Civilinė byla Nr. e2-1982-381/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01515-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.4;
3.4.4.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TANAGRA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl restruktūrizavimo bylos uždarajai akcinei bendrovei „TANAGRA“ iškėlimo ir įmonei iškelta bankroto byla,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „TANAGRA“ direktorius G. D. (G. D.) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti UAB „TANAGRA“ restruktūrizavimo bylą. Direktorius nurodė, kad bendrovė dėl konkurentų veiksmų, mažėjančios paklausos ir ankstesnių skolų mokėjimo šiuo metu yra susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais ir dėl to negali nustatytais terminais atsiskaityti su kreditoriais. Nors bendrovė turi pradelstų prievolių, tačiau toliau vykdo veiklą (pagrindinė veikla – autodetalių pirkimas–pardavimas), o taip pat siekia kuo labiau optimizuoti savo veiklą, atsisakyti mažai pelningų ar nepelningų veiklos sričių. Egzistuoja reali tikimybė, kad bendrovės veikla galės būti sėkmingai vykdoma ir ateityje, nes restruktūrizavimo priemonės yra ekonomiškai pagrįstos, realios bei galinčios atkurti bendrovės mokumą. 2018 m. birželio 30 d. apskaitos duomenimis, bendrovės įsiskolinimai sudarė 10 167 884,70 Eur, iš jų 1 673 816,23 Eur yra pradelsti.
2. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašė atsisakyti UAB „TANAGRA“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti įmonės bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovės mokestinė nepriemoka 2018 m. rugsėjo 7 d. sudarė 2 277 705,22 Eur ir ji nuolat didėja (2018 m. rugsėjo 24 d. bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 2 327 958,02 Eur). Šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra pradelstas. Bendrovei jau ne kartą buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką vėliau, t. y. nuo 2011 metų su bendrove VMI buvo sudariusi 7 mokestinės paskolos sutartis bei priėmusi 7 sprendimus dėl sudarytų mokestinių paskolos sutarčių pakeitimo, pratęsiant atidėtos / išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminus, tačiau visos mokestinės paskolos sutartys buvo nutrauktos dėl jų sąlygų nevykdymo. Tai, kad jau daugiau nei 7 metus atsakovė nesugeba tinkamai vykdyti mokestinių prievolių, rodo, jog UAB „TANAGRA“ finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Atsakovės apskaita tvarkoma netinkamai, nes ji nėra pateikusi finansinės atskaitomybės už 2017 metus. Ieškovės teigimu, atsakovė atitinka nemokios įmonės būklę, nes jos 2016 metų balanse nurodyti įsipareigojimai (9 800 372 Eur) viršija pusę turto vertės (12 136 358 Eur), ir neturi objektyvių aplinkybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu.
3. Atsakovė UAB „TANAGRA“ atsiliepimu į VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo prašė jį atsisakyti priimti, palikti nenagrinėtą arba atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad VMI tinkamai neįvykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytų reikalavimų, keliamų teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. ji į teismą kreipėsi anksčiau negu baigėsi atsakovei nustatytas terminas įvykdyti savo įsipareigojimus, pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą pasirašytas neįgalioto asmens, nesutampa VMI pranešime apie ketinimą kreiptis į teismą ir pareiškime nurodyti įsiskolinimai. Tai, kad atsakovė yra moki įmonė, patvirtina jos finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 metus ir bendrovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balansas, pagal kurį ji turi 11 169 689 Eur turto, įsipareigojimai sudaro 9 998 502 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 3 420 141,01 Eur, t. y. bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudaro 30,61 proc. į balansą įrašyto turto. Bendrovė 2017 metais veikė pelningai (gavo 771 771 Eur pelno), o 2018 metais susidarę nuostoliai tik patvirtina, kad ji susidūrė su laikinais sunkumais. Dalis atsakovės kreditorių sutinka, kad bendrovei būtų keliama restruktūrizavimo byla. Bendrovė laiku atsiskaito su darbuotojais. Bendrovės mokumą įrodo ir pačios VMI 2018 m. birželio 18 d. priimtas sprendimas išdėstyti bendrovės mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nes pagal teisinį reglamentavimą VMI nebūtų galėjusi sudaryti šios sutarties su nemokia bendrove. Iškėlus atsakovei bankroto bylą, būtų pažeistas viešasis interesas, nes įmonėje dirba 104 darbuotojai.
4. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė (toliau – AB) Šiaulių bankas informavo, kad visas atsakovės įsiskolinimas bankui pagal visas turimas finansavimo sutartis yra 4 530 094,21 Eur, iš kurių pradelstos mokėti sumos yra 125 246,65 Eur.
5. Trečiasis asmuo UAB „Jungent Lietuva“ prašė atsisakyti iškelti UAB „TANAGRA“ restruktūrizavimo bylą. Trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovės skola UAB „Jungent Lietuva“ sudaro 53 273,42 Eur. Atsakovės realus turtas yra mažesnės vertės nei nurodo pati įmonė (turto vertė – apie 7 817 108 Eur), o pradelsti įsipareigojimai didesni nei nurodo pati įmonė (pradelsti įsipareigojimai ne mažesni kaip 4 214 610 Eur). Taigi atsakovė yra galimai nemoki įmonė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 19 d. nutartimi netenkino prašymo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „TANAGRA“ ir įmonei iškėlė bankroto bylą.
7. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog UAB „TANAGRA“ faktiškai yra nemoki įmonė, ir tai sudaro pagrindą iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
8. Teismas nustatė, kad pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. balansą įmonė turi turto už 11 169 689 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas – 4 470 210 Eur, trumpalaikis turtas – 6 677 651 Eur. Pagal šį balansą mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 9 998 502 Eur, iš kurių po metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė 4 377 539 Eur, o per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 5 620 963 Eur. Iš 2018 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovė 2018 metais dirbo nuostolingai, nuostoliai sudarė 391 614 Eur. Pagal atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašą pradelsti įsipareigojimai – 3 420 141,01 Eur. Teismo vertinimu, formaliai vertinant šiuos atsakovės balanso duomenis, galima būtų sutikti su atsakovės argumentu, jog jos būklė neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtino nemokumo apibrėžimo, tačiau klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki.
9. Teismas nurodė, kad pagal atsakovės 2018 m. birželio 30 d. kreditorių sąrašą pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 673 816,23 Eur, tačiau jie per 3 mėnesius padidėjo daugiau negu dvigubai, t. y. net 1 746 324,78 Eur. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įmonė susiduria su rimtais finansiniais sunkumais. VMI duomenimis, 2018 m. rugsėjo 7 d. bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 2 277 705,22 Eur, o 2018 m. rugsėjo 24 d. – 2 327 958,02 Eur, t. y. įsipareigojimų VMI suma didėja. Aplinkybė, kad atsakovė ilgą laiką nesugeba vykdyti mokestinių prievolių, patvirtina, jog atsakovės finansiniai sunkumai nėra laikino, o yra ilgalaikio pobūdžio. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) duomenimis, atsakovė turi 104 apdraustuosius asmenis, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui 2018 m. rugpjūčio 17 d. sudarė 70 000,73 Eur, 2018 m. rugsėjo 18 d. – 97 797,72 Eur, o 2018 m. spalio 16 d. – jau 123 786,45 Eur. Taigi skolos VSDF biudžetui suma didėja, nors atsakovei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi leista mokėti visus atsakovės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant privalomąsias įmokas, neviršijant 380 000 Eur per mėnesį sumos. Iš atsakovės pateikto 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašo teismas nustatė, jog atsakovė su UAB „Lidl Lietuva“ neatsiskaito nuo 2015 metų, su UAB „BIOSISTEMA“, UAB „DERAX“, individualia įmone „TAKO“, BorgWarner Aftermarket Europe GmbH, FRAP S.P.A., Auto Juntas S.A., Navamarin, NRF Poland Sp. z o.o., VAN WEZEL AUTOPARTS N.V., SOGEFI GROUP, EGON VON RUVILLE GMBH neatsiskaito nuo 2016 metų.
10. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad įmonės patiriami finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Atsakovė 2018 metais dirbo nuostolingai, nuostoliai sudarė 391 614 Eur. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog bendrovė gali atkurti mokumą, turėti realias galimybes įvykdyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams ir pradėti vykdyti nenuostolingą ūkinę komercinę veiklą. Nors formaliai įmonė laikytina mokia, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau byloje pateikti duomenys leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad realiai įmonė yra nemoki, kadangi daug metų nesugeba atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, pradelstų įsipareigojimų suma auga. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą pradėti nemokaus rinkos dalyvio šalinimo iš rinkos procedūras, prioritetą suteikiant bendrovės kreditorių interesams. Dėl teismo nustatytų duomenų UAB „TANAGRA“ keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas).
11. Pasisakydamas dėl galimybės iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, teismas pažymėjo, kad teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, jog egzistuoja bent viena iš Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų. Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą įmonės nemokumas yra vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti jai restruktūrizavimo bylą. Kadangi padaryta išvada, kad UAB „TANAGRA“ realiai yra nemoki, įmonės vadovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos šiai įmonei iškėlimo netenkintinas.
12. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu įmonės finansiniai sunkumai tęsiasi keletą metų, tokie tęstinio pobūdžio sunkumai teismo gali būti pripažinti paneigiančiais įmonės restruktūrizavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009). Tai, kad, kaip minėta, atsakovė su kai kuriais kreditoriais neatsiskaito nuo 2015 metų, patvirtina, jog įmonės patiriami finansiniai sunkumai yra ilgai besitęsiantys, nuolatinio pobūdžio, todėl restruktūrizavimo proceso taikymas atsakovei nėra tikslingas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė nei ekonomiškai pagrįstų priemonių visumos, nei įrodymų apie jų įgyvendinimo realumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Atsakovė UAB „TANAGRA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti VMI pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir perduoti klausimą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „TANAGRA“ iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas pasisakė tik dėl tų argumentų ir tik dėl tų įrodymų, kurie suponuoja bankroto bylos iškėlimą, tačiau akivaizdžiai nutylėjo apie argumentus ir įrodymus, kurie įrodo priešingas aplinkybes. Taigi teismo nutartis nemotyvuota, kadangi nepasisakyta dėl esminių argumentų ir aplinkybių, kurios būtų sudarę savarankišką pagrindą priimti kitokį sprendimą:
13.1.1. teismas nepasisakė dėl argumentų, kad VMI neįvykdė imperatyvių ĮBĮ 6 straipsnyje nustatytų veiksmų (VMI ėmėsi veiksmų nesuėjus ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, VMI pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą pasirašė neįgaliotas asmuo, VMI pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo ir VMI pranešime dėl ketinimo kreiptis į teismą yra nurodomos skirtingos sumos, o tai pagal Lietuvos teismų praktiką laikytina netinkamu ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų įgyvendinimu), nors šie argumentai dėl padarytų pažeidimų būtų sudarę savarankišką pagrindą VMI pareiškimą atmesti, be to, nutartyje net nenurodyta, kodėl šie argumentai nebuvo vertinti;
13.1.2. teismas ignoravo aplinkybę, kad reali bendrovės ilgalaikio turto vertė (pagal nekilnojamojo turto vertinimą bendrovės turtas įvertintas 11 297 500 Eur) yra daugiau nei dvigubai didesnė už balanse nurodytą vertę ir kad vien šio turto (net nevertinant kito turto) pakanka visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Bendrovės ilgalaikio turto rinkos vertė yra daugiau kaip 3 kartus didesnė nei nurodyta balanse;
13.1.3. teismas ignoravo faktą, kad beveik 2/3 visų bendrovės kreditorių pritaria restruktūrizavimui ir tuo pačiu prieštarauja bankrotui (apie tai skundžiamoje nutartyje net nėra užsiminta);
13.1.4. teismas neįvertino, kad pati VMI savo veiksmais yra pripažinusi bendrovės gerą finansinę būklę, kai 2018 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą išdėstyti bendrovės mokestinės nepriemokos sumokėjimą (skundžiamoje nutartyje apie tai nėra pasisakyta);
13.1.5. teismas neanalizavo, kad bendrovės finansinė padėtis per paskutinius mėnesius kaip tik pagerėjo, nes sumažėjo kreditoriniai įsipareigojimai (bendrovės įsipareigojimai nuo pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos pateikimo iki 2018 m. rugsėjo 30 d. sumažėjo 1,6 proc., t. y. 169 382,81 Eur). Priešingai nei nurodė teismas, bendras pradelstų įsipareigojimų dydis nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. iš esmės nepadidėjo, tik didžioji dalis įsipareigojimų VMI (atsižvelgiant į vykusias derybas dėl mokestinės paskolos) 2018 m. birželio 30 d. nebuvo įtraukti į pradelstus įsipareigojimus. Teismas nekreipė dėmesio, kad bendrovės nuostoliai 2018 metais yra iš esmės tik buhalteriniai, nes 73 proc. nuostolių nulemti ilgalaikio turto nusidėvėjimo. Nusidėvėjimas jokiu būdu nereiškia, kad tokia apimtimi sumažėja ir bendrovės turto reali vertė. Bendrovė 2017 metais veikė pelningai, o 2018 metais susidarę nuostoliai tik patvirtina, kad ji susidūrė su laikinais sunkumais.
13.2. Teismas nepagrįstai nustatė įmonės nemokumą, nes:
13.2.1. nepagrįstai plečiamai aiškino nemokumo sąvoką bei pagrindus iškelti bankroto bylą. Įsipareigojimai VMI ir VSDFV yra vykdomi, tačiau yra susidaręs įsiskolinimas, todėl nėra pagrindo teigti, kad bendrovė yra nemoki vien dėl to, jog turi įsiskolinimą VMI, VSDFV, daliai kreditorių, kadangi tai būtų neleistinas plečiamasis ĮBĮ normų aiškinimas;
13.2.2. nenurodė, kokių abejonių teismui kilo dėl bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų. Nenustatęs, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai yra netikslūs, privalėjo jais vadovautis, tačiau teismas nenurodė, kodėl šiuo atveju negalima remtis bendrovės balansu (pagal balansą bendrovė yra moki įmonė), ir juo iš esmės nesirėmė, taip pat nenurodė, kodėl nėra vertinami pateikti įrodymai apie realią bendrovės turto vertę;
13.2.3. ignoravo bendrovės realią turto vertę, jos nevertino, vietoj to imdamasis nustatinėti bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovė yra moki nepaisant to, ar būtų vertinama vien tik balansinė (11 169 689 Eur) ar ir didesnė reali turto vertė (20 898 789 Eur), nes bendrovės pradelsti įsipareigojimai (3 420 141,01 Eur) sudaro 30,61 proc. į balansą įrašyto turto ir 16,37 proc. realios bendrovės turto vertės. Taigi bendrovė net neartėja prie nemokumo ribos;
13.2.4. neatsiskaitymas tik su dalimi kreditorių negali sudaryti pagrindo iškelti bankroto bylą. Tokios praktikos suformavimas būtų ydingas. Jeigu teismui iškilo abejonių, dėl ko su dalimi kreditorių nėra atsiskaitoma, jis galėjo pareikalauti bendrovės pateikti paaiškinimus ir / ar įrodymus dėl to. Su daugeliu teismo nurodytų kreditorių prekyba vyksta konsignacijos pagrindu, t. y. už bendrovei pristatytas prekes bendrovė turės atsiskaityti tik po to, kai šių kreditorių prekės bus parduotos pirkėjams, taigi su tokiais kreditoriais neatsiskaitoma pagrįstai. Be to, šių kreditorių reikalavimų suma (155 440,01 Eur) visų atsakovės įsipareigojimų masėje (9 998 501,89 Eur) sudaro tik 1,5 proc., o tai reiškia, kad teismas nustatė, jog bendrovė yra blogos finansinės būklės, kadangi neatsiskaito su kreditoriais, kurių reikalavimai sudaro 1,5 proc. visų kreditorių reikalavimų. Su kita dalimi kreditorių yra sudaryti mokėjimo grafikai, taikos sutartys arba vyksta derybos;
13.2.5. padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovės finansinė padėtis nuo pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo padavimo pablogėjo, atvirkščiai, ji pagerėjo;
13.2.6. nuostolių patyrimas per ne visus 2018 metus negali sudaryti pagrindo pripažinti bendrovę nemokia, be to, bendrovės nuostoliai iš esmės buvo tik buhalteriniai;
13.2.7. bendrovė atsiskaitinėja su VMI, VSDFV ir kitais kreditoriais. Jeigu teismui kilo abejonių dėl atsiskaitymo su VMI ir / ar VSDFV, šią informaciją bendrovė galėjo pateikti. Kadangi šį klausimą teismas iškėlė tik nutartyje, bendrovė teikia apeliacinės instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, kad bendrovė moka VSDFV ir VMI mokesčius.
13.3. Teismas neatsižvelgė į daugumos bendrovės kreditorių valią, nors:
13.3.1. atsakovė pateikė kreditorių, kurių reikalavimų suma sudaro 62,49 proc. (6 247 691,60 Eur), sutikimus, kad bendrovei būtų iškelta restruktūrizavimo byla, t. y. 2/3 bendrovės kreditorių pasisakė už bendrovės veiklos tęstinumą ir tuo pačiu prieš bendrovės bankrotą. Restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje kreditorių nuomonė yra reikšminga, nes pagal ją galima spręsti apie įmonės restruktūrizavimo perspektyvas. Tokio kreditorių kiekio (62,49 proc.) beveik pakanka, kad bendrovės bankroto byla būtų nutraukta sudarant taikos sutartį (ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalis), todėl teismo nutartis yra akivaizdžiai prieštaraujanti bet kokiai teisinei logikai;
13.3.2. VMI ir VSDFV finansiniai reikalavimai bankroto bylos iškėlimo momentu negali būti vertinami aukščiau nei kitų kreditorių reikalavimai, tačiau teismas prioritetą suteikė būtent VMI, kuri savo veiksmais yra pripažinusi, kad bendrovės finansinė padėtis yra gera, ir VSDFV. Toks aiškinimas akivaizdžiai pažeistų lygiateisiškumo principą.
13.4. Teismas nukrypo nuo bankroto proceso esmės ir tikslų:
13.4.1. teismas vadovavosi akivaizdžiai tik bankroto bylos iškėlimą menančia teismų praktika, tačiau ignoravo esminę Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką;
13.4.2. iškelta bankroto byla prieštarauja reabilitaciniam tikslui. Bendrovė yra moki, tačiau laikinai susiduria su finansiniais sunkumais, o tai būtent atitinka reabilitacinio tikslo paskirtį. Be to, teismas nutartyje nenurodė, kad nebėra abejonių, jog bendrovė yra nemoki.
13.5. Teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą, iš esmės nenagrinėjęs pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta keiti įmonės restruktūrizavimo bylą, negali priimti nutarties ją iškelti, apeliacinės instancijos teismas turėtų įpareigoti pirmosios instancijos teismą išnagrinėti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo iš naujo (ĮRĮ 7 straipsnio 13 dalis).
13.6. Bendrovė kartu su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus, kurie paneigia teismo nutartyje išdėstytas aplinkybes. Nors teismas privalėjo būti aktyvus, imtis iniciatyvos ir gauti iš bendrovės ar trečiųjų asmenų įrodymus, kurie pagrįstų ar paneigtų tam tikrų aplinkybių egzistavimą, tačiau teismas šios pareigos nevykdė, o išvadas padarė tik pagal turimus duomenis.
14. Ieškovė VMI atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai nusprendė, kad yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog apeliantė faktiškai yra nemoki. Skundžiamoje teismo nutartyje išsamiai išdėstyti teismo motyvai, kuriais remiantis buvo padaryta tokia išvada.
14.2. VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštu pranešė apeliantei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštas apeliantei buvo įteiktas 2018 m. rugpjūčio 24 d., tačiau apeliantė per rašte nurodytą terminą (iki 2018 m. rugsėjo 23 d.) mokestinės nepriemokos nesumokėjo, priešingai, mokestinė nepriemoka padidėjo net 41 000 Eur. VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo parengė ir apeliantei išsiuntė 2018 m. rugsėjo 24 d., o į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2018 m. rugsėjo 26 d. Taigi VMI ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą įvykdė tinkamai, nes į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik suėjus ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui (30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos).
14.3. VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pasirašė tinkamai įgaliotas asmuo – VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M. (VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-175 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1.12.8.56 punktas).
14.4. VMI pranešime dėl ketinimo kreiptis į teismą ir pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo yra nurodomos skirtingos įsiskolinimo sumos, nes per tą laiką skolos VMI dydis pasikeitė, t. y. ji padidėjo. Tačiau ĮBĮ nenustato ribojimo kreiptis į teismą, jeigu per laiką nuo pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą įsiskolinimo dydis pasikeitė.
14.5. Apeliantės minimas VMI 2018 m. birželio 18 d. sprendimas išdėstyti UAB „TANAGRA“ mokestinės nepriemokos sumokėjimą yra netekęs galios nuo jo priėmimo dienos, nes apeliantė neįvykdė šiame sprendime numatytų papildomų sąlygų.
14.6. Teismų praktikoje pažymima, jog įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011). Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantė daug metų nesugebėjo atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, taip pat įvertino, kad bendrovės įsiskolinimas VMI, VSDF biudžetui didėja. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą spręsti, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė yra faktiškai nemoki įmonė.
14.7. Apeliantės teiginiai, kad įsipareigojimai VMI yra vykdomi, neatitinka tikrovės. Pati bendrovė nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nemokėjo. Bendrovės mokestinė nepriemoka didėja, todėl akivaizdu, jog įsipareigojimai VMI nėra vykdomi.
14.8. Tai, kad dalis kreditorių sutinka su tuo, jog bendrovei būtų iškelta restruktūrizavimo byla, nepaneigia to, kad apeliantė yra faktiškai nemoki įmonė. VMI yra viena didžiausių bendrovės kreditorių, kuri bendrovei ne kartą suteikė galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką vėliau, tačiau tai nedavė teigiamų rezultatų. Pati apeliantė nesiekia tinkamai vykdyti mokestinių prievolių. Tai, kad apeliantė nesugeba tinkamai vykdyti mokestinių prievolių jau daugiau nei 7 metus, rodo, jog UAB „TANAGRA“ finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Akivaizdu, kad pastaraisiais metais apeliantė tik blogina savo padėtį, todėl prašomas pradėti restruktūrizavimo procesas yra tik siekis dar kartą atidėti prievolių sumokėjimo terminą, o ne išsaugoti ir plėtoti ūkinę komercinę veiklą.
14.9. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, pagrįstai iškėlė UAB „TANAGRA“ bankroto bylą bei netenkino prašymo iškelti UAB „TANAGRA“ restruktūrizavimo bylą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.
15. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Kyla abejonių, ar VMI yra įvykdžiusi ĮBĮ 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus, taip pat kodėl sprendžiant klausimą dėl apeliantei priklausančio turto vertės, nebuvo atsižvelgta į tai, kad apeliantės reali turto vertė yra daug didesnė nei nurodyta balanse. Teismas neatsižvelgė į tai, kad didžiausias apeliantės kreditorius (bankas), kurio reikalavimas yra beveik dvigubai didesnis nei VMI, ir kiti apeliantės kreditoriai pritaria restruktūrizavimo bylos iškėlimui, tuo pačiu pritardami tolesnei apeliantės veiklai. Šiuo atveju apeliantė turi kreditorių, įskaitant didžiausio kreditoriaus (banko), palaikymą ir pritarimą restruktūrizavimo procesui. Nors bankui kyla abejonių dėl apeliantės finansinio stabilumo, tačiau pagal turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį apeliantė yra moki įmonė, nors ir susidurianti su finansiniais sunkumais. Nors apeliantė turi pradelstų įsipareigojimų, tačiau ji bent iš dalies vykdo savo įsipareigojimus. Be to, kaip nurodė apeliantė, jos balanse įrašyto turto reali vertė yra žymiai didesnė. Tai reiškia, kad apeliantės realus mokumo rodiklis yra dar didesnis. Jeigu būtų laikomasi restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyto tikslo parduoti dalį turto, apeliantės restruktūrizavimo planas galėtų būti įvykdytas.
15.2. Pagal kasacinio teismo praktiką prioritetas visais atvejais turi būti teikiamas įmonės veiklos išsaugojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2010). Būtent apeliantės tolesnės komercinės veiklos išsaugojimas sudarytų didesnę tikimybę kreditoriams patenkinti savo reikalavimus, todėl bankas pritaria apeliantės restruktūrizavimui ir tuo pačiu nesutinka su bankroto bylos įmonei iškėlimu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
17. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „TANAGRA“ kelti restruktūrizavimo bylą ir nutarta įmonei iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į juos nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
19. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi priėmė naujus įrodymus ir pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti savo poziciją dėl priimtų naujų įrodymų vertinimo.
20. 2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės VMI raštas „Dėl nuomonės pateikimo (civilinė byla Nr. e2-1982-381/2018)“ su priedais: Mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašai (2018 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. gruodžio 20 d. balansai), Nekilnojamojo turto registro išrašai, valstybės įmonės „Regitra“ išrašas, VSDFV informacija apie draudėjo viešus duomenis ir Antstolių informacinės sistemos išrašas. Ieškovės teigimu, jos teikiami nauji įrodymai patvirtina, kad apeliantės pateiktuose dokumentuose yra tikrovės neatitinkanti informacija.
21. 2018 m. gruodžio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti: 1) UAB „TANAGRA“ direktoriaus G. D. rašytiniai paaiškinimai ir naujas įrodymas – Nekilnojamojo turto registro išrašas; 2) AB Šiaulių banko nuomonė „Dėl priimtų naujų įrodymų vertinimo“, kurioje sutinkama su restruktūrizavimo bylos apeliantei kėlimu, nes jos pradelsti įsipareigojimai sudaro vos 21 proc. turto vertės, be to, turimo turto vertė viršija visas skolas; 3) apeliantės prašymas priimti naują įrodymą (apeliantės kreditoriaus Mann+Hummel Filtration Technology Poland Sp.o.o. sutikimą, kad apeliantei būtų keliama restruktūrizavimo byla), kuris kartu su kitais byloje esančiais įrodymais patvirtina, kad sutikimą, jog apeliantei būtų keliama restruktūrizavimo byla, yra pateikę kreditoriai, kurių bendra reikalavimų suma (6 601 724,20 Eur) sudaro 67,03 proc. visų bendrovės įsipareigojimų (9 848 914,85 Eur).
22. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai ir su jais susiję rašytiniai paaiškinimai, kuriuos šalys turi teisę duoti teismui ne tik žodžiu, tačiau ir raštu (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 302 ir 338 straipsniai), yra susiję su apeliantės turimo turto verte ir pradelstų įsipareigojimų dydžiu, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl apeliantės (ne)mokumo, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl bankroto bylos inicijavimo sąlygų
23. Pagal ĮBĮ 4 straipsnį ĮBĮ 5 straipsnyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. Kreditorius (kreditoriai) yra tas asmuo (tie asmenys), kuris (kurie) pagal ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
24. ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu yra bent viena iš šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija. Kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius (kreditoriai) privalo pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis).
25. Šiuo atveju UAB „TANAGRA“ atsiliepimu į VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo prašė jį atsisakyti priimti, palikti nenagrinėtą arba atmesti, nurodydama, kad VMI tinkamai neįvykdė ĮBĮ nustatytų reikalavimų, keliamų teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. ji į teismą kreipėsi anksčiau negu baigėsi apeliantei nustatytas terminas įvykdyti savo įsipareigojimus, pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą pasirašytas neįgalioto asmens, nesutampa VMI pranešime apie ketinimą kreiptis į teismą ir pareiškime nurodyti įsiskolinimai. Kaip teisingai nurodyta atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas dėl šių apeliantės nurodytų argumentų skundžiamoje nutartyje nepasisakė, todėl, ištaisant šį trūkumą, šie apeliantės atskirajame skunde pakartoti argumentai tikrintini apeliacinės instancijos teisme.
26. Nustatyta, kad VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštu, kuris apeliantei buvo įteiktas 2018 m. rugpjūčio 24 d., pranešė įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (jame nurodyta 2 286 969,55 Eur mokestinė nepriemoka, buvusi 2018 m. rugpjūčio 21 d.). VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pasirašė tinkamai įgaliotas asmuo – VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M. (VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-175 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1.12.8.56 punktas). Byloje nėra ginčo, kad apeliantė per rašte nurodytą terminą, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 23 d., mokestinės nepriemokos nesumokėjo. VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (jame nurodyta 2 327 958,02 Eur mokestinė nepriemoka, buvusi 2018 m. rugsėjo 24 d.) parengė 2018 m. rugsėjo 24 d., apeliantei išsiuntė 2018 m. rugsėjo 26 d., o į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2018 m. rugsėjo 28 d. Kaip paaiškino ieškovė, VMI pranešime dėl ketinimo kreiptis į teismą ir pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo yra nurodomos skirtingos įsiskolinimo sumos, nes per tą laiką skolos VMI dydis pasikeitė, t. y. ji padidėjo. Pažymėtina, kad skolos dydžio pasikeitimas (padidėjimas) nuo pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki kreipimosi į teismą nelaikytinas kliūtimi VMI kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad VMI, kaip apeliantės kreditorė, laikėsi ĮBĮ nustatytų sąlygų, reglamentuojančių kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai VMI pareiškimą nagrinėjo iš esmės.
Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų
27. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors formaliai apeliantė laikytina mokia įmone, nes pradelsti jos įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau realiai (faktiškai) įmonė yra nemoki, kadangi daug metų nesugeba atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, pradelstų įsipareigojimų suma auga. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje kaip bankroto iškėlimo teisinis pagrindas yra nurodytas tiek ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė kiekvieną iš šių bankroto iškėlimo sąlygų, kurios užkerta kelią kelti įmonei restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas).
28. Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).
29. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymų leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1701-330/2018).
30. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
31. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Nustačius, kad įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės. Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą, kuriai esant įmonei keliama bankroto byla, t. y. kai nustatoma, kad įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).
32. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018).
Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo
33. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė tik iš dalies vykdo savo įsipareigojimus, nes turi pradelstų skolų, iš kurių didžiausia yra VMI pradelsta mokėti suma. Tačiau vien įsipareigojimų nevykdymas nesudaro pagrindo įmonę pripažinti nemokia, nes tam dar turi būti nustatyta ir kita ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta sąlyga – pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
34. Nustatyta, kad apeliantės 2018 m. birželio 30 d. kreditorių sąraše iš 10 167 884,70 Eur įsipareigojimų kaip pradelstos skolos buvo nurodytos 1 673 816,23 Eur. Pagal apeliantės 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašą bendrovės įsipareigojimai – 9 998 501,89 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 3 420 141,01 Eur. Nors pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pradelstų įsipareigojimų suma per 3 mėnesius padidėjo daugiau negu dvigubai, formaliai atitinka 2018 m. birželio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašų duomenis, tačiau, viena vertus, vertinant įmonės (ne)mokumą, svarbi ne pradelstų įsipareigojimų suma pati savaime ar pradelstų įsipareigojimų dinamika, o būtent pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turimo turto verte, kita vertus, atskirajame skunde yra paaiškintas toks pradelstų įsipareigojimų pokytis. Palyginus 2018 m. birželio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašus, matyti, kad net 2 071 036 Eur skola VMI 2018 m. birželio 30 d. kreditorių sąraše buvo nurodyta kaip nepradelsta, nors tam nebuvo jokio pagrindo, nes vien dėl vykusių derybų dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo ir VMI viršininko 2018 m. birželio 18 d. sprendimo priėmimo ši skola iki tokios sutarties sudarymo negalėjo būti laikoma nepradelsta. Taigi iš tikrųjų apeliantės pradelsti įsipareigojimai 2018 m. birželio 30 d. buvo ne 1 673 816,23 Eur, o 3 744 852,23 Eur. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bendras pradelstų įsipareigojimų dydis nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. nepadidėjo, tik didžioji dalis įsipareigojimų VMI 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąraše jau pagrįstai buvo nurodyti kaip pradelsti.
35. Pagal naujausią apeliantės pateiktą 2018 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąrašą iš 9 848 914,85 Eur įsipareigojimų kaip pradelstos skolos yra nurodytos 3 533 909,20 Eur. Šiame kreditorių sąraše kaip didžiausia pradelsta skola nurodyta 2 407 245,13 Eur pradelsta skola VMI. Ieškovės 2018 m. gruodžio 20 d. pateiktais duomenimis, apeliantės pradelsta skola VMI 2018 m. lapkričio 30 d. sudarė 2 430 716,39 Eur. Dėl pradelstos skolos VSDFV dydžio pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąraše nurodyta 153 562,64 Eur pradelsta skola, pagal viešus duomenis tą dieną pradelsta skola buvo mažesnė – 150 238,61 Eur. VMI kartu su 2018 m. gruodžio 20 d. raštu pateikė duomenis apie apeliantės pradelstą skolą VSDFV 2018 m. gruodžio 18 d. (182 243,35 Eur) ir VMI 2018 m. gruodžio 20 d. (2 431 657,94 Eur). Dėl VMI 2018 m. gruodžio 20 d. rašte minimo apeliantės įsipareigojimo buvusiam darbuotojui V. P. apeliantė paaiškino, kad ši išieškoma skola yra įtraukta į kreditorių sąrašo eilutę Nr. 175 kaip darbo užmokesčio įsiskolinimas. Dėl to nėra pagrindo sutikti su VMI pozicija, kad kreditorių sąraše nėra pateikta duomenų apie šį kreditorių. Taigi yra pagrindas padidinti apeliantės pradelstas skolas nuo 3 533 909,20 Eur iki 3 587 002,72 Eur (atsižvelgiant į naujausius duomenis apie didesnes pradelstas skolas VMI ir VSDF biudžetui nei nurodyta 2018 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąraše). Duomenų, kad apeliantės pradelstos skolos yra dar didesnės, byloje nėra. Taigi tam, kad apeliantė neatitiktų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos nemokios įmonės būklės, jos realus turtas turi būti ne mažesnės kaip 7 174 005,44 Eur vertės.
36. Apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismui yra pateikusi net kelis įmonės balansus (skirtingų laikotarpių), byloje taip pat yra kitų įrodymų, kurie reikšmingi sprendžiant dėl UAB „TANAGRA“ turimo turto ir tikrosios jo vertės: pastatų, ilgalaikio turto, transporto priemonių, likučių, debitorių sąrašai, inventorizacijos aktai, Nekilnojamojo turto registro duomenys, turto vertinimo ataskaitos ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, palyginęs byloje esančius įmonės balansus, atkreipia dėmesį, kad iš visų balansų išsiskiria 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse esantys duomenys. 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse ilgalaikio materialiojo turto vertė yra padidėjusi nuo 4 470 210 Eur (nurodyta 2018 m. rugsėjo 30 d. preliminariame balanse) iki 10 403 516 Eur ir atitinkamai viso turto vertė padidėjusi nuo 11 169 689 Eur (nurodyta 2018 m. rugsėjo 30 d. preliminariame balanse) iki 17 034 580 Eur. Kaip paaiškinta apeliantės 2018 m. gruodžio 12 d. prašyme, šis turto vertės pokytis balansuose įvyko dėl to, kad visas įmonei priklausantis nekilnojamas turtas į ankstesnius balansus buvo įtrauktas likutine verte, o 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse jau nurodyta tikroji (rinkos) turto vertė, t. y. įmonė perkainavo turtą.
37. Pagal 2018 m. lapkričio 30 d. preliminarų balansą: iš 10 403 516 Eur ilgalaikio materialiojo turto 57 700 Eur sudaro žemė, 5 558 700 Eur – pastatai ir statiniai (jie detalizuoti 2018 m. lapkričio 30 d. pastatų sąraše), 20 318 Eur – transporto priemonės, 8 798 Eur – kiti įrenginiai, prietaisai ir įrankiai, 4 758 000 Eur – investicinis turtas (pastatai, nurodyti 2018 m. lapkričio 30 d. buhalterinėje pažymoje apie investicinį turtą); iš 6 609 031 Eur trumpalaikio turto 5 881 282 Eur sudaro pirktos prekės, skirtos perparduoti, 112 308 Eur – sumokėti avansai, 568 404 Eur – pirkėjų skolos, 31 384 Eur – kitos gautinos sumos, 15 653 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai; 22 033 Eur – ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos.
38. Įvertinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis ir kitus byloje esančius įrodymus (2018 m. lapkričio 30 d. buhalterinę pažymą apie investicinį turtą, 2018 m. lapkričio 30 d. pastatų sąrašą, 2017 m. balandžio 5 d. finansinės nuomos sutarties Nr. FV-171-02892 specialiąją dalį), apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne visas apeliantės kaip ilgalaikis materialusis turtas balanse apskaitytas turtas įmonei priklauso nuosavybės teise.
39. Nors 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse 57 700 Eur ilgalaikio materialiojo turto sudaro žemė (2018 m. birželio 30 d. ilgalaikio turto sąraše nurodyta, kad tai žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Utenoje), tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis apeliantė neturi nuosavybės teise jokios žemės, ją tik nuomojasi / subnuomojasi: iš valstybės – valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių pagrindu, iš AB Šiaulių banko – 2017 m. balandžio 5 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IV-171-03246 pagrindu (0,0821 ha 16 200 Eur vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje), o iš AB „SEB lizingas“ – subnuomos sutarties pagrindu.
40. Dėl pastatų ir statinių kaip apeliantės ilgalaikio materialaus turto, kuris 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse apskaitytas 5 558 700 Eur verte ir detalizuotas 2018 m. lapkričio 30 d. pastatų sąraše, akcentuotina, kad tik pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso apeliantei nuosavybės teise. Kitas 2018 m. lapkričio 30 d. pastatų sąraše nurodytas turtas nuosavybės teise priklauso AB Šiaulių bankui, o apeliantė jį valdo su AB Šiaulių banku 2017 m. balandžio 5 d. sudarytos finansinės nuomos sutarties Nr. FV-171-02892 pagrindu.
41. Nustatyta, kad kaip 4 758 000 Eur investicinis turtas 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse nurodytas pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso AB Šiaulių bankui, apeliantė jį valdo su AB Šiaulių banku 2017 m. balandžio 5 d. sudarytos finansinės nuomos sutarties Nr. FV-171-02892 pagrindu. Apeliantės 2018 m. gruodžio 12 d. prašyme paaiškinta, kad šis turto objektas naudojamas ne pagrindinei įmonės komercinei veiklai, bet nuomojamas tretiesiems asmenims. Tai atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis, pagal kuriuos yra sudarytos dvi šio pastato subnuomos sutartys – su UAB „Ecoservice“ ir su UAB „FLOREAT“.
42. Pagal teismų formuojamą praktiką įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1514-241/2017). Tik sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.567 straipsnio 1 dalis), todėl šis turtas negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, atitinkamai tokiu negali būti vertinama ir likusi neišpirkta turto vertė, nepaisant jos dydžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-391-381/2018).
43. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytą apeliacinės instancijos teismo praktiką, konstatuotina, kad apeliantės į 2018 m. lapkričio 30 d. preliminarų balansą įtraukta 57 700 Eur vertės žemė ir 4 758 000 Eur vertės investicinis turtas, kurio ji neturi nuosavybės teise, negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo. 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse nurodyta pastatų ir statinių vertė (5 558 700 Eur) mažintina iki apeliantės nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių vertės – 2 183 500 Eur (1 943 000 Eur + 240 500 Eur), kuri pagrįsta turto vertinimo ataskaitomis.
44. Turtas, apibūdintas kaip kiti įrenginiai, prietaisai ir įrankiai, 2018 m. birželio 30 d. preliminariame balanse buvo apskaitytas 17 224 Eur verte ir detalizuotas 2018 m. birželio 30 d. ilgalaikio turto sąraše (suvirinimo aparatas, oro kondicionierius, ratų balansavimo staklės, traktoriukas, baldai, ratų suvedimo stendas ir kt.). 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse šis turtas apskaitytas mažesne verte – 8 798 Eur. Byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti, kad apeliantė turi tokios vertės įrenginius, prietaisus ir įrankius, todėl 8 798 Eur suma pripažintina realiu apeliantės turtu.
45. Dėl 2018 m. lapkričio 30 d. balanse 20 318 Eur likutine verte apskaitytų transporto priemonių pažymėtina, kad jos detalizuotos 2018 m. lapkričio 30 d. transporto priemonių sąraše. Apeliantė 2018 m. gruodžio 12 d. prašyme yra nurodžiusi, kad šios turto kategorijos rinkos kaina yra daug didesnė nei likutinė vertė, nes įmonė yra įsigijusi transporto priemonių už 413 639,27 Eur, tačiau šios turto kategorijos perkainojimas kol kas nėra atliktas. Kol nėra atliktas transporto priemonių perkainojimas ir pateikti didesnę nei nurodyta transporto priemonių sąraše jų vertę patvirtinantys įrodymai, nėra pagrindo spręsti, kad įmonės turimų transporto priemonių reali vertė yra didesnė nei nurodyta balanse. Priešingai, yra pagrindas realią šios kategorijos turto vertę net sumažinti, nes ne visos nurodytos transporto priemonės priklauso apeliantei nuosavybės teise. 2018 m. kovo 8 d. su AB Šiaulių banku sudarytos lizingo sutarties Nr. FV-181-06400 specialiosios sąlygos ir byloje esantis 2018 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas patvirtina, kad 3 lengvieji automobiliai Dacia Logan, kurie apskaityti apeliantės balanse kaip jos 17 324,64 Eur vertės turtas, yra lizingo objektai, o apeliantė – jų valdytoja, bet ne savininkė. Šios nutarties 42 punkte jau minėta, kad įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigytas turtas negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas. Palyginus 2018 m. lapkričio 30 d. transporto priemonių sąraše ir 2018 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išraše esančius duomenis, spręstina, kad kitos transporto priemonės pagrįstai apskaitytos kaip realus apeliantės turtas. Taigi apeliantės turimų transporto priemonių, kaip jos turto, vertė mažintina nuo 20 318 Eur iki 2 993 Eur. Taigi iš viso apeliantės ilgalaikis turtas yra 2 195 291 Eur vertės.
46. Jau minėta, kad pagal 2018 m. lapkričio 30 d. preliminarų balansą iš 6 609 031 Eur trumpalaikio turto 5 881 282 Eur sudaro pirktos prekės, skirtos perparduoti, nes pagrindinė apeliantės veikla – prekyba transporto priemonių atsarginėmis detalėmis. Ir ankstesniuose balansuose buvo nurodoma panaši turimų prekių atsargų vertė (2015 m. – 6 359 211 Eur, 2016 m. – 6 343 205 Eur, 2017 m. – 6 052 479 Eur, 2018 m. birželio 30 d. – 6 059 602 Eur, 2018 m. rugsėjo 30 d. – 5 873 269 Eur). Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliantė yra pateikusi 2018 m. birželio 30 d. likučių (pirkimo kainomis) sąrašą, kuriame nurodyti gamintojai ir apeliantės turimų jų prekių, skirtų perparduoti, suma, iš viso už 6 059 602 Eur (tokia pirktų prekių, skirtų perparduoti, vertė buvo nurodyta ir 2018 m. birželio 30 d. preliminariame balanse). Netikėti apeliantės nurodyta pirktų prekių, skirtų perparduoti, verte, buvusia 2018 m. lapkričio 30 d. (5 881 282 Eur), nėra jokio pagrindo, todėl tai vertintina kaip realus apeliantės turimas turtas.
47. Jau vien aptarto realaus apeliantės ilgalaikio turto (2 195 291 Eur) ir pirktų prekių, skirtų perparduoti (5 881 282 Eur) bendros vertės (8 076 573 Eur) pakanka padaryti išvadą, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai (3 587 002,72 Eur) neviršija pusės realios įmonės turto vertės. Kita vertus, be aptartų pirktų prekių, skirtų perparduoti, 2018 m. lapkričio 30 d. preliminariame balanse yra nurodytas ir kitas apeliantės trumpalaikis turtas (112 308 Eur sumokėti avansai, 568 404 Eur pirkėjų skolos, 31 384 Eur kitos gautinos sumos, 15 653 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai). Be to, apeliantė AB Šiaulių bankui iš viso yra skolinga 4 501 592,71 Eur (2018 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąrašo duomenys), o pagal 2017 m. balandžio 5 d. su AB Šiaulių banku sudarytas finansinės / išperkamosios nuomos sutartis apeliantei, pagal grafikus 2022 metais sumokėjusiai visą šiose sutartyse numatytą kainą, nuosavybės teise pereitų žemė ir pastatai, kurių bendra vertė pagal turto vertinimo ataskaitas yra daugiau nei 7 000 000 Eur ir kurie išpirkimo metu nebus nudėvėti bei turės likutinę vertę. Tai reiškia, kad apeliantės lizinguojamo nekilnojamojo turto rinkos vertė yra daug didesnė nei likusi šio turto išpirkimo vertė, t. y. dalis lizinguojamų objektų vertės jau yra išpirkta, šias aplinkybes pripažįsta ir lizingo davėjas – AB Šiaulių bankas. Duomenų, kad šios sutartys nevykdomos ir gali būti nutrauktos, byloje nėra. Taigi įvykdžius šias sutartis, lizinguojamas turtas taptų apeliantės nuosavybe ir žymiai padidintų bendrą įmonės realaus turto vertę.
48. Nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog apeliantė neatitinka nemokios įmonės būklės, nes jos pradelstos skolos yra daug mažesnės nei yra nustatyta pusė jos realiai egzistuojančio turto vertės. Pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pradelsti apeliantės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Nustatęs šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti apeliantės nemokia įmone ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme ir dėl to iškelti jai bankroto bylą ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl gresiančio nemokumo ir restruktūrizavimo bylos (ne)iškėlimo
49. ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytos materialaus pobūdžio sąlygos, kurioms esant gali būti pradėtas įmonės restruktūrizavimo procesas: 1) įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) įmonė nėra nutraukusi veiklos; 3) įmonė nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įmonė įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Be paminėtų ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytų materialaus pobūdžio sąlygų teismas taip pat turi patikrinti, ar egzistuoja procesinės įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygos: ar pateikti visi ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, ar egzistuoja kitos procesinės sąlygos restruktūrizavimo bylai iškelti. Įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis).
50. Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad egzistuoja visos restruktūrizavimo bylos iškėlimo materialaus ir procesinio pobūdžio sąlygos ir nėra nei vieno pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą, taip pat jei įmonės finansiniai rodikliai leidžia manyti, kad restruktūrizavimo metmenyse išsikelti tikslai sugrąžinti skolas kreditoriams gali būti realiai įgyvendinti. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis).
51. Gresiantis nemokumas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktą konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pažymėtina, kad šis bankroto bylos iškėlimo pagrindas neturėtų būti aiškinamas ir taikomas per plačiai, nes atskirajame skunde pagrįstai akcentuojamas prioriteto teikimas įmonės reabilitaciniam tikslui. Tai reiškia, kad įmonei turėtų būti keliama bankroto byla ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu ir atitinkamai atsisakoma jai kelti restruktūrizavimo bylą tik tuomet, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka jokių abejonių dėl to, kad įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.
52. Konkuruojant kelioms vertybėms, šiuo atveju susijusioms su įmonės reabilitavimu bei likvidavimu, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus bus padaryta didesnė žala. Poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai pastovaus pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, nes įmonės gaivinimo atveju tiek įmonė, tiek jos darbuotojai bei kiti kreditoriai patirs didesnę naudą (įmonė funkcionuos kaip verslo subjektas toliau, bus išsaugotos darbo vietos, valstybė gaus pajamų mokesčių pavidalu, kreditoriai, ypač paskutiniosios eilės, restruktūrizavimo proceso metu turės didesnes galimybes gauti reikalavimų patenkinimą), nei likvidavimo atveju, kuomet įmonės turtas parduodamas už likvidacines vertes ir paskutinės eilės kreditorių galimybės atgauti skolas neretai yra labai minimalios. Be to, įmonės restruktūrizavimo proceso metu įmonės veiklą prižiūri administratorius ir teismas (ĮRĮ 9 straipsnio 2–3 dalys), todėl grėsmės, kad finansiniai rodikliai staiga iš esmės pablogės, ji taps nemoki ir iš esmės pasunkės kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, beveik nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2078-330/2017).
53. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo nustatęs, kad apeliantė ilgą laiką nesugeba vykdyti mokestinių prievolių, įsipareigojimų suma VMI ir VSDF biudžetui didėja, t. y. didėja pradelstų įsipareigojimų suma, apeliantė su UAB „Lidl Lietuva“ neatsiskaito nuo 2015 metų, su UAB „BIOSISTEMA“, UAB „DERAX“, individualia įmone „TAKO“, BorgWarner Aftermarket Europe GmbH, FRAP S.P.A., Auto Juntas S.A., Navamarin, NRF Poland Sp. z o.o., VAN WEZEL AUTOPARTS N.V., SOGEFI GROUP, EGON VON RUVILLE GMBH neatsiskaito nuo 2016 metų, apeliantė 2018 metais dirbo nuostolingai.
54. Jau minėta, kad apeliantė tik iš dalies vykdo savo įsipareigojimus, nes turi pradelstų skolų, iš kurių didžiausia yra VMI pradelsta mokėti suma – 2 431 657,94 Eur (2018 m. gruodžio 20 d.), VSDF biudžetui – 182 243,35 Eur (2018 m. gruodžio 18 d.). AB Šiaulių bankas yra didžiausia apeliantės kreditorė, kuriai apeliantės įsiskolinimas siekia 4 501 592,71 Eur, iš kurių pradelstos mokėti sumos yra 149 813,28 Eur (2018 m. lapkričio 30 d. kreditorių sąrašo duomenys), tačiau AB Šiaulių bankas sutinka, kad apeliantei būtų keliama restruktūrizavimo byla. Apeliantė yra pateikusi įrodymus, kad dalis kitų jos kreditorių taip pat sutinka, jog apeliantei būtų keliama restruktūrizavimo byla. Taigi didžioji dalis apeliantės kreditorių, įskaitant didžiausią apeliantės kreditorę AB Šiaulių banką, kurių balsų iš esmės pakanka restruktūrizavimo plano projektui patvirtinti (ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalis), preliminariai jau išreiškė sutikimą inicijuoti įmonei restruktūrizavimo bylą.
55. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-28558-918/2018 patvirtino tarp Auto Juntas S.A. ir apeliantės sudarytą taikos sutartį dėl apeliantės skolos Auto Juntas S.A. grąžinimo pagal grafiką ir kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-32665-820/2018 patvirtino tarp UAB „BIOSISTEMA“ ir apeliantės sudarytą taikos sutartį dėl apeliantės skolos UAB „BIOSISTEMA“ grąžinimo pagal grafiką.
56. Kaip nurodo ieškovė, VMI nuo 2011 iki 2017 metų su apeliante sudarė 7 mokestinės paskolos sutartis, tačiau visos jos buvo nutrauktos. VMI, siekdama išieškoti iš apeliantės mokestinę nepriemoką, 2018 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais priėmė 7 nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Ieškovės pateiktas Antstolių informacinės sistemos išrašas patvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus naudai yra vykdomas 51 833,14 Eur išieškojimas iš apeliantės. Nors 2015–2017 metais apeliantė veikė pelningai, tačiau šiuo metu įsipareigojimų suma VMI ir VSDF biudžetui didėja. Tai kaip tik ir patvirtina, kad apeliantė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, tačiau ji siekia, jog tokia situacija būtų suvaldyta ir įmonei būtų iškelta restruktūrizavimo byla. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad apeliantė nėra nutraukusi veiklos. Iš informacijos apie draudėjo viešus duomenis matyti, kad 2018 m. gruodžio 20 d. įmonėje dirbo 105 darbuotojai. ĮRĮ tikslas būtent ir yra sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis).
57. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, kad ji FRAP S.P.A. 2017 m. balandžio 19 d. pervedė 5 000 Eur, individualiai įmonei „TAKO“ 2017 m. kovo 6 d. – 1 014,83 Eur, 2017 m. balandžio 21 d. – 765,70 Eur, 2018 m. gegužės 8 d. – 1 000 Eur, UAB „BIOSISTEMA“ 2017 m. vasario 10 d. – 2 000 Eur, 2017 m. kovo 15 d. – 1 000 Eur, BorgWarner Aftermarket Europe GmbH 2017 m. rugpjūčio 10 d. – 5 000 Eur, UAB „DERAX“ 2018 m. kovo 20 d. – 1 432,47 Eur, 2018 m. balandžio 23 d. – 500 Eur, 2018 m. liepos 2 d. – 200 Eur, EGON VON RUVILLE GMBH nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. iš viso atliko 10 pavedimų po 1 000 Eur. Šie įrodymai patvirtina, kad apeliantė su daugeliu iš pirmosios instancijos teismo nurodytų kreditorių, kuriems skolos susidarė nuo 2015–2016 metų, 2017–2018 metais atsiskaitinėjo.
58. Atsižvelgdamas į visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad negalima daryti neabejotinos išvados, jog apeliantė negali arba negalės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „TANAGRA“ ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu keltina bankroto byla. Šiuo atveju VMI pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „TANAGRA“ iškėlimo turėjo būti atmestas. Nepagrįstai nusprendęs priešingai, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo restruktūrizavimo bylos UAB „TANAGRA“ kėlimo sąlygų, tik padarė kelias byloje surinktais įrodymais, įskaitant restruktūrizavimo plano metmenų analize, nepagrįstas išvadas, kad restruktūrizavimo proceso taikymas apeliantei nėra tikslingas, kad apeliantė nepateikė nei ekonomiškai pagrįstų priemonių visumos, nei įrodymų apie jų įgyvendinimo realumą. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „TANAGRA“ ir įmonei iškelta bankroto byla, naikintina.
59. Klausimas dėl restruktūrizavimo bylos apeliantei iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal ĮRĮ 7 straipsnio 13 dalį Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, negali priimti nutarties ją iškelti. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo apeliantei, turėtų visapusiškai ištirti byloje surinktus įrodymus, įvertinti nagrinėjamu atveju konkuruojančias vertybes, įmonės galimybes išsaugoti ir plėtoti veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, atsižvelgti į darbuotojų interesus, taip pat kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti.
Atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „TANAGRA“ iškėlimo.
Perduoti klausimą dėl restruktūrizavimo bylos uždarajai akcinei bendrovei „TANAGRA“ iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjas Artūras Driukas