Civilinė byla Nr. 3K-3-42/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00432-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 28.1; 42.9; 45.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartį, sudarytą dėl apgaulės, iš jos kylančius įsipareigojimus ir atsakomybę už jų nevykdymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžio prejudicinę galią civilinėje byloje, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas UAB „General Financing“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. S. 1536,72 Lt skolą, 529,92 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2010 m. liepos 2 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 1589,03 Lt kreditą laikotarpiui iki 2011 m. kovo 28 d., o atsakovas šia sutartimi įsigytą vaizdo kamerą savo nuožiūra, skatinamas asmeninių išskaičiavimų perdavė tretiesiems asmenims. Atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų mokėti kredito grąžinimo įmokas ir grąžinti kreditą nustatytu terminu nevykdė.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad sutartį jis pasirašė veikiamas apgaulės. Dėl to kalti asmenys, kuriems ir buvo perduota pagal ginčo sutartį įsigyta vaizdo kamera, nuteisti baudžiamojoje byloje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepagrįstai iš 2010 m. liepos 2 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu kilusių santykių dalyvių eliminuoja 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistus G. N., D. P. ir V. Č. Šie asmenys nuteisti už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Nuteistieji iš pat pradžios turėjo tikslą užvaldyti ieškovui, o ne atsakovui priklausantį turtą. Tai jie padarė piktnaudžiaudami atsakovo pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu pasireiškė tuo, kad nuteistieji žadėjo atsakovui sargo darbą, sakė, kad atiduos pinigus už atsakovo vardu nupirktą vaizdo kamerą. Nuteistieji savo sumanymui įgyvendinti tyčia pasirinko atsakovą, kuris yra pensinio amžiaus, taip manydami jį lengvai įtikinti. Pasitikėdamas nuteistaisiais ir paveiktas jų melagingų pažadų, atsakovas savo vardu sudarė vartojimo kredito sutartį su ieškovu ir pagal ją gautą prekę perdavė nuteistiesiems, nenumanydamas, kad jie visiškai neketina sumokėti už ją ir taip įvykdyti šią sutartį. Taip atsakovas tapo savotišku jų nusikalstamų veikų įrankiu. Teismas nurodė, kad, paneigus apgaulės faktą, bus paneigtas ir sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, buvimas. Atsakovo, sudariusio vartojimo kredito sutartį, valia nebuvo nukreipta į ieškovui priklausančio turto gavimą savo naudai. Atsakovas tikėjo, kad, atlikęs nuteistųjų asmenų prašomus veiksmus, už tai gaus sargo darbą. Aplinkybė, kad 2010 m. liepos 13 d. atsakovas atliko 192,09 Lt mokėjimą, dar nepatvirtina jo ketinimo įsigyti vaizdo kamerą savo poreikiams. Be to, neturėtų susidaryti situacija, kai atsakovas, baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, civilinio proceso tvarka turėtų atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje atsakovas pareiškė civilinį ieškinį, tačiau ne visai dėl nusikaltimo padarytai turtinei žalai atlyginti, o tik dėl 192,09 Lt. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Ieškovas šia jam suteikta teise nepasinaudojo, o pateikė teismui ieškinį apskaičiavęs atsakovui dar ir delspinigius bei palūkanas.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo UAB „General Financing“ apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. S. ieškovo UAB „General Financing“ naudai 1536,72 Lt skolą, 105,98 Lt delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. kovo 24 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat 49,28 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad įsipareigojimai ieškovui pagal vartojimo kredito sutartį nebuvo vykdomi, išskyrus 192,09 Lt įmokos sumokėjimą 2010 m. liepos 13 d. Nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. N., D. P. ir V. Č., sužinoję, kad A. S. yra pensininkas, melagingai pasiūlė pastarąjį įdarbinti sargu ir, taip įgiję A. S. pasitikėjimą, šio paprašė nupirkti vaizdo kamerą, melagingai sakydami, kad pensininkams tokios prekės parduodamos pigiau, iš anksto turėdami tikslą pasisavinti ir negrąžinti A. S. vardu įgytos vaizdo kameros. G. N., D. P. ir V. Č. pasisavino vaizdo kamerą, taip bendrais nusikalstamais veiksmais apgaule įgydami svetimą turtą, dėl ko UAB „General Financing“ buvo padaryta 1306,91 Lt, o A. S., pagal sutartinius įsipareigojimus sumokėjusiam pirmą įmoką už lizingo būdu įsigytą prekę, – 192,09 Lt turtinės žalos. Nepaisant to, šiuo nuosprendžiu nebuvo nuspręsta dėl ieškovo ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties negaliojimo. Nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, kad atsakovas vartojimo kredito sutartį sudarė dėl G. N., D. P. ir V. Č. apgaulės, būtų prejudiciniu faktu sprendžiant dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį ar 1.92 straipsnį. Tačiau sandoris, sudarytas dėl suklydimo ar apgaulės, t. y. sandoris, turintis valios trūkumų, yra nuginčijamas sandoris, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu tik pagal sandorį sudariusio asmens ieškinį (CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys). Atsakovas tokio ieškinio (priešieškinio) nėra pareiškęs, todėl vartojimo kredito sutartis yra galiojanti, ir atsakovas privalo vykdyti šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vartojimo kredito sutartyje nustatyti 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną termino praleidimo dieną pripažintini aiškiai per dideliais ir mažintini iki 0,1 proc. per dieną, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 105,98 Lt delspinigių.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad ieškovas UAB „General Financing“ nepasinaudojo BPK 109 straipsnyje nustatyta teise kreiptis dėl nusikalstamos veikos patirtos žalos atlyginimo, nepakeitė atsakovo civilinėje byloje ir taip siekė, kad kasatorius atlygintų ieškovo patirtus nuostolius, kas neatitinka CK 6.263 straipsnio nuostatų. Kasatoriaus valia nebuvo nukreipta į ieškovui priklausančio turto gavimą savo naudai. Vaizdo kamera pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį priklauso valstybei. Aplinkybė, kad 2010 m. liepos 13 d. atsakovas atliko 192,09 Lt mokėjimą, dar nepatvirtina jo ketinimo įsigyti vaizdo kamerą savo poreikiams. Dėl to Vilniaus apygardos teismui priėmus ginčijamą sprendimą, kasatorius, pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, turėtų atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „General Financing“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad atsakovas nėra pareiškęs nei ieškinio, nei priešieškinio, todėl vadovaujantis CK 6.200 straipsnio 1 dalimi sudaryta vartojimo kredito sutartis yra galiojanti ir atsakovas privalo ją vykdyti. Nuosprendis baudžiamojoje byloje neturi įtakos vartojimo kredito sutarčiai. Draudžiama nuspręsti dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų. Ieškovas pažymi, kad atsakovas patvirtina pasirašęs sutartį, o klaidingo rezultato tikėjimasis nėra pagrindas nevykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Ieškovas nurodė, kad sudarant panašaus pobūdžio sutartis yra atidžiai vertinama kliento situacija ir šiuo atveju jokių neįprastų aplinkybių nebuvo pastebėta. Sutarties sudarymo metu atsakovas buvo supažindintas su sutarties sąlygomis, jam buvo aišku, kokius įsipareigojimus jis prisiima. Be to, nei įstatymas, nei sutartis nedraudžia nupirktos prekės atiduoti kitam asmeniui ar prisiimti įsipareigojimus dėl vartojimo kredito sutarties vykdymo už kitą asmenį. Šiuo atveju ieškovas yra sąžininga sutarties šalis, todėl jo interesai turėtų būti ginami. Tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo teisės pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad svarbiausia teismo pareiga – apginti asmens pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus. Tai galima padaryti tik teisingai nustačius bylos nagrinėjimo dalyką ir teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Pagal dispozityvumo principą šalys turi teisę laisvai naudotis savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, pačios veikti proceso eigą. Teismo iniciatyva galima tik tokiu mastu, kiek tai nepažeidžia dispozityvumo principo.
Teismui, kaip valdžios institucijai, tenka labai svarbus vaidmuo visuomenės bei valstybės gyvenime, nes būtent jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis, CPK 6 straipsnis). Teismas, vykdydamas teisingumą, yra nepriklausomas ir nešališkas (CPK 21 straipsnis), klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis). Taigi tik teismas, neturintis materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, gali siekti nustatyti tiesą byloje. Nepaisant to, teismo galios nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes yra gana ribotos. Teismas turi teisę, o kartu ir pareigą laikantis ieškinyje nustatytų reikalavimų ir tik atsižvelgiant į šalių valią aktyviai įgyvendinti išaiškinimo pareigą. Teismas neturi teisės išaiškinti aplinkybes, savo iniciatyva reikalauti pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, jas tirti, jeigu prieš tokius veiksmus pasisako šalys. Dauguma civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčų kyla iš privatinės teisės reguliuojamų teisinių santykių, o jiems būdingas šalių autonomijos principas, leidžiantis šalims pačioms, nepažeidžiant įstatymų, pasirinkti elgesio modelį. Neabejotina, kad ginčo privatumas lemia ir ginčo sprendimo formą.
CPK suformuluotas civilinio proceso tikslas – kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, o proceso koncentracijos, ekonomiškumo principai nedviprasmiškai įpareigoja teismą imtis visų leistinų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką (CPK 2, 7, 72, 158 ir kt. straipsniai). Tačiau visos bylos nagrinėjimo pagreitinimo priemonės neturėtų atimti iš teisėjo galimybės prireikus įsikišti į bylos nagrinėjimo eigą ir daryti jai įtaką taip, kad būtų sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą. Kitaip tariant, siekiant bylos nagrinėjimo koncentruotumo tikslo būtina atsižvelgti į materialiosios tiesos principą, net jeigu kartais dėl to procesas sulėtėtų. Ne mažiau svarbus realios šalių lygybės procese užtikrinimas, kai faktiškai jų galimybės nėra lygios.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl įsipareigojimų vykdymo pagal vartojimo kredito sutartį. Tokia sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, CK 6.188 straipsnis), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti viešąjį interesą. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą, civilinio proceso įstatymuose derindamas privačius ir viešuosius interesus, siekdamas šių interesų pusiausvyros, nustato viešojo intereso apsaugos garantijas, kurios dažniausiai pasireiškia dispozityvumo principo ribojimais ir didesniu nei įprastai teismo aktyvumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla susijusi su vartotojo teisių gynimu (viešuoju interesu), pažymi, jog viešasis interesas civilinio proceso teisėje saugomas nustatant ir civiliniame procese įgyvendinant teismo pareigą rūpintis teisingu, sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu ir galimybę teismui peržengti apeliacinio ir kasacinio skundo ribas.
Taigi teismas turi rūpintis kuo greitesniu teisinės taikos atkūrimu tarp ginčo šalių, o tai yra pasiekiama teisėjui tinkamai vadovaujant civiliniam procesui. Viena iš vadovavimo civiliniam procesui formų – teismo veiksmai, kai įstatymo nustatytomis priemonėmis šalinami trukdžiai, kliudantys siekti civilinio proceso tikslų, bei padedama dalyvaujantiems byloje asmenims įgyvendinti savo teises bei pareigas.
Pagal CPK 51 straipsnį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Atstovavimas – tai specifinė veiklos rūšis, reikalaujanti ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių. Proceso šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažniausiai tokių žinių neturi. Dėl to norėdami geriau apginti savo teises ir interesus, jie kviečiasi į pagalbą advokatus ar kitus asmenis – atstovus. Asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų apsauga ir gynimas nėra vienintelis atstovavimo tikslas. Atstovai, įgyvendindami kooperacijos civiliniame procese principą, taip pat padeda teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Dėl to atstovavimas laikomas viena iš teisės į tinkamą procesą garantijų. Teisės į teisingą teismo procesą principas reikalauja, kad valstybė, garantuodama teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kartu užtikrintų, jog teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, būtų gerbiamos šalių teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Pažymėtina tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą asmens teisę į gynybą, taip pat teisę turėti advokatą bei siekdamas sudaryti galimybes asmenims ginti įstatymų garantuojamas savo teises ir teisėtus interesus civilinėse ir administracinėse bylose, 2000 m. kovo 28 d. priėmė ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, jog jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I.M. v. G.M., bylos Nr. 3K-3-178/2006). Gebėjimas veiksmingai įgyvendinti procesines teises iš esmės priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens gebėjimo sekti procesą ir visapusiškai jame dalyvauti, kurį gali menkinti amžius, nepakankama branda ar negalia. Galimos situacijos, kai dalyvaujantis byloje asmuo dėl menko išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo bei jo veiksmingumo konkrečioje byloje, ir dėl to atsidurti nelygiavertėje procesinėje padėtyje kitos bylos šalies atžvilgiu, dėl ko teisingo, sąžiningo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo tikslas gali likti neįgyvendintas. Ar šalis dėl tam tikrų priežasčių be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, vertinama konkrečioje byloje vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis teismas nustato CPK 161 straipsnyje numatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą šaliai arba trečiajam asmeniui pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu, bylą nagrinėjantis teisėjas turėtų išaiškinti ir šios teisės įgyvendinimo galimybes, taip pat ir teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. įsiteisėjusiu baudžiamojoje byloje priimtu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad kasatorius, kaip ir kiti nukentėję asmenys, pagal nuteistųjų sugalvotą planą buvo apgautas. Šio plano esmė – surasti pensinio amžiaus žmones, kuriuos melagingai buvo žadama įdarbinti, o įgavus jų pasitikėjimą, melagingai būdavo paaiškinama, kad pensininkams su nuolaida yra parduodama buitinė technika, vėliau apgautų žmonių vardu įforminus dokumentus dėl prekių įsigijimo išsimokėtinai, sukčiavimo būdu būdavo užvaldomas turtas. Vartojimo kredito sutartis, iš kurios nagrinėjamoje byloje kildinamas reikalavimas priteisti skolą iš kasatoriaus, buvo sudaryta tokiu pačiu būdu, kasatorius pripažintas nukentėjusiu asmeniu baudžiamojoje byloje. Iš kasatoriaus paaiškinimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme matyti, kad kasatorius teigė, jog jo valios sudaryti tokią sutartį nebuvo, sandoris buvo sudarytas dėl teisiamųjų apgaulės – jų aktyvių veiksmų, dėl kurių kasatorius buvo suklaidintas. Dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.78 straipsnio 2 ir 4 dalys, 1.91 straipsnio 1 dalis). Kasatorius priešieškinio dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs šį faktą, sprendė, kad sutartis yra galiojanti ir kasatorius privalo vykdyti šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, kasatoriaus amžius bei jo išprusimas, taip pat ta aplinkybė, kad ieškovas yra profesionalas vartojimo kreditų teikimo srityje, suponuoja išvadą, kad dėl nurodytų priežasčių šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, dėl ko kasatorius be atstovo pagalbos negalėjo tinkamai ginti savo teisių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esant tokiai situacijai, kai šalių gebėjimai dalyvauti procese dėl individualių savybių yra aiškiai nelygūs ir silpnesnioji proceso šalis dėl šių priežasčių nesugeba tinkamai ginti savo teisių, teismas turėjo pagrindą pasinaudoti CPK 161 straipsnio 1 dalyje nurodyta priemone, galinčia padėti teismui tinkamai įgyvendinti civilinio proceso tikslus ir pasiūlyti kasatoriui pasirūpinti atstovavimu.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 22,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Ukmergės rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Vincas Verseckas