Civilinė byla Nr. e2A-47-553/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00700-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.14
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovė), 4 950 000 Eur turtinės žalos ir 260 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovė savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindė neteisėtais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų (duomenys neskelbiami) bei Kauno apygardos teismo teisėjos (duomenys neskelbiami) veiksmais. Ieškovės įsitikinimu, teisėjų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nagrinėdami bylą ir priimdami procesinius sprendimus, teisėjai nevertino nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo, o nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu byloje Nr. I-2943-422/2014 ir kt., kuriose nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, t. y. nuosavybės teisės į ieškovės tėvui M. M. priklausiusią žemę niekada nebuvo atkurtos. Tokiais teisėjų veiksmais buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala ieškovei. Nurodė, jog turtinės žalos dydis apskaičiuotas remiantis dabartinėmis žemės kainomis. Neturtinė žala padaryta, jai jaučiant pažeminimą, neteisybę ir siekiant atkurti teisingumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia neteisėtais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų (duomenys neskelbiami) bei Kauno apygardos teismo teisėjos (duomenys neskelbiami) veiksmais, todėl nusprendė, jog reikšdama reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovė turėjo įrodyti, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, elgėsi neteisėtai, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą.
5. Ieškovės įsitikinimu, teisėjų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad priimant procesinius sprendimus remiamasi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, t. y. nuosavybės teisės į ieškovės tėvui M. M. priklausiusią žemę nebuvo atkurtos ir teisėjai privalėjo vertinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą.
6. Iš byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procesas pripažintas teisėtu (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015 ir kt.).
7. Taip pat nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 buvo nagrinėjamas žalos atlyginimo dėl neįvykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 nusprendė, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui teisėtai ir pagrįstai atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.
8. Teismas nurodė, jog įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės ir jų teisėtumas negali būti vertinamas pakartotinai, kadangi priešingu atveju būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas. Reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, turėtų būti įrodinėjami konkretūs teisėjų veiksmai ar klaidos, lėmusios žalos atsiradimą. Šiuo atveju ieškovės nurodomi ir prašomi vertinti teisėjų veiksmai yra susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir jo vertinimu, o ne su teisėjų konkrečiais veiksmais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
9.1. Visose A. O. M. inicijuotose bylose ginčas vyksta dėl tėvo M. M. žemės sugrąžinimo. Apeliantė įsitikinusi, kad nuosavybės teisės į tėvo žemę iki šiol neatstatytos ir, pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1 straipsnį, žemė negrąžinta, nors kliūčių žemę grąžinti nebuvo ir nėra. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52-11965 yra niekinis.
9.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalis, suteikdama papildomas teisingumo vykdymo garantijas, tais atvejais, kai asmuo patyrė žalą, įpareigoja dar kartą patikrinti teismo ir teisėjų veiksmų teisėtumą nagrinėjant civilinę bylą. Panevėžio apygardos teismas privalėjo iš naujo patikrinti teismų (teisėjų) veiksmų teisėtumą. Teismas negali remtis akivaizdžiai neteisėtomis, melu pagrįstomis teismų (teisėjų) išvadomis, kad į ieškovės tėvo žemę yra atstatytos (atkurtos) nuosavybės teisės.
9.3. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo bylos, nes netikrino teisėjų veiksmų teisėtumo, dėl kurių ieškovei atsirado žala, o rėmėsi teisėjų priimtais sprendimais, taikydamas res judicata (įsiteisėjusio teismo sprendimo galia) principą.
10. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo šiuos argumentus:
10.1. Apeliantė, reikšdama reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turėjo įrodyti, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, elgėsi neteisėtai, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Kaip matyti iš ieškinio ir apeliacinio skundo, apeliantės nurodomi ir prašomi vertinti teisėjų veiksmai susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir jo vertinimu, o ne su teisėjų veiksmais išnagrinėtose bylose. Todėl subjektyvi apeliantės nuomonė, nepagrįsta įrodymais, nėra pagrindas išvadai, kad Lietuvos apeliacinio teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjai atliko procesinius veiksmus, kurie lėmė akivaizdų teismų sprendimų neteisėtumą.
10.2. Teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę apeliantė kildina iš vienintelės aplinkybės, kad, jos nuomone, teismai nevertino fakto, jog nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismas, savo vertinimuose nurodė, kad minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Apeliantės ieškinio ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, jos nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami ginčijamame sprendime, nes tai reikštų res judicata principo pažeidimą. Įsiteisėję teismo sprendimai nebegali būti skundžiami ir turi būti vykdomi. Be šio principo teisinė sistema negalėtų gyvuoti, nes asmenys įgytų neribotą galimybę skųsti teismo sprendimus, o teismai nebegalėtų vykdyti teisingumo – savo funkcijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės teisinės atsakomybės, Kauno apygardos teismo teisėjai (duomenys neskelbiami) ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams (duomenys neskelbiami) galimai atlikus neteisėtus veiksmus, nagrinėjant civilinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
14. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad visose jos inicijuotose bylose ginčas vyksta dėl tėvo M. M. žemės sugrąžinimo. Apeliantė įsitikinusi, kad nuosavybės teisės į tėvo žemę iki šiol neatstatytos ir, pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 1 straipsnį, žemė negrąžinta, nors kliūčių žemę grąžinti nebuvo ir nėra. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52-11965 yra niekinis. Taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja faktiškai nenagrinėjo bylos, nes ji netikrino teisėjų veiksmų, dėl kurių atsirado žala, teisėtumo, o rėmėsi teisėjų priimtais sprendimais, taikydama res judicata principą.
15. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta deliktinė atsakomybė ir nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
16. Kasacinis teismas, aiškindamas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, yra nurodęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017). Bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai taikytina ir sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies normas.
17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
18. Ieškovė pareikštu ieškiniu įrodinėjo neteisėtus teismų (teisėjų) veiksmus, Kauno apygardos teismui priėmus 2023 m. vasario 9 d. sprendimą civilinėje byloje (duomenys neskelbiami) ir Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2023 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje (duomenys neskelbiami). Šiais procesiniais sprendimais atsisakyta tenkinti ieškovės ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos priteisimo. Todėl, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, reikšdama reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ieškovė turėjo įrodyti, kad teisėjai, priimdami šiuos procesinius sprendimus, elgėsi neteisėtai, t. y. nurodyti teismų (teisėjų ) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Ieškovė teisėjų neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad teisėjai, priimdami sprendimus, neteisingai vertino nuosavybės teisių grąžinimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir melagingai nustatė, jog buvo atkurtos nuosavybės teisės į ieškovės tėvo M. M. žemę.
19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 13 d. procesinius sprendimus, nenustatė teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas teismų priimtais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, kuriuose nustatytos aplinkybės ir jų teisėtumas negali būti vertinamas pakartotinai, kadangi priešingu atveju būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas.
20. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo pačiu pirmosios instancijos teismui nurodytu argumentu, kad teismų (teisėjų) išvados dėl nuosavybės teisių į ieškovės tėvo žemę atkūrimo yra neteisėtos ir pagrįstos melu. Apeliantė įsitikinusi, kad nuosavybės teisės į ieškovės tėvui M. M. priklausiusią žemę nebuvo atkurtos ir teisėjai privalėjo vertinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą. Teisėjų kolegija šiems apeliantės argumentams nepritaria.
21. Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje (duomenys neskelbiami) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje (duomenys neskelbiami) turinys patvirtina, kad teismai nustatė, jog ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta todėl, kad ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbiami), perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai.
22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime byloje Nr. 05/07, pasisakydamas dėl neprivatizuotos žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo, konstatavo, kad aktai, kuriais žemė perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).
23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 nusprendė, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010 šį sprendimą paliko nepakeistą.
24. Teismuose buvo išnagrinėtos bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis ginčijo nuosavybės teisių atkūrimo proceso į tėvo žemę teisėtumą (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015 ir kt.). Procesiniuose sprendimuose teismai akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į M. M. žemę yra užbaigta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta teisėta.
25. Teismuose taip pat buvo išnagrinėtos civilinės bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis įrodinėjo administracinių teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, priimant atitinkamus sprendimus administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010 (Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑557-313/2015). Teismai, konstatavę, kad administracinėse bylose nebuvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų, atmetė ieškinius dėl žalos, kildintos iš administracinių teismų (teisėjų) veiksmų, atlyginimo iš valstybės.
26. Teismai taip pat yra įvertinę prokurorų veiksmus, kuriais buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus dėl ieškovės tėvo M. M. žemės užgrobimo (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2879-603/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-537-302/2022, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-626-781/2021 ir kt.); taip pat teismų (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, kuriais ieškovės ir (ar) jos brolio reikalavimai dėl žalos, kildintos iš prokurorų ir (ar) teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atmesti arba ieškinius dėl šių reikalavimų atsisakyta priimti (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2840-656/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-567/2022, Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2‑911‑259/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑100‑910/2022 ir kt.). Šiose bylose nei prokurorų, nei teismų (teisėjų) veiksmai nebuvo įvertinti kaip neteisėti, teismų procesiniuose sprendimuose nurodant, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra dėl ieškovės ir jos brolio tėvo žemės yra baigta.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad teismai, procesiniuose sprendimuose nurodę, jog ieškovės tėvo nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, padarė klaidą bei veikė neteisėtai. Kaip jau buvo nurodyta, nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Teismai padarė išvadą, kad ieškovės broliui J. V. M. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemės sklypą, išmokant jam kompensaciją pinigais, o tai reiškia, kad nuosavybės atkūrimo procedūros yra užbaigtos, jų teisėtumas įvertintas administracinių teismų, įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl teisių į nuosavybę atkūrimo procedūros pažeidimų nebuvo. Todėl teismai neturėjo pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų prejudicinių faktų, t. y. jog nuosavybės atkūrimo procesas buvo tinkamas, o jame dalyvavę pareigūnai įstatymo normų nepažeidė.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomi Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. civilinėje byloje (duomenys neskelbiami) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 13 d. civilinėje byloje (duomenys neskelbiami) procesiniuose sprendimuose tariamai padaryti pažeidimai yra susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teisėjų procesiniais veiksmais. Ieškovė ir toliau ginčija Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą kompensaciją už žemės grąžinimą išmokėti pinigais ir siekia, kad žemės sklypas būtų perduotas natūra. Tačiau ieškovės argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (ne)teisingumo negali būti vertinami iš naujo ar kitaip, nei teismų jau buvo įvertinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovės dėstomų aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisės į jos tėvo žemę atkūrimo procesu.
29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad teismai (teisėjai) 2023 m. vasario 9 d. sprendime bei 2023 m. birželio 13 d. nutartyje akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo atsakovei taikyti civilinės atsakomybės ir ieškinį atmetė.
30. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.
33. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
34. Atsakovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl spręsti jų atlyginimo klausimą nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Gintaras Pečiulis
Aldona Tilindienė