Civilinė byla Nr. 2-373/2014             

                                          Procesinio sprendimo kategorija 126.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Siulvita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5257-781/2013 pagal ieškovų valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Ausnė“ pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Siulvita“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV) pateikė teismui pareiškimą, kurio prašė iškelti UAB „Siulvita“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB ,,Finresta“. Nurodė, kad jis yra atsakovo kreditorius, atsakovo įsiskolinimas VSDF biudžetui sudaro 48 780, 38 Lt, tačiau, pranešus įmonei apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą ir nustačius papildomą terminą prievolei įvykdyti, atsakovas skolos nesumokėjo. Bendrovės skolos viršija turimą turtą, paskutinės deklaracijos pateiktos už 2007 m., privalomo registruoti turto bendrovė neturi.

Ieškovas UAB ,,Ausnė“ taip pat prašė iškelti bankroto bylą UAB ,,Siulvita“, bankroto administratoriumi paskirti UAB ,,Ekvalda“. Nurodė, kad atsakovas skolingas 8 729, 04 Lt, tačiau skolos nesumoka.

Trečiasis asmuo VMI nurodė, kad atsakovas valstybės biudžetui yra skolingas 77 517, 65 Lt, yra pradėtas priverstinis skolų išieškojimas, sutinka su bankroto bylos atsakovui iškėlimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi iškėlė UAB „Siulvita“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB ,,Finresta“. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 str. 1 d. nurodytų dokumentų: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai; praėjusių metų ir ataskaitinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinio; informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Kadangi teismui atsakovo vadovas nepateikė finansinių dokumentų, teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimą, vadovavosi ieškovų nurodytomis aplinkybėmis apie atsakovo finansinę padėtį. Teismas nustatė, kad atsakovas skolingas ieškovams 57 509, 42 Lt, trečiajam asmeniui 77 517, 65 Lt, klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo dieną Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovas nekilnojamojo turto neturi, paskutinis įmonės balansas, pateiktas už 2007 m., pagal kurį įmonės turtas (trumpalaikis) sudaro 10 000 Lt. Šioje byloje kreditorių nurodytos skolos sudaro 135 027, 07 Lt, tai yra įmonės skolos viršija turtą. Be to, viešai skelbiamais duomenimis, atsakovo skola ieškovui VSDFV bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 86 797, 90 Lt. Atsižvelgdamas į duomenis, atspindinčius atsakovo finansinę padėtį, vadovaudamasis ĮBĮ 2 str. 8 p. ir 9 str. 7 d. 1 p., teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Siulvita“ laikytinas nemokiu, jam keltina bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB ,,Siulvita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį ir pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo nutartis priimta neatskleidus bylos esmės ir nenustačius atsakovo nemokumo. Atsakovas nevėluoja mokėti darbo užmokesčio ir nė vienam kreditoriui nėra pranešęs apie neketinimą vykdyti įsipareigojimų, todėl šie pagrindai bankroto bylai iškelti neegzistuoja. Skundžiamoje nutartyje bendrovės nemokumas nustatytas remiantis ieškovų ir trečiojo asmens nurodytomis pradelstomis skolomis ir 2007 m. atsakovo balansu. Tačiau 2007 m. atsakovo balanse išskyrus 10 000 Lt akcinį kapitalą nėra užfiksuoti jokie įsipareigojimai, be to įmonė tuo metu jokios veiklos nevykdė. Laikotarpiu nuo 2009-04-28 iki 2012-03-20 bendrovė buvo įgijusi likviduojamos bendrovės statusą ir jokios ūkinės veiklos nevykdė.

2. Ieškovai neįrodė, kad pareiškimo dėl bankroto bylos padavimo metu atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę atsakovo turto vertės, nes teismui pateikė tik 2007 m. atsakovo turto vertę, kuri buvo atsakovui dar nepradėjus vykdyti ūkinės veiklos.

3. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus rinkdamas įrodymus ir apsiribojo formaliu argumentu, kad atsakovas nepateikė teismui reikiamų dokumentų. Teismas jokių sankcijų atsakovo vadovui netaikė, tuo pripažindamas atsakovo nurodytas vėlavimo pateikti dokumentus priežastis pateisinamomis, tačiau vis tiek išsprendė bylą negavęs dėl pateisinamų priežasčių pateiktų dokumentų.

4. Atsakovas yra moki įmonė, turinti tik laikinų finansinių sunkumų, nesudarančių pagrindo pripažinti atsakovą nemokiu ir iškelti bankroto bylą. Atsakovo 2012 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, bendrovė turėjo 132 383 Lt pelno, turtas sudarė 267 433 Lt, o įsipareigojimai – 93 097 Lt, iš kurių 25 296 Lt buvo po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, bei                 67 901 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos. Dėl nurodytų aplinkybių teismo skundžiama nutartis yra neteisėta.

Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai išnagrinėjo bylos medžiagą ir įvertinęs byloje esančius įrodymus priėmė teisingą nutartį. Pažymėjo, kad 2014-01-01 atsakovas ieškovui buvo skolingas 101 459,06 Lt.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ).

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje yra nustatyti trys bankroto bylos iškėlimo pagrindai, pagal kuriuos bankroto byla iškeliama, kai: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 3) įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsakovui iškėlė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. nustatęs įmonės nemokumą.

Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas atsakovą UAB „Siulvita“ buvo įpareigojęs pateikti įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis bei pateikimo terminą kelis kartus atidėjęs (b. l. 113-114, 137-138, 145-146). Kadangi atsakovo vadovas teismui nepateikė finansinių dokumentų, teismas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nutarė spręsti, remdamasis tiek ieškovų pateiktais dokumentais, tiek kitais ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka gautais duomenimis apie įmonės ūkinę ir finansinę būklę. Aplinkybė, kad teismas jokių sankcijų atsakovo vadovui netaikė, priešingai nei teigia apeliantas, tai neįrodo, kad teismas pripažino atsakovo nurodytas vėlavimo pateikti dokumentus priežastis pateisinamomis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovas nekilnojamojo turto neturi, paskutinis įmonės balansas, pateiktas už 2007 m., pagal kurį įmonės turtas (trumpalaikis) sudaro 10 000 Lt, tuo tarpu šioje byloje kreditorių nurodytos skolos sudaro   135 027, 07 Lt, tai yra įmonės skolos viršija turtą. Įvertinęs šiuos turimus duomenis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovas UAB „Siulvita“ yra nemoki įmonė.  Tačiau atskirajame skunde atsakovas teigia, jog UAB „Siulvita“ yra moki įmonė, turinti tik laikinų finansinių sunkumų, nesudarančių pagrindo pripažinti atsakovą nemokiu ir iškelti bankroto bylą. Šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovas pateikė įmonės 2012 metų bei 2013 metų finansinius dokumentus.

Pagal atsakovo pateiktą 2012 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovės įsipareigojimai sudarė  93 097 Lt, o turtas - 267 433 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 261 833 Lt, trumpalaikis turtas –           5 600 Lt (b. l. 171-172). Pažymėtina, kad pagal atsakovo pateiktą balansą didžiąją bendrovės turto dalį sudaro po vienerių metų gautinos sumos – 260 000 Lt. Pagal atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovės įsipareigojimai sudarė 326 131 Lt, o turtas – 621 716 Lt, kurio ilgalaikis turtas sudarė 266 203 Lt, trumpalaikis turtas – 355 516 Lt. Tačiau ir pagal šį atsakovo pateiktą balansą į bendrovės ilgalaikį turtą įtraukta 260 000 Lt po vienerių metų gautina suma, o trumpalaikio turto didžiąją dalį, t. y. 342 398 Lt, sudaro per vienerius metus gautinos sumos. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kokiu pagrindu šias sumas turėtų gauti, apie šių sumų gavimo realumą bei jų išieškojimo galimybes. Todėl nustatant į atsakovo balansą įrašyto turto realią vertę, yra pagrindas teigti, jog labiau tikėtina, kad atsakovo į balansą įrašytas turtas – po vienerių metų gautinos sumos (260 000 Lt) ir per vienerius metus gautinos sumos (342 398 Lt) nėra atsakovo realus turtas.

Viena iš sąlygų, turinčių teisinę reikšmę, sprendžiant dėl įmonės mokumo, – tai į įmonės balansą įrašyto turto reali vertė. Šis įmonės finansinę būklę apibūdinantis rodiklis nustatomas, vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę, o įmonės balanso duomenys apie įmonės turto vertę gali būti reikšmingi tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl to, jog balanse nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį. Atsakovas nepateikė nei finansinių ataskaitų rinkinio aiškinamojo rašto, nei jokio kito dokumento, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo ilgalaikio bei trumpalaikio turto sudėtį ir daryti išvadą, kad balanse nurodyto turto vertė atitinka realią jo vertę ir atspindi šios įmonės finansines galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais iš turimo turto.

Sprendžiant dėl atsakovo mokumo, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jo santykį su įmonės turto verte. Šiuo aspektu svarbu nustatyti tikrąją įmonės turto vertę ir tiksliai nustatyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Atsakovas pateikė bendrovės kreditorių sąrašą, pagal kurį pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro 31 780,84 Lt, tačiau į šį sąrašą nėra įtraukti nei ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius, nei Trečiasis asmuo VMI, dėl to kyla pagrįstų abejonių, jog šis atsakovo pateiktas kreditorių sąrašas taip pat nėra tikslus.

Atsižvelgdamas į tai, kad sprendžiant dėl įmonės mokumo ar nemokumo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet įmonei turi būti keliama bankroto byla, bet taip pat turi atsižvelgti ir į tai, ar įmonė tęsia veiklą, dengia skolas ir turi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas perduoti klausimą dėl bankroto bylos UAB „Siulvita“ iškėlimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant išsiaiškinti šiam klausimui reikšmingas aplinkybes atsižvelgiant į aktualius įmonės finansinius duomenis. Nagrinėdamas šį klausimą iš naujo, teismas turėtų išsiaiškinti, kokia tikroji viso atsakovo turto vertė, kiek įsipareigojimų kreditoriams yra pradelsta, ar įmonė šiuos įsipareigojimus mažina, kokios įmonės veiklos perspektyvos.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme negalima išnagrinėti apelianto mokumo (nemokumo) klausimo, taip pat objektyviai įvertinti, ar vienintelis tinkamas sprendimas yra faktinis įmonės pašalinimas iš rinkos, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Siulvita“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.