Administracinė byla Nr. A-1796-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02821-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad pareiškėjo laisvės ir teisės nuo 2011 m. kalinant jį Lukiškių TI-K buvo apribotos pažeidžiant galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjui nebuvo suteiktos tinkamos laikymo ir orumą nežeminančios sąlygos: trūko inventoriaus bei ploto kamerose, jis buvo laikomas mažoje perpildytoje patalpoje, galimybė nusiprausti duše bei naudotis karštu vandeniu buvo suteikta tik kartą per savaitę, gyvenamoje aplinkoje (pasivaikščiojimo kiemelių stogai, sienų bei elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacija) buvo naudota uždrausta medžiaga – asbestas.

Pažymėjo, kad kameros bendrą plotą sudaro apie 7 kv. m., o joje visada buvo kalinami keturi asmenys, yra keturios gulimos vietos, tačiau, atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi keturiems kalinamiesiems turėjo būti skiriama 14,4 kv. m. kamera, kad nebūtų pažeidžiamos minimalios privatumo, higienos, garbės ir orumo bei sveikatos sąlygos. Dėl per didelio kalinamųjų skaičiaus kameroje nebuvo tinkamo vėdinimo.

Nurodė, kad pagal Europos Tarybos direktyvą 2003/18/EB, iš dalies pakeičiančią Tarybos direktyvą 83/477/EEB, nuo 2005 m. sausio 1 d. uždrausta gaminti, prekiauti ir naudoti visų rūšių asbestą bei gaminius ir medžiagas, kurių sudėtyje yra asbesto. Nuo 2005 m. sausio 1 d. taip pat buvo uždrausta asbestą įvežti į Lietuvą, gaminti ir naudoti jo produkciją. Asbestas yra įtrauktas į nuodingų medžiagų pagal toksiškumą sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-975. Pagal kenksmingumą asbestas prilyginamas arsenui ir gyvsidabriui. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 351 „Dėl asbesto šalinimo programos patvirtinimo“ bei 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 919 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 351 pakeitimo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. D1-267 „Dėl asbesto turinčių gaminių inventorizacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-118 patvirtintu Išorinės ir darbo aplinkos užterštumo asbestu stebėsenos 2009–2013 vykdymo aprašu (toliau – ir Aprašas), pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose neturi būti nė vieno asbesto plaušelio.

Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti duše šiltu vandeniu. Paaiškino, jog žmogus net ir ramioje būsenoje prakaituoja, todėl šilto vandens higienos procedūrų sąlygos turi būti sudaromos kiekvieną dieną, kad nebūtų pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 ir 3 dalių, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkto ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Tvirtino, kad leidimas 15 minučių vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu yra tiesioginis kankinimo ir orumo bei garbės pažeminimo bei antisanitarinių sąlygų įrodymas, nes pareiškėjas buvo verčiamas būti ankštoje patalpoje su daugybe asmenų septynias dienas. Šešias dienas per savaitę pareiškėjas patyrė pažeminimą, nepatogumus, jautė baimę susirgti perduodamomis infekcinėmis ligomis.

Pažymėjo, kad kamerose visada buvo kalinami keturi asmenys, nors pakanka vietos tik dviem asmenims, sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Be to, kadangi nebuvo šilto vandens kamerose, nebuvo galimybės išsiplauti indus, todėl tekdavo nuolat valgyti iš riebaluotų indų. Be to, šaltas vanduo visus metus veikė pareiškėjo sveikatą. Dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai bei ginčai. Asmeninės erdvės trūkumas kartu reiškia mažesnį privatumą, taip pat sumažėjo galimybės užtikrinti higienos standartus ir tinkamas sanitarines sąlygas, sunkiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą bei tinkamumą. Kamerose esantis inventorius, išskyrus gulimas vietas, atitiko tik dviejų kalinamųjų poreikius, tarp kalinamųjų kildavo didesnė įtampa, daugėjo smurto, savęs žalojimo atvejų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų daug kartų žodžiu kreipėsi į kalėjimo administraciją, tačiau niekas nereagavo ir neregistravo skundų bei nebandė pakeisti esamos padėties.

Pažymėjo, jog plėtros strategijoje nurodyta, kad dalies įkalinimo įstaigų, taip pat ir Lukiškių TI-K, statiniai fiziškai ir morališkai susidėvėję, pripažinti avariniais, asmenų laikymo juose sąlygos neatitinka nei Lietuvos Respublikos, nei tarptautinių teisės aktų reikalavimų bei rekomendacijų. Šioje strategijoje, kaip viena iš grėsmių, nurodoma, kad dėl įkalinimo įtaigų perpildymo, neužtikrinus Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų ir Europos kalėjimų taisyklėse rekomenduojamų suimtųjų bei nuteistųjų laikymo sąlygų, galimos atitinkamos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sankcijos Lietuvos Respublikai.

Tvirtino, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą: psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, jis buvo stipriai sukrėstas, nuolatos galvodavo apie nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos įtaką psichikai. Pareiškėjui nedavė ramybės situacija dėl kenksmingų medžiagų buvimo, kadangi asbesto plaušeliai suaktyvina vėžines ląsteles. Be to, buvo mažai vietos, neįmanoma pailsėti ir pajudėti. Žymiai pablogėjo pareiškėjo sveikata: jis neteko svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko visavertis gyvenimas, jis pasidarė uždaras, kyla nesutarimų. Pareiškėjas prarado pasitikėjimą savimi, tapo labai dirglus, atsirado baimė aplinkai ir žmonėms.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad kamerose lovos yra pasenusios, netinkamos gulėjimui, per siauros, trumpos, girgždančios. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. R-139 nurodyta, kad metalinės lovos galiojimo laikas 10 metų. Kamerose Nr. 110, Nr. 265 ir Nr. 314 pareiškėjas laikytas 66 dienas ir atitinkamai lovoje jis praleido 495 valandas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas numato, kad kalinamieji turi būti aprūpinti švariu valymo inventoriumi, tačiau kamerose niekada nebuvo valymo priemonių, jų paprašius reikėdavo laukti savaitę arba visai neatnešdavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 13-17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Įsakyme buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. liepos 12 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 13 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Tačiau, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei BVK 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, jog kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atitinkamai, norėdamas mankštintis ir pasivaikščioti pareiškėjas galėjo pasinaudoti tokia teise. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės bei panašūs dirbiniai nenaudojami.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis. Pareiškėjo žodžiai dėl kreipimosi į Lukiškių TI-K administraciją bei jo skundų neregistravimo neatitinka tikrovės. Visi suimtųjų (nuteistųjų) pareiškimai, skundai, prašymai bei pasiūlymai yra registruojami Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų bei skundų registracijos žurnale. Manė, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 95-102) pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Atitinkamai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų ploto reikalavimų, pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Įsakymu nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas pažymėjo, jog iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo pažeisti Įsakymu nustatyti reikalavimai. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 78 dienas. Iš atsakovo pateiktų duomenų buvo matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas tik 18 dienų. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 60 dienų nebuvo skirta pakankamai ploto.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog kalėjimo perpildymas lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti paslaugas.

Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja baldų dydžio ir matmenų, todėl turi būti vertinamas baldų tinkamumas kamerai. Nurodė, jog, atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais, kadangi daugiau baldų nebūtų galima laikyti kameroje. Neviršijant kamerose leistino laikyti asmenų skaičiaus, vietos kamerose būtų pakankamai. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė nebuvo pripažįstama atskiru pažeidimu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Normos) numatyta, kad metalinės lovos naudojimo laikas – 10 metų. Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė), metalinė lova 1 vnt. vienam asmeniui, spintelė 1 vnt. vienam asmeniui, stalas 1 vnt., taburetė 1 vnt. vienam asmeniui arba stalo ilgio suoliukas 2 vnt., maisto produktų spintelė 1 vnt. arba lentyna 1 vnt., sieninė viršutinių drabužių pakaba 1 vnt., šiukšlių dėžė 1 vnt., valymo inventorius 1 komplektas, elektrinis virdulys 1 vnt. Kalėdamas Lukiškių TI-K kiekvienas asmuo turi turėti jam skirtą spintelę arba lentyną bei taburetę. Pažymėjo, jog pakankamo baldų kiekio nebuvimas yra teisės aktų pažeidimas.

Pabrėžė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore, 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atitinkamai, teismas sprendė, jog leidžiant pareiškėjui kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Teismas dėl pareiškėjo naudojimosi dušu ir karšto vandens pabrėžė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą teismas sprendė, jog nėra pagrindo nustatyti teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimą.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Ginčo, kad prausykloje yra šaltas vanduo, nekilo. Taigi, teismo nuomone, toks prausyklos įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas dėl patalpų vėdinimo ir kitų reikalavimų nurodė, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-657 matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 314 vėdinimas yra užtikrinamas per langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimo, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiame patikrinimo akte taip pat pažymėta, kad ant Lukiškių TI-K kameros Nr. 314 sienų ir lubų pelėsio vizualiai nenustatyta. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 31 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-1346 buvo matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 265 lubų ir sienų paviršiai yra nelygūs (vietomis nukritę dažai ir tinkas) ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos 28 punkto reikalavimų, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Šioje kameroje pelėsio vizualiai nebuvo nustatyta. Teismas atitinkamai pabrėžė, jog abu nurodyti patikrinimo aktai buvo surašyti pareiškėjui nesant Lukiškių TI-K, kitų duomenų nebuvo pateikta. Be to, pažymėjo, kad nors ir pareiškėjas nurodė, kad dėl blogų kalinimo sąlygų daug kartų žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama, jie nebuvo registruojami, taip pat nebuvo bandoma keisti esamos padėties, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius veiksmus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai neregistravo jo prašymų, taigi šios aplinkybės laikomos nenustatytomis.

Pirmosios instancijos teismas dėl asbesto naudojimo neturėjo pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės bei panašūs dirbiniai nenaudojami. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl asbesto Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, sienų bei elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijoje naudojimo. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokią žalą jis patyrė dėl šios medžiagos naudojimo. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės centro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. R. P.-E. yra nurodžiusi, kad, kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiami, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau, tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (http://www.sveikaszmogus.lt/Profilaktika-2874-Asbesto_pavojai_ka_turime_zinoti). Taigi, teismo vertinimu, net ir darius išvadą, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose yra aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų.

Teismo vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės rodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto. Nors pareiškėjas ir patirtą neturtinę žalą vertina 15 000 Lt, tačiau jis nepateikė duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Lt. Nustatant žalos atlyginimo dydį buvo įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Teismas pažymėjo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai (skelbiami http://www.sodra.lt/lt/pasalpos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai) rodo, kad vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, 2014 m. rugsėjo mėnesį sudarė 862,42 Lt, minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, sudarė 1 035 Lt. Atitinkamai, teismas pažymėjo, jog žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai, darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 111-114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 344 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas savo elgesiu, atsiliepime į skundą bando teismą suklaidinti, nurodydamas nesamas aplinkybes. Atsakovui, suteikiant netinkamas kalinimo sąlygas, apie kurias jam yra žinoma, pagrindinis tikslas yra pažeminti pareiškėją. Pažymi, jog atsakovas šiuo atveju pateikė nepakankamai įrodymų, paneigiančių pareiškėjo visas nurodytas higienos normų pažeidimo aplinkybes.

Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidimo masto, intensyvumo, įtakos garbei, poveikio psichologinei būsenai, sveikatos sutrikdymo kalinant netinkamoje aplinkoje įvertino nepakankamai adekvačiai remdamasis vidutinės pensijos išmokos dydžiu kaip protingumo ir teisingumo kriterijais. Teismas ne su vidutinėm išmokom turi lyginti neturtinės žalos kompensavimą, o su žala jo sveikatai.

Pažymi, jog pareiškėjas skundėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 314 ir Nr. 265. Kamera Nr. 314 2013 m. birželio 10 d. buvo patikrinta ir didesnių pažeidimų nenustatyta, tačiau pareiškėjas joje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d. Pažymi, jog pateiktame atsakovo 2014 m. liepos 15 d. rašte Nr. 9-15522 atliktų kamerose remonto darbų sąraše minėtos kameros nurodyta nėra, todėl lieka neaišku, kada paskutinį kartą atliktas joje remontas ir kada keistas vidaus inventorius, ypač gulimos lovos. Paaiškina, jog skunde pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kokioje kameroje buvo netinkamos sąlygos, o kalbėjo bendrai apie visas, kuriose buvo kalinamas, taigi galima suprasti, kad mažiau ar daugiau netinkama buvo visų kamerų būklė. Atsakovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai ir duomenys dėl atliktų remonto darbų kamerose, kuriose tuo pačiu metu taip pat buvo keičiamas ir inventorius, įrodo iš dalies tinkamas sąlygas tik kameroje Nr. 314. Tačiau dėl kameros Nr. 110 lieka neaišku, kodėl per trumpą laikotarpį ji buvo remontuojama net tris kartus 2008 m., 2012 m., 2013 m., o paskutiniaisiais 2013 metais, todėl, kaip ir teismas teisingai pastebėjo, negalint tiksliai nustatyti atliktų remonto darbų, konstatuotina, kad kameroje Nr. 110 kalinimui yra netinkamos sąlygos. Tas pats pasakytina ir apie kamerą Nr. 265, kai Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas išduotas 2013 m. spalio 31 d. Nr. 13(13.3)13.16-1346, o pareiškėjo kalinimas truko iki 2013 m. rugsėjo 27 d. bei minėta kamera nėra nurodyta suremontuotų kamerų sąraše. Atitinkamai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų minėtose kamerose turėjo būti teismo pripažinti pagrįstais, nes atsakovas negalėjo jų paneigti.

Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros inventorius realiai yra skirtas dviem kalinamiesiems (išskyrus lovas) ir dėl to jis patyrė nepatogumų, konfliktinių situacijų: nes maistas išduodamas vienu metu visiems kalinamiesiems, esantiems kameroje, todėl ir valgyti jie turi vienu metu, nes indai surenkami ir nešamas kitas maistas, o esant sėdimom vietom tik dviem asmenim ir stalo pakanka tik dviem asmenimis, todėl kildavo ginčas kas sėdės prie stalo, kai kameroje buvo kalinami daugiau nei du asmenys.

Pažymi, jog atsakovas nurodė, kad inventorius buvo keičiamas kartu kameroje atliekant darbų remontus, o kamerų Nr. 314 ir Nr. 265 minėtuose sąrašuose nėra, taigi vertintina, kad jose inventorius nebuvo keičiamas, todėl ir gulimos lovos yra seno tipo ir naudojamos daugiau kaip 10 metų. Lovos pasenusios, netinkamos normaliam gulėjimui. Normos nustato, jog metalinės lovos galiojimo laikas yra 10 metų, terminas nustatytas metalinėm lovom atsižvelgiant į metalo susidėvėjimą. Paskirtoje miegamojoje vietoje pareiškėjas praleido daug laiko ir lovos buvo senos, girgždančios, nuo kiekvieno pajudėjimo sukeldavo triukšmą, pareiškėjo miegas buvo padrikas.

Pareiškėjas pažymi, jog teismas dėl aplinkybės, kad 15 minučių kalinamajam yra skiriamas dušas su šiltu vandeniu per savaitę, nieko nepasisakė, kad toks šilto vandens ribojimas sukelia pasekmių, susijusių su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, Konstitucijos 21 straipsnio, BVK 7 straipsnio, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Pabrėžia, jog neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas turėtų atitikti EŽTT priteistinas sumas panašiose bylose. Gyvenamojo ploto trūkumas yra priskiriamas didelio masto pažeidimui ir susijęs su Konvencijos 3 straipsniu ir šiuo atveju pažeidimas nėra mažareikšmis, jis yra susijęs su garbės ir orumo, sveikatos sutrikdymais. Be to, šiuo atveju turėtų būti įvertinama ir tai, kad kamerose nebuvo atliktas remontas, buvo antisanitarinės sąlygos, dušas leidžiamas tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, pareiškėjui buvo suteiktos netinkamos gulimos lovos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. V. prašomos priteisti 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Lt (347,54 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuris, be kita ko, yra jo pasirašytas, todėl atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 4 dalies numatytus reikalavimus ir yra nagrinėtinas iš esmės (b. l. 111-114). Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes, atsakovo įvardintus atitinkamus neteisėtus veiksmus, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies ir ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas (b. l. 111-114).

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja ir tai, kad būtent pareiškėjo pateikto skundo pagrindas ir dalykas kaip tai yra suprantama pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, t. y. jo pateiktas konkretus reikalavimas, su juo siejami nurodomi veiksmai, apibrėžia konkrečias nagrinėjamos administracinės bylos ribas ir vertinamus aspektus, su kuriais šiuo atveju yra siejama prašoma priteisti žala. Atsižvelgusi į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, reiškiamą nesutikimą su priimtu teismo sprendimu teisėjų kolegija vertina priimtą teismo sprendimą ir siekdama aiškumo dėl pareiškėjo argumentų pasisako atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais dėl nepakankamo kalinimo patalpų ploto, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pirmosios instancijos teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagrįstai nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad laikant pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo pažeisti Įsakyme nustatyti reikalavimai. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 78 dienas. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas tik 18 dienų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu 60 dienų jam nebuvo skirta pakankamai ploto (b. l. 13-17). Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Įsakymo nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo kalinimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pirmosios instancijos teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės (b. l. 111-114). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas įvardintą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.).

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 16). Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT (žr. 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 13-17).

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įvardintas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerų perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, gauti reikalingas paslaugas. Šios aplinkybės apsunkina ir naudojimąsi kameroje esančiu inventoriumi kaip tai yra pabrėžiama ir pareiškėjo pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 111-114). Tai yra susiję su tuo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2010 m. kovo 3 d. redakcija) (toliau – ir Normos) numatyta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė), metalinė lova 1 vnt. vienam asmeniui, spintelė 1 vnt. vienam asmeniui, stalas 1 vnt., taburetė 1 vnt. vienam asmeniui arba stalo ilgio suoliukas 2 vnt., maisto produktų spintelė 1 vnt. arba lentyna 1 vnt., sieninė viršutinių drabužių pakaba 1 vnt., šiukšlių dėžė 1 vnt., valymo inventorius 1 komplektas, elektrinis virdulys 1 vnt. Kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienas asmuo turi turėti jam skirtą spintelę arba lentyną bei taburetę ir šiuo atveju pareiškėjui tokio inventoriaus paskyrimas nebuvo užtikrintas dėl kameroje esančio kalinamų asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovas nurodė, jog inventorius buvo keičiamas kartu kameroje atliekant darbų remontus, o kamerose Nr. 314 ir Nr. 265 remontas nebuvo atliktas, taigi vertintina, kad jose inventorius nebuvo keičiamas, todėl ir gulimos lovos yra seno tipo ir naudojamos daugiau kaip 10 metų. Pareiškėjas paaiškino, jog paskirtoje miegamojoje vietoje jis praleido daug laiko ir lovos buvo senos, girgždančios, nuo kiekvieno pajudėjimo sukeldavo triukšmą, pareiškėjo miegas buvo padrikas (b. l. 73-74).

Nurodytu klausimu teisėjų kolegija pripažįsta, kad Normoje numatyta, kad metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų ir pareiškėjas ant tekusios lovos kameroje Nr. 314 gulėjo 2013 m. rugpjūčio 8 d. – 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugsėjo 13 d. – 2013 m. rugsėjo 26 d. laikotarpiais, kameroje Nr. 265 – pareiškėjas joje buvo kalintas 2013 m. liepos 12 d. – 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d. – 2013 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiais (b. l. 13-17). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Normoje numatytą lovos naudojimo laiką, pabrėžia, kad iš Normoje nurodyto laiko savaime negalima daryti išvados, jog suėjus šiam laikui lova buvo netinkama naudoti, pareigos suėjus nurodytam laikotarpiui ją pakeisti taip pat nenumato ir Normos. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad nors ir pareiškėjas nurodo, jog lova buvo netinkamos būklės, tokioje lovoje gulint pareiškėjui buvo daroma didelė ir intensyvi žala, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl šių sąlygų, būtų prašęs išduoti naują lovą, nurodant, kad sena lova vis dėlto nėra tinkama miegoti. Tokių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs nei skunde, nei apeliaciniame skunde (b. l. 73-74, 111-114). Atitinkamai, dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose sienų ir lubų tinkas buvo pažeistas pelėsinio grybelio (b. l. 1-3), teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-657 matyti, kad kameroje Nr. 314 dirbtinė dieninė ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punktų reikalavimus. Kameroje Nr. 314 vėdinimas yra užtikrinamas per langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų. Šioje kameroje ant sienų ir lubų pelėsio nenustatyta (b. l. 34-35). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 31 d. patikrinimo akte, kai buvo rengiama grįžtamoji kontrolė dėl 2013 m. balandžio 29 d. ir 2013 m. gegužės 8 d. nurodytų patikrinimo aktuose nustatytų neatitikimų, nustatyta, kad kameroje Nr. 265 lubų ir sienų paviršiai yra nelygūs (vietomis nukritę dažai ir tinkas) ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų, patikrinimo metu pelėsio nebuvo nustatyta. Grįžtamosios kontrolės metu buvo nurodyta imtis priemonių kameroje Nr. 265, kad sienų, lubų ir grindų paviršiai būtų lygūs, pritaikyti valymui ir dezinfekcijai kaip tai nurodyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkte (b. l. 3-37). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors abu nurodyti patikrinimo aktai buvo surašyti pareiškėjui nesant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau kitų duomenų nebuvo pateikta. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad patikrinimo aktas dėl kameros Nr. 314 buvo surašytas 2013 m. birželio 10 d., o pareiškėjas joje buvo kalinamas 2013 m. rugpjūčio 8 d. – 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugsėjo 13 d. – 2013 m. rugsėjo 26 d. laikotarpiais, kad patikrinimo aktas (grįžtamoji kontrolė) dėl kameros Nr. 265 buvo surašytas 2013 m. spalio 31 d., kai pirminiai patikrinimai buvo atlikti 2013 m. balandžio 29 d. ir 2013 m. gegužės 8 d., o pareiškėjas nurodytoje kameroje buvo kalinamas 2013 m. liepos 12 d. – 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d. – 2013 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiais, atsižvelgusi, kad patikrinimai buvo atlikti panašiu metu, kai buvo kalinamas pareiškėjas, daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, kad kameroje Nr. 314 buvo pelėsis, sienų ir lubų tinkas buvo nukritęs. Tuo tarpu byloje pateikti duomenys leidžia spręsti, kad kameroje Nr. 265 lubų ir sienų paviršiai buvo nelygūs (vietomis nukritę dažai ir tinkas) ir tai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų, tuo tarpu nėra pagrįstų duomenų spręsti dėl pelėsio buvimo nurodytoje kameroje. Pažymėtina, jog pareiškėjas kameroje Nr. 110 buvo kalinamas tik 2013 m. liepos 11 d. (b. l. 13-14, 40), ši kamera yra 7,48 kv. m. ploto ir jis joje buvo kalinamas vienas, tuo tarpu pareiškėjas pateiktame skunde, grįsdamas patirtą žalą, pažymėjo, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinami 4 asmenys, buvo vietos tik 2 asmenims, sienų ir lubų tinkas buvo pažeistas pelėsinio grybelio (b. l. 2), taigi pirminiame skunde pareiškėjas dėl kameros Nr. 110 būklės, kurioje buvo kalinamas vieną dieną, argumentų tiesiogiai neteikė. Tokių išvadų nebuvo galima daryti ir iš pareiškėjo papildomų paaiškinimų (b. l. 73-74). Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis skunde nenurodė konkrečiai, kokioje kameroje buvo netinkamos sąlygos, o kalbėjo bendrai apie visas, kuriose buvo kalinamas, taigi galima buvo suprasti, kad daugiau ar mažiau netinkamos buvo visos (b. l. 112). Taigi šiuo atveju pats pareiškėjas detaliai nenurodė, kokios sąlygos kameroje Nr. 110 buvo netinkamos ir iš esmės pats tai pripažįsta. Esant nurodytų aplinkybių visumai pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo argumentai dėl kameros Nr. 110 blogos būklės laikomi nepagrįstais, pareiškėjui ir šioje stadijoje aiškiai, konkrečiai nenurodžius, kokios vis dėlto sąlygos visgi buvo netinkamos, nepateikus konkrečių su tuo susijusių nusiskundimų ir (ar) galimų kalinimo pažeidimų (b. l. 1-3, 73-74). Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta teisėjų kolegija sprendžia, kad atlikti patikrinimai iš dalies patvirtina pareiškėjo teiginius dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų, t. y. kameros Nr. 265 būklės.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog administracinėje byloje yra pateikta 2012 m., sausio 3 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, kuri galiojo iki 2012 m. sausio 31 d. (sutarties 10.1 p.), ir kuria įsipareigojama atlikti patalpų priežiūrą siekiant išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių, graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (b. l. 20-23). Ši sutartis buvo pratęsta iki 2014 m. sausio 3 d. (b. l. 25). Byloje taip pat yra pateikta 2013 m. gruodžio mėn. sutartis Nr. VLN-P-2013/255, kuria buvo įsipareigojama sandėlių, virtuvės, miegamųjų patalpų, pirties patalpose teikti kenkėjų kontrolės paslaugas. Ši sutartis galiojo 12 mėn. (sutarties 5.1 p.). (b. l. 26-28). Taigi nurodytos aplinkybės liudija, kad atsakovas imasi priemonių užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas (b. l. 15).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą taip pat sieja su tuo, kad jam buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių nusimaudyti po dušu (b. l. 1-3, 73-74).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju atsakovas nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše (b. l. 5, 13-17) ir tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo savaime nėra pažeidžiamas.

Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Vis dėlto teisėjų kolegija mano, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo. Šiuo atveju atsižvelgtina į šią aplinkybę sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Teisėjų kolegija šiame kontekste sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors pareiškėjas nurodė, jog dėl blogų kalinimo sąlygų daug kartų žodžiu kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama, jie nebuvo registruojami, taip pat nebuvo bandoma keisti esamos padėties, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius veiksmus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai neregistravo jo prašymų, taigi šios aplinkybės laikomos nenustatytomis. Tokio detalizavimo pareiškėjas taip pat nepateikė ir apeliaciniame skunde (b. l. 111-114).

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, atlikus kitus minėtus neteisėtus veiksmus, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Be to, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems minėtiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis ir su jame garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas buvo tęstinis, buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, Lietuvos higienos normų nesilaikymu, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjui buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min. maudytis po dušu (b. l. 16), nors byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Be to, šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas, tačiau pripažintina, kad pirmiau minėtas kamerų perpildymas įvardintu laikotarpiu privatumą dar labiau ribojo.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir pabrėžia, kad šiuo atveju neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas turėtų atitikti EŽTT priteistinas sumas panašiose bylose (b. l. 111-114).

Pirmiau nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą, taigi toks žalos dydis nebuvo priteisiamas atsižvelgiant vien tik į Lietuvos valstybėje egzistuojančias vidutines išmokas (b. l. 112). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nepagrįsto atsižvelgimo į pirmiau minėtas sąlygas nėra visiškai pagrįsti. Vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad dažnai nurodyta norma nebuvo pažeista žymiai, kitus nustatytus neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus. Tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Pati pareiškėjo psichologinė būklė lėmė, kad jis jautėsi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir kad nėra duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad neužtikrinus nustatytos ploto normos vienam asmeniui, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, buvo pažeistas orumas (b. l. 1-3, 75-90). Iš pareiškėjo pateiktos sveikatos istorijos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. psichiatro apžiūros metu nurodė, kad nusiskundimų neturi (b. l. 87), sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, susiję su nustatytais neteisėtais veiksmais (b. l. 75-90), pats pareiškėjas tik nurodo, jog jis negali ramiai miegoti, jam yra sutrikęs miegas, jaučia baimę bendraudamas su kitais asmenimis, nors ir nurodo, kad jam prasidėjo depresija, tačiau dėl jos jis į specialistus nesikreipė, tokių duomenų nenurodė ir psichiatro apžiūros metu (b. l. 30, 73-74). Taigi nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veikimas buvo tyčinis, tokių kalinimo sąlygų sudarymo, jų nekeitimo pagrindinis tikslas buvo pažeminti pareiškėją (b. l. 73-74, 111-114).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę). Vis dėlto pripažintina, kad kalinimo sąlygos turi atitikti teisės aktų numatytus reikalavimus ir tai, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kad jam buvo taikomi apribojimai, susiję su kalinimu, savaime negali būti vertinama, kad tokio kalinimo esminis tikslas buvo pažeminti pareiškėją. Pareiškėjas, be kita ko, neteigia, jog jam buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems asmenims ar jų grupėms. Aplinkybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, šiuo atveju esant visoms CK 6.271 straipsnio sąlygoms, sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo deliktinės atsakomybės buvimą ir priteisti pareiškėjui įvardintą neturtinę žalą, tačiau savaime neleidžia konstatuoti tikslo pažeminti pareiškėją tokių kalinimo sąlygų sudarymu buvimo. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog jo atžvilgiu vienodi faktai buvo vertinti nevienodai ar iš esmės skirtingi faktai savavališkai buvo vertinti vienodai, ar kad jo atžvilgiu buvo elgiamasi kitaip nei kitų bausmę atliekančių asmenų (jų grupių) atžvilgiu, kad atsakovas diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu, kad toks veikimas turėjo tiesioginį ar netiesioginį tikslą pažeminti pareiškėją. Be to, tokių aplinkybių buvimo pareiškėjas nebuvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 1-3, 73-74). Antra, tai, kad atsakovas pateikė nepakankamai įrodymų, paneigiančių visas Lietuvos higienos normų pažeidimo aplinkybes, savaime nepatvirtina, kad neteisėtų veiksmų tikslas buvo pažeminti pareiškėją (b. l. 112). Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovo atstovo buvo įpareigotas pateikti ginčui aktualią visą medžiagą ir tai, kad nurodyta medžiaga nėra visiškai informatyvi, jog nėra informacijos, patikrinimo aktų dėl atitinkamų laikotarpių, iš esmės yra atsižvelgiama įrodinėjimo kontekste vertinant galimai pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, žvelgiant į pirmiau minėtą patikrinimo laiką ir pareiškėjo kalinimo laiką. Taigi šios aplinkybės taip pat savaime nepatvirtina, kad neteisėtų veiksmų tikslas buvo pažeminti pareiškėją, išskirti jį iš kitų asmenų (žr. EŽTT sprendimą Grigoryevskikh prieš Rusiją, 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nedayborshch prieš Rusiją). Be to, kaip jau buvo minėta, administracinėje byloje nėra pateikta pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad pareiškėjas skundėsi dėl kalinimo sąlygų ir jos tyčia jam buvo negerinamos ir (ar) bloginamos. Šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais, neleidžiančiais konstatuoti ar patikrinti tokių aplinkybių buvimo (b. l. 73-74, 111-114). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad netgi EŽTT pripažįsta, jog dėl aukšto  nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuojama, kad šie aspektai nepanaikinta valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms tai sudaro prielaidas žalos atlyginimui (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo atveju nebuvo nurodyta pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima vertinti ir konstatuoti, kad pareiškėjui tyčia, sąmoningai buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei kitiems nuteistiems ir atitinkamai papildomai padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 500 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „Priteisti R. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė