Civilinė byla Nr. e3K-3-123-684/2020
Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00628-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13; 3.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovams antstoliui Raimundui Stanislauskui ir Edvinui Gustaičiui dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys antstolis Artūras Auglys ir Zenonas Pocius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nuosavybės apsaugos užtikrinimo, kai skolininko nekilnojamasis turtas parduodamas varžytynėse, ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies pagal analogiją taikymo galimybės.
2. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu 2018 m. birželio 8 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0070/15/0280 (toliau – ir Turto pardavimo iš varžytynių aktas) nuo jo sudarymo dienos, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovo nuosavybėn 11,2000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas); įpareigoti antstolį sumokėtus už žemės sklypą pinigus grąžinti atsakovui Edvinui Gustaičiui.
3. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. birželio 8 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktu antstolis Raimundas Stanislauskas pardavė E. Gustaičiui žemės sklypą, priklausantį ieškovui nuosavybės teise, už 35 525 Eur. Žemės sklypas parduotas už mažesnę kainą, nei ji turėjo būti nustatyta pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 722 straipsnį. Ekspertizės aktas, kuriuo buvo nustatyta pradinė žemės sklypo kaina, parengtas 2017 m. rugsėjo 17 d., o antrosios varžytynės buvo paskelbtos tik 2018 m. balandžio 9 d. Per šį laikotarpį nekilnojamojo turto kainos sparčiai augo. Ekspertas Mindaugas Kukcinavičius nustatė, kad varžytynių dieną parduodamo ginčo žemės sklypo su sodiniais, augalais ir tvenkiniu rinkos vertė buvo 73 000 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. išdavė Zenonui Pociui vykdomąjį raštą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties neįvykdytos dalies, t. y. dėl V. B. įsipareigojimo sumokėti Z. Pociui 32 000 Eur. Minėtas vykdomasis raštas pateiktas vykdyti antstoliui R. Stanislauskui. Antstolis 2017 m. gegužės 5 d. patvarkymu pavedė UAB „Ober Haus“ atlikti ieškovui priklausančio žemės sklypo vertės nustatymo ekspertizę. UAB „Ober Haus“ 2017 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktu nustatė žemės sklypo rinkos vertę – 50 000 Eur. Antstolis R. Stanislauskas, vadovaudamasis minėtu ekspertizės aktu, 2017 m. rugsėjo 19 d. patvarkymu įkainojo žemės sklypą 50 000 Eur. 2017 m. spalio 11 d. buvo paskelbtos V. B. turto pirmosios varžytynės už pradinę turto kainą – 40 000 Eur, tačiau jos 2017 m. lapkričio 13 d. buvo paskelbtos neįvykusiomis, nes varžytynėse nedalyvavo nė vienas dalyvis.
6. 2018 m. kovo 12 d. buvo paskelbtos V. B. turto pirmosios varžytynės už pradinę turto kainą – 40 000 Eur, tačiau, gavęs ieškovo skundą su prašymu jas atšaukti, antstolis skundą tenkino – atšaukė pirmąsias turto varžytynes. Antrosios turto varžytynės už pradinę 30 000 Eur kainą buvo paskelbtos 2018 m. balandžio 9 d. 2018 m. balandžio 27 d. ieškovo atstovė pateikė skundą dėl antrųjų varžytynių pripažinimo neįvykusiomis, tačiau Kauno apylinkės teismas nutartimi skundą atmetė. 2018 m. gegužės 9 d. varžytynės baigėsi, laimėtoju buvo paskelbtas E. Gustaitis, pasiūlęs didžiausią kainą – 35 525 Eur. 2018 m. birželio 8 d. buvo pasirašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas.
7. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu – gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais; teismas turi įvertinti, ar varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė pažeistoms šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisėms apginti; teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pvz., CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra).
8. Iš vykdomosios bylos matyti, kad vykdymo proceso dalyviai nepateikė prieštaravimų dėl antstolio patvarkymu skirtos ekspertizės, neginčijo paties patvarkymo, parinkto turto vertintojo, nereiškė ekspertui nušalinimų, neginčijo atlikto UAB „Ober Haus“ ekspertizės akto, neprašė skirti naujos ekspertizės, nenurodė antstoliui jokių duomenų, keliančių abejonių dėl turto vertės, nepateikė antstoliui jokių pagrįstų įrodymų, leidžiančių abejoti turto vertinimo metu eksperto nustatyta areštuoto turto kaina. Pagal kasacinio teismo praktiką, tai, kad turtas nebuvo realizuotas varžytynėse, patvirtina, jog jose buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2003; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005).
9. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog nekilnojamojo turto rinkos kainų tendencijos 2017–2018 metų laikotarpiu didėjo. Ieškovo pateiktame turto vertinime kainų tendencijos įvertintos neaktualiu šiai bylai laikotarpiu. Tai, kad pagal UAB „Ober Haus“ turto vertinimą nustatyta 50 000 Eur žemės sklypo rinkos vertė ne tik atitiko realias rinkos kainas, tačiau galbūt jas ir viršijo, patvirtina paties ieškovo ieškinyje nurodoma aplinkybė, jog jis ieškinio pateikimo metu turėjo pirkėją, kuris būtų nusipirkęs žemės sklypą už 45 000 Eur. Antstolis žemės sklypą pagal ekspertizės aktą įkainojo 2017 m. rugsėjo mėn., o ieškovas ieškinį pateikė beveik po metų – tai leidžia daryti išvadą, kad per tokį laikotarpį ginčo turto vertė ne pakilo, o priešingai – sumažėjo.
10. Nors ieškovas vykdymo procese nepasinaudojo teise pareikšti prieštaravimus dėl ekspertizės, tačiau bylos nagrinėjimo metu pateikė teismo eksperto M. Kukcinavičiaus 2018 m. rugpjūčio mėn. Rinkos vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą, kuriame žemės sklypo rinkos vertė, kartu įvertinus sodinius bei įrenginius, buvo 73 700 Eur. Kaip įrodymas šalių pateikta turto vertintojų išvada, gauta ne CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka, bet patvirtinanti areštuoto turto rinkos vertę, negali būti ekspertizės aktu (CPK 177 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006). Ieškovo pateiktą ekspertizės aktą teismas pripažino rašytiniu įrodymu, lygiaverčiu kitiems byloje esantiems įrodymams, kuriuo ieškovas siekia įrodyti, kad turtas iš varžytynių parduotas už gerokai mažesnę kainą.
11. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertas M. Kukcinavičius, turintis nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą, galėjo atlikti tik jo kompetencijai priskirtą nekilnojamojo turto vertinimą, o kilnojamuosius daiktus (pvz., medžius, krūmus ir pan.) turėjo atsisakyti vertinti. Teismas ieškovo pateikta turto vertinimo išvada nesivadovavo dėl prieštaringų jos duomenų, neaiškių lyginamųjų turto pavyzdžių atrinkimo, dėl to, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, dėl pasirinkto vertinamo laikotarpio, dėl to, jog išvada išeina už eksperto specialių žinių ribų ir pateikta dėl ekspertui nepriskirtinų pagal kvalifikaciją klausimų, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (CPK 178, 185, 218 straipsniai, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12, 22 straipsniai). O UAB „Ober Haus“ turto vertintojas ataskaitoje išsamiai pagrindė vertinimo metodų parinkimą, aprašė rinkos vertės nustatymo lyginamuoju metodu procesą ir lyginamųjų objektų atrankos kriterijus, pateikė išsamius turto vertės skaičiavimus.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodyta žemės sklypo rinkos vertė – 59 400 Eur nuo vykdymo procese nustatytos 50 000 Eur vertės skiriasi 9400 Eur, t. y. tik 16 proc. Kadangi turtas parduotas iš antrųjų varžytynių už 35 525 Eur, o pagal CPK 722 straipsnio 1 dalį nustatyta pradinė turto pardavimo kaina (60 procentų nuo įkainotos 50 000 Eur vertės) sudarė 30 000 Eur, teismas konstatavo, kad turto pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina yra net 18 proc. didesnė nei pagal įstatymą nustatyta pradinė pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina. Be to, teismas pažymėjo, kad, netgi vertinant turto kainą nuo ieškovo nurodytos 73 700 Eur sumos (įskaičius ne tik žemės sklypą, bet ir neregistruotą turtą – tvenkinį, želdinius), pagal CPK 722 straipsnio 1 dalį antrosiose varžytynėse nustatytina pradinė pardavimo kaina, kuri turėtų būti mažinama 60 procentų, sudarytų 44 220 Eur. Kadangi žemės sklypas E. Gustaičiui iš antrųjų varžytynių buvo parduotas už 35 525 Eur, todėl kainos skirtumas (19 proc.) nėra didelis.
13. Teismų praktikoje orientacinis kainų skirtumas pripažįstamas iš esmės mažesniu, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, ir gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja iš esmės mažesnės pardavimo kainos aplinkybė kaip pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
15. Kolegija tenkino ieškovo prašymą ir nutarė prie bylos pridėti straipsnį iš interneto portalo www.delfi.lt, kuriame pateikti VĮ Registrų centro duomenys dėl žemės sklypų kainų pokyčių 2017–2018 m. laikotarpiu. Kolegija atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015) ir teismo pareigą ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti teisingą sprendimą, taip pat į tai, kad su minėtais įrodymais susipažino (galėjo susipažinti) kiti dalyvaujantys asmenys ir pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose į apeliacinį skundą), kad prašomi pridėti prie bylos įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
16. Kolegija nustatė, kad antstolis, skirdamas ekspertizę, turėjo prieštaringus duomenis apie ginčo turtą, t. y., Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypas buvo įvertintas 5722 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. turto vertintojo UAB „Lituka“ duomenimis, – 35 333 Eur (122 000 Lt). Antstolis 2017 m. gegužės 5 d. patvarkyme dėl ekspertizės skyrimo pagrįstai nurodė, kad įvertinti nekilnojamojo turto rinkos pokyčius ir nustatyti tikrąją areštuoto turto rinkos vertę jam sudėtinga, todėl jis pagrįstai paskyrė vykdomojoje byloje ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Ekspertizę atliko kvalifikuotas turto vertintojas, turintis ilgametę patirtį, savo išvadoje jis nurodė, kad žemės sklypo rinkos vertė 2017 m. rugsėjo 17 d. buvo 50 000 Eur.
17. Kolegija nesutiko su ieškovo nuomone, kad, prieš skelbdamas antrąsias varžytynes, antstolis turėjo turtą perkainoti, nes įvyko esminiai nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai ir žemės sklypų kainos nuo pirmųjų iki antrųjų varžytynių labai padidėjo.
18. Ieškovo pateiktas naujas įrodymas – straipsnis iš interneto portalo www.delfi.lt, kuriame nurodyti VĮ Registrų centro duomenys dėl žemės sklypų kainų pokyčių aktualiu 2017–2018 m. laikotarpiu, svarbaus žemės sklypų kainų pokyčio neatspindi. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 1 ha kaina galėjo padidėti mažiau nei 200 Eur. Be to, VĮ Registrų centro pateiktoje lentelėje nurodytos kainos yra mažesnės už abiejų ekspertų nurodytą ginčo turto rinkos vertę, straipsnyje pateikiama ne eksperto nuomonė apie žemės ūkio paskirties žemės kainas Kauno rajone, o ginčo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovo įrodinėjama aplinkybė prieštarauja įrodymų sąsajumo taisyklei.
19. Kolegijos nuomone, ekspertas M. Kukcinavičius, priešingai nei UAB „Ober Haus“ turto vertintojas 2017 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės akte, be pagrindo taikė du turto vertinimo metodus – lyginamąjį metodą (atskirai žemės sklypui) ir išlaidų (kaštų) metodą (atskirai žemės sklype esantiems sodiniams ir vandens telkiniui), taip padidindamas turto vertę 14 300 Eur suma, kadangi išlaidų (kaštų) metodas taikomas apskaičiuojant tik specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Nei želdiniai, nei tvenkiniai nėra reti ar specialūs rinkoje parduodami daiktai, jie glaudžiai susiję su pagrindiniu daiktu – žemės sklypu, todėl taikyti šį turto vertinimo metodą nebuvo pagrindo. Kita vertus, sutiktina su atsakovo E. Gustaičio atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad šiuo atveju želdiniai ir tvenkinys ne padidina žemės sklypo vertę, bet, priešingai, trukdo naudotis juo, nes sumažina dirbamos žemės plotą, žemę sunkiau apsėti ir suarti.
20. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad želdinių ir tvenkinio įvertinimui pagal analogiją taikytinas Žemės įstatymo 47 straipsnis, reglamentuojantis žemės paėmimą visuomenės poreikiams, kai žemės sklypo savininkui atlyginama ir želdinių vertė. Žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir jos pardavimas iš varžytynių reguliuojami skirtingų teisės institutų, skiriasi jų tikslai ir įgyvendinimo būdai, todėl taikyti įstatymo analogiją šiems teisiniams santykiams nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.8 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismai pažeidė ieškovo teisę į nuosavybę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje; paneigė ją aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką. Teismai nusprendė remtis tik viena iš dviejų ekspertizių (UAB „Ober Haus“ ekspertizės aktu), nors ši turėjo akivaizdų trūkumą, lemiantį ieškovo teisės į nuosavybę pažeidimą. Minėtame ekspertizės akte buvo nustatyta pradinė žemės sklypo rinkos kaina – 50 000 Eur, nurodant, kad vertinamas žemės sklypas, apaugęs žole. Teismai neatkreipė dėmesio, kad šioje ekspertizėje nustatyta turto vertė neatitinka realios rinkos vertės, nes ją rengiant nebuvo įvertinta, jog žemės sklype yra beveik du šimtai ilgamečių sodinių (70 eglių, 3 graikiniai riešutmedžiai, 6 liepos, 52 juodųjų serbentų krūmai, 16 lazdyno medžių, 8 obelys, 7 slyvos, 8 vyšnios bei daug kitų vaismedžių (vaiskrūmių), didžiausias sodas, iš kurio galima gauti pajamų), be to, yra iškastas vandens telkinys – tvenkinys. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimo stadijoje antstoliui keliamas reikalavimas maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nors šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas teismų praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2016 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-706/2016; ir kt.). Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas (2 straipsnio 5 ir 9 dalis, 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį, 3 dalies 2 punktą), akivaizdu, kad pagal šį įstatymą turi būti vertinamas visas turtas, galintis būti rinkos sandoriu objektu. Vertinant turi būti atsižvelgiama į nuosavybės neliečiamumo principą ir kartu turi būti įvertinama nauda, kurią galima gauti tokiu turtu disponuojant, jį plėtojant ar protingai naudojant. Vadinasi, atliekant ekspertizę turėjo būti įvertintas ne tik žemės sklypas, bet ir ant jo esantys elementai. Sklype augantys augalai ir iškastas tvenkinys buvo įvertinti 2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo eksperto M. Kukcinavičiaus atliktoje ekspertizėje, kuria teismas nesivadovavo. Ekspertizėje buvo nuspręsta, jog vien sodiniai ir medžiai iš viso verti 11 748,80 Eur, o tvenkinys – 2525 Eur. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė, kad želdinių ir tvenkinio vertinti nėra reikalo, tačiau įžvelgė trūkumą dėl to, kad nebuvo nustatytas konkrečių želdinių kiekis, jų vertintinos savybės, be to, tvenkinys nebuvo išmatuotas. Vis dėlto teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad UAB „Ober Haus“ ekspertizės akte nei želdiniai, nei tvenkinys apskritai nebuvo paminėti. Apeliacinės instancijos taip pat nenurodė, kad želdiniai ir tvenkinys šio ginčo atveju neturėjo būti vertinami.
21.2. Nesutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiu, kad šiuo atveju želdiniai ir tvenkinys ne padidina žemės sklypo vertę, bet, priešingai, trukdo naudotis juo, nes sumažina dirbamos žemės plotą, žemę sunkiau apsėti ir suarti. Toks vertinimas nepagrįstas, nes akivaizdu, kad tiek želdinių, tiek tvenkinio vertės supratimas priklausytų nuo žemės sklypo savininko ir jo tikslo. Iš varžytynių pardavus žemės sklypą, ieškovas jokio atlyginimo už parduotus augalus ir tvenkinį negavo, vadinasi, prarado dalį savo turto. Tad teismai, pateisinę tokią situaciją ir nenustatę ieškovo teisių pažeidimo, iš esmės pripažino, kad tam tikrais atvejais asmens nuosavybė gali būti paimama ir perleidžiama be jokio pagrindo ir atlygio. EŽTT, aiškindamas nuosavybės apsaugos teisę, sprendė, kad nuosavybės paėmimas nesumokant sumos, protingai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (žr. EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Zvolsky ir Zvolska prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 46129/99, par. 70; 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, par. 110 ir kt.). Be to, teismų procesiniai sprendimai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016. Minėtoje byloje kasacinis teismas sprendė, kad kai ginčijamame žemės sklypo pardavimo iš varžytynių akte buvo neaptartas nuosavybės teisės į statinį, esantį šiame žemės sklype, perėjimo klausimas, šiuo pardavimo iš varžytynių aktu buvo parduotas ne tik žemės sklypas, bet ir jame esantis statinys, taigi parduodamo turto rinkos vertė turėjo būti nustatyta atsižvelgiant tiek į žemės sklypo, tiek ir į Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto statinio vertes. Nors šiuo atveju buvo neįvertinti daugiau nei du šimtai vertingų augalų ir tvenkinys, o nurodytos kasacinio teismo bylos atveju – neįregistruotas pastatas, tačiau abiem atvejais neįvertinti daiktai turėjo neginčijamą vertę, kurią buvo būtina įvertinti ir tinkamai atlyginti. Kiekvienas sodinys, vaismedis ir želdinys turi ekonominę vertę, nustatytą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. Dl-343 patvirtintais Želdinių atkuriamosios vertės įkainiais ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-94 patvirtinta Želdinių atkuriamosios vertės nustatymo metodika.
21.3. Teismai pažeidė CPK 3 straipsnio 6 dalį ir CK 1.8 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai atsisakė taikyti įstatymo analogiją – Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, pagal kurią žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė bei visi kiti savininko ir (ar) kito naudotojo nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių paėmimo visuomenės poreikiams. Ieškovas prašė taikyti šią analogiją tam, kad būtų pripažinta, jog žemės sklypo vertei įtakos turi ir atskirai gali būti įkainojami sklype esantys sodiniai ir tvenkinys. Teismai privalėjo aiškintis, ar nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį. Šiuo atveju teisės normos, nurodančios, ar nustatant žemės sklypo vertę turi būti vertinami ir ant jo esantys elementai – pagerinimai, nėra. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad teismai, atsisakydami spręsti šį klausimą, nesirėmė nė viena teisės norma, o tik formaliai vertino turto vertinimo ataskaitas. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis reglamentuoja situaciją, itin panašią į šiuo metu sprendžiamą ginčą – t. y. atlygintiną savininko nuosavybės praradimą. Aiškindamas šią Žemės įstatymo normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad savininkui turi būti suteikta tikra, visiška ir greita kompensacija, mokama pinigais, atitinkanti realiai nusavinto turto kainą ir išmokėta be nepagrįsto delsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).
21.4. Teismai nepaisė antstolio rūpestingumo ir atidumo pareigų pažeidimo, turėjusio įtakos varžytynių teisėtumui ir ieškovo teisėms bei teisėtiems interesams. Šiuo atveju nebuvo įvertinti visi ieškovo turėto turto elementai, nepaisant to, kad iš varžytynių viskas buvo parduota bendrai. Vienas sėkmingų varžytynių garantų – tinkamas paskelbimas apie jas. CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie varžytynes antstolis paskelbia specialiame interneto tinklalapyje. CPK 707 straipsnio 1 dalyje nustatomi būtini skelbimo apie varžytines elementai, vienas iš jų – turto buvimo vieta ir trumpas aprašymas (CPK 707 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Antstolis R. Stanislauskas, organizuodamas varžytynes ir jas skelbdamas interneto svetainėje, pateikė klaidingą informaciją, kad parduodamas žemės sklypas, apaugęs žole, tačiau reali žemės sklypo padėtis buvo ir yra visai kitokia – jame buvo didžiulis sodas, per 200 vertingų vaismedžių, kitų medžių, vaiskrūmių ir vandens telkinys. Klaidingų aplinkybių nurodymas varžytynių skelbime buvo itin reikšmingas, nes akivaizdu, jog žemės ūkio paskirties žemės sklypas su jame esančiu dideliu sodu, vaismedžiais, daržais, vandens telkiniu yra patrauklesnis ir vertingesnis objektas nei žemės sklypas, tiesiog apaugęs žole, nes jame jau sukurtas biologinis turtas, iš kurio galima gauti pajamų, jau nekalbant apie pačių sodinių piniginę vertę. Išsamios ir teisingos informacijos pateikimas apie parduodamą turtą iš varžytynių išplaukia tiek iš esminių vykdymo proceso pusiausvyros derinimo principų, antstolio pareigos elgtis sąžiningai, protingai, pareigos turtą parduoti objektyvia ir maksimaliai artima realiai turto vertei kaina, tiek iš bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).
22. Atsakovas antstolis R. Stanislauskas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendimu yra paneigta EŽTT praktika, nes EŽTT praktikoje akcentuojama teisinga konkuruojančių interesų pusiausvyra, t. y. pripažįstama ne tik tai, kad skolininkui turi būti sudaryta galimybė parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos vertę, taip garantuojant skolininko teisių apsaugą (EŽTT 2007 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kanala prieš Slovakiją, peticijos Nr. 57239/00), bet ir tai, kad sprendimu priteista skola gali būti laikoma „nuosavybe“ Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme, ir todėl sprendimo nevykdymas apriboja asmens galimybę netrukdomai naudotis nuosavybe (EŽTT 2002 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Burdov prieš Rusiją, peticijos Nr. 59498/00; 2003 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41510/98).
22.2. Ieškovo argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į nuosavybę, nes nebuvo įvertinti sodiniai ir vandens telkinys, yra nepagrįsti ir prieštarauja materialiosios teisės normoms bei Žemės įstatymo 25 straipsniui. Nurodyti ieškovo argumentai, kad antstolis neobjektyviai įkainojo jo turtą, yra nepagrįsti ir prieštarauja ieškovo pateiktam M. Kukcinavičiaus ekspertinio tyrimo aktui, kuriame nurodoma, kad vandens telkinių (upelių) plotai žemės ūkio paskirties sklypuose nėra naudojami pagal pagrindinę žemės paskirtį – žemės ūkio produkcijos gamybai, netinkami rekreacijai ar kitai ūkinei veiklai, teikiančiai pajamų. Dėl šių aplinkybių šis plotas, kaip nenaudojamas, mažina sklypo vertę ir šiame tyrime jo plotas atimamas iš bendro žemės sklypo ploto. Vertinamame žemės sklype yra 0,06 ha kitos vandens telkinių žemės, kuri nėra naudojama žemės sklypo veiklai.
22.3. Ieškovo argumentas, kad teismai nepaisė, jog UAB „Ober Haus“ ekspertizėje nustatyta turto vertė objektyviai negali atitikti realios rinkos vertės, yra nepagrįstas, kadangi minėtoje ekspertizėje turtas buvo įkainotas didesne negu rinkos verte. Tai patvirtina, kad turtas nebuvo parduotas iš pirmųjų varžytynių, taigi įkainojant turtą buvo nustatyta per aukšta kaina, nes pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad jose buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2003; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005). Be kita ko, ieškovas nurodė, kad ieškinio padavimo metu turėjo pirkėją, kuris būtų turtą pirkęs už 45 000 Eur, t. y. už mažesnę rinkos vertę, nei įkainota UAB „Ober Haus“ ekspertizės aktu. Ieškovas M. Kukcinavičiaus ekspertinį tyrimą vertina izoliuotai, t. y. tik tai, kas jam naudinga, nors šiame ekspertiniame tyrime, aprašant vertinamą žemės sklypą, nurodyta, kad sklypas dirvonuoja – jame pieva, ir tik sklypo vakariniame krašte yra vandens telkinys, sodiniai bei daržas, o tai patvirtina faktą, jog sklypas buvo apaugęs žole.
22.4. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismų procesiniai sprendimai prieštarauja Konstitucijai, nacionaliniams ir tarptautiniams teisės aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, inter alia (be kita ko), dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Iš antrųjų varžytynių turtas buvo parduotas už kainą, kuri atitiko CPK 722 straipsnio 1 dalį. Antstolis areštuotą ir parduotą iš varžytynių turtą pagal CPK 681 straipsnį įvertino 50 000 Eur. Tai patvirtina, kad ieškovo teisė į nuosavybę pažeista nebuvo, kadangi jam priklausantis turtas – žemės sklypas su tvenkiniu, medžiais – buvo įkainotas didesne suma nei ta pinigų suma, už kurią ieškovas šį turtą galėjo parduoti sudarydamas tiesioginį komercinį sandorį.
22.5. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismų procesiniai sprendimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016. Ieškovas be pagrindo remiasi nurodyta kasacinio teismo nutartimi, nes nurodytos ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos – tai kasaciniame skunde pripažįsta ir pats ieškovas.
22.6. Sistemiškai aiškinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos želdinių įstatymo 2 straipsnio 23 dalį, CK 4.2 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad želdinys, vaismedis, medis yra biologinis turtas, kuris negali būti priskirtas prie nekilnojamojo turto, nes gali būti persodintas. Teisės aktai nenustato, kad atliekant žemės ūkio paskirties žemės vertinimą atskirai vertinamas ir biologinis turtas.
22.7. Ieškovas nepagrįstai kasacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. Dl-343 patvirtintais Želdinių atkuriamosios vertės įkainiais bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31d. įsakymu Nr. D1-94 patvirtinta Želdinių atkuriamosios vertės nustatymo metodika, nes šie teisės aktai skirti žalai, padarytai neteisėta veika, atlyginti. Be to, M. Kukcinavičius, atlikdamas turto vertinimą pagal ieškovo užsakymą, šiais teisės aktais rėmėsi vertindamas tik dalį medžių, o vaismedžius ir vaiskrūmius vertino remdamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3D-768 patvirtintu sąrašu „Dėl biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų 2018 m.“.
22.8. CK 1.8 straipsnio 3 dalis nustato, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų. Ieškovo nurodytas Žemės įstatymo 47 straipsnis yra specialioji norma. Ši teisės norma, paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiui, nustato atlyginimą už žemę pinigais pagal rinkos vertę ne tik turto savininkui, bet ir (ar) kitam naudotojui. Be to, ši norma įtvirtina papildomas garantijas ne tik žemės sklypo savininkui, bet ir jo naudotojui. Todėl pagrįsta teismų išvada, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir jo pardavimas iš varžytynių reguliuojami skirtingų teisės institutų, skiriasi jų tikslai ir įgyvendinimo būdai, todėl taikyti įstatymo analogiją šiems teisiniams santykiams nėra pagrindo. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo teisinį santykį, nes CPK 681 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Turto rinkos vertės nustatymą reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas ir turto vertinimo metodika, be to, taikomi tarptautiniai vertinimo standartai.
22.9. Ieškovas daro nepagrįstą išvadą, kad teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis ir CPK 681 straipsnis, yra giminingi. Paimant žemės sklypą visuomenės poreikiams atlyginimas už paimtą žemės sklypą susideda iš dviejų dalių – iš sklypo rinkos vertės ir visiško nuostolių atlyginimo, o vykdymo procese turtas įkainojamas rinkos verte (CPK 681 straipsnis). Ieškovo teisės nebuvo pažeistos, nes žemės sklypas buvo įkainotas pagal CPK 681 straipsnį, t. y. žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuota pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą; žemės sklypo vertė apskaičiuota pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą.
22.10. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad skelbime dėl varžytynių aprašant turtą buvo nurodyta, jog sklypas apaugęs žole. Antstolis R. Stanislauskas CPK 707 straipsnio, kuris įtvirtina skelbimo apie varžytynes turinį, nuostatų nepažeidė.
22.11. Ieškovo teiginiai apie didžiulį sodą ir daugiau nei 200 vertingų vaismedžių nepagrįsti jokiais įrodymais, nes byloje nėra pateikta nurodomo tariamo sodo apžiūros akto. Ieškovo nurodyti medžiai nedidina žemės sklypo vertės, o tik apsunkina sklypo naudojimą pagal paskirtį.
23. Atsakovas E. Gustaitis atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Atskiras žemės ūkio paskirties žemės sklype esančių augalų ir tvenkinio vertinimas prieštarauja protingumo principui, nes žemės ūkio paskirties žemės sklype esantys augalai ir tvenkinys ne kelia, o kaip tik – mažina tokio žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertę. Žemės ūkio paskirties žemės sklypas visų pirma yra skirtas žemės ūkio veiklai vykdyti, t. y. jam pagal paskirtį naudoti. Bet koks medelis ar krūmas, esantis tokiame žemės sklype, trukdo žemės sklypą arti, apsėti bei nuimti derlių, kadangi žemės ūkio mašinos augalais apaugusiame sklype negali manevruoti, o jeigu augalų tokiame sklype daug – apskritai važinėti.
23.2. M. Kukcinavičius, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, be pagrindo taikė du turto vertinimo metodus – lyginamąjį metodą (atskirai žemės sklypui) ir išlaidų (kaštų) metodą (atskirai žemės sklype esantiems sodiniams ir vandens telkiniui įvertinti), taip padidindamas turto vertę 14 300 Eur suma. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“ 66 punkte yra nurodyta, kad išlaidų (kaštų) metodas taikomas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Taigi akivaizdu, kad nei augalai, nei tvenkiniai nėra reti ar specialūs rinkoje parduodami daiktai, jie glaudžiai susiję su pagrindiniu daiktu – žemės sklypu.
23.3. Atskiro žemės ūkio paskirties žemės sklype esančių augalų ir tvenkinių įkainojimo neteisėtumą patvirtina tai, jog toks įkainojimas pažeidžia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, kuri nurodo, kad turto vertės nustatymo pagrindas yra nauda, kurią galima gauti turtą arba verslą protingai naudojant, plėtojant arba juo disponuojant.
23.4. Ieškovas painioja produkciją – medieną – su gyvais, dar nenukirstais ir neapdorotais medžiais ir krūmais. Dar nenukirsti ir neapdoroti medžiai ir krūmai, priešingai nei mediena, negali būti atskiru civilinės apyvartos ir civiliniu santykiu objektu, kadangi medžiais ir krūmais, kaip ir tvenkiniais, atskirai be žemės sklypo, kuriame jie auga ar yra iškasti, negali būti disponuojama.
23.5. Ieškovas, bandydamas pagrįsti tai, kad M. Kukcinavičiaus atliktas vertinimas yra teisingas, remiasi Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, tačiau tai, jog ši teisės norma leidžia žemės ūkio paskirties žemės sklype sodinti medžius bei kasti tvenkinius, jokiu būdu nepatvirtina, kad atliekant žemės sklypo vertinimą tokius medžius ir tvenkinius reikia vertinti atsietai, taip nepagrįstai padidinant žemės sklypo vertę. Be to, tai, kad būtent ieškovui žemės ūkio paskirties žemės sklypo apsodinimas medžiais ir tvenkinio iškasimas yra žemės sklypo pagerinimas, nereiškia, kad šių darbų atlikimą kitas žemės sklypo savininkas taip pat vertins kaip pagerinimą.
23.6. UAB „Ober Haus“ atliktas žemės sklypo vertinimas nėra nuginčytas ir nebuvo ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, todėl antstolis pagrįstai juo vadovavosi, taip pat šiuo vertinimu galėjo pagrįstai remtis ir bylą nagrinėję teismai. Be to, kasacinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-441-690/2018 yra išaiškinęs, kad turto vertinimas atsietai nuo vykdymo proceso negali būti ginčo objektu.
23.7. Ieškovas žemės sklypą su augalais ir tvenkiniu prarado ne be pagrindo, o pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą, šis nėra nuginčytas. Maža to, už žemės sklypą ir jame esančius objektus ieškovas gavo 35 500 Eur. Šio ginčo dalykas nėra nuosavybės teisės pažeidimo klausimas, kadangi tariamas nuosavybės teisės pažeidimas yra pasekmė to, kad žemės sklypas buvo išvaržytas atskirai neįkainojus jame esančių augalų ir vandens telkinio. Kitaip tariant, nuosavybės teisės pažeidimas galėtų būti konstatuotas tik tada, jeigu ieškovas įrodytų, kad antstolis turtą pardavė neteisėtai.
23.8. Ieškovas nenurodo ir tinkamai nepagrindžia, kodėl tariamai pažeistai nuosavybės teisei ginti turėtų būti naudojamas būtent CPK 602 straipsnis, t. y. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog šis teisių gynimo būdas yra išimtinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
23.9. Ieškovas, bandydamas įrodyti nuosavybės teisės pažeidimą, visiškai nepagrįstai tapatina nuosavybės teisės paėmimą visuomenės poreikiams su turto pardavimu iš varžytynių. Vykdymo procesas ir turto pardavimas iš varžytynių yra organizuojamas tam, kad būtų apginta pažeista kreditoriaus nuosavybės teisė, o paėmimo iš asmens visuomenės poreikiams institutas yra skirtas užtikrinti, kad asmuo, į kurį visuomenė, priešingai nei kreditorius į skolininką, neturi reikalavimo teisės, paimant jo nuosavybę nenukentėtų. Parduodant turtą varžytynėse, skolininko nuosavybės teisė yra neišvengiamai suvaržoma, tačiau toks nuosavybės teisės suvaržymas nėra ir negali būti laikomas jos pažeidimu.
23.10. Šios situacijos ir ieškovo nurodytos kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-293/2008 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Šioje situacijoje žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, o minėtoje byloje tai yra sodo sklypas, kuriame buvo pastatytas sodo namelis. Sodo sklype esantis sodo namelis neabejotinai kelia sodo sklypo vertę, o žemės ūkio paskirties žemės sklype esantys medžiai bei tvenkinys, jei nemažina (laikant, kad naujas savininkas žemdirbyste nesivers), tai tikrai nedidina vertės.
23.11. Ieškovas nepagrįstai tapatina rinkos vertę, kurią turi nustatyti antstolis, ir atkuriamąją vertę. Šios dvi vertės skiriasi savo prasme, todėl ir yra nustatomos skirtingais atvejais. Pažymėtina, kad rinkos vertė yra ta suma, kuria daiktas gali būti parduotas. Tuo tarpu atkuriamoji vertė yra nesusijusi su galimybe daiktą parduoti, kadangi ji priklauso nuo to, kokių sąnaudų reikia tam tikram daiktui atkurti. Antstolio pareiga vykdymo procese yra nustatyti ne atkuriamąją, o rinkos vertę.
23.12. Teismai netaikė įstatymo analogijos pagrįstai, nes vykdymo ir turto paėmimo visuomenės poreikiams institutai yra pernelyg skirtingi ir nesuderinami. Viena iš teisės analogijos taikymo sąlygų yra tai, kad taikomas įstatymas reglamentuotų panašų santykį, kurio specialiai joks kitas teisės aktas nereglamentuoja. Šiuo atveju įstatymo spragos nėra. Jeigu žemės sklype esantis tvenkinys ir augalai turėtų rinkos vertę, jie atskirai nuo žemės sklypo ir būtų įkainoti. Atsižvelgiant į tai, kad rinkos vertės tokie objektai neturi, tvenkinys ir gyvi augalai atskirai neįkainojami.
23.13. Ieškovas kasaciniame skunde nurodė naujas faktines aplinkybes, t. y. kad antstolis skelbime apie varžytynes pavartojo klaidinančią formuluotę „apaugęs žole“. Šios aplinkybės tiek pirmosios, tiek antrosios instancijos teismas negalėjo vertinti, kadangi ji yra pateikiama tik dabar. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas tikrina, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taikė ir aiškino teisės normas, ši nauja ieškovo nurodyta faktinė aplinkybė apskritai neturėtų būti vertinama. Ieškovas nepateikė jokių argumentų ar skaičiavimų, kokią konkrečią įtaką šių dviejų žodžių pavartojimas skelbime turėjo kainai, už kurią buvo parduotas žemės sklypas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės apsaugos užtikrinimo
24. Teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje – savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
25. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Taigi, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės apsaugos imperatyvas yra darnios konstitucinių teisinių vertybių sistemos dalis, todėl nuosavybės teisė negali būti saugoma, kai pažeidžiamos kitos konstitucinės vertybės, kaip antai Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų.
26. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje („Nuosavybės apsauga“) įtvirtinta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.
27. Atsižvelgdama į ieškovo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nuosavybės apsaugos srityje pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra išaiškinęs, kad Protokolo Nr. 1 1 straipsnis apima tris skirtingas taisykles. Pirmąja taisykle, kuri pateikta pirmosios pastraipos pirmame sakinyje ir yra bendrojo pobūdžio taisyklė, išdėstomas netrukdomo naudojimosi nuosavybe principas. Antrąja taisykle, pateikta to paties punkto antrajame sakinyje, reglamentuojamas turto atėmimas, nurodant tam tikras sąlygas. Trečiąja taisykle, pateikta antrojoje pastraipoje, pripažįstama susitariančiųjų valstybių teisė, be kita ko, kontroliuoti nuosavybės naudojimą, atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Trys taisyklės nėra atskiriamos tiek, kad būtų laikomos nesusijusiomis: antroji ir trečioji taisyklės yra susijusios su konkrečiais teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimais. Todėl jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmojoje taisyklėje nurodytą bendrąjį principą. Jos turi nepažeisti teisėtumo principo ir siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14, par. 72).
28. Taigi, kaip minėta, nors visos trys taisyklės yra tarpusavyje susijusios, antroji ir trečioji įtvirtina konkrečius (taigi savo esme skirtingus) teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimus. Turto pardavimas teismo sprendimo vykdymo procese, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju, EŽTT praktikoje patenka į trečiosios taisyklės taikymo sritį. Todėl kasaciniame skunde ieškovas nepagrįstai remiasi EŽTT praktika, susijusia su „turto atėmimu“, kaip apibrėžta Protokolo Nr. 1 1 straipsnio antrame sakinyje (antroji taisyklė).
29. Bylose, susijusiose su priverstiniu teismo sprendimų vykdymu, nuosavybės apsaugos (Protokolo Nr. 1 1 straipsnis) kontekste EŽTT yra ne kartą konstatavęs, kad kišimasis į nevaržomą naudojimąsi asmens turtu šiame proceso etape yra skirtas vykdyti teismų sprendimus, įpareigojančius pareiškėją sumokėti sumas, kurias jis skolingas savo kreditoriui. Tokiu būdu siekiama užtikrinti teisinį tikrumą vykdant teismo sprendimus, o tai neabejotinai yra visuomenės interesas (EŽTT 2007 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kanala prieš Slovakiją, peticijos Nr. 57239/00, par. 55).
30. Sprendžiant dėl ieškovo nuosavybės teisių pažeidimo paminėtina EŽTT išnagrinėta byla Vrzić prieš Kroatiją, kurioje nustatyta, kad, pareiškėjui netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, buvo pradėta pagal šią sutartį įkeisto namo, kuris nuosavybės teise priklausė pareiškėjui, pardavimo varžytynėse procedūra. Namas buvo parduotas tik antrosiose varžytynėse už kainą, kuri buvo tris kartus mažesnė negu nustatyta namo rinkos vertė.
31. EŽTT visų pirma priminė, kad pirmasis ir svarbiausias Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimas yra tai, kad bet koks valdžios institucijos kišimasis į nevaržomą naudojimąsi asmens turtu turi būti teisėtas. Atitinkamai bet koks kišimasis į nuosavybės teisės įgyvendinimą gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei tai tarnauja teisėtiems interesams. EŽTT sprendė, kad toks pareiškėjo nuosavybės teisės ribojimas buvo nustatytas įstatyme bei turėjo teisėtą tikslą – užtikrinti pareiškėjo kreditorių bei naujojo įgijėjo teises.
32. Vertindamas, ar buvo nustatyta teisinga pusiausvyra tarp visuomenės intereso ir asmens nuosavybės teisių apsaugos, EŽTT taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog, siekdamas išvengti namo pardavimo viešame aukcione ir su tuo susijusios rizikos, tokios kaip galimybė, kad turtas gali būti parduotas už trečdalį jo vertės, pareiškėjas, supratęs, kad negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, galėjo pasinaudoti teise parduoti namą ne viešose varžytynėse, o savo pasirinktam pirkėjui ir tokiu atveju namas galėjo būti parduotas už rinkos kainą.
33. Tiek, kiek tai susiję su pareiškėjų skundu, kad jų namas buvo parduotas tik už trečdalį jo vertės, EŽTT nurodė, kad taisyklės, nustatančios, jog nekilnojamasis turtas gali būti parduodamas viešame aukcione vykdant teismo sprendimą už trečdalį jo vertės, patenka į valstybės kompetencijos sritį ir nėra akivaizdžiai savavališkos ar nepagrįstos. Turtas galėjo būti parduotas už trečdalį jo vertės, jei pradiniame aukcione nepavyko gauti pusės jo kainos. EŽTT sprendė, kad pareiškėjų gauta kaina vertintina kaip pagrįstai susijusi su parduoto turto verte, ir Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimo šioje byloje nenustatė (EŽTT 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Vrzić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 43777/13, par. 97–99, 104–106, 115).
34. Įvertinusi nutarties 27, 29 ir 30–33 punktuose nurodytą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ieškovo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo EŽTT plėtojamos praktikos nuosavybės apsaugos srityje ir pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį.
35. Pagrindą tokiai teisėjų kolegijos išvadai teikia bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad nei antstolio veiksmų, reikalingų parduodamo turto vertei nustatyti, nei turto vertinimo išvadų ieškovas neginčijo, t. y. neginčijo antstolio patvarkymo dėl ekspertizės skyrimo bei eksperto parinkimo, atliktos 2017 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės akto išvadų, neprašė skirti naujos ekspertizės ir pan. Vadinasi, antstolis turėjo pagrindą remtis savo patvarkymu paskirtos ekspertizės nustatyta žemės sklypo verte – 50 000 Eur ir pradėti turto pardavimo varžytynėse procedūras.
36. Pirmosiose varžytynėse žemės sklypo nepardavus už 40 000 Eur buvo skelbiamos antrosios varžytynės, jose buvo nustatyta 30 000 Eur žemės sklypo pardavimo kaina. Kainų intervalų nustatymas skelbiant varžytynes atitiko CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Savo teise surasti arba kitiems asmenims pavesti surasti areštuoto turto – žemės sklypo – pirkėją ieškovas nepasinaudojo ir taip prisiėmė riziką, kad turtas gali būti parduodamas antrosiose varžytynėse atitinkamai sumažinus jo kainą (CPK 704 straipsnio 1 dalis).
37. Apibendrinant pažymėtina, kad skolininko turto pardavimas varžytynėse yra iš įstatymo kylanti pareiga, kurios vykdymas užtikrina kreditorių teisių apsaugą ir teisinį tikrumą vykdant teismo sprendimus. Ieškovui priklausančio žemės sklypo pardavimas už kainą, atitinkančią jo rinkos vertę ir laikantis įstatyme nustatytos pardavimo iš varžytynių tvarkos, atitiko teisėtumo kriterijų, proporcingumo principas nagrinėjamoje byloje pažeistas nebuvo.
38. Ieškovo argumentai, kad žemės ūkio paskirties sklypo apsodinimas medžiais ir tvenkinio iškasimas vertintini kaip sklypo pagerinimas, būtų aktualūs sudarant komercinį sandorį dėl šio žemės sklypo tarp turtą parduodančio ir norinčio jį įsigyti asmens, kadangi šių darbų atlikimo kaip pagerinimo ar pabloginimo vertinimas yra priklausomas nuo sklypo savininko jo minėto turto įsigijimu siekiamų tikslų. Todėl ieškovo argumentai nagrinėjamos bylos atveju dėl buvusio poreikio atskirai įvertinti žemės sklype buvusių želdinių ir tvenkinio vertę bei į ją atsižvelgus nustatyti didesnę žemės sklypo vertę, nei nustatė antstolio patvarkymu paskirtas ekspertas (50 000 Eur), yra nepagrįsti ir neaktualūs, nes turto pardavimo iš varžytynių atveju reali turto vertė nustatoma rungimosi procese, o turtas parduodamas tam varžytynių dalyviui, kuris pasiūlė didžiausią kainą. Būtent tokia kaina laikoma realia turto pardavimo varžytynėse kaina, kuri mažėjimo linkme gali skirtis nuo pradinės, ekspertų nustatytos turto rinkos kainos, o turtą parduodant antrosiose varžytynėse, paprastai taip ir būna.
39. Nepripažįstami pagrįstais ieškovo argumentai, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016.
40. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.).
41. Ieškovo nurodomoje byloje (nutarties 39 punktas) turto pardavimo varžytynėse aktas buvo pripažintas negaliojančiu, nes nustatytas turto pardavimo už beveik tris kartus mažesnę kainą faktas – žemės sklypas varžytynėse parduotas už 8688 Eur, tačiau nebuvo įvertintas žemės sklype esantis sodo pastatas, kurio vertė 21 432 Eur. Toks kainos atotrūkis teismų buvo pripažintas neproporcingu, iš esmės pažeidžiančiu skolininko interesus. Nagrinėjamoje pagal ieškovo ieškinį byloje nenustatyta esmingai mažesnė žemės sklypo pardavimo kainos aplinkybė – žemės sklypas antrosiose varžytynėse parduotas už 19 proc. mažesnę kainą (turint omenyje ieškovo nurodomą sklypo rinkos kainą), o tai nelaikytina esmingai mažesne kaina, antrosiose varžytynėse jis parduotas 18 proc. didesne nei įstatyme nustatyta pradinė pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina, nustatyta antstoliui paskyrus turto vertės ekspertizę.
Dėl įstatymo analogijos taikymo
42. Nepripažįstami pagrįstais ieškovo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje pagal įstatymo analogiją turėjo būti taikoma Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis.
43. Visų pirma kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Kasacinio teismo praktikoje pirmoji sąlyga aiškinama kaip pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016, 44 punktas).
44. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme. Jame nurodyta, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams – tai įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais žemės išpirkimas (teisingai atlyginant) iš žemės savininkų įgaliotai institucijai priėmus sprendimą, kad ši žemė yra būtina visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 2 straipsnio 12 punktas). Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje išvardyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina, jo vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.
45. Nagrinėjamos bylos atveju nesprendžiamas ginčas, kilęs iš nuosavybės (žemės sklypo) paėmimo iš ieškovo visuomenės poreikiams tenkinti teisinių santykių. Nuosavybės teisės paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti tikslas yra užtikrinti, kad savininko, kurio turtu tenkinami visuomenės poreikiai, interesai nebūtų pažeisti, jis nenukentėtų ir šis teisinis institutas negali būti tapatinamas su turto pardavimo iš varžytynių teisiniu institutu, kada turto pardavimas iš varžytynių vykdomas siekiant įvykdyti asmens skolinius įsipareigojimus ir atitinkamai apsaugoti kreditoriaus interesus. Skolininko interesai, laikantis jo ir išieškotojo interesų pusiausvyros, yra ginami remiantis CPK normomis, nustatančiomis antstolio veiksmų kontrolę vykdymo procese, inter alia, sprendžiant ir dėl varžytynių teisėtumo. Pirmiau išdėstytais argumentais nustatyta, kad ieškovo interesai nebuvo pažeisti, argumentai dėl įstatymo analogijos taikymo yra nepagrįsti nesant jos taikymo pagrindo.
46. Remdamasi nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad pagrindas panaikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus nenustatytas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 362 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
48. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.
49. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme atsakovas antstolis R. Stanislauskas turėjo 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovo. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 8.14 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl antstoliui iš ieškovo priteistinas 1200 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
50. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme atsakovas E. Gustaitis turėjo 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovo. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų 8.14 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl atsakovui iš ieškovo priteistinas 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
51. Kasacinis teismas turėjo 21,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, šių pašto išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui antstoliui Raimundui Stanislauskui iš ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti atsakovui Edvinui Gustaičiui (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 21,81 Eur (dvidešimt vieną Eur 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski