Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-594/2018

                                                                     Proceso Nr. 1-01-1-08879-2017-5

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.1.;

(S)

                                                                                            1.1.3.1.; 1.1.4.4.2.; 1.1.6.2.; 1.1.7.1.;

                                                                                            1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.; 1.1.11.10.; 1.1.11.11.;

                                                                                            2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 17d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Indrei Karpienei, Mariui Žukauskui,

dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,

nuteistajam E. M.,

nuteistojo E. M. atstovui pagal įstatymą H. M.,

nuteistojo E. M. gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. (toliau – E. M.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant E. M. subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri BK 641straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant E. M. galutinę 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 85 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktais, E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones: elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 7 val., tęsti mokslą, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamuose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, įpareigojant nuteistąjį per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 20 (dvidešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, išdirbant per mėnesį ne mažiau kaip po 10 (dešimt) valandų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus paskirtos bausmės vykdymą, nuspręsta panaikinti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. E. M. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2017 m. sausio 30 d., apie 10-11 val., (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, uždėjęs ranką ant peties, taip atimdamas galimybę priešintis, atsivedė nepilnametį A. V., gim. (duomenys neskelbtini), į tualetą, kur asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą panaudojus psichologinį smurtą – akivaizdžiai iš vidaus koja užremiant tualeto duris ir tuo sudarant bauginančią situaciją, apieškojo nukentėjusiojo rūbų kišenes ir iš kelnių kišenės pagrobė D. V. priklausantį turtą – 3 eurus.
1. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. sausio 30 d., laikotarpiu nuo 21.21 val. iki 21.41 val., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai per socialinio tinklapio „Facebook“ elektroninių žinučių programą „Messenger“, iš savo paskyros pavadintos (duomenys neskelbtini) į nepilnamečio M. B., gim. (duomenys neskelbtini) paskyrą pavadintą (duomenys neskelbtini), išsiuntė 14 garso žinučių, versdamas jose M. B. perduoti turtą, pinigus – 10 eurų arba elektroninę cigaretę, grasino nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, sugadinti jo turtą – išdaužyti langus.
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir E. M. išteisinti, jo veiksmuose nesant nusikalstamų veikų sudėties bei pažeidus sąžiningo proceso principus; negalint to padaryti apeliacinės instancijos teisme, dėl procesinių pažeidimų grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nenustačius E. M. išteisinimo pagrindų, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo arba sušvelninti paskirtą bausmę ir paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje.
1. Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. M. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, neįvertino, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, yra gerai apibūdinamas, mokosi, gyvena su tėvais, kurie juo rūpinasi, yra neteistas ir nebaustas. Nuteistojo elgesys viso proceso metu, rodo jo siekį pasitaisyti ir bendradarbiauti su bausmės vykdymą kontroliuojančiomis institucijomis bei patvirtina, jog dabartinė faktinė E. M. gyvenamoji vieta gali būti vertinama kaip palanki jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti. Apeliaciniu nuteistojo gynėjo skundu nesutinkama ne tik su E. M. paskirtos bausmės rūšimi, bet ir jos dydžiu – 6 (šešiais) mėnesiais. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino E. M. asmenybės, neišanalizavo jo polinkio nusikalsti ar tokio polinkio nebuvimo, neatsižvelgė į jo amžių bei aplinkybę, jog būdamas vos 14 metų amžiaus nuteistasis nesuprato savo veikos pavojingumo.
2. Be to, pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti ir galimybę atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Motyvuodamas šią išvadą advokatas pažymi, kad E. M. elgesys nebuvo pavojingas, jis iš bendraklasio kišenės ištraukė tik 3 eurus, kas net nepatenka į nedidelės vertės turto, apibrėžiamo BK 190 straipsnio 1 dalyje, sąvoką, todėl tokia nuteistojo veika gali būti traktuojama kaip mažareikšmė. Be to, E. M. yra vos sulaukęs 14 metų, tikslo pasipelnyti, gauti pinigų ar sukelti kitiems asmenims fizinį skausmą neturėjo, fizinio smurto pats nenaudojo, kas neabejotinai skiria plėšimą nuo vagystės. Tuo tarpu 3 eurų vagystė šiuo atveju nebūtų laikoma vagyste baudžiamąja prasme, tai atitiktų tik administracinio nusižengimo sudėtį.
3. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. M. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti bendrininkaujant su kitu asmeniu. Teigiama, kad byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nenustatyta, kad E. M. buvo iš anksto susitaręs ar suplanavęs veikti kartu su kitu asmeniu, todėl jo veiksmai negali būti traktuojami kaip bendrininkavimas. Skundžiamame nuosprendyje neatskleistas ir valinis bendrininkavimo tyčios turinys – nepasisakyta iš kokių požymių matyti, kad nuteistasis su kitu asmeniu veikė bendrai, tai suvokė ir norėjo taip veikti. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas asmens, galimai veikusio kartu su E. M., atžvilgiu yra išskirtas, kas, gynėjo teigimu, patvirtina, jog šiame procese jis apklaustas nebuvo, kas, advokato įsitikinimu, laikytina esminiu BPK pažeidimu.
4. Abejojama ir E. M. veiksmų kvalifikavimu tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Nurodoma, kad E. M. fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, negrasino jo tuoj pat panaudoti ir neatėmė galimybės priešintis, ką pagrindžia ne tik E. M., bet ir nukentėjusiojo bei byloje apklaustų liudytojų parodymai. Nesant E. M. veiksmuose BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – smurto panaudojimo, juose nėra ir subjektyviųjų nusikaltimo požymių – tyčios. Aptardamas BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nuteistojo gynėjas pažymi, jog įvertinus E. M. išsiųstas balso žinutes akivaizdu, kad nepilnamečio grasinimai nėra realūs, jis pats jų nesuvokia ir neketina atlikti nei vieno iš jo minėtų veiksmų. Be to, siųsdamas balso žinutes, nuteistasis, jo paties teigimu, buvo labai supykęs ir nemąstė apie jų turinį, kas suponuoja išvadą, jog jis neveikė tiesiogine tyčia, dėl ko jo veiksmuose nėra ir BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo E. M. gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, teigdama, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti.
4. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies kvalifikavimo

7. BK 180 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Iš aptartos teisės normos dispozicijos seka, kad veiksmai, kuriais gali būti padaroma komentuojama nusikalstama veika, formuojami kaip alternatyvūs, t. y. bet kurio iš komentuojamo straipsnio dispozicijoje aptartų veiksmų – fizinio smurto, grasinimo tuoj pat jį panaudoti ar atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis, panaudojimas nusikalstamam tikslui – turto pagrobimui (užvaldymui) pasiekti, sudaro plėšimo sudėties objektyviąją pusę. Svarbu tai, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kitoks galimybės priešintis atėmimas reiškia, jog nukentėjusio asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas naudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Visi smurtinės vagystės atvejai, nors ir nėra užpuolimo, bet atimama galimybė priešintis, kvalifikuojami kaip plėšimas.
8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad pagal komentuojamo straipsnio nuostatas E. M. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, atėmęs nukentėjusiajam A. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą – 3 eurus. Sprendžiant iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio, E. M. kaltės dėl 3 eurų pagrobimo iš A. V., šis neginčija, nesutikdamas su E. M. veiksmų kvalifikavimu tik dėl to, jog jokio fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis nenaudojo, negrasino tuoj pat jo panaudoti ir kitaip neatėmė nukentėjusiajam galimybės priešintis, dėl ko jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, šie nuteistojo E. M. gynėjo argumentai, atmetami kaip nepagrįsti.
9. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog fizinio smurto A. V. atžvilgiu E. M. nenaudojo ir negrasino tuoj pat jo panaudoti, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kadangi šios faktinės aplinkybės skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nebuvo. Tokiu būdu, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kiek jie susiję su fizinio smurto panaudojimo A. V. atžvilgiu analize, atmestini, kaip neturintys jokios reikšmės sprendžiant E. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstumo klausimą. Tuo tarpu abejoti tuo, jog savo veiksmais E. M. atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, kas taip pat atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, teisinio pagrindo nėra. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ne tik paties E. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kuriais savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos jis pripažino visiškai, bet ir nukentėjusiojo A. V. nurodytos vertinamo įvykio aplinkybės bei kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, kurių patikimumu ir pagrįstumu teisėjų kolegija neabejoja.
10. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu E. M. patvirtino, kad 2017 m. sausio 30 d. jis, kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, (duomenys neskelbtini), kurioje mokėsi, sutiko A. V., kurį, apkabinęs per pečius, nusivedė į mokyklos tualetą (A. V. į tualetą nėjo). Tualete A. V. nieko nedarė, tiesiog kažką kalbėjo ir paėmė 3 eurus. Pinigus paėmė tiesiog šiaip, jam jų nereikėjo. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, tuo metu stovėjo šalia. A. V. buvo išsigandęs, bet ne dėl 3 eurų, o galimai dėl to, kad jo (E. M.) bijojo, nes šis buvo vyresnis ir galėjo A. V. sumušti.
11. Atsižvelgiant į tokius E. M. veiksmus – apkabinęs per pečius vedėsi A. V. į tualetą, kur kažką kalbėdamas iškraustė jo kišenes, be kita ko, būdamas ne vienas, o su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, dėl ko nukentėjusysis buvo išsigandęs, neabejotina, kad šiais veiksmais jis atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis kitokiu nei fizinio smurto panaudojimo ar grasinimo tuoj pat jį panaudoti, būdu ir tokie jo veiksmai, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, iš esmės atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažino ir apylinkės teismas. Šių duomenų kontekste sprendžiant E. M. kaltės klausimą įvertintina ir jo asmenybė. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokykloje jis buvo nevaldomas, pamokų metu garsiai dainuodavo, rėkaudavo, žaisdavo mobilaus ryšio telefonu, iš bendraklasių atiminėjo asmeninius daiktus, į pastabas nereaguodavo, atsikalbinėjo, tyčiojosi iš mokytojų, dėl ko, progimnazijos bendruomenė jautėsi nesaugi. Jis naudoja psichologinį smurtą prieš kitus mokinius, nepaklusus grasina susidoroti, 2016-10-14 mokyklos diskotekoje buvo pastebėtas neblaivus (b. t. 1, b. l. 176-177). Būtent tokį E. M. pažinojo mokyklos bendruomenė, tame tarpe ir A. V., ką jis betarpiškai patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad bijojo būti sumuštas E. M., nes šis tualete nebuvo vienas (E. M. buvo su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamojo byla išskirta), be to, jis buvo vyresnis. Tokiu būdu, įvertinus E. M. asmenybę bei jo mokykloje turėtą itin neigiamą įvaizdį, nukentėjusiojo baimė, buvusi vertinamo įvykio metu, dėl kurios jis E. M. neteisėtiems veiksmams iš esmės nesipriešino, yra visiškai pagrįsta. Be to, ir pats E. M. patvirtino, kad A. V. vertinamo įvykio metu buvo išsigandęs, galimai galvojo, kad jis (E. M.) gali jį sumušti.
12. Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos V. K. P. ((duomenys neskelbtini) socialinės pedagogės) parodymus, pagal kuriuos, E. M. pasižymi ypatingai problemišku elgesiu mokykloje, t. y. nepaklusnumu, nepažangumu, konfliktais su kitais moksleiviais. Mokykloje iki komentuojamo įvykio jau buvo užfiksuoti keli atvejai, kai E. M. sumušė kitus mokyklos moksleivius – 2017 m. sausio 26 d. liniuote jis prakirto galvą 8 klasės mokiniui J. S., 2017 m. sausio 27 d. sumušė 4 klasės moksleivį V. D.. Be to, liudytojos teigimu, 2017 m. sausio 30 d. A. V. ją informavo, kad pertraukos metu E. M. jį prievarta įstūmė į berniukų tualetą ir jėga atėmė jo turėtus pinigus. Patvirtino, kad peržiūrėjus vaizdo įrašą matė, kad įvykio dieną E. M. vaikščiojo kartu buvusiu mokyklos mokiniu (asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta),  su kuriuo, dar iki sužinojimo apie įvykį kalbėjosi. Be to, iš baudžiamosios bylos nagrinėjimui pateikto vaizdo įrašo aiškiai matyti, kaip E. M. su A. V. ir kitais vaikais eina mokyklos koridoriumi, A. V. stabteli ketindamas apsisukti, tačiau E. M. jį patempia už megztinio rankovės ir nusiveda jį toliau koridoriumi, kur jie visi dingsta iš vaizdo kameros fiksavimo lauko (b. l. 26-28, t. 1).
13. Abejonių tuo, jog aukščiau aprašyti E. M. veiksmai buvo atlikti tyčia, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. E. M., vesdamasis A. V. į berniukų tualetą – apkabinęs jį per pečius (A. V. to nenorint), tualete iškraustydamas A. V. kišenes ir iš kelnių kišenės ištraukdamas jaunesnio už save berniuko turėtus pinigus, būdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, neabejotinai suvokė neteisėtą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti.
14. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama, jog aukščiau aptartus veiksmus E. M. atliko veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, tačiau ši aplinkybė skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu E. M. buvo inkriminuota taip pat pagrįstai.
1. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).
2. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pinigų pagrobimo iš A. V. metu asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, buvo kartu su E. M.. Šios aplinkybės nuteistasis neneigė, ją patvirtino ir A. V., kurio teigimu, asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nieko nereikalavo ir nieko nepagrobė, tačiau, jis laikė tualeto duris, kol E. M. kraustė jo kišenes, iš ko nukentėjusysis suprato, kad jie buvo susitarę veikti kartu. Šių duomenų visumoje akivaizdu, kad į tualetą kartu su A. V. vertinamu atveju įėjo ne tik E. M., bet ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, tokiu būdu neabejotinai sukurdami bauginančią, keliančią nerimą ir saugumo jausmo trūkumą, situaciją jaunesniam už juos nepilnamečiui nukentėjusiajam. Sustiprindamas šios situacijos bauginamąjį poveikį, asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, laikė prispaudęs tualeto duris, kol E. M. kraustė A. V. kišenes. Esant šių duomenų visumai, neabejotina, jog analizuojamu atveju tiek E. M., tiek ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, veiksmai nustatyti iš esmės – remiantis aukščiau aptartais duomenimis, visiškai aišku, kokius veiksmus įgyvendindami savo vieningą sumanymą – pagrobti A. V. turėtus pinigus, jie atliko, todėl abejoti tuo, jog analizuojamu atveju  E. M. veikė bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nėra jokio teisinio pagrindo.
3. Sprendžiant iš aukščiau aptartų E. M. ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, veiksmų, neabejotina, jog juos vienijo tiek vienas sumanymas, tiek ir vieninga tyčia. Nors byloje nustatyta, kad  A. V. kišenes, siekiant pagrobti juose buvusius pinigus, mokyklos berniukų tualete kraustė E. M., tačiau anksčiau paminėtos aplinkybės rodo, jog tiek E. M., tiek asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, bendrais neteisėtais veiksmais (E. M. kraustant kišenes, bauginant nukentėjusįjį savo žodžiais, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, laikant užrėmus tualeto duris) pagrobdami A. V. turėtus pinigus, suvokė, kad kiekvienas iš jų nusikalstamą veiką daro ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konstatuojant veikimą bendrininkų grupe, nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Šių aplinkybių egzistavimu, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, neabejotina.
4. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nebuvo nustatyta, jog E. M. iš anksto susitarė ar suplanavo veikti kartu su kitu asmeniu, todėl jo veiksmai negali būti traktuojami kaip bendrininkavimas. Atmetant šiuos argumentus pažymėtina, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017).
5. Abejonių asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, kaip tinkamo bendrininkavimo subjekto požymių egzistavimu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, amžius. Jis atitinka BK 13 straipsnyje įtvirtintą amžiaus ribą, nuo kurios asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Abejonių jo pakaltinamumu taip pat nėra. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis nebuvo apklaustas dėl objektyvios priežasties – šiuo metu jis yra išvykęs iš Lietuvos (bylos duomenimis, kartu su tėvais gyvena Jungtinėje Karalystėje), dėl ko yra paskelbta jo paieška ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu išskirta. Pripažinti šią aplinkybę esminiu BPK pažeidimu, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu E. M. savo kaltę pripažinus, bylos nagrinėjimas buvo baigtas sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies kvalifikavimo

15. Turto prievartavimas, įtvirtintas BK 181 straipsnyje suvokiamas kaip neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Būtinasis veikos požymis – tai psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia tyčiniu pavojingu poveikiu kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu tai, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar nukentėjusiajam kaltininko išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-942/2017).
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. M., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai iš nepilnamečio M. B., gim. 2000 m., reikalavo pinigų – 10 eurų arba perduoti jam elektroninę cigaretę, grasino nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, sugadinti jo turtą – išdaužyti langus. Būtent šie E. M. veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Ir nors apeliaciniu skundu su tokiu nuteistojo veiksmų kvalifikavimu nesutinkama, nurodant, kad M. B. atžvilgiu išreikšti E. M. grasinimai buvo nerealūs, jis pats jų nesuvokė ir neketino atlikti grasinimuose nurodytų veiksmų, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
17. Kaip nustatyta E. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, grasinančio pobūdžio žinutes M. B. jis siuntė supykęs, kad šis atsisakė jo pasiūlyto plano dėl elektroninės cigaretės įsigijimo. Žinutėmis jis šnekėjo nesąmones, grasino panaudoti fizinį smurtą, sugadinti turtą, išdaužyti langus, norėjo, kad M. B. jam atiduotų arba 10 eurų, arba elektroninę cigaretę. Papildomai E. M. paaiškino, kad elektroninės cigaretės yra brangios, todėl buvo geras pasipelnymo šaltinis. Tokiu būdu jis sugalvojo „pasidaryti“ pinigų.
1. Įvertinus šių nuteistojo parodymų visumą akivaizdu, kad savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, jis neneigė. Savo parodymais iš esmės patvirtino, jog vertė M. B. atiduoti jam 10 eurų arba elektroninę cigaretę, jo atžvilgiu išreikšdamas eilę įvairaus pobūdžio grasinimų, kas iš esmės atitinka aukščiau aptarto BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių visumą. Šių duomenų kontekste abejoti E. M. grasinimų realumu, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, M. B. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. B. ir E. M. iki vertinamo įvykio mokėsi vienoje mokykloje, vienas kitą pažinojo, todėl akivaizdu, kad M. B. žinojo mokykloje turėtą itin neigiamą E. M. įvaizdį – nuteistasis yra sumušęs ne vieną mokinį, ignoravo jam reiškiamas pastabas, negerbė mokytojų bei mokyklos aplinkos, neabejotinai žinojo ir mokyklos bendruomenėje dėl E. M. neprognozuojamų veiksmų vyraujančią baimę, kas visumoje galėjo suformuoti ir M. B. baimę, jog neįvykdžius E. M. keliamų reikalavimų, jis gali būti sumuštas. Be to, M. B. teigimu, E. M., žinojo ir jo gyvenamąją vietą, dėl ko jo grasinimas išdaužyti langus jam taip atrodė realus ir tam nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą. 
2. Vertinant M. B. išreikštų grasinimų realumą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017 m. sausio 30 d., laikotarpyje nuo 21.21 val. iki 21.41 val. (t. y. vos per 20 minučių) E. M. nukentėjusiajam išsiuntė net 14 garso žinučių, kuriose vartoja necenzūrinius žodžius, o savo grasinimus išreiškia kiek įmanoma baugesniais pasisakymais. Toks E. M. elgesys, įvertinus jo asmenybę bei itin neigiamą jo įvaizdį mokykloje, nepilnamečiui M. B. neabejotinai sukėlė realių ir bauginančių grasinimų įspūdį, dėl kurių tiek nukentėjusysis, tiek ir jo mama, M. B. einant į mokyklą, jautė nuolatinę baimę dėl jo sveikatos.
18. Aukščiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumoje abejoti, jog E. M. suvokė neigiamą savo siunčiamų žinučių pobūdį ir tokiais savo veiksmais vertė M. B. perduoti 10 eurų arba elektroninę cigaretę, priešingai nei savo skundu tai traktuoja nuteistojo gynėjas, nėra jokio teisinio pagrindo. Juo labiau, jog pats E. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad tokiais savo veiksmais jis siekė pasipelnyti, kadangi elektroninės cigaretės buvo brangios. Aukščiau aptarti E. M. veiksmai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jis aiškiai suvokė, kad M. B. elektroninės cigaretės savo noru jam neatiduos, už ją M. B. atsisakė ir mokėti pinigus, todėl E. M. nusprendė savo tikslo įgyvendinimui panaudoti grasinančio pobūdžio žinutes, tikėdamasis, jog tokių veiksmų atlikimas įbaugins M. B. ir šis įgyvendins jo reikalavimus, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog analizuojamu atveju nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Dėl veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, pripažinimo mažareikšmėmis.

19. Pagal BK 37 straipsnio nuostatas padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumo veika pripažįstama mažareikšme. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017).
20. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą pažymėtina, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu E. M. buvo pripažintas kaltu už dviejų apysunkių nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymą, o būtent: dėl to, kad veikdamas kartu su kitu asmeniu ir atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė jo turėtus pinigus (BK 180 straipsnio 1 dalis), bei neturėdamas teisėto pagrindo, reikalavo nukentėjusiojo perduoti turtą, grasino nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, sugadinti turtą – išdaužyti langus (BK 181 straipsnio 1 dalis). Abiem atvejais nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne tik į turto neteisėtą užvaldymą, bet ir į labiausiai saugomą vertybę – žmogaus sveikatą, bei pažeidžiamiausią visuomenės narių grupę – nepilnamečius asmenis, kurių psichikai komentuojami nuteistojo veiksmai neabejotinai buvo žalingi – sukėlė jiems baimę ir nesaugumo jausmą. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas buvo įvykdytas veikiant su kitu asmeniu, kas neabejotinai didina tiek padaryto nusikaltimo, tiek nuteistojo pavojingumą visuomenei. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad nuteistojo netinkamas elgesys kitų asmenų – mokyklos mokinių ir mokytojų atžvilgiu buvo fiksuojamas ir ankščiau, dėl ko buvo imtasi atitinkamų mokyklos bendruomenės kompetencijai priskiriamų veiksmų, tačiau jokios įtakos E. M. elgesiui tai nepadarė, jo elgesys teigiama linkme nebuvo koreguojamas. Esant šių duomenų visumai, pripažinti aukščiau aptartus nuteistojo veiksmus mažareikšmiais, nėra jokio teisinio pagrindo. Tokia teisėjų kolegijos išvada neabejotinai atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, paprastai mažareikšmėmis neturi būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-719/2012).
21. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nedidelė pagrobto ar reikalauto perduoti turto vertė. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad įvykdytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti, todėl turto vertė vertinamu atveju negali būti lemiama aplinkybė konstatuojant veikų mažareikšmiškumą. Būtina atsižvelgti tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai) požymius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. M. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje, padaryta tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, veikiant su kitu asmeniu, įbauginus mažametį asmenį ir tokiu būdu atimant iš jo galimybę priešintis. Iš esmės analogiškai pasisakytina ir dėl veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje (išskyrus aplinkybę dėl bendrininkavimo). Šios aplinkybės rodo, kad E. M. padarytos veikos pavojingos visuomenei ir pažeidžia įstatymo saugomas vertybes. Vien tai, kad pagrobto, reikalauto perduoti turto vertė yra nedidelė, nesumažina padarytos veikos pavojingumo tiek, kad būtų galima ją pripažinti mažareikšme. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-658/2011).

Dėl bausmės

22. Apeliaciniu nuteistojo gynėjo skundu nesutinkama ir su E. M. paskirta bausme, teigiant, kad vertinamu atveju ji yra per griežta, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo taip pat nėra.
23. Darant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu E. M. buvo nepilnametis, atsižvelgtina ir į BK 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui nepilnamečiams reikšmingas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas;  nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.
24. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad, skirdamas bausmę E. M., apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei sunkumą (padarytos dvi tyčinės apysunkės nusikalstamos veikos), kaltės formą (nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus, tikslus (siekiant savanaudiškų tikslų) bei stadiją (baigtos), įvertino ir E. M. asmenybę, konstatuodamas, kad (duomenys neskelbtini) jis charakterizuojamas neigiamai (b. t. 1, b. l. 176, 177), praeityje neteistas (b. t. 1, b. l. 161), administracine tvarka taip pat nebaustas (b. t. 1, b. l. 162), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (b. t. 1, b. l. 172), Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio taip pat neregistruotas, tačiau policijos informuotas apie probleminį E. M. elgesį mokykloje pamokų metu (b. t. 1, b. l. 174). Atsižvelgė į vieną E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – vieną iš nusikalstamų veikų padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas E. M. skyrė griežčiausią komentuojamų straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jo atžvilgiu taikydamas BK 92 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu atidėdamas E. M. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, priešingai nei tai konstatuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.
1. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad nors praeityje E. M. nebuvo teistas bei baustas administracine tvarka, tačiau jo elgesys nebuvo pavyzdingas. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokykloje E. M. elgesio problemos prasidėjo nuo pradinių klasių. Jos pasireiškė trukdymu mokytojams vesti pamokas, šūkavimu, šokinėjimu iš suolo pamokų metu, savo emocijų nevaldymu, klasės mokinių žeminimu, necenzūrinių žodžių vartojimu, tačiau atsakomybės už savo elgesį E. M. neprisiimdavo, visuomet rasdavo sau naudingų pasiteisinimų. 7-oje klasėje E. M. elgesys dar labiau pablogėjo, jis tapo nevaldomas – pamokų metu garsiai dainuodavo, rėkaudavo, žaisdavo mobilaus ryšio telefonu, iš bendraklasių atiminėjo asmeninius daiktus, į pastabas nereaguodavo, atsikalbinėjo, tyčiojosi iš mokytojų. 8-oje klasėje dėl E. M. delikventiško elgesio progimnazijos bendruomenė pradėjo jaustis nesaugi (b. l. 176-177, t. 1). Toks nuteistojo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos ir leidžia pagrįstai atmesti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog E. M. charakterizuojamas teigiamai.
2. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, įvertinus apeliaciniame skunde taip akcentuojamą nuteistojo amžių bei tai, kad jis mokosi ir gyvena su tėvais, teisinio pagrindo taip pat nėra. Visos šios aplinkybės neabejotinai egzistavo ir E. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau akivaizdu, jog teigiamos įtakos jo elgesiui jos neturėjo, todėl abejotina, jog ir šiuo metu jos galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo pakartotinio E. M. nusikalstamo elgesio. Juo labiau, jog E. M. tėvai jo elgesiui iš esmės jokios įtakos neturi, ką patvirtina ir mokyklos pateikta nuteistojo charakteristika, kurios duomenimis, nuteistasis negeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, juos sumenkindamas. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į  tai, kad viso baudžiamojo proceso metu atsiprašyti nukentėjusiųjų E. M. nesiekė, šiuos veiksmus jis atliko tik teisiamojo posėdžio metu suteikus paskutinio žodžio teisę, todėl tokie jo veiksmai vertintini ne kaip nuoširdus savo neigiamų veiksmų pripažinimas ir jais sukeltų pasekmių suvokimas, bet siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Šių duomenų visumoje vertinti nuteistojo gyvenamąją vietą kaip palankią jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų E. M. pripažino ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, atsižvelgiant į tai, jog jos jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę – jos rūšį ar dydį, taip pat nesudaro. Juo labiau, kad apylinkės teismas nuteistojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį dėl jų įvykdymo skundžiamu nuosprendžiu pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko, vadovaudamasis BK 641 straipsnio nuostatomis, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Bendrindamas E. M. už skirtingas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, apylinkės teismas parinko ir palankesnį nuteistajam dalinio bausmių sudėjimo bendrinimo būdą.
25. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo E. M. asmenybę bei veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo nepilnamečiams taisykles vertinamu atveju pažeistos taip pat nebuvo. Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. M. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme.
26. Skirti nuteistajam švelnesnę BK 180 straipsnio 1 dalies ir BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą arešto bausmę, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo apylinkės teismas, nėra galimybės. Priešingu atveju, būtų sutrikdytas E. M. mokymosi procesas, jis būtų izoliuotas nuo visuomenės. Šių aplinkybių, sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, neginčija ir nuteistojo gynėjas, prašydamas E. M. paskirti švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. Tačiau, įvertinus nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki komentuojamų nusikalstamų veikų padarymo, mokyklos bendruomenės pastangas koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme ir E. M. pastangų pasitaisyti nebuvimą, tenkinti šį nuteistojo gynėjo prašymą ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti švelnesnę bausmę, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo ir BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų taikymui. Pažymėtina, kad įvertinus tai, kad E. M. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai dėl to gailėjosi, yra nepilnametis, jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, nuteistojo atžvilgiu buvo taikytos BK 92 straipsnio nuostatos ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas skundžiamu nuosprendžiu buvo atidėtas minimaliam bausmės vykdymo atidėjimo terminui nepilnamečiams, todėl dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ar bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. M. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                                                                              Albinas Antanaitis

                                                                                     Evaldas Gražys

                                                                                     Daiva Jankauskienė