Administracinė byla Nr. A-849-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00597-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. D. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjas nebuvo informuotas apie galimybę skalbti Šiaulių TI skalbykloje, buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojasi ir asmenys sergantys užkrečiamomis ligomis, kameroje nebuvo pavojaus mygtuko, nebuvo atliekama dezinfekcija ir deratizacija, kameroje nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema sanitariniame mazge, vedant iš priėmimo paskirstymo punkto į kamerą ir atvirkščiai nebuvo izoliuojamas nuo kitų kalinių, pažeidžiant bausmių vykdymo kodekso nuostatas dėl asmenų izoliavimo. Pareiškėjas patyrė susierzinimą bei stresą, pablogėjo psichinė ir fizinė būklė, buvo pažemintas žmogiškasis orumas. Buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 93–102) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepimą atsakovas grindė šiais argumentais:

1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d. kameroje Nr. 40, kurioje jam teko nuo 3,82 kv. m iki 7,64 kv. m kameros ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 14 dienų, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

2. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kameroje patikrinimų nebuvo atlikta.

3. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas, o 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

4. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir išjos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl šių reikalavimų pažeidimų (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

5. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėmis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekciją, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

6. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 konstatuota, jog kamerų paprastasis remontas atliekamas esant galimybėms. Tikrinimo metu buvo remontuojamos kameros Nr. 21, 22 ir 98.

7. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, o pareiškėjo įvardijami tariami trūkumai nebuvo užfiksuoti atliekamų patikrinimų metu. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio blogo kvapo, negali būti vertinami kitaip nei susiję su tuo metu, tose gyvenamosiose patalpose gyvenusių asmenų noru ir suinteresuotumu pasirūpinti švara ir tvarka. Pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais, nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

8. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio l dalimi, suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamai vienu metu vedamų sergančių ir sveikų asmenų praustis fakto. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir į dušą vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Atsakovas negali pateikti duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, nes nėra registruojami tokie duomenys. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-27 nurodė, jog asmenims yra sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kas numatyta HN 76:2010. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos, įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

9. Jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas, šiuo atveju HN 76:2010 64 punktą, matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. EP-27 nurodė, jog karšto vandens tiekimas į kameras HN 76:2010 yra nereglamentuojamas. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl skalbinių nepagrįstos.

10. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. sausio 23 d. pateikė pažymą Nr. 60/09-2724, kurioje pažymėjo, kad vadovaujantis „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.

11. Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. kovo 12 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas tik su tos pačios kategorijos asmenimis, kaip ir jis pats. Taigi atsakovas tinkamai įgyvendina Šiaulių TI direktoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo“ 10 punkto reikalavimą, pagal kurį atvykę suimtieji ir nuteistieji paskirstomi į kameras vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į Suimtųjų ir nuleistųjų laikymo atskirai reikalavimus (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį). Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl nelaikymo izoliuotai yra nepagrįstos.

12. Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog Šiaulių TI jis nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis bei nebuvo informuotas apie savo teises. Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtintu „Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėms, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu“. Minėtos tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių TI naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Atsakovas, priešingai nei teigia pareiškėjas, veikė teisėtai, tinkamai ir pagal teisės aktus. Tik atvykus į įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat jam buvo įteiktas lankstinukas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog dėl Šiaulių TI neatliko pareigų ar netinkamai atliko pareigų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes asmuo, periodiškai kalintas įstaigoje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo neva pažeistų teisų ar netinkamų laikymo sąlygų.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 120–128) pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 3 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Pasisakydamas dėl skundo dalyko, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d., viso 14 dienų, kameroje Nr. 40 su dar 2–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,82 iki 7,64 kv. m (b. l. 39). Taigi pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko nurodyto įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ir nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir tuo pagrindu pripažinti jų veiksmus neteisėtais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kamera Nr. 40 atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, reikalavimus; kitų įrodymų dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje jai keliamų HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę skalbti Šiaulių TI skalbykloje, buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojasi ir asmenys sergantys užkrečiamomis ligomis, kameroje nebuvo pavojaus mygtuko, kameroje nebuvo atliekama dezinfekcija ir deratizacija, nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema sanitariniame mazge, vedant iš priėmimo paskirstymo punkto į kamerą ir atvirkščiai nebuvo izoliuojamas nuo kitų kalinių pažeidžiant bausmių vykdymo kodekso nuostatas dėl asmenų izoliavimo.

HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 9 d. pažymos Nr. 62/08-247 (b. l. 41–42) matosi, kad iki 2011 m. asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, tam tikslui buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas; nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėnesio teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Šiaulių TI direktorius 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtino suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašą, kuriame nustatyta skalbinių surinkimo iš nuteistųjų (suimtųjų) surinkimo tvarka ir nurodyta, kad suimtieji (nuteistieji), pageidaujantys išsiskalbti ar chemiškai valyti savo viršutinius drabužius, privalo užpildyti patvirtintos formos skalbimo ir valymo paslaugos užsakymo lapą ir skalbinius sudėti į atitinkamą maišelį (b. l. 61–64). Šiaulių TI direktorius 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtino Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų nuteistųjų apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašą, kuriame nurodyta, kad Šiaulių TI nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodama patalynė, rankšluosčiai, darbo rūbai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai (b. l. 65–67). Pareiškėjas su suimtųjų teisėmis, tame tarpe ir nurodytomis tvarkomis dėl suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo bei apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo buvo supažindintas 2014 m. liepos 2 d., ką patvirtino savo parašu (b. l. 110), todėl jo teiginiai yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-247 matosi, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę (b. l. 41–42). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. vasario 3 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikties HN 76:2010 reikalavimams patikrinimą, esminių pažeidimų nenustatė, konstatavo, kad yra dvi pirties patalpos po 8 dušus, kurie įrengti prie lubų, grindys švarios, valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas Mikrobac forte 2 %, dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas ir registracijos įrašai apie valymą yra (b. l. 44–51). Pareiškėjo teiginiai dėl naudojimosi dušu kartu su asmenimis, sergančiais užkrečiamomis ligomis, nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintų Taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistas jo orumas, nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kameroje nebuvo atliekama dezinfekcija ir deratizacija. Vadovaujantis HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 59 punktu, gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) būtina atlikti ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kaip atsiliepime nurodo atsakovas ir matyti iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 9 d. pažymos Nr. 62/08-233 (b. l., 41–42), dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale, graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 3 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikimo HN 76:2010 reikalavimams patikrinimą, konstatavo, kad deratizacija įstaigoje atliekama mechaniniu ir cheminiu būdu, bendrosios paskirties patalpose, koridoriuose graužikai naikinami „Bromad G“ grūdais, kamerose klijuojamos klijų juostelės (b. l. 44–51). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI kameros nedezinfekuojamos ir nederatizuojamos. Be to, HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau HN 76:2010  2 punkte įtvirtina nuostata, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Pareiškėjas nurodo, jog nebuvo izoliuojamas nuo kitų asmenų vedant iš kameros į kitas patalpas. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas. To paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų esant minėtam pagrindui, dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Atsakovui teko pareiga užtikrinti pareiškėjo saugumą ne tik laikant kameroje, bet ir vedant iš vienos patalpos į kitą. Pareiškėjas nurodė, kad jo saugumas nebuvo užtikrintas vedant iš kameros į kitas patalpas ir atvirkščiai, tačiau pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kada konkrečiai nebuvo užtikrintas jo saugumas, kada jam buvo kilusi reali grėsmė ar prieš jį buvo panaudotas smurtas. Pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su skundais dėl jo saugumo neužtikrinimo. Įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kad buvo neužtikrintas jo saugumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs nei neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, teismas laiko, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu (b. l. 130–131) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad įsiteisėjusiais sprendimais teismai jau yra pripažinę tai, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 40 kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3028-257/2014, 2015 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-975-362/2015). Su asmenimis, kurių teisių pažeidimai pripažinti minėtose bylose, pareiškėjas aktualiu laikotarpiu kalėjo vienoje kameroje. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo dar su 2–5 asmenimis. Teismas net nesigilino į skunde nurodytas aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 136–137) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, sprendime padarytomis išvadomis, ir mano, kad pareiškėjo skundas bei apeliacinis skundas nepagrįsti. Atsakovo manymu, apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, o jo skundas abstraktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. D. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos skundo turinio (b. l. 2–11) matyti, jog pareiškėjas skundėsi šiomis kalinimo Šiaulių TI sąlygomis: tuo, kad jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktais; tuo, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų – ant lubų ir sienų buvo pelėsis, nuo jų byrėjo tinkas ir luposi dažai; sienų danga nebuvo lengvai valoma; be to, kameroje nebuvo valymo inventoriaus; pareiškėjas nebuvo informuotas apie galimybę drabužius skalbti įstaigos skalbykloje; pareiškėjui teko naudotis dušu kartu su sergančiais užkrečiamomis ligomis nuteistaisiais; kamerose nebuvo įrengtas pavojaus mygtukas; kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija ir deratizacija; sanitariniame mazge neįrengta atskira ventiliacijos sistema; be to, pareiškėjas, vedant jį koridoriais iš paskirstymo punkto į kamerą (ir atvirkščiai) nebuvo atskirtas nuo kitų nuteistųjų pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį.

Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjo išvardintų pažeidimų nenustatė, todėl 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62), kuriame iš esmės nurodė tik tai, kad nesutinka su teismo sprendimu, kuris, jo manymu, nepagrįstas, t. y. priimtas neišnagrinėjus visų bylai reikšmingų aplinkybių (neįsigilinus į skundo turinį), be to, prieštarauja Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimams bylose Nr. I-3028-257/2014 ir Nr. I-975-362/2015, kuriose buvo nagrinėjamos iš esmės tapačios situacijos.

Pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendime padarytoms išvadoms, kad A. D. kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d.) nenustatyta pažeidimų, susijusių su pareiškėjo neinformavimu apie galimybę drabužius skalbti įstaigos skalbykloje, naudojimusi dušu kartu su sergančiais užkrečiamomis ligomis nuteistaisiais, kamerose neatliekama dezinfekcija ar deratizacija, kamerose neįrengtu pagalbos mygtuku, sanitariniame mazge neįrengta atskira ventiliacijos sistema bei pareiškėjo neatskyrimu nuo kitų nuteistųjų.

Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, susijusias su jo teise būti kalinamam teisės aktuose numatyto ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124  1.3.1 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. kovo 5 d. „Pažymos apie A. D. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 69/06-1491 (b. l. 39) matyti, jog A. D. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d., t. y. 14 parų, buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 40, kurios plotas 22,93 kv. m. Pažymoje nurodyta, kad minėtoje kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 6 nuteistųjų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vienam asmeniui kameroje Nr. 40 minėtu laikotarpiu teko nuo 3,82 iki 7,64 kv. m. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog minėtu laikotarpiu kameroje Nr. 40 buvo laikomi 2–5 asmenys, laikytina rašymo apsirikimu.

Vadinasi, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 15 d., t. y. visą laikymo Šiaulių TI laiką (14 parų), pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidimo nenustatė.

Minėta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su naudojimusi dušu kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais nuteistaisiais, laikytini nepagrįstais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010  51 punktas nustatė, jog ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi asmens sveikatos priežiūros įstaigose tik jų sutikimu ir tik kai dėl sveikatos būklės jų negalima palikti gyvenamojoje vietoje arba gyvenamosios patalpos neatitinka higienos reikalavimų; sprendimas dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priimamas teisės akto nustatyta tvarka. Taigi, aplinkybė, kad asmuo serga užkrečiama liga, savaime nesuponuoja būtinybės jį izoliuoti, atitinkamai – ir užtikrinti, kad asmuo nesinaudotų bendro naudojimo sanitarinėmis patalpomis (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administarcinėje byloje Nr. A-2227-624/2015).

Nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu būtų nesilaikoma HN 76:2010 51 punkto reikalavimų, nėra. Be to, ir pareiškėjas teismui pateiktame skunde nedetalizavo (nepagrindė to), kad buvo vedamas praustis po dušu su sergančiais užkrečiamomis ligomis asmenimis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo.

Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai pripažino tai, jog konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje jai keliamų HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo, nes pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kamera Nr. 40 atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o kitų įrodymų dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams byloje nėra.

Pasisakydama šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundėsi šiais pažeidimais, susijusiais su Šiaulių TI kameros Nr. 40 neatitikimu higienos normų reikalavimams: ant lubų ir sienų buvo pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas ir luposi dažai; sienų danga nebuvo lengvai valoma, be to, kameroje nebuvo valymo inventoriaus.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameroje Nr. 40 nebuvo valymo inventoriaus Šiaulių TI Ūkio skyriaus vyriausioji specialistė 2015 m. kovo 9 d. „Pažymoje apie A. D. laikymo sąlygas“ Nr. 62/08-247 (b. l. 41–42) nurodė, kad kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl lėšų trūkumo, tačiau valymo inventoriaus bei priemonės išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jis prašė valymo inventoriaus, tačiau jam nepagrįstai jis nebuvo išduotas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad į įkalinimo įstaigos administraciją dėl valymo inventoriaus išdavimo, kaip ir dėl kitų nusiskundimų, pareiškėjas nesikreipė (b. l. 43). Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (CK 6.271 str.).

Pažymėtina, kad ginčui aktualiu metu Šiaulių TI kameros Nr. 40, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimas nebuvo atliekamas. Tačiau atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 93–102), pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies, susijusios su kameroje esančiu pelėsiu, nurodė, jog pagal HN 76:2010 58 punktą, kameros švaros palaikymu, valymu turi rūpintis patys nuteistieji, be to, ne rečiau nei kartą per mėnesį turi būti atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių ir baldų). Kadangi pareiškėjas turėjo galimybę naudotis valymo inventoriumi, o byloje nėra duomenų, kad pelėsis, kuris pasak pareiškėjo, buvo ant kameros sienų, negalėjo būti nuvalomas pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, ši pareiškėjo skundo dalis atmetama. Pažeidimo, susijusio su kameroje buvusiu pelėsiu, šiuo atveju kolegija nenustatė.

Dėl nuo sienų byrančio tinko ir dažų, t. y. paprastojo remonto poreikio, atsakovas pažymėjo, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau neretai patys nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą ir visiškai suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą; Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 konstatuota, kad kamerų paprastasis remontas atliekamas esant galimybėms, o tikrinimo metu buvo remontuojamos kameros Nr. 21, 22 ir 48. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nepaneigia pareiškėjo argumentų dėl nuo sienų byrėjusio tinko ir dažų, t. y. to, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atliktas paprastasis remontas (CK 6.271 str.). Šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Apibendrindama nurodytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo atliktas paprastasis remontas pagal poreikį. Vertindama šį byloje nustatytą pažeidimą neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aspektu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015, kurioje pažymėta, jog vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, o dalyje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo atliktas paprastasis remontas pagal poreikį, nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. D. nei savo skunde, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino, kaip dėl kameroje neatlikto paprastojo remonto pablogėjo jo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala. Kadangi administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 8 p.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad kamaroje nebuvo atliktas paprastasis remontas) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. Prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė savo formuojamos praktikos ir, vertindamas iš esmės vienodas situacijas, priėmė skirtingus sprendimus. Pareiškėjo nurodoma administracinė byla Nr. I-3028-257/2014, kurioje priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimas, nuo nagrinėjamos administracinės bylos skyrėsi tuo, kad administracinėje byloje Nr. I-3028-257/2014 pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. (t. y. jau po to, kai A. D. iš Šiaulių TI išvyko) kameroje Nr. 40, kurioje buvo laikoma nuo 3 iki 7 žmonių, todėl atskirais laikotarpiais šio asmens teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista. Šiuo gi atveju, kaip konstatuota šiame procesiniame sprendime, pareiškėjo A. D. subjektinė teisė į vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą nebuvo pažeista. Su nagrinėjama administracine byla negali būti lyginama ir kita pareiškėjo nurodyta administracinė byla Nr. I-975-362/2015, kurioje priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimas, kadangi administracinėje byloje Nr. I-975-362/2015 pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais buvo priteistas už kalinimą Šiaulių TI kamerose Nr. 106, 8, 42, 54, 5, 40, 54 ir 78 laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., kai pareiškėjas 146 dienas iš 222 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktais. Kita vertus, pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (o ne apygardos administraciniai teismai).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą: A. D. skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas, pareiškėjo skundą dalyje dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies: pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo A. D. skundą dalyje dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė