Administracinė byla Nr. A-537-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04411-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.2, 27.1, 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų  kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Delfi“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė: panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. SPR-66 (toliau – ir sprendimas).

Pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą nurodė, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) nuostatas.

Nurodė, kad sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VIĮ 50 str. 13 dalį, nes pareiškėjo skundas Tarnyboje buvo išnagrinėtas dviem mėnesiais viršijant skundo nagrinėjimo terminą. Tarnybai nepagrindus per ilgo skundo išnagrinėjimo priežasčių, buvo pradelstas skundo nagrinėjimo laikas, kas pasak pareiškėjo padarė įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes skundo nagrinėjimo metu ginčijama publikacija buvo keičiama, komentuojama, sukėlė neigiamą atgarsį visuomenėje, taip pat darė įtaką ikiteisminiam tyrimui, pareiškėjo garbei ir orumui. Pareiškėjo teigimu, sprendime nurodyti teiginiai buvo nepagrįsti ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas buvo sugretinamas su kitais asmenimis, kurie dalyvavo muštynėse, sudavė smūgius nekentėjusiajam, nors pareiškėjas nuo pat pradžių neigė, kad dalyvavo muštynėse. Teigė, kad šias aplinkybės patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi. Todėl teigė, kad publikacijos rengėjai turėję pakankamai informacijos, buvo nepakankamai atsakingi ir sąžiningi, todėl pažeidė VIĮ nuostatas, nekaltumo prezumpciją ir pareiškėjo garbę bei orumą. Nurodė, kad Tarnyba atmesdama pareiškėjo skundą veikė šališkai, nes portalo veiksmai pašalinant dalį publikacijos reiškė, kad publikacijos turinys sudarė įstatymo pažeidimo dalyką. Nesutiko su sprendime nurodytais teiginiais, teigė kad publikacijoje buvo skelbiama informacija kuri pažeidė įstatymus bei, kad pastaroji buvo sukurta su tikslu sukelti neigiamą visuomenės požiūrį į pareiškėją. Nesutiko su teiginiais, kad publikacija jokios įtakos ikiteisminiam tyrimui nedarė. Apibendrindamas nurodė, kad iš viso publikacijos konteksto ir turinio buvo akivaizdu, kad skaitytojui buvo sukurtas vienpusis, šališkas subjektyvus požiūris į pareiškėją, kaip į nusikaltėlį, smurtautoją.

Atsakovas žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Sutiko, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas praleidus VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą trejų mėnesių terminą, tačiau pažymėjo, kad termino praleidimas nedaro sprendimo neteisėtu, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negalėtų būti atliekami jokie veiksmai. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo aspektu suformuota praktika, kad termino praleidimas sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi. Nurodė, jog pareiškėjas iškreipė publikacijos teiginius. Pabrėžė, kad atsakovė sprendime padarė teisingą išvadą, kad UAB „Delfi“ paskelbta faktinio pobūdžio informacija atitiko tikrovę. Nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad atsakovė laikytina atsakinga dėl pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad UAB „Delfi“ paskelbė publikacijos patikslinimą. Pažymėjo, kad tokie informacijos skleidėjo veiksmai vertinami pozityviai ir nėra laikomi pažeidimo pripažinimu ar pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu pažeidimas buvo padarytas. Atkreipė dėmesį, kad publikacijoje pareiškėjas niekur nebuvo įvardijamas, kaip kaltas jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, o visur įvardijamas kaip įtariamasis, todėl laikė, kad publikacijoje buvo tinkamai įvardintas jo procesinis teisinis statusas ir nekaltumo prezumpcija jo atžvilgiu nebuvo pažeista. Atsakovė teigė, kad tokia pareiškėjo pozicija nesuderinama su esmine visuomenės informavimo priemonių funkcija – skleisti informaciją apie reikšmingus viešąjį interesą atitinkančius įvykius bei demokratinės visuomenės vertybėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina nutartis dėl kardomosios priemonės suėmimo su išteisinamuoju nuosprendžiu. Pažymėjo, kad su ginčui aktualia teismų praktika nesuderinama pareiškėjo pozicija, kad reikėtų vadovautis tik tam tikromis publikacijos vietomis. Nurodė, kad šiuo atveju turėjo būti analizuotinas visas publikacijos tekstas, nes publikacija yra vieninga visuma. Pabrėžė, kad publikacijos tekste niekur nebuvo minima, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą, o nurodymas, kad pareiškėjas yra tarp įtariamųjų padarius nusikaltimą atitiko objektyvią tiesą ir niekaip nepažeidė nekaltumo prezumpcijos. Pabrėžė, kad žurnalistas turi teisę tinkamai, glaustai ir suprantamai informuoti visuomenę apie tam tikrą įvykį ir procesą, todėl pareiškėjas negali iš žurnalisto reikalauti į publikacijos tekstą įtraukti visą teismo nuosprendį, ar nurodyti, kokias teismo sprendimo dalis publikacijoje nurodyti, ar kokių nenurodyti. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad žurnalistui leistina ne tik pažodžiui perpasakoti bet ir reziumuoti, apibendrinti, paryškinti, ar kitaip vertinti tam tikrą informaciją. Nereikšmingais laikė ir pareiškėjo argumentus dėl į publikaciją įsivėlusios klaidos apie pareiškėjo priklausymą „skinų“ judėjimui. UAB „Delfi“ šį netikslumą pataisė, atsiprašė, nurodė, kad tai publikacijos esmės nepakeitė. Pabrėžė, kad pareiškėjo išvedžiojimai niekaip nepaneigė žiniasklaidos teisės ir pareigos siekiant informuoti visuomenę apie jai svarbius įvykius, domėtis vykstančiais ikiteisminiais tyrimais. Nurodė, kad tiek tarptautinė teismų praktika, tiek nacionalinė vieningai teigia, kad informavimas apie vykstančius ikiteisminius tyrimus, ar teismo procesus nėra neteisėtas. Apibendrindamas nurodė, kad publikacija parengta tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. SPR-66 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas inicijavo ginčą dėl jo garbės ir orumo pažeidimo bei dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo paskelbiant publikaciją „Kompozitoriaus T. D. nužudymo byloje – naujos detalės“.

Nustatė, kad pareiškėjas su 2015 m. kovo 16 d. skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių dėl minėtoje publikacijoje paskelbtų, jo teigimu, neobjektyvių, šališkų ir tikrovės neatitinkančių teiginių, grubiai pažeidžiančių nekaltumo prezumpcijos principą, teises ir laisves bei žeminančių jo garbę, orumą bei dalykinę reputaciją. Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. SPR-66, pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

Teismas nustatė, kad Tarnyba praleido skundo išnagrinėjimo terminą, tačiau nurodė, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus. Konstatavo, kad deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai dėl termino praleidimo neigiamų pasekmių, nesudaro pagrindo išvadai dėl jų teisėtumo. Pareiškėjas vien tik bendrai nurodydamas, kad sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas, neįrodė, kokią konkrečiai neigiamą įtaką skundo nagrinėjimo pradelsimas (du mėnesius) turėjo konkrečiai ikiteisminiam tyrimui, kokias konkrečiai neigiamas pasekmes pareiškėjo teisėms ir pareigoms sukėlė publikacijos tikslinimas (padarytas iš karto po pareiškėjo pranešimo) ir kaip konkrečiai buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjui neįrodžius priešingai, teismas darė išvadą, kad termino sprendimui priimti pradelsimas, įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ikiteisminiam tyrimui bei pareiškėjo teisėms ir pareigoms neturėjo. Termino praleidimą laikė formaliu pažeidimu, negalėjusiu būti pagrindu sprendimo panaikinimui.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo pažeista nekaltumo prezumpcija ir publikacijos turinys buvo nuteikiančio visuomenę prieš pobūdžio, teismas pasisakė, kad tokie jo teiginiai yra nepagrįsti, vertintini kaip pareiškėjo interpretacija. Vertino, kad publikacijoje buvo nurodyti įvykio faktai, tiesiogiai neminint pareiškėjo, taip pat išskirtinai neaptariant pareiškėjo kaltės ir jo tiesioginio/netiesioginio dalyvavimo muštynėse, todėl tiesioginių kaltinimų nusikaltimo padarymu pareiškėjo atžvilgiu neįžvelgė. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kartu su kitais asmenimis vis dar buvo įtariamasis dėl publikacijoje aprašyto įvykio, kurio metu buvo nužudytas kitas asmuo, taip pat tai, kad tyrimas iki galo nebuvo baigtas, kas atitinkamai ir buvo nurodyta publikacijos turinyje. Todėl teismas vertino, kad negalima teigti, kad minėtame publikacijos teiginyje pateikta informacija buvo netiksli, o tai, kad konkrečiai pareiškėją identifikuojančios aplinkybės, aptariamo teiginio apimtyje, iš vis nebuvo minimos, nesudarė pagrindo argumentams, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, pareiškėjo garbė ir orumas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentus grindė tam tikrų publikacijos teiginių interpretacijomis, o ne objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais VIĮ nuostatų pažeidimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad UAB „Delfi“, padarė pažeidimą jį publikacijoje pavadindamas „skinu“, teismas nurodė, kad Tarnyba pagrįstai vadovavosi VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad publikacijoje nurodytas „skinhedas“ galėjo būti siejamas konkrečiai su juo, teismas vertino, kad atsakovė skundžiamame nutarime teisingai nustatė, kad publikacijoje, pareiškėjo nurodytoje frazėje, šiuo žodžiu nebuvo konkrečiai įvardinamas pareiškėjas.

Teismas vertino, kad pareiškėjo teismui paduotas skundas negalėjo būti pripažintas pagrįstu nei Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, nei to paties įstatymo 41 straipsnio taikymo prasme, taip pat neįžvelgė ir VIĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo skleisti informaciją pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčo publikacijoje, priešingai nei nurodė pareiškėjas, nenustatyta jokių duomenų apie jo pripažintą kaltę, tiesioginį dalyvavimą muštynėse, kuriose žuvo žmogus, suduotus smūgius ir pan., joje buvo pateikta bendra informacija apie vykstantį tyrimą dėl padaryto nusikaltimo, pareikštus įtarimus įtariamiesiems ir pateikti duomenys nebuvo iškraipyti, užgaulūs, skleidžiantys dezinformaciją, įžeidžiantys, žeminantys, ar kaip kitai pažeidžiantys pareiškėjo garbę ir orumą.

Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo, kad Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. SPR-66 laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir naikinti jį pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo skundas būtų tenkintas, o atsakovo priimtas sprendimas panaikintas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija, kad pradelstas terminas sprendimui priimti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ikiteisminiam tyrimui bei pareiškėjo teisėms ir pareigoms neturėjo. Teigia, kad toks teismo teiginys yra nepagrįstas, kadangi jis paneigia Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalies nuostatą ir procesinio termino esmę.

Apelianto manymu, teismas netinkamai išnagrinėjo bylą ir nepagrįstai nepripažino viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo veiksmų nesąžiningais, o atsakovo sprendimo nepagrįstu. Apelianto manymu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas siekė apjuodinti apeliantą ir neigiamai nuteikti visuomenę prieš jį. Be to, tokia išgalvota informacija, kad apeliantas neva ir anksčiau buvo dalyvavęs muštynėse, neva kažką sumušė, apelianto manymu, turėjo tik labiau nepagrįstai įtikinti visuomenę, kad apeliantas dalyvavo ir publikacijoje nurodomo nusikaltimo padaryme, kadangi „tokia jo asmenybė“, „jis linkęs taip elgtis“ ir t. t., nors, apeliantas ne tik niekada nėra teistas, bet ir niekada nebuvo baustas administracine tvarka, yra stropus ir pažangus studentas, daugkartinis neatlygintinas kraujo donoras ir apskritai doras pilietis, mylintis savo šalį ir gerbiantis jos Konstituciją. Viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas tokiais savo veiksmais akivaizdžiai apgavo visuomenę, suklaidino ją, vien tam, kad publikacija būtų labiau skaitoma, o portalas sulauktų didesnių reitingų.

Apibendrinant apeliantas nurodė, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, kadangi juo buvo paliktas galioti toks atsakovo sprendimas, kuriuo įteisinti nesąžiningi, neteisėti viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo veiksmai.

Atsikirtime į atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į apeliacinį skundą nurodė, jog pareiškėjo manymu publikacija turi didelę įtaką, teigia, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nėra nutraukiamas kadangi tokiu būdu yra daromas spaudimas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams tiek prokurorui, kad šie bylą perduotų teismui.

Atsakovas žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, jog teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad termino sprendimui priimti pradelsimas, įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui, ikiteisminiam tyrimui bei pareiškėjo teisėms ir pareigoms neturėjo. Atkreipė dėmesį, jog publikacijos tekste apeliantas niekur nebuvo įvardijamas kaip kaltas jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, o buvo įvardijamas kaip įtariamasis. Teigia, kad pareiškėjo ginčijama informacija apie jo sąsajas su skinu judėjimu ar jam priskiriamais asmenimis anksčiau buvo paskelbta ir nepaneigta kitose visuomenės informavimo priemonėse. Dėl apelianto argumento, jog minėti pirminiai informacijos šaltiniai yra apskųsti, teismas teisingai pažymėjo, kad vien apskundimo faktas neįrodo aukščiau paminėtuose informaciniuose šaltiniuose paminėtų duomenų, teiginių (dėl kurių pareiškėjas inicijavo ginčus) neteisingumo. Teigia, kad apelianto argumentai dėl to, kad viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas siekė tendencingai neigiamai nuteikti visuomenę prieš apeliantą ir sudaryti vienareikšmišką kaltininko įvaizdį vien dėl didesnių reitingų, vertintini kaip deklaratyvūs ir išimtinai subjektyvaus pobūdžio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo ištrinti visi komentarai po publikuoto straipsnio, dėl ko, pasak jo, nėra galimybės nustatyti žalos masto, kokią padarė publikacijos turinys, nurodo, kad naujienų portalas Delfi.lt jokių komentarų nenaikino ir pareiškėjui sutrukdyti nesiekė. Kaip ir bet kokie kiti komentarai po bet kokiu straipsniu naujienų portale Delfi.lt, praėjus 30 kalendorinių dienų nuo komentarų paskelbimo automatiškai neberodomi. Akcentavo, kad yra esminis skirtumas, kai žiniasklaida paskelbia, kad asmuo yra įtariamas nužudęs, ir kai žiniasklaida paskleidžia, kad asmuo nužudė ar yra žudikas. Nurodo, jog ginčo straipsnyje apeliantas įvardytas kaltinamuoju, o ne apkaltintuoju ar nuteistuoju asmeniu. Todėl, priešingai negu teigia apeliantas, publikavus šį ir kitus straipsnius, nebuvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Mano, kad ginčo publikacija parengta tinkamai, nepažeidžia teisės ir etikos normų, o pareiškėjo skundas akivaizdžiai nepagrįstas. Mano, kad pareiškėjo publikacijos interpretavimas yra šiurkščiai iškreipiantis suformuotą teismų praktiką apie žiniasklaidos teisę ir pareigą informuoti visuomenę apie asmenims pareikštus įtarimus nusikaltimų padarymu, tuo labiau apie pareikštus įtarimus rezonansą visuomenėje sukėlusio labai sunkaus nusikaltimo nužudymo padarymu. Todėl, mano, kad žurnalistų etikos inspektorės sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir jo pareiškėjo nurodomais argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Prašo priteisti teismo išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. SPR-66 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas inicijavo ginčą dėl jo garbės ir orumo pažeidimo bei dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo paskelbiant 2015 m. kovo 12 d. publikaciją „Kompozitoriaus T. D. nužudymo byloje – naujos detalės“.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (suvestinė redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 18 d.) nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas taip pat aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Vadovaujantis VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 punktas). VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo iškeltą administracinę bylą nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo sprendime padarytomis išvadomis, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas informacijos (saviraiškos) laisvės ribų nagrinėjamu atveju neperžengė, todėl nėra pagrindo publikacijoje paskelbtą informaciją vertinti kaip tikrovės neatitinkančią, žeminančia pareiškėjo garbę ir orumą, taip pat teigti, kad buvo pažeistas nuomonių įvairovės principas (VIĮ 16 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjo įvardinta publikacijos įtaka ikiteisminiam tyrimui, visuomenės nuomonei - yra vertintina kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis ginčiją sprendimą, kadangi buvo praleistas jo priėmimo terminas – teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad termino sprendimui priimti pradelsimas, įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ikiteisminiam tyrimui bei pareiškėjo teisėms ir pareigoms neturėjo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr. 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Janowski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 25716/94; 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją, pareiškimo nr. 23118/93; 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecień prie Lenkiją, pareiškimo nr. 51744/99 ir kt.).

Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą; 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT, aiškindamas EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą EŽTT pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 25181/94).

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje žmogaus garbė ir orumas nurodyti kaip vienas iš saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų. Analogiškai EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje trečiųjų asmenų garbė, jų reputacijos ir teisių apsauga nurodyta kaip EŽTK garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas.

Vis dėlto nurodydamas saviraiškos laisvės ribojimo galimybę, Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (žr., pvz., 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje apibrėžti saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr., pvz., sprendimo Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, 78 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką). Šio EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją, pareišk. Nr. 64915/01).

Pastebėtina, kad poreikį užtikrinti išskirtinę saviraiškos laisvės apsaugą savo praktikoje pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT). Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-193/2009) LAT, spręsdamas klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, pažymėjo, kad kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei.

Apibendrintai pažymėtina, kad Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui (analogiškai žr. 2012 m. gegužės 4 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012). Taip pat teigtina, jog teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju publikacijoje pateikta informacija yra viešo intereso objektu, joje priešingai nei nurodė pareiškėjas, nėra jokių duomenų apie jo pripažintą kalę, tiesioginį dalyvavimą muštynėse, kuriose žuvo žmogus, suduotus smūgius ir pan. Publikacijoje yra pateikta bendra informacija apie vykstantį tyrimą dėl padaryto nusikaltimo, pareikštus įtarimus įtariamiesiems (tame tarpe ir pareiškėjui, nes procesas pareiškėjo atžvilgiu nėra nutrauktas). Publikacijoje pateikti duomenys nėra iškraipyti, užgaulūs, skleidžiantys dezinformaciją, įžeidžiantys, žeminantys, ar kaip kitai pažeidžiantys pareiškėjo garbę ir orumą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus tvarką, tuo tarpu pareiškėjas skundu teismui Tarnybos sprendimo ydingumo neįrodė. Atitinkamai skundžiamas Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. 66 laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir naikinti jį pareiškėjo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo kartu su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad prašo priteisti jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų, susijusių su prašomų išlaidų dydžiu ir realumu nepateikė. Kadangi, vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, suinteresuota šalis turi teisę teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas nenagrinėtinas, jam pasiūlant pateikti detalizuotą ir pagrįstą įrodymais prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                            Dalia Višinskienė