Civilinė byla Nr. 3K-3-484/2012

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00384-2009-4

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.1;

(S)

     60; 61; 114.11; 123.7; 123.9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 12 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės vilkas“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, – Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė „STA Logistik“, Baltarusijos Respublikos atvira akcinė draudimo bendrovė „B&B Insurance Co“, uždaroji akcinė bendrovė „Adictus“, A. J.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybę, jos ribojimą už krovinio dalies praradimą pagal Ženevos 1956  m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) nuostatas, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą civiliniame procese, klausimai.

Ieškovas bendra Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovė „Bevaleks“ (toliau – BĮ RAB „Bevaleks“) ir trečiasis asmuo Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė „STA Logistik“ (toliau – RAB „STA Logistik“) 2008 m. vasario 4 d. sudarė Transporto ekspedicijos sutartį (toliau – Ekspedijavimo sutartis), kuria RAB „STA Logistik“ įsipareigojo ieškovo sąskaita ir jo pavedimu organizuoti krovinių pervežimą ir atsiskaityti su vežėjais už šiuos pervežimus. Ekspedijavimo sutarties 2.4 punkte šalys nustatė, kad iš šios sutarties kylantiems ginčams bus taikoma CMR konvencija. Ieškovas 2009 m. sausio 22 d. trečiajam asmeniui RAB „STA Logistik“ pateikė 180 890 JAV dolerių vertės kompiuterinės įrangos krovinio pervežimo iš Nyderlandų Karalystės į Baltarusijos Respubliką užsakymą. Šio užsakymo įvykdymui trečiasis asmuo RAB „STA Logistik“ 2009 m. sausio 22 d. sutartimi pasitelkė trečiajį asmenį UAB „Adictus“, kuris su atsakovu UAB „Šiaurės vilkas“ 2009 m. sausio 23 d. sudarė ieškovo krovinio vežimo sutartį. 2009 m. sausio 23 d. Nyderlandų Karalystėje, Venlo rajone, nakties metu buvo pavogta dalis krovinio (10 palečių). Trečiojo asmens RAB „STA Logstik“ draudikas Baltarusijos Respublikos atvira akcinė draudimo bendrovė „B&B Insurance Co“ (toliau – Draudimo bendrovė „B&B Insurance Co“) vagystę pripažino draudžiamuoju įvykiu ir pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį išmokėjo ieškovui 23 136,33 JAV dolerio (56 309,19 Lt) išmoką už prarastą 1887,33 kg svorio krovinį. Ieškovo nuomone, jis patyrė 75 210 JAV dolerių nuostolių, o draudimo išmoka atlygino tik dalį, ieškiniu prašoma priteisti visų patirtų nuostolių atlyginimą bei procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas iš faktinio krovinio vežėjo – atsakovo.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

              Šiaulių apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, iš UAB „Šiaurės vilkas“ priteisė 52 073,67 JAV dolerio (126 736,89 Lt) nuostolių atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų ieškovo BĮ RAB „Bevaleks“ naudai.

              Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Šiaurės vilkas“ buvo faktinis ieškovo krovinio vežėjas, vežęs krovinį savo vardu ir rizika, todėl pagal CMR konvencijos 36 straipsnio nuostatas jis yra tinkamas atsakovas byloje, jo kaltė dėl dalies krovinio praradimo – preziumuojama (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Pervežimas vyko žiemą, kai greitai temsta, tačiau vežėjo vairuotojas atvyko pasikrauti krovinio gana vėlai (pradėjo krautis 16 val. 13 min., baigė tik 18 val. 27 min.), po pasikrovimo nuvyko į muitinę, kuri galbūt nebedirbo arba nebuvo spėta sutvarkyti muitinimo dokumentų, todėl vairuotojas pasiliko nakvoti automobilių stovėjimo aikštelėje, tachometro duomenimis esančioje už 9,3 km nuo muitinės teritorijos, t. y. sustojo nakčiai priemiestyje, nesaugomoje ir be vaizdo stebėjimo kamerų stovėjimo aikštelėje, kuri tik iš dalies yra aptverta tvora, o dalis teritorijos – tik neaukštais atitvarais. Vairuotojo nakvynė transporto priemonėje –nepakankama krovinio saugumą užtikrinanti priemonė. Teismas pripažino, kad atsakovo vairuotojas, būdamas profesionalas, nuolat užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, turėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, kylančias vežant krovinį, imtis įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos veiksniams pašalinti, todėl maršruto nurodymas ir transporto priemonės (tentinės priekabos) parinkimas kroviniui vežti nepašalina vežėjo neatsargumo veiksnio, o žinodamas apie dažnas vagystes Nyderlandų Karalystės teritorijoje bei tai, kad joje nėra saugomų aikštelių, privalėjo ir galėjo iš anksto imtis tam tikrų atsargumo priemonių, kad nebūtų tekę sustoti poilsio nakčiai būtent Nyderlandų Karalystėje. Sprendime pažymėta, kad vairuotojas galėjo vykti nakvoti į Vokietiją, esančią vos už septynių kilometrų, nes pagal Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais (toliau – AETR) 6 straipsnio nuostatas jis nurodytą dieną nebuvo išnaudojęs viso paros vairavimo laiko limito. Teismo nuomone, atsakovo vairuotojas, pasirinkdamas brangaus krovinio pakrovimo būdą (krovinys pakrautas ne į krovininį automobilio skyrių, o į priekabą), poilsio laiką, vietą – nesaugomą stovėjimo aikštelę, neatliko veiksmų, kurie sudarytų realias kliūtis neteisėtai užvaldyti krovinį, vežamą tentu dengtoje priekaboje, t. y. nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir pareigingas vežėjas, kiek atitinkamomis sąlygomis tai buvo būtina, ir nesiėmė visų reikiamų priemonių aplinkybėms, sudariusioms sąlygas vagystei įvykdyti, pašalinti (CK 6.246 straipsnis, 6.248 straipsnio 3 dalis), nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, todėl konstatuota, kad dalis krovinio buvo prarasta dėl vežėjo šiurkštaus aplaidumo, kuris prilygsta tyčiniams veiksmams, todėl kyla atsakomybė pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Šiaurės vilkas“ apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 15 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir atmetė ieškovo ieškinį.

Iš ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytų sutarčių teisėjų kolegija nustatė, kad šie neprisiėmė visos atsakomybės už krovinio pervežimą, o tik jį ekspedijavo. Pagal UAB „Adictus“ su atsakovu sudarytą sutartį ir CMR važtaraštį ginčo krovinio vežėjas – UAB „Šiaurės vilkas“ –įsipareigojo pervežti ieškovo krovinį iš Nyderlandų Karalystės į Baltarusijos Respubliką, todėl, nustačius, kad tuo metu, kai buvo prarasta dalis krovinio, jo pervežimą vykdė būtent jis, konstatuota, jog UAB „Šiaurės vilkas“ yra tinkamas atsakovas byloje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, jog ieškovas pareiškė pretenziją ekspeditoriui RAB „STA Logistik“ ir šios bendrovės atsakomybę apdraudusi kompanija išmokėjo ieškovui draudimo išmoką, nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo reikalavimo teisės atsakovui nebuvimą.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl vežėjo (atsakovo) atsakomybės už prarastą krovinio dalį neribojimo pagal CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas, pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai sprendė dėl atsakovo vairuotojo kaltės laipsnio. Iš byloje esančių sutarčių teisėjų kolegija nustatė, kad vertingo krovinio pervežimui ieškovas užsakė tentinę (medžiaginę), o ne kietašonę krovininę transporto priemonę; žinodamas didelę krovinio vertę ir jo paklausą rinkoje, jokių papildomų reikalavimų krovinio saugumui užtikrinti nenurodė; krovinio papildomo draudimo atsisakė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, užsakymas buvo priimtas kaip paprastam kroviniui vežti, be jokių specialių sąlygų; visa tai, anot teisėjų kolegijos, rodo neatsakingą ieškovo elgesį užsakant vertingo krovinio pervežimą. Krovinys buvo vežamas į Baltarusijos Respubliką, o siuntėjas iš anksto, iki krovinio pakrovimo, nepasirūpino muitinės dokumentais ir šias funkcijas pavedė atlikti vairuotojui, nors pagal CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį tai – siuntėjo pareiga. Ekspeditorius UAB „Adictus“ keitė pasikrovimo vietą, todėl 2009 m. sausio 22 d. buvo sugaišta apie 3,5 val., krovinys nebuvo laiku paruoštas pakrauti. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Teisėjų kolegijos manymu, akivaizdu, kad darbo dienos laikas buvo sugaištas ne dėl atsakovo vairuotojo kaltės, jis ne savo valia pasirinko nakvynės vietą, laiką ir priežastis, nes neturėjo galimybės išvykti iš Nyderlandų Karalystės į saugesnę šalį. Bylos duomenimis, Nyderlandų Karalystėje krovinio vagystės metu nebuvo krovininiams automobiliams skirtų saugojimų aikštelių, o atsakovo pasirinkta nakvynės vieta buvo visiškai netoli muitinės, šalia visą parą veikiančios degalinės kroviniams automobiliams skirtoje mokamoje aikštelėje, kuri nors ir nebuvo iš visų pusių aptverta tvora, tačiau įvažiavimas ir išvažiavimas iš jos buvo galimas tik pro užkardą, aikštelė priskirtina prie saugių šioje šalyje. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžė, kad bet kuris rūpestingas ir atidus vežėjas, esant tokiai situacijai, kai išvykti iš šalies sutrukdė nuo vežėjo nepriklausančios su muitinės procedūromis susijusios aplinkybės, nakties metu krovininį automobilį būtų pastatęs su muitine ir degaline besiribojančioje mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje, o šalyje nesant  krovininiams automobiliams skirtų saugomų aikštelių, ieškovas nepagrįstai krovinio apsaugą siejo su saugomos vietos aplinkybe, kurios vairuotojas negalėjo įvykdyti. Vertinant faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, net ir atidus, dėmesingas, rūpestingas asmuo tokiomis aplinkybėmis neturėjo galimybės labiau užtikrinti krovinio apsaugos, išskyrus fizinę apsaugą atsisakius poilsio nakties metu, tačiau tokiu atveju būtų pažeistos vagystės metu galiojusio AETR 8 straipsnio 1 dalis (Žin., 2000 Nr. 59-1762), todėl vairuotojo elgesys negali būti laikomas dideliu vežėjo neatsargumu, prilyginamu tyčiniams veiksmams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl draudimo bendrovės išmokėtos kompensacijos dydžio, šalys susitarė dėl kompensacijos, viršijančios CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą (CMR konvencijos 24 straipsnis), todėl vagystės metu padaryta žala pagal CMR konvencijos nuostatas ieškovui yra atlyginta.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas BĮ RAB „Bevaleks“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. samario 15 d. sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              Dėl vežėjo kaltės laipsnio. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.248 straipsniai), netinkamai kvalifikavo vežėjo veiksmus vagystės atveju, nes vežėjas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, todėl jo kaltė laikytina šiurkščiu aplaidumu, kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiai, jo civilinė atsakomybė negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytu maksimaliu atlyginamų nuostolių dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007 (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“), kurios faktinės aplinkybės buvo iš esmės tapačios nagrinėjamam atvejui, todėl netinkamai kvalifikavo vežėjo kaltę. Kasatorius pabrėžia, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visas bylos faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad vežėjas, priėmęs paraišką vežimui joje nurodytomis sąlygomis ir tvarka, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą. Kasatorius akcentuoja, kad iš UAB „Adictus“ ir atsakovo sudaryto užsakymo (sutarties), akivaizdu, jog atsakovas įsipareigojo apdrausti civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie vežimo metu gali būti padaryti kroviniui, paimti ir priduoti visus su kroviniu susijusius dokumentus, eksporto deklaracijas, CMR važtaraštį, sąskaitas su muitinės žymomis, todėl, anot kasatoriaus, skundžiamame teismo sprendime nurodytos išvados, kad ieškovas nepasirūpino muitinės dokumentais, nesiėmė papildomų priemonių krovinio saugumui užtikrinti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismų praktikos. Kasatoriaus teigimu, iš A. J. parodymų, tachometro duomenų nustatytina, kad visi muitinės dokumentai buvo sutvarkyti 2009 m. sausio 22 d. vakare, vairuotojas kitą dieną į muitinę negrįžo ir iš esmės galėjo išvykti iš Nyderlandų Karalystės į saugesnę Vokietiją jau tą patį vakarą bei nakvoti ten, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad išvykti iš šalies sutrukdė nuo vežėjo nepriklausančios, su muitinės procedūromis susijusios aplinkybės, – nepagrįstas ir neatitinkantis bylos faktų. Atsakovo vairuotojas savo valia priėmė sprendimą dėl nakvynės vietos, žinodamas apie Nyderlandų Karalystėje dažnas vagystes iš krovininių automobilių, o elgdamasis rūpestingai, pareigingai turėjo paankstinti savo poilsio laiką, ilsėtis Olandijoje dienos metu Einhauerio mieste, o po to krautis krovinį, nes AETR 6 straipsnis iš anksto pasinaudoti poilsio laiku būtino poilsio sąskaita nedraudžia. Vežėjas nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, todėl nėra nustatytų aplinkybių, ribojančių vežėjo atsakomybę.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 1 dalies (įrodymų pakankamumo taisyklę), 263 straipsnio nuostatas, netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai priėjo prie išvadų dėl fakto buvimo, t. y. dėl vežėjo atsakomybę ribojančių aplinkybių egzistavimo. Jei tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos krovinio praradimui, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007). Taigi, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl vežėjo atsakomybę ribojančių aplinkybių buvimo grindė menamomis aplinkybėmis, nesilaikė tikimybių pusiausvyros principo bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsakovas UAB „Šiaurės vilkas“ pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde keliami iš esmės vien fakto klausimai, nenurodoma teisinių argumentų dėl tam tikrų teisės normų netinkamo taikymo, ginčijamas tik teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas. Atsakovas visiškai sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl atsakovo veiksmų nepripažinimo tyčiniais ar atliktais esant dideliam jo neatsargumui, pakartotinai pabrėždamas, kad ieškovas ir atsakovas nesudarė jokios sutarties, kurioje būtų aptartas kroviniui vežti skirto transporto tipas, atsakovui nežinomi jokie kiti ieškovo ir kitų vežėjų susitarimai dėl transporto tipo, jokios papildomos sąlygos krovinio saugumui užtikrinti nebuvo aptartos užsakant pervežimą. Taip pat atsakovas nurodo, kad kasacinio skundo teiginiai dėl muitinės dokumentų sutvarkymo ir galimybės išvykti iš Nyderlandų Karalystės teritorijos dar tos pačios dienos vakare yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas netinkamai iššifravo ir įvertino tachometro duomenis, sprendime rėmėsi ne tachograma, o kelionės lapu, kurio duomenys gaunami naudojant automobilio palydovinę stebėjimo sistemą antrinei kontrolei ir nėra tokie tikslūs kaip tachometro. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovo teigimu, kasatorius nepagrįstai remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taip pat pabrėžiama, kad faktą, jog muitinės procedūros nebuvo baigtos tą pačią dieną, patvirtina ir muitinės deklaracijos, kurių viena užpildyta sausio 22-ąją, kita – sausio 23-iąją, taigi, išvykti į Vokietiją dar sausio 22–ąją, nesutvarkęs muitinės dokumentų, vairuotojas neturėjo galimybių.

Anot atsakovo, taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad atsakovo vairuotojas žinojo gabenamo krovinio vertę, nes ją buvo galima sužinoti tik iš siuntėjo perduotos krovinio sąskaitos, kuri buvo užklijuotame voke, skirtame muitinei, vairuotojas jo neatplėšė. Be to, atsakovas nebuvo įsipareigojęs apdrausti savo civilinę atsakomybę, nes užsakymas su UAB „Adictus“ buvo sudarytas tik sausio 23-iąją, t. y. jau po vagystės, iki jos jam nebuvo žinoma vežamo krovinio vertė, nes nei ieškovas, nei UAB „Adictus“ neinformavo apie reikalingą papildomą draudimą. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad sutartyje su UAB „Adictus“ muitinimo paslaugos nebuvo aptartos, atsakovas papildomo užmokesčio už jų atlikimą nebuvo gavęs, ieškovas krovinio organizatoriaus pareigas iš esmės perkelia atsakovo vairuotojui, nors organizatoriai buvo RAB „STA Logistik“ ir UAB „Adictus“, o atsakovas priėmė vežti krovinį pagal žodinį susitarimą su UAB „Adictus“ ir laikėsi jo pateiktų nurodymų dėl krovinio pakrovimo, maršruto, kitų pervežimo sąlygų. Atsakovo teigimu, stovėjimo aikštelė, kurią pasirinko vairuotojas pagal Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ rekomendacijas, priskiriama prie saugių aikštelių, esančių Nyderlandų Karalystėje, o tarptautinės vežėjų sąjungos IRU svetainėje nurodoma, kad ji yra stebima vaizdo kameromis.

Atsiliepime taip pat teigiama, kad kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-259/2007 ir Nr. 3K-3-172/2009 skiriasi savo ratio decidendi nuo nagrinėjamos bylos ir jomis neturėtų būti remiamasi kaip precedentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vežėjo atsakomybės praradus dalį krovinio

Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo visų dėl prarasto krovinio dalies jo patirtų nuostolių atlyginimą, netaikant CMR konvencijoje nustatyto vežėjo atsakomybės ribojimo.

CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau ji negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Vienas atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, kuriuo rėmėsi ir ieškovas nagrinėjamoje byloje, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamu tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas). CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas kaip tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi, o taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal konkrečios bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

Nagrinėjamos bylos atveju žalos atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis kasatoriaus krovinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tarptautinių krovinių pervežimų metu dalis ar visas krovinys pavagiamas, tai vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), todėl įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, tokiais atvejais reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007). Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. įmonė (duomenys neskelbtini) v. UAB „Transtira“, bylos 3K-3-9/2012).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę iš esmės tapačias faktines bylos aplinkybes, jas vertindami priėjo prie priešingų išvadų dėl vežėjo atsakomybės ribojimo (neribojimo), jo kaltės dėl prarasto krovinio dalies kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo vairuotojas, pasirinkdamas brangaus krovinio pakrovimo būdą, poilsio laiką, vietą – nesaugomą stovėjimo aikštelę Nyderlandų Karalystėje, kai turėjo galimybes išvykti nakvoti į Vokietiją, neatliko veiksmų, kurie sudarytų realias kliūtis neteisėtai užvaldyti krovinį, vežamą tentu dengtoje priekaboje, nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, todėl konstatavo, kad dalis krovinio buvo prarasta dėl vežėjo šiurkštaus aplaidumo, kuris prilygsta tyčiniams veiksmams. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo paties siuntėjo veiksmų nerūpestingumą (neapdraudžiant didelės vertės krovinio, neparenkant kietašonės priekabos kroviniui vežti) ir pagal faktinių aplinkybių visumą sprendė esant daugiau argumentų, pateisinančių vežėjo veiksmus kaip pakankamai rūpestingus siekiant išsaugoti krovinį. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas, pakartotinai byloje nustatytų faktinių aplinkybių netiria, pasisako tik teisės klausimais neperžengdamas kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju kasacijoje patikrinama, ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė vežėjo atsakomybės neribojančių CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatų, vežėjo veiksmuose nenustatęs didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus nustatė tokias reikšmingas faktines bylos aplinkybes: kroviniui vežti siuntėjas pasirinko tentinę, o ne kietašonę (saugesnę) priekabą ir papildomai didelės vertės krovinio neapdraudė; krovinys buvo pakrautas gana vėlai vakare iš esmės dėl paties siuntėjo ar ekspeditorių veiksmų, nes buvo keičiama pakrovimo vieta, krovinys pakrovimui nebuvo paruoštas laiku; vežėjas, priėmęs krovinį, vakare atvyko į muitinę ir iki jos darbo pabaigos nespėjo sutvarkyti dokumentų, todėl negalėjo tą patį vakarą išvykti į Vokietiją; vežėjas sustojo pernakvoti netoli muitinės esančioje, su degaline besiribojančioje mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje; Nyderlandų Karalystėje krovinio pervežimo metu nebuvo saugomų krovininių automobilių stovėjimo aikštelių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad krovinio vežėjas, vadovaudamasis jam, priėmus krovinį, pateiktais krovinio pervežimo reikalavimais (vežėjo vairuotojui buvo pateikti krovinio muitinimo dokumentai, kad jis pats juos sutvarkytų muitinėje, nors krovinys buvo pakrautas gana vėlai vakare), jų laikėsi, nuvyko į muitinę, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (muitinės darbo laiko pabaigos) muitinimo dokumentai tą patį vakarą nebuvo sutvarkyti ir jis negalėjo išvyti į Vokietiją. Vežėjas nakvynei pasirinkdamas, kaip byloje nustatyta, netoli muitinės esančią apšviestą, iš dalies aptvertą mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, kuri ribojosi su degaline, toje šalyje priskirtina prie saugių, ir pasilikdamas nakvoti automobilyje, elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai siekdamas apsaugoti vežamą krovinį, nes Nyderlandų Karalystėje nesant saugomų krovininių automobilių stovėjimo aikštelių, saugesnės nakvynės vietos pasirinkti negalėjo, o išvykti į Vokietiją dėl nesutvarkytų muitinės dokumentų taip pat nebuvo galimybės. Teisėjų kolegija nurodo, kad negalima reikalauti iš vežėjo, nors ir savo srities profesionalo, užsiimančio tokiu verslu, to, kas neįmanoma, t. y. pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę, kai šalyje tokių nėra, arba išvykti į kitą šalį nesutvarkius muitinės dokumentų, kai nei ekspeditorius, nei pats siuntėjas tuo nepasirūpino iš anksto, nors, akivaizdu, numatė, kad krovinio pakrovimas, keičiant pasikrovimo vietą ir laiku neparuošus krovinio, bus baigtas gana vėlai vakare. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino ir paties siuntėjo veiksmus, tai, kad jis pats pasirinko mažiau saugią pervežimui tentu dengtą priekabą, kai, pabrėžtina, žinojo didelę krovinio vertę ir paklausą vagystėms, papildomai jo neapdraudė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo įrodyta, jog didelė krovinio vertė buvo žinoma vežėjui, jo vairuotojui, ar kad šiam buvo pateikti tam tikri reikalavimai dėl didesnio krovinio saugumo užtikrinimo.

Atsižvelgdama į nurodytas, byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vežėjo kaltės dėl dalies krovinio praradimo nevertino kaip didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai, nes šis, siekdamas apsaugoti vežtą krovinį, įvertinus susidariusią faktinę situaciją, elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai. Šiuo atveju nenustatyta vežėjo veiksmuose įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymo, galėjusio lemti neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, savo išvadą dėl vežėjo atsakomybę ribojančių aplinkybių egzistavimo grindė menamomis aplinkybėmis, nesilaikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tikimybių pusiausvyros principo.

              Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  J. V. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

              Pabrėžtina, kad kasatorius, siekdamas gauti visų jo patirtų nuostolių dėl krovinio dalies praradimo kompensavimą, turi įrodyti ne tik praradimo faktą, bet ir pagrįsti pateikiamais įrodymais aplinkybes, patvirtinančias vežėjo veiksmų didelį neatsargumą (šiurkštų aplaidumą), dėl kurio krovinys (jo dalis) buvo užvaldytas trečiųjų asmenų, t. y. jam tenka įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis).

              Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados dėl vežėjo kaltės laipsnio (jo veiksmų) kvalifikavimo ir ribotos vežėjo civilinės atsakomybės taikymo, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tik visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų įrodymų pagrindu įvertinęs nustatytas faktines krovinio dalies vagystės aplinkybes, krovinio pervežimo santykius, vežimo šalių susitarimus ir visų vežime dalyvavusių subjektų (ne tik vežėjo, bet ir paties siuntėjo, ekspeditorių) veiksmus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvadų dėl ribotos civilinės atsakomybės vežėjui taikymo, nenustatęs jo didelio neatsargumo, prilygstančio tyčiai. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu, turėdamas įrodinėjimo pareigą įrodyti vežėjo veiksmų dėl dalies krovinio praradimo atlikimą esant dideliam neatsargumui, kuris prilyginamas tyčiai, jos tinkamai neįgyvendino.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos

              Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007 (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs pagrindinius kriterijus (nebaigtinį sąrašą), kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar atitinkamu civilinėje byloje nagrinėjamu klausimu yra suformuota teismų praktika. Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar privalu remtis vienos ar kitos nutarties teiginiais, turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes, ar: 1) skirtingose nutartyse pasisakyta dėl tų pačių teisinių nuostatų; 2) tos pačios nuostatos taikomos esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) visos galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisinės nuostatos analizuotos ir taikytos priimant teismo sprendimą ar nutartį; 4) tokios nuostatos išsamiai analizuotos teismo motyvuose; 5) tokios nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais; 6) teisinės nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 7) teismų sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį pagal tas faktines aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba kitos tik papildomai vartojamos motyvavimo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. A. v. Kretingos 1-ojo notarų biuro notarė S. D. N., bylos Nr. 3K-3-552/2009; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. D. ir kt. v. V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-385/2010).

Kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-259/2007 ir šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Sprendžiant klausimą dėl vežėjo kaltės kvalifikavimo kaip didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai, civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007 buvo nustatytos tokios faktinės bylos aplinkybės: krovinys buvo vežamas Lenkijos Respublikoje ir vairuotojas turėjo galimybę pasirinkti sustoti nakvoti ne Lenkijoje arba sustoti poilsio šviesiu paros metu, tačiau to nepadarė, todėl jo veiksmai buvo įvertinti kaip didelis neatsargumas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad dėl susiklosčiusios faktinės krovinio pervežimo situacijos vairuotojas negalėjo išvykti į Vokietiją ir ten nakvoti saugomoje krovininių automobilių stovėjimo aikštelėje, o turėjo likti Nyderlandų Karalystėje, kurioje tuo metu tokių aikštelių apskritai nebuvo, vairuotojas, susiklosčius nurodytai situacijai, rinkosi kiek įmanoma saugesnį nakvynei sustojimo variantą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatos dėl vežėjo civilinės atsakomybės už krovinio (jo dalies) praradimą neribojimo šiose civilinėse bylose buvo (yra) taikomos esant skirtingos esminės reikšmės bylos teisingam išnagrinėjimui turinčioms faktinėms aplinkybėms, kurios nulemia vežėjo kaltės laipsnį. Nurodytų civilinių bylų dėl skirtingų jų ratio decidendi negalima vertinti kaip identiškų ar itin panašių, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007, suformuotais išaiškinimais dėl vežėjo kaltės kvalifikavimo. Teisėjų kolegijos sprendimu, kasatoriaus argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas UAB „Šiaurės vilkas“ prašo priteisti iš kasatoriaus 600 Lt bylinėjimosi išlaidų ir pateikia jas pagrindžiančius įrodymus. Netenkinus kasacinio skundo, atsakovui UAB „Šiaurės vilkas“ priteistina 600 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų kasacijoje iš kasatoriaus bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 95,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės 2012 m. lapkričio 9 d. pažyma). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš kasatoriaus bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ (mokėtojo apskaitos numeris (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Šiaurės vilkas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 (šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

              Priteisti iš kasatoriaus bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ (mokėtojo apskaitos numeris (duomenys neskelbtini) 95,18 Lt (devyniasdešimt penkis litus 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.              

Teisėjai                                                                                                                       Gražina Davidonienė

        Sigitas Gurevičius

        Janina Januškienė