Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-266-942/2015

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00098-2010-4

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                    1.2.14.5.2;

                                                                                                  1.2.14.7.1;

                                                                                                  1.2.19.1;

                                                                                                  1.2.19.4;

                                                                                                  1.1.10.1;

                                                                                                  2.1.7.1;

                                                                                                  2.1.7.4.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Gintaro Godos, Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

nuteistiesiems R. S., V. S., A. K.,

gynėjams advokatams Vytautui Bučiui, Stanislovui Butkevičiui, Žygimantui Rutkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S., V. S., A. K., nuteistosios V. S. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus, J. S., kuriai byla nutraukta, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu:

R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) – 30 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant laisvės atėmimą vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie švelnesnės bausmės iš dalies pridėjus griežtesnę, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. S. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba ir sukurstimas A. K. piktnaudžiauti tarnyba ir iššvaistyti turtą), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba, susijęs su A. K. skyrimu UAB „N“ administratoriumi), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba, susijęs su I. K. ir UAB „N“ siuvykla), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (veikos, susijusios su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu), pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (piktnaudžiavimas tarnyba, susijęs su valstybės tarnautojo papirkimu) – teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimu dvejiems metams, 227 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (11 700 Lt, t. y. 3388 Eur) dydžio bauda, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (piktnaudžiavimas tarnyba, susijęs su padangų pirkimu) – teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 184 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (11 700 Lt, t. y. 3388 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimą dvejiems metams ir 90 MGL (11 700 Lt, t. y. 3388 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 90 MGL (11 700 Lt, t. y. 3388 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie švelnesnės iš dalies pridėjus griežtesnę, galutinė subendrinta bausmė paskirta teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimas trejiems metams ir 160 MGL (20 800 Lt, t. y. 6024 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 a punktu, 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime (iš viso 73 dienos) išbūtas laikas, 1 dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, t. y. 146 MGL (18 980 Lt, t. y. 5496 Eur) dydžio baudai, ir nustatyta, kad A. K. paskirtos baudos dydis yra 14 MGL (1820 Lt, t. y. 527 Eur) dydžio bauda.

V. S. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. S. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu panaikintos Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalys, kuriomis R. S. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl A. K. paskyrimo UAB „N“ turto administratoriumi civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008), 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, susijusių su nedarbingumo pažymėjimo J. S. išdavimu), 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų sukurstant A. K. piktnaudžiauti tarnyba), ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis:

R. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl A. K. paskyrimo UAB „N“ turto administratoriumi civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, susijusių su nedarbingumo pažymėjimo J. S. išdavimu) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius valstybės tarnautojui prilygintą asmenį išduoti nedarbingumo pažymėjimą) – laisvės atėmimu penkiems mėnesiams;

pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba) – laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba nuperkant padangas) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;

Pakeista nuosprendžio dalis, kuria R. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuojant jo nusikalstamus veiksmus iš BK 225 straipsnio 1 dalies į 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), paskiriant laisvės atėmimą vieneriems metams dešimčiai mėnesių.

Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis:

1) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. S. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie švelnesnės iš dalies pridėjus griežtesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams;

2) vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. S. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. S. paskirtos bausmės pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, susijusių su nedarbingumo pažymėjimo J. S. išdavimu), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius valstybės tarnautojui prilygintą asmenį išduoti nedarbingumo pažymėjimą) subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. S. paskirtos bausmės pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba nuperkant padangas) subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu subendrintos bausmės ir paskirta bausmė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) bei Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalį subendrintos dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis R. S. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla dėl šios dalies nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Taip pat panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis V. S. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis:

V. S. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) – 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. S. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla dėl šios dalies nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Taip pat panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis J. S. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla dėl šios dalies pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pašalinta iš nuosprendžio rezoliucinės dalies aplinkybė dėl J. S. pakartotinio išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Taip pat pakeista nuosprendžio dalis, kuria A. K. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuojant jo nusikalstamus veiksmus iš BK 227 straipsnio 1 dalies į 227 straipsnio 2 dalį, paliekant Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu paskirtą 90 MGL (11 700 Lt, t. y. 3388 Eur) dydžio baudą.

Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybė, kad dėl A. K., padariusio BK 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija, dėl piktnaudžiavimo perkant automobiliui padangas) numatytą nusikalstamą veiką, veiksmų didelės turtinio pobūdžio žalos patyrė jo administruojami sunkioje ūkinėje-finansinėje padėtyje buvę bankrutuojantys juridiniai asmenys – VšĮ „R“ ir IĮ „B“.

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o visų nuteistųjų ir nuteistosios V. S. gynėjo kasacinius skundus atmesti, nuteistojo R. S. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti, nuteistosios V. S., prašiusios jos ir jos gynėjo kasacinius skundus tenkinti, V. S. ir J. S. gynėjo, prašiusio jo, V. S. ir J. S. kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo A. K. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 227 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismui veiką perkvalifikavus iš 227 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – 2008 m. rugsėjo 17 d. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo R. S. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 paskirtu UAB „N“ turto administratoriumi, turinčiu šios privačios įmonės vadovo ir valdybos teises bei dėl savo profesinės veiklos turintis atitinkamus administracinius įgaliojimus ir teisę veikti šios įmonės vardu, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas UAB „N“ turto administratoriaus tarnybine padėtimi, priešingai šios tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, 2008 m. lapkričio 17 d., 8.42–8.51 val., Panevėžyje, Elektros g. 9 esančio teisėjo kabineto tarnybinėse patalpose, siekdamas teisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus – už tai, kad teisėjas R. S. civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 2008 m. rugsėjo 17 d. priėmė jam materialiai naudingą nutartį, kuria taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę A. K. paskyrė UAB „N“ turto administratoriumi, taip pat už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – prašydamas teisėjo R. S. toje pačioje civilinėje byloje priimti nutartį nustatyti 5000 Lt atlyginimą per mėnesį už jo veiklą administruojant šią įmonę, tiesiogiai pasiūlė ir, padėdamas po ant darbo stalo gulėjusiu Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), iš karto davė 2000 Lt kyšį valstybės tarnautojui – Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjui R. S..

Šiais savo veiksmais A. K., piktnaudžiaudamas tarnyba, siekė turtinės naudos, kad civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 teisėjas R. S. priimtų jam materialiai naudingus procesinius sprendimus, ir kitokios asmeninės naudos – palaikyti gerus, draugiškus ir jam materialiai naudingus santykius su šiuo jo naudai procesinius sprendimus savo nagrinėjamose civilinėse bylose priėmusiu ir ateityje galinčiu priimti teisėju.

Dėl šių valstybės tarnautojui prilyginto asmens – UAB „N“ turto administratoriaus A. K. – nusikalstamų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės žalos patyrė valstybė, nes jam piktnaudžiaujant tarnyba buvo padarytas ir kitas nesunkus nusikaltimas – valstybės tarnautojo papirkimas.

R. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus veiką iš 225 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju, 2008 m. lapkričio 17 d., 8.42–8.51 val., Panevėžyje, Elektros g. 9 esančiame tarnybiniame kabinete, veikdamas tiesiogine tyčia, už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 dėl su UAB „N“ akcijomis susijusių sandorių pripažinimo negaliojančiais priimtą nutartį, kuria, taikydamas CPK 145 straipsnio 1 dalyje 5 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę, A. K. paskyrė UAB „N“ turto administratoriumi, bei už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – kad patenkintų A. K. prašymą šioje byloje priimti nutartį nustatyti 5000 Lt atlyginimą per mėnesį už jo veiklą administruojant šią įmonę, tiesiogiai savo naudai iš A. K. priėmė 2000 Lt kyšį.

R. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) už tai, kad 2008 m. lapkričio 21 d., 8.46–9.10 val., Panevėžyje, Elektros g. 9 esančiame Panevėžio apygardos teismo tarnybiniame kabinete, vykusio pokalbio metu I. K. nurodžius, kad R. S. nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. B2-313-338/2008 dėl UAB „R“ bankroto ji kaip UAB „R“ bankroto administratorė neva dėl aplaidumo praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 30 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos kreiptis į teismą su prašymu priimti nutartį dėl UAB „R“ pripažinimo bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto bei siekiant palaikyti gerus, draugiškus ir materialiai naudingus santykius, I. K. perdavus teisėjui R. S. 64,99 Lt vertės 0,7 l talpos viskio „Tullamore Dew“ butelį ir taip palenkus padaryti šį nusikaltimą, R. S., I. K. perduotą alkoholio butelį priėmė ir pažadėjo jai priimti proceso sprendimą šioje byloje.

Vykdydamas pažadą I. K., kuriai ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo nutrauktas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. balandžio 27 d. patvirtintu 2010 m. balandžio 21 d. prokuroro nutarimu BK 40 straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 6 punkte numatytais pagrindais ir ji nuo baudžiamosios atsakomybės atleista pagal laidavimą, R. S., būdamas valstybės tarnautoju – teisėju, Panevėžio apygardos teismo patalpose, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingai teisėjo tarnybos interesams, piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir turimais konstituciniais teisėjo įgaliojimais, nustatytais Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 109 straipsnio 1 dalyje (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai); piktnaudžiaudamas CPK 290 straipsnyje nustatytais teisėjo įgaliojimais civiliniame procese (teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis), veikdamas bankroto administratorės I. K. interesais ir jos naudai, 2008 m. lapkričio 21 d. civilinėje byloje Nr. B2-313-338/2008 dėl UAB „R“ bankroto atgaline 2008 m. lapkričio 17 d. data priėmė nutartį UAB „R“ pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto, tenkinti 2008 m. liepos 17 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi patvirtintus įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bei suteikti administratorei I. K. teises ir pareigas, įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo 31–32 straipsniuose.

Taip pat šiais savo veiksmais R. S. padarė ir kitą nusikaltimą – 2008 m. lapkričio 21 d. Panevėžio apygardos teismo patalpose, veikdamas tiesiogine tyčia, savo iniciatyva, I. K. apie tai nežinant, įrašydamas melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie civilinėje byloje Nr. B2-313-338/2008 dėl UAB „R“ bankroto teismo priimto procesinio dokumento priėmimo datą – atgaline 2008 m. lapkričio 17 d. data priimdamas nutartį UAB „R“ pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto, tenkinti 2008 m. liepos 17 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi patvirtintus įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bei suteikti administratorei I. K. teises ir pareigas, nustatytas Įmonių bankroto įstatymo 31–32 straipsniuose, pagamino netikrą dokumentą ir šį jam žinomai netikrą dokumentą – atgaline 2008 m. lapkričio 17 d. data priimtą nutartį UAB „R“ pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto – realizavo, 2008 m. lapkričio 21 d. Panevėžio apygardos teismo patalpose perduodamas I. K..

R. S. 2008 m. lapkričio 21 d. piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi atliko bankroto administratorės I. K. naudai materialiai naudingus veiksmus civilinėje byloje dėl UAB „R“ bankroto ir gavo turtinės naudos – iš I. K. 2008 m. lapkričio 21 d. priėmė 64,99 Lt vertės 0,7 l talpos viskio „Tullamore Dew“ butelį.

Dėl šių R. S. veiksmų – piktnaudžiavimo teisėjo tarnyba bei kito nusikaltimo padarymo – netikro dokumento pagaminimo ir žinomai netikro dokumento realizavimo, didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo trukdoma normali teismo veikla, iškraipyti teisėjo tarnybos veiklos principai, esmė bei turinys, buvo pažemintas bei sumenkintas teismų valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

A. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 184 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – 2008 m. vasario 20 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-172-544/2008 paskirtu bankrutuojančios VšĮ „R“ įmonės administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios privačios įmonės administratoriaus profesinės veiklos, turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 9 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14 straipsnyje, 17 straipsnyje, 19 straipsnio 1 dalyje numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus ir teisę veikti šios įmonės vardu, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas įmonių administratoriaus tarnyba ir turimais administruojant bankrutuojančią VšĮ „R“ administratoriaus įgaliojimais, numatytais Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte (administratorius (...) šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja), 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui), priešingai įmonės administratoriaus tarnybos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas turtinės naudos sau – už šios įmonės lėšas įgyti savo interesams tenkinti skirtus materialinę vertę turinčius daiktus, 2008 m. lapkričio 4 d., Panevėžio rajone, Vaivaduose, Klevų g. 26 esančioje A. Baniulio firmoje „Protekta“, už 440 Lt nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C I-502 N/K, už kurias apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios VšĮ „R“ lėšų ir 2008 m. lapkričio 4 d. šį bankrutuojančios įmonės turtą – dvi padangas – perdavė R. P. L. ir taip iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą šios administruojamos bankrutuojančios įmonės 440 Lt vertės turtą.

Tęsdamas savo veiką, A. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – 2008 m. sausio 31 d. teisėjo R. S. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-171/2007 paskirtu bankrutuojančios IĮ „B“ fiziniu bankroto administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios privačios įmonės administratoriaus profesinės veiklos turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 9 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnyje, 19 straipsnio 1 dalyje numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus ir teisę veikti šios įmonės vardu, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas įmonių administratoriaus tarnyba ir turimais administruojant bankrutuojančią IĮ „B“ administratoriaus įgaliojimais, nustatytais Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte (administratorius (...) šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja), 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui), priešingai įmonės administratoriaus tarnybos veiklos principams, jų esmei ir turiniui, siekdamas turtinės naudos sau – už šios įmonės lėšas įgyti savo interesams tenkinti skirtus materialinę vertę turinčius daiktus, 2008 m. gruodžio 1 d., Panevėžio rajone, Vaivaduose, Klevų g. 26 esančioje A. Baniulio firmoje „Protekta“, už 450 Lt nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C I-502 N/K, už kurias apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios įmonės lėšų ir jas taip pat perdavė R. P. L., taip iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį IĮ „B“ 450 Lt vertės turtą.

Be to, šiais savo veiksmais, kuriuos atliko piktnaudžiaudamas bankrutuojančių įmonių VšĮ „R“ ir IĮ „B“ administratoriaus tarnyba, A. K. padarė ir kitą nesunkų nusikaltimą – jam patikėto ir esančio jo žinioje svetimo šių bankrutuojančių įmonių bendro 890 Lt vertės turto iššvaistymą.

Dėl šių valstybės tarnautojui prilyginto asmens – bankrutuojančių įmonių VšĮ „R“ ir IĮ „B“ administratoriaus A. K. – veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažemintas bei sumenkintas valstybės tarnybai prilygintos įmonių bankroto administratoriaus tarnybos autoritetas ir diskredituotas įmonių administratoriaus vardas.

R. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir 184 straipsnio 1 dalies byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termunui) už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – teisėju, su Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju A. Š., kuriam 2009 m. gegužės 25 d. prokuroro nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (negavus kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kai toks leidimas pagal įstatymą yra būtinas), veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu, siekdamas turtinės naudos – neatlygintinai gauti materialinę vertę turinčius daiktus, nuo 2008 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2008 m. spalio 2 d. bendroje medžioklėje, vykusioje Biržų savivaldybėje, Kupreliškio medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, ir tarnybinio kabineto patalpose vykusių susitikimų metu valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – bankroto administratoriui A. K. – perdavė neteisėtą reikalavimą iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų nupirkti bei neatlygintinai naudotis perduoti keturis vienetus padangų medžioklėse naudojamam automobiliui UAZ 31519 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

A. K. šį R. S. ir A. Š. neteisėtą reikalavimą sutiko įvykdyti ir 2008 m. spalio 2 d., 15.12–15.17 val., ir 2008 m. spalio 15 d., 11.31–11.43 val., teisėjo tarnybinio kabineto patalpose vykusių susitikimų su R. S. ir A. Š. metu nurodė, jog prašomus keturis vienetus padangų už administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšas nupirks ir neatlygintinai perduos, taip pat nurodė šių nusikaltimų padarymo būdą – kad dėl administruojamų bankrutuojančių įmonių sąskaitose esančio lėšų trūkumo reikalaujamas keturias padangas jis nupirks per du kartus ir R. S. bei A. Š. neatlygintinai perduos po dvi padangas 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais.

Šių susitikimų metu sužinoję apie jų kurstomų atlikti piktnaudžiavimo tarnyba ir svetimo turto iššvaistymo būdą ir terminus, R. S. ir A. Š., tęsdami nusikalstamus veiksmus, A. K. nurodė, jog prašomas nupirkti ir neatlygintinai perduoti tinkamas medžioklėse naudojamam automobiliui padangas jie suras patys ir 2008 m. rugsėjo mėn. pabaigoje–2008 m. spalio mėn. pradžioje davė pavedimą tokias padangas surasti asmeniui, kuris dėl šios veikos nėra kaltas – R. P. L..

R. P. L., veikusiam R. S. ir A. Š. pavedimu, 2008 m. spalio 27–28 d. vykusių telefoninių pokalbių metu R. S. ir A. Š. pranešus, kad tinkamas padangas rado Panevėžio rajone, Vaivaduose esančioje firmoje „Protekta“, ir viena jų kainuoja 225 Lt, A. Š., suderinęs savo veiksmus su R. S., 2008 m. lapkričio 4 d., 11.00–13.00 val., šias padangas nupirkti turėjusį A. K. nuvežė prie R. P. L. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir davė nurodymą A. K. su R. P. L. nuvykti į šio nurodytą firmą nupirkti padangų.

Tokiais veiksmais R. S., veikdamas su A. Š., piktnaudžiaudamas tarnybine teisėjo padėtimi ir teisėjo autoritetu, siekdamas turtinės naudos, palenkė (sukurstė) įmonių bankroto administravimo paslaugas teikusį A. K. padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnybine bankrutuojančių įmonių administratoriaus padėtimi bei patikėto ir buvusio jo žinioje svetimo administruojamų bankrutuojančių įmonių turto iššvaistymą.

R. S. su A. Š. sukurstytas A. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankrutuojančios VšĮ „R“ įmonės administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios privačios įmonės administratoriaus, profesinės veiklos turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 9 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnyje, 19 straipsnio 1 dalyje numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas įmonių administratoriaus tarnyba ir įgaliojimais valdyti ir naudoti šios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis, disponuoti, 2008 m. lapkričio 4 d., Panevėžio rajone, Vaivaduose, Klevų g. 26 esančioje A. Baniulio firmoje „Protekta“, už 440 Lt nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C I-502 N/K, už kurias apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios VšĮ „R“ lėšų.

Tęsdamas su R. S. ir A. Š. suderintus nusikalstamus veiksmus, A. K. 2008 m. lapkričio 4 d. šį bankrutuojančios VšĮ „R“ turtą – dvi 440 Lt vertės padangas – perdavė R. S. ir A. Š. pavedimu veikusiam R. P. L. ir taip R. S. ir A. Š. sukurstytas, iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį administruojamos įmonės 440 Lt vertės turtą.

Be to, vykdydamas neteisėtą pažadą nusikaltimo kurstytojams R. S. ir A. Š., A. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankrutuojančios IĮ „B“ fiziniu bankroto administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios privačios įmonės administratoriaus, profesinės veiklos turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 9 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnyje, 19 straipsnio 1 dalyje nustatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus ir teisę veikti šios įmonės vardu, valdyti ir naudoti šios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoti, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas bankrutuojančių įmonių administratoriaus tarnyba, 2008 m. gruodžio 1 d., Panevėžio rajone, Vaivaduose, Klevų g. 26 esančioje A. Baniulio firmoje „Protekta“, už 450 Lt nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C I-502 N/K, už kurias apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios IĮ „B“ lėšų.

Tęsdamas su R. S. ir A. Š. suderintus nusikalstamus veiksmus, A. K. apie tai, kad dar dvi jų reikalautas padangas nupirko ir paliko įmonėje „Protekta“, 2008 m. gruodžio 1 d. 13.32 val. vykusio telefoninio pokalbio metu pranešė A. Š. bei 2008 m. gruodžio 1 d., 16.07–16.13 val., teisėjo tarnybinio kabineto patalpose vykusio susitikimo metu tai nurodė ir R. S..

Gavęs šiuos duomenis, R. S. 2008 m. gruodžio 1 d., nuo 16.07 val. vykusio telefoninio pokalbio metu, asmeniui, kuris dėl šios veikos nėra kaltas – R. P. L. nurodė, kad šis A. K. nupirktas dvi padangas iš šios firmos pasiimtų, o R. P. L. šį jo – R. S. ir A. Š. pavedimą įvykdžius ir šiuos materialinę vertę turinčius daiktus paėmus, A. K. iššvaistė šį patikėtą ir jo žinioje buvusį administruojamos bankrutuojančios IĮ „B“ 450 Lt vertės turtą.

Nuo 2008 m. rugsėjo mėn. pabaigos A. K. sukurstęs ir 2008 m. lapkričio 4 d. bei 2008 m. gruodžio 1 d. neatlygintinai priėmęs iš A. K. šiuos 890 Lt vertės daiktus, valstybės tarnautojas – teisėjas R. S., taip piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu, gavo turtinės naudos bei suteikė galimybę turtinės naudos gauti bankroto administratoriui A. K., priimdamas šiam naudingus procesinius sprendimus nagrinėjamose civilinėse bylose: 2008 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-479-338/2008 paskyrė jį bankrutuojančios įmonės UAB „Š“ administratoriumi bei 2008 m. lapkričio 10 d. šioje civilinėje byloje priimta nutartimi patvirtino, kad šios bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę administravimo išlaidoms naudoti įmonės lėšas 5400 Lt kas mėnesį iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą; 2009 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-177-338/2009 paskyrė jį bankrutuojančios V. B. individualios įmonės administratoriumi ir 2009 m. vasario 5 d. šioje byloje priimta nutartimi patvirtino, kad šios bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę administravimo išlaidoms naudoti įmonės lėšas 1500 Lt kas mėnesį iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą; 2009 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-202-338/2009 paskyrė jį bankrutuojančios UAB „M“ administratoriumi bei 2009 m. vasario 10 d. šioje byloje priimta nutartimi patvirtino, kad šios bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę administravimo išlaidoms naudoti įmonės lėšas 3400 Lt kas mėnesį iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą.

Šiais veiksmais teisėjas R. S. sulaužė 1992 m. liepos 8 d., 1994 m. gegužės 19 d. ir 1994 m. gruodžio 20 d. duotas teisėjo priesaikas, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę nuostatą, jog teismui visi asmenys lygūs, ir Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies konstitucinę nuostatą, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, taip pat Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir CPK 6 straipsnyje įtvirtintas analogiškas nuostatas; pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte ir 3 punkte numatytas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievoles: teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigoms asmeninei naudai gauti; pažeidė Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso (toliau – Teisėjų etikos kodeksas) 6 straipsnio 2 punkte įtvirtintą pagarbos žmogui principą (teisėjas privalo (...) gerbti teisę ir visada veikti taip, kad nebūtų pažeisti teisingumo principai), 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos ir lojalumo valstybei principą (teisėjas privalo laikytis (...) duotos teisėjo priesaikos), 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skaidrumo ir viešumo principą (teisėjas privalo (...) vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto), 12 straipsnio 1 punkte, 4 punkte ir 5 punkte įtvirtintą sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą (teisėjas privalo (...) elgtis taip, kad šeimos, visuomeniniai, socialiniai ir kitokie santykiai nekenktų teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui; nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ir draugams, naudojantis savo tarnybine padėtimi; būti nepaperkamam, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ar juridinių asmenų, jeigu tai gali sukeli viešųjų ir privačių interesų konfliktą, paveikti nagrinėjamos bylos eigą), 13 straipsnio 1 punkte, 3 punkte ir 7 punkte įtvirtintą padorumo principą (teisėjas privalo (...) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti; darbinėje (...) veikloje bei privačiame gyvenime elgtis sąžiningai; kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardo), 14 straipsnio 2 punkte ir 11 punkte įtvirtintą pavyzdingumo principą (teisėjas privalo (...) saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų teismų interesais ir teisėjo reputacija), 15 straipsnio 1 punkte ir 2 punkte įtvirtintą pareigingumo principą (teisėjas privalo (...) nepažeisti Konstitucijos, (...) įstatymų ir kitų teisės aktų).

Be to, šiais savo veiksmais, kuriuos atliko piktnaudžiaudamas tarnyba, teisėjas R. S. ir teisėjas A. Š., kuriam 2009 m. gegužės 25 d. prokuroro nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, padarė ir kitus nusikaltimus – sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – bankroto administratorių A. K. – padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnybą ir jam patikėto ir esančio jo žinioje svetimo turto iššvaistymą.

Dėl šių valstybės tarnautojo – teisėjo R. S. – veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyti teisėjo tarnybos veiklos principai, esmė ir turinys, buvo pažemintas bei sumenkintas teismų valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

R. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – teisėju, 2008 m. rugsėjo 12–17 d. Panevėžio apygardos teismo patalpose, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingai teisėjo tarnybos interesais, piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir turimais konstituciniais teisėjo įgaliojimais, nustatytais Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai); piktnaudžiaudamas CPK 144 straipsnyje, 148 straipsnyje, 290 straipsnyje numatytais teisėjo įgaliojimais civiliniame procese (teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis; teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas; prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (...) išsprendžia teismas), piktnaudžiaudamas civilinę bylą nagrinėjančio teismo teise skirti CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – paskirti atsakovo turto administratorių, žinodamas, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 dėl su UAB „N“ akcijomis susijusių sandorių pripažinimo negaliojančiais 2008 m. rugsėjo 11 d. gautas ieškovo – AB „I“ pareiškimas dėl ieškinio papildymo, kuriuo pateiktas ir reikalavimas atsakovo – UAB „N“ turtui administruoti ir reikalams tvarkyti turto administratoriumi paskirti UAB „B“, veikdamas A. K., su kuriuo jį siejo geri ir draugiški santykiai, naudai ir interesais, atliko šiuos tyčinius tęstinius nusikalstamus veiksmus:

2008 m. rugsėjo 12 d., 9.44–10.08 val., vykusio pokalbio su A. K. metu, žinodamas, kad šis neturi tokio darbo patirties, pasiūlė tapti UAB „N“ turto administratoriumi, nurodė, kad šią įmonę administruoti jam bus pelninga, o A. K. su tuo sutikus, nurodė, kad tokiu atveju ieškovo prašomo turto administratoriaus – UAB „B“ administruoti šios įmonės turtui jis neskirs.

2008 m. rugsėjo 12 d., 11.12–11.14 val. vykusio pokalbio su A. K. metu perdavė šiam UAB „N“ duomenis ir nurodė, kad pateiktų jam rašytinį sutikimą tapti šios įmonės turto administratoriumi;

2008 m. rugsėjo 12 d., 11.23–11.25 val. vykusio pokalbio su teisėju A. Š., A. K. prašymu šio vardu rašiusio šį rašytinį sutikimą metu, jam padiktavo 2008 m. rugsėjo 12 d. A. K. sutikimo administruoti UAB „N“ tekstą, o teisėjui A. Š. A. K. vardu surašius šį procesinį dokumentą, jį asmeniškai priėmė ir pridėjo prie civilinės bylos Nr. 2-349-338/2008;

2008 m. rugsėjo 12–14 d. pavedė tarnybiškai pavaldžiai teisėjo padėjėjai S. R. parengti nutarties civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 taikyti laikinąsias apsaugos priemones projektą nurodant, kad UAB „N“ turto administratoriumi skirtinas A. K., o ne UAB „B“;

2008 m. rugsėjo 14 d. teisėjo padėjėjai S. R. jo pavedimą įvykdžius ir pateikus šios nutarties projektą, kuriame R. S. nurodymu buvo nurodyta, kad UAB „N“ turto administratoriumi skirtinas A. K., R. S. šios nutarties projekto pagrindu 2008 m. rugsėjo 17 d. priėmė nutartį, kuria tarp kitų sprendimų, tyčia nurodydamas neatitinkančias bylos aplinkybes – kad negautas UAB „B“ sutikimas būti UAB „N“ turto administratoriumi, nors toks sutikimas prieš jam priimant nutartį 2008 m. rugsėjo 16 d. teisme buvo gautas ir pateiktas į jo nagrinėjamą civilinę bylą, priėmė sprendimą paskirti A. K. UAB „N“ turto administratoriumi, suteikiant jam šios įmonės vadovo ir valdybos teises.

R. S., 2008 m. rugsėjo 12–17 d. piktnaudžiaujant teisėjo tarnybine padėtimi, atlikus A. K., su kuriuo jį siejo geri ir draugiški ryšiai, materialiai naudingus veiksmus civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008, R. S. gavo kitokios asmeninės naudos – palaikė gerus, draugiškus ir jam materialiai naudingus santykius su A. K..

Šiais veiksmais teisėjas R. S. sulaužė 1992 m. liepos 8 d., 1994 m. gegužės 19 d. ir 1994 m. gruodžio 20 d. duotas teisėjo priesaikas, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę nuostatą, kad teismui visi asmenys lygūs, ir Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies konstitucinę nuostatą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, taip pat Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir CPK 6 straipsnyje įtvirtintas analogiškas nuostatas; Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte ir 4 punkte numatytas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievoles: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigoms asmeninei naudai gauti; priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu; pažeidė Teisėjų etikos kodekso 6 straipsnio 2 punkte ir 5 punkte įtvirtintą pagarbos žmogui principą (teisėjas privalo (...) gerbti teisę ir visada veikti taip, kad nebūtų pažeisti teisingumo principai; atliekant pareigas (...) jokia forma ar būdu neskatinti proceso dalyvių nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, juos pažeisti), 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos ir lojalumo valstybei principą (teisėjas privalo laikytis (...) duotos teisėjo priesaikos), 8 straipsnio 2 punkte, 3 punkte, 6 punkte ir 7 punkte įtvirtintą teisingumo ir nešališkumo principą (teisėjas privalo (...) neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo priimant sprendimus (...); nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio (...) bylose dalyvaujantiems asmenims; nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu yra interesų konfliktas arba turima informacijos, jog privataus pobūdžio aplinkybės gali pakenkti bylos nagrinėjimui; nekonsultuoti asmenų teisiniais klausimais įstatymų nenumatytais atvejais), 9 straipsnio 2, 3, ir 4 punktuose įtvirtintą nepriklausomumo principą (teisėjas privalo (...) vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti sprendimų priėmimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į teisingumo vykdymą bei imtis priemonių tokiai veiklai nutraukti; neprisiimti įsipareigojimų ar nesiimti veiklos, kuri trukdys tinkamai atlikti teisėjo pareigas, ar apribos jo, kaip teisėjo, veiksmus; atliekant pareigas laikytis savo įsipareigojimo būti nepriklausomu ir neturėti asmeninio intereso), 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skaidrumo ir viešumo principą (teisėjas privalo (...) vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto), 12 straipsnio 1 punkte įtvirtintą sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą (teisėjas privalo (...) elgtis taip, kad (...) kitokie santykiai nekenktų teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui; nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ir draugams, naudojantis savo tarnybine padėtimi), 13 straipsnio 1 punkte ir 3 punkte įtvirtintą padorumo principą (teisėjas privalo (...) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti; darbinėje (...) veikloje bei privačiame gyvenime elgtis sąžiningai; kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardo), 14 straipsnio 2 punkte ir 11 punkte įtvirtintą pavyzdingumo principą (teisėjas privalo (...) saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų teismų interesai ir teisėjo reputacija), 15 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigingumo principą (teisėjas privalo (...) nepažeisti Konstitucijos, (...) įstatymų ir kitų teisės aktų).

Dėl šių R. S. veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo trukdoma normali teismo veikla, iškraipyti teisėjo tarnybos veiklos principai, esmė ir turinys, buvo pažemintas bei sumenkintas teismų valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

R. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui) už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – teisėju, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingai teisėjo tarnybos interesams, siekdamas kitokios asmeninės naudos – kad jo dukteriai J. S. be teisėto pagrindo būtų išduotas pateisinantis nebuvimą darbe nedarbingumo pažymėjimas, vykdydamas bendrus iš anksto suderintus veiksmus su sutuoktine Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja V. S., kuri 2008 m. lapkričio 2 d. 15.22 val. vykusio telefoninio pokalbio metu per asmenį, kuris dėl šios veikos nėra kaltas – tarnybiškai nuo jos priklausoma teismo sekretore V. J. – suderino, kad šios sesuo gydytoja D. N. išduotų nuo 2008 m. lapkričio 6 d. galiojantį nedarbingumo pažymėjimą jokia liga nesirgusiai dukteriai, ir 2008 m. lapkričio 4 d. vykusio telefoninio pokalbio metu asmeniškai kreipėsi į gydytoją D. N. bei nurodė, kad 2008 m. lapkričio 5 d. pas ją atvyks ir šio tikro dokumento suklastojimo detales suderins jos sutuoktinis teisėjas R. S.; 2008 m. lapkričio 5 d., apie 9.00–11.00 val., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika vykusio susitikimo metu perdavė bendrosios praktikos gydytojai terapeutei D. N. prašymą išrašyti jokia liga nesirgusiai dukteriai J. S. nedarbingumo pažymėjimą, pateisinantį šios nebuvimą darbe nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d., ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą realizuoti perduodant jį J. S. panaudoti.

Valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – VšĮ Panevėžio miesto poliklinika bendrosios praktikos gydytojai terapeutei D. N., kuriai ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo nutrauktas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. gegužės 6 d. patvirtintu 2010 m. gegužės 3 d. prokuroro nutarimu BK 40 straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 6 punkte nustatytais pagrindais ir ji nuo baudžiamosios atsakomybės atleista pagal laidavimą, pažadėjus šiuos prašomus veiksmus atlikti, prašomą tikrą dokumentą suklastoti ir jį realizuoti J. S., R. S. su sutuoktine V. S., piktnaudžiaudami teisėjo tarnyba, 2008 m. lapkričio 2–5 d. sukurstė (palenkė) D. N. padaryti piktnaudžiavimą gydytojo tarnyba bei tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą.

Vykdydama šį neteisėtą pažadą R. S. ir V. S., D. N., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir dėl profesinės gydytojo veiklos turinti teisę teikti viešąsias paslaugas ir veikti šios įstaigos vardu, 2008 m. lapkričio 6 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, neapžiūrėjusi J. S. ir neįsitikinusi, ar ji serga, nes ši į gydytojo apžiūrą nebuvo atvykusi, veikdama tiesiogine tyčia, iš R. S. ir V. S. žinodama, kad J. S. jokia liga neserga ir nedarbingumo pažymėjimas jai reikalingas pateisinti nebuvimą darbe, piktnaudžiaudama tarnyba ir turimais įgaliojimais: VšĮ Panevėžio miesto poliklinika pareigų instrukcijoje bendrosios praktikos gydytojai terapeutei suteikta teise išrašyti nedarbingumo pažymėjimus (nedarbo pažymas), pažeisdama Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5 punkte nustatytą pareigą laikytis gydytojo profesinės etikos principų bei 10 straipsnio 6 punkte įtvirtintą pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat pažeisdama sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 18 punkto reikalavimus (gydytojai išduodami (...) pažymėjimus, kiekvieną kartą apžiūri asmenis ir aprašo medicininiuose dokumentuose jų nusiskundimus bei objektyvaus tyrimo duomenis, kuriais pagrindžia pažymėjimų išdavimą, tęsimą ir užbaigimą), J. S. asmens sveikatos istorijoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis neva ši 2008 m. lapkričio 6 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinika buvo apžiūrėta ir nustatyta, kad ji serga, bei 2008 m. lapkričio 6 d. J. S. vardu išrašė nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821250, į šį tikrą dokumentą sąmoningai įrašydama melagingus, neatitinkančius tikrovės duomenis apie tai, kad J. S. neva serga ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (diagnozė pagal TLK-10 kodą J06.9), ir nurodydama jos nedarbingumo laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 10 d.

Tęsdama R. S. ir V. S. sukurstytus nusikalstamus veiksmus, gydytoja D. N. 2008 m. lapkričio 10 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, neapžiūrėjusi J. S. ir neįsitikinusi, ar ši serga, nes į gydytojo apžiūrą ji nebuvo atvykusi, veikdama tiesiogine tyčia, iš R. S. ir V. S. žinodama, kad J. S. jokia liga neserga, J. S. asmens sveikatos istorijoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis neva ši 2008 m. lapkričio 10 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinika buvo apžiūrėta ir nustatyta, kad ji serga ir yra nedarbinga 2008 m. lapkričio 11–12 d. laikotarpiu, tuos pačius duomenis įrašė ir į J. S. vardu išduotą nedarbingumo pažymėjimą ir apie atliktus veiksmus 2008 m. lapkričio 10 d. vykusio telefoninio pokalbio metu nurodė V. S., kuriai taip pat pranešė, jog nedarbingumo pažymėjimo išdavimo J. S. teisėtumą 2008 m. lapkričio 12 d. ketina tikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus gydytojų konsultacinė komisija, ir su ja suderino, kad J. S. suklastoto tikro dokumento nedarbingumo pažymėjimo į VšĮ Panevėžio miesto poliklinika turi atvykti pasiimti 2008 m. lapkričio 12 d.

2008 m. lapkričio 12 d., apie 9.00–12.00 val., vykdydama neteisėtą pažadą nusikaltimo kurstytojams R. S. ir V. S., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, D. N., piktnaudžiaudama tarnyba ir turimais įgaliojimais: VšĮ Panevėžio miesto poliklinika pareigų instrukcijoje bendrosios praktikos gydytojai terapeutei suteikta teise išrašyti nedarbingumo pažymėjimus (nedarbo pažymas), pažeisdama Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5 punkte nustatytą pareigą laikytis gydytojo profesinės etikos principų bei 10 straipsnio 6 punkte įtvirtintą pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, pažeisdama sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 16 punkto 1 papunkčio reikalavimus (... sugadinti pažymėjimai perrašomi asmens sveikatos įstaigose šia tvarka: sugadintą pažymėjimą perrašo jį sugadinęs gydytojas ...), 19 punkto reikalavimus (pažymėjimo tęsinys išduodamas tais atvejais, kai laikinasis nedarbingumas nenutrūksta nė vienai kalendorinei dienai ...), vietoje sugadinto J. S. vardu 2008 m. lapkričio 6 d. išrašyto nedarbingumo pažymėjimo D Nr. 4821250, išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą D Nr.4821520, kuriame įrašė neatitinkančius tikrovės duomenis apie tai, kad J. S. nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d. neva sirgo ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (diagnozė pagal TLK-10 kodą J06.9), ir pasirašė šį dokumentą.

Taip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – gydytoja D. N. – piktnaudžiaudama tarnyba suklastojo šį tikrą dokumentą ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą realizavo – 2008 m. lapkričio 12 d., 9.00–12.00 val., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821250 išdavė J. S..

Dėl šių teisėjo R. S. ir teisėjos V. S. piktnaudžiaujant teisėjo tarnyba sukurstytų valstybės tarnautojui prilyginto asmens D. N. piktnaudžiaujant tarnyba atliktų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyta bendrosios praktikos gydytojo tarnybos principai, esmė ir turinys, padarytas kitas nusikaltimas – tikro dokumento suklastojimas ir žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimas jį panaudojant, sudarytos sąlygos J. S. įvykdyti kitą nusikaltimą – sukčiavimą, pasisavinant 331,66 Lt vertės svetimą valstybės turtą – ligos pašalpos lėšas.

Be to, šiais veiksmais, kuriuos atliko piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir gavo kitokios asmeninės naudos – jo dukteriai J. S. neteisėtai buvo išduotas suklastotas nedarbingumo pažymėjimas D Nr. 4821250, pateisinantis nebuvimą darbe nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d., R. S. sulaužė 1992 m. liepos 8 d., 1994 m. gegužės 19 d. ir 1994 m. gruodžio 20 d. duotas teisėjo priesaikas, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte ir 3 punkte numatytas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievoles: teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigoms asmeninei naudai gauti; pažeidė Teisėjų etikos kodekso 6 straipsnio 2 punkte įtvirtintą pagarbos žmogui principą (teisėjas privalo (...) gerbti teisę ir visada veikti taip, kad nebūtų pažeisti teisingumo principai), 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos ir lojalumo valstybei principą (teisėjas privalo laikytis (...) duotos teisėjo priesaikos), 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skaidrumo ir viešumo principą (teisėjas privalo (...) vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto), 12 straipsnio 4 punkte ir 5 punkte įtvirtintą sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą (teisėjas privalo (...) nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ir draugams, naudojantis savo tarnybine padėtimi; (...) nepriimti (...) neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ar juridinių asmenų, jeigu tai gali sukeli viešųjų ir privačių interesų konfliktą ...), 13 straipsnio 1 punkte, 3 punkte ir 7 punkte įtvirtintą padorumo principą (teisėjas privalo (...) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti; (...) privačiame gyvenime elgtis sąžiningai (...), garbingai; kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardo), 14 straipsnio 2 punkte ir 11 punkte įtvirtintą pavyzdingumo principą (teisėjas privalo (...) saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų teismų interesais ir teisėjo reputacija), 15 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigingumo principą (teisėjas privalo (...) nepažeisti Konstitucijos, (...) įstatymų ir kitų teisės aktų).

Dėl šių R. S. veiksmų – piktnaudžiavimo teisėjo tarnyba bei kitų nusikaltimų padarymo – kurstymo valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą jį panaudojant, didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teismų valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

R. S. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba, susijęs su I. K. ir UAB ,,N“ siuvykla), 225 straipsnio 4 dalį, tačiau dėl šių teismų nuosprendžių dalių kasacinių skundų negauta.

V. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui) už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja, veikdama tiesiogine tyčia, priešingai teisėjo tarnybos interesams, siekdama kitokios asmeninės naudos – kad jos dukteriai J. S. be teisėto pagrindo būtų išduotas pateisinantis nebuvimą darbe nedarbingumo pažymėjimas, 2008 m. lapkričio 2 d. 15.22 val. vykusio telefoninio pokalbio metu kreipėsi į asmenį, kuris dėl šios veikos nėra kaltas, – į jai tarnybiškai pavaldžią teismo sekretorę V. J. su prašymu, kad šios sesuo gydytoja D. N. išduotų nuo 2008 m. lapkričio 6 d. galiojantį nedarbingumo pažymėjimą jokia liga nesirgusiai jos dukteriai J. S..

V. J. dėl tarnybinio priklausomumo 2008 m. lapkričio 4–5 d. laikotarpiu žodžiu perdavus šį V. S. piktnaudžiaujant teisėjo tarnybine padėtimi perduotą prašymą gydytojai D. N., tuo pačiu metu V. S. 2008 m. lapkričio 4 d. vykusio telefoninio pokalbio metu asmeniškai kreipėsi į gydytoją D. N., kuriai perdavė prašymą, kad ši išduotų nedarbingumo pažymėjimą jokia liga nesirgusiai jos dukteriai, ir nurodė, kad 2008 m. lapkričio 5 d. pas gydytoją šiuo klausimu atvyks ir šio tikro dokumento suklastojimo detales suderins jos sutuoktinis R. S..

Vykdydamas bendrus iš anksto suderintus su V. S. nusikalstamus veiksmus, teisėjas R. S., veikdamas tiesiogine tyčia, priešingai teisėjo tarnybos interesams, siekdamas kitokios asmeninės naudos – kad jo dukteriai be teisėto pagrindo būtų išduotas pateisinantis nebuvimą darbe nedarbingumo pažymėjimas, 2008 m. lapkričio 5 d., apie 9.00–11.00 val., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika vykusio susitikimo metu perdavė gydytojai D. N. prašymą išrašyti žinomai jokia liga nesirgusiai dukteriai nedarbingumo pažymėjimą, pateisinantį jos nebuvimą darbe nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d., ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą realizuoti perduodant jį J. S. panaudoti.

D. N. pažadėjus šiuos prašomus veiksmus atlikti, prašomą tikrą dokumentą suklastoti ir jį realizuoti J. S., teisėja V. S. su sutuoktiniu teisėju R. S., piktnaudžiaudami teisėjo tarnyba, 2008 m. lapkričio 2–5 d. sukurstė (palenkė) D. N. padaryti piktnaudžiavimą gydytojo tarnyba bei tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą.

Vykdydama šį neteisėtą pažadą V. S. ir jos sutuoktiniui R. S., D. N., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bendrosios praktikos gydytoja terapeute – ir dėl profesinės gydytojo veiklos turinti teisę teikti viešąsias paslaugas ir veikti šios įstaigos vardu, 2008 m. lapkričio 6 d., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, neapžiūrėjusi J. S. ir neįsitikinusi, kad ji serga, nes ši į gydytojo apžiūrą nebuvo atvykusi, veikdama tiesiogine tyčia – iš V. S. ir R. S. žinodama, kad J. S. jokia liga neserga ir nedarbingumo pažymėjimas jai reikalingas pateisinti nebuvimą darbe, piktnaudžiaudama tarnyba ir turimais įgaliojimais: VšĮ Panevėžio miesto poliklinika pareigų instrukcijoje bendrosios praktikos gydytojai terapeutei suteikta teise išrašyti nedarbingumo pažymėjimus (nedarbo pažymas), pažeisdama Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5 punkte nustatytą pareigą laikytis gydytojo profesinės etikos principų bei 10 straipsnio 6 punkte įtvirtintą pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat pažeisdama sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 18 punkto reikalavimus (gydytojai išduodami (...) pažymėjimus, kiekvieną kartą apžiūri asmenis ir aprašo medicininiuose dokumentuose jų nusiskundimus bei objektyvaus tyrimo duomenis, kuriais pagrindžia pažymėjimų išdavimą, tęsimą ir užbaigimą), J. S. asmens sveikatos istorijoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis neva ši 2008 m. lapkričio 6 d. VšĮ Panevėžio miesto poliklinika buvo apžiūrėta ir nustatyta, jog ji serga bei 2008 m. lapkričio 6 d. J. S. vardu išrašė nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821250, į šį tikrą dokumentą sąmoningai įrašydama melagingus, neatitinkančius tikrovės duomenis apie tai, kad J. S. neva serga ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (diagnozė pagal TLK-10 kodą J06.9), ir nurodydama jos nedarbingumo laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 10 d.

Tęsdama V. S. ir R. S. sukurstytus nusikalstamus veiksmus, gydytoja D. N., 2008 m. lapkričio 10 d., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, neapžiūrėjusi J. S. ir neįsitikinusi, ar ji serga, nes į gydytojo apžiūrą ji nebuvo atvykusi, veikdama tiesiogine tyčia – iš V. S. ir R. S. žinodama, kad J. S. jokia liga neserga, J. S. asmens sveikatos istorijoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis neva ši 2008 m. lapkričio 10 d. buvo apžiūrėta ir nustatyta, jog ji serga ir yra nedarbinga 2008 m. lapkričio 11–12 d. laikotarpiu, tuos pačius duomenis įrašė ir į J. S. vardu išduotą nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821250 ir apie atliktus veiksmus 2008 m. lapkričio 10 d. 17.24 val. vykusio telefoninio pokalbio metu nurodė V. S., kuriai taip pat pranešė, jog nedarbingumo pažymėjimo išdavimo J. S. teisėtumą 2008 m. lapkričio 12 d. ketina tikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriaus gydytojų konsultacinė komisija.

Gavusi šiuos duomenis, V. S., siekdama nuslėpti tikro dokumento – J. S. vardu išduoto nedarbingumo pažymėjimo suklastojimo faktą, 2008 m. lapkričio 10 d. 17.24 val. vykusio telefoninio pokalbio metu su D. N. suderino, kad J. S. jos vardu išrašyto nedarbingumo pažymėjimo į VšĮ Panevėžio miesto poliklinika atvyks pasiimti 2008 m. lapkričio 12 d. ryte, iki VSDFV Panevėžio skyriaus gydytojų konsultacinės komisijos posėdžio, o D. N. šį suklastotą tikrą dokumentą tada realizuos J. S. ir taip bus išvengta šio pažymėjimo išdavimo teisėtumo patikrinimo.

2008 m. lapkričio 12 d., apie 9.00–12.00 val., vykdydama neteisėtą pažadą nusikaltimo kurstytojams V. S. ir R. S., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, D. N., piktnaudžiaudama tarnyba ir turimais įgaliojimais: VšĮ Panevėžio miesto poliklinika pareigų instrukcijoje bendrosios praktikos gydytojai terapeutei suteikta teise išrašyti nedarbingumo pažymėjimus (nedarbo pažymas), pažeisdama Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5 punkte nustatytą pareigą laikytis gydytojo profesinės etikos principų bei 10 straipsnio 6 punkte įtvirtintą pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, pažeisdama sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 16 punkto 1 papunkčio reikalavimus (... sugadinti pažymėjimai perrašomi asmens sveikatos įstaigose šia tvarka: sugadintą pažymėjimą perrašo jį sugadinęs gydytojas ...), 19 punkto reikalavimus (pažymėjimo tęsinys išduodamas tais atvejais, kai laikinasis nedarbingumas nenutrūksta nė vienai kalendorinei dienai ...), vietoje sugadinto J. S. vardu 2008 m. lapkričio 6 d. išrašyto nedarbingumo pažymėjimo D Nr. 4821250, išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821520, kuriame įrašė neatitinkančius tikrovės duomenis apie tai, kad J. S. nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d. neva sirgo ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (diagnozė pagal TLK-10 kodą J06.9), ir šį dokumentą pasirašė.

Taip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – bendrosios praktikos gydytoja terapeutė D. N., piktnaudžiaudama tarnyba, suklastojo šį tikrą dokumentą ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą realizavo – 2008 m. lapkričio 12 d., tarp 9.00–12.00 val., VšĮ Panevėžio miesto poliklinika patalpose, nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821250 išdavė V. S. nurodymu atvykusiai J. S..

Dėl šių teisėjos V. S. ir teisėjo R. S. piktnaudžiaujant teisėjo tarnyba sukurstytų valstybės tarnautojui prilyginto asmens – D. N. piktnaudžiaujant tarnyba atliktų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyta bendrosios praktikos gydytojos tarnybos principai, esmė ir turinys, padarytas kitas nusikaltimas – tikro dokumento suklastojimas ir žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimas jį panaudojant, sudarytos sąlygos J. S. įvykdyti kitą nusikaltimą – sukčiavimą, pasisavinant bendros 331,66 Lt vertės svetimą valstybės turtą – ligos pašalpos lėšas.

Be to, šiais veiksmais, kuriuos atliko piktnaudžiaudama teisėjo tarnybine padėtimi ir gavo kitokios asmeninės naudos – jos dukteriai neteisėtai buvo išduotas suklastotas nedarbingumo pažymėjimas D Nr. 4821250, pateisinantis nebuvimą darbe, V. S. sulaužė 1992 m. liepos 29 d. duotą teisėjo priesaiką, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte ir 3 punkte nustatytas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievoles: teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigoms asmeninei naudai gauti, pažeidė Teisėjų etikos kodekso 6 straipsnio 2 punkte įtvirtintą pagarbos žmogui principą (teisėjas privalo (...) gerbti teisę ir visada veikti taip, kad nebūtų pažeisti teisingumo principai), 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos ir lojalumo valstybei principą (teisėjas privalo laikytis (...) duotos teisėjo priesaikos), 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skaidrumo ir viešumo principą (teisėjas privalo (...) vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto), 12 straipsnio 4 punkte ir 5 punkte įtvirtintą sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą (teisėjas privalo (...) nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ir draugams, naudojantis savo tarnybine padėtimi; (...) nepriimti (...) neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ar juridinių asmenų, jeigu tai gali sukeli viešųjų ir privačių interesų konfliktą ...), 13 straipsnio 1 punkte, 3 punkte ir 7 punkte įtvirtintą padorumo principą (teisėjas privalo (...) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti; (...) privačiame gyvenime elgtis sąžiningai (...), garbingai; kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardo), 14 straipsnio 2 punkte ir 11 punkte įtvirtintą pavyzdingumo principą (teisėjas privalo (...) saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų teismų interesais ir teisėjo reputacija), 15 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigingumo principą (teisėjas privalo (...) nepažeisti Konstitucijos, (...) įstatymų ir kitų teisės aktų).

Dėl šių V. S. veiksmų – piktnaudžiavimo teisėjo tarnyba bei kitų nusikaltimų padarymo – kurstymo valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą jį panaudojant – didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teismų valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

J. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; J. S. buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. lapkričio 12 d., tarp 9.00–12.00 val., vykdydama V. S., veikusios su R. S. nurodymą, atvyko į VšĮ Panevėžio miesto poliklinika, kurioje iš gydytojos D. N. gavo šios pagamintą jai žinomai suklastotą tikrą dokumentą – VšĮ Panevėžio miesto poliklinika gydytojos D. N. išduotą J. S. vardu nedarbingumo pažymėjimą D Nr.4821520 su jame esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tariamą J. S. ligą – neva ji sirgo ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (diagnozė pagal TLK-10 kodą J06.9) nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d. ir šiuo laikotarpiu buvo nedarbinga, nors nurodytu laikotarpiu ji nesirgo ir pas šią gydytoją nesilankė, siekdama pateisinti nebuvimą darbe šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė ir gabeno – 2008 m. lapkričio 12 d. iš Panevėžio atvežė į Vilnių, kur šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo – 2008 m. lapkričio 13 d. pateikė savo darbovietės – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo – Finansų skyriui bei 2008 m. lapkričio 14 d. – Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) Vilniaus skyriui.

J. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; J. S. buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. lapkričio 12 d. gavusi jai žinomai suklastotą tikrą dokumentą – gydytojos D. N. išduotą nedarbingumo pažymėjimą D Nr. 4821520 su jame esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tariamą jos ligą ir nedarbingumą nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 12 d., nors šiuo laikotarpiu ji nesirgo ir pas šią gydytoją nesilankė, 2008 m. lapkričio 13 d. šio jai žinomai suklastoto tikro dokumento šaknelę pateikė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo Finansų skyriui ir taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 155,73 Lt pašalpą iš darbdavio lėšų, o 2008 m. lapkričio 14 d. pateikusi šį jai žinomai suklastotą tikrą dokumentą VSDF Vilniaus skyriui, taip pat apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 175,93 Lt ligos pašalpą iš VSDF Vilniaus skyriaus lėšų, taip iš viso apgaule užvaldė 331,66 Lt vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti dėl jo priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį su pakeitimais: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, ir dėl šių dalių jį išteisinti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

1. Teismai netinkamai taikė BK 228 straipsnio 2 dalį, nes nevertino, ar jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

2. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nuosprendžius grįsdami operatyvinio tyrimo medžiaga susipažino tik su keletu prokuroro pateiktų pranešimų ištraukų iš šios medžiagos ir padarė išvadas, kad operatyvinis tyrimas atliktas teisėtai, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui. Apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu nepagrįsta konkrečiais įrodymais, o tik atkartoja subjektyvią STT Panevėžio valdybos pareigūnų nuomonę.

3. Apeliaciniame nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl piktnaudžiavimo tarnyba, susijusio su A. K. skyrimu UAB ,,N“ turto administratoriumi (BK 228 straipsnio 2 dalis), grįstos prielaidomis.

4. Kasatorius nurodo, kad kaltinimas priėmus kyšį iš A. K. neįrodytas, todėl dėl šio kaltinimo jis turi būti išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių jo skundo argumentų, tik nurodė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia teigti, jog jis paėmė iš A. K. 2000 Lt kyšį. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, bet ir pats jų nesilaikė, nes analizavo tik tuos įrodymus, kurie turi reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, o įrodymų, paneigiančių jo kaltę, nevertino. Taip pat nevertino jo naudai abejonių.

5. Dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo UAB „R“ bankroto byloje (BK 228 straipsnio 2 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) kasatorius nurodo, kad operatyvinio tyrimo metu užfiksuotas jo ir I. K. pokalbis nepatvirtina, jog nutartį jis priims atgaline data. Kasatorius nurodo, kad operatyvinio tyrimo metu gauta informacija turi būti patvirtinta kitais įrodymais. Šiuo atveju I. K. apie nutarties priėmimą atgaline data nieko nežinojo, parodė, kad neprašė priimti nutarties atgaline data. Kasatorius tvirtina, kad data nutartyje įrašyta teisinga, kitų įrodymų nėra, todėl teigti, jog jis pagamino netikrą dokumentą ir jį realizavo, nėra pagrindo. 2009 m. gruodžio 23 d. specialisto išvada Nr. 11-2592(09) nepatvirtina, kad 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis dėl UAB „R“ surašyta kitu, nei joje nurodyta, laiku. Anot kasatoriaus, liudytojos I. K. parodymai prieštaringi, be to, ji aiškiai nurodė priežastį, dėl kurios buvo davusi neteisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu (jai žadėjo, kad ji bus atiduota pagal laidavimą), todėl teismai, kasatoriaus manymu, nepakankamai įvertino šios liudytojos parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu nepagrįsta, nes asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik tuo atveju, jeigu visiškai prisipažįsta kaltu ir gailisi, o šiuo atveju dar ir padeda išaiškinti korupcinio pobūdžio veikas. Taigi teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Dėl A. K. sukurstymo piktnaudžiauti tarnyba (BK 228 straipsnio 2 dalis) ir jo sukurstymo piktnaudžiauti tarnyba nuperkant padangas (BK 24 straipsnio 5 dalis, 228 straipsnio 2 dalis) kasatorius nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis, kartu su A. Š. būdamas medžioklėje ar savo kabinete, būtų prašęs A. K. nupirkti automobiliui padangas. Iš užfiksuotų pokalbių turinio matyti, jog dėl padangų pirkimo A. K. tarėsi su A. Š., o ne su juo (kasatoriumi). Be to, A. K. buvo suinteresuotas nupirkti padangas, nes norėjo būti priimtas į medžioklės būrelį.

Kasatorius teigia, kad jis paneigė visus šiame kaltinime nurodytus faktus, t. y. jis neprašė A. K. pirkti padangas, juolab nedavė nurodymo nupirkti padangas už bankrutuojančių įmonių lėšas. Byloje nėra įrodymų, jog jis su A. Š. būtų veikę iš anksto susitarę ir pasidaliję vaidmenimis. Kasatorius nurodo, kad nurodytose civilinėse bylose A. K. paskirtas bankroto administratoriumi, nes jo kandidatūrą teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikę kreditoriai. Išvardytose bylose nenustatyta administratoriaus skyrimo procedūros pažeidimų. Jei nėra pažeidimų, tai nėra ir piktnaudžiavimo tarnyba. Baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės dėl piktnaudžiavimo autoritetu.

Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia išimtinai A. K. parodymais, savaip interpretuodamas ir ypač kryptingai aiškindamas operatyvinio tyrimo metu padarytus įrašus. Tačiau teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, privalėjo įvertinti ne vieno asmens parodymus, o įrodymų visumą. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisino. O apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį.

7. Dėl nedarbingumo pažymėjimo (BK 228 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 5 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl šios dalies pirmiausia grindžiamas telefoninių pokalbių suvestinėmis ir jų pagrindu duotais liudytojos V. J. parodymais ir jos pačios padarytomis subjektyviomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl D. N. parodymų patikimumo, kuri 2009 m. kovo 23 d. apklausta kaip įtariamoji parodė, kad prieš apklausą prokuroras išaiškino galimybę būti atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytais pagrindais ir kad dėl to ji sutiko duoti parodymus. Netinkamas D. N. parodymų vertinimas lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą ir jo teisės į gynybą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį dėl šio kaltinimo buvo išteisinęs.

8. Kasatoriaus nuomone, tiek jo, tiek A. Š. duoti paaiškinimai Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, taip pat ir V. S. paaiškinimai Teisėjų garbės teismui dėl jų neatitikimo BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo būti vertinti kaip įrodymai, nes paaiškinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas). Šie paaiškinimai negali būti įtariamojo (kaltinamojo) apklausos protokolų pakaitalu.

Teismai nevertino visų įrodymų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nepagrįstai, remdamiesi teisiškai nepriimtinais argumentais, atmetė visus jo paaiškinimus, aplinkybes, kuriomis grindžiama gynyba, pripažino nereikšmingomis. Kaltinamojo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, laikytini įrodymais, be to, draudžiama įrodinėjimo naštą perkelti įtariamajam (kaltinamajam). Tačiau iš apeliacinio nuosprendžio matyti, kad teismas perkėlė jam įrodinėjimo naštą, t. y. nurodė, kad jo parodymai tai subjektyvi jo nuomonė, nepagrįsta įrodymais, parodymai duoti tik pirmosios instancijos teisme ir pan. Taigi šio teismo teiginiai, kad jis neįrodė savo teiginių, nekaltumo, prieštarauja principinėms BPK nuostatoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą ir kaltinamojo procesines teises.

Taip pat nuteistasis R. S. nurodo, kad teismai pažeidė jo teisę į greitą, teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Operatyvinis tyrimas prieš jį pradėtas 2008 m. rugsėjo 1 d., ikiteisminis tyrimas – 2009 m. gegužės 26 d. Pirmosios instancijos teisme byla pradėta nagrinėti 2011 m. vasario 3 d., baigta – 2013 m. sausio 24 d. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta 2014 m. spalio 31 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti teismų nuosprendžių dalis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas paperkant teisėją), 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas iššvaistant jam patikėtą turtą) ir 184 straipsnio 1 dalyje (patikėto ir jo žinioje buvusio turto iššvaistymas), ir dėl šių dalių bylą nutraukti, nenustačius šių nusikaltimų sudėties, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (taikė netinkamą BK 227 straipsnio redakciją, nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų, nesant pakankamai įrodymų nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 184 straipsnio 1 dalį), taip pat padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, turėjo motyvuoti, kodėl skundas atmetamas (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Tačiau teismas visai nepasisakė dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (teisėjo papirkimas), nors jis apeliaciniu skundu dėl šio kaltinimo prašė jį išteisinti. Kadangi apeliacinis skundas išsamiai neišnagrinėtas, taip šiurkščiai pažeidžiant jo procesinės teises, priimtas nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Be to, kasatoriaus įsitikinimu, teismai pripažino jį kaltu iš esmės dėl visų kaltinimų ir dėl to, kad jis papirko ne šiaip valstybės tarnautoją, o teisėją, ir šis įvykis, nušviestas žiniasklaidos priemonių, įgavo didelį visuomeninį atgarsį. Kasatorius įsitikinęs, kad teismai buvo paveikti žiniasklaidos suformuotos išankstinės nuomonės dėl jo kaltumo ir, deramai neįsigilinę į bylos įrodymus, pripažino jį kaltu ir dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Taip teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Jeigu teismai būtų vertinę šią situaciją objektyviai ir nešališkai, būtų atsižvelgę į tai, kad savo kaltę iš esmės jis pripažino, kad papirkdamas teisėją veikė kaip privatus asmuo ir savo asmeninių interesų naudai, bei kitus bylos duomenis, būtų priimtas objektyvus ir teisingas nuosprendis.

Kasaciniu skundu nuteistoji V. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

1. Lietuvos apeliacinis teismas, tinkamai neištyręs, tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai neįvertinęs visų bylos įrodymų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Teismas, nuosprendį grįsdamas telefoninių pokalbių įrašais, jų teismo posėdyje neperklausė, o jos kaltę įrodinėjo savaip interpretuodamas jų turinį. Be to, visiškai nepagrįstai telefoninius pokalbius pripažino įrodymais, nors jie gauti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Todėl Kauno apygardos teismas, kasatorės manymu, pagrįstai savo išvadų minėtais paaiškinimais negrindė, operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų nepripažino įrodymais, o nuosprendyje tuos duomenis analizavo tiek, kiek jie buvo susieti su kitais įrodymais, kuriuos sugretinus, galima teisingai įvertinti liudytojų parodymus.

2. Dėl netinkamo BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo kasatorė nurodo, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant tyčinei kaltei. Nuosprendyje turi būti nurodyti ne tik teisės aktai, kuriuos pažeidė kaltininkas, bet ir veikos, kurios laikytinos piktnaudžiavimu. Kauno apygardos teismas, susiejęs telefoninius pokalbius su D. N. ir V. J. parodymais, padarė teisingą, įrodymais pagrįstą išvadą, kad ji teisėjo tarnyba nepiktnaudžiavo, nieko nekurstė padaryti piktnaudžiavimo tarnyba bei tikro dokumento suklastojimo ir pagrįstai ją išteisino.

3. Kasatorės tvirtinimu, paklausimas dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo nesukėlė didelės žalos valstybei ir negalėjo būti pripažintas baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Jos atveju Teisėjų garbės teismas neturėjo galimybės išnagrinėti jai iškeltos drausmės bylos, nes Teisėjų taryba, teismui neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, patarė Prezidentei atleisti ją iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą.

Byloje nėra duomenų, kad ji dėl savo einamų pareigų turėjo suteiktus įgaliojimus daryti įtaką gydytojos sprendimams. Toks poelgis galbūt prieštarauja tarnybinės etikos principams, tačiau neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Lietuvos apeliacinis teismas, įrodymus vertindamas šališkai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas ir netinkamai išaiškinęs piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos sudėtį, padarė nepagrįstą išvadą, kad ji atliko veiksmus, turinčius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių.

4. Dėl BK 24 straipsnio 5 dalies ir 228 straipsnio l dalies, 24 straipsnio 5 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo kasatorė nurodo, kad byloje nėra D. N. parodymus patvirtinančių įrodymų, kad ji (kasatorė) kurstė gydytoją piktnaudžiauti tarnyba ir klastoti dokumentą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas.

Teismai pripažino, kad V. J. nebuvo jai (kasatorei) tarnybiškai pavaldi, todėl ji (kasatorė) nesinaudojo ir negalėjo naudotis teisėjo vardu ir daryti jai ar gydytojai kokią nors įtaką. Todėl teismo išvada, kad jos pareigos darė įtaką D. N. piktnaudžiaujant tarnyba, nepagrįsta. Apskritai apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė ne įrodymais, o prielaidomis, taip pat nepašalino prieštaravimų – taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

5. Dėl teismo šališkumo kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta pakankamai argumentų, dėl kurių prokuroras J. Laucius turėtų būti nušalintas nuo bylos, tačiau teismas jų neįvertino ir taip pažeidė BPK 58 straipsnio nuostatas. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas negalimumas dalyvauti procese siejamas su kitomis įstatymo neapibrėžtomis aplinkybėmis, keliančiomis pagrįstų abejonių teisėjų kolegijos nešališkumu. Šią abejonę sustiprino ir teismo proceso organizavimas bei jo vedimas. Sunku tikėtis nešališko apeliacinės instancijos teismo, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G. Kryževičius, 2013 m. vasario 1 d. duodamas interviu ,,Delfi“ žinių žurnalistui, Kauno apygardos teismo nuosprendį pavadino skandalingu. Kasatorė teigia, kad jai nuosprendis buvo paskelbtas dar iki baudžiamosios bylos perdavimo teismui. Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų taryba, žinodamos, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, įvertino prokuratūros pateiktą bylos medžiagą ir padarė išvadas, jog kaltinime nurodytos aplinkybės yra nustatytos, priėmė sprendimus, kuriuose pakartojo įtarimuose nurodytas aplinkybes.

Kasaciniu skundu nuteistosios V. S. gynėjas prašo: 1) perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai; 2) panaikinti dėl V. S. priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

1. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nuosprendį telefoninių pokalbių įrašais, jų teismo posėdyje neperklausė (pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje), o V. S. kaltę įrodinėjo savaip interpretuodamas jų turinį, tinkamai nepatikrinęs įrašų patikimumo.

2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas ir netinkamai išaiškinęs piktnaudžiavimo sudėtį, nepagrįstai nuteisė V. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Teismas visiškai neanalizavo objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, jų nevertino. Be byloje nustatytų faktinių aplinkybių vardijimo, teismas V. S. kaltę grindė tik nenuosekliais ir prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams liudytojos D. N. parodymais, kitų liudytojų parodymais bei tariamu 2008 m. lapkričio 4 d. telefoniniu pokalbiu.

3. Dėl BK 24 straipsnio 5 dalies, 228 straipsnio 1 dalies, ir 24 straipsnio 5 dalies, 300 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo kasatorius nurodo, kad byloje nėra D. N. parodymus patvirtinančių įrodymų, jog V. S. kurstė gydytoją piktnaudžiauti tarnyba, klastoti dokumentą ir jį realizuoti. V. S. su D. N. iki nedarbingumo pažymėjimo išdavimo nesikalbėjo nei telefonu, nei asmeniškai. Apkaltinamasis nuosprendis prieštaringas.

Kasatorius dar kartą akcentuoja, kad V. S. tik prašė V. J. paklausti gydytojos, ar ši išduos nedarbingumo pažymėjimą be J. S.. Klausimo uždavimas nėra nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosprendį grindė prielaidomis, padarė niekuo nepagrįstas išvadas, nepašalino prieštaravimų.

4. Kasatorius nurodo, kad bylos procesas – ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas – truko nepateisinamai ilgai, t. y. daugiau kaip šešerius metus. Asmuo turi teisę į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir kt.). Kasatoriaus manymu, šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad baudžiamasis procesas dėl V. S. užsitęsė nepateisinamai ilgai (daugiau nei šešerius metus), taip pažeidžiant jos teises, kankinant nepagrįstu laukimu ir nežinomybe dėl savo likimo.

5. Nuteistosios V. S. gynėjas, pateikdamas argumentus dėl ultima ratio (paskutinė priemonė) principo taikymo, plačiai cituoja Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir nurodo, kad teismas turi įvertinti ne tik tai, ar konkretus nusikaltimas yra uždraustas baudžiamuoju įstatymu, bet ir jo pavojingumą. Nagrinėjamu atveju V. S. veiksmai, kaip prašymas paklausti dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, pagal tokių veiksmų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų prasme, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių, kaip ultima ratio, taikymas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė kitokios nei baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės, nepagrįstai ir neteisėtai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų. Kita vertus, V. S. jau yra pritaikyta drausminė atsakomybė už tas pačias veikas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, esant V. S. paskirtai drausminei atsakomybei, neįžvelgė non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimo ir taikė pačią griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę.

Kasatoriaus manymu, tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas šioje byloje, siekiant uždrausti asmenų persekiojimą už tas pačias veikas, yra svarbus ir sudėtingas klausimas, kuris gali reikšti naują teisės normų aiškinimą, turėti įtakos vienodos teismų praktikos formavimui, todėl byla perduotina nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Kasaciniu skundu J. S., kuriai byla nutraukta, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, nuosprendį grindė prielaidomis, tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Šios instancijos teismas taip pat nenurodė, ką, vertindamas įrodymus, pažeidė pirmosios instancijos teismas ir tiesiog pateikė savo įrodymų vertinimą, faktines aplinkybes grįsdamas prielaidomis.

Kasatorės teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai, be to, pažeidžiant BPK normas, nes į apklausas tiek ji, tiek liudytojos buvo vežamos iš namų ar darbovietės, taip darant psichologinį spaudimą. Be to, tiek prokuroro teikime, tiek teisėjo nutartyje leisti klausytis telefoninių pokalbių nurodoma BK 300 straipsnio 2 dalis, pagal kurią nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors ji buvo įtariama nesunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma labai ilgai.

Pateikdama argumentus dėl teismo šališkumo kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta pakankamai motyvų, dėl kurių prokuroras J. Laucius turėtų būti nušalintas nuo bylos, tačiau teismas jų neįvertino ir taip pažeidė BK 58 straipsnio nuostatas. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas negalimumas dalyvauti procese siejamas su kitomis įstatymo neapibrėžtomis aplinkybėmis, keliančiomis pagrįstų abejonių teisėjų kolegijos nešališkumu. Šią abejonę sustiprino ir teismo proceso organizavimas bei jo vedimas.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl R. S. paskirtos bausmės pakeisti: panaikinti BK 75 straipsnio taikymą ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę:

pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl A. K. paskyrimo UAB „N“ turto administratoriumi civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008) – vieneriems metams;

pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, susijusių su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu) – vieneriems metams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius valstybės tarnautojui prilygintą asmenį išduoti nedarbingumo pažymėjimą) – vieneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba) – trejiems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba nuperkant padangas) – vieneriems metams;

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo redakcija) – trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, susijusių su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius valstybės tarnautojui prilygintą asmenį išduoti nedarbingumo pažymėjimą) subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl R. S. veiksmų, sukursčius A. K. piktnaudžiauti tarnyba nuperkant padangas) subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu subendrintas bausmes ir paskirtą bausmę pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) bei Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalį subendrinti dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę R. S. paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kasaciniame skunde, neginčijant nuteistojo R. S. nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nurodoma, kad R. S. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė R. S. BK 75 straipsnio nuostatas, nesant šio straipsnio taikymo pagrindų ir sąlygų, nepagrįstai atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, nors teismas bausmės rūšį (laisvės atėmimą) R. S. parinko ir teisingai, tačiau jos dydį už kiekvieną atskirą nusikaltimą bei skirdamas galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, nustatė pažeisdamas BK 61 straipsnio 2, 3 dalių, 63 straipsnio nuostatas.

R. S. visus nusikaltimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarė pasinaudodamas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo tarnybine padėtimi. Tai aukštos pareigos. Teisėjui ir jo elgesiui keliami itin aukšti reikalavimai. Tai susiję su išskirtine teisėjo veiklos reikšme konstitucinėje valdžios sąrangos sistemoje. Teisėjo R. S. nusikaltimai padaryti visuomenei itin jautrioje, su teisingumo vykdymu susijusioje sferoje. Tad jo padarytų veikų pavojingumo pobūdis ir laipsnis yra didelis. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas BK 75 straipsnio taikymo aspektu nevertino.

Be to, teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. S. nusikalstamos veikos buvo daromos intensyviai, sistemingai ir gana ilgai – nuo 2008 m. vasaros pabaigos iki 2008 m. gruodžio 1 d. Per šį laiką buvo padaryta pakankami daug nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, konstatuotina, kad R. S. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, padaryti nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, o buvo logiška jo gyvenimo būdo pasekmė. Šių aplinkybių teismas taip pat nevertino.

Nuteistosios V. S., jos gynėjo advokato S. Butkevičiaus ir J. S., kuriai byla nutraukta, kasaciniai skundai tenkinami. Nuteistųjų R. S. ir A. K. kasaciniai skundai tenkinami iš dalies. Prokuroro J. Lauciaus kasacinis skundas atmestinas.

Kasatoriai savo skundus grindžia iš dalies sutampančiais, iš dalies skirtingais argumentais. Sutampantys kasatorių argumentai šioje nutartyje aptariami kartu, likę – atskirai. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro skundas paduotas tik dėl bausmių skyrimo nuteistajam R. S., todėl šio skundo argumentai analizuojami paskutiniai.

Kasacinės instancijos teismas apskųstus teismų nuosprendžius ir nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), todėl išplėstinė septynių teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinių skundų argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

1. Dėl V. S. ir jos gynėjo advokato S. Butkevičiaus kasacinių skundų argumentų

1. Dėl operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) pradžios V. S. atžvilgiu

Kasaciniais skundais nuteistoji V. S. ir jos gynėjas advokatas S. Butkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniu skundu kasatoriai V. S. ir jos gynėjas advokatas S. Butkevičius teigia, kad operatyvinis tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas ir atliktas neteisėtai. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu V. S. dirbo Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja, todėl, vadovaujantis tuomet galiojusio Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, pradėti operatyvinį tyrimą dėl teisėjo galbūt padarytos nusikalstamos veikos gali tik operatyvinės veiklos subjekto vadovas generalinio prokuroro sutikimu.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad papildyti operatyvinį tyrimą dėl V. S. 2008 m. spalio 16 d. patvirtino STT Panevėžio valdybos operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas E. Snicorius generalinio prokuroro pavaduotojo G. Jasaičio sutikimu (T. 2, b. l. 35).

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, kad operatyvinis tyrimas V. S. atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, t. y. nesant tam teisinio pagrindo, savo motyvus grindė tuo, jog baudžiamojoje byloje nebuvo jokių įrodymų, kad 2008 m. spalio 17 d. generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis laikinai ėjo generalinio prokuroro pareigas, o Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas E. Snicorius laikinai ėjo STT Panevėžio valdybos viršininko pareigas. Kitaip tariant, nei generalinės prokuratūros pavaduotojas G. Jasaitis, nei operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas E. Snicorius nebuvo operatyvinės veiklos subjekto vadovais Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies prasme.

Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas V. S. atžvilgiu pradėtą operatyvinį tyrimą, sistemiškai analizavo tuo metu galiojusį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1559 „Dėl operatyvinės veiklos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinės veiklos masto nustatymo“ nuostatas, STT tarnybos direktoriaus 2005 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 2-65 patvirtintas STT Panevėžio valdybos nuostatas, STT tarnybos direktoriaus 2005 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 2-104 patvirtinto STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo nuostatas) ir konstatavo, kad V. S. atžvilgiu operatyvinis tyrimas buvo pradėtas teisėtai. Ši teisės aktų analizė Lietuvos apeliaciniam teismui leido padaryti išvadą, kad operatyvinio tyrimo subjektas buvo STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyrius, o nesant STT Panevėžio valdybos viršininko, jį pavaduodavo ir pareigas jo nebuvimo laiku eidavo STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas (šiuo atveju E. Snicorius). Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų P. Urbšio ir E. Snicoriaus parodymais, kurie patvirtina, jog pasirašant nutarimą papildyti operatyvinio tyrimo bylą naujais tiriamaisiais 2008 m. spalio 16 d. STT Panevėžio valdybos viršininko P. Urbšio darbo vietoje nebuvo, todėl šį nutarimą pasirašė jį pavaduojantis STT Panevėžio valdybos Operatyvinio skyriaus viršininkas E. Snicorius. Pats liudytojas P. Urbšys, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad neprisimena operatyvinio tyrimo dėl teisėjos V. S. detalių, tačiau jeigu jis būtų buvęs darbo vietoje, tuomet jis būtų pasirašęs sprendimą pradėti operatyvinį tyrimą dėl šios teisėjos. Liudytojas E. Snicorius, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konkrečiai nenurodė, dėl kokios priežasties jis pasirašė nutarimą dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo (arba STT Panevėžio valdybos viršininkas P. Urbšys jam galėjo pavesti atlikti tokią funkciją, arba jo nebuvo darbe dėl įvairių priežasčių).

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad: 1) baudžiamojoje byloje esantys duomenys nepatvirtina, dėl kokių priežasčių STT Panevėžio valdybos viršininkas P. Urbšys sprendimo dėl teisėjos V. S. operatyvinio tyrimo pradžios pasirašymo metu nebuvo darbe. Byloje nėra ir dokumentų, patvirtinančių jo išvykimą į komandiruotę; 2) tiek nutarime papildyti operatyvinio tyrimo bylą naujais tiriamaisiais (2008 m. spalio 16 d. Nr. S8-09-195), tiek ir teikime dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (2008 m. spalio 17 d. Nr. S5-52 KF) rezoliuciją pasirašė E. Snicorius kaip STT Panevėžio valdybos Operatyvinio skyriaus viršininkas, bet ne kaip einantis STT Panevėžio valdybos viršininko pareigas; 3) STT Panevėžio valdybos viršininko P. Urbšio parodymai taip pat nepagrindžia išvados, kad E. Snicorius ėjo STT Panevėžio valdybos viršininko pareigas; 4) atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nutarimas pradėti operatyvinį tyrimą dėl teisėjo R. S. buvo priimtas laikantis įstatymuose įtvirtintų nuostatų (šį nutarimą patvirtino ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (tuo metu A. Valantinas), ir STT Panevėžio valdybos viršininkas P. Urbšys); 5) galiausiai priimant sprendimą dėl operatyvinio tyrimo pradžios teisėjo atžvilgiu, kuris pagal Teismų įstatymo nuostatas turi nepriklausomumo garantijas (teisėjo imunitetą), būtina itin kruopščiai laikytis Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje, 89 straipsnio 2 dalyje bei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų.

Taigi kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija teigia, kad pateisinti operatyvinio tyrimo pradėjimo teisėtumą teisėjos V. S. atžvilgiu, kai teikimą dėl jo pasirašo Panevėžio STT valdybos Operatyvinio skyriaus viršininkas, bet ne STT valdybos viršininkas, kaip to reikalauja Teismų įstatymas, nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl to, jog sutikimą papildyti operatyvinį tyrimą V. S. atžvilgiu pasirašė ne generalinis prokuroras (tuo metu A. Valantinas), o jo pavaduotojas G. Jasaitis, Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi tuo metu galiojusio Opertayvinės veiklos įstatymo ir generalinio prokuroro 2006 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. I-189 „Dėl kompetencijos pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklos sritis nustatymo“ nuostatomis. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis galėjo pagal savo kompetenciją pasirašyti teikimus dėl operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo ar jų pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas G. Jasaitis taip pat patvirtino, kad būdamas generalinio prokuroro pavaduotoju pagal savo kompetenciją buvo atsakingas už operatyvinės veiklos kontrolę bei atskirų ikiteisminio tyrimo įstaigų (taip pat ir STT) procesinę ir žvalgybinę kontrolę. Taigi, nesant generalinio prokuroro, kuris dėl objektyvių priežasčių negalėjo vykdyti savo tiesioginių funkcijų, generalinio prokuroro pavaduotojas (tuo metu G. Jasaitis) turėjo teisę vykdyti dalį funkcijų, priskirtų generaliniam prokurorui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prokuroras pateikė generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. K-405 „Dėl Algimanto Valantino komandiruotės į Austrijos Respubliką“ patvirtintą kopiją, iš kurios matyti, jog generalinis prokuroras buvo komandiruotas į Austrijos Respubliką keturioms dienoms nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2008 m. spalio 19 d. įskaitytinai (T. 24, b. l. 167). Tai, kad generalinis prokuroras dėl atsotogų, ligos ir kitų priežasčių laikinai nevykdo jam įstatymų nustatytų funkcijų, nereiškia, jog tokios funkcijos iš viso tam tikrą laiką negali būti vykdomos ar prokuratūros sistemai nėra visa apimtimi vadovaujama. Šiuo atveju generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis (nesant generalinio prokuroro), koordinavęs operatyvinės veiklos subjektų vykdomą operatyvinę veiklą (tarp jų ir STT), turėjo teisę pasirašyti teikimą dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo teisėjos V. S. atžvilgiu.

Įvertinusi išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo metu galiojusio Teismų įstatymo kontekste (47 straipsnio 3 dalies) operatyvinis tyrimas teisėjos V. S. atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio pagrindo. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų nepripažinimo įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Tiriant nusikalstamas veikas įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos priemonės, kurios intensyviai varžo asmenų privatų gyvenimą, tačiau operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektai, prokurorai, viena vertus, turi laikytis įstatymuose nustatytų teisių taikyti tokias priemones, kita vertus, laikytis garantijų, kad jas taikant konstituciškai pateisinami privataus gyvenimo varžymai nesukels žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pasisako ir dėl faktinio operatyvinio tyrimo pagrindo teisėjos V. S. atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad operatyvinis tyrimas teisėjo R. S. atžvilgiu buvo pradėtas 2008 m. rugsėjo 1 d., o teisėjos V. S. atžvilgiu tik 2008 m. spalio 16 d. (papildant operatyvinį tyrimą naujais tiriamaisias) po 2008 m. spalio 14 d. pranešimo, kad teisėja V. S. gali ateityje daryti nusikalstamas veikas. 2008 m. spalio 14 d. išslaptintame pranešime apie gautą informaciją Nr. S8-09-188, pasirašytame STT Panevėžio valdybos operatyvinės veiklos skyriaus viršininko E. Snicoriaus, teigiama, kad atliekamame operatyviniame tyrime dėl teisėjo R. S. galbūt korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, gauta informacija apie jo sutuoktinės teisėjos V. S. galbūt korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką (T. 22, b. l. 25). Šiame pranešime nurodoma <...> gauta informacija apie tai, kad V. S., būdama Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja, gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – 2008 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje ir spalio mėnesio pradžioje <...> gali daryti poveikį <...> teisėjui, kuris nagrinės <...> bylą <...>, kad <...> teisės pažeidėjų naudai būtų priimtas palankus sprendimas <...>. V. S. galimai daro nusikaltimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 228 straipsnio 2 dalis) <...>.

Darytina išvada, kad šiuo atveju operatyvinės veiklos subjektai R. S. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi siejo su galimu V. S. piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Vertinant STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko E. Snicoriaus 2008 m. spalio 14 d. pranešimo turinį, akivaizdu, kad pateikta informacija nebuvo patikrinta ir buvo nekonkreti, jokie veiksmai, dėl kurių teisėja V. S. buvo įtarinėjama, nebuvo nustatyti. Todėl kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo ir faktinio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą teisėjos V. S. atžvilgiu.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad operatyviniai (kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėti veiksmai bus atliekami dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jie pagal įstatymus ir gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).

Šioje baudžiamojoje byloje įtarimai teisėjai V. S. buvo pareikšti tik 2010 m. gruodžio mėnesį, o ikiteisminis tyrimas vyko visą tą laiką. Šias aplinkybes patvirtina 2010 m. lapkričio 22 d. prokuroro nutarimas, kuriuo buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl 2008 m. lapkričio 2 d. – 2008 m. lapkričio 12 d. laikotarpiu padaryto teisėjos V. S. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d., 2009 m. rugsėjo 1 d., 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimis buvo pratęsiama perduodamos informacijos kontrolė ne tik teisėjo R. S. naudojamu mobiliojo ryšio telefonu, bet ir teisėjos V. S. telefonu.

Esamas teisinis reguliavimas (tiek BPK, tiek ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme) neatleidžia operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus (teikimus) dėl šios operatyvinės (kriminalinės žvalgybos) priemonės taikymo, o teisėjų, priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą (pratęsti jų taikymą), nuo pareigos įvertinti jos taikymo pagrįstumą ir proporcingumą.

Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokios teisinės situacijos, kai per protingą laiką nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos toliau nepagrįstai ilgai atliekama (sankcionuojama) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė iš esmės tikintis (nesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos ir taip siekiant pateisinti šios priemonės taikymą, netoleruotinos (plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

Nagrinėjamoje byloje, atliekant V. S. telefoninių pokalbių kontrolę, buvo gauti ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas V. S. daromas nusikalstamas veikas, kurios nesusijusios su ta informacija, kuri sudarė pagrindą atlikti šį operatyvinį veiksmą, taip pat duomenys apie kito asmens – D. N. daromą nusikalstamą veiką.

2. Dėl V. S., jos gynėjo advokato S. Butkevičiaus ir R. S. kasacinių skundų argumentų

2.1. Dėl netinkamo BK 228 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 5 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 5 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo V. S. ir R. S. atžvilgiu (nedarbingumo pažymėjimo išdavimas J. S.)

Dėl netinkamo BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo BK 228 straipsnio 2 dalies objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių bei jų nevertino. R. S. ir V. S. buvo kaltinami tuo, jog piktnaudžiaudami teisėjo tarnyba 2008 m. lapkričio 2 d. – 2008 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu, siekdami kitokios asmeninės naudos, vykdydami bendrus iš anksto suderintus veiksmus, sukurstė (palenkė) D. N. padaryti piktnaudžiavimą gydytojo tarnyba bei tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto dokumento realizavimą.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. S. ir V. S. dėl šių kaltinimų, rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir savo motyvus grindė tuo, kad: 1) Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžio sekretorė V. J. buvo pavaldi tik šio teismo raštinės vedėjai ir teismo pirmininkui. Teisėjai V. S. ši posėdžių sekretorė nebuvo tarnybiškai pavaldi, vykdė tik kitus teisėjos nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir kaip posėdžių sekretorė buvo priskirta visai kitam teisėjui; 2) iš užfiksuotų pokalbių tarp V. S. ir V. J. matyti, kad pokalbis buvo neinformatyvus, V. S. pokalbio metu neprašo išduoti nedarbingumo pažymėjimo neapžiūrėjus J. S., o tik prašo V. J. gydytojos D. N. to paklausti, t. y. šiame pokalbyje formuluojamas klausimas, o ne prašymas; 3) kaltinimai R. S. ir V. S. išimtinai buvo grindžiami liudytojos V. J. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu dėl esminių aplinkybių skyrėsi, o atskirais atvejais prieštaravo ir kitiems byloje surinktiems įrodymams; 4) kaltinimai V. S. taip pat buvo grindžiami ir liudytojos D. N. parodymais, tačiau ir jie, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, esminėmis detalėmis skyrėsi, o atskiri jos teiginiai prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Lietuvos apeliacinis teismas, nuteisdamas R. S. ir V. S. pagal minėtus kaltinimus pripažino, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžių sekretorė V. J. buvo tarnybiškai nepavaldi V. S., nes tai nenumatė nei teismo vidaus struktūrą reglamentuojantys teisės aktai, nei teismo posėdžių sekretoriaus pareigybės aprašymas. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad telefoninis pokalbis tarp V. S. ir V. J. buvo neinformatyvus, tačiau padarė išvadą, jog V. S. užmaskuotai nurodė V. J., dėl kokios priežasties reikia kreiptis į gydytoją D. N.. Be to, V. S. nenurodžius ir nedetalizavus, kokiam tikslui reikalinga gydytoja D. N., V. J. žinojo teisėjos skambinimo priežastį ir suprato, kad V. S. paskambino jai turėdama tikslą gauti fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko ir su tuo pirmosios instancijos teismo argumentu, kad V. S. pokalbio metu neprašė išduoti nedarbingumo pažymėjimo neapžiūrėjus J. S., o tik prašė V. J. to paklausti gydytojos. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas tokį V. S. klausimą vertino kaip jos suinteresuotumą dėl galimybės išduoti jos dukteriai J. S. nedarbingumo pažymėjimą šios neapžiūrėjus. Anot apeliacinės instancijos teismo, V. S., klausdama V. J., ar D. N. galėtų išduoti jos dukteriai nedarbingumo pažymėjimą jos neapžiūrėjus, teiravosi, ar gydytoja galėtų nesilaikyti nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarkos. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. J. parodymus, nurodė, kad D. N. praeityje jau buvo išdavusi V. S. dukteriai fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą, nors pati gydytoja šią aplinkybę paneigė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas teigė, kad kiti nedarbingumo pažymėjimo išdavimo atvejai J. S. nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. S. atliktus veiksmus, teigė, jog jis, vykdydamas bendrus veiksmus su sutuoktine V. S., 2008 m. lapkričio 5 d. tiksliai nenustatytu laiku lankėsi VšĮ Panevėžio miesto poliklinika ir susitikimo su gydytoja D. N. metu perdavė jai prašymą išrašyti akivaizdžiai jokia liga nesirgusiai dukteriai J. S. nedarbingumo pažymėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. S. ir R. S. kaltais ir nuteisdamas juos už piktnaudžiavimą tarnyba sukurstant gydytoją D. N. išduoti jų dukteriai nedarbingumo pažymėjimą nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, akcentavo: 1) V. S. ir R. S. (kaip kurstytojai) prašė gydytojos atlikti konkrečius veiksmus, t. y. išduoti jų dukteriai nedarbingumo pažymėjimą nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos; 2) gydytoja D. N. atliko minėtus neteisėtus veiksmus ne savo iniciatyva, o paskatinta (sukurstyta) V. S. ir R. S.; 3) gydytoja D. N. žinojo, kad nedarbingumo pažymėjimą neteisėtai išduoti jos prašė ne eiliniai žmonės, o teisėjai, dėl to ji juto psichologinį spaudimą, be to, nenorėjo pakenkti ir savo seseriai V. J., kuri dirbo teisme; 4) V. S. ir R. S. siekė kitokios asmeninės naudos – veikė savo šeimos narės (dukters) naudai, t. y. turėjo asmeninį interesą.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį V. S. ir R. S. atžvilgiu, daro išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnyba kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo dėl savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudoja arba nepanaudoja priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimas teisėjams V. ir R. S. piktnaudžiaujant tarnyba buvo grindžiamas tuo, kad jie piktnaudžiavo savo autoritetu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek R. S., tiek ir V. S. tuo metu ėjo aukštas pareigas – buvo Panevėžio apygardos teismo teisėjai, žinomi ir gerbiami žmonės Panevėžyje. Tačiau vien tai, kad V. ir R. S. buvo autoritetingi žmonės, nepagrindžia jų kaltės dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Kitu atveju, kreipiantis į gydytoją bet kokiu klausimu ir prisistačius teisėju ar kitokių visuomenėje žinomų profesijų atstovu, reikštų, kad gydytojas į tokį paklausimą turėtų reaguoti besąlygiškai. Be to, gyvenimiškos situacijos rodo, kad epidemijų atvejais (pvz., gripo epidemijos metu), nedarbingumo pažymėjimai išduodami gydytojams paskambinant telefonu.

Vertinant kitokios asmeninės naudos siekimą (šiuo atveju siekimą dukters naudai gauti nedarbingumo pažymėjimą), akivaizdu, kad V. ir R. S. nedarbingumo pažymėjimo išdavimas niekaip negalėjo būti naudingas, nes jokių išmokų už jį teisėjai negavo, o pateisinti dukters nebuvimo darbe jiems nereikėjo, nes J. S. dirbo kitame teisme ir į darbą nėjo tik tada, kai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Be to, pati J. S. buvo pilnametė, gyveno atskirai nuo tėvų, dirbo. Pažymėtina ir tai, kad, ar yra pagrindas išduoti nedarbingumo pažymėjimą, sprendžia gydytojas, o ne teisėjas. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisyklių pažeidimai negali sumenkinti nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad vien gydytojos D. N. žinojimas, jog V. ir R. S. eina teisėjų pareigas, negali būti vertinama kaip kurstymas piktnaudžiauti tarnyba ir kurstymas klastoti dokumentą. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad apskritai šiuo atveju buvo perteklinis kaltinimas piktnaudžiavimu naudojant bendrininkavimo institutą, praktiškai kriminalizuojant veikas, kurios nekriminalizuotos įstatymo. Jeigu prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kažką padaryti neleistino jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimo organizavimu yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Toks kaltinimas kurstymu ar organizavimu prieštarauja įstatymo logikai. Toks asmuo pripažįstamas piktnaudžiavimo bendrininku nesigilinant, ar jis turi bendrą tyčią su valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, ar jis iš viso suvokia savo veiksmus kaip priešingus valstybės tarnybai, jos principams ir t. t. Išvada, kad vienas asmuo atliko baudžiamuoju įstatymu draudžiamus veiksmus, savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padarė apie tų veiksmų atlikimą žinojęs, galbūt net suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu asmuo. Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytų veikų padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Taikant BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, nuo kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala pripažįstama fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio turinio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.).

Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-169/2014, 2K-P-1/2014). Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-98/2014). Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-125/2014).

Šioje baudžiamojoje byloje teisėjai V. ir R. S. buvo kaltinami ir apeliacinės instancijos teismo nuteisti, kad piktnaudžiaudami teisėjo tarnyba sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir suklastoti tikrą dokumentą, dėl to didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, buvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei V. S., nei R. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, todėl jų negalima sieti su teisėjo tarnybos interesais. Darytina išvada, kad, išduodant nedarbingumo pažymėjimą, teisėjai neatliko jokių veiksmų, kurie sumenkintų teisminės valdžios autoritetą, nes, kaip jau buvo minėta, nedarbingumo pažymėjimus išduoda gydytojai, o ne teisėjai. Konkrečiais byloje nustatytais faktais neargumentuoti teiginiai, kad buvo sumenkintas teisėjo vardas ir teisminės valdžios autoritetas, nes buvo sulaužyta teisėjų duota priesaika, pažeistos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatos, apibrėžiančios valstybės tarnybos principus, Teisėjų etikos kodekso nuostatos, dar nėra pakankami konstatuoti, kad valstybės interesams buvo padaryta didelė neturtinė žala.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir įrodymų visumos vertinimu pagrįstą išvadą, jog V. S. ir R. S. teisėjo tarnyba nepiktnaudžiavo, nekurstė valstybės tarnautojui prilyginto asmens padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir tikro dokumento suklastojimą bei žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą jį panaudojant. Be to, dėl tokių V. S. ir R. S. padarytų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos valstybė nepatyrė, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas.

3. Dėl J. S. kasacinio skundo argumentų

3.1. Dėl BPK 20 straipsnio, BK 300 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo

Kasatorė J. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, nuosprendį grindė prielaidomis, tai sukliudė priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenurodė, ką, vertindamas įrodymus, pažeidė pirmosios instancijos teismas ir tiesiog pateikė savo įrodymų vertinimą.

J. S. buvo kaltinama tuo, kad ji iš bendrosios praktikos gydytojos terapeutės D. N. gavo šios pagamintą jai žinomai suklastotą tikrą dokumentą – gydytojos D. N. išduotą J. S. vardu nedarbingumo pažymėjimą su jame esančiais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tariamą J. S. ligą nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d., ir šiuo laikotarpiu buvo nedarbinga. Vėliau šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą J. S. 2008 m. lapkričio 13 d. pateikė savo darbovietės – Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo Finansų skyriui bei 2008 m. lapkričio 14 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui. Be to, J. S., pateikdama jai žinomai suklastoto tikro dokumento – nedarbingumo pažymėjimo – šaknelę savo darbovietės Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo Finansų skyriui, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 155,55 Lt pašalpą iš darbdavio lėšų. Taip pat, pateikdama jai žinomai suklastoto tikro dokumento – nedarbingumo pažymėjimo – šaknelę Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą 175,93 Lt ligos pašalpą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad šių įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, jog gydytojai D. N. 2008 m. lapkričio 12 d. užbaigus žinomai jokia liga nesirgusiai J. S. nedarbingumą ir atidavus jai nedarbingumo pažymėjimą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d., J. S. veiksmuose, disponuojant šiuo nedarbingumo pažymėjimu ir vėliau jo pagrindu gavus ligos pašalpą, yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Kaltinimai J. S. pirmiausia buvo grindžiami gydytojos D. N. parodymais, kurie, anot pirmosios instancijos teismo, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. S. nuo 2001 m. turėjo problemų su sveikata ir jai diagnozuota liga – jaunatvinė osteochondrozė – buvo nepakitusi ir 2010 m., tą patvirtina ir gydytojos V. B. išduota pažyma. Tai, kad J. S. 2008 m. lapkričio 10 d. buvo atvykusi į VšĮ Panevėžio miesto poliklinika ir gydytoja D. N., apžiūrėjusi ją, diagnozavo ligą, pratęsė nedarbingumo pažymėjimą ir šį atidavė jai į rankas, patvirtina J. S. naudojamas mobiliojo ryšio telefonas, kuris tą dieną buvo prisijungęs prie celių Panevėžyje; liudytoja gydytoja L. P., kuri patvirtino, jog J. S. lankėsi jos kabinete 2008 m. lapkričio 10 d. ir gydytoja J. S. išdavė siuntimą hormonų tyrimams atlikti. Gydytoja L. P. taip pat patvirtino, kad sveiki ir jauni žmonės jos kabinete, kur paslaugos yra mokamos, paprastai nesilanko. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas gydytojos D. N. parodymus, pagrįstai juos pripažino nenuosekliais. Visų pirma, gydytoja D. N. teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad J. S. pas ją 2008 m. lapkričio 10 d. nesilankė, o išduotą fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą jai atidavė tik 2008 m. lapkričio 12 d. ryte. Tačiau, apklausiant gydytoją D. N. kaip įtariamąją ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, kad fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą ji atidavė 2008 m. lapkričio 6 d. atėjusiam R. S., tačiau vėliau šią aplinkybę paneigė, tvirtindama, jog nedarbingumo pažymėjimas visą laiką buvo pas ją, kol 2008 m. lapkričio 12 d. jį atidavė J. S.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokie gydytojos D. N. parodymai prieštarauja operatyvinio tyrimo metu gautiems duomenims, nes 2008 m. lapkričio 10 d., telefoninio pokalbio (17:24) tarp V. S. ir D. N. metu, gydytoja D. N. aiškino, kad J. S. ligos kortelėje jokio „kriminalo“ nėra ir J. S. turi pas ją į polikliniką ateiti 2008 m. lapkričio 12 d. ryte su biuleteniu. Be to, D. N. paaiškino, kad iš „Sodros“ ateina tikrinti dėl išduotų nedarbingumo pažymėjimų, J. S. yra tame sąraše ir turės eiti į komisiją. O jeigu biuletenis bus uždarytas, į komisiją eiti nereikės (T. 2, b. l. 126-127). Tos pačios dienos tik vėlesniame telefoniniame (17:53) pokalbyje tarp V. S. ir D. N. gydytoja teigia, kad kortelę ji sutvarkiusi ir yra viskas gerai, o J. S. tegul pas ją ateina 2008 m. lapkričio 12 d. iš ryto (T. 2, b. l. 128). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino tinkamais telefoninius pokalbius, tačiau šių 2008 m. lapkričio 10 d. telefoninių pokalbių tarp V. S. ir D. N. nelaikė pakankamu įrodymu, nes, anot teismo, D. N., siekdama būti atsargi dėl susidariusios situacijos, galėjo nurodyti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad J. S. 2008 m. lapkričio 12 d. turi ateiti pas ją su nedarbingumo pažymėjimu. Todėl, įvertinęs šias baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nedarbingumo pažymėjimą D. N. J. S. atidavė 2008 m. lapkričio 10 d.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. S. jokių melagingų duomenų gydytojai D. N. nepateikė, neprašė nedarbingumo pažymėjimo nei išduoti, nei jo pratęsti. Pati gydytoja D. N. sergančiai J. S., pažeisdama nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką, nusprendė 2008 m. lapkričio 6 d. jį J. S. išduoti jos neapžiūrėjusi, 2008 m. lapkričio 10 d. jį pratęsti jau apžiūrint J. S. ir diagnozuojant jai ligą ir 2008 m. lapkričio 12 d. užbaigti nedarbingumo pažymėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. S. siekė, jog gydytojų konsultacinei komisijai neišaiškėtų kokie nors neteisėti jos veiksmai, susiję su nedarbingumo pažymėjimu, nes J. S. neprieštaravo, kad nedarbingumo pažymėjimas būtų užbaigtas. Tai, kad gydytojai stengdavosi savo pacientams užbaigti nedarbingumo pažymėjimus dar iki gydytojų konsultacinės komisijos posėdžio, patvirtina ta aplinkybė, kad „Sodros“ Panevėžio skyriaus parengtoje VšĮ Panevėžio miesto poliklinika 2008 m. lapkričio 13 d. patikrinimo pažymoje Nr. N15-519 nurodyta, kad keturiems iš penkių asmenų nedarbingumas buvo užbaigtas iki gydytojų konsultacinės komisijos posėdžio (T. 5, b. l. 112). Šiuo atveju J. S. nedarbingumo pažymėjimas buvo užbaigtas iki gydytojų konsultacinės komisijos posėdžio. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad kiekvienas nedarbingumo pažymėjimo užbaigimo atvejis yra individualus, o J. S. nedarbingumo pažymėjimo baigimo negalima sieti su kitų asmenų nedarbingumo užbaigimu. Kartu pažymima, kad nors „Sodra“ nenustatė, jog J. S. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas ir pratęstas neteisėtai, tai nereiškia, jog šiuo atveju buvo laikomasi nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarkos.

Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai, kokios diagnozuotos ligos kodus įrašyti ligonio nedarbingumo pažymėjimuose, yra išimtinė gydytojų kompetencija, patys gydytojai sprendžia, kada nedarbingumo pažymėjimą užbaigti ir kam į gydytojų konsultacinę komisiją eiti, o kam ne. Be to, liudytojas J. K. aiškiai parodė, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad nedarbingumo pažymėjimas J. S. būtų buvęs išduotas neteisėtai (T. 21, b. l. 56).

J. S. išduoto nedarbingumo pažymėjimo niekas nepripažino negaliojančiu ar kad jis buvo suklastotas, nustatytu laikotarpiu ji sirgo, todėl darytina išvada, kad J. S. teisėtai ir pagrįstai gavo nedarbingumo pašalpą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4. Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų dėl teismo šališkumo, proceso trukmės, principų „ultima ratio“ ir „non bis in idem“ taikymo (V. S., jos gynėjo advokato S. Butkevičiaus ir J. S. kasacinių skundų argumentai)

Kiti kasaciniuose skunduose pateikiami kasatorių argumentai nenagrinėjami, nes jie visų kitų, jau išnagrinėtų kasacinių skundų argumentų kontekste, neturi teisinės reikšmės. Priėmus sprendimą tenkinti V. S., jos gynėjo advokato S. Butkevičiaus, J. S. kasacinius skundus pirmiau išdėstytais argumentais, kita dalis šių kasacinių skundų argumentų (dėl teismo šališkumo, proceso trukmės ir kt.) pripažinti nenagrinėtinais, kaip neturintys reikšmės kasacinio proceso baigčiai. Šie kasacinių skundų argumentai galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimus dėl bylos perdavimo nagrinėti apeliacine tvarka, paskirtų bausmių (sankcijų) švelninimo ar kitus panašius klausimus, tačiau šiuo atveju, priėmus sprendimą palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jie nėranagrinėjami.

5. Dėl R. S. kasacinio skundo argumentų

5.1. Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo pripažįstant operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu gautus duomenis įrodymais

Kasaciniu skundu R. S. kelia klausimą dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo pagrįstumo ir teisėtumo jo atžvilgiu, t. y. keliamas klausimas dėl operatyvinio tyrimo faktinio ir teisinio pagrindo buvimo. Kasatorius teigia, kad operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys gali būti pripažinti įrodymais tik tada, jeigu jie gauti teisėtai. Tuo tarpu jo atžvilgiu nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą, todėl byloje įrodymai surinkti neteisėtai.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 28 d. pranešimą Nr. S8-09-163 ir jame užfiksuotą informaciją, padarė išvadą, jog šioje pateiktoje informacijoje pirmiausia buvo nurodyti bendro pobūdžio duomenys, t. y. kad A. K., būdamas bankroto administratoriumi ir siekdmas asmeninės ar kitokios naudos, kursto savo pažįstamą R. S. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – nagrinėjant civilines bylas dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių, priimti A. K. ar kitiems bankroto bylos baigtimi suinteresuotiems asmenims palankius sprendimus. Tačiau po to ši pateikta informacija detalizuojama, kad gauta informacija apie tai, jog bankrutuojančios IĮ „B“ bankroto administratoriui A. K. <...> paprašius bankroto bylą nagrinėjantį teisėją R. S., pastarasis pažadėjo <...> priimti <...> palankų sprendimą <...>. Iš pateikto pranešimo taip pat matyti, kad R. S., būdamas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nagrinėdamas civilines bylas dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių, priima suinteresuotiems asmenims palankius sprendimus, t. y. galbūt daro apysunkius nusikaltimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 228 straipsnio 2 dalis) (T. 22, b. l. 24). Pažymėtina, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. pranešimas Nr. S8-09-163 apie gautą informaciją apie teisėją R. S. patvirtintas STT Panevėžio valdybos viršininko P. Urbšio, o nutarimas Nr. S8-09-164 pradėti operatyvinį tyrimą dėl teisėjo R. S. buvo priimtas 2008 m. rugsėjo 1 d., kuris patvirtintas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (tuo metu A. Valantino), ir STT Panevėžio valdybos viršininko P. Urbšio.

Įvertinusi pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo metu galiojusio Teismų įstatymo kontekste (47 straipsnio 3 dalies) operatyvinis tyrimas teisėjo R. S. atžvilgiu buvo pradėtas esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, t. y. laikantis įstatymuose įtvirtintų nuostatų, todėl duomenys, gauti operatyvinio tyrimo metu, pagrįstai pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su operatyvinio tyrimo pradėjimu ir jo atlikimu dėl jo, nėra pagrindas teigti, jog šiuo atveju buvo nesilaikyta Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų.

5.2. Dėl netinkamo BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo, susijusio su A. K. skyrimu UAB ,,N“ turto administratoriumi

Anot kasatoriaus R. S., apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl piktnaudžiavimo tarnyba, susijusio su A. K. skyrimu UAB ,,N“ turto administratoriumi (BK 228 straipsnio 2 dalis), grįstos prielaidomis.

R. S. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju, nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. piktnaudžiavo tarnyba ir pokalbio su A. K. metu, žinodamas, kad šis neturi tokio darbo patirties, pasiūlė jam tapti UAB „N“ turto administratoriumi, nurodė, kad šią įmonę administruoti jam bus pelninga. A. K. su tuo sutikus, pareiškė, kad tokiu atveju ieškovo prašomo turto administratoriaus – UAB „B“ – administruoti šios įmonės turtui jis neskirs. Taigi UAB „N“ turto administratoriumi buvo paskirtas A. K..

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. S. dėl šių kaltinimų, rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir savo motyvus grindė tuo, kad: 1) baudžiamojoje byloje esantys duomenys rodo, jog A. K. bankroto administratoriumi dirba nuo 2001 m. kovo 5 d. ir nuo to laiko jis buvo skiriamas įmonių administratoriumi daugelyje civilinių bylų (ne tik nagrinėjamose teisėjo R. S.). A. K. turėjo pakankamą darbo patirtį dirbant bankroto administratoriumi; 2) iš užfiksuotų telefoninių pokalbių tarp R. S. ir A. K. matyti, kad R. S. neišreiškė pozicijos dėl to, jog A. K. administruoti UAB „N“ bus pelninga, o tik nurodė, kad ieškovas UAB „I“ jam už tai duos kažkokį atlyginimą. R. S. tuo metu net nebuvo žinoma UAB „N“ finansinė padėtis, nei kuo ji užsiima; 3) A. K. pats pasisiūlė tapti UAB „I“ administratoriumi, o R. S. jį paskyrė juo, nes A. K. nėra praleidęs jokių procesinių terminų ir turi reikiamą kompetenciją; 4) baudžiamojoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad paskirdamas A. K. bendrovės administratoriumi R. S. gavo kitokios asmeninės naudos – palaikė gerus, draugiškus ir jam materialiai naudingus santykius su A. K.; 5) jokio atlygio A. K. už UAB „N“ administravimą, jam prašant, R. S. nepaskyrė, nes civilinė byla buvo baigta taikos sutartimi.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio apygardos teismas gavo AB „I“ pareiškimą dėl ieškinio papildymo – atsakovo UAB „N“ turtui administruoti ir reikalams tvarkyti paskirti administratorių UAB „B“, tačiau prie pateikiamų dokumentų nebuvo UAB „B“ sutikimo tapti įmonės administratoriumi. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad turto administratoriaus skyrimas pagal CK normas neįpareigoja bylą nagrinėjantį teismą skirti tik tą administratorių, kurį siūlo tokį prašymą pateikęs asmuo. Įmonių bankroto įstatymo nuostatos dėl kreditoriaus teisės pasiūlyti administratoriaus kandidatūrą šiuo atveju netaikomos. 2008 m. rugsėjo 12 d. Panevėžio apygardos teismas gavo administratoriaus A. K. sutikimą teikti administravimo paslaugas UAB „N“. Tokiu būdu teisėjas R. S. 2008 m. rugsėjo 17 d. priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, UAB „N“ turtui administruoti ir reikalams tvarkyti paskyrė administratorių A. K., nes „B“ sutikimo administruoti UAB „N“ tuo metu nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad toks UAB „B“ sutikimas dėl turto administravimo paslaugų teikimo UAB „N“ Panevėžio apygardos teisme buvo gautas tik 2008 m. rugsėjo 16 d. Teisėjas R. S. parodė, kad nutarties priėmimo dieną (2008 m. lapkričio 17 d.) jis UAB „B“ sutikimo administruoti UAB „N“ nebuvo gavęs. Liudytoja G. K., dirbanti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus raštinėje parodė, kad gaunami raštai registruojami žurnale, tačiau kada jie perduodami teisėjams – registracijos nėra. Liudytoja S. R., kuri buvo teisėjo padėjėja ir rengė teisėjui R. S. nutarties projektą, parodė, kad šį projektą ji baigė rengti 2008 m. rugsėjo 16 d. darbo pabaigoje, o UAB „B“ sutikimo ji nematė. Šioje civilinėje byloje 2008 m. rugsėjo 16 d. buvo gautas ir atsakovo UAB „G“ prašymas, tačiau jis byloje buvo įsiūtas jau po 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarties, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepaneigta aplinkybė, jog ir šį prašymą teisėjas R. S. gavo jau po 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties priėmimo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. S. pagal BK 228 staripsnio 2 dalį konstatavo, jog nebuvo jokių įrodymų, kad UAB „B“ sutikimą priimant 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį teisėjas R. S. tuo metu buvo gavęs ir į minėtą nutartį įrašęs žinomai neteisingus duomenis ir kad toks sutikimas nebuvo gautas. Taigi, paskirdamas A. K. UAB „N“ bendrovės administratoriumi, R. S. negavo kitokios asmeninės naudos, nes A. K. administratoriumi paskirtas nepažeidžiant įstatymų nuostatų, R. S. tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, o 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartis teisėta ir galiojanti. Be to, A. K. turėjo reikiamą kompetenciją ir teisę verstis tokia veikla.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu, nustatė, kad paskirdamas A. K. UAB „N“ turto administratoriumi, jis gavo kitokios asmeninės naudos – palaikė gerus, draugiškus ir jam materialiai naudingus santykius su A. K.. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. S., priimdamas A. K. palankų sprendimą, leido pastarajam susidaryti nuomonę, jog palaikydamas draugiškus santykius su teisėju A. K. gali daryti įtaką teisėjui ir gauti materialinės naudos ateityje, o tai neleidžia vienareikšmiškai neabejoti R. S. nešališkumu jam nagrinėjant civilines bylas ir vykdant teisingumą. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad toks teisėjo ir bankroto administratoriaus formalus bendravimas pats savaime negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas. Juolab kad R. S., veikdamas teisėtai pagal civilinio ir civilinio proceso kodekso nuostatas, teismo procesiniu dokumentu paskyrė A. K. turto administratoriumi, su kuriuo formaliai bendravo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti suprantamas kaip savo einamų pareigų naudojimas piktam arba piktnaudžiavimu gali būti pripažintini tokie veiksmai, kurių joks norminis aktas nedraudžia, bet kurie priešingi tarnybos principams, nes kaltininko veikloje ar jos epizode dominuoja ne viešas, bet asmeninis arba savanaudiškas interesas. Šiuo atveju teisėjo R. S. veiksmus galima buvo vertinti tik per Teisėjų etikos kodekso nuostatų prizmę atliekant tiesiogines savo pareigas, pavyzdžiui, teisėjas galėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu yra interesų konfliktas arba turint informacijos, jog privataus pobūdžio aplinkybės galėjo pakenkti bylos nagrinėjimui ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog administratorius A. K. pas teisėją dažnai lankydavosi (nuo vieno iki trijų kartų per savaitę), padarė išvadą, jog toks neformalus jų bendravimas (vertinant ir jų einamas pareigas) turėjo įtakos tam, jog R. S. A. K. paskirtų administratoriumi ne dėl jo kompetencijos atliekant administratoriaus funkcijas, o dėl juos siejusių draugiškų santykių.

Tokia išvada nepagrįsta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teisėjo R. S. normalūs ir dalykiški santykiai su A. K. buvo jau nuo 2001 m., kuomet teisėjas jį paskyrė UAB „D“ bankroto administratoriumi, todėl jų kaip nors ar kokiais nors konkrečiais veiksmais ar neveikimu gerinti ar stengtis išlaikyti nereikėjo. Bankroto administratorius nėra teisme nagrinėjamos bankroto bylos šalis ar dalyvaujantis byloje asmuo. Tai teismo skiriamas fizinis ar juridinis asmuo konkretiems to paties teismo pavedimams vykdyti, teismo įpareigotas asmuo teikti teismui visapusišką informaciją visais bankroto procedūros vykdymo klausimais ir yra skiriamas ne išimtinai ieškovo interesams atstovauti, bet visų kreditorių interesams užtikrinti.

Kartu R. S. parodė, kad iki 2009 m. jis pažinojo visus bankroto administratorius, nes bankroto procedūra vidutiniškai trunka apie vienerius metus, todėl per šį laikotarpį administratorius dažnai lankosi pas bylą nagrinėjantį teisėją tiek procedūriniais, tiek organizaciniais, tiek ir konsultaciniais klausimais.

Taigi teigti, kad dėl tokių R. S. veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo trukdoma normali teismo veikla, iškraipyti teisėjo tarnybos veiklos principai, esmė bei turinys, buvo pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas, nėra pagrindo.

5.3. Dėl 2000 Lt kyšio priėmimo iš A. K. (BK 225 straipsnio 1 dalis)

Kasatorius R. S. nurodo, kad kaltinimas priėmus kyšį iš A. K. neįrodytas, todėl jis turi būti išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių jo skundo argumentų, tik nurodė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia teigti, jog jis paėmė iš A. K. 2000 Lt kyšį.

R. S. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju, veikdamas tyčia, už teisėtus veiksmus vykdant įgaliojimus – už nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-349-338/2008 priimtą nutartį, kuria, taikydamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę, A. K. paskyrė UAB „N“ turto administratoriumi, ir už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, kad patenkintų A. K. prašymą šioje civilinėje byloje priimti nutartį nustatyti 5000 Lt atlyginimą už jo veiklą administruojant šią įmonę, tiesiogiai savo naudai iš A. K. priėmė 2000 Lt kyšį.

Kyšis yra bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšiu, kaip papirkimo dalyku, pripažįstamas neteisėtai duotas, siūlytas ar žadėtas turtinis atlygis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šio turtinio atlygio materialus pavidalas ir teisinė forma gali būti įvairūs, tarp jų ir tariamos ar tikros civilinės sutartys su paperkamuoju. Pripažįstant duotą, siūlytą ar žadėtą atlygį kyšiu svarbiausia yra tai, kad šis atlygis, nebūdamas oficialiai reglamentuojamų darbinių santykių dalis, siejamas būtent su valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009).

Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas R. S. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir savo motyvus grindė: 1) 2008 m. lapkričio 17 d. vaizdo ir garso įrašu, iš kurio matyti, kad R. S. kabinete po ant stalo buvusiu kodeksu A. K. padeda pinigus ir po to jį užspaudžia ranka, o vėliau R. S. pasiima pinigus ir įsideda juos į kišenę; 2) A. K. kratos metu rastoje knygelėje buvusiu įrašu „2409,02 Lt S“; 3) paties A. K. parodymais, jog siekdamas atsidėkoti už tai, kad R. S. savo nagrinėjamoje byloje jį paskyrė UAB „N“ administratoriumi, davė teisėjui 2000 Lt kyšį.

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui R. S. atžvilgiu dėl kyšio priėmimo iš A. K. (apeliacinės instancijos teismas tik perkvalifikavo veiką iš BK 225 straipsnio 1 dalies į 225 straipsnio 2 dalį), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas šios nusikalstamos veikos (kyšio priėmimo) aplinkybes ir jas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas įvertino vaizdo ir garso įrašus, kuriuose teisėjo R. S. kabinete užfiksuotas pokalbis tarp R. S. ir A. K. bei objektų, panašių į pinigus, užmaskuotas padavimo ir vėliau priėmimo momentas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir esamus baudžiamojoje byloje rašytinius įrodymus – A. K. namuose rastą ir paimtą užrašų knygutę, kurioje jis pažymėjęs R. S. perduotą pinigų sumą. Įvertinti ir A. K. parodymai, kurie viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir atitiko objektyviais įrodymais užfiksuotas aplinkybes, kad teisėjui R. S. buvo perduoti pinigai – 2000 Lt. Nors R. S. nebuvo sulaikytas su A. K. perduotais pinigais, tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo, kad R. S. nepriėmė kyšio. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kyšio davimo metu perduotų pinigų nesuradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl kaltumo padarius BK 225 straipsnyje numatytas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

Taigi aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad R. S. priėmė iš A. K. 2000 Lt kyšį, teismų išvados dėl šios veikos baudžiamojo teisinio vertinimo pagal BK 225 straipsnyje įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius yra teisingos. Tačiau kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisėjas R. S., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi taikydamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę, A. K. UAB „N“ turto administratoriumi paskyrė teisėtai ir tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, todėl A. K. davė kyšį R. S. siekdamas teisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, o R. S. priėmė duotą kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus reiškia, jog kyšio gavėjas veikia neviršydamas savo įgaliojimų, nepažeisdamas įstatymų.

5.4. Dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo UAB „R“ bankroto byloje (BK 228 straipsnio 2 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis)

Kasatorius R. S. nurodo, kad operatyvinio tyrimo metu užfiksuotas jo ir I. K. pokalbis nepatvirtina, jog 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį dėl UAB „R“ bankroto jis priims atgaline data. Kasatorius nurodo, kad operatyvinio tyrimo metu gauta informacija turi būti patvirtinta kitais įrodymais. Šiuo atveju I. K. apie nutarties priėmimą atgaline data nieko nežino, parodė, kad neprašė priimti nutarties atgaline data, kasatorius tvirtina, kad data nutartyje įrašyta teisinga, kitų įrodymų nėra, todėl teigti, kad jis pagamino netikrą dokumentą ir jį realizavo, nėra pagrindo. 2009 m. gruodžio 23 d. specialisto išvada Nr. 11-2592(09) taip pat nepatvirtina, kad 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis dėl UAB „R“ surašyta kitu, nei joje nurodyta, laiku.

R. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. lapkričio 21 d., piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo tarnybine padėtimi, atliko bankroto administratorės I. K. naudai materialiai naudingus veiksmus civilinėje byloje Nr. B2-313-338/2008 dėl UAB „R“ bankroto ir gavo turtinės naudos – iš I. K. priėmė 64,99 Lt vertės 0,7 litro talpos viskio „Tullamore Dew“ butelį. Be to, R. S., veikdamas tiesiogine tyčia, savo iniciatyva, I. K. apie tai nežinant, įrašė melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie civilinėje byloje Nr. 2B-313-338/2008 dėl UAB „R“ bankroto teismo priimto procesinio dokumento priėmimo datą: atgaline 2008 m. lapkričio 17 d. data priimdamas nutartį UAB „R“ pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto, tenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bei suteikti administratorei I. K. teises ir pareigas, įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo nuostatose. Taip R. S. pagamino netikrą dokumentą ir šį dokumentą realizavo civilinėje byloje.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas R. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir savo motyvus grindė: 1) I. K. parodymais, kuri atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio nuostatas ir BPK 212 straipsnio 6 punkte nustatytais pagrindais; 2) vaizdo ir garso įrašais, kuriuose užfiksuotas R. S. ir I. K. susitikimas ir pokalbis, kurio metu R. S. buvo perduotas 0,7 litro talpos viskio butelis „Tullamore Dew“; 3) 2008 m. lapkričio 27 d. VĮ Registrų centras pranešimu, kad UAB „R“ Juridinių asmenų registre nuo 2008 m. lapkričio 27 d. teisinis statusas įregistruotas kaip „bankrutavęs“; 4) 2008 m. lapkričio 25 d. bankrutavusios UAB „R“ administratorės I. K. raštais AB SEB bankui, atskiroms institucijoms (VMI, VSDFV) bei atskiroms UAB, kuriais pranešta, kad UAB „R“ įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl yra įgijusi bankrutavusios įmonės statusą.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl R. S., pagrįstai rėmėsi liudytojos I. K. parodymais, kurie viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs dėl duoto viskio butelio „Tullamore Dew“ R. S.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, paneigė kasatoriaus argumentus dėl to, kad I. K. davė R. S. kaltinančius parodymus dėl prokuroro įtakos ar jos turėto procesinio statuso baudžiamajame procese (I. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu). Nors užfiksuoto vaizdo ir garso įraše nematyti, kad I. K. R. S. paduoda būtent šios rūšies viskio butelį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes kartu su nuosekliais I. K. parodymais, duotais viso baudžiamojo proceso metu, padarė išvadą, jog I. K. teisėjui perdavė būtent 0,7 litro talpos „Tullamore Dew“ viskio butelį.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad žemesnių instancijų teismai nustatė R. S. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir įvertino jas, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų. Pirmiausia, I. K. perduotas 0,7 litro talpos viskio butelis „Tullamore Dew“ buvo susijęs su jos prašymu, kad teisėjas R. S. priimtų nutartį dėl UAB „R“ likvidavimo, t. y. viskio butelis buvo skirtas kaip atsidėkojimas teisėjui už reikalingo procesinio sprendimo priėmimą. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad teisėjas R. S. savo iniciatyva pagamino netikrą dokumentą, t. y. į 2008 m. lapkričio 21 d. nutartį įrašė 2008 m. lapkričio 17 d. datą ir šį žinomai netikrą dokumentą realizavo, perduodamas jį I. K.. Tuo tarpu I. K. 2008 m. lapkričio 25 d. ir lapkričio 26 d. išsiuntė pranešimus valstybės institucijoms ir privačioms įmonėms nurodydama, kad Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2008 m. lapkričio 25 d., UAB „R“ įgijo bankrutavusios įmonės statusą.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis (30 straipsnio 1 ir 2 dalimis), jeigu praėjo trys mėnesiai ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo šiame įstatyme nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. I. K. kreipėsi į teisėją R. S., kad jis priimtų nutartį pripažinti UAB „R“ bankrutavusia ir likviduoti bendrovę dėl bankroto tik po to, kai šiuo klausimu su ja susisiekė Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovai, vykdę priežiūrą dėl įmonių bankroto procedūrų. Pažymėtina, kad iki šio įvykio R. S. civilinėje byloje savo iniciatyva nesprendė UAB „R“ likvidavimo dėl bankroto, nors jau buvo praėjęs beveik mėnuo nuo to momento, kai suėjo Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas. R. S. veiksmai, kai jis atgaline data priėmė nutartį pripažinti UAB „R“ bankrutavusia ir likviduoti bendrovę dėl bankroto, rodo, jog jis siekė oficialiai įforminti, kad toks sprendimas buvo priimtas anksčiau, nei iš tikrųjų šis klausimas buvo išspręstas, taip paspartinant teisinių pasekmių atsiradimą, t. y. konstatuojant UAB „R“ bankrotą.

Taigi, žemesnių instancijų teismai teisingai konstatavo, kad R. S. formaliai nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio nuostatų, tačiau neoficialus bendravimas su I. K. jo nagrinėjamoje civilinėje byloje iškilusiu klausimu, sprendimas priimti nutartį, kuria įteisintas įmonės UAB „R“ bankrotas atgaline data, taip pat 0,7 litro talpos viskio „Tullamore Dew“ priėmimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjas R. S. piktnaudžiavo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo tarnybine padėtimi ir turimais konstituciniais įgaliojimais, veikė priešingais teisėjo tarnybos interesais ir įgaliojimais civiliniame procese ir taip sudarė sąlygas administratorei I. K. susidaryti nuomonę, kad, neoficialiai bendraujant su teisėju, galima išspręsti civilinėje byloje iškilusius klausimus už tai duodant jam materialinę vertę turinčius daiktus. Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsilyginimas už gerą darbą (dovanos priėmimas) tiek teorijoje, tiek ir praktikoje paprastai pripažįstamas kyšininkavimu. Šiuo konkrečiu atveju tokie I. K. ir R. S. veiksmai formaliai panašūs į kyšio davimą ir jo priėmimą, turint omenyje tai, kad I. K. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis už papirkimą (BK 227 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, akivaizdu, jog šiuo atveju teisėjui perduotas viskio butelis nebuvo paskata jam veikti neteisėtai, t. y. jis veikė ne dėl to, kad buvo materialiai papirktas 64,99 Lt vertės viskio buteliu, o skatinamas labiau dėl asmeninių paskatų veikti BK 228 straipsnio prasme. Kartu pažymėtina, kad R. S. pagamino netikrą dokumentą ir šį dokumentą realizavo perduodamas I. K., tad jo veiksmai žemesnių instancijų teismų tinkamai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

5.5. Dėl A. K. sukurstymo piktnaudžiauti tarnyba nuperkant padangas (BK 228 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 5 dalis ir 228 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 5 dalis ir 184 straipsnio 1 dalis)

Kasatorius R. S. nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis kartu su A. Š. būdamas medžioklėje ar savo kabinete būtų prašęs A. K. nupirkti automobiliui padangas. Iš užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio matyti, kad dėl padangų pirkimo A. K. tarėsi su A. Š., o ne su R. S.. Be to, A. K. buvo suinteresuotas nupirkti padangas, nes norėjo būti priimtas į medžioklės būrelį. Kasatorius teigia, kad jis neprašė A. K. pirkti padangas, juolab nedavė nurodymo nupirkti padangas už bankrutuojančių įmonių lėšas. Byloje nėra įrodymų, kad jis su A. Š. būtų veikę iš anksto susitarę ir pasidaliję vaidmenimis.

R. S. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, piktnaudžiaudamas tarnyba ir būdamas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju, kartu su to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju A. Š. sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – bankroto administratorių A. K. – padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnyba ir jam patikėto ir esančio jo žinioje svetimo turto iššvaistymą.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. S. dėl šių kaltinimų, rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir savo motyvus grindė tuo, kad: 1) kaltinimas išimtinai buvo grindžiamas tik A. K. duotais parodymais, nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų; 2) operatyvinėmis priemonėmis neužfiksuota jokių įrodymų, kad R. S. būtų prašęs A. K. nupirkti padangas. Taip pat neužfiksuota jokių įrodymų, kad R. S. ir A. Š. būtų veikę iš anksto susitarę ir pasidaliję vaidmenimis; 3) baudžiamojoje byloje nepateikta jokių įrodymų dėl to, jog A. K., nupirkdamas padangas grupės asmenų įsigytam medžioklei skirtam automobiliui, kuriuo ir pats ketino vykti į medžioklę, suteikė būtent vienam iš jų – R. S. – asmeninės naudos; 4) byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad R. S. žadėjo už padangų nupirkimą paskirti A. K. bankroto administratoriumi pelningose jo nagrinėjamose civilinėse bylose.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų sprendimų matyti, kad byloje yra surinkta daug duomenų apie A. Š., R. S., A. K. ir R. P. L. susitarimą pirkti padangas medžiotojų būrelio medžioklei ruošiamam automobiliui ir kad tai turi padaryti A. K.. Detaliai atskleistas ir pats padangų pirkimo procesas. Nustatyta, kad A. K. neteisėtai apmokėjo šį pirkinį iš administruojamų bankrutuojančių VšĮ „R“ ir IĮ „B“ lėšų.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad automobilį „UAZ 31519“ medžioklės tikslais, susidėję po 1500 Lt, pirko medžiotojų būrelio „Alanta“ nariai R. P. L., J. R., A. M., A. Š. ir R. S.. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, jog R. S. būtų prašęs A. K. nupirkti šiam automobiliui padangas. Priešingai, liudytojai R. P. L., A. M., J. R. patvirtino, kad padangų pirkimu rūpinosi A. Š., kuris už padangų nupirkimą bendrai įsigytam automobiliui inicijuos jokiam būreliui nepriklausančio A. K. priėmimą į medžioklės būrelį „Alanta“. Tai, kad padangų pirkimą inicijavo ir šiuo procesu rūpinosi A. Š., patvirtino ir pats A. K., kuris dėl padangų pirkimo telefonu kontaktuoja su A. Š., jį įvardija „brigadininku“, R. S. tik informuoja apie kai kurias padangų pirkimo aplinkybes, jeigu tuo metu neranda A. Š.. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ir jokių įrodymų, jog R. S. su A. Š. būtų veikę iš anksto susitarę ir pasidaliję vaidmenimis. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. kasacinio teismo nutartimi paliktas dėl jo priimtas išteisinamasis nuosprendis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-788/2015).

Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavo ir įvertino visus A. K. parodymus, duotus proceso metu, taip pat visus kitus byloje esančius duomenis, tačiau nenustatė jokių faktų, iš kurių būtų galima spręsti, kad A. Š. ar R. S. rūpėtų, iš kokių lėšų A. K. ketina pirkti padangas, kad jie vienaip ar kitaip skatintų jį apmokėti pirkimą būtent iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, kad būtų dėl to suinteresuoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. nebuvo atidaręs bankrutuojančių įmonių sąskaitų ir visas gautas pinigines lėšas iš bankrutuojančių įmonių kaupė savo asmeninėje sąskaitoje. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad bankrutuojančių įmonių piniginių lėšų pervedimas į A. K. asmeninę banko sąskaitą savaime nereiškia, jog visos šios piniginės lėšos tapo A. K. asmenine nuosavybe. Pats apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad piniginės lėšos, kurios iš bankrutuojančių įmonių piniginių lėšų skiriamos bankroto administratoriui, yra tikslinės, t. y. jos susijusios su administravimo išlaidomis, siekiant tinkamai vykdyti bankroto administravimo paslaugas, todėl turi būti naudojamos būtent šiam tikslui įgyvendinti, vėliau privalo būti atsiskaitoma už jų panaudojimą. Tokios piniginės lėšos negali būti naudojamos trečiųjų asmenų, nesusijusių su bankrutuojančiomis įmonėmis, poreikiams tenkinti. A. K. 2008 m. lapkričio 4 d. ir 2008 m. gruodžio 1 d. kasos pajamų orderiuose ir sąskaitose-faktūrose padangų pirkėju įvardija ne patį save, tačiau administruojamas bankrutuojančias įmones VšĮ „R“ ir IĮ „B“, t. y. A. K., sudarydamas sandorius, veikė ne savo vardu, o kaip minėtų bankrutuojančių įmonių atstovas. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. K. savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis, kurios buvo vienoje jo banko sąskaitoje kartu su bankrutuojančių įmonių piniginėmis lėšomis, naudojosi savo iniciatyva. Nors kreditorių susirinkimas A. K. skyrė pinigines lėšas remontuoti automobilį, kuriuo jis važinėjo, tačiau A. K. panaudojo šiuos pinigus padangoms automobiliui UAZ pirkti. Akivaizdu, kad A. K. buvo nepriklausomas nuo R. S., nes jis galėjo atsisakyti tenkinti R. S. prašymą, be to, jis galėjo nupirkti padangas automobiliui UAZ ir iš savo asmeninių lėšų, tačiau to nepadarė. A. K. buvo nesvarbu, iš kokių lėšų nupirkti automobiliui padangas, svarbiausiu motyvu perkant padangas jam buvo tapti medžiotojų būrelio „Alanta“ nariu ir kartu su būrelio nariais dalyvauti medžioklėse.

Teisėjo R. S. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu buvo grindžiamas tuo, jog jis, siekdamas turtinės naudos, palenkė (sukurstė) įmonių bakroto administravimo paslaugas teikusį A. K. piktnaudžiauti bankrutuojančių įmonių administratoriaus tarnybine padėtimi ir iššvaistyti jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą.

Pažymėtina, kad kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, tarp jų ir kurstytojo bei vykdytojo bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

Kaltinime teigiama, kad R. S., piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu, gavo turtinės naudos bei suteikė galimybę turtinės naudos gauti bankroto administratoriui A. K., priimdamas šiam naudingus procesinius sprendimus nagrinėjamose civilinėse bylose. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad R. S. žadėjo už padangų nupirkimą paskirti A. K. bankroto administratoriumi pelningose kaltinime išvardytose savo nagrinėjamose civilinėse bylose. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nepatvirtino ir pats A. K., be to, nepaneigta ir ta aplinkybė, jog už kaltinime nurodytų bendrovių administravimą R. S. nagrinėjamose civilinėse bylose A. K. iš viso gavo kokios nors turtinės naudos, nes tose bankroto bylose nebuvo piniginių lėšų ar turto, iš kurio būtų galima gauti administravimo tikslui skirtas lėšas.

Baudžiamojoje byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad A. K. padangas automobiliui pirko dėl kokių nors priimamų jam palankių procesinių sprendimų. Jis pats parodė, kad padangas automobiliui pirko norėdamas kartu su kitais medžiotojų būrelio „Alanta“ nariais medžioti. A. K. parodymai, kad jis, sutikdamas pirkti padangas medžioklėje naudojamam automobiliui, norėjo palaikyti su teisėjais draugiškus santykius, be to, jis „yra lojalus žmogus“, o šie teisėjai yra aukštesnės socialinės padėties, todėl jautėsi nuo jų priklausomas. Tokie argumentai atmestini, nes šie liudytojo A. K. samprotavimai parodo tik jo paties veiksmų motyvus, bet ne tai, kad jis buvo kurstomas apmokėti padangų pirkimą administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšomis.

Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys rodo priešingą situaciją – visi įrodymai kruopščiai įvertinti kiekvienas atskirai ir kaip visuma, visos faktinės aplinkybės išsamiai ištirtos ir aptartos, todėl darytina išvada, kad R. S. tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, nekurstė įmonių bankroto administravimo paslaugas teikusio A. K. padaryti piktnaudžiavimą tarnybine bankrutuojančių įmonių administratoriaus padėtimi bei patikėto ir buvusio jo žinioje svetimo administruojamų bankrutuojančių įmonių turto iššvaistymo. Kartu teigti, kad dėl tokių R. S. veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas, nėra teisinio pagrindo.

6. Dėl A. K. kasacinio skundo argumentų

6.1. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies (piktnaudžiavimas paperkant teisėją), 228 straipsnio 2 dalies (piktnaudžiavimas iššvaistant jam patikėtą turtą) ir 184 straipsnio 1 dalies (patikėto ir jo žinioje buvusio turto iššvaistymas) taikymo

Kasaciniu skundu A. K. skundžia tai, kad nesant pakankamai įrodymų apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimas paperkant teisėją R. S. ir piktnaudžiavimas iššvaistant jam patikėtą turtą) ir 184 straipsnio 1 dalį, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, turėjo motyvuoti, kodėl skundas atmetamas (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Tačiau teismas visai nepasisakė dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (teisėjo papirkimas), nors jis apeliaciniu skundu dėl šio kaltinimo prašė jį išteisinti. Kadangi apeliacinis skundas išsamiai neišnagrinėtas, taip šiurkščiai pažeidžiant jo procesinės teises, priimtas nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos paperkant teisėją R. S., pripažino A. K. kaltu ir piktnaudžiavus tarnyba, t. y. kad jis, būdamas paskirtuoju UAB „N“ turto administratoriumi, turinčiu šios privačios įmonės vadovo ir valdybos nario teises bei dėl savo profesinės veiklos turintis administracinius įgaliojimus ir teisę veikti šios įmonės vardu, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas UAB „N“ turto administratoriaus padėtimi, priešingai šios tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, davė 2000 Lt kyšį valstybės tarnautojui – Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjui R. S., kad šis priimtų jam materialiai naudingus procesinius sprendimus, ir siekė kitokios asmeninės naudos – palaikyti gerus draugiškus ir jam materialiai naudingus santykius su šiuo jo naudai procesinius sprendimus savo nagrinėjamose civilinėse bylose priėmusiu ir ateityje galinčiu priimti teisėju. Be to, dėl tokių A. K. nusikalstamų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės žalos patyrė valstybė, nes jam piktnaudžiaujant tarnyba buvo padarytas ir kitas nesunkus nusikaltimas – valstybės tarnautojo papirkimas (BK 227 straipsnio 1 dalis).

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl A. K. pripažinimo kaltu piktnaudžiavus tarnyba paperkant teisėją R. S., tačiau nuosprendyje nepasisakė ir nemotyvavo šio savo sprendimo.

Šioje baudžiamojoje byloje A. K. neneigia ir neginčija, kad jis papirko teisėją R. S., tačiau nesutinka su tuo, jog teisėjo papirkimas yra susijęs su jo einamomis pareigomis.

Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi – tai pasinaudojimas savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais. Šios veikos esmė yra ta, kad tarnautojas ar jam prilygintas asmuo išoriškai atlieka jam paskirtas pareigas, įgyvendina jam suteiktas funkcijas, tačiau iš tikrųjų savo veikimu ar neveikimu pažeidžia tarnybos principus ir tikslus. Iš tikrųjų jo veikloje ar jos epizode dominuoja ne viešas, bet kažkoks kitoks interesas, pavyzdžiui, asmeninis arba savanaudiškas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. K. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus, kad jis teisėjui R. S. davė kyšį tik norėdamas atsidėkoti už jam padarytą paslaugą paskyrus jį UAB „N“ turto administratoriumi. Iš pirmiau aptartų kasacinių skundų argumentų taip pat matyti, kad teisėjas R. S. A. K. neskyrė jokios algos už einamas pareigas įmonėje, jam už darbą buvo atlyginta sutartiniu pagrindu, o teisėjas R. S. civilinėje byloje šio klausimo net nesvarstė. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad piktnaudžiaujant tarnyba būtina nustatyti didelės žalos požymį, kuris šiame epizode buvo konstatuotas tik formaliai, o tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad valstybės interesams buvo padaryta didelė neturtinė moralinio pobūdžio žala.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pasinaudojimas savo tarnybine padėtimi nėra būtinas kyšio davimo (papirkimo) elementas, ir, atvirkščiai, kyšio davimas (papirkimas) taip pat negali būti laikomas piktnaudžiavimo tarnyba elementu. Priešingu atveju didelės žalos požymio atsiradimą reikėtų įrodinėti ir asmeniui inkriminuojant papirkimą. Piktnaudžiavimas tarnyba ir papirkimas yra du skirtingi nusikaltimai. Duoti kyšį (papirkti) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui galima ir nepanaudojant savo tarnybinių funkcijų ir tai nieko bendro su piktnaudžiavimu tarnyba neturi.

Darytina išvada, kad A. K., papirkdamas teisėją R. S., nesinaudojo savo, kaip UAB „N“ turto administratoriaus, pareigomis ir pinigų (kyšio) davimas R. S. niekaip nesusijęs su jo einamomis pareigomis. Todėl inkriminavimas A. K. piktnaudžiavus tarnyba paperkant teisėją R. S. yra perteklinis.

Kasaciniu skundu A. K. nesutinka ir su žemesnių instancijų teismų priimtais sprendimais dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas iššvaistant jam patikėtą turtą). Kvalifikuodami A. K. veiksmus kaip piktnaudžiavimą tarnyba, teismai visiškai pagrįstai nurodė, jog A. K., būdamas bankroto administratoriumi, užėmė svarbią vietą bankroto procese. Be to, bankroto administratoriui keliami aukšti išsilavinimo, kompetencijos bei pasitikėjimo juo reikalavimai, todėl tinkamai vykdant bankroto administratoriaus funkcijas galima prisidėti prie tinkamo bankroto proceso užbaigimo. Būtent šiems tikslams įgyvendinti A. K. ir buvo teismo paskirtas VšĮ „R“ ir IĮ „B“ bankroto administratoriumi, taip suteikiant jam teisinį pagrindą valdyti šių įmonių turtą. A. K., pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais ir veikdmas tiesiogine tyčia, panaudojo dalį VšĮ „R“ ir IĮ „B“ priklausančio turto ne tinkamai bankroto proceso eigai užtikrinti, o savo iniciatyva nupirkti medžioklei ruošiamam automobiliui UAZ padangas. Taigi, taip A. K. sumenkino bankroto administratoriaus tarnybos autoritetą ir diskreditavo įmonių administratoriaus vardą, t. y. leido kreditoriams susidaryti neigiamą nuomonę, kad gali disponuoti patikėtu turtu savo nuožiūra nepaisydamas bankrutuojančių įmonių ir kreditorių interesų.

Kvalifikuodami A. K. veiksmus kaip jam patikėto ar jo žinioje buvusio VšĮ „R“ ir IĮ „B“ turto iššvaistymą, teismai teisingai nurodė, kad A. K. buvo paskirtas šių įmonių bankroto administratoriumi ir veikdamas tyčia už automobilio UAZ padangas sumokėjo šių įmonių lėšomis. Teismai taip pat tinkamai nustatė, kad A. K. padarytos nusikalstamos veikos vertinimui neturi reikšmės aplinkybė, kad jis vėliau grąžino pinigus už nupirktas automobiliui padangas, nes tai nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės, o vertintina tik kaip padarytos žalos atlyginimas.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnių instancijų teismų visi įrodymai kruopščiai įvertinti kiekvienas atskirai ir kaip visuma, visos faktinės aplinkybės išsamiai ištirtos ir aptartos, todėl A. K. pareikšti kaltinimai piktnaudžiavus tarnyba iššvaistant jam patikėtą turtą pagrįsti ne prielaidomis ir samprotavimais, o įrodymais.

6.2. Dėl BK 40 straipsnio taikymo A. K.

Kasaciniu skundu A. K. prašo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (taikė netinkamą BK 227 straipsnio redakciją), todėl nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atskomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2015).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2015, 2K-86-895/2015).

Žemesnių instancijų teismai, įvertinę baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, netaikė A. K. BK 40 straipsnio nuostatų ir savo argumentus grindė tuo, kad: 1) A. K. buvo nuteistas už keturių nusikalstamų veikų padarymą, kurios nebuvo atsitiktinės; 2) A. K. nusikalto būdamas bankroto ar turto administratoriumi civilinėse bylose veikdams tiesiogine tyčia; 3) Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu (padaręs po dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje); 4) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžiu išteisintas dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos; 5) A. K. praeityje net dvidešimt kartų buvo trauktas administracinėn atsakomybėn už KET pažeidimus. Taigi, visų šių nustatytų aplinkybių kontekste, įvertinus BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą reikalavimą – kad yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismai pagrįstai netaikė A. K. BK 40 straipsnyje įtvirtintų nuostatų. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 40 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Vien tai, kad A. K. nesutinka su teismų priimtu sprendimu, savaime nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

7. Dėl prokuroro J. Lauciaus kasacinio skundo argumentų

7.1. Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo R. S.

Kasaciniu skundu prokuroras J. Laucius prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl R. S. paskirtos bausmės pakeisti – panaikinti BK 75 straipsnio taikymą ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė R. S. BK 75 straipsnio nuostatas, nesant šio straipsnio taikymo pagrindų ir sąlygų, nepagrįstai atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, nors teismas bausmės rūšį (laisvės atėmimą) R. S. parinko teisingai, tačiau jos dydį už kiekvieną atskirą nusikaltimą, ir skirdamas galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, anot prokuroro, nustatė pažeisdamas BK 61 straipsnio 2, 3 dalių, 63 straipsnio nuostatas.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais.

Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015).

Visi šie ir kiti bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Konstatuotina, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė BK 75 straipsnio nuostatas bei pagrįstai atidėjo R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas šioje nutartyje aptariamas, atsižvelgiant į tai, jog šia kasacine nutartimi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. nuteistas už tris tyčines nusikalstamas veikas (du apysunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą), nenustatyta R. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, praeityje jis nebuvo trauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, taip pat byloje nėra duomenų, kad jis yra gydytas psichiatrinėse ligoninėse ar įrašytas į narkologinę įskaitą. Be to, nuteistasis R. S. šiuo metu dirba, turi šeimą. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nuo R. S. padarytų nusikalstamų veikų iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį nėra gauta duomenų, kad dėl jo būtų pradėta naujų baudžiamųjų persekiojimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. S., būdamas teisėjas, padarė nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir yra nuteistas už jas. Akivaizdu, kad R. S. yra atleistas iš teisėjo pareigų ir ateityje nebegalės dirbti teisėju ir daryti nusikalstamas veikas, susijusias su šia tarnyba. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jam reikės laikytis paskirto įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Be to, padarius naujas nusikalstamas veikas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jam grėstų realus laisvės atėmimas.

Manytina, kad, vertinant visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, R. S. yra apribota galimybė daryti nusikalstamas veikas, jis jau pakankami nubaustas, yra pagrindo tikėti, kad jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Taip bus užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat pažymėtina, kad šio instituto taikymas nereiškia, jog skatinamas nebaudžiamumas ir nepagarba baudžiamajam įstatymui. Teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, įvertino ir teisingumo, ir humanizmo principų pusiausvyrą, nesuteikdamas nė vienam iš jų dominuojančio vaidmens.

Sprendžiant, ar teismas, atidėdamas R. S. bausmės vykdymą, nepadarė įstatymo taikymo klaidos, pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, taikant BK 75 straipsnį baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiusią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Ar yra pagrindas atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, sprendžia teismas ir šios teismo išvados turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas atidėti R. S. paskirtos bausmės vykdymą, įvertino teisingos bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, ir baudžiamąjį įstatymą – BK 75 straipsnį – pritaikė tinkamai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,

n u t a r i a :

V. S., jos gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus ir J. S. kasacinius skundus tenkinti. R. S. ir A. K. kasacinius skundus tenkinti iš dalies. Prokuroro Justo Laucius kasacinį skundą atmesti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį su pakeitimais:

pakeisti šio nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba, susijęs su valstybės tarnautojo papirkimu) ir šią veiką kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, paliekant paskirtą 90 MGL, t. y. 11 700 Lt (3388 Eur) dydžio baudą;

pakeisti šio nuosprendžio dalį dėl galutinės subendrintos bausmės skyrimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie švelnesnės iš dalies pridėjus griežtesnę, galutinę subendrintą bausmę A. K. paskirti teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 160 MGL, t. y. 20 800 Lt (6024 Eur) dydžio baudą.

Kitas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Armanas Abramavičius

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Gintaras Goda

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Alvydas Pikelis

                                                                                                                                            Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Aurelijus Gutauskas