Civilinė byla Nr. 3K-3-625/2012

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02282-2010-09

        Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 75.6.2; 78.2.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Š. ieškinį atsakovui B. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, įsipareigojimų kreditoriams, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo; tretieji asmenys – J. Š., akcinė bendrovė DnB NORD bankas; institucija, teikianti išvadą byloje, – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams, kompensacijos vienam sutuoktiniui už kito sutuoktinio asmeniniam turtui atliktus pagerinimus priteisimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) nutraukti jos ir atsakovo santuoką, sudarytą       2004 m. vasario 14 d., dėl atsakovo kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; 4) priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės; 5) nustatyti vaikų bendravimo su atsakovu tvarką; 6) pripažinti, kad prievolė grąžinti paskolą trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui pagal dvi kredito sutartis tenka atsakovui; 7) padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, pripažinti atsakovo Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą, bet suformuotą nekilnojamąjį turtą: gyvenamojo namo (1A1p) 68/100 dalis (priestatą), ūkinį pastatą (2Ilp) (12 kv. m), garažą (24 kv. m), 5/8 dalis kitų kiemo statinių (tualeto, šulinio, kiemo aikštelės, tvoros), 0,0392 ha žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir priteisti šį turtą atsakovui, o ieškovei iš atsakovo – 90 000 Lt kompensaciją už jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; paliko šalims santuokines pavardes – „Š.“, „Š.“; nustatė nepilnamečių vaikų M. Š. ir M. Š. gyvenamąją vietą su ieškove; nustatė atsakovo ir vaikų bendravimo tvarką; priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymui po 330 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2010 m. kovo 16 – osios) iki jų pilnametystės; padalijo kilnojamąjį turtą; priteisė ieškovei iš atsakovo 70 000 Lt kompensaciją už jo asmeninio turto pagerinimą pastatant garažą bei įrengiant priestatą; pripažino, kad prievolė AB DNB bankui grąžinti kreditą pagal dvi kredito sutartis tenka abiem šalims solidariai; kitą ieškinio dalį atmetė.

              Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus, kad atsakovo dažnai nebūdavo namuose, su šeima jis praleisdavo mažai laiko, vykdavo į medžiokles, dažnai vartojo alkoholį, tapo nekantrus ir agresyvus, yra panaudojęs smurtą prieš ieškovę ir žeminęs ją prieš vaikus, dėl atsakovo elgesio ieškovė yra kvietusi į namus policijos pareigūnus, taip pat į nurodytas aplinkybes patvirtinančius liudytojų parodymus, sprendė, kad atsakovas pažeidė lojalumo, savitarpio pagarbos, moralinės paramos, rūpinimosi šeima pareigas, todėl bendras šalių gyvenimas tapo nebeįmanomas, t. y. šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės.

              Pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisimo, teismas atsižvelgė į ieškovės pateiktus dokumentus dėl vaikų poreikių, į vaikų amžių ir į tai, kad specialių ir didelių poreikių dėl sveikatos ar ugdymo jie neturi, ir sprendė, jog abiejų vaikų poreikiams per mėnesį patenkinti reikia 1320 Lt (kiekvienam po 660 Lt) (CPK 178, 185 straipsniai). Ieškovės nuolatinės pajamos yra 773 Lt, pagal autorines sutartis ieškovė per mėnesį gauna apie 1500 Lt. Atsakovo pajamos yra nuo 1735 Lt iki 1858 Lt per mėnesį. Jo vardu yra registruota nekilnojamojo ir kito brangaus turto. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas turi galimybę teikti vaikams išlaikymą, mokant kiekvienam jų po 330 Lt kas mėnesį.

              Spręsdamas dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, teismas nustatė, kad atsakovas 1998 m. rugpjūčio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 229/621 dalį žemės sklypo, 3/8 dalis gyvenamojo namo 1A1p, kurio bendras plotas 124,85 kv. m, ūkinio pastato 2A1p, kurio plotas 12 kv. m, ūkinio pastato 3I1m, kurio plotas 10,7 kv. m, kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini). Kitos gyvenamojo namo ir sklypo dalys nuosavybės teise priklauso dar dviem bendraturčiams, kurių vienas yra atsakovo motina – trečiasis asmuo J. Š. Teismas, remdamasis byloje pateikta turto vertinimo išvada, nustatė, kad nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. (šalių santuokos metu) atsakovui ir jo motinai priklausantis nekilnojamasis turtas buvo pagerintas (atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija ir pastatytas garažas) ir jo vertė padidėjo 180 000 Lt. Nors atsakovas įrodinėjo, kad ginčo nekilnojamasis turtas pagerintas tik jo ir jo motinos lėšomis (pagal pateiktą 2002 m. turto ir pajamų deklaraciją 2002–2003 m. atsakovas turėjo 50 000 Lt lėšų ne banke, 2004 m. sutuoktiniams bankas suteikė dvi paskolas (42 000 Lt), J. Š. turėjo 16 000 Lt santaupų), tačiau teismas nustatė, kad santuokos laikotarpiu ieškovė dirbo ir gaudavo pajamų, be to, ieškovės tėvai patvirtino, kad davė dukteriai dideles pinigų sumas gyvenamajam namui įsirengti. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovo ir trečiojo asmens asmeninis turtas buvo pagerintas, be kita ko, panaudojant ieškovės lėšas. Teismas nevertino ieškovės prisidėjimo prie nekilnojamojo turto pagerinimo kaip esminio, t. y. sudarančio pagrindą pripažinti šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau sprendė, jog ieškovei priteistina kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, teismas nustatė, kad ieškovės lėšomis buvo pagerintas ir antras namo aukštas, kuris pagal patvirtintą naudojimosi tvarką yra priskirtas trečiajam asmeniui J. Š., ir nurodė, jog atsakovas negali būti atsakingas už jo motinos turtui ieškovės atliktus pagerinimus, todėl sprendė, kad ieškovei priteistina ne pusę atliktų pagerinimų vertės atitinkanti (90 000 Lt), o mažesnė kompensacija, t. y. 70 000 Lt.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl sutuoktinių kaltės, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės argumentai dėl atsakovo kaltės yra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais, o atsakovas, teigdamas, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, įrodymų nepateikė, priešingai, teismo posėdyje yra pripažinęs, kad galbūt buvo per daug reiklus ir griežtas savo sutuoktinei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė išėjo iš atsakovo namų su vaikais dėl objektyvių  priežasčių – atsakovo netinkamo elgesio su ja.

Teisėjų kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl išlaikymo vaikams dydžio nustatymo ir papildomai pažymėjo, kad, spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nepilnamečių vaikų poreikius, tarp jų – specialiuosius, į tėvų materialinę padėtį (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas sutinka vaikų išlaikymui mokėti po 300 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, t. y. nurodytas išlaikymo dydis nedaug skiriasi nuo teismo priteisto išlaikymo. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas turėtų įvertinti ir tai, jog abu vaikai yra mažamečiai ir jiems reikia ne tik finansinio išlaikymo, bet ir nuolatinio rūpesčio jų buitimi, sveikata, kitais poreikiais, kuriuos užtikrina ieškovė. Vaikų išlaikymo pareiga yra prioritetinė (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.192 straipsnio 1 dalis) kitoms atsakovo nurodytoms pareigoms. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bylose dėl vaiko išlaikymo orientacinis kriterijus, nustatant vaiko išlaikymo dydį, yra CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, jog vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę alga (MMA), kuri šiuo metu yra 800 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje                                  D. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-584/2008).

Pasisakydama dėl kompensacijos ieškovei priteisimo, teisėjų kolegija nurodė, kad korporacijos „Matininkai“ turto vertintojas D. M. 2009 m. gruodžio 15 d. pateikė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2004 m. birželio iki 2009 m. lapkričio atsakovui ir trečiajam asmeniui                     J. Š. tenkančio nekilnojamojo turto dalies (68/100) vertė padidėjo 180 000 Lt, nes per šį laikotarpį pastatytas namo priestatas ir garažas su ūkinėmis patalpomis, tvora, vartai, kiemas išgrįstas trinkelėmis, atlikti vidaus ir išorės apdailos darbai, instaliuoti santechnikos, šildymo tinklai ir kt. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumento, kad turto vertintojas, nustatydamas, jog pagerinto turto vertė padidėjo 180 000 Lt, vertino ne tik atsakovui, bet ir trečiajam asmeniui              J. Š. priklausančias turto dalis, o atsakovui priklausanti turto dalis galėjo būti pagerinta 120 000 Lt, nurodė, kad atsakovas neįvertino to, jog garažas, kurio vertė apie 25 000 Lt, yra atsakovo nuosavybė, nes pagal naudojimosi pastatais tvarkos nustatymą visas ūkinis pastatas 2I1p priklauso atsakovui ir jo vietoje buvo pastatytas naujas garažas. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo laikotarpiu atsakovo turto vertė išaugo 145 000 Lt, o pusė jos yra daugiau kaip 70 000 Lt. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo argumentai, jog visas jo asmeninis turtas buvo pagerintas iš jo nuo 2000 m. turimų lėšų (50 000 Lt deklaruotų ne banko sąskaitoje turimų lėšų ir 42 000 Lt kredito), nepagrįsti įrodymais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovės tėvai patvirtino, kad davė jai apie 80 000 Lt tam, kad ieškovė su šeima įsirengtų gyvenamąjį namą; tai patvirtina išrašai iš jų banko sąskaitų namo remonto laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 42 000 Lt kreditas iš banko buvo suteiktas abiem sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams ir buvo grąžinamas gyvenant santuokoje bei tvarkant bendrą ūkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad daug darbų jis atliko savarankiškai, nereiškia, jog ieškovė prie jų neprisidėjo, nes ji atlikdavo namų ruošos darbus, augino vaikus. Teisėjų kolegija nurodė, kad abi šalys santuokos metu dirbo ir gaudavo pajamų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė neprisidėjo savo lėšomis prie turto pagerinimo ir kitų šeimos išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prisidėjimas prie atsakovo turto pagerinimo nesudaro pagrindo pripažinti šį bendrąja jungtine nuosavybes, bet yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus byloje, nerinko reikalingų įrodymų, savo iniciatyva neapklausė liudytojo, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje pateiktais duomenimis, kuriuos pateikė ieškovė, nes atsakovas savo prieštaravimams pagrįsti jų nepateikė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad daugiau turinčių įrodomosios informacijos duomenų iš kitų įrodymų šaltinių byloje nesurinkta. Atsižvelgdama į byloje atliktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus bei įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas CPK 178, 185, 376 straipsniuose išdėstytų įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas B. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartį, kuria palikta nepakeista Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 16 d. sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir kompensacijos už atsakovo asmeninio turto pagerinimą ieškovei priteisimo, bei grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl kompensacijos priteisimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad nėra įstatyme nustatytų pagrindų pripažinti, jog ieškovė iš esmės prisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto pagerinimo, tačiau nemotyvuotai spręsdami, kad ieškovei iš atsakovo priteistina kompensacija, pažeidė CK 3.90, 3.89 straipsnius, CPK 263 straipsnį, 268 straipsnio 4 dalies, 270 straipsnio 4 dalies normas, nukrypo nuo šiais klausimais formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010, pateiktais išaiškinimais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šioje nutartyje konstatuota, jog teismai nenustatė vienos šalies (atsakovo) materialaus indėlio ir prisidėjimo darbu prie kitos šalies (ieškovės) namo pagerinimo ir todėl grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, įpareigojo atsakovą pateikti teismui detalų namo pagerinimo išlaidų apskaičiavimą, taip pat papildomus įrodymus, patvirtinančius šių dydį. Atsakovo nuomone, taip buvo užtikrinta abiejų šalių teisė žinoti apie alternatyvų teismo iniciatyva taikomą vienos šalių teisių gynybos būdą (kompensacijos priteisimą), taip pat pateikti argumentus ir atsikirtimus dėl kompensacijos už neesminius kito sutuoktinio turto pagerinimus priteisimo. Nagrinėjamoje byloje ši kasatoriaus teisė neužtikrinta. Kasatorius neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų dėl kompensacijos ieškovei priteisimo, o teismai, spręsdami, kad ieškovei priteistina 70 000 Lt kompensacija, nenurodė motyvų dėl jos dydžio. Bylą nagrinėję teismai nepareikalavo iš ieškovės pateikti detalaus gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, priestato, kiemo statinių pagerinimo išlaidų apskaičiavimo ir nurodyti konkretų ieškovės indėlį. Be to, kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai neįvertino to, kad tuo laikotarpiu, kai ieškovė gyveno kasatoriaus namuose ir nemokamai naudojosi jo turtu, ieškovė turėjo atlikti einamąjį namo remontą, kuris nevertintinas kaip turto pagerinimas CK 3.90 straipsnio prasme ir jo išlaidos ieškovei neatlygintinos.

2. Dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 177 straipsnio 1, 3 dalių, 185 straipsnio, 376 straipsnio 4 dalies normas, civilinio proceso principus (CPK 6, 12, 13, 17 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai ne tik nenustatė, kokiu pagrindu (dėl kokių, kada ir kokios vertės atliktų ginčo turto pagerinimų) ieškovei priteistina 70 000 Lt kompensacija, bet ir vertino kaip įrodymus aplinkybes, kurios pagal įstatymą turėjo būti patvirtintos tik tam tikromis ir negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis), t. y. ieškovė nurodė, kad dalis ginčo turto pagerinimų atlikta panaudojant jos uždarbio ir iš tėvų gautas lėšas, tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad santuokos metu ieškovės uždarbis buvo bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl, kasatoriaus nuomone, panaudojus šias lėšas, ieškovei negali būti priteisiama kompensacija, o aplinkybės, kad dideles sumas davė ieškovės tėvai, nepatvirtintos jokiais įrodymais. Kasatorius pažymėjo, kad kai dovanojimo sandorio vertė yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, sandoris turi būti sudaromas raštu, priešingu atveju jis yra niekinis ir negalioja (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80, 6.469 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į tai, rėmėsi tokiais ieškovės argumentais ir grindė jais skundžiamus sprendimus. Be to, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai priteisė ieškovei kompensaciją ne tik už kasatoriaus, bet ir trečiojo asmens            J. Š. turto pagerinimą. Ta aplinkybė, kad 2004 m. birželio mėn.–2009 m. lapkričio mėn. pagerintos ne 36/100 kasatoriui priklausančios gyvenamojo namo dalys, o 68/100 dalys, kurios bendrai priklauso atsakovui ir jo motinai, trečiajam asmeniui J. Š., konstatuota byloje pateiktoje turto vertinimo išvadoje. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad kasatorius neturi kompensuoti trečiajam asmeniui J. Š. atliktų pagerinimų vertės, tačiau rezoliucinėje dalyje į tai neatsižvelgė ir priteisė ieškovei kompensaciją už visam – tiek kasatoriaus, tiek trečiojo asmens – turtui atliktus pagerinimus. CPK 383 straipsnyje nustatytas draudimas santuokos nutraukimo byloje šalims kelti kitus reikalavimus, išskyrus nurodytus 385 straipsnyje. Kasatoriaus nuomone, šiame straipsnyje nėra įtvirtintos šalių teisės ir galimybės santuokos nutraukimo byloje pareikšti reikalavimą atlyginti už tretiesiems asmenims padarytus turto pagerinimus, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo kompensaciją už trečiajam asmeniui J. Š. atliktus turto pagerinimus. Toks reikalavimas gali būti reiškiamas CK ketvirtosios ir šeštosios knygų nustatyta tvarka.

Kasatoriaus įsitikinimu, teismas, pasinaudodamas CK 376 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe taikyti alternatyvų teisių gynybos būdą ir apie tai neįspėdamas kasatoriaus, pažeidė šią normą ir civilinio proceso principus, šis pažeidimas yra esminis ir negali būti ištaisytas, todėl byla turėtų būti grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

3. Dėl sutuoktinio kaltės. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl sutuoktinių kaltės, netinkamai aiškino ir taikė CK 3.27 straipsnį, 3.60 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinio kaltės prezumpciją, nevisapusiškai tyrė su šiuo klausimu susijusias faktines bylos aplinkybes (CPK 177, 185 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, teismai analizavo tik jo elgesį ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovė paliko kasatorių ir išėjo gyventi kitur, todėl iširo šeima. Kasatoriaus kaltės prezumpcija nenustatyta, todėl teismai neturėjo pagrindo remtis tik ieškovės paaiškinimais ir jos tėvų parodymais; bylos nagrinėjimo metu kasatorius neigė smurtavęs ir girtavęs, toks elgesys nesuderinamas su kasatoriaus, kaip policijos pareigūno, pareigomis. Kasatoriaus teigimu, ieškovė, palikusi kasatorių, pažeidė CK 3.27 straipsnyje nustatytas lojalumo ir sutuoktinio paramos pareigas, todėl teismai turėjo pripažinti jos kaltę.

4. Dėl vaikams priteisto išlaikymo dydžio. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, priteisdami iš jo išlaikymą nepilnamečiams vaikams, pažeidė CK 3.192 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis turi būti proporcingas ne tik jų poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas. Kasatoriaus teigimu, priteistas išlaikymas yra per didelis, kasatorius neturi galimybių jį teikti.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo J. Š. prašo jį tenkinti kasaciniame skunde nurodytais motyvais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė O. Š. prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl atsakovo kaltės. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas dėl santuokos nutraukimo pripažino kasatoriaus kaltę, nes nustatė faktus, kurie įrodo netinkamą jo elgesį šeimoje, nulėmusį ieškovės apsisprendimą gyventi atskirai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, įvertinęs byloje surinktus įrodymus (duomenis iš policijos, liudytojų parodymus ir ieškovės paaiškinimus), atmetė kasatoriaus argumentus dėl to, kad kalta ieškovė, nes kasatorius nepateikė jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Bylą nagrinėję teismai analizavo ieškovės sprendimo gyventi atskirai priežastis ir nustatė, kad ji buvo nusivylusi gyvenimu šeimoje, kasatoriaus elgesiu, t. y. šios buvo objektyvios.

2. Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo. Kasatorius, pasisakydamas dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, nurodo tik tuos argumentus, kurie susiję su kasatoriaus interesais, tačiau įstatyme yra įtvirtintas vaikų teisių prioritetas, todėl, ieškovės nuomone, pirmiausia turi būti užtikrintas jų išlaikymas. Spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio teismas įvertino ne tik kasatoriaus pajamas (nuo 1735 Lt iki 1858 Lt per mėnesį), bet ir tai, kad jis turi nekilnojamojo bei kito brangaus turto. Dėl to, ieškovės nuomone, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorius turi galimybę teikti vaikams didesnį nei jo nurodytą išlaikymą (po 330 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamų periodinių išmokų).

3. Dėl ieškovės teisės į kompensaciją. Pirma, byloje pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad turto vertės padidėjimą 180 000 Lt lėmė gyvenamojo namo rekonstrukcija ir garažo statyba laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m., t. y. šalių santuokos metu. Kaip nurodo ir kasatorius, po santuokos sudarymo visos šeimos pajamos yra bendros, kaip ir įsigytas turtas. Tai, ieškovės nuomone, reiškia, kad įrodžius, jog gyvenamojo namo pagerinimai atlikti santuokos metu, laikoma įrodyta, kad ieškovė prie to prisidėjo. Be to, ieškovė byloje pateikė banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, kad santuokos metu jai buvo pervesta apie 150 000 Lt darbo užmokesčio, autorinio atlyginimo, doktoranto stipendijos, t. y. įvairių rūšių pajamų, kurios buvo naudojamos šeimos poreikiams. Antra, kasatorius turto pagerinimą asmeninėmis lėšomis įrodinėja 2002 m. pajamų deklaracija, kurioje nurodyta, kad jis turėjo 50 000 Lt santaupų. Tačiau byloje nustatyta, kad didžioji gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų dalis atlikta šalims sudarius santuoką ir atliktų darbo vertė yra daug didesnė nei kasatoriaus ar trečiojo asmens turėtos asmeninės lėšos. Dėl to, ieškovės nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad ginčo turtas buvo pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis. Be to, ieškovė pažymėjo, kad turtas buvo gerinamas ir naudojant banko šalims suteiktas paskolas. Trečia, byloje pateikta įrodymų, kad iki santuokos sudarymo kasatorius pradėjo rekonstruoti gyvenamąjį namą, o kiti bendraturčiai tik davė sutikimus atitinkamiems pertvarkymams. Rekonstruotoje namo dalyje gyveno tiek kasatorius su šeima, tiek jo motina – trečiasis asmuo J. Š., todėl, ieškovės teigimu, neįmanoma atskirti atliktų pagerinimų vertės konkrečioms bendraturčių dalimis. Ketvirta, rekonstrukcijos metu atlikti pakeitimai (padidėjęs namo plotas, pastatytas garažas) neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, atitinkamai nebuvo iš naujo apskaičiuotos ir įregistruotos kasatoriui bei jo motinai priklausančio turto dalys. Dėl to, ieškovės teigimu, teismas pagrįstai rėmėsi bendra pagerinimų verte. Ieškovės nuomone, kadangi trečiasis asmuo J. Š. sutikimą dėl jos dalies rekonstrukcijos davė kasatoriui (iki santuokos sudarymo), tai tik jis gali reikalauti iš J. Š. kompensacijos už jai tenkančios dalies pagerinimą. Penkta, ieškovė reikalavo priteisti kompensaciją, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jis nebuvo apie tokį teisių gynybos būdą informuotas ir negalėjo pateikti atsikirtimų, be to, juos pateikė, įrodinėdamas, jog ieškovė neprisidėjo prie namo rekonstrukcijos ir garažo statybos. Kasacinio skundo argumentai, kad ieškovė turėjo pateikti teismui detalų lėšų apskaičiavimą ir pagrindimą bei kiek jų panaudojo šeimos būstui įrengti, nepagrįsti imperatyviosiomis normomis. Šiuo atveju kompensacijos dydžio įrodymu buvo sukurto turto (pagerinimų) vertė ir ji buvo nustatyta leistinais įrodymais, kurių kasatorius nenuginčijo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinio kaltės nustatymo

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Pagrindinės sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikalaudama nutraukti šalių santuoką, kasatoriaus kaltę įrodinėjo pateikdama savo paaiškinimus (kad kasatoriaus dažnai nebūdavo namuose, su šeima jis praleisdavo mažai laiko, buvo nekantrus ir agresyvus, yra panaudojęs smurtą prieš ieškovę ir žeminęs ją prieš vaikus ir pan.) ir liudytojų parodymais, kurie ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtino. Byloje taip pat yra duomenų, kad ieškovė dėl kasatoriaus agresyvaus elgesio yra kvietusi į namus policijos pareigūnus, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog sutuoktinis taip pat yra policijos pareigūnas ir nenorėdama kenkti jo profesinei reputacijai, jokių tolesnių teisinių veiksmų nesiėmė. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, tačiau, jo nuomone, šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji išėjo iš namų gyventi kitur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes ieškovės apsisprendimas gyventi su dviem mažamečiais vaikais atskirai buvo nulemtas ne subjektyviomis priežastimis paremto nenoro gyventi kartu, bet pirmiau aptarto kasatoriaus elgesio, dėl kurio ieškovė, gyvendama šeimoje, nesijautė saugi nei fizine, nei psichologine prasmėmis, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad tai, jog ieškovė išėjo gyventi kitur, nepatvirtina jos kaltės dėl santuokos iširimo.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių santuoka iširo dėl kasatoriaus kaltės, todėl kasacinio skundo argumentai dėl to, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl išlaikymo dydžio

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą.

Pasisakydamas dėl kriterijų išlaikymo dydžiui nustatyti, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris nepažeistų tėvų turtinės padėties ir nepilnamečių vaikų poreikių, kurie teismų praktikoje apibūdinami ne tik kaip bendrieji, bet ir individualūs, atspindintys konkretaus vaiko raidos ir ugdymo specifiką bei tarnaujantys šiems tikslams, proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-278/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tėvo (motinos) turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. v. L. D., bylos Nr. 3K-3-1017/2003; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004). Dėl tėvų turtinės padėties, kaip vieno iš kriterijų išlaikymo dydžiui nustatyti, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, vertinant turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, reikėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Svarbu nustatyti ir tai, ar toks asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės  24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. P. K., bylos Nr. 3K-3-491/2011).

Spręsdami priteistino iš kasatoriaus išlaikymo jo mažamečiams vaikams dydžio nustatymo klausimą, bylą nagrinėję teismai analizavo byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovės ir kasatoriaus turtinę padėtį, vaikų poreikius, t. y. vadovavosi pirmiau nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje reikšmingais pripažintais kriterijais. Išanalizavę vaikų poreikius, teismai sprendė, kad kiekvieno vaiko išlaikymui per mėnesį reikia 660 Lt. Atsižvelgdami į tai, kad tiek ieškovė, tiek kasatorius nuolat gauna pajamų, kasatorius, be kita ko, turi brangaus nekilnojamojo turto, teismai sprendė, jog išlaikymą vaikams šalys turi teikti lygiomis dalimis. Kasatoriaus teigimu, jam tenkanti išlaikymo dalis yra per didelė, jis neturi finansinių galimybių šią teikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasatorius nustatytą išlaikymo dydį ginčija, tačiau nenurodo tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog jis yra neproporcingas kasatoriaus turtinei padėčiai, t. y. toks, kurį kasatoriui teikiant, nebūtų patenkinami jo paties poreikiai, taip pat būtų iš esmės suvaržytos kasatoriaus galimybės vykdyti skolinius įsipareigojimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu kasatoriaus atstovas nurodė, kad kasatorius galėtų teikti kiekvienam vaikui       300 Lt išlaikymą kas mėnesį, t. y. priteistas išlaikymas yra nedaug didesnis. Teisėjų kolegijos vertinimu, be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovei, su kuria gyvena mažamečiai vaikai, tenka pareiga ne tik skirti jiems per mėnesį nustatytą lėšų dalį, bet ir pasirūpinti jų kasdienių poreikių tenkinimu (skalbti, gaminti valgyti, padėti atlikti ugdymo įstaigų skirtas užduotis ir pan.), todėl didesnės finansinės išlaikymo dalies jai nustatymas reikštų neproporcingą šalių teisių ir pareigų, susijusių su vaikų išlaikymu, paskirstymą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos      2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010). Priteistas išlaikymo dydis yra mažesnis, todėl, atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad jis neproporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė išlaikymo dydžio parinkimą lemiančius kriterijus, išlaikymas nustatytas, atsižvelgus į reikšmingas bylos aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad teismai pažeidė išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuojančias teisės normas (CK 3.192 straipsnis).

Dėl pareigos pateikti įrodymus ir įrodinėjimo specifikos, kai sprendžiamas kompensacijos vienam sutuoktiniui už kito sutuoktinio asmeninio turto pagerinimą priteisimo klausimas

Pagal CK 3.90 straipsnį turtas, priklausantis vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai konstatuojama, kad po santuokos sudarymo buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-49/2008; kt.). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad pagal byloje pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog kasatoriui asmeninės nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis pripažintina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio nuostatomis. Tačiau teismai nustatė, kad gyvenamasis namas, kurio dalis priklauso kasatoriui asmeninės nuosavybės teise, šalių santuokos metu buvo pagerintas – pagal byloje pateiktą turto vertinimo išvadą namo vertė padidėjo 180 000 Lt – ir, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010, pateiktais išaiškinimais, priteisė ieškovei iš kasatoriaus 70 000 Lt kompensaciją.

Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasisakyta, kad sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis, statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią panaudotų asmeninių lėšų, statybinių medžiagų, darbo vertę. Taip yra atkuriama sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyra ir neleidžiama vienam jų praturtėti kito sąskaita. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad šia nutartimi buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir byla perduoti nagrinėti šiam teismui iš naujo, nes nebuvo pateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie sutuoktinio, kuriam priteistina kompensacija, materialinio indėlio ir prisidėjimo darbu prie kito sutuoktinio asmeninio turto pagerinimo vertę, t. y. kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie jos prisidėjimą asmeninėmis lėšomis ir darbu prie kasatoriui priklausančio turto pagerinimo, tačiau teismai jai vis tiek priteisė kompensaciją.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą plačiai pasisakyta dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras ,,Ojas”, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio  22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriasu teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB ,,Y. W. Technologies Lietuva”, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tyrė byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius tiek ieškovės, tiek kasatoriaus turėtas finansines, darbo ir kt. galimybes prisidėti prie ginčo turto pagerinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog kompensacijos priteisimo klausimas svarstytas formaliai, neįsigilinus ir neįvertinus reikšmingų byloje aplinkybių. Byloje teismų nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek kasatorius yra darbingi asmenys ir abu santuokos metu gaudavo pajamų, gyvenamajam namui pagerinti skolinosi lėšų iš banko ir kartu vykdė įsipareigojimus, susijusius su jos grąžinimu; remdamiesi ieškovės ir jos tėvų paaiškinimais, teismai nustatė, kad ir jie prisidėjo prie ginčo turto pagerinimo, dovanodami ieškovei lėšų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju yra sprendžiamas iš šeimos teisinių santykių kilęs turtinis ginčas. Paprastai sutuoktinių bendro gyvenimo metu turtas, ypač jeigu tai yra šeimos gyvenamoji vieta, nepriklausomai nuo to, kam jis priklauso nuosavybės teise, yra gerinamas nesudarant specialių susitarimų dėl tam skiriamų lėšų dalies (išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai sudaro sutartis dėl turto pasidalijimo (vedybų ar povedybines)), taip pat nerenkama atliktų pagerinimų vertę patvirtinančių įrodymų, nes šeimos, kaip tokios, tikslai yra bendri. Šis aiškinimas taikytinas, be kita ko, ir tada, kai šeimai lėšų skiria vieno iš sutuoktinių tėvai. Net ir tuo atveju, jeigu sutuoktinis fiziškai neprisideda prie konkretaus turto gerinimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitas šeimos pareigas, pvz., prižiūri vaikus, laikytina, jog jis prisideda savo darbu, nes sudaro sąlygas kitam sutuoktiniui rūpintis jo asmeninio turto gerinimu. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl kompensacijos vienam sutuoktiniui už kito sutuoktinio asmeninio turto pagerinimą priteisimo, reikšmingomis pripažintinos visos sutuoktinio nurodomos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurie sudaro pagrindą spręsti apie jo prisidėjimą prie kito sutuoktinio asmeninio turto pagerinimo. Konstatavimas, kad kompensacija vienam sutuoktiniui už kito sutuoktinio asmeninio turto pagerinimus gali būti priteisiama tik tuo atveju, kai sutuoktinis, prašantis priteisti kompensaciją, nurodo tikslią lėšų sumą ar konkrečius atliktus su ginčo turtu susijusius darbus bei pateikia tai patvirtinančius įrodymus, prieštarautų šeimos kaip bendrų tikslų siekiančio darinio esmei, logikos dėsniams, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje teismų nustatytų reikšmingų aplinkybių visuma sudarė pagrindą jiems spręsti, kad ieškovė santuokos su kasatoriumi metu prisidėjo prie ginčo turto pagerinimo, todėl jai priteista kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada atitinka pirmiau aptartas įrodymų pateikimo ir vertinimo, sprendžiant sutuoktinių turtinius ginčus, nuostatas.

Šiuo atveju kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad ieškovė, gyvendama name, kurio dalis jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, turėjo atlikti einamąjį remontą, tačiau teismai to neįvertino, apskaičiuodami ieškovei kompensaciją, vertintina kaip nepagrįsta, nes kasatoriui priklausančia gyvenamojo namo dalimi naudojosi (joje gyveno) ne tik ieškovė, bet ir kasatorius bei jų vaikai, t. y. einamojo remonto šeimos gyvenamajai patalpai darymas buvo bendra sutuoktinių, ne vienai ieškovei tenkanti pareiga.

Teismų byloje nustatyta, kad turto vertinimo, kuris atliktas atsižvelgiant į 2004 m. birželio 22 d. užfiksuotą turto būklę, siekiant gauti paskolą iš banko, ir turto būklę 2009 m. gruodžio                 3 d., išvadoje nurodyta ginčo namo dalių, priklausančių tiek kasatoriui, tiek jo motinai                            J. Š., pagerinimų vertė, kuri, minėta, yra 180 000 Lt. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, priteisdami ieškovei kompensaciją, neatsižvelgė į tai, kad pagerinta ir jo motinai priklausanti namo dalis, už kurią jis neturi pareigos mokėti kompensacijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo kasatorius, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio, nustatė, jog turto vertinimo išvadoje yra nurodyta bendra kasatoriaus ir J. Š. turto dalims atliktų pagerinimų vertė, taip pat kad kasatoriui tenkančiai turto daliai buvo atlikta pagerinimų už 140 000 Lt, todėl priteisė ieškovei 70 000 Lt kompensaciją. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad kompensacija ieškovei apskaičiuota, neatsižvelgiant į kasatoriaus motinai J. Š. nuosavybės teise priklausančiai turto daliai atliktų pagerinimų vertę.

Kasatorius kasaciniame skunde, be kita ko, remiasi tuo, kad teismui savo iniciatyva (to nereikalaujant ieškinyje) nusprendus priteisti ieškovei kompensaciją už kasatoriaus asmeninio turto pagerinimą, jis neturėjo galimybės pateikti argumentų ir atsikirtimų dėl šios priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti kompensaciją už ieškovei tenkančią turto dalį, t. y. ieškovė įrodinėjo, jog ji prie ginčo turto pagerinimo prisidėjo tiek, kad šis turtas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe. Kasatorius apie tokį ieškovės reikalavimą žinojo ir teikė įrodymus, jo nuomone, patvirtinančius, kad nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Teismams nusprendus, kad ieškovės prisidėjimas prie ginčo turto nėra esminis, t. y. nesudarantis pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąją jungtine nuosavybe, jai priteista kompensacija tik už atliktus pagerinimus, t. y. iš esmės tenkinta mažesnė ieškovės reikalavimo dalis. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad jis neturėjo galimybės gintis nuo reikalavimo priteisti kompensaciją už jo turtui ieškovės atliktus pagerinimus, pateikdamas savo atsikirtimus ir juos pagrindžiančius įrodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjusių teismų išvados priimtos visapusiškai ir išsamiai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, jos tinkamai motyvuotos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos materialiosios (CK 3.90, 3.89 straipsniai) ir proceso teisės normos (CPK 6, 12, 13, 17, 178, 185, 263 straipsniai, 268 straipsnio 4 dalis, 270 straipsnio 4 dalis, 376 straipsnio 4 dalis, 383 straipsnis).

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teismų byloje nustatytomis aplinkybėmis ir byloje taikytinu teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovė prašo priteisti jai atsiliepimui į kasacinį skundą pateikti turėtų išlaidų atlyginimą.  Remiantis CK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Iš kartu su atsiliepimu pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovei kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatė A. Meškaitė; už atsiliepimo surašymą ieškovė jai sumokėjo 500 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą ir priteisti jai iš kasatoriaus 500 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 85,13 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei O. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500 (penkis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš atsakovo B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 85,13 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Juozas Šerkšnas