Civilinė byla Nr. e2A-1723-614/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04932-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka dalyvaujant sekretorei Renatai Anderson, vertėjai Jekaterinai Chochlanovai, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vežam Jums“ atstovui advokatui Juliui Sakalauskui, atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atstovei Kamilei Usavičienei, trečiajam asmeniui V. L., išnagrinėjo atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-685-592/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vežam Jums“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys: V. L., uždaroji akcinė bendrovė „Finėjas“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vežam Jums“ (toliau - ieškovas arba draudėjas) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ (toliau – atsakovas arba draudikas) 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą žalos byloje Nr. CLT 1813363 (toliau - Sprendimas) ir 2019 m. sausio 12 d. įvykį (vagystę), kurios metu iš ieškovui UAB „Vežam Jums“ priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis gabento krovinio, pripažinti draudžiamuoju; priteisti ieškovui iš atsakovo 8 106,68 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
1.1. 2018 m. birželio 5 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, patvirtintą Draudimo liudijimu GJELT Nr. 2697093, laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 4 d. Viena Draudimo sutartimi apdraustų rizikų: Krovinio praradimas ar sugadinimas. Draudimo sutartyje numatyta draudimo suma tokiam įvykiui - 300 000 Eur, išskaitos (frančizės) dydžiai: vagystės, plėšimo, gaisro atvejais - 10 proc. žalos dydžio, bet ne mažiau kaip 1 500 Eur;
1.2. 2019 m. sausio 9 d. ieškovas iš užsakovo UAB „Finėjas“ gavo Krovinio pervežimo užsakymą Nr. 1182986, pagal kurį pas atsakovą apdraustu vilkiku Iveco Stralis, valst Nr. (duomenys neskelbtini), su tentu dengta priekaba, valst. (duomenys neskelbtini), įsipareigojo iš Belgijos į Vokietiją pervežti 24 222 kg sveriantį švino krovinį (toliau - Krovinys). 2019 m. sausio 11 d. gabenant Krovinį Vokietijos teritorija vilkiko vairuotojas V. L. pasirinko automagistralės (Nimwegen kryptimi) esančią vairuotojų poilsiui pritaikytą automobilių stovėjimo aikštelę. Nakties metu vairuotojas pastebėjo iš jo vilkiko priekabos vykdomą vagystę, vagys pagrobė dalį Krovinio. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykio aplinkybes;
1.3. 2019 m. sausio 14 d. apie šį įvykį buvo pranešta ir ieškovo vežėjo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (atsakovui). Vėliau pateikti visi draudiko prašomi dokumentai, taip pat susiję ir su žalos dydžiu, kuris pagal pervežimo paslaugų užsakovo UAB „Finėjas“ gautą pretenzinį reikalavimą dėl krovinio dalies trūkumo sudarė 9 606,68 Eur;
1.4. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimu draudikas informavo ieškovą, kad jeigu Draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikas neatlygina nuostolių, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo. Sprendime buvo nurodyta, kad pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygų 1.13 punktą, didelis neatsargumas - tai draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Žalos bylos administravimo metu buvo nustatyta, kad ieškovo vilkikas vagystės metu stovėjo aikštelėje Vokietijoje Parking Lot (Parkplatz Dong), kuri nėra nei apšviesta, nei nuolat stebima vaizdo kamerų/aikštelės personalo, t. y. vilkikas vagystės metu stovėjo nesaugomoje stovėjimo aikštelėje. Tokį elgesį, pasirenkant stovėti nesaugomoje teritorijoje, draudikas vertina kaip dideli neatsargumą, todėl, vadovaujantis Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7.5 punktu, draudikas priima sprendimą laikyti įvykį nedraudžiamuoju ir nemokėti draudimo išmokos;
1.5. kartu su Sprendimu atsakovas ieškovui atsiuntė policijos pažyma, tačiau joje nėra duomenų apie tai, kad stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko vagystė, yra neapšviesta, ar nėra stebima vaizdo kamerų ir/ar aikštelės personalo. Pažymoje nurodyta, kad miegodamas vilkiko kabinoje vairuotojas pajuto įsibrovimą į priekabą, ir mėginant išlipti iš vilkiko kabinos, užpuolikai jam durimis stipriai prispaudė koją ir pagrasinę liepė likti vilkiko kabinoje. Tačiau netrukus pasišalino, vis tik spėję pagrobti dalį krovinio;
1.6. ieškovas mano, kad atsakovas nuostolių atsiradimo aplinkybes nepagrįstai vertino kaip ieškovo vairuotojo didelį neatsargumą, todėl draudiko Sprendimas yra naikintinas. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas pagal jam pareikštą pretenziją įsipareigojo atlyginti pervežimo paslaugų užsakovo UAB „Finėjas“ krovinio savininkui atlygintą žalą, todėl iš šios sumos atėmus Draudimo sutartyje numatytą 1 500 Eur išskaitą yra pagrindas 8 106,68 Eur (9 606,68 - 1 500) sumos draudimo išmokos forma reikalauti iš atsakovo (Taisyklių 11.5 punktas);
1.7. pažymėjo, kad nors 2019 m. gegužės 14 d. Sprendime teigiama, kad ieškovas pažeidė ir Draudimo sutartyje numatytas pareigas, šio ieškinio nagrinėjimo ribas apibrėžia tik Draudiko nurodytas Taisyklių 7.5 punktas, pagal kurį 2019 m. sausio 12 d. vagystė pripažinta nedraudžiamuoju įvykiu dėl ieškovo didelio neatsargumo. Tuo tarpu kiti pagrindai, taip pat ir susiję su draudėjo pareigų laikymusi, teisinės reikšmės nagrinėjant ši ginčą neturi;
1.8. pagal Taisyklių 1.13 punktą didelis neatsargumas apibrėžiamas kaip draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimaliu atsargumo ir dėmesingumo reikalavimu, nebūtų padaręs. Ši nedraudžiamojo įvykio sąlygą nėra apibrėžta aiškiais įvykiais ar veiksmais. Nors vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos. Ir tai reiškia, kad ieškovo veiksmai konkrečiu atveju turės būti vertinami pagal plačiau atskleista didelio neatsargumo sąvoka ir konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes. Šalys nebuvo susitarusios visais atvejais įvykį laikyti nedraudžiamuoju, jeigu Draudimo sutartimi apdraustas automobilis sustos aikštelėje, kurioje nebus bent vienos iš Draudimo sutartyje numatytu priemonių. Draudiko Sprendime nepagristai minima „saugojamos aikštelės sąvoką“, nes pagal Draudimo sutarties sąlygas ieškovas ir neprivalėjo sustoti tokius požymius atitinkančioje aikštelėje. Individualioje Draudimo sutarties sąlygoje buvo sulygta, kad poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamu ir privalomų sustojimų atvejais, draudėjas privalo pasirinkti transporto priemonėms skirta stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo. Kadangi konkrečiu atveju vairuotojas turėjo sustoti kasdieniam poilsiui, nes reikalavimas laikytis poilsio ir darbo laiko režimo yra imperatyvus ir jo pažeidimo atveju gresia itin didelės baudos, o atsitikus žalai pagal CMR tai prilyginama tyčiai, toks sustojimas buvo privalomas, todėl tai taip pat nelaikytinas draudėjo pareigų pažeidimu.
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:
2.1. įvykis yra nedraudžiamasis. Draudimo sutarties individualiose sąlygose susitarta, kad „poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo.“ Pagal Taisyklių 1.12 punktą „Saugoma aikštelė“ - aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai), aikštelės personalo saugomi visą parą. Pagal Taisyklių 1.13 punktą „Didelis neatsargumas“ - draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Pagal Taisyklių 7.5 punktą nedraudžiamuoju įvykiu laikoma, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo tyčios, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.), taip pat dėl draudėjo didelio neatsargumo. Šiuo atveju vagystė įvyko sunkvežimio vairuotojui sustojus neapšviestoje, apsaugos kamerų nefilmuojamoje ir personalo nesaugomoje aikštelėje, tad įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju. Aplinkybę dėl aikštelės būklės patvirtina atsakovo korespondento žalų sureguliavimui Intereurope laiškas, kuriuo buvo atsiųsta policijos medžiaga bei policijos medžiagoje esančios aikštelės nuotraukos;
2.2. draudimo suma nepriteistina ir dėl Draudimo sutarties pažeidimo. Draudimo sutarties Priede Nr. 2 Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais aiškiai nurodyta, kad vairuotojas privalo poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo. Pagal Taisyklių 12.2.1. punktą draudimo išmoka gali būti mažinama, jeigu neatliekama bent viena iš draudėjo pareigų, numatytų draudimo sutartyje, ir šių pareigų nevykdymas turėjo įtakos žalos dydžiui ar įvykio aplinkybėms, faktui nustatyti, išskyrus tuos atvejus, kai pareigų pažeidimai buvo padaryti be tyčios arba pareigų pažeidimo nebuvo galima išvengti teisėtomis priemonėmis. Šiuo atveju sunkvežimio vairuotojas turėjo objektyvias galimybes sustoti Draudimo sutarties sąlygas atitinkančioje aikštelėje, sustoti poilsiui anksčiau ar pasirinkti tokį maršrutą, kad kelyje tokių aikštelių būtų, tačiau to nepadarė. Šie vairuotojo veiksmai yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su įvykusia vagyste. Pažymi, kad ieškovas pats ieškinyje nurodo, kad 100 km spinduliu buvo draudimo sąlygas atitinkanti aikštelė, tačiau jos vairuotojas sustojimui nepasirinko.
3. Trečiasis asmuo UAB „Finėjas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė patenkinti ieškinį visiškai. Nurodė, kad:
3.1. UAB „Finėjas“ iš savo kliento Waberer‘s International Nyrt (toliau - Waberer‘s) gavo krovinio pervežimo užsakymą Nr. 2019/00016/WGMS-WGSFAO1. Krovinio pervežimui UAB „Finėjas“ pasirinko ieškovą ir pateikė Krovinio pervežimo užsakymą Nr. 1182986, pagal kurį ieškovas su vilkiku Iveco Stralis, valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir tentu dengta priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsipareigojo krovinį pervežti iš Belgijos į Vokietiją pagal užsakymo sąlygas. 2019 m. sausio 11 d. naktį Vokietijoje iš priekabos Nr. HF910 buvo įvykdyta vagystė;
3.2. UAB „Finėjas“ iš Waberer‘s gavo 2021 m. sausio 21 d. sąskaitą faktūrą Nr. WG20EK/1350113885 9 606,68 Eur sumai, pagal kurią buvo prašoma kompensuoti pavogto krovinio nuostolius. UAB „Finėjas“ žiniomis, Waberer‘s krovinio pervežimo grandinėje taip pat dalyvavo, todėl Waberer‘s taip pat pateikė įrodymus, kad yra kompensavęs nuostolius savo klientui Rhenus pagal Rhenus išrašytą sąskaitą ir yra įgijęs regreso teisę reikalauti nuostolių kompensavimo iš UAB „Finėjas“. UAB „Finėjas“ skolų tarpusavio aktu Nr. 02-05/0006 sumažino Waberer‘s įsiskolinimą 1 520 Eur, o likusią žalos dalį – 8 086,68 Eur Waberer‘s sumokėjo bankiniu pavedimu. Atlyginusi žalą Waberer‘s UAB „Finėjas“ įgijo regreso teisę žalos atlyginimo reikalauti iš ieškovo. Vadovaujantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties Konvencijos (CMR konvencija) 17 straipsnio 1 dalimi vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. UAB „Finėjas“ vertinimu ieškovas buvo pilnai atsakingas už jam patikėto pervežamo krovinio saugumą. Ieškovas neneigė vagystės aplinkybių, neginčijo žalos dydžio ir atlygino žalą UAB „Finėjas“ pilna apimtimi.
4. Atsakovas 2020 m. spalio 5 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriame nurodė, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo teisės. Pažymėjo, kad žalos bylos administravimo metu nustačius, kad įvykis yra nedraudžiamasis, draudikui nekyla pareiga nustatyti reikalavimo teisę į draudimo išmoką turintį asmenį, kadangi tokiu atveju draudimo išmoka apskritai nėra mokama. Atsižvelgiant į tai, Sprendime ši aplinkybė nebuvo nurodyta, tačiau ieškovui pateikus ieškinį ir ginčijant minėto sprendimo pagrįstumą jam tenka pareiga įrodyti savo reikalavimo teisę, o draudikas turi teisę pateikti savo poziciją. Matyti, kad ieškovas buvo faktinis krovinio vežėjas. Užsakymą ieškovas gavo iš įmonės UAB „Finėjas“. Ieškovas teikė įrodymus, kad atlygino šiai įmonei dėl įvykio atsiradusią žalą. Tačiau UAB „Finėjas“ nėra nei krovinio gavėjas, nei krovinio siuntėjas. Taigi ši įmonė negali būti laikoma krovinio savininku. Nurodė, kad ieškovas yra pateikęs mokėjimo nurodymą, kurį užvardino „Pinigų pervedimą krovinio savininkui patvirtinantis mokėjimo dokumentas“, iš kurio matyti, kad UAB „Finėjas“ įmonei Waberer‘s International Nyrt. 2020 m. vasario 11 d. atliko 8 086,68 Eur pavedimą. Tačiau duomenų apie tai, kad ši įmonė būtų krovinio savininkas byloje taip pat nėra, jokie šios įmonės duomenys neatsispindi nei pridedamame CMR važtaraštyje, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose. Taisyklių II dalies 11.5. punkte nustatyta, kad Draudimo išmoka išmokama į nukentėjusiojo trečiojo asmens (asmens, kuris dėl netinkamo draudėjo vežimo patyrė žalą) atsiskaitomąją sąskaitą. Į draudėjo sąskaitą draudimo išmoka gali būti mokama tik tuo atveju, jei jis įrodo, kad atlygino nukentėjusiojo/teisėto pretenzijos pareiškėjo patirtą žalą. Todėl net ir tuo atveju, jei įvykis būtų pripažintas draudžiamuoju, ieškinys negalėtų būti tenkinamas šiuo aspektu. Taip pat pažymėjo, kad iš tachografo duomenų matyti, kad vairuotojo vairavimo laikas nebuvo pasibaigęs, vairuotojas turėjo galimybę sustoti saugojimo aikštelėje.
5. Ieškovas 2020 m. lapkričio 3 d. pateikė prašymą, kuriame pažymėjo, kad ir toliau laikosi pozicijos, kad atsakovas, kaip draudikas, privalėjo ištirti ir įrodyti visas aplinkybes, kuriomis atsisako išmokėti draudimo išmoką, ir negali remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo paminėtos ginčijamame sprendime.
6. Ieškovas 2021 m. vasario 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad Draudimo sutartimi šalys nebuvo susitarusios visais atvejais įvykį laikyti nedraudžiamuoju, jeigu Draudimo sutartimi apdraustas automobilis sustos aikštelėje, kuri nėra nei apšviesta, nei nuolat stebima vaizdo kamerų/aikštelės personalo. Draudiko Sprendime įvykį pripažinti nedraudžiamuoju apskritai nepagrįstai minima „saugojamos aikštelės sąvoka“, nes pagal Draudimo sutarties sąlygas ieškovas ir neprivalėjo sustoti tokius požymius atitinkančioje aikštelėje. Rekomenduojamų ir tokius požymius atitinkančių stovėjimo aikštelių sąrašo sudarant Draudimo sutartį atsakovas nepateikė ir nenurodė. Draudimo sutarties sąlygoje buvo sulygta, kad ieškovas privalo pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais. Byloje esantys įrodymai (kelionės laiko išklotinės, CMR važtaraštis, policijos pažyma su vairuotojo liudijimu) patvirtina, kad ieškovo vilkiko vairuotojas V. L. sustojo mokamos automagistralės (Nimwegen kryptimi, pagal CMR krovinio pristatymo vieta - Hannoveris, Vokietija) esančioje specialiai vairuotojų poilsiui pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje Parkplatz Dong, kadangi tą privalėjo padaryti: negalėjo toliau tęsti kelionės, nes jau buvo pasibaigęs leistinas vairavimo laikas ir jis privalėjo sustoti kasdieniniam poilsiui. Nurodė, kad Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) 6 straipsnyje yra apibrėžta, kad „Vairavimo laikas tarp dviejų kasdienio poilsio laikotarpių arba tarp kasdienio poilsio laikotarpio ir kassavaitinio poilsio laikotarpio, toliau vadinamas „kasdienio vairavimo laikotarpiu“, negali viršyti devynių valandų. Jis gali būti pratęstas iki dešimties valandų du kartus bet kurią savaitę. Pagal šio susitarimo esmę yra daug svarbesnis poilsio laikas, todėl Susitarimo 8 straipsnyje yra nurodyta, kad „Per kiekvieną dvidešimt keturių valandų laikotarpį vairuotojo kasdienis poilsio laikotarpis privalo nepertraukiamai tęstis ne mažiau kaip vienuolika valandų; šis nepertraukiamas laikas gali būti sutrumpinamas iki minimalaus laiko - devynių valandų nepertraukiamo poilsio laikotarpio, bet ne daugiau kaip tris kartus per vieną savaitę, jei atitinkamas poilsio laikotarpis bus suteikiamas kaip kompensacija iki kitos savaitės pabaigos. 2019 m. sausio 11 d. ir 2019 m. sausio 12 d. judėjimo išklotinės ir pagal vilkiko GPS siųstuvą UAB „Simbiotecha“ apdoroti ir 2020 m. vasario 10 d. atsakyme pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovo vilkikas po nakties sustojimo 2019 m. sausio 11 d. pajudėjo 6.47 val. Lietuvos laiku ir po dienos maršruto sustojo 20.23 val. Vadinasi vilkiko vairavimo laikas tarp dviejų kasdieninio poilsio laikotarpių buvo net 13 val. 35 min. Be to, vairuotojas tą savaitę (nes tai jau buvo penktadienis) buvo pasinaudojęs 3 sutrumpintais 9 val. poilsio laikotarpiais, todėl privalėjo sustoti 11 valandų poilsiui. Ir tai reiškia, kad vairuotojas jau ir taip apie 35 minutes vėlavo sustoti 11 valandų poilsiui per dvidešimt keturių valandų laikotarpį. Pasirinkti kitas aikšteles, būtų reikėję dar 40-50 min. („Google maps“ duomenimis). 2019 m. sausio 11 d. buvo penktadienio vakaras, tamsus paros metas, kuomet dauguma vilkikų ieško vietos ir stoja kassavaitiniam poilsiu. Vairuotojas jau buvo pravažiavęs kelias aikšteles ir jose nerado vietos, todėl pasibaigus vairavimo laikui, pasiekęs tam tinkamą aikštelę, jis privalėjo sustoti poilsiui. Taip pat pažymėjo, kad vairuotojas, pastebėjęs vagystę, rizikuodamas savo sveikata, užkirto jai kelią (padaryti ir didesnę žalą). Iškart pranešė policijos pareigūnams, t. y. jis padarė viską, ką privalėjo padaryti apdairus ir dėmesingas vežėjas tokioje situacijoje. Ieškovas mano, kad nepažeidė draudėjo pareigų, kadangi sustojimas šiuo atveju buvo neišvengiamas. Tokio ieškovo elgesio negalima laikyti neprotingu arba išskirtinai nerūpestingu, todėl nebuvo pagrindo taikyti Taisyklių 7.5 punkto ir pripažinti šį įvykį nedraudžiamuoju.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 26 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti visiškai; panaikinti atsakovo ADB „Gjensidige“ 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimą žalos byloje Nr. CLT 1813363 dėl 2019 m. sausio 12 d. įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju; priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“ ieškovui UAB „Vežam Jums“ 8 106,68 Eur draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8 106,68 Eur sumą nuo 2020 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 844 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“ trečiajam asmeniui UAB „Finėjas“ 54,16 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“ į valstybės biudžetą 14,19 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Įvertinęs atsakovo ADB „Gjensidige“ 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimą žalos byloje Nr. CLT 1813363, teismas sprendė, kad atsakovas nenurodė aplinkybių, susijusių su neišvengiamų ar privalomų sustojimų atvejais, nors tokie atvejai individualiai aptarti Draudimo sutartyje (Draudimo liudijimo pirmas puslapis, paskutinė (apatinė) dalis). Tik teisminio nagrinėjimo metu 2020 m. balandžio 2 d. atsakovas pateikė prašymą išreikalauti vairuotojo darbo ir poilsio režimo išklotines, vilkiko judėjimo išklotines. Šios aplinkybės suteikė teismui pagrindo labiau tikėti, kad atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą, nesiaiškino aplinkybių dėl neišvengiamų ar privalomų sustojimų (CPK 178, 185 straipsniai).
9. Teismo nuomone, ieškovas pagrįstai neišvengiamų ar privalomų sustojimų sampratas sieja su vairuotojo būtinybe sustoti poilsiui dėl vairavimo trukmei taikomų ribojimų, nes priešingo aiškinimo Draudimo sutartyje ar Taisyklėse nėra. Nurodė, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalies pagrindu, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (atsakovo) nenaudai ir jas priėmusios šalies (ieškovo) naudai.
10. Teismo nuomone, ieškovo pateikti įrodymai – 2019 m. sausio 11 d. ir 2019 m. sausio 12 d. judėjimo išklotinės ir pagal vilkiko GPS siųstuvą UAB „Simbiotecha“ 2020 m. vasario 10 d. atsakyme pateikti duomenys - pakankamai patvirtina, kad ieškovo vilkikas po nakties sustojimo 2019 m. sausio 11 d. pajudėjo 6.47 val. Lietuvos laiku ir po dienos maršruto sustojo 20.23 val., t. y. vilkiko vairavimo laikas tarp dviejų kasdieninio poilsio laikotarpių buvo 13 val. 35 min. Pagal Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) 6 straipsnyje yra apibrėžta, kad „Vairavimo laikas tarp dviejų kasdienio poilsio laikotarpių arba tarp kasdienio poilsio laikotarpio ir kassavaitinio poilsio laikotarpio, toliau vadinamas „kasdienio vairavimo laikotarpiu“, negali viršyti devynių valandų. Jis gali būti pratęstas iki dešimties valandų du kartus bet kurią savaitę. Pagal šio susitarimo esmę yra daug svarbesnis poilsio laikas, todėl Susitarimo 8 straipsnyje yra nurodyta, kad „Per kiekvieną dvidešimt keturių valandų laikotarpį vairuotojo kasdienis poilsio laikotarpis privalo nepertraukiamai tęstis ne mažiau kaip vienuolika valandų; šis nepertraukiamas laikas gali būti sutrumpinamas iki minimalaus laiko - devynių valandų nepertraukiamo poilsio laikotarpio, bet ne daugiau kaip tris kartus per vieną savaitę, jei atitinkamas poilsio laikotarpis bus suteikiamas kaip kompensacija iki kitos savaitės pabaigos. Iš šių aplinkybių ir minėtų įrodymų visumos, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog vairuotojas negalėjo toliau tęsti kelionės, nes jau buvo pasibaigęs leistinas vairavimo laikas ir jis privalėjo sustoti kasdieniniam poilsiui.
11. Teismas sprendė, kad ieškovo vairuotojas turėjo teisę pasinaudoti Draudimo sutartyje individualiai aptarta sąlyga, jog dėl neišvengiamų ir privalomų sustojimų, nebūtina pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo. Pažymėjo, kad ir šiuo atveju vairuotojas sustojo aikštelėje, kuri ir skirta poilsiui, randasi šalia automagistralės. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog vairuotojas galėjo ir privalėjo žinoti, kad ši aikštelė yra nesaugi. Vairuotojas liko nakvoti transporto priemonėje. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad vairuotojo elgesys buvo nerūpestingas arba gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad vairuotojas įvykio metu iškvietė policiją, tikėtina padėjo išvengti ir didesnės žalos padarymo.
12. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčo sprendimu atsakovas nepagrįstai įvykį pripažino nedraudžiamuoju, tuo pačiu padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovas pažeidė Draudimo sutartį.
13. Pasisakydamas dėl reikalavimo teisės, teismas pažymėjo tai, kad pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 ir 8 dalis (redakcija, galiojusi ginčo įvykio metu) draudikas privalo ištirti draudžiamojo įvykio aplinkybes ir per 30 dienų terminą išmokėti draudimo išmoką, o ją sumažindamas ar atsisakydamas mokėti – pateikti išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Šios nuostatos užkerta kelią draudikui, atsisakiusiam mokėti draudimo išmoką vienu pagrindu, draudėjui šio atsisakymo pagrįstumą užginčijus teisme, papildomai nurodyti dar kitus pagrindus, kuriais jis nesirėmė atsisakydamas mokėti draudimo išmoką. Draudėjas, informuotas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką ir jo priežastis, ginčydamas šį atsisakymą teisme, atitinkamai suformuluoja ieškinio dalyką ir pagrindą.
14. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, kad ieškovas neįrodė žalos atlyginimo fakto, nurodomas tik teisminio nagrinėjimo metu. Pažymėjo, kad šis atsikirtimas nebuvo nurodomas ir atsiliepime į ieškinį. Žalos atlyginimo faktu ar jos dydžiu nebuvo grindžiamas atsakovo atsisakymas ieškovui išmokėti draudimo išmoką, todėl nei ieškinio dalykas, nei pagrindas su juo nesusiję, t. y. šis argumentas nesusijęs su ieškinyje apibrėžtu ginču. Ieškovas kaip draudėjas draudimo teisiniuose santykiuose ginčija draudiko Sprendimą, kuriuo įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, dėl ko atsisakoma išmokėti draudimo išmoką, - tai pagrindžia ieškovo reikalavimo teisę. Dėl to, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti žalos atlygintinumo kitiems asmenims klausimo, kad nebūtų peržengiamos bylos nagrinėjimo ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016). Šiame kontekste teismas tik pažymėjo, kad ieškovo nurodomas žalos dydis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, yra pakankamo ir protingo dydžio, teismas neturi pagrindo konstatuoti įstatymų imperatyvių nuostatų pažeidimo.
15. Konstatavęs, kad atsakovo 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 8 106,68 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistiną 8 106,68 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. vasario 20 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
16. Atsakovas ADB „Gjensidige“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-685-592/2021 ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „Vežam Jums“ ieškinį atmesti ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
16.1. draudikas, priimdamas ginčo Sprendimą, įvertino draudėjo galimybes sustojimui pasirinkti saugomą aikštelę. Paaiškintino, kad žalos bylos administravimo metu draudikui buvo pateiktos sustojimo vietos koordinatės, nurodyta tiksli sustojimo vieta. Todėl draudikas turėjo galimybę patikrinti ir patikrino, ar netoliese buvo Draudimo sutartyje nurodytus reikalavimus atitinkančių aikštelių. Atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad tokių buvo net 6, visos jos išsidėsčiusios iki 50 km spinduliu nuo Draudėjo pasirinktos sustojimo vietos. Taigi nustačius, kad draudėjas galėjo sustoti tiek anksčiau, tiek tęsti kelionę ir sustoti saugomoje aikštelėje, draudikas priėmė sprendimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Bylos nagrinėjimo metu iš ieškovo išreikalauti tachografo duomenys tik patvirtina aukščiau nurodytą draudiko poziciją. Nurodė, kad neišvengiamais sustojimais gali būti laikomi sustojimai dėl transporto priemonės gedimo, dėl policijos ar kitų institucijų nurodymų vykdymo, sustojimai šalyje, kurioje apskritai nėra saugomų aikštelių ir pan. Tačiau vežėjo elgesys, kada krovinys vežamas tik siekiant maksimaliai išnaudoti vairavimo laiką, tačiau neplanuojant maršruto ir darbo laiko taip, kad sustojimui būtų pasirinkta saugoma aikštelė (nors tokia galimybė yra), negali būti laikomas atitinkančiu atidaus ir rūpestingo vežėjo standartą. Todėl toks įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, o sustojimas atitinkamai negali būti pripažįstamas neišvengiamu ar privalomu;
16.2. vertinant tachografo duomenis matyti, kad vairuotojo vairavimo laikas 2019 m. sausio 11 d. nebuvo pasibaigęs;
16.3. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Kasdienio vairavimo trukmė, apibrėžta šio Susitarimo 1 straipsnio 4 iš 12 s punkte, negali viršyti 9 valandų. Ne dažniau kaip du kartus per savaitę kasdienio vairavimo trukmė gali būti pailginta daugiausia iki 10 valandų“. Tuo tarpu 2019 m. sausio 11 d. vairuotojo vairavimo laikas nesiekė net 7 valandų. Todėl net ir poreikio prasitęsti vairavimo laiką nebuvo. Teismas darydamas išvadą, kad vilkiko vairavimo laikas tarp dviejų kasdieninio poilsio laikotarpių buvo 13 val. 35 min., į šį laiką įtraukė vairavimo, kitų darbų atlikimo, trumpų pertraukų bei poilsio laikus. Tačiau į AETR konvencijoje nurodytą 9 valandų vairavimo laiką yra įskaičiuojamas tik grynojo vairavimo (o ne kitų darbų atlikimo bei pertraukų) laikas, kuris, kaip minėta, ginčo atveju nesiekė nė 7 valandų;
16.4. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Per kiekvieną dvidešimt keturių valandų laikotarpį vairuotojo kasdienis poilsio laikotarpis privalo nepertraukiamai tęstis ne mažiau kaip vienuolika valandų; šis nepertraukiamas laikas gali būti sutrumpinamas iki minimalaus laiko – devynių valandų nepertraukiamo poilsio laikotarpio, bet ne daugiau kaip tris kartus per vieną savaitę, jei atitinkamas poilsio laikotarpis bus suteikiamas kaip kompensacija iki kitos savaitės pabaigos“. Be to, vairuotojas po sustojimo nesaugomoje aikštelėje maždaug 10 val. ilsėjosi, kas iš esmės parodo, kad vairuotojui buvo žinoma ir suprantama apie galimybę prasitęsti darbo laiką ar sutrumpinti poilsio laiką, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kita pažymėtina aplinkybė yra tai, kad niekas netrukdė vairuotojui, tuo atveju, jei krovinio pervežimas 2019 m. sausio 11 d. būtų tęsiamas ilgiau nei kad faktiškai buvo, atitinkamai darbo dieną 2019 m. sausio 12 d. pradėti vėliau, laikantis AETR nustatytų laiko limitų;
16.5. pažymėjo, kad vairuotojų darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas pakankamai lanksčiai, vairuotojas gali keisti tiek vairavimo, tiek poilsio laikus, sutrumpinti ar prailginti tam tikras pertraukas, todėl vežėjams nėra sunku ar juo labiau neįmanoma susiplanuoti maršrutą bei sustojimo vietas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad vairuotojas tokiomis galimybėmis nebūtų galėjęs pasinaudoti. Teismų praktikoje yra akcentuojama vežėjų pareiga planuotis maršrutą taip, kad sustojimai būtų atliekami saugomose aikštelėse (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1665-430/2020);
16.6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007, yra išdėstęs poziciją, jog argumentas, kad pagal AETR konvencijos reikalavimus vairuotojas privalėjo ilsėtis, todėl sustojo nesaugomoje aikštelėje, nėra laikomas pakankama priežastimi, kuria remiantis vežėjo veiksmai, sustojimui pasirenkant nesaugomą aikštelę, negalėtų būti kvalifikuojami kaip didelis neatsargumas/tyčia. Pastebėjo, kad minėtoje byloje netgi buvo nustatyta, kad Lenkijos teritorijoje saugomų aikštelių apskritai nėra, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia vežėjo pareigos pervežimo maršrutą ir laiką organizuotis taip, kad sustojimams būtų pasirinktos tik saugomos aikštelės;
16.7. AETR konvencija nedraudžia vežėjui pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 valandas, todėl vežėjas neabejotinai galėjo sustoti anksčiau, sustojimui pasirenkant saugomas aikšteles. Bylos medžiaga patvirtina, kad vairuotojas turėjo visas galimybes tiek vairavimo laiką, tiek kelionės maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik saugomose aikštelėse. Nei Belgija, nei Vokietija nėra tos šalys, kuriose aikštelių pasirinkimas būtų ribotas. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad vos 50 km atstumu nuo aikštelės Parkplatz dong, kur vairuotojas sustojo poilsiui, buvo net 6 aikštelės, kurios buvo apšviestos ir saugomos aikštelės personalo/stebimos vaizdo kameromis;
16.8. vairuotojas neabejotinai turėjo suprasti, kad sustojimui pasirinkta aikštelė yra nesaugi, nes turėjo būti supažindintas su Nurodymais vairuotojams ir žinoti, kokios aikštelės yra laikomos atitinkančiomis draudiko ir draudėjo sulygtus saugumo reikalavimus, o kokios ne. Parking Lot (Parkplatz Dong) neatitiko nei vieno Draudimo sutartyje nurodyto reikalavimo, t. y. nebuvo nei apšviesta, nei aptverta, nei su nuolat stebima vaizdo kamerų ar aikštelės personalo, nei su kontroliuojamu patekimu ar išvykimu iš jos. Pažymėjo, kad identifikuoti, ar aikštelė atitinka tokius reikalavimus, nėra sudėtinga, nes tokie dalykai kaip personalas, tvora, apšvietimas yra itin lengvai pastebimi ir identifikuojami. Todėl lieka neaišku, kokius iš šių reikalavimų vairuotojas galėjo manyti, kad atitinka jo pasirinkta aikštelė, kuri buvo šalia greitkelio, su laisvu patekimu į ją, apaugusi medžiais, neapšviesta ir pan. Vagystę tokiose aikštelėse įvykdyti yra itin paprasta, kadangi nusikaltimus darančių asmenų veiksmai nėra fiksuojami, nusikaltimą darantys asmenys gali lengvai pasprukti, apšvietimo nebuvimas apskritai trukdo pastebėti daromą nusikalstamą veiką. Ieškovas yra įmonė, veiklą vykdanti nuo 2013 m., todėl tokius elementarius dalykus neabejotinai žino taip pat supranta, kokį pavojų kelia krovinio saugumui, nesaugomų aikštelių pasirinkimas. Todėl draudėjas pasirinkdamas sustojimui nei vieno Taisyklių reikalavimo neatitinkančią aikštelę veikė savo rizika (kurios Draudimo sutartimi draudikas nebuvo prisiėmęs), todėl to pasėkoje kilę neigiami padariniai tenka pačiam draudėjui;
16.9. ieškovas neįrodė savo reikalavimo teisės šioje byloje ir tai yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas. Visų pirma, žalos bylos administravimo metu nustačius, kad įvykis yra nedraudžiamasis, draudikui nekyla pareiga nustatyti reikalavimo teisę į draudimo išmoką turintį asmenį, kadangi tokiu atveju draudimo išmoka apskritai nėra mokama. Tokios pareigos draudikui nenumato nei Draudimo įstatymas, nei kiti teisės aktai. Pažymėjo, kad įvykį pripažinus nedraudžiamuoju draudikui lygiai taip pat nekyla pareiga skaičiuoti ir draudimo išmokos dydį, tačiau tai vėliau neužkerta kelio ginčyti draudėjo/nukentėjusiojo ar kito asmens prašomos priteisti draudimo išmokos teisme. Įvykio pripažinimas nedraudžiamuoju nesuponuoja draudikui pareigos atlikti papildomų žalos bylos administravimo veiksmų, kurie atsižvelgiant į patį sprendimą – įvykio pripažinimas nedraudžiamuoju, yra vertintini kaip pertekliniai. Nors draudiko Sprendime dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju ši aplinkybė nebuvo nurodyta, tačiau ieškovui pateikus ieškinį ir ginčijant minėto sprendimo pagrįstumą jam tenka pareiga įrodyti savo reikalavimo teisę, o draudikas turi teisę pateikti savo poziciją šiuo klausimu. Antra, CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, todėl ieškovas privalėjo įrodyti savo reikalavimo teisę, o teismas priimdamas sprendimą atitinkamai turėjo įvertinti, ar ieškovas reikalavimo teisę turi. Ginčo atveju, teismas minėtos pareigos nevykdė. Trečia, ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad jis būtų atlyginęs žalą tiesiogiai nuostolius patyrusiam asmeniui, krovinio savininkui. Ieškovas buvo faktinis krovinio vežėjas. Užsakymą ieškovas gavo iš įmonės UAB „Finėjas“. Ieškovas teikė įrodymus, kad atlygino šiai įmonei dėl įvykio atsiradusią žalą. Tačiau UAB „Finėjas“ nėra nei krovinio gavėjas, nei krovinio siuntėjas. Taigi ši įmonė negali būti laikoma krovinio savininku. Ieškovas taip pat į bylą kartu su ieškiniu yra pateikęs mokėjimo nurodymą, kurį užvardino „Pinigų pervedimą krovinio savininkui patvirtinantis mokejimo dokumentas“, iš kurio matyti, kad UAB „Finėjas“ įmonei Waberer‘s International Nyrt. 2020 m. vasario 11 d. atliko 8 086,68 Eur pavedimą. Tačiau duomenų apie tai, kad ši įmonė būtų krovinio savininkas byloje taip pat nėra, jokie šios įmonės duomenys neatsispindi nei pridedamame CMR važtaraštyje, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose, taigi jos vaidmuo pervežimo procese apskritai nėra aiškus. CMR važtaraštyje krovinio siuntėju nurodoma įmonė „UMICORE PRECIOUS METALS REFINING NV/SA“, o gavėju „JOHNSON CONTROLS RECYCLING GMBH“, tačiau duomenų, kad kažkuriai iš šių įmonių žala būtų atlyginta byloje nėra. Esant aukščiau aptartai situacijai, teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti draudimo išmoką ieškovui. Vien aplinkybė, kad ieškovas buvo faktinis krovinio vežėjas, nesudaro pagrindo jį pripažinti nukentėjusiuoju ir tenkinti reikalavimą dėl žalos, padarytos tretiesiems asmenims priklausančiam kroviniui, atlyginimo.
16.10. Atsakovas laikosi pozicijos, kad teismo šioje byloje pateiktas ginčo situacijos teisinis vertinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir joje suformuotų taisyklių, taikomų sprendžiant vežėjo veiksmų, palikus krovinį nesaugomoje aikštelėje, pripažinimo dideliu neatsargumu klausimą;
16.11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007 aiškiai išdėstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, jog argumentas, kad pagal AETR konvencijos reikalavimus vairuotojas privalėjo ilsėtis, todėl sustojo nesaugomoje aikštelėje, nėra laikomas pakankama priežastimi, kuria remiantis vežėjo veiksmai, sustojimui pasirenkant nesaugomą aikštelę, negalėtų būti kvalifikuojami kaip didelis neatsargumas/tyčia;
16.12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009 konstatavo, kad Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams;
16.13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012 pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju žalos (nuostolių) atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis kasatoriaus vežamo krovinio. Atsižvelgiant į tai, kad vagystė kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Teismas pažymėjo, kad jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas konstatavo, kad vežant brangų bei vagystėms patrauklų krovinį, sustojimas nesaugomoje ir neapšviestoje aikštelėje vertinamas kaip labai neatsargus vežėjo elgesys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad vežėjas pasirinko sustoti avarinio sustojimo aikštelėje, izoliuotoje, neapšviestoje ir nesaugomoje, nors teismo nustatyta, jog nuo vagystės vietos (5 – 35 km atstumu) yra bent trys aikštelės, atitinkančios minimalius krovinio apsaugos reikalavimus (apšviestos, prie nuolat veikiančių degalinių su barais, parduotuvėmis, tualetais). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, nesaugomoje aikštelėje būtina imtis papildomų apsaugos priemonių dėl to, kad vagysčių skaičius tokiose aikštelėse yra didesnis, ir net vairuotojo likimas nakvoti vilkike, nesant papildomų apsaugos priemonių, negali užtikrinti krovinio saugumo. Atsižvelgiant į tai, Kasacinės instancijos teismas sprendė, kad vežėjas nesivadovavo krovinio išsaugojimo 11 iš 12 prioritetu, nes neatsižvelgė į tai, kokias realias kliūtis jis sudaro asmeniui, siekiančiam užvaldyti krovinį neteisėtai, ar jos veiksmingos ir užtikrins krovinio išsaugojimą.
17. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti ieškovės apeliaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
17.1. atsakovo teiginiai, kad ieškovas nėra supažindinęs vairuotojo su Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės) II dalyje nustatytomis pareigomis, susijusiosmis su draudėjo darbuotojų (tarptautinių maršrutų vairuotojų) supažindinimu su Draudimo sutarties priedu „Nurodymu vairuotojams“, yra nepagrįsti, nes ieškovas šių draudėjo pareigų nepažeidė ir savo darbuotojus yra pasirašytinai supažindinęs su tarptautinių pervežimų taisyklėmis. Kitą vertus, nurodomų bei kitų draudėjo pareigų laikymosi aspektas pirmosios instancijos teisme apskritai net nebuvo tiriamas, todėl jis išeina už šio ginčo nagrinėjimo ribų;
17.2. kasacinis teismas savo praktikoje pabrėžia, kad dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013). Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017, 24 punktas);
17.3. kadangi nedraudžiamojo įvykio (didelio neatsargumo) sąlyga Taisyklėse nėra apibrėžta, ieškovo vairuotojo veiksmai konkrečiu atveju turi būti vertinami pagal teismų praktikoje analogiškų faktinių aplinkybių bylose atskleistą didelio neatsargumo sąvoką. Taisyklių 1.13 punkte nurodytas didelio neatsargumo (pasireiškiančio minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų nesilaikymu) sąvokos apibrėžimas suponuoja ir tai, kad ieškovo vairuotojo elgesys turėtų būti vertinamas ne pagal tai, ar jis ėmėsi visų įmanomų saugumo, rūpestingumo ir atidumo priemonių, bet ar jo elgesys atitiko vidutiniškai apdairaus asmens elgesio standartą. Tai reiškia, kad nei viena iš atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo nutarčių, kuriose vežėjų elgesys, kaip didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, buvo vertinamas CMR konvencijos 29 straipsnio prasme, nėra tinkamas precedentas šiai bylai. Paminėjo ir tai, kad atsakovo cituojamų bylų faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos esmingai skiriasi (dėl šalies, kurioje įvyko įvykis, stovėjimo aikštelės tipo, sustojimo neišvengiamumo aplinkybių ir pan.). Panašių faktinių aplinkybių kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje buvo vertindamas identiška didelio neatsargumo – nedraudžiamojo įvykio sąlyga, ir atsisakant mokėti draudimo išmoką remtasi ta pačia kasacinio teismo praktika, kuria remiasi atsakovas, teisėjų kolegija yra pasisakiusi, kad tokia praktika yra suformuota bylose nagrinėjant ginčus dėl vežėjo atsakomybės pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, tačiau CMR konvencija nereglamentuoja vežėjų atsakomybės draudimo santykių šalių teisių ir pareigų, todėl kilus ginčui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo turi būti vadovaujamasi būtent draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis, ir kasacinio teismo praktika dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, o ne CMR konvencijoje įtvirtintu reglamentavimu ir atitinkama kasacinio teismo praktika dėl CMR konvencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-461-378/2017);
17.4. konkrečiu atveju sudarydamos sutartį šalys nebuvo sutarusios visais atvejais įvykį laikyti nedraudžiamuoju, jeigu Draudimo sutartimi apdraustas automobilis sustos aikštelėje, kuri tamsiu paros metu nebus apšviesta, nuolat stebima vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo. Ir juo labiau, šalys nebuvo sutarusios, kad įvykis bus draudžiamasis tik tuo atveju, jeigu transporto priemonė sustos „saugomoje aikštelėje“, kaip ją apibrėžia Taisyklių II d. 12 p. Nepagrįstas yra ir atsakovo rėmimasis (juo labiau, kad tą pradėta daryti tik teisminio nagrinėjimo metu) https://www.iru.org/apps/transpark-app tinklalapyje pateikiama informacija dėl transporto priemonių stovėjimo aikštelių, nes sudarant Draudimo sutartį šios nuorodos, ar rekomenduojamų stovėjimo aikštelių sąrašo atsakovas ieškovui taip pat nebuvo nurodęs. Nors, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi;
17.5. Sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju atsakovas grindė tik policijos pažyma, tačiau joje informacijos apie tai, kad stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko vagystė, yra nesaugi, neapšviesta, ar joje nebuvo budinčio personalo, nėra. Tuo tarpu iš policijos gautose fotonuotraukose kaip tik aiškiai matomas apšvietimo stulpas, speciali vairuotojų naktiniam poilsiui pritaikyta infrastruktūra ir nemažas kiekis kitų transporto priemonių stovinčių aplink. Palydovinėje nuotraukoje matosi, kad aikštelė nėra miškingoje ar atokioje vietovėje. Vairuotojas buvo nurodęs, kad jam atvykus, aikštelėje jau nebuvo laisvų vilkikų stovėjimo vietų, todėl jis buvo sustojęs prie pat aikštelės centre esančio pastato su sanitarinėmis ir poilsio patalpomis, į kurias visą laiką vyksta judėjimas. Be to, policijos pažymoje yra užfiksuota, kad miegodamas vilkiko kabinoje vairuotojas pajuto įsibrovimą į priekabą, mėgino išlipti iš vilkiko kabinos, tačiau užpuolikai jam durimis stipriai prispaudė koją ir pagrasinę liepė likti vilkiko kabinoje. Galiausiai šie asmenys atsisakė savo sumanymų ir pasišalino, spėję pagrobti tik dalį krovinio. Ieškovo žiniomis, vairuotojas šio incidento metu patyrė sužalojimus, jam buvo siūloma ir medicininė pagalba, tačiau jis jos atsisakė. Vertinant šios bylos duomenis, kad Vokietijoje krovinių vagystės, kaip atsakovo cituojamose bylose (Lenkijoje, Italijoje), nėra paplitęs reiškinys. Vairuotojas sustojo transporto priemonėms stovėti (tame tarpe ir per naktį) pritaikytoje aikštelėje, kuri nebuvo nuošali ar tamsi, ten buvo daug kitų naktiniam poilsiui sustojusių transporto priemonių, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad vairuotojas turėjo suprasti, jog jo pasirinkta aikštelė yra nesaugi. Be to, vairuotojas krovinio nepaliko be priežiūros, nes miegojo kabinoje. Pastebėjęs vagystę, rizikuodamas savo sveikata, jai aktyviai pasipriešino, ir taip užkirto kelią didesniems nuostoliams. Galima vertinti, kad vagystė šiuo atveju buvo neišvengiama aplinkybė, nes ji buvo įvykdyta jėga – užpuolus vairuotoją. Vadinasi vairuotojas padarė netgi daugiau, nei laikydamasis minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų turėjo padaryti pagal Draudimo sutartį, todėl nebuvo pagrindo vairuotojo elgesį vertinti kaip didelį neatsargumą ir taikyti Taisyklių 7.5 punktą (įvykį pripažinti nedraudžiamuoju);
17.6. Sprendimas įvykį pripažinti nedraudžiamuoju šiuo atveju negali būti siejamas su kokios nors konkrečios Taisyklėse numatytos draudėjo pareigos pažeidimu, tame tarpe, ir privalomumu poilsiui, sustojimui ir stovėjimui pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo, nes tai nebuvo nenumatyta Draudimo sutartyje. Kitą vertus, Draudimo sutartis neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais šio reikalavimo leidžia nesilaikyti. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad konkrečios aplinkybės, kada bus laikoma, kad sustojimas yra neišvengiamas ar privalomas, šalys nebuvo susitariusios, todėl atsakovas negali remtis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir nedviprasmiškumo kyla abejonių;
17.7. nors atsakovas akcentuoja, kad faktinis vairuotojo vairavimo laikas nesiekė 9 valandų, tačiau kur kas imperatyviau, nei vairavimo laikas, Europos šalių susitarimu dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) ir ES Mobilumo paketo Reglamentu, yra reguliuojamas vairuotojų poilsio laikas. AETR 8 straipsnyje yra nurodyta, kad „Per kiekvieną dvidešimt keturių valandų laikotarpį vairuotojo kasdienis poilsio laikotarpis privalo nepertraukiamai tęstis ne mažiau kaip vienuolika valandų; šis nepertraukiamas laikas gali būti sutrumpinamas iki minimalaus laiko - devynių valandų nepertraukiamo poilsio laikotarpio, bet ne daugiau kaip tris kartus per vieną savaitę, jei atitinkamas poilsio laikotarpis bus suteikiamas kaip kompensacija iki kitos savaitės pabaigos. Remiantis ieškovo vilkiko judėjimo išklotinėmis ir UAB „Simbiotecha“ pažyma, vilkikas po nakties sustojimo 2019 m. sausio 11 d. pajudėjo 6.47 val. Lietuvos laiku, ir po dienos maršruto sustojo 20.23 val. Vadinasi vilkiko vairavimo laikas tarp dviejų kasdieninio poilsio laikotarpių buvo net 13 val. 35 min. Be to vairuotojas tą savaitę (nes tai jau buvo penktadienio vakaras) buvo pasinaudojęs 3 sutrumpintais 9 val. poilsio laikotarpiais, todėl privalėjo sustoti 11 valandų poilsiui. Ir tai reiškia, kad vairuotojas jau ir taip apie 35 minutes vėlavo sustoti 11 valandų poilsiui per dvidešimt keturių valandų laikotarpį (nes jau kurį laiką ieškojo tinkamos sustojimui aikštelės). Esant šioms aplinkybėms, atsakovo vien tik interneto paieškos duomenimis grįstas teigimas, kad vairuotojas turėjo tęsti kelionę, nežinant aiškaus jos tikslo ir ar jį pavyks pasiekti, kai tas daryti yra draudžiama, yra nepagrįstas. O ir susipažinus su draudiko nurodytų aikštelių duomenimis ir patikrinus jų nuotolį nuo Parkplatz Dng stovėjimo aikštelės per google.maps žemėlapį, paaiškėjo, kad net 3 iš jų (Truckparking Venray, Truck parking Venlo ir Truck Parking) yra ne tik, kad priešingoje, nei vairuotojas keliavo, pusėje, tačiau net ir kitoje - Nyderlandų karalystės valstybėje. Ir kad visų atsakovo siūlomų aikštelių nuotoliai svyruoja nuo 60,1 iki 79,3 km, kurį įveikti net ir nesant eismo, reikia ne mažiau nei 40-50 min. Kas reiškia, kad atsakovas ieškovui siūlo, ne tik šiurkščai pažeidinėti kelių eismo taisykles, bet ir jo paties parengtas standartines draudimo sutarties sąlygas (Taisyklių 8.3.3 punktą), įpareigojantį vairuotojus laikytis Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR);
17.8. apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad žala buvo atlyginta krovinio siuntėjui, ar gavėjui, nes ieškovas pareiškė regresinį reikalavimą. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu, laikantis šių nuostatų: vežėjas, dėl kurio kaltės buvo padaryta žala, yra asmeniškai atsakingas dėl nuostolių atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar kompensaciją sumokėjo jis pats, ar kitas vežėjas (a punktas). Pasisakydamas dėl vežėjų tarpusavio regreso teisės įgyvendinimo pagal CMR 37 straipsnį kasacinis teismas nurodo: kasatoriaus argumentai, jog neįrodyta, kad žalos atlyginimas buvo sumokėtas su krovinio siuntėju sutartį sudariusiam vežėjui Mosolf Benelux, nepakankami ieškovo regresinio reikalavimo pagrįstumui paneigti. Bylos aplinkybės rodo, kad pervežime dalyvavo keli vežėjai pagal nuosekliai sudarytas tarpusavio pervežimo sutartis, ieškovas pervežimo sutartį sudarė su įmone Toquero France, todėl pagal CMR santykių reglamentavimą Toquero France ieškovo atžvilgiu laikytina siuntėja ir ieškovas jai atsakingas už krovinio sugadinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013). Taigi, vien tos aplinkybės, kad ieškovas atlygino žalą įmonei Toquero France pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga – žala atlyginta reikalavimo teisę turinčiam asmeniu;
17.9. ieškovo ir trečiojo susitariančio vežėjo UAB „Finėjas“ pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Finėjas“ iš sekančio vežėjo Waberer‘s 2019 m. sausio 21 d. gavo sąskaitą faktūrą Nr. WG20EK/1350113885 9 606,68 Eur sumai, pagal kurią buvo prašoma kompensuoti pavogto krovinio nuostolius. Waberer‘s krovinio pervežimo grandinėje taip pat buvo vežėjas. Ir kadangi jis pateikė įrodymus, kad yra kompensavęs nuostolius savo klientui Rhenus, pagal jo išrašytą sąskaitą, jis pagrįstai įgijo regreso teisę į UAB „Finėjas“. Atlyginęs žalą Waberer‘s, UAB „Finėjas“ įgijo regreso teisę žalos atlyginimo reikalauti iš ieškovo, o ieškovas iš savo vežėjo civilinės atsakomybės draudiko (atlygintus nuostolius sumažinant Draudimo sutartyje numatyta 1500 Eur išskaita).
18. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovei UAB „Vežam Jums“ buvo pasiūlytina pateikti papildomus įrodymus: aktualios savaitės vairuotojo darbo ir poilsio režimo bei vilkiko judėjimo išklotines; vairuotojo V. L. paaiškinimus, jei tokie paaiškinimai buvo pateikti žalos byloje.
19. 2021 m. rugpjūčio 13 d. teisme gauti ieškovo paaiškinimai, kuriais informuoja, kad kreipėsi į ginčo transporto priemonės, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sekimo paslaugas vykdančią įmonę UAB „Simbiotecha“ ir iš pastarosios gavo atsakymą, kad atitinkami transporto priemonių sekimo duomenys yra saugomi 12-18 mėnesių, todėl aktualios informacijos už 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. sausio 13 d. periodą pateikti negali. Ieškovės žiniomis, administruodama įvykį, atsakovė nesikreipė (neprašė) vairuotojo V. L. paaiškinimų.
20. Teisėjų kolegija nutarė ieškovo pateiktus paaiškinimus ir UAB „Simbiotecha“ prie bylos prijungti (CPK 314 straipsnis).
21. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
22. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
23. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo V. L. paaiškino, kad pasikrovęs krovinį Belgijoje važiavo į krovinio iškrovimo vietą Vokietijoje. Olandiją pravažiavo nesustodamas poilsiui, kadangi buvo išpirkti keliai. Besibaigiant vairavimo laikui buvo užvažiavęs į dvi saugomas stovėjimo aikšteles, tačiau jose vietų vilkikams nebuvo. Kadangi vairavimo laikas jau buvo pasibaigęs, sustojo Parking Lot (Parkplatz Dong) aikštelėje. Atsakydamas į teisėjų kolegijos klausimus nurodė, kad krovinys užrakintas nebuvo, bet durys visada buvo uždarytos, transporto priemonėje nebuvo įrengtos signalizacijos. Nurodė, kad jam yra žinoma, kad sustoti poilsiui galima saugomose aikštelėse, jose turi būti įrengtos vaizdo kameros arba jos turi būti stebimos personalo. Aikštelė, kurioje sustojo poilsiui, buvo apšviesta (jo vilkikas buvo apšviestas), ar buvo įrengtos vaizdo kameros nepatikrino. Aikštelėse, kuriose nebuvo vietų, vaizdo kameros buvo įrengtos, taip pat tos aikštelės buvo geriau apšvietos, nei aikštelė, kurioje sustojo poilsiui. Maršrutą nurodo dispečeris, o vairuotojas važiuodamas taip pat planuoja maršrutą, tačiau suplanuoti visko iki smulkmenų, neįmanoma.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
25. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
26. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės UAB „Vežam Jums“ ieškinys atsakovei ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. birželio 5 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, patvirtintą Draudimo liudijimu GJELT Nr. 2697093, laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 4 d. Viena Draudimo sutartimi apdraustų rizikų: Krovinio praradimas ar sugadinimas. Draudimo sutartyje numatyta draudimo suma tokiam įvykiui - 300 000 Eur, išskaitos (frančizės) dydžiai: vagystės, plėšimo, gaisro atvejais - 10 proc. žalos dydžio, bet ne mažiau kaip 1 500 Eur.
28. 2019 m. sausio 9 d. ieškovas iš užsakovo UAB „Finėjas“ gavo Krovinio pervežimo užsakymą Nr. 1182986, pagal kurį pas atsakovą apdraustu vilkiku Iveco Stralis, valst Nr. (duomenys neskelbtini), su tentu dengta priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsipareigojo iš Belgijos į Vokietiją pervežti 24 222 kg sveriantį švino krovinį (toliau - Krovinys). 2019 m. sausio 11 d. gabenant Krovinį Vokietijos teritorija vilkiko vairuotojas V. L. pasirinko automagistralės (Nimwegen kryptimi) esančią vairuotojų poilsiui pritaikytą automobilių stovėjimo aikštelę. Nakties metu vairuotojas pastebėjo iš jo vilkiko priekabos vykdomą vagystę, vagys pagrobę dalį Krovinio. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykio aplinkybes.
29. 2019 m. sausio 14 d. apie šį įvykį pranešta atsakovui.
30. Atsakovas, vadovaudamasis Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygų 7.5 punktu, 2019 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą žalos byloje Nr. CLT 1813363 (toliau - ginčo sprendimas), kuriuo nusprendė laikyti įvykį nedraudžiamuoju ir nemokėti draudimo išmokos. Atsakovas ginčo sprendimą grindė tuo, kad draudikas neatlygina nuostolių, kai jie (nuostoliai) atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo. Ieškovo vilkikas vagystės metu stovėjo aikštelėje Vokietijoje Parking Lot (Parkplatz Dong), kuri nėra nei apšviesta, nei nuolat stebima vaizdo kamerų/aikštelės personalo, t. y. vilkikas vagystės metu stovėjo nesaugomoje stovėjimo aikštelėje. Tokį elgesį, pasirenkant stovėti nesaugomoje teritorijoje, atsakovas vertina kaip dideli neatsargumą, o pagal Taisyklių 7.5 punktą nedraudžiamuoju įvykiu laikoma, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo tyčios, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.), taip pat dėl draudėjo didelio neatsargumo.
31. Ieškovas, ginčydamas atsakovo sprendimą, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti ir 2019 m. sausio 12 d. įvykį (vagystę), kurios metu iš ieškovui UAB „Vežam Jums“ priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis gabento krovinio, pripažinti draudžiamuoju; priteisti ieškovui iš atsakovo 8 106,68 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
32. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai. Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesiaiškino aplinkybių dėl neišvengiamų ar privalomų sustojimų. Atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, kad vairuotojas negalėjo toliau tęsti kelionės, nes jau buvo pasibaigęs leistinas vairavimo laikas ir jis privalėjo sustoti kasdieniniam poilsiui, o kad pasirinkta aikštelė yra nesaugi, vairuotojas negalėjo žinoti. Teismas konstatavo, kad žalos atlyginimo faktu ar jos dydžiu nebuvo grindžiamas atsakovo atsisakymas ieškovui išmokėti draudimo išmoką, todėl nei ieškinio dalykas, nei pagrindas su juo nesusiję, t. y. šis argumentas nesusijęs su ieškinyje apibrėžtu ginču.
33. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad priimant ginčo sprendimą draudikas išsiaiškino situaciją dėl ieškovo galimybės pasirinkti taisyklėse nustatytus reikalavimus atitinkančią aikštelę; vairuotojo vairavimo laikas sustojimo metu nebuvo pasibaigęs; vairuotojas turėjo suprasti, kad aikštelė yra nesaugi, o policijos iškvietimas jau yra įvykusios vagystės pasekmė, o ne priemonė kroviniui apsaugoti; teismas privalėjo patikrinti ir įvertinti, ar ieškovas šioje byloje apskritai turi reikalavimo teisę, tačiau to nepadarė; teismas nukrypo nuo šiai bylai aktualios teismų praktikos.
Dėl ieškovo reikalavimo teisės
34. Apelianto teigimu ieškovas neįrodė savo reikalavimo teisės šioje byloje, nes nėra pateikęs įrodymų, kad jis būtų atlyginęs žalą tiesiogiai nuostolius patyrusiam asmeniui, krovinio savininkui.
35. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 37 straipsnis numato, kad ekspeditorius, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos nuostatas, turi regreso teisę kitų dalyvavusių vežime asmenų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu (a punktas). Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad krovinio pervežime dalyvavo keli vežėjai. Ieškovo ir trečiojo susitariančio vežėjo UAB „Finėjas“ pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Finėjas“ iš kito vežėjo (ekspeditoriaus) Waberer‘s 2019 m. sausio 21 d. gavo sąskaitą faktūrą Nr. WG20EK/1350113885 9606,68 Eur sumai, pagal kurią buvo prašoma kompensuoti pavogto krovinio nuostolius. Teismui pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad Waberer‘s yra kompensavęs nuostolius savo klientui Rhenus, pagal jo išrašytą sąskaitą, todėl įgijo regreso teisę į UAB „Finėjas“. Atlyginęs žalą Waberer‘s, UAB „Finėjas“ įgijo regreso teisę žalos atlyginimo reikalauti iš ieškovo UAB „Vežam Jums“, o ieškovo su UAB „Finėjas“ sudarytas tarpusavio skolų suderinimo aktas patvirtina ieškovo regreso teisę nuostolių atlyginimo reikalauti iš jo civilinę atsakomybę apdraudusio ADB „Gjensidige“.
36. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai dėl neįrodytos ieškovo reikalavimo teisės nepagrįsti ir juos atmeta.
37. Dėl atsakovo ADB „Gjensidige“ pareigos mokėti draudimo išmoką
38. Apeliantas ginčija teismo sprendimą, nurodydamas, kad įvykis (dalies krovinio vagystė) nedraudžiamasis, kadangi vagystė įvyko vilkiko vairuotojui sustojus neapšviestoje, apsaugos kamerų nefilmuojamoje ir personalo nesaugomoje aikštelėje. Tokį elgesį, pasirenkant stovėti nesaugomoje teritorijoje, atsakovas vertina kaip dideli neatsargumą, kas sudaro pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju (Taisyklių 7.5 punktas). Taip pat nurodo, kad draudimo išmoka negali būti mokama ir dėl Draudimo sutarties pažeidimo. Draudimo sutarties Priede Nr. 2 Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais aiškiai nurodyta, kad vairuotojas privalo poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo.
39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tik pripažinus, jog įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-706/2015). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų sąlygų, turi būti apibrėžti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).
40. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013).
41. Nagrinėjamo ginčo atveju draudėjui UAB „Vežam Jums“ buvo išduotas draudiko ADB „Gjensidige“ Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo liudijimas GJELT Nr. 2697093 (toliau – draudimo liudijimas) ir jo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kurio neatsiejama dalimi yra Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės Nr.011. Šiame liudijime nurodyta, kad draudimo sutarties pagrindas – „Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygos Nr.011“ (patvirtintos 2016 m. vasario 18 d. Valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d.), „Bendrosios draudimo sąlygos“ (patvirtintos 2018 m. balandžio 30 d. Valdybos posėdyje, įsigaliojo nuo 2018 m. gegužės 8 d.) ir Papildoma sąlyga Nr. 001/011 „Kabotažiniai pervežimai“.
42. Nagrinėjamo ginčo atveju draudikas įvykį pripažino nedraudžiamuoju, vadovaudamasis Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 II dalies „Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygų“ 7.5 punktu, nustatęs, kad vagystė įvyko sunkvežimio vairuotojui sustojus neapšviestoje, apsaugos kamerų nefilmuojamoje ir personalo nesaugomoje aikštelėje. Tokį elgesį, pasirenkant stovėti nesaugomoje teritorijoje, atsakovas vertina kaip dideli neatsargumą, kas, jo teigimu, ir sudaro pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
43. Sudarydamos Draudimo sutartį jos šalys sulygo dėl individualių draudimo sutarties sąlygų, kad: „Poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo“. Privalomuosiuose nurodymuose vairuotojams taip pat nustatytos pareigos: vykdyti saugų krovinio transportavimą; poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėjimo teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir/arba aikštelės personalo; rūpintis automobilio ir juo vežamo krovinio apsauga ir kita.
44. Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 II dalies „Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.12 punkte apibrėžiama, kad „Saugoma aikštelė – aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai), aikštelės personalo saugomi visą parą. Atsakovės Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 I dalies „Bendrosios draudimo sąlygos“ 1.23 punkte nustatyta, kad „Nedraudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje ir (ar) įstatymuose nurodytas įvykis, kuriam įvykus draudikė nemoka draudimo išmokos.“ Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 II dalies „Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygų“ 7 punkte nurodyti nedraudžiamieji įvykiai, inter alia (be kita ko), nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstama, kai nuostolių atsiranda dėl draudėjo tyčios, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.), taip pat dėl draudėjo didelio neatsargumo (7.5 punktas). Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 II dalies „Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punkte nustatyta, kad „Didelis neatsargumas – draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs“.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos Draudimo taisyklių nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai ir teikia pagrindą daryti išvadą, kad Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 II dalies „Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygų“ 7.5 punkte nurodyta nedraudžiamųjų įvykių grupė nėra apibrėžta aiškiais įvykiais ar veiksmais, todėl ieškovei priklausančią transporto priemonę vairavusio asmens veiksmai vertintini atsižvelgiant tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius asmens elgesį apibūdinančius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas, subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių.
46. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovo vilkikas vagystės metu stovėjo aikštelėje Vokietijoje Parking Lot (Parkplatz Dong), kuri nebuvo nei tinkamai apšviesta, nei nuolat stebima vaizdo kamerų ar aikštelės personalo, kaip šiuo atveju buvo sulygta šalių pasirašytoje Draudimo sutartyje (žr. 37 punktą). Teismo posėdžio metu vilkiką vairavęs V. L. paaiškino, kad krovinys buvo neužrakintas, transporto priemonėje nebuvo įrengta signalizacija. Tuo tarpu atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 50 km atstumu nuo aikštelės Parkplatz Dong, kur vairuotojas sustojo poilsiui, buvo šešios Draudimo sutarties sąlygas atitinkančios aikštelės. Vertinant tachografo duomenis matyti, kad 2019 m. sausio 11 d. leistinas 9 valandų kasdienio vairavimo laikas nebuvo pasibaigęs ir nesiekė 7 valandų, todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vairuotojas turėjo galimybę, nepažeisdamas Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) reikalavimų, nuvažiuoti iki Draudimo sutarties sąlygas atitinkančios aikštelės. Pažymėtina ir tai, kad vairuotojų darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas pakankamai lanksčiai, AETR konvencija nedraudžia vežėjui pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 valandas, todėl vežėjas turėjo visas galimybes tiek vairavimo laiką, tiek kelionės maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik Draudimo sutarties sąlygas atitinkančiose aikštelėse. Teisėjų kolegija pažymi, kad pervežant krovinį visada egzistuoja tam tikra krovinio praradimo rizika, todėl ieškovas, kaip verslininkas, užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, turi pareigą iš anksto numatyti ir įvertinti galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, vežėjo veiksmai, kada krovinys vežamas nesusiplanuojant važiavimo maršruto, nesusirenkant informacijos apie saugomas aikšteles, neplanuojant darbo laiko taip, kad sustojimui būtų pasirinkta Draudimo sutarties sąlygas atitinkanti aikštė (nors tokia galimybė yra), o sustojant aikštelėje, kuri nėra nei tinkamai apšviesta, nei nuolat stebima vaizdo kamerų ar aikštelės personalo, į kurios teritoriją gali patekti bet kokie asmenys, ir ten nakčiai vilkike, kuriame nėra įrengta signalizacija, paliekant neužrakintą krovinį bei nesiimant jokių papildomų apsaugos priemonių, o vairuotojui paprasčiausiai nueinant miegoti, laikytini dideliu neatsargumu, kas sudaro pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
Dėl procesinės bylos baigties
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko nepagrįstai įvykį pripažino draudžiamuoju, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškovo UAB „Vežam Jums“ ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
49. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
50. Ieškovo UAB „Vežam Jums“ ieškiniu pareikštus reikalavimus atmetus iš ieškovo UAB „Vežam Jums“ atsakovui priteistina 65,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už vertimo paslaugas, kurios pagrįstos PVM sąskaita faktūra DL-20-4442 ir mokėjimo nurodymais Nr. 425646 ir Nr. 487406 (CPK 88, 93 straipsniai).
51. Iš ieškovo UAB „Vežam Jums“ į valstybės biudžetą priteistina 14,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
52. Apeliacinį skundą patenkinus iš ieškovo UAB „Vežam Jums“ priteistina atsakovui 182 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo pateikimą teismui (CPK 88, 93 straipsniai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-685-592/2021 panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „Vežam Jums“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vežam Jums“ (juridinio asmens kodas 303042915) atsakovui ADB „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas 110057869) 65,25 Eur (šešiasdešimt penkis eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vežam Jums“ (juridinio asmens kodas 303042915) į valstybės biudžetą 14,19 Eur (keturiolika eurų 19 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vežam Jums“ (juridinio asmens kodas 303042915) atsakovui ADB „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas 110057869) 182 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.
Teisėjai Vaclovas Paulikas
Rūta Petkuvienė
Eglė Surgailienė