė viską, ką galėjo padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų išvengta žalos toje vietoje ir tuo metu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo kaltės prezumpcija paneigta ir jis nėra atsakingas už krovinio praradimą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, šalinančias vežėjo atsakomybę CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. nenustatė, ar gaisras įvyko dėl tyčinių veiksmų, o jeigu ne – ar atsakovas buvo ypač sąžiningas ir pareigingas siekdamas užkirsti kelią dėl gaisro kilusioms pasekmėms. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 dalys, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas turėjo 12,04 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šių ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gediminas Sagatys                                                                     

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas