Administracinė byla Nr. TA-558-789/2023
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01335-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas), 24 300 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI), atlyginti, ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d.
3. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI kamerose jam teko per mažai gyvenamojo ploto, atėmus plotą, kurį užima sanitarinis mazgas. Vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą Gyvenamojo ploto vienam kaliniui kalėjimo įstaigose CPT standartais Nr. CPT/Inf(2015) 44 (toliau – ir Standartai), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pareiškėjas nurodė, kad sąlygos, kuriose pareiškėjas buvo laikomos, nebuvo orios, nes kamerose trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas nebuvo pakankamas.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir ventiliacija. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, natūralios apšvietos koeficientas turėjo siekti ne mažiau kaip 1,5 proc. Tačiau Seimo kontrolieriaus 2019 m. spalio 21 d. ataskaitoje Nr. NKP-2019/1-1 nustatyta, jog Šiaulių TI natūralios apšvietos koeficientas siekia nuo 0,08 proc. iki 0,48 proc.
5. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo unitazų, sanitariniai mazgai neatitverti nuo likusio kameros ploto, o atskirti tik sienele, vietoje durų naudojant plėvelę. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo jaučiamas blogas kvapas, nėra užtikrinamas pareiškėjo privatumas nuo kitų kameroje esančių asmenų, taip pat nuo pareigūnų.
6. Pareiškėjui dušu buvo leidžiama naudotis tik vieną kartą per savaitę, skiriant tik 15 minučių nusiprausti, tokia trukmė buvo nepakankama. Pareiškėjas buvo vedamas į dušą kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu.
7. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI jis buvo diskriminuojamas, nes vienodos teisinės padėties asmenims buvo sudarytos skirtingos sąlygos, t. y. rūkantys asmenys galėjo būti pasivaikščiojimo kiemelyje tik 1 val., o nerūkantys asmenys – 2 val. Kiemelis buvo atskiras 3 m aukščio sienomis, jame nebuvo jokių poilsiui skirtų priemonių (suoliukų), sporto įrangos, dėl to pareiškėjas negalėjo pailsėti ir fiziškai išsikrauti.
8. Pareiškėjas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu nevyko jokios socialinė reabilitacijos programos, nebuvo sudarytas aiškus pareiškėjo individualus socialinės reabilitacijos planas, dėl to pareiškėjas buvo socialiai izoliuotas. Šiaulių TI nevyko jokie renginiai, susitikimai.
9. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI telefonai buvo įrengti be kabinų, jie buvo koridoriuose šalia pareigūnų ir kitų kamerų, todėl pareiškėjo pokalbiai buvo girdimi, dėl to pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos bendrauti su artimaisiais bei su advokatu privačiomis temomis. Telefonų kiekis buvo nepakankamas, dėl to pareiškėjas negalėjo pasinaudoti telefonu norimu laiku, bendravimas apskritai prarasdavo prasmę.
10. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo sudarymo sąlygos ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, nes pareiškėjas neturėjo televizoriaus, kamerose nebuvo įrengtas radijo taškas, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skaityti norimą literatūrą, o jam išduodami laikraščiai buvo 2–3 savaičių senumo, dažniausiai pareiškėjas apskritai negaudavo laikraščių ir kitokio pobūdžio spaudos. Pareiškėjui nebuvo suteikta neribota prieiga prie internetinių resursų (socialinių tinklų, elektroninio pašto ir pan.).
11. Dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamomis jo kalinimo sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, socialinę izoliaciją.
12. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
13. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,66 kv. m iki 22,00 kv. m. Kadangi minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose nevertinamas. Šiaulių TI stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus remontuoja kameras, atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos ir kt.). Tardymo izoliatorių teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, juose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Ant Šiaulių TI pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Kiemelių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 m2 iki 22,44 m2. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.
II.
14. Vilniaus Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu patenkino pareiškėjo V. Š. skundą iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 28 d., taip pat dėl sąlygų, susijusių su dušo įrengimu ir naudojimosi jais sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis pasivaikščiojimo kiemeliuose, socialine reabilitacija, naudojimusi telefonu, saviraiškos galimybėmis, laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui kamerose tekęs plotas ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 15, 16, 17 punktų, Departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 ir 13 punktų pažeidimų. Teismas konstatavo, jog Šiaulių TI pažeidė HN 134:2015 12 ir 39 punktų reikalavimus.
16. Teismas atmetė pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pažeidimų, susijusių su netinkamu sanitarinių mazgų įrengimu, karšto vandens tiekimu, pasivaikščiojimo trukme, kiemelių įrengimu, užimtumo organizavimu, naudojimusi dušu, telefonų aparatų įrengimu. Teismas įvertino pareiškėjo sveikatos istorijos įrašus ir padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu nėra įrašų, kad pareiškėjui buvo diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI.
17. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Tačiau teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą yra pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu, prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 24 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
19. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismo spendimas yra šališkas, nemotyvuotas ir neteisėtas, nes teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma, taip pat nesutiko su padarytomis išvadomis dėl naudojimosi dušu, dėl jo teisės į naujos ir aktualios informacijos gavimą, dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl apšvietimo normos kamerose pažeidimo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad natūralus apšvietimas buvo kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
20. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog Šiaulių TI pastatai yra seni, nepaneigia aplinkybių, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kurios neužtikrino jo orumo.
IV.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
22. LVAT konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d., tačiau pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už trumpesnį laikotarpį, t. y. nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
23. LVAT nustatė, kad pareiškėjas skunde aiškiai išdėstė konkrečius argumentus dėl aplinkybių dėl natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo, dėl privatumo naudojantis dušu, diskriminacijos, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, individualaus socialinės reabilitacijos plano neparengimo, neįrengto radijo taško, nesuteiktos neribotos prieigos prie internetinių resursų, tačiau dėl jų pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nenagrinėjo.
24. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatlikęs visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais pareiškėjas grindė skundo pagrindinį reikalavimą, vertinimo ir nepateikęs dėl to motyvuotų išvadų, todėl grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
V.
25. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai, pakartotinai išnagrinėję bylą, 2023 m. balandžio 27 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 24 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
26. Teismas nustatė, jog pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 28 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m.), Nr. 100 (plotas 20,14 kv. m.), Nr. 3 (plotas 6,83 kv. m.), Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m.), bei padarė išvadą, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų gyvenamojoje kameroje, nėra nurodyta, kad, apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Vadovaudamasis EŽTT praktika, teismas nurodė, kad net atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad būtų akivaizdžiai ribojama galimybė normaliai judėti kameroje.
27. Teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo (klozeto neįrengimo). Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,82 m (kamera Nr. 3) iki 2,33 m (kamera Nr. 44), bei į tai, jog pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, prieštaringi, darė išvadą, jog neįrodyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą šiuo aspektu buvo pažeista.
28. Teismas pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, o sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, todėl natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus. Kadangi pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje nenustatyti.
29. Teismas, spręsdamas dėl skundo argumentų, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir ventiliacija, langai maži ir su grotomis, įvertino Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, taip pat Nacionalinės visuomenės sveikatos centro (toliau – ir NVSC) patikrinimų aktus, aplinkybę, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams) nesikreipė į Šiaulių TI administraciją, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 44, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
30. Teismas, vertindamas aplinkybes, kad pareiškėjui nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, nevyko jokia socialinė reabilitacija, nurodė, jog šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, pareiškėjas nedetalizavo nurodytų aplinkybių, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp šių nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos, todėl nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Atsakovas atsiliepime ir pažymoje nurodė, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) organizuojamas užimtumas. Šias aplinkybes patvirtina suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių dėl pareiškėjo socialinės reabilitacijos, užimtumo organizavimo, todėl atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.
31. Teismas, spręsdamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo, įvertino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ reglamentuotas laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, ir, atsižvelgdamas į tai, jog šiose normose nėra numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemelyje turi būti įrengti suoliukai ar sportinė įranga, konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl inventoriaus trūkumo pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatyti.
32. Teismas, vertindamas pareiškėjo pasivaikščiojimų gryname ore trukmę, įvertino Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. I/01-130 bei 2020 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1-179 reglamentuotą suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo tvarką ir trukmę, ir pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad Šiaulių TI direktoriaus įsakymai dėl pasivaikščiojimo trukmės nebuvo vykdomi, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali pasivaikščiojimo trukmė, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl diskriminavimo (kad rūkantieji turėjo galimybę pasivaikščioti tik 1 valandą, o nerūkantieji galėjo pasivaikščioti 2 val. per dieną) deklaratyvūs, abstraktūs. Papildomo pasivaikščiojimo laiko suteikimas nerūkantiems asmenims nelaikytinas pareiškėjo diskriminavimu.
33. Teismas, vertindamas aplinkybę, jog pareiškėjas galėjo naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, įvertino Higienos normos HN 134:2015 nuostatas ir pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atmetė šiuos pareiškėjo teiginius.
34. Teismas, pasisakydamas dėl privatumo duše užtikrinimo, nurodė, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kaip dušais besinaudojantys asmenys turi būti izoliuojami vienas nuo kito, o atitvėrimas pertvaromis laikytinas pakankamu privatumo užtikrinimu, todėl atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje.
35. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog buvo pažeistos jo teisės naudotis telefonu, nes Šiaulių TI telefonų įrengimas ir skaičius neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą ir teisinę pagalbą, atsižvelgė į Šiaulių TI pateiktą pažymą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė su prašymais skambinti taksofonu, ir atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.
36. Teismas, vertindamas pareiškėjo saviraiškos ir savišvietos laisvės pažeidimus, nurodė, kad šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Teismas, įvertinęs Eksploatavimo taisyklių nuostatas, konstatavo, kad teisės aktai Šiaulių TI numatė radijo taško įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl radijo taško nebuvimo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos įkalinimo įstaigoms suteikti suimtiesiems (nuteistiesiems) neribotą interneto prieigą, atitinkamai tokia teisė nenustatyta ir suimtiesiems (nuteistiesiems). Teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1/01-27 patvirtintas „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarkos aprašas“ nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Šiaulių TI, naudojimosi riboto interneto prieiga tvarką bei šių asmenų elgesio taisykles naudojimosi riboto interneto prieiga metu. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl saviraiškos bei kitų kalinimo sąlygų, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga, bibliotekos paslaugomis, kitaip realizuoti savo saviraiškos laisvę. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl saviraiškos laisvės pažeidimo.
37. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.
38. Teismas darė išvadą, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau pažeidimas nebuvo intensyvus. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
39. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 44, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų), konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais, jie neprilygo draudžiamam elgesiui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą.
VI.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 24 300 Eur neturtinę žalą, nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:
40.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio minimalaus proto kamerose, įvertino tik kamerų Nr. 27, Nr. 100, Nr. 3 ir Nr. 44 plotą, tačiau nevertino kamerų Nr. 7, 58, 67, 89, 92 ploto, nors teismai ankstesnėse bylose yra konstatavę minimalaus ploto normos pažeidimus kamerose Nr. 7 ir 89. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 4 kv. m ploto bei buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
40.2. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo užtikrinimo, susijusio su sanitarinio mazgo įrengimu, teigia, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis neužtikrina privatumo, nes nesulaiko sklindančių garsų, kvapų.
40.3. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir ventiliacija, tai patvirtinta NVSC aktuose, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino pateiktų įrodymų.
40.4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo skundo teiginiai dėl socialinės reabilitacijos užsiėmimų yra abstraktūs, nenurodytos dėl to kilusios neigiamos pasekmės, bei pabrėžia, kad jam nebuvo sudarytos reabilitacijos programos, nebuvo siūloma jokia veikla.
40.5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimų kiemelyje trukmės, taip pat su išvadomis, jog pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nebuvo pažeistas, bei išvadomis dėl naudojimosi dušu trukmės ir dažnumo.
40.6. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo aplinkybių dėl naudojimosi telefonu, dėl kamerų aprūpinimo televizoriais, todėl nepagrįstai nenustatė, jog pareiškėjo teisė į savišvietą, į saviraiškos laisvę buvo pažeista.
40.7. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ir pažymi, jog jam nebuvo sudaromos galimybės teikti skundus, kadangi nebuvo teikiama visa reikiama informacija apie kalinimo sąlygų standartus ir kt.
40.8. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-39-1188/2023, pažymi, kad Šiaulių TI ne kartą yra konstatuoti įvairūs higienos normų pažeidimai, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai.
40.9. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintos Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nustatytos sąlygos, todėl jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
41. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo atmesti jį, nurodo šiuos argumentus:
41.1. Administracinėje byloje turimi rašytiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais. Apeliaciniame skunde minimi paaiškinimai yra bendro bei deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais.
41.2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mąstą, jo trukmę ir intensyvumą, pagrįstai konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiama elgesiui.
41.3. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, jis visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VII.
42. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d., priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
43. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo antrą kartą, teigdamas, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d. buvo pažeista jo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir ventiliacija, sanitariniai mazgai neatitverti nuo likusio kameros ploto, jam buvo leista naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neužtikrino orių kalinimo sąlygų, nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, nevyko socialinė reabilitacija, telefonų įrengimas ir skaičius neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą ir teisinę pagalbą, neužtikrinta pareiškėjo saviraiškos laisvė (nebuvo televizoriaus, radijo taško, knygų, aktualios spaudos, neribotos prieigos prie internetinių resursų).
44. Byloje nustatyta, kad Regionų apygardos administraciniame teismo Šiaulių rūmuose buvo nagrinėta administracinė byla Nr. I1-8635-257/2020 pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pareiškėjas skundėsi netinkamomis kalinimo sąlygomis (gyvenamojo ploto norma, kamerų įrengimo ir higienos būkle, sanitarinio mazgo įrengimu, asmens ir daiktų apžiūra) laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. Regionų apygardos administracinis teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu (įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 8 d.) patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. (ginčo laikotarpiu). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų dėl gyvenamojo ploto normos, kamerų įrengimo ir higienos būklės, sanitarinio mazgo įrengimo laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, dėl kurio atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
46. Pirmiausia pažymėtina, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus. To siekdamas, administracinis teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimų peržiūrėjimo paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes būtent pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini.
47. Dėl pareiškėjo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjas negrindžia minėtų argumentų ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje H. prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje I. prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).
48. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, jo tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.
49. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo nurodytus nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo trukmės, kiemelių įrengimo, telefonų įrengimo ir naudojimosi jais, naudojimosi internetiniais resursais, radijo taško kamerose įrengimo, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl minėtų pareiškėjo reikalavimų.
50. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl pareiškėjui tekusio minimalaus kameros ploto, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad, vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma (3,6 kv. m), nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023).
51. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kamerų Nr. 7, 58, 67, 89, 92 ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai dėl minimalaus ploto minėtose kamerose užtikrinimo laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020m. rugsėjo 14 d. jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I1-8635-257/2020.
52. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kai sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o, nesant durų, uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą, t. y. tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-284-556/2022; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1037-602/2022 ir kt.).
53. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateiktu vertinimu dėl natūralaus ar mechaninio vėdinimo, t. y. kad buvo sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus, ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sanitariniai mazgai kamerose Nr. 27, 100, 3 ir 44, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir durimis bei užuolaida), beveik visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo ne vienas (kameroje buvo nuo 2 iki 5 asmenų). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl iš sanitarinių mazgų sklindančių kvapų pareiškėjas galėjo patirti atitinkamus nepatogumus. Tokios pozicijos panašiais atvejais laikomasi ir vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-777-492/2021; 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-440-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-370-502/2023 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nenustatė, jog dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
54. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad NVSC yra pripažinęs netvarkingais kameroje Nr. 92 esančius apšvietimo įrenginius, teisėjų kolegija pažymi, jog kameroje Nr. 92 buvusios sąlygos, šios kameros atitikimas higienos normoms (be kita ko, ir apšvietimo reikalavimams) laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. jau buvo išnagrinėtas minėtoje administracinėje byloje Nr. I1-8635-257/2020, o pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 28 d.) nebuvo apgyvendintas minėtoje kameroje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pažeidimas dėl netinkamo apšvietimo buvo nustatytas tik kameroje Nr. 44. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, langai buvo netinkamo dydžio ar buvo kitų aplinkybių, lėmusių nepakankamą natūralų apšvietimą. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, jog 2019 m. Seimo kontrolierius 2019 m. spalio 21 d. ataskaitoje Nr. NKP-2019/1-1 konstatavo, kad Šiaulių TI nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, pažymėtina, jog ši ataskaita nėra pateikta į bylą, be to, iš Šiaulių TI pateiktos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI 2019–2020 m. buvo vykdomi gyvenamųjų patalpų remontai, be kita ko, buvo remontuojama elektros instaliacija, keičiami šviestuvai, taigi faktinė gyvenamųjų patalpų padėtis Šiaulių TI 2020 m. jau galėjo būti pasikeitusi, o byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (išskyrus kamerą Nr. 44), nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.
55. Dėl kitų ginčo laikotarpiu NVSC nustatytų higienos normų pažeidimų (NVSC 2020 m. rugsėjo 4 d. akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-2905 konstatuota, jog kameroje Nr. 100 matyti pelėsis, o tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad kameroje nebuvo tinkamos ventiliacijos) teisėjų kolegija pažymi, jog NVSC taip pat konstatavo, kad visose tikrintose kamerose (be kita ko, kameroje Nr. 100) buvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langą, ir nenustatė netinkamo vėdinimo pažeidimų.
56. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo argumentų dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu, teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių TI dušo patalpose yra įrengtos aukštos pertvaros, asmenys, kurie naudojasi dušu, nėra matomi kitų asmenų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis dušu.
57. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ginčo laikotarpiu nebuvo vykdoma pareiškėjo socialinė reabilitacija, nebuvo sudarytas individualus pareiškėjo socialinės reabilitacijos planas, teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (ginčui aktuali redakcija) 136 straipsnį, pataisos įstaigų administracijai pavesta organizuoti laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją. BVK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. BVK 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (BVK 137 str. 4 d.). Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą, kuris sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas kriminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą (BVK 1371 str. 1 ir 2 d.). Individualus socialinės reabilitacijos planas (ISRP) turi būti sudarytas ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo nuteistojo atvykimo į pataisos įstaigą (BVK 1371 str. 4 d.). Nuteistasis su individualiu socialinės reabilitacijos planu supažindinamas pasirašytinai (BVK 1371 str. 5 d.). Individualaus socialinės reabilitacijos plano formą ir jo rengimo metodiką tvirtina Kalėjimų departamento direktorius (BVK 1371 str. 7 d.).
58. Pagal Individualaus socialinės reabilitacijos plano rengimo metodikos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. V-313 (toliau – ir Metodika), 12 punktą, nuteistajam išvykstant iš pataisos įstaigos, ISRP kartu su nuteistojo individualaus darbo su nuteistuoju knygele įdedamas į jo asmens bylą. Pagal Metodikos 15 punktą, ISRP naujai į būrį paskirtam nuteistajam, jam dalyvaujant, sudaro nuteistųjų būrio, į kurį paskiriamas nuteistasis, viršininkas. Viršininkas ISRP pateikia tvirtinti pataisos įstaigos direktoriui arba jo įgaliotam asmeniui per 10 darbo dienų nuo nuteistojo atvykimo į pataisos įstaigą. Pagal Metodikos 16 punktą, per vieną mėnesį nuo naujai į pataisos įstaigą atvykusio nuteistojo paskyrimo į nuteistųjų būrį atliekamas nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas. Atsižvelgiant į taikytos nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikos rezultatus, nustatomi kintamieji kriminogeniniai poreikiai, turintys įtakos nusikaltimo elgesio rizikai, parenkamos prevencinės ir / ar intervencinės socialinės reabilitacijos priemonės ir šia informacija papildomas individualus socialinės reabilitacijos planas.
59. Teisėjų kolegija pažymi, jog Šiaulių TI nurodė, jog Šiaulių TI nėra sudaromi individualūs socialinės reabilitacijos planai, tačiau sudaromi bendri planai visiems suimtiesiems (nuteistiesiems) ir kiekvienas suimtasis (nuteistasis) gali pasirinkti užsiėmimą. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog, pareiškėjui būnant Šiaulių TI, jam nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, taigi Šiaulių TI neįvykdė BVK 1371 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo argumentai aptariamu aspektu yra pagrįsti.
60. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis 23 val. per parą buvo laikomas kameroje, kadangi Šiaulių TI nebuvo vykdomi jokie laisvalaikio užsiėmimai, pažymėtina, jog iš Šiaulių TI pateiktų ginčo laikotarpio suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų, taip pat pažymos dėl Šiaulių TI vykdomos laisvalaikio užimtumo veiklos matyti, kad Šiaulių TI buvo organizuojamas laisvalaikio užimtumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokia laisvalaikio veikla jam buvo neleidžiama ar trukdoma užsiimti, todėl abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl jam nesuteiktos galimybės užsiimti asmeninio pobūdžio veikla atmetami kaip nepagrįsti.
61. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, jog Šiaulių TI buvo pažeista jo saviraiškos laisvė, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėti pareiškėjo teiginiai yra pakankamai abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
62. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti tik higienos normos pažeidimai (pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 44, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų), kiti pažeidimai nenustatyti, ir darė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
63. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl iš sanitarinių mazgų sklindančio kvapo, taip pat nepagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl individualaus socialinės reabilitacijos plano pareiškėjui nesudarymo.
64. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020 ir kt.). Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013 ir kt.).
65. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).
66. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.
67. Pareiškėjas prašo priteisti 24 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma nėra proporcinga, ji neatitinka pažeidimų pobūdžio, nagrinėjamu atveju nenustatytos neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas priimtas teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
68. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2021 m. liepos 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis