Civilinė byla Nr. e2S-398-779/2022

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30472-2021-0

                                  Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3  

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas sostinė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano būstas sostinė“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, trečiasis asmuo UAB „Jurita“,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.                                            Ieškovė UAB „Mano būstas sostinė“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo Nr. A30-2715/21 apskundimui; pripažinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. A30-2715/21 neteisėtu ir jį panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.                                            Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – sustabdyti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo Nr. A30-2715/21, vykdymą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė siekiu užtikrinti namo butų ir kitų patalpų savininkų interesus, nepertraukiamą namo bendrojo naudojimo objektų administravimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.                                            Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.                                            Teismas vertino, kad ieškovės teiginiai apie tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeidžiamas namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nepertraukiamumas, niekuo nepagrįsti. Procedūriniai bendrosios dalinės nuosavybės administravimo pareigų perdavimo, vykdymo teisiniai klausimai yra reglamentuoti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose ir tai savaime nesukurtų teisinės aklavietės dėl namo administratoriaus. Įmonių atsakomybės atribojimo momentas, ieškinio tenkinimo atveju, būtų aiškus ir konkretus – įgaliojimų administruoti ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrąją dalinę nuosavybę pradžia ir pabaiga. Jeigu teismine tvarka būtų pripažinta, kad ginčijamas įsakymas priimtas be teisėto pagrindo, ieškovė turėtų teisę reikalauti iš atsakovės patirtų nuostolių atlyginimo. Aplinkybė, kad atsakovė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nebūtų pajėgi kompensuoti ieškovių praradimų, ieškinyje neįrodinėjama. Be to, kaip ieškinyje nurodo pati ieškovė, iki šiol bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas teikia tik ji ir naujasis administratoriaus dėl namo perdavimo į ieškovę nesikreipė ir jokių realių namo administravimo veiksmų nesiėmė.

5.                                            Teismas nurodė, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai naująjį namo administratorių išsirinko patys, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė įsakymą, kuriuo buvo paskirtas naujas namo administratorius. Ieškovė neįrodinėja, kad naujasis namo administratorius būtų nepajėgus vykdyti jam pavestų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo funkcijų. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad naujai paskirtas administratorius yra nesąžiningas ir gali negrąžinti gauto turto. 

6.                                            Teismas vertino, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės interesai galimo ieškinio patenkinimo atveju nukentėtų mažiau nei galėtų būti pažeisti atsakovės interesai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinį atmetus. Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, tačiau būtų pritaikyta prašoma laikinoji apsaugos priemonė, susiklostytų iš esmės analogiška situacija tai, kurios tariamai turėtų būti išvengta, jeigu būtų tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ko prioriteto suteikimas ieškovės interesų apsaugai neatitiktų reikalavimo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui ir nepažeisti bylos šalių interesų bei poreikių pusiausvyros.

7.                                            Įvertinęs ieškovės ieškinio faktinį pagrindą bei prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir apimtį, tokių priemonių taikymu galimas sukelti neigiamas pasekmes, teismas darė išvadą, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei teisingumo ir proporcingumo principų. 

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8.                                            Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartį ir tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Ieškovė kartu su ieškiniu yra pateikusi įrodymus, kurie galimai pagrindžia, jog
atsakovės priimtas įsakymas neatitinka teisės aktų. Tokie įrodymai preliminariai grindžia ieškinio pagrįstumą, todėl iš esmės yra įrodyta viena iš sąlygų, kuriai esant yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

8.2.                      Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius atsakovės priimto įsakymo vykdymą, dėl vykstančio ginčo nenukentėtų namo butų ir kitų patalpų savininkai, kadangi ieškovė ir toliau, vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, tęstų namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcinga priemonė esamos situacijos stabilumui užtikrinti.

8.3.                      Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų užtikrinta ieškovės bei namo butų ir kitų patalpų savininkų interesų pusiausvyra, kadangi ieškovė netektų teisės teikti namo bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, dėl ko patirtų didelę finansinę žalą, o namo butų ir kitų patalpų savininkai galimai patirtų žalą dėl to, jog namo bendrojo naudojimo objektai nebūtų administruojami. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei susiklosčius tokiai situacijai, jog teismas civilinės bylos nagrinėjimu metu nustatys, jog atsakovės priimtas įsakymas pažeidžia teisės aktų reikalavimus, dėl ieškovės padarytos žalos, gali tapti neįmanoma grąžinti ieškovės bei namo butų ir kitų patalpų savininkų į pradinę, iki ginčo buvusią, padėtį.

9.                                            Byloje dalyvaujantys asmenys teismo nustatytu terminu atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

10.                                              Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

11.                                              Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgtina į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį.

12.                                              Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

13.                                              Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

14.                                              Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog nesiėmus prašomų priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, neįrodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikius nukentės ieškovės administruoto namo gyventojų interesai.

15.                                              Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir konkrečios priemonės taikymo būtinumą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiasi prašyme išdėstytomis aplinkybėmis bei motyvais ir negali peržengti prašymo ribų.

16.                                              Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-727/2012 ir kt.).

17.                                              Nagrinėjamu atveju ieškinyje ieškovė aiškiai įvardino savo reikalavimus (ieškinio dalyką), paaiškino faktines aplinkybes ir pridėjo įrodymus (ieškinio pagrindas), jos vertinimu, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl pagrindinių ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) suformulavimo, jame nurodyti reikalavimai grindžiami atitinkamomis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas.

18.                                            Nustačius, kad ieškinys nėra prima facie nepagrįstas, vertintina, ar skundžiamos nutarties priėmimo metu egzistavo antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomu.

19.                                            Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindžia tuo, kad jomis siekiama išsaugoti status quo padėtį, kol bus išnagrinėta civilinė byla. Jos užtikrintų nepertraukiamą namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, taip užkertant kelią, žalai, kuri gali kilti nutraukus šių objektų administravimą.

20.                                              Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio patenkinimo atveju egzistuotų aplinkybės, esmingai apsunkiančios ieškovės grąžinimą į padėtį, buvusią iki skundžiamo atsakovės įsakymo priėmimo. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvada, kad priėmus ieškovei galimai palankų sprendimą, skundžiamu įsakymu paskirtas namo administratorius ketintų trukdyti namo turto, lėšų, dokumentų perdavimui ieškovei, kitaip padarytų teismo sprendimo įvykdymą apsunkintu ar neįmanomu (CPK 178 str.).

21.                                              Apeliacinės instancijos teismo nuomone, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatliktų, kaip teigia ieškovė, status quo išlaikymo funkcijos, nes vien jų taikymas nesuteiktų ieškovei pagrindo toliau tęsti tam tikrų daugiabučių gyvenamųjų namų administravimo.

22.                                              Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1296/2013; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017; 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-423-196/2018).

23.                                              Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas taip pat turi atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas.

24.                                              Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesuteiktų jai pagrindo toliau tęsti daugiabučių gyvenamųjų namų administravimo, į tai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemonės iki pat sprendimo byloje priėmimo nebūtų atsižvelgta į visų gyventojų, kurie dalyvavo administratoriaus pasirinkimo procese, valią ir pasirinkimą dėl jiems tinkančio administratoriaus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

25.                                              Apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitais skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais ir išvadomis, todėl jų papildomai nekartoja.

26.                                              Pozicijos, kad tokioje situacijoje ieškovės prašomoms analogiškos laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-92-881/2019; 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-93-577/2019; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-289-430/2019, 2022 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-245-392/2022).

27.                                              Atsižvelgiant į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad prašymo nagrinėjimo metu neegzistavo grėsmė, kad jų netaikius ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas.

28.                                              Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ir pakeisti skundžiamą nutartį, dėl ko nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

          Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

n u t a r i a:

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                          Inga Staknienė