Administracinė byla Nr. A-1619-552/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25524-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Kauno m. savivaldybė, atsakovas) 289,62 Eur  turtinės žalos atlyginimą bei 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Savo reikalavimą grindė tuo, kad, kad 2014 m. balandžio 29 d. Administracinė komisija prie Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Administracinė komisija) administracinėje byloje Nr. AD–53 (toliau – ir byla Nr. AD–53) nutarė pripažinti A. K. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą (toliau – ir ATP), numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnyje, ir nubaudė 150 Lt bauda. 2014 m. liepos 24 d. Kauno apylinkės teismas ATP byloje Nr. II–182–358/2014 priėmė nutarimą (toliau – ir 2014 m. liepos 24 d. nutarimas) Administracinės komisijos nutarimą byloje Nr. AD–53 panaikinti ir ATP bylą nutraukti. Teismas, priimdamas 2014 m. liepos 24 d. nutarimą, nustatė, kad Administracinė komisija nerinko įrodymų, taip pat neleido pareiškėjui jų pateikti nagrinėjant bylą. Institucija, kuri nagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą ir paskyrė pareiškėjui nuobaudą, turėjo surinkti įrodymus ir tik įsitikinusi, kad įrodymų pakanka, privalėjo skirti administracinę nuobaudą, tačiau šiuo atveju institucija veikė ne pagal įstatymus, neatidžiai bei nerūpestingai, kaip to reikalavo susidariusi situacija, o administracinės bylos tyrimą vykdė atmestinai, nesivadovaudama faktais, nepagrįstai neleisdama pateikti pareiškėjui įrodymų, juos vertino tendencingai. Apylinkės teismas nusprendė, kad pareiškėjo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nagrinėjamu atveju neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, kad nebuvo laikytasi ATPK 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų: pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai, t. y. objektyviai nenustačius visų ATP sudėties elementų (konkrečiai, jo neteisėtų veiksmų), buvo priimtas nutarimas, kuriuo pareiškėjas buvo nubaustas administracine nuobauda. Administracinė komisija, nagrinėjusi ATP bylą, elgėsi nesilaikydama ATPK reikalavimų, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, neleido pareiškėjui pateikti įrodymų, kurie būtų leidę objektyviai nuspręsti, ar buvo padarytas administracinės teisės pažeidimas.

Pareiškėjas bei jo atstovė teismo posėdyje taip pat nurodė, kad Administracinei komisijai atlikus neteisėtus veiksmus, pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes jis buvo priverstas naudotis teisininkų paslaugomis, kad apgintų savo pažeistas teises ir išleisti 900 Lt (260,66 Eur), dar 100 Lt (28,96 Eur) kainavo antstolio paslaugos. Dėl neteisėtai paskirtos administracinės nuobaudos pareiškėjas jautėsi pažemintas, pablogėjo jo reputacija, apie jam skirtą administracinę nuobaudą dėl savavaldžiavimo tapo žinoma jo bendradarbiams, draugams, galimai ir klientams, kas neginčytinai pablogino jo reputaciją kitų asmenų akyse. Taip pat dėl neteisėtų veiksmų patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, šie išgyvenimai palietė jo šeimą.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad 2014 m. kovo 31 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 22P–9766348-14 pagrindu pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATP, numatyto ATPK 188 straipsnyje padarymą. Minėtame protokole nurodytos pažeidimo esmė ir aplinkybės, t. y. tai, kad 2014 m. kovo 4 d. apie 9 val. pareiškėjas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, numatytos CK 1.137 straipsnio 2. 3 dalyje ir 1.138 straipsnyje, naudojosi B. Ž. ir P. Ž. priklausančiu pagalbinio ūkio pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune. ATP byloje buvo surinkti tai patvirtinantys įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas, A. K. paaiškinimai, B. Ž. pareiškimas ir paaiškinimai, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ir inventorinių bylų planai, 2014 m. kovo 7 d. tarnybinis pranešimas ir kitų dokumentų kopijos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Administracinės komisijos priimtu sprendimu, jį apskundė Kauno apylinkės teismui ir pateikė papildomus įrodymus, kurių Administracinė komisija, priimdama sprendimą, neturėjo, t. y. 2014 m. balandžio 30 d. pasirašytą susitarimą (toliau – ir 2014 m. balandžio 30 d. susitarimas), kuriame B. Ž. ir P. Ž. nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. pretenzijų dėl naudojimosi sandėliukais (adresu (duomenys neskelbtini), Kaune), neturi bei 2014 m. gegužės 5 d. antstolio sudarytą faktinių aplinkybių protokolą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas papildomus įrodymus pateikė jau po bylos išnagrinėjimo ir nutarimo Administracinėje komisijoje priėmimo – Administracinės komisijos veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė ir Administracinė komisija nebuvo administracinės teisės pažeidimo bylos šalys, todėl negalėjo priimto nutarimo apskųsti apeliacine tvarka apygardos teismui, dėl ko Kauno apylinkės teismo nutarime konstatuoti faktai neturi būti laikomi prejudiciniais šioje byloje. Administracinės komisijos nutarimas priimtas vykdant komisijai patikėtas funkcijas ir nėra jokio pagrindo nuspręsti, jog komisija šioje konkrečioje situacijoje veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas ar pareiškėjo prašymo netenkinimas negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip komisijos neteisėtų veiksmų konstatavimas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą tenkino, priteisė A. K. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 289,62 Eur turtinei bei 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kildinamas iš Administracinės komisijos veiksmų priimant neteisėtą 2014 m. balandžio 29 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AD–53 (toliau – ir Nutarimas).

Teismas pažymėjo, kad šiuo nutarimu Administracinė komisija pripažino A. K. kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje ir skyrė jam 150 Lt baudą. Administracinė komisija, priimdama Nutarimą, nustatė, kad 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos (CK 1.137 str. 2 ir 3 d., 1.138 str.), vykdydamas savo tariamą teisę ginčijamą B. Ž. ir P. Ž., naudojasi pastariesiems nuosavybės teise priklausančiais sandėliukais, esančiais pagalbiniame ūkio pastate (adresu (duomenys neskelbtini), Kaune). Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, jį apskundė Kauno apylinkės teismui, kuris 2014 m. liepos 24 d. nutarimu pareiškėjo skundą patenkino, Administracinės komisijos priimtą Nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Teismas vadovavosi CK 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu ir konstatavo, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą bei nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1241/2009).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (LVAT plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–689/2003). Tačiau tai neleidžia teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama, bet ji atlyginama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, nustatoma remiantis CK 6.271 straipsniu (LVAT 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–159/2011 ir kt..). Vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas, tokiems veiksmams nustatyti, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyse nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartys draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.) Tai patvirtina ir teismų praktika (LVAT 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–499/2007).

Teismas konstatavo, kad Administracinė komisija, 2014 m. balandžio 29 d. nagrinėjusi pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, nesilaikė ATPK 248 ir 256 straipsnių reikalavimų, t. y. neužtikrino, kad laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai būtų išaiškintos kiekvienos bylos aplinkybės, neišsprendė bylos tiksliai pagal įstatymus, nerinko įrodymų ir nepagrįstai neleido jų pateikti pareiškėjui. Šias aplinkybes patvirtino tai, kad ATP bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjas, nesutikdamas su jam inkriminuojamu pažeidimo padarymu, prašė apklausti liudytojais asmenis, kurie turėjo patvirtinti, jog ginčo sandėliukais jis naudojasi seniai. Administracinė komisija, netenkindama šio prašymo, nurodė, kad sandėliukų nuosavybės klausimas nesprendžiamas.

Teismas pažymėjo, kad Administracinė komisija visiškai be pagrindo ir nepagrįstai nusprendė, kad nereikia spręsti sandėliukų nuosavybės klausimo. Remdamasis ATPK 188 straipsniu, sprendė, kad Administracinė komisija, nagrinėdama pareiškėjo ATP bylą dėl savavaldžiavimo, pirma turėjo nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso ginčo sandėliukai ir ar teisėtai jais naudojasi pareiškėjas ir tik tada spręsti ar šiais jo veiksmais buvo daroma žala kitiems asmenims. Administracinė komisija nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytojais asmenis, pati nerinko įrodymų, dėl ko nesugebėjo atskleisti administracinio teisės pažeidimo esmės ir priėmė neteisėtą Nutarimą. Pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas, nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu, konstatavo, jog Administracinė komisija neįsigilino į pažeidimo esmę, dėl ko nepagrįstai pripažino pareiškėją padarius pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog Administracinė komisija, neužtikrindama, kad laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai būtų išaiškintos bylos aplinkybės, neišspręsdama bylos tiksliai pagal įstatymus, nerinkdama įrodymų ir nepagrįstai neleisdama jų pateikti pareiškėjui, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Dėl išvardintų priežasčių Administracinės komisijos neteisėtus veiksmus teismas pripažino nustatytais. Pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusio ATP bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą (LVAT 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882–207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–491/2010). Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą pagrindė tuo, kad dėl neteisėto nutarimo skirti administracinę nuobaudą jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, buvo pažemintas jo orumas, pablogėjo reputacija, šie išgyvenimai palietė jo šeimą.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.) (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17– 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–337/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–376/2007).

Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjui administracinė nuobauda buvo paskirta už nusižengimą, kurio jis nepadarė. Pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nes dėl neteisėtų savivaldybės institucijos veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Tarp savivaldybės institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos nustatytas priežastinis ryšys. Nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į tai, kad savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai buvo šiurkštūs, nes pareiškėjui administracinė nuobauda buvo paskirta už nusižengimą, kurio jis nepadarė, ir tai neabejotinai pablogino jo reputaciją. Teismas neturtinę žalą įvertino 500 Eur suma, kurią ir priteisė iš atsakovo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas apginti save nuo neteisėtų atsakovo veiksmų, kreipėsi gynybos į advokatą bei antstolį ir viso turėjo 1000 Lt išlaidų, kurios buvo pagrįstos leistinais įrodymais (CK 6.249 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, turėjo 289,62 Eur (1000 Lt) išlaidų, teismas vertino, kad pareiškėjas patyrė tokio dydžio turtinę žalą, kurią taip pat priteisė iš atsakovo.

Teismo nuomone, atsakovo motyvai, kad savivaldybė, nėra atsakinga už Administracinės komisijos priimtus nutarimus, nes ji negali būti laikoma valdžios institucija, visiškai nepagrįsti ir atmestini. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu, 15 straipsniu ir nurodė, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Kitus atsakovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, o atsakovo teiginius, kad Administracinė komisija neturi teisės skųsti teismo priimtų nutarimų, nes to nenumato įstatymai, paneigia teismų praktika (2014 m. liepos 16 d. Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP–782-327/2014; 2014 m. kovo 3 d. Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP–212–319/2014).

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno apylinkės teismas Administracinės komisijos nutarimą panaikino ne todėl, kad komisija neapklausė pareiškėjo kviestų liudytojų, o iš esmės todėl, kad pareiškėjas pateikė papildomus įrodymus ir susitaikė su nukentėjusiais asmenimis jau po bylos išnagrinėjimo komisijoje. Ypatingai akcentuojama tai, kad tyrimas buvo pradėtas ir protokolas surašytas gavus nukentėjusiųjų asmenų, t. y. B. Ž. ir jo atstovaujamos motinos skundą. Tokiu būdu neliko bylos esmės. Administracinė komisija nagrinėjo ATP bylą 2014 m. kovo 31 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 22P–9766348–14 ribose. Administracinės teisės pažeidimo byloje buvo surinkti pažeidimą patvirtinantys įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas, A. K. paaiškinimai, B. Ž. pareiškimas ir paaiškinimai, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ir inventorinių bylų planai, 2014 m. kovo 7 d. tarnybinis pranešimas ir kitų dokumentų kopijos. Byloje esantys paties pareiškėjo teikti parodymai pagrindžia, kad iš esmės jis neneigė teisės pažeidimo aplinkybių ir pripažino, kad naudojosi ginčo sandėliukais be savininko sutikimo. Todėl nepagrįstas teismo motyvas dėl įrodymų rinkimo netenkinant pareiškėjo prašymo „<...> apklausti liudytojais asmenis, kurie turėto patvirtinti, jos ginčo sandėliukais jis naudojosi seniai“. Tai tik patvirtintų tęstinį pažeidimą ilgesniame laikotarpyje, o ne teisėtą pareiškėjo veiklą juos naudojant. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 7 d. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui ir pateikė papildomus įrodymus, kurių nagrinėjanti bylą Administracinė komisija prie Kauno miesto savivaldybės tarybos neturėjo (2014 m. balandžio 30 d. susitarimas). Iki to laiko Administracinės komisijos nutarimas pagrįstai priimtas remiantis tuo metu byloje buvusiais įrodymais. Į bylą pateiktas ir 2014 m. gegužės 5 d. antstolio R. S. sudarytas faktinių aplinkybių protokolas. Atsakovas akcentavo, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama nuo 2014 m. kovo 4 d. , gavus piliečio B. Ž. skundą (kuris, tik po nutarimo priėmimo pakeitė savo valią), atlikus, tiek paties nukentėjusiojo, tiek ir pareiškėjo apklausas, atlikus apžiūrą buvo surašytas ATP protokolas. Pareiškėjas dalyvavo Administracinės komisijos 2014 m. balandžio 29 d. vykusiame posėdyje, tačiau jokių duomenų apie taikų ginčo išsprendimą nepateikė. Paties pareiškėjo veiksmai lėmė būtinybę skųsti Administracinės ginčų komisijos nutarimą ir iš esmės pagrindas jį panaikinti buvo 2014 m. balandžio 30 d. susitarimas dėl taikaus ginčo išsprendimo. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Administracinė komisija netinkamai ir aplaidžiai ištyrė administracinio teisės pažeidimo bylą, yra niekuo nepagrįsti. Būtent pareiškėjo veiksmai lėmė, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama tokį ilgą laiką ir būtent pareiškėjo veiksmai Administracinei komisijai buvo pagrindas priimti 2014 m. balandžio 29 d. nutarimą. ATPK 256 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kas yra įrodymai ATP byloje, o 2 dalis – kaip minėti duomenys nustatomi. ATPK 257 straipsnis nurodo, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Toks ATP byloje surinktų įrodymų vertinimas atitinka ATP bylų teisenos uždavinius (ATPK 248 str.) bei pareigą išsiaiškinti aplinkybes, išaiškintinas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą (ATPK 284 str. 1 d.). Administracinės komisijos nutarimas buvo priimtas ištyrus ir įvertinus visų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, nesigilindamas į byloje surinktų įrodymų esmę, konstatavo, jog Administracinė komisija neįsigilino į pažeidimo esmę, dėl ko nepagrįstai pripažino pareiškėją padarius pažeidimą, numatytą ATPK 1878 straipsnyje. Kauno apylinkės teismas nutarime rėmėsi tokiais įrodymais, kurių Administracinė komisija neturėjo ir negalėjo turėti, nes jie atsirado ir buvo pateikti jau po administracinės teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo Administracinėje komisijoje. Administracinės komisijos nutarimas priimtas vykdant komisijai patikėtas funkcijas ir, nėra jokio pagrindo spręsti, jog komisija šioje konkrečioje situacijoje veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas ar pareiškėjo prašymo netenkinimas negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip komisijos neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–1560/2013). Iš įrodymų visumos matyti, kad Administracinė komisija teisingai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų byloje buvusių aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įstatymą ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Komisija įrodymų vertinimo principų nepažeidė, išvadas tinkamai argumentavo, motyvuotai pagrindė. Įrodymų vertinimo ir nuobaudos skyrimo klausimai yra Komisijos ir teismo prerogatyva. (2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1093/2014). Todėl šiuo atveju administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo Administracinėje komisijoje metu buvo pakankamai neabejotinų aukščiau aptartų įrodymų, patvirtinančių, jog yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, o byla Kauno apylinkės teismo nutarimu nutraukta jau papildomai vertinant įrodymus, kurių Administracinė komisija neturėjo ir kurie atsirado po bylos išnagrinėjimo ir nutarimo surašymo ir kurių atsiradimo pareiškėjas negalėjo įtakoti (pasikeitusi asmenų, kurių pranešimų pagrindu pradėtas tyrimas, valia), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jokių neteisėtų veiksmų Administracinė komisija neatliko. Šioje byloje, pareiškėjui pateikus 2014 m. balandžio 30 d. susitarimą,– pasirašytą jau po bylos išnagrinėjimo ir nutarimo Administracinėje komisijoje priėmimo – negali būti laikomi neteisėtais komisijos veiksmais, nes tik ištyrus administracinio teisės pažeidimo bylą ir priėmus nutarimą, pareiškėjas pateikė susitarimą, kuriuo iš esmės ginčas išsprendžiamas taikiai. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (atitinkamai savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2011 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2745/2011). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo naudotis advokatų ir antstolių paslaugomis būtent dėl savo paties veiksmų – t. y. jei būtų siekęs ir išsprendęs ginčą taikiai iki bylos nagrinėjimo Administracinėje komisijoje pabaigos, jokios žalos nebūtų patyręs.

2. Kauno apygardos administracinis teismas visiškai, atsakovo nuomone, nepagrįstai priteisė ir 500 Eur neturtinę žalą. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad dėl nutarimo skirti baudą pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, buvo pažemintas jo orumas, pablogėjo reputacija, šie išgyvenimai palietė šeimą. Nesant byloje jokių tai pagrindžiančių įrodymų, tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, kurioje pažymima, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo (2008 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1639/2008). Šiuo atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovo veiksmai pažeidė jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, o taip pat ir priežastinio ryšio, todėl, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas, neparemtas jokiais tinkamais įrodymais. Patirtus dvasinius išgyvenimus pareiškėjas patyrė ne dėl neteisėtų Administracinės komisijos veiksmų, o dėl savo principų ir nenoro spręsti iškilusį ginčą taikiai, bylos nagrinėjimo metu, tačiau tokį sprendimo būdą jis pasirinko tik tada, kai Administracinė komisija skyrė jam nuobaudą.?

3. Administracinė komisija nepatenka į Administracinių teisės pažeidimų kodekso 291 straipsnio numatytų asmenų ratą, turinčių teisę skųsti apeliacine tvarka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių ir / ar nutarimų, todėl negali būti laikoma šalimi nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas. Šiuo atveju nagrinėjant administracinės teisės pažeidimo bylą Kauno apylinkės teisme, ji buvo įvardinta kaip institucija, priėmusi nutarimą administracinės teisės pažeidimo byloje (LVAT 2007 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N5–006/2007).

Pareiškėjas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir papildomai nurodo:

1. Apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, kadangi prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš Administracinės komisijos posėdžio protokolo  matyti, kad pareiškėjo prašymas apklausti liudytojus buvo netenkintas nurodant, kad sandėliukų nuosavybės klausimas nesprendžiamas, o tai ir įrodo, kad komisija neįsigilino į pažeidimo esmę. Nustatytas Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos mėn. 24 d. nutarime faktas, kad komisija neįsigilino į pažeidimo esmę sutinkamai su ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi laikytinas prejudiciniu faktu ir iš naujo neįrodinėjamas.

Būtent iš protokolo matyti, kad komisija, nagrinėdama administracinio teisės pažeidimo bylą, nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti įrodymus. Administracinė komisija, nagrinėdama pareiškėjo ATP bylą dėl savavaldžiavimo, pirmiausiai turėjo nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso ginčo sandėliukai ir ar teisėtai jais naudojasi pareiškėjas ir tik tada spręsti ar šiais jo veiksmais buvo daroma žala kitiems asmenims. Administracinė komisija nesivadovavo ATPK 248 straipsnyje numatytais administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniais, t. y., pažeidė ATPK 256 straipsnio 3 dalį.

2. Kauno apylinkės teismo nutarime nenurodyta, kad administracinė byla nutraukiama todėl, kad „pažeidėjas“ ir nukentėjusysis susitaikė. Būtent liudytojų parodymai ir yra įrodymai, kurių nepagrįstai nepriėmė Administracinė komisija, kurie ir buvo pagrindas naikinti nepagrįstą ir neteisėtą administracinės komisijos nutarimą.

3. Nekilnojamojo registro centro duomenų išraše ir inventorizacinėje byloje yra nurodyta, kad priklauso butas su sandėliuku, tačiau sandėliukas nėra identifikuojamas, nenurodomas jo numeris, plotas. Administracinėje byloje buvo vadovautasi tik nukentėjusio paaiškinimais, nerenkant įrodymų, ar tie paaiškinimai yra teisingi ar nukentėjusiajam priklauso naudotis būtent tais sandėliukais ar nėra kitų laisvų sandėliukų. Administracinė komisija nepareikalavo iš nukentėjusių įrodymų, kad jie naudojosi būtent tais sandėliukais, kuriais naudojais pareiškėjas. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad Administracinė komisija neįvykdė jai įstatyme nustatyto pareigos, elgėsi nesilaikydama ATPK reikalavimų, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjui buvo atimta teisė teikti įrodymus, kas įtakojo neteisėto nutarimo priėmimą. Tai patvirtinta Kauno apylinkės teismo nutarimu. Administracinė komisija išimtinai vadovavosi tik nukentėjusio paaiškinimu, kuris prieštaravo liudytojų parodymams.

4. ATPK 257 straipsnyje nurodoma, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Ši teisės norma įpareigoja administracinę komisiją visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes. Buvo pažeisti ATPK 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai. Administracinė komisija nevykdė teisės aktų reikalavimų ir nagrinėdama administracinę bylą veikė aplaidžiai ir nerūpestingai.

5. Jeigu Administracinė komisija būtų tenkinusi pareiškėjo prašymą ir apklaususi liudytojus, nebūtų reikėję pareiškėjui teikti papildomus įrodymų, kuriais remiantis Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą – nutraukti administracinę bylą. Pareiškėjas būtų išvengęs išlaidų advokatų pagalbai ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolui, nes ginčo aplinkybes būtų patvirtinę liudytojai.

6. Administracinė komisija bylos nagrinėjime dalyvavo, dėl ko galėjo naudotis visomis šaliai suteiktomis teisėmis ir sprendimus apskųsti. Apelianto teiginius, kad Administracinė komisija neturi teisės skųsti teismo priimtų nutarimų, nes to nenumato įstatymai, paneigia teismų praktika (Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP–782–327/2014; 2014 m. kovo 3 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP–212–319/2014).

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė apeliacinėje instancijoje nagrinėjamoje byloje už advokato pagalbą - 250 Eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Byloje kilęs ginčas dėl savivaldybės institucijos neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patirtą turtinę ir neturtinę žalą kildino iš to, kad Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos nutarimu buvo nubaustas administracine nuobauda už  savavaldžiavimą, nors to nepadarė, todėl turėjo kreiptis į teismą, patirti tiek tiesiogines išlaidas teisinei pagalbai, antstolio paslaugoms, tiek ir įvairius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus.

Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad jo turėtos išlaidos teisinei pagalbai ir antstoliui administracinio teisės pažeidimo byloje yra pagrįstos ir priteistinos, o neturtinei žalai atlyginti priteistina 500 Eurų.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka, jog buvo nustatyti neteisėti Administracinės komisijos veiksmai, administracinio teisės pažeidimo byla buvo teisme nutraukta dėl naujų įrodymų, neegzistavusių nagrinėjant bylą komisijoje pateikimo, pareiškėjas tinkamai neįrodė turtinės ir neturtinės žalos egzistavimo.

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, susijusioms su pareiškėjui padarytos turtinės žalos atlyginimu.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. balandžio 29 d. nutarimu Administracinė komisija prie Kauno miesto savivaldybės tarybos už savavaldžiavimą pagal ATPK 188 straipsnį skyrė pareiškėjui administracinę 150 Lt baudą. 2014 m. liepos 24 d. nutarimu Kauno apylinkės teismas šį nutarimą panaikino ir bylą nutraukė, nesant A. K. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010,   2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 284 straipsnio 1 dalies bei 286 straipsnio 2 dalies nuostatų turinys, jį vertinant kartu su  ATPK 248  ir 257 straipsniais, reikalaujančiais visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei tinkamai įvertinti surinktus įrodymus, leidžia daryti išvadą, jog administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis pareigūnas ar institucija privalo išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nustatyti visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus ir tik tuomet priimti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo skiriama administracinė nuobauda.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, jog byloje nebuvo nustatyta, kad Administracinė komisija veikė ne taip, kaip ji privalėjo veikti, ar pažeidė teisės aktų nuostatas. Taip pat atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino  kokių nors kitų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju Kauno apylinkės teismui nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylą, kai pareiškėjo veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, yra pagrindas konstatuoti, kad Administracinė komisija, gavusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, nagrinėdama bylą ir priimdama Nutarimą, nesilaikė ATPK  248, 257 , 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai: pažymėtina, kad  administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje surinkti įrodymai, susiję su konkrečių pagalbinio pastato sandėliukų priklausomybe atskiriems asmenims buvo prieštaringi, tačiau Administracinė komisija nesiėmė priemonių, kad pašalinti šiuos prieštaravimus, atsisakė apklausti pareiškėjo nurodomus liudytojus ir priimti kitus papildomus įrodymus, o byloje pateiktus įrodymus vertino vienpusiškai ir nepagrįstai, t. y. nenustačius ir neįrodžius visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimą skirti administracinę nuobaudą. Neteisėtas  pareiškėjo patraukimas administracinėn atsakomybėn konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tokios aplinkybės tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, t. y. pareigūnams neįvykdžius įstatyme nustatytų pareigų, pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kadangi dėl administracinės nuobaudos panaikinimo turėjo kreiptis į teismą, kas lėmė  neišvengiamas išlaidas advokato pagalbai.

Nagrinėjamu atveju apeliantas akcentuoja tai, kad pareiškėjas su sandėliukų savininkais sudarė susitarimą jau po Administracinės komisijos posėdžio, todėl visas turėtas išlaidas lėmė paties pareiškėjo veiksmai. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes byloje pateiktas A. K. ir B. Ž. 2014 m. balandžio 30 d. susitarimas tik patvirtina išnykusį teisinį ginčą tarp šalių dėl naudojimosi pagalbinio pastato sandėliukais ir realios žalos nebuvimą. Tuo tarpu tam, kad padaryti tinkamas išvadas dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėčiai buvo būtina tiksliai nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso tie sandėliukai, kuriais naudojosi pareiškėjas, ar tarp ginčo šalių nebuvo sudaryti kokie nors teisės aktų leidžiamos formos sandoriai dėl sandėliukų naudojimo, ar nėra kitų aplinkybių, šalinančių pareiškėjo atsakomybę. Viso to Administracinė komisija nepadarė, todėl pareiškėjui teko rinkti papildomus įrodymus, juos fiksuoti ir kreiptis teisinės pagalbos.

Tikrinamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas veikė priešingai teisei, todėl nėra ir pagrindo perkelti dalį kaltės jam bei tokiu būdu mažinti žalos dydį. Pažymėtina ir tai, jog „<...> visų pirma valstybės ir savivaldybių institucijos privalo elgtis teisėtai bei prisiimti atsakomybę už tai“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo patirtas 100 Lt (28,96 Eur) išlaidas antstoliui būtinomis, kad apginti savo teises. 2014 m. gegužės 5 d. antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Kauno apylinkės teismas rėmėsi, priimdamas sprendimą pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo byloje ir nustatydamas, kokia yra faktinė padėtis, susijusi su sandėliukų skaičiumi, išsidėstymu, užimtumu ir galimybe jais naudotis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas advokatų kontorai sumokėjo 900 Lt (260,66  Eur) už teisines paslaugas būtent toje administracinės teisės pažeidimo byloje, kuri buvo užbaigta Kauno apylinkės teismo nutarimu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad atlygintinos tik pagrįstos išlaidos teisinei pagalbai, o vertinant tokių išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, darbo ir laiko sąnaudas bei kitus kriterijus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio  nurodytas sumas už teiktas teisines paslaugas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo patirtų teisinių  išlaidų pobūdį, būtinumą ir pagrįstumą, įvertino jų dydį Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių aspektu, Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria  pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytam atstovavimo išlaidų vertinimui jų būtinumo ir masto požiūriu.

Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Šioje nutartyje jau minėta, kad faktai, jog pareiškėjas buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, jog privalėjo kreiptis teisinės pagalbos,  jog dalyvavo teismo posėdžiuose, kur turėjo įrodinėti savo pozicijos teisingumą, yra nustatyti ir įrodyti. Aplinkybės, kad administracinės nuobaudos paskyrimas sukelia neigiamas emocijas, stresą, išgyvenimus, o šios nuobaudos nuginčijimo procesas sukelia papildomas laiko sąnaudas ir nepatogumus, papildomo įrodinėjimo nereikalauja. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo neturtinės žalos padarymo faktą.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 500 Eurų.  Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo veiksmai netruko ilgą laiką, buvo inicijuoti trečiųjų asmenų, gynusių savo teisę naudotis turtu, pareiškėjo patraukimas administracinėn atsakomybėn nesukėlė negrįžtamų materialinio pobūdžio pasekmių, pareiškėjas  byloje nepateikė konkrečių duomenų, kad kokių nors trečiųjų asmenų nuomonė apie jį kardinaliai pasikeitė ar kad jis dėl to patyrė realių bendravimo ar sveikatos problemų. Atsižvelgtina ir į tai, kad pats pareiškėjas nebuvo itin rūpestingas ir apdairus, kad tinkamai įformintų sandėliukų, kuriais naudojosi, priklausomybę, išvengtų kaimynų nepasitenkinimo ar pašalintų teisinį ginčą dėl sandėliukų naudojimo dar prieš Administracinei komisijai priimant Nutarimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytą skundo nagrinėjimo tvarką pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas atitinkamai keistinas, atmetant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Ši byla buvo nagrinėjama pagal atsakovo apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies. Taigi darytina išvada, kad sprendimas priimtas iš dalies pareiškėjo naudai, ir ši proceso šalis turi teisinį pagrindą prašyti patirtų išlaidų atlyginimo.

Kaip matyti iš 2015 m. spalio 5 d. atstovavimo sutarties (b. l. 78), pareiškėjas pavedė advokatei R. U. atstovauti jam šiame teisminiame procese. Pareiškėjo išlaidas pagrindžia byloje esantis 2015 m. spalio 8 d. mokėjimo pavedimas Nr. 2726, kuriuo jis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 250 Eurų ( b. l. 79).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu maksimali priteistina suma už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 928,85 Eur (714,5 x 1,3). Šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma (250 Eur) yra mažesnė už minėtą Rekomendacijose nustatytą maksimalią priteistiną sumą.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatus, pareiškėjui priteistina 50 procentų turėtų atstovavimo išlaidų – 125 Eurai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjas A. K. buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.

A. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti A. K. iš Kauno miesto savivaldybės 125 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis neskundžiama.