Civilinė byla Nr. 2A-244-589/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16784-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 12 d.

Panevėžys

Panevėžio

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11061-877/2024 pagal ieškovės D. J. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovės D. J. (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), 24 453,10 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2011 m. birželio 25 d. ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ji buvo įtariama nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 301 straipsnio 1 dalyje, įvykdymu. Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas 2011 m. birželio 25 d. mirties priežasčiai nustatyti po naujagimės, gimusios (duomenys neskelbtini), gimdymo namuose būdu, mirties. Nei ieškovei, nei kartu su ja įtartai ir teistai pribuvėja save vadinančiai moteriai nebuvo pateikti įtarimai ar kaltinimai dėl naujagimio mirties.

3.       Teigė, kad po 2012 m. vasario 1 d. kratos ieškovės namuose, apklausos metu ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 301 straipsnio l dalį dėl gydytojo spaudo suklastojimo ir atitinkamai, kur buvo dėtas tas spaudas, pagal BK 300 straipsnio l dalį dokumento suklastojimo. Įtarimai dėl gydytojo spaudo klastojimo buvo pateikti todėl, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) pateikė raštą, jog ieškovės gydytojo spaudo numeris turi būti kitoks ir netgi pavardė ant gydytojo spaudo turi būti tik J., nors tuo metu ieškovės pavardė buvo dviguba J. – Š. ir ji niekada neprašė Akreditavimo tarnybos pakeisti dvigubos pavardės į vieną pavardę. Kratos metu nebuvo rasta jokių instrumentų, skirtų spaudo gamybai ar klastojimui, kadangi ieškovė niekada gydytojo spaudo neklastojo.

4.       Nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. ieškovei buvo taikomos šios kardomosios priemonės: 1) rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš faktinės gyvenamosios vietos; 2) asmens dokumentų – asmens paso ir asmens tapatybės kortelės – paėmimas; 3) draudimas bendrauti su nurodytais asmenimis. Ieškovei buvo taikoma priemonė gauti informaciją iš telekomunikacijų operatoriaus ir paslaugų teikėjo apie ieškovei priklausančio mobilaus ryšio telefono pokalbių sujungimus, duomenis apie jų datas, pokalbių laiką ir jų turinį. Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2016 m. balandžio 8 d., nors ieškovės paskutinė apklausa vyko 2012 m. lapkričio mėnesį. Ikiteisminis tyrimas vyko 4 metus ir 11 mėnesių.

5.       Teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo sąmoningai trukdoma susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigėsi 2016 m. gruodžio 23 d., ieškovę pripažinus kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, jai skirta 6 mėnesių bausmė nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 19 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ieškovė turėjo atlikti jai paskirtą bausmę, t. y. 6 mėnesius nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, deklaruotoje gyvenamoje vietoje, kuri tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Priėmus ieškovės kasacinį skundą, ji prašė Probacijos tarnybos leisti atlikti likusią bausmės dalį faktinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme prasidėjo 2018 m. vasario 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimu buvo panaikintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžių dalys, kuriomis ieškovė buvo nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir byla buvo nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors ji ir buvo išteisinta, ji jau buvo atlikusi visą jai skirtą bausmę.

6.       Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2018 m. birželio 12 d., t. y. 6 metus ir 5 mėnesius ieškovei buvo taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) mieste. Ši kardomoji priemonė buvo neadekvati nusikaltimų, kuriais buvo įtariama, pavojingumui, nebuvo atsižvelgta į tai, jog ji viena augino 4 nepilnamečius vaikus, jos tėvai buvo mirę. Taip pat nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d., t. y. 4 metus 11 mėnesių buvo taikoma kardomoji priemonė – asmens dokumentų paėmimas. Neturėdama dokumento, ji negalėjo įrodyti savo tapatybės teisme, o tai pavyko padaryti tik su negaliojančiu dokumentu. 2012 m., atsiradus palikimui po mamos mirties, dokumentas notariniam veiksmui atlikti taip pat nebuvo grąžintas. Be asmens dokumento ieškovė negalėjo pašte atsiimti jai siunčiamų procesinių dokumentų bei balsuoti rinkimuose.

7.       Tvirtino, kad dėl nepateisinamai ilgai užtrukusio proceso ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Net 7 metus, būdama įtariamąja ir kaltinamąja, ji išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso baigties būseną, ši procesinė padėtis neigiamai paveikė jos įprastinę savijautą ir sveikatą. Iki baudžiamojo proceso ieškovė neturėjo jokių ligų ar sveikatos problemų, tačiau procesui besibaigiant, ji pradėjo jausti sveikatos sutrikimus, kreipėsi į gydytojus ir ieškovei buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini). Užsitęsęs procesas neigiamai paveikė ieškovės profesinę reputaciją tiek ieškovės pacientų, tiek ieškovę pažįstančių žmonių akyse. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo nuolat eskaluojamas žiniasklaidoje. Ieškovė neturtinę žalą vertino 10 000 Eur suma. Ieškovė taip pat prašė priteisti 24 453,10 Eur turinę žalą, kurią apskaičiavo kaip negautą minimalų darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. birželio 12 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškovės D. J. patikslintą ieškinį atmetė.

9.       Teismas iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad 2011 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kodą (duomenys neskelbtini) naujagimio kūdikio mirties priežasčiai nustatyti. 2012 m. vasario 1 d. D. J. pareikšti įtarimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį, t. y. kad ji 2011 m. birželio 24 d., neturėdama licencijos verstis medicinos praktika, apžiūrėjusi naujagimį išrašė pažymą apie tai, kad buvo pagimdytas kūdikis namuose, bei ant pažymos uždėjo spaudą „Gydytoja D. J. – Š.“, spaudo numeris 617636, kuris nėra registruotas Akreditavimo tarnyboje, ir antspaudą D. J. įmonės „Sveika šeima“, kuriai nėra išduota licencija, suteikianti teisę įstaigai užsiimti licencijuojama asmens sveikatos priežiūros ar visuomenės sveikatos priežiūros veikla, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą (pažymą apie kūdikio gimimą) ir pasinaudojo žinomai suklastotu spaudu. 2012 m. vasario 1 d. pareiškus įtarimus ir siekiant užtikrinti D. J. dalyvavimą procese bei netrukdomą ikiteisminį tyrimą, buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuriame D. J. yra įpareigojama nebendrauti bei neieškoti ryšių su J. I. Š., ir dokumentų (paso ir asmens tapatybės kortelės) paėmimas. 2016 m. vasario 9 d. D. J. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, t. y. kad laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. liepos 2 d. versliškai, kaip fizinis ir juridinis asmuo, ji ėmėsi profesinės veiklos – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama licencijų šiai veiklai, kurios tokiai veiklai reikalingos, t. y. po gimdymo ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje atliko gimdyvių bei naujagimių sveikatos būklių apžiūras ir išduodavo pažymėjimus apie naujagimių gimimą ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose, jas patvirtindama individualios įmonės „Sveika šeima“ antspaudu, asmeniniu spaudu ir savo parašu, už tai gaudama pinigines pajamas, kai tokias paslaugas gali teikti tik asmuo turintis išduotą ir galiojančią licenciją asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, o verstis šia praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje turinčioje tokią licenciją. 2016 m. gegužės 25 d. byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas, o 2016 m. birželio 27 d. byla buvo perduota teismui. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Vilniaus miesto aplinkės teismas tenkino D. J. prašymą dėl kardomosios priemonės panaikinimo ir grąžino jai Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir asmens tapatybės kortelę. 2016 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) D. J. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, ir nubaudė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. 2017 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) D. J. apeliacinį skundą atmetė, palikdamas galioti paskirtą bausmę. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas E. R. tą pačią dieną pateikė atskirąją nuomonę, kurioje nurodė, kad D. J. šioje byloje turėjo būti išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių. 2018 m. birželio 12 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-102-222/2018, patenkinęs D. J. kasacinį skundą, panaikino 2016 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ir 2017 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžių dalis, kuriomis D. J. nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

10.       Pasisakydamas dėl ieškinio senaties, teismas nurodė, kad ieškinio senaties pradžia šiuo atveju skaičiuojama nuo 2018 m. birželio 13 d., t. y. sekanti diena po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą ieškovės atžvilgiu, ir sprendė, kad 3 metų terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo suėjo 2021 m. birželio 13 d. Ieškovė ieškinį pareiškė 2021 m. birželio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl bylos perdavimo kitam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. birželio 15 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams. Kauno apylinkės teismo rūmai 2021 m. lapkričio 21 d. nutartimi paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtą, tačiau Kauno apygardos teismas minėtą nutartį panaikino ir perdavė klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Civilinė byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą. Pirmąjį kartą teismas nurodė, jog ieškovei 2021 m. birželio 11 d. pateikus ieškinį, teismai sprendė jo teismingumo klausimą ir persiuntė ieškinį Kauno apylinkės Kauno rūmams, kur buvo sprendžiamas ieškinio trūkumų šalinimo klausimas ir pašalinus trūkumus ieškinys buvo priimtas. Ieškovei pareiškus ieškinį nebuvo nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 4 dalyje nustatytų pagrindų, kurie būtų nenutraukę ieškinio senaties. Atsižvelgęs į tai, bylą nagrinėjantis teismas laikė, kad ieškovei pateikus ieškinį 2021 m. birželio 11 d. ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs, o ieškinio padavimas teismui nutraukė ieškinio senatį, todėl atmetė atsakovės prašymą byloje taikyti ieškinio senatį.

11.       Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad neturi pagrindo nesutikti su aukščiau išdėstytais argumentais ir tenkinti prašymą taikyti senatį šioje byloje. Atkreipė dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje pirmąjį kartą teismas atmetė prašymą tenkinti atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį ir teismo sprendimas šioje dalyje nebuvo skundžiamas.

12.       Pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, pradedant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant ir renkant įrodymus, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus antrojo poskyrio vyr. tyrėjai G. O. D. kreipusis su tarnybiniu pranešimu dėl to, kad vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, jog D. J. išrašo pažymas apie gimusius kūdikius, tvirtindama spaudu „Gyd. D. J. – Š.“, spaudo Nr. 617636, kuris galimai yra suklastotas, nes neįregistruotas Akreditavimo tarnyboje, taip pat jai nėra išduota licencija verstis medicinos praktika, t. y. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 301 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai gavę informaciją (tarnybinius pranešimus), privalėjo imtis procesinių veiksmų tam, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika. Šiuo atveju buvo spręsta tęsti pradėtą ikiteisminį tyrimą nesuteikiant atskiro ikiteisminio tyrimo numerio. 2016 m. vasario 1 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – nepadarius nusikalstamų veikų bei BK 301 straipsnio 1 dalį – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybes, kad D. J. versliškai, kaip fizinis ir juridinis asmuo, ėmėsi profesinės veiklos – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama licencijų šiai veiklai, kurios tokiai veiklai reikalingos, t. y. jos veiksmuose yra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, todėl šioje dalyje ikiteisminis tyrimas D. J. atžvilgiu buvo tęsiamas.

13.       Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose dėl ieškovės galimai padarytos nusikalstamos veikos būtų buvę duomenų, kurie būtų akivaizdžiai neteisingi. Pagal pateiktus tarnybinius pranešimus buvo reikalingas juose nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas, o ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė nusikaltimą (Akreditavimo tarnybos raštas dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodoma, kad D. J. buvo išduota terminuota specializuotos medicinos praktikos licencija verstis bendrosios praktikos (šeimos) gydytojo praktika laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. birželio 1 d. Gydytoja D. J., norėdama ir toliau verstis medicinos praktika, privalėjo, baigiantis turėtos licencijos galiojimo laikotarpiui, kreiptis į Akreditavimo tarnybą dėl naujos medicinos praktikos licencijos gavimo. Taip pat nurodyta, kad spaudo numeris 617636 yra neegzistuojantis, jis nesuteiktas jokiam sveikatos priežiūros specialistui. Akreditavimo tarnyba taip pat pateikė duomenis, kad D. J. nors ir 1999 m. birželio 1 d. – 2004 m. birželio 1 d. laikotarpiu turėdama specializuotos medicinos praktikos licenciją, tačiau nesusijusi darbo teisiniais santykiais su jokia asmens sveikatos priežiūros įstaiga (D. J. individuali įmonė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos neturėjo), negalėjo teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, į kurių teikimą patenka ir pažymų išrašymas). Baudžiamojoje bylos medžiagoje esantys kiti įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, D. J. išduotos pažymos apie naujagimių gimimą su naudojamu spaudu Nr. 617636, patvirtina įtarimą apie galimai ieškovės padarytą nusikalstamą veiką. Tokiu atveju teismas sprendė, jog nėra nustatyta pagrindo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

14.       Teismas pažymėjo, kad galutinis skundžiamų pareigūnų veiksmų įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė išteisinta, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinamuoju nuosprendžiu konstatuota, kad D. J. veikla buvo neteisėta. Tačiau vien tai, kad D. J. pažeidė teisinį reglamentavimą, t. y. vertėsi profesine veikla neturėdama tam licencijos, nenustačius šios veiklos versliškumo, nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 202 straipsnio 1 dalį kilti, o jos veika galimai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 127 straipsnio 1 dalyje, požymius.

15.       Vertindamas tai, ar šis išteisinimo pagrindas paneigia tyrimo pradžioje buvusius įtarimus kaip teisėtą pagrindą pradėti ir vykdyti tyrimą, teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir nurodė, kad ieškovės išteisinimo pagrindas – neįrodyta jog ieškovės veika turėjo versliškumo požymį – nepaneigė, jog faktiškai buvo atlikti jos veiksmai, lėmę prielaidas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Teismas sprendė, jog tai, kad ieškovė buvo išteisinta nenustačius pagal inkriminuojamą nusikalstamą veiką reikalaujamo versliškumo požymio, teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, ir nenustačius teisėsaugos institucijų pareigūnų padarytų pažeidimų ar esminių klaidų, lėmusių nepagrįstą ikiteisminį tyrimą, sudaro pagrindą išvadai, kad pareigūnai neteisėtų veiksmų, pradėdami ikiteisminį tyrimą, neatliko.

16.       Pasisakydamas dėl kardomųjų ir kitų priemonių taikymo neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog judėjimo laisvę ribojanti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovei buvo skirta 2012 m. vasario 1 d. vyr. tyrėjos nutarimu, jis jai paskelbtas tą pačią dieną. Skirtingai negu teigiama patikslintame ieškinyje, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti, vadovaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu, buvo panaikintas nuosprendžio vykdymo pradžioje. Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Vilniaus probacijos skyriaus 2017 m. liepos 27 d. pranešimu teismas buvo informuotas, kad sprendimas skyriuje buvo gautas ir yra pradėtas vykdyti 2017 m. liepos 26 d. Teismas sprendė, kad ieškovei rašytinis pasižadėjimas neišvykti taikytas 5 metus 5 mėnesius, o tokia trukmė paprastai savaime nelemia šios priemonės neproporcingumo siekiamam teisėtam tikslui.

17.       Teismas vertindamas kitas šiuo aspektu reikšmingas aplinkybes, teismas nustatė, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo skirtas ieškovei padarius nusikalstamas veikas, priskiriamas prie tyčinių nesunkių nusikalstamų veikų kategorijai, taip pat tiriant kitas jos galimai padarytas nusikalstamas veikas, kurios tęsėsi pakankamai ilgai, siekiant užtikrinti ieškovės dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstomoms veikoms.

18.       Teismas taip pat nurodė, kad būtinybė toliau tęsti paskirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą buvo patvirtinta prokurorės 2012 m. birželio 1 d. nutarimu, kuriuo atmestas iš dalies D. J. prašymas leisti laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. išvykti atostogauti į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 28 d. prokuroro nutarimu, kuriuo atmesta ieškovės prašymo dalis dėl įrašymo į protokolą jos deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau jai leista 2013 m. liepos 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpiu išvykti į jos deklaruotą gyvenamąją vietą, 2015 m. liepos 2 d. prokuroras taip pat tenkino ieškovės prašymą išvykti iš gyvenamosios vietos prašyme nurodytu laikotarpiu. 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu buvo atmestas ieškovės prašymas panaikinti kardomąją priemonę – neišvykti iš gyvenamosios vietos, įvertinus tai, kad D. J. pareikštas įtarimas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį dėl 64 epizodų apimančių laikotarpį nuo 2004 m. iki 2011 m., ji įtariama apysunkės, tęstinės nusikalstamos veikos padarymu, už kurios padarymą įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmę iki 4 metų. Atiduodant kaltinamąją D. J. teismui 2016 m. birželio 20 d. Vilniaus mieto apylinkės teismas paliko kardomąsias priemones nepakeistas. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios ir Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

19.       Teismas pažymėjo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ieškovė žinojo ir suprato, kad norint ar esant būtinybei išvykti reikėjo tiesiog gauti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimą. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė ne kartą kreipėsi dėl leidimo išvykti iš gyvenamosios vietos ir tokie jos prašymai buvo tenkinami arba tenkinami iš dalies, numatant trumpesnį laikotarpį, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu suplanuotus atlikti procesinius veiksmus bei išaiškinant, jog norint pratęsti atostogų laiką ieškovė turi kreiptis su nauju prašymu. Ieškovė nepateikė, o baudžiamojoje byloje ir nėra tokių duomenų, kad prašymas išvykti iš gyvenamosios vietos būtų visiškai atmestas.

20.       Teismas nustatė, kad vyr. tyrėjos G. O. D. 2012 m. vasario 1 d. nutarimu D. J. skirta kita kardomoji priemonė – dokumentų (asmens tapatybės kortelės ir Lietuvos Respublikos piliečio paso) paėmimas. Apie kardomosios priemonės dokumentų paėmimo paskyrimą įtariamajai D. J. tą pačią dieną buvo išduota pažyma. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad skiriant kardomąją priemonę buvo atsižvelgta į inkriminuojamų veikų sunkumą, gresiančios bausmės rūšį ir dydį. Teismas vertino, kad kardomoji priemonė buvo skirta pagrįstai, kad būtų užtikrintas jos dalyvavimas ikiteisminiame tyrime ir užkirstas kelias naujiems nusikalstamos veikos epizodams. Ieškovė buvo įtariama dėl 64 nusikalstamos veikos epizodų.

21.       Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 24 d. D. J. pateikė prašymą grąžinti jai vieną iš asmens dokumentų, nurodydama, kad be jo negali priimti palikimo po motinos mirties, sunkiai įrodo savo tapatybę teisme. Prokurorė 2012 m. gegužės 4 d. nutarimu tokį prašymą atmetė, nurodydama, kad ši kardomoji priemonė buvo skirta užtikrinti įtariamosios dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą bei išaiškino, kad esant būtinumui yra galimybė išduoti patvirtintą asmens tapatybės dokumento kopiją, kaip priedą prie išduotos pažymos, patvirtinančios asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų paėmimo faktą, kaip kardomąją priemonę, nurodant kopijos panaudojimo tikslinę paskirtį. Šia teise ieškovė pasinaudojo ir jos prašymas gauti asmens tapatybės kortelės patvirtintą kopiją, skirtą akcinei bendrovei „Regitra“, notarei A. A., SODRAI, DNB bankui, Vilniaus 3 apylinkės teismui, Techninių apžiūrų centrui buvo patenkintas. 2015 m. birželio 29 d. skundu D. J., be kita ko, prašė panaikinti jai taikomą kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą, tačiau 2015 m. liepos 10 d. prokuroro nutarimu šis prašymas buvo atmestas, nurodant, kad proporcingumo principas taikant procesinės prievartos priemones nėra pažeidžiamas. Šio nutarimo ieškovė nustatyta tvarka neskundė, tą patvirtina ir 2016 m. gegužės 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje nurodytos aplinkybės. 2016 m. balandžio 14 d. ieškovė dar kartą kreipėsi dėl dokumentu grąžinimo, tačiau jos prašymas 2016 m. gegužės 2 d. prokuroro nutarimu buvo atmestas, nurodant, kad paskirtos kardomosios priemonės yra tarpusavyje suderintos, adekvačios, viena kitai neprieštarauja, ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad dokumento paėmimas neproporcingai suvaržo jos laisvę dalyvauti visuomeninėje veikloje. 2016 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi D. J. kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – palikta nepakeista. 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymo pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pripažino, kad kardomoji priemonė yra perteklinė ir nereikalinga, todėl ją panaikino. Teismas sprendė, kad ieškovei dokumentų paėmimas taikytas 4 metus 6 mėnesius.

22.       Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog viso kardomųjų priemonių taikymo metu ieškovės padėtis iš esmės nesikeitė, naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertinamos paskiriant kardomąsias priemones ieškovė nei baudžiamojoje nei civilinėje byloje nepateikė. Teismas nesutiko su ieškovės patikslinto ieškinio teiginiu, kad jos atžvilgiu taikyta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – neproporcingai suvaržė jos teises. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad vien tai, jog įtariamajam ar kaltinamajam asmeniui reikia atsiimti pašte siuntas, atlikti notarinius veiksmus ar dalyvauti rinkimuose, nesąlygoja pagrindo manyti, jog kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – nagrinėjamoje byloje buvo perteklinė priemonė ir todėl taikyta pažeidžiant proporcingumo principo, įtvirtinto BPK 11 straipsnyje, reikalavimus ir turėtų būti panaikinta. Sutiko, kad dokumento paėmimas neišvengiamai suvaržo baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teises, tačiau šiuo atveju teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo bei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl toks jos teisių suvaržymas šiuo baudžiamojo proceso metu yra pateisinamas, juolab kad ieškovei buvo išduota nustatytos formos pažyma, kurioje nurodomi paimti dokumentai, ieškovė naudojosi teise gauti dokumentų patvirtintas kopijas atskiram veiksmui atlikti.

23.       Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 142 straipsnio 1 dalį balsuoti atvykęs rinkėjas pateikia apylinkės rinkimų komisijos nariui galiojantį vieną iš šių savo dokumentų: asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar kitą valstybės institucijos ar jos įgaliotos įstaigos išduotą dokumentą, pagal kurį galima nustatyti asmens tapatybę. Nors šis kodeksas įsigaliojo nuo 2022 m. liepos 21 d., tačiau ir tuo metu galioję teisės aktai numatė panašią rinkėjo asmens tapatybės nustatymo tvarką, t. y. nuo 2012 m. balandžio 14 d. galiojusi Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 65 straipsnio 1 dalies redakcija, Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 55 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 62 straipsnio 1 dalis numatė, kad prie įėjimo į balsavimo patalpą rinkėjas pateikia apylinkės rinkimų komisijos nariui pasą ar kitą dokumentą, patvirtinantį jo asmens tapatybę, taip pat gali pateikti rinkėjo kortelę. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytus teisės aktus, teismas darė išvadą, jog ieškovės teisė atiduoti savo balsą rinkimuose ir referendumuose nebuvo ribojama. Ieškovė neneigia, jog tuo metu turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, kuris, teismo vertinimu, yra laikomas tinkamu asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu, bylos medžiagoje nėra duomenų, jog ieškovei atvykus balsuoti buvo atsisakoma išduoti balsavimo biuletenį, tokio atsisakymo priežastys.

24.       Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad kardomosios priemonės ieškovei buvo taikytos atsižvelgiant į visą procesinį kontekstą, nėra savavališkos ir iš esmės atitiko vieną iš kardomųjų priemonių tikslų (dalyvavimo procese užtikrinimą), buvo užtikrinta veiksminga teisminė šios priemonės kontrolė, ieškovė neįrodė, kad dėl jų taikymo būtų kilę rimtesnių padarinių. Kardomosios priemonės ieškovei paskirtos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo. Vertindamas ieškovei parinktas ir paskirtas kardomąsias priemones, teismas pažymėjo, kad ieškovei buvo paskirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžančios priemonės.

25.       Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir dokumentų paėmimo taikymas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti.

26.       Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi leista laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. klausytis D. J., kuri naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir daryti jų įrašus, nurodyta, kad ši priemonė skirta, siekiant gauti duomenų apie D. J. galimai neteisėtą veiką. 2011 m. spalio 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi pasiklausymo terminas pratęstas laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. vasario 1 d., siekiant gauti duomenų apie gydytojos D. J. galimai ir toliau tęsiamą neteisėtą veiką. 2012 m. sausio 31 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi prašymas tęsti procesinės privartos priemones D. J. atžvilgiu buvo tenkintas iš dalies ir pratęsta laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartimi terminas dar sykį buvo pratęstas laikotarpiui nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. Teismas sprendė, kad ieškovės pokalbių buvo klausomasi maksimalų 9 mėnesių laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kad buvo tiriamos sudėtingos ir galimai didelio mąsto nusikalstamos veikos. Ieškovė nenurodė, jokių argumentų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo ar tokio procesinio sprendimo nepagrįstumo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroras bei ikiteisminį tyrimą atlikusios įstaigos pareigūnai nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, dėl to nėra teisinio pagrindo šių jų veiksmų pripažinti neteisėtais.

27.       Teismas vertino ieškovės nurodytus duomenis apie tai, kad 2012 m. gegužės 4 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi buvo leista klausytis jos sūnui D. J. priklausančio telefono (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, gauti informaciją iš telekomunikacijų operatoriaus ir paslaugų teikėjo apie nurodytą mobilaus ryšio telefono numerių pokalbių sujungimus, duomenis apie jų datas, pokalbių laiką, trukmę, celenumerius, tarptautinių mobiliųjų indentifikavimo duomenis (IMEI) laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. birželio 4 d. Teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 11 d. tarnybiniu pranešimu buvo pranešta, kad dėl techninės klaidos nutartyje nurodytas numeris (duomenys neskelbtini) nepriklauso D. J., todėl būtina nutraukti šio telefono numerio pasiklausymą. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad būtų priimtas procesinis sprendimas dėl ieškovės mažamečių sūnų telefono pokalbių pasiklausymo ar kitokio pobūdžio informacijos kaupimu, todėl šį ieškovės argumentą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

28.       Pasisakydamas dėl baudžiamojo proceso trukmės kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, teismas nurodė, kad baudžiamasis procesas dėl ieškovės (nuo įtarimų pareiškimo ieškovei 2012 m. vasario 1 d. iki galutinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos apkaltinamieji nuosprendžiai ir byla D. J. atžvilgiu nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių, priėmimo 2018 m. birželio 12 d.) vyko 6 metus ir 4 mėnesius. Per šį laiką atliktas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla išnagrinėta pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose bei kasacine tvarka. 2011 m. birželio 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kūdikio mirties priežasties nustatymo. Tyrimas vėliau tęstas dėl galimo ieškovės ir dar vieno asmens veiklos neteisėtumo. Tirti daugiau nei 400 namuose gimdymo faktų. Įtarimai taip pat buvo pareikšti ir kitiems asmenims.

29.       Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigė, jog nuo paskutinės apklausos 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio, t. y. 3 metus ir 2 mėnesius, jokių veiksmų jos atžvilgiu nebuvo atliekama, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 9 d. buvo apklausiami liudytojai, atliekami deontologiniai tyrimai pagal paskirtas užduotis, atliekamos kratos, elektroninių paštų apžiūra, ūkinės finansinės veiklos tyrimai, tarp kurių ir D. J. individualios įmonės „Sveika šeima“, medicinos dokumentų tyrimas, renkama Europos Sąjungos praktika dėl gimdymų namuose atvejų ir jų vertinimo.

30.       Teismas nurodė, kad ilgą proceso trukmę pateisinančiu veiksniu laikomas šios bylos sudėtingumas – byloje kaltinimai buvo pareikšti dvejoms kaltinamosioms, ieškovei dėl 64 nusikalstamos veikos epizodų, kurioje ji buvo kaltinama neteisėta vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. EŽTT ir Lietuvos teismų praktikos kontekste, tokios bylos charakteristikos neleidžia apibūdinti jos kaip sudėtingos ir todėl pateisinančios daug ilgesnę negu įprastai proceso trukmę, nes nėra aptartų objektyvių bylos sudėtingumą pagrindžiančių požymių – byla nesusijusi su organizuotu nusikalstamumu, nėra tarptautinio elemento, nagrinėtos veikos panašios, bylos medžiagos, įrodymų apimtis nėra išskirtinai didelė (iš viso 53 tomai, teismų procesinių sprendimų apimtis nesiekia po 100 lapų), tačiau atsižvelgiant į bylos išskirtinumą, t. y. anksčiau bylų dėl gimdymų namuose ir, atitinkamai, pažymų už atlygį išrašymą nebuvo nagrinėta, bylos teisinį vertinimą lemiant ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės išsamus analizavimas, teismas laikė, kad byla atitinka sudėtingoms byloms priskiriamus požymius.

31.       Teismas vertino, kad visi ieškovės ir pirmiau nurodyti procesiniai veiksmai buvo būtini siekiant tinkamai įvertinti ir kvalifikuoti tiek ieškovės, tiek ir kitų įtariamųjų veiksmus baudžiamojo įstatymo atžvilgiu. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog nebuvo būtinybės atlikti tiek daug deontologinių tyrimų, kadangi kiekvienas atvejis yra išskirtinas. Tai, kad ekspertai padarė vienodas išvadas dėl atliktų tyrimų, nereiškia, kad tyrimų skyrimas buvo perteklinis. Kiekvieno iš liudytojo apklausa buvo reikalinga siekiant nustatyti visus galimus pažeidimų epizodus. Ši proceso trukmė, kuomet su ieškove nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio, laikoma pateisinama, atsižvelgiant į tai, jog visą laikotarpį buvo atliekami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai.

32.       Teismas vertino, kad ieškovė neginčija proceso trukmės bylą perdavus nagrinėti teismui, todėl dėl teismų atliktų procesinių veiksmų sprendime nepasisakė.

33.       Teismas pagal baudžiamosios bylos medžiagą nustatė, kad ieškovė dažnai naudojosi teise teikti prašymus ar skundus ikiteisminio tyrimo metu. Prašymai buvo susiję su leidimais susipažinti su bylos medžiaga, daiktų grąžinimu, kardomųjų priemonių panaikinimu, leidimu išvykti iš gyvenamosios vietos, bylos nutraukimu. Šių prašymų teikimas, teismo vertinimu, nevilkino ikiteisminio tyrimo trukmės, kadangi tuo pačiu metu buvo atliekami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kaip pavyzdžiui liudytojų apklausos, specialių tyrimų atlikimas ir kt. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė vengtų atvykti i apklausas, vykdomas Vilniaus mieste, tačiau gavusi šaukimą į apklausą Panevėžyje, 2016 m. sausio 28 d. ieškovė atsakė, kad neatsisako būti apklausiama, tačiau neturi galimybės atvykti į Panevėžį, todėl prašo jos apklausą vykdyti Vilniuje, kartu dalyvaujant advokatui. 2016 m. sausio 31 d. ieškovė nurodė, kad į 2016 m. vasario 1 d. apklausą neatvyks, kadangi jos advokatas tuo metu negali dalyvauti ir ieškovei reikia laiko susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, be to ieškovė neturi jokių finansinių galimybių atvykti į apklausą kitame mieste. Iš toliau pateikiamo susirašinėjimo matyti, kad ieškovei pavyko suderinti datą ir vietą Vilniaus mieste, kuri jai tinka, t. y. 2016 m. vasario 9 d. Nors apklausos data ir buvo perkelta ieškovės prašymu, tačiau teismas šio veiksmo nevertino kaip bylos vilkinimo, kadangi apklausa įvyko praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei nuo pirminiame šaukime nurodyto laiko.

34.       Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu atliktus veiksmus, jų pobūdį, apimtį (baudžiamąją bylą sudaro 53 tomai), reikalingus surinkti įrodymus galutiniam kaltinimui suformuluoti ir bylai perduoti į teismą, taip pat bylos nagrinėjimo teisme trukmę, teismas konstatavo, kad tiek atskirų etapų (ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme), tiek bendra baudžiamojo proceso trukmė šiuo atveju nebuvo neproporcingai ilga ir nepažeidė ieškovės teisių, procesas nebuvo vilkinamas, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, bendros pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai pažeidimo.

35.       Pasisakydamas dėl ieškovei paskirtos laisvės apribojimo bausmės ir jos įtakos, sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės (ne)buvimo, teismas nustatė, jog ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jis įsiteisėjo ir privalėjo būti vykdomas. Ieškovei buvo išaiškinta, kad bausmę ji turi atlikti savo deklaruotoje gyvenamoje vietoje. Ieškovė paaiškino, kad tuo metu jos deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), o faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Savo deklaruotoje gyvenamoje vietoje ieškovė bausmę atliko 3,5 mėnesio. Artimiausia mokykla buvo už 25 km nuo kaimo. Ieškovės mažiesiems vaikams tuo metu buvo 12 ir 13 metų ir dėl paskirtos bausmės jiems būtų reikėję keisti mokyklą. Atsižvelgiant į tai, buvo spręsta, kad nepilnamečiai sūnūs gyvens be motinos su vyresniąją pilnamete dukra. Vykdant bausmę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ieškovės kasacinį skundą, todėl ji kreipėsi į Probacijos tarnybą su prašymu leisti likusią bausmę atlikti faktinėje gyvenamoje vietoje. Ieškovė nurodė, kad tokiu būdu buvo nubausta ne tik ji, bet ir jos vaikai, kurie turėjo kurį laiką gyventi be motinos.

36.       Teismas nurodė, jog ieškovė neginčijo, kad buvo supažindinta su bausmės atlikimo tvarka, t. y. jog bausmę ji turi atlikti deklaruotoje gyvenamoje vietoje. Nors ieškovė nurodo, kad buvo nepasiruošusi tam, kad bausmę reikės atlikti iš karto po apeliacinio teismo nuosprendžio ir dar ne faktinėje, o deklaruotoje gyvenamoje vietoje. Tačiau teismas sprendė, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo gynėją, profesionalų teisininką, kuriam tenka pareiga ne tik ginti kaltinamosios interesus, bet ir išaiškinti, jog pateikus apeliacinį skundą yra tikimybė, jog bus paliktas galioti pirmosios instancijos nuosprendis, kuris turi būti vykdomas nedelsiant. Nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (2016 m. gruodžio 23 d.) iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (2017 m. liepos 19 d.) praėjo beveik 6 mėnesiai, todėl teismas vertino, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko pakeisti savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą į tą, kuriame faktiškai gyvena ir praleidžia daugiausiai laiko. Teismas sprendė, kad dėl ieškovės veiksmų, t. y. pačios ieškovės pasirinkimo deklaruoti gyvenamąją vietą ne ten, kur yra jos ir vaikų faktinė gyvenamoji vieta, ji patyrė nepatogumus atliekant laisvės apribojimo bausmę ir valstybės institucijų civilinės atsakomybės šiuo pagrindu negali būti. Pažymėjo, kad teismas nevertina Probacijos tarnybai teiktų ieškovės prašymų nagrinėjimo, kadangi tokių duomenų išreikalautoje baudžiamojoje byloje nėra, jų nepateikė ir pati ieškovė.

37.       Pasisakydamas dėl valstybės institucijų veiksmų žiniasklaidoje, paskelbiant informaciją, susijusią su ieškovės atžvilgiu vykdomu baudžiamuoju procesu, teismas nurodė, kad 2013 m. vasario 25 d. Generalinė prokuratūra pateikė pranešimą apie tiriamą neteisėtą veiką bei tą pačią dieną Vilniaus apygardos prokurorai pateikė komentarą. 2013 m. kovo 5 d. buvo surengta spaudos konferencija, kurioje buvo aptariamas ikiteisminis tyrimas. Spaudos konferencijoje dalyvavo Vyriausiojo policijos komisariato viršininkas K. L. ir policijos generalinio komisaro pavaduotojas R. P.. Minėtina, kad prokuratūros ar policijos atstovų komentaruose nebuvo nurodyti jokie duomenys iš kurių būtų galima identifikuoti asmenį, t. y. nei vieno įtariamojo vardas, pavardė ar kiti duomenys nebuvo pasakyti. Nors atstovai užsiminė įtariamųjų turimas profesijas, tačiau tai negali būti vertinama kaip asmens duomenų atskleidimas, kadangi vien iš šio duomens nėra galimybės identifikuoti asmens. Bendraujant su žiniasklaidos atstovais buvo teikiama tik bendra informacija apie ikiteisminį tyrimą, t. y. kokios versijos yra tiriamos, kokie įtarimai gali būti pareikšti ir kokios sankcijos už atitinkamus veiksmus gali būti skiriamos. Be to, ieškovė pati ikiteisminio tyrimo metu noriai bendravo su žiniasklaida ir teikė jai paaiškinimus, todėl žiniasklaidos interpretacija negali būti vertinama kaip valstybės institucijų pareigūnų atliekamas neteisėtas veiksmas.

38.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovė nagrinėjamoje civilinėje byloje neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti. Ieškovei neįrodžius pirmosios (būtinos) sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų, teismas nepasisakė dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (turtinės ir neturtinės žalos ir priežastinio ryšio), nes tai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

39.       Ieškovė D. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos patikslintą ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei tokių bus patirta.

40.       Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu. Mano, kad teismas visai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl to, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo nusikalstamas veikas, pareikšdami įtarimus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį, neįsitikinę, ar gydytojo spaudas buvo suklastotas, remdamiesi tik Akreditavimo tarnybos pažyma, nepadarę spaudo ekspertizės, dėl ko buvo priversti nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį bei pareikšti naujus įtarimus, netinkamai traktuojant teisines faktines aplinkybes dėl versliškumo.

41.       Pažymi, kad patikslintame ieškinyje ji prašė teismo išsireikalauti iš Generalinės prokuratūros spaudos konferencijos, vykusios 2013 m. kovo 5 d. Generalinėje prokuratūroje, vaizdo įrašą, kas ir buvo padaryta. Viename iš teismo posėdžių ji išsamiai pasisakė dėl šios spaudos konferencijos, tačiau teismas savo išvadose iš viso nepaminėjo šitos spaudos konferencijos, nors jos metu buvo padaryti grubūs nekaltumo prezumpcijos pažeidimai. Tvirtina, kad nors teismo sprendime teigiama, kad tuometinio generalinio policijos komisaro pavaduotojo R. P. 2013 m. kovo 5 d. spaudos konferencijoje nebuvo paminėta ieškovės pavardė, tačiau buvo įvardinta „gydytoja“, ir ieškovės pavardė jau buvo paminėta prokurorės A. P. dvejose spaudos konferencijose, be to, gydytoja, kuriai buvo pateikti įtarimai, buvo tik viena – ieškovė, tad buvo labai lengva suprasti, apie kokią gydytoją R. P. kalba. Taip buvo pažeista ieškovės nekaltumo prezumpcija.

42.       Akcentuoja, kad teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono vyriausiojo policijos komisariato laikinai ėjusio viršininko pareigas J. Š. leidimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrei N. R. viešinti paskaitose, spaudoje ikiteisminio tyrimo medžiagą, nors, ieškovės manymu, tai yra grubus baudžiamojo proceso normų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimas.

43.       Nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovei kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo taikytas 5 metus 5 mėnesius, o kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – 4 metus ir 6 mėnesius. Ieškovės įsitikinimu, teismas netinkamai apskaičiavo šių kardomųjų priemonių taikymo ieškovei trukmę, nes, ieškovės nuomone, jis nepagrįstai, apskaičiuodamas kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymo trukmę, neįvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu ieškovei paskirtos bausmės – laisvės apribojimo 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, laikotarpio, nes ji paskirtą bausmę atliko, taip pat neįtraukė laikotarpio nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2018 m. birželio 12 d., kuomet atlikus bausmę jai vėl buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o apskaičiuodamas kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – taikymo trukmę, neatsižvelgė į tai, kad dokumento grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas tik priešpaskutiniame teismo posėdyje, 2016 m. gruodžio viduryje, per baigiamąsias kalbas.

44.       Nesutinka su teismo vertinimu, kad kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – jai buvo taikyta nepažeidžiant proporcingumo principo ir teisingai, nurodydama, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį įtarimai jai buvo pareikšti tik 2016 m. vasario 9 d. o ši kardomoji priemonė jai buvo pritaikyta nuo 2012 m. vasario 1 d., kai ji buvo įtariama lengvesne nusikalstama veika. Ieškovės įsitikinimu, 4 metus ir 8 dienas jai buvo taikoma griežtesnė priemonė nei paprastai buvo skiriama tokiu atveju.

45.       Nesutinka su teismo vertinimu, kad ieškovei, pritaikius kardomąją priemonę – dokumentų paėmimo – nebuvo apribotos galimybės atiduoti balsą rinkimuose ir referendumuose, kurių per šios kardomosios priemonės taikymo laikotarpį vyko net šeši.

46.       Nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės (ne)buvimo, visiškai nepasisakė dėl to, kad ji atliko visą paskirtą 6 mėnesių bausmę, nors po to buvo visiškai išteisinta.

47.       Akcentuoja ir tai, jog nežiūrint to, kad teismas ir atstovaujančios šalys primygtinai reikalavo įrodymų apie dukros A. J. (duomenys neskelbtini) sveikatą ir (duomenys neskelbtini), dukrai gavus tą pažymą ir aptarus šią ieškovei labai skausmingą patirtį, teismo sprendime apie šiuos įvykius nėra nė žodžio. Nors ieškovė pateikė ir savo sveikatos pažymą bei pažymą apie jai teiktą psichologinę pagalbą, apie ieškovės sveikatos pakitimus ir patirtus psichologinius pergyvenimus, teismas irgi nematė reikalo dėl to pasisakyti.

48.       Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

49.       Nurodo, kad ieškovės apeliacinį skundą laiko nepagrįstu, o ginčijamą sprendimą – teisėtu, pagrįstu ir teisingu. Prie bylos buvo prijungta visa didelės apimties baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga ir, teismas, priimdamas teismo sprendimą, šią medžiagą analizavo ir ja rėmėsi, dėl šios priežasties mano, kad negalima teigti, jog byla būtų išnagrinėta paviršutiniškai ar neįsigilinus į visas sprendimui priimti aktualias aplinkybes. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas itin kruopščiai ir išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, proceso šalių argumentus ir paaiškinimus, teismo išvados yra pagrįstos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma ir atitinka nuosekliai šios kategorijos bylose formuojamą teismų praktiką.

50.       Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

51.       Nurodo, kad teismas sprendimą priėmė objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjęs visus civilinėje byloje esančius įrodymus, šalių argumentus bei paaiškinimus, savo išvadas grindė teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visuma, išsamiai išdėstė motyvus ir vadovavosi teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai ir nurodomos aplinkybės yra tapatūs jau išnagrinėto patikslinto ieškinio aplinkybėms ir argumentams. Vien dėl to, jog priimtas sprendimas nėra palankus ieškovei, dar nereiškia, jog tas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

52.       Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

53.       Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Mano, kad teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, teismas savo sprendime išsamiai išdėstė motyvus, kodėl laiko ieškovės patikslintą ieškinį neįrodytu. Teismas ieškovės teiginius patikrino pagal baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus ir nustatytas aplinkybes. Teismo išvados yra pagrįstos, argumentuotos, atitinka teismų praktikoje suformuotas tokių veiksmų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

54.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės D. J. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl ginčo esmės ir apeliacijos dalyko

55.       Nagrinėjamu atveju ieškovė D. J. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš valstybės turtinę ir neturtinę žalą. Prašomą atlyginti žalą ieškovė siejo su nepagrįstu jos atžvilgiu ikiteisminio tyrimo vykdymu, nepagrįstai pritaikytomis kardomosiomis priemonėmis, per ilga baudžiamojo proceso trukme, kuri iš viso tęsėsi 7 metus. Ieškovės nuomone, ikiteisminis tyrimas truko per ilgai (virš 4 metų), nes buvo netinkamai organizuojamas, buvo laikotarpių kai jos atžvilgiu nebuvo atliekami jokie veiksmai, ikiteisminis tyrimas buvo per platus (atlikta virš 80 ekspertizių, apklausta keli šimtai liudytojų). Ieškovė pabrėžė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ji buvo pripažinta kalta, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išteisinta, tačiau iki tol ji jau buvo atlikusi paskirtą laisvės apribojimo bausmę. Baudžiamojo proceso metu buvo pažeidinėjamos ieškovės teisės (nesuteikta galimybė tinkami susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga). Be to, ikiteisminio tyrimo metu žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, kurioje buvo pažeista ieškovės nekaltumo prezumpcija, nepagrįstai viešinami ikiteisminio tyrimo duomenys, pateikti melagingi faktai. Ieškovė nurodė, kad dėl baudžiamojo proceso ji patyrė įtampą, gyveno pastoviame strese, jos reputacija buvo sužlugdyta, patyrė sveikatos sutrikimų, jos sveikatos būklė pablogėjo. Ieškovė turtinę žalą įvardijo kaip negautas pajamas ir siejo su tuo, kad dėl vykdyto baudžiamojo proceso negalėjo dirbti ir gauti pajamų.

56.       Pakartotinai išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti. Ieškovei neįrodžius pirmosios (būtinos) sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (turtinės ir neturtinės žalos ir priežastinio ryšio), motyvuodamas tuo, kad tai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

57.       Ieškovė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes bei argumentus, kaip ir patikslintame ieškinyje, nesutikimo motyvus išdėstydama tik dėl dalies teismo sprendimo motyvų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės patikslintas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, netinkamai kvalifikavus teisines faktines aplinkybes kaip nusikalstamą veiką, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

58.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai teisiškai kvalifikavo nusikalstamas veikas, pareikšdami jai įtarimus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį, neįsitikinę, ar gydytojo spaudas buvo suklastotas, remdamiesi tik Akreditavimo tarnybos pažyma, nepadarę spaudo ekspertizės, vėliau pareikšdami įtarimus pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai traktuodami faktines aplinkybes dėl versliškumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

59.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 punktą).

60.       Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 54 punktą).

61.       BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuroras įpareigojami imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir (ar) prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 48 punktą).

62.       Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

63.       Sprendžiant dėl žalos atlyginimo, be kita ko, įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 74 punktą). CK 6.272 straipsnio prasme esmine klaida negali būti laikomas toks atvejis, kai veika neteisingai kvalifikuota kaip nusikalstama, bet galėtų būti kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas, ir tai lemia tik vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių netinkamas nustatymas įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-969/2023 28 punktą).

64.       Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais. Vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 38 ir 49 punktus).

65.       EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, par. 184; 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28796/04, par. 95). Įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą savaime nėra pagrindas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai sprendimai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007).

66.       Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2012 m. vasario 1 d. ieškovei buvo pareikšti įtarimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį, t. y. kad ji 2011 m. birželio 24 d., neturėdama licencijos verstis medicinos praktika, apžiūrėjusi naujagimį išrašė pažymą apie tai, kad buvo pagimdytas kūdikis namuose, bei ant pažymos uždėjo spaudą „Gydytoja D. J. – Š.“, spaudo numeris 617636, kuris nėra registruotas Akreditavimo tarnyboje ir antspaudą D. J. įmonės „Sveika šeima“, kuriai nėra išduota licencija, suteikianti teisę įstaigai užsiimti licencijuojama asmens sveikatos priežiūros ar visuomenės sveikatos priežiūros veikla, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą (pažymą apie kūdikio gimimą) ir pasinaudojo žinomai suklastotu spaudu. 2016 m. vasario 1 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – nepadarius nusikalstamų veikų bei BK 301 straipsnio 1 dalį – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos.

67.       Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pagrįstam įtarimui. Tokios išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, padarytos atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusius ieškovę kaltinančius duomenis, kuriuos skundžiamo teismo sprendimo motyvuose pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė. Teisėjų kolegija pritardama šioms išvadoms jų papildomai nekartoja. Šių duomenų vėlesnis vertinimas nutraukiant ikiteisminį tyrimą pagal konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybės jų nepaneigia.

68.       2016 m. vasario 9 d. ieškovei buvo pareikštas įtarimas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. liepos 2 d. ji versliškai, kaip fizinis ir juridinis asmuo, ėmėsi profesinės veiklos – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama licencijų šiai veiklai, kurios tokiai veiklai reikalingos, t. y. po gimdymo ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje atliko gimdyvių bei naujagimių sveikatos būklių apžiūras ir išduodavo pažymėjimus apie naujagimių gimimą ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose, jas patvirtindama individualios įmonės „Sveika šeima“ antspaudu, asmeniniu spaudu ir savo parašu, už tai gaudama pinigines pajamas, kai tokias paslaugas gali teikti tik asmuo, turintis išduotą ir galiojančią licenciją asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, o verstis šia praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios tokią licenciją. 2016 m. gegužės 25 d. byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas su analogiško turinio kaltinimais.

69.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu ieškovė buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžiu ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas ir jos atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžių dalis, kuriomis ieškovė nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, panaikino motyvuojant tuo, kad ieškovės neteisėti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, ir bylą nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėtį sudarančių požymių – versliškumo, ieškovės veikla nesiekia tokio masto (ir pavojingumo), kuris užtrauktų jai baudžiamąją atsakomybę, jos veika galimai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 127 straipsnio 1 dalyje, požymius.

70.       Taigi, minėtoje baudžiamojoje byloje žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai ieškovės atžvilgiu panaikinti ir baudžiamoji byla nutraukta nenustačius vieno iš jai inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinųjų objektyviosios pusės požymių – versliškumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymio – versliškumo, nei kad jas padarė ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai pareiškiant įtarimą ieškovei ir surašant kaltinamąjį aktą. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai netinkamai įvertino įrodymus nusikalstamos veikos pavojingumo nustatymo aspektu.

71.       Pažymėtina, kad tiek BK 202 straipsnio 1 dalies, tiek ANK 127 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau jos skiriasi pavojingumu. Riba tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi atitinkama veikla apibrėžiama per versliškumo požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222/2018). Vertinant aptariamo pobūdžio neteisėtus veiksmus, riba tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės ne visada yra akivaizdi, dažniausiai ją nulemia ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų vertinimas ir išvada dėl didesnio pavojingumo buvimo ar nebuvimo. Nagrinėjamu atveju ieškovės išteisinimo pagrindas – neįrodyta, jog ieškovės veika turėjo versliškumo požymį, todėl pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tokiu kaip šis atveju, kai veika neteisingai kvalifikuota kaip nusikalstama, bet galėtų būti kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas, ir tai lemia tik vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių netinkamas nustatymas įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, tai CK 6.272 straipsnio prasme negali būti laikoma esmine klaida.

72.       Pažymėtina ir tai, kad prokuroro prerogatyva yra įvertinti surinktus duomenis ir nuspręsti, ar ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas, ar užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamu atveju prokuroras buvo įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, todėl surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teismui. Nors prokuroro (taigi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimas nesutapo tik dėl vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių (versliškumo), vis tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje pripažino, kad ieškovės veikla buvo neteisėta, t. y. ieškovė pažeidė teisinį reglamentavimą, nes vertėsi profesine veikla neturėdama tam licencijos, kaltinamajame akte nurodyta ieškovės veika galimai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 127 straipsnio 1 dalyje, požymius. Taigi, prokuroro (kartu ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų) versija dėl ieškovės atliktų veiksmų teisėtumo vertinimo nebuvo visiškai nepagrįsta, akivaizdžiai neturinti jokio pagrindo. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką procesinis sprendimas, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008).

73.       Reikšminga yra ir tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo duomenys buvo surinkti neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, gauti neteisėtai, pažeidžiant asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Nėra nustatyta kitų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar esminių klaidų baudžiamajame procese, kuriuos civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo būtų galima vertinti kaip neteisėtus veiksmus. Todėl šiuo atveju vien tai, kad ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, spręsdami dėl vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių (versliškumo) egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė kitokias išvada dėl įrodymų ir jų pakankamumo), nesudaro pagrindo tokius jų veiksmus vertinti kaip aplaidžius, pažeidžiančius bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą, dėl to neteisėtus CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl valstybės institucijų veiksmų žiniasklaidoje, paskelbiant informaciją, susijusią su ieškovės atžvilgiu vykdomu baudžiamuoju procesu

74.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad patikslintame ieškinyje ji prašė teismo išsireikalauti iš Generalinės prokuratūros spaudos konferencijos, vykusios 2013 m. kovo 5 d. Generalinėje prokuratūroje, vaizdo įrašą, kas ir buvo padaryta. Viename iš teismo posėdžių ji išsamiai pasisakė dėl šios spaudos konferencijos, tačiau pirmosios instancijos teismas savo išvadose iš viso nepaminėjo šitos spaudos konferencijos, nors jos metu buvo padaryti grubūs nekaltumo prezumpcijos pažeidimai. Ieškovė tvirtina, kad nors skundžiamo teismo sprendimo motyvuose teigiama, kad tuometinio generalinio policijos komisaro pavaduotojo R. P. 2013 m. kovo 5 d. spaudos konferencijoje nebuvo paminėta ieškovės pavardė, tačiau buvo įvardinta „gydytoja“, ir ieškovės pavardė jau buvo paminėta prokurorės A. P. dvejose spaudos konferencijose, be to, gydytoja, kuriai buvo pateikti įtarimai, buvo tik viena – ieškovė, tad buvo labai lengva suprasti, apie kokią gydytoją R. P. kalba. Taip buvo pažeista ieškovės nekaltumo prezumpcija.

75.       Informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pateikimą reglamentuoja BPK 177 straipsnio 1 dalies pagrindinė taisyklė, jog ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Išimtis įtvirtinta įstatyme, kad tokie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokurorui leidus ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Toks informacijos apie ikiteisminį baudžiamosios bylos tyrimą ribojimas siejamas su asmens, kuris įtariamas nusikaltimo padarymu, teisių apsauga atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, taip pat į tai, kad tokių duomenų paskelbimas gali pažeisti kitų proceso dalyvių teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439/2014).

76.       Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo visuomenei ir teikimo visuomenės informavimo priemonėms tvarka ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. I-48 patvirtintose Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijose (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 18 d.). Rekomendacijų 10 punkte buvo nustatyta, kad skelbiant informaciją apie nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį, fizinio asmens, kuris nelaikytinas viešuoju asmeniu, vardas ir pavardė, juridinio asmens pavadinimas nenurodomi, išskyrus atvejus, kai tokių duomenų skelbimas pateisinamas asmens paieškos tikslais, būtinybe apsaugoti visuomenę nuo tokio asmens keliamo pavojaus arba kitomis esminę reikšmę valstybės ir visuomenės interesams turinčiomis aplinkybėmis.

77.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokuratūros atstovų komentarais, teiktais 2013 m. vasario 25 d. Generalinės prokuratūros pateiktame pranešime, spaudos konferencijos, vykusios 2013 m. vasario 25 d. Generalinėje prokuratūroje, metu, taip pat policijos atstovų komentarais, teiktais spaudos konferencijos, vykusios 2013 m. kovo 5 d., metu (pagal byloje pateiktas nuorodas), ieškovės akcentuojamos nekaltumo prezumpcijos pažeidimo nenustatė.

78.       Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad prokuratūros atstovų (Vilniaus apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės L. F. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės A. P.) ar policijos atstovų (Vyriausiojo policijos komisariato viršininko K. L. ir policijos generalinio komisaro pavaduotojo R. P.) komentaruose apie atliekamą ikiteisminį tyrimą nebuvo nurodyti jokie duomenys, iš kurių būtų galima identifikuoti asmenį, t. y. nei vieno įtariamojo vardas, pavardė ar kiti duomenys nebuvo atskleisti. Nors atstovai užsiminė įtariamųjų turimas profesijas, tačiau tai negali būti vertinama kaip asmens duomenų atskleidimas, kadangi vien iš šio duomens nėra galimybės identifikuoti asmenį. Bendraujant su žiniasklaidos atstovais buvo teikiama tik bendra informacija apie ikiteisminį tyrimą, t. y. kokios versijos yra tiriamos, kokie įtarimai gali būti pareikšti ir kokios sankcijos už atitinkamus veiksmus gali būti skiriamos.

79.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir tai, kad pati ieškovė ikiteisminio tyrimo metu noriai bendravo su žiniasklaida ir teikė jai paaiškinimus. Iš LNK reportažo (esančio vienoje iš nuorodų) matyti, kad pranešimus teikė ne tik policijos atstovai R. P. ir K. L., bet tame pačiame reportaže interviu davė ir pati ieškovė, kuri būtent televizijos LNK buvo įvardijama kaip įtariamoji.

80.       Esant nurodytoms aplinkybėms, kuomet nenustatyta, kad skelbiant ikiteisminio tyrimo duomenis būtų buvę pažeisti ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo principai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.

81.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono vyriausiojo policijos komisariato laikinai ėjusio viršininko pareigas J. Š. leidimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrei N. R. viešinti paskaitose, spaudoje ikiteisminio tyrimo medžiagą, nors, ieškovės manymu, tai yra grubus baudžiamojo proceso normų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimas.

82.       Iš byloje ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrė N. R. prašė pateikti informaciją apie atliekamą ikiteisminį tyrimą siekiant atsakyti į nevyriausybinių organizacijų, įvairių asociacijų prašomą pateikti poziciją dėl gimdymų namuose (2012 m. liepos 25 d. paklausimas / raštas). Buvo prašoma pateikti informaciją, kurią Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija galėtų disponuoti viešojoje erdvėje (spaudos konferencijose, viešuose pranešimuose). Atsakydamas į šį paklausimą / raštą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono vyriausiojo policijos komisariate laikinai ėjęs viršininko pareigas J. Š. pateikė du raštus (2012 m. liepos 25 d. ir 2012 m. lieps 30 d.), pirmame iš jų buvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, aprašoma ikiteisminio tyrimo eiga, antrame rašte buvo nurodoma, kad pateikta informacija galima disponuoti viešai tik neskelbiant asmenų duomenų. Informaciją suteikęs J. Š., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono vyriausiojo policijos komisariate laikinai ėjęs viršininko pareigas, pagal pirmiau nurodytų rekomendacijų 3 punktą buvo priskiriamas prie subjektų, turinčių teisę skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė konkrečių duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes sukėlė tokių raštų išdavimas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrei, nepateikė faktų apie netinkamą juose nurodomų duomenų panaudojimą. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, toks informacijos apie ikiteisminį tyrimą skelbimas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrei nelaikomas pakankamu pripažinti neteisėtu CK 6.272 straipsnio prasme.

Dėl kardomųjų ir kitų priemonių taikymo neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos

83.       Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovei kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo taikytas 5 metus 5 mėnesius, o kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – 4 metus ir 6 mėnesius. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo šių kardomųjų priemonių taikymo ieškovei trukmę, nes, ieškovės nuomone, jis nepagrįstai, apskaičiuodamas kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymo trukmę, neįvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu ieškovei paskirtos bausmės – laisvės apribojimo 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, laikotarpio, nes ji paskirtą bausmę atliko, taip pat neįtraukė laikotarpio nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2018 m. birželio 12 d., kuomet atlikus bausmę jai vėl buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o apskaičiuodamas kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – taikymo trukmę, neatsižvelgė į tai, kad dokumento grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas tik priešpaskutiniame teismo posėdyje, 2016 m. gruodžio viduryje, per baigiamąsias kalbas.

84.       Teisėjų kolegija nepritaria tokiems apeliacinio skundo argumentams ir spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo šių kardomųjų priemonių ieškovei taikymo trukmę, kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – atveju apskaičiuodamas ją nuo 2012 m. vasario 1 d., kuomet vyr. tyrėjos nutarimu ieškovei buvo taikyta ir paskelbta aptariama kardomoji priemonė, iki 2017 m. liepos 26 d., kuomet Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Vilniaus probacijos skyrius gavo teismo nuosprendį ir pradėjo jį vykdyti. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės teiginius apie po bausmės atlikimo jos atžvilgiu taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Taip pat priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 7 d. ieškovės prašymo panaikinti kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą – pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi panaikino šią kardomąją priemonę, pripažinęs, kad ji yra perteklinė ir nereikalinga.

85.       Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – jai buvo taikyta nepažeidžiant proporcingumo principo ir teisingai, nurodydama, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį įtarimai jai buvo pareikšti tik 2016 m. vasario 9 d. o ši kardomoji priemonė jai buvo pritaikyta nuo 2012 m. vasario 1 d., kai ji buvo įtariama lengvesne nusikalstama veika. Ieškovės įsitikinimu, 4 metus ir 8 dienas jai buvo taikoma griežtesnė priemonė nei paprastai buvo skiriama tokiu atveju.

86.       Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šios kardomosios priemonės ieškovei skyrimo aplinkybes ir motyvuotai dėl jų pasisakė skundžiamo teismo sprendimo motyvuose.

87.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos duomenimis, pagrįstai vertino, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo skirtas ieškovei įtariant padarius nusikalstamas veikas, priskiriamas tyčinių nesunkių nusikalstamų veikų kategorijai (BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 1 dalį), bet ir tiriant kitas jos galimai padarytas nusikalstamas veikas, kurios tęsėsi pakankamai ilgai (ieškovei įtarimai pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pareikšti 2016 m. vasario 9 d., ši nusikalstama veika priskirtina tyčinių apysunkių nusikalstamų veikų kategorijai, už kurios padarymą įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmę iki 4 metų, ieškovė buvo įtariama tęstinės nusikalstamos veikos padarymu dėl 64 nusikalstamos veikos epizodų), siekiant užtikrinti ieškovės dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstomoms veikoms. Ieškovei buvo skirta viena švelniausių kardomųjų priemonių.

88.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, ieškovė žinojo ir suprato, jog norint ar esant būtinybei išvykti reikėjo tiesiog gauti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimą ir šia teises ne kartą naudojosi. Tiek pagal baudžiamosios bylos, tiek pagal nagrinėjamos bylos medžiagą nėra duomenų, kad ieškovė būtų patyrusi realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių (pvz., ji būtų negalėjusi išvykti į suplanuotą kelionę, mokymus, komandiruotę, būtų patyrusi nuostolių ir pan.) ir jos prašymas išvykti iš gyvenamosios vietos būtų visiškai atmestas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo atlikti byloje veiksmai, tarp jų – ir kardomosios priemonės skyrimas, buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). EŽTT praktikoje išvada, kad ši priemonė buvo neproporcinga siekiamam teisėtam tikslui, padaroma tais atvejais, kai trukmė (žymiai) viršija penkerių metų ribą, dažnai artėja prie dešimties ir daugiau metų (pvz., EŽTT 2016 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, par. 89, su tolesnėmis nuorodomis). Taigi, teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos BPK 119 straipsnyje ir BPK 121 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos skiriant ieškovei šią kardomąją priemonę.

89.       Ieškovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovei, pritaikius kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą – nebuvo apribotos galimybės atiduoti balsą rinkimuose ir referendumuose, kurių per šios kardomosios priemonės taikymo laikotarpį vyko net šeši.

90.       Nepritardama tokiems apeliacinio skundo argumentams, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 65 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 55 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 62 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 65 straipsnio 2 dalį (įstatymų redakcijos, galiojusios rinkimų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 9), kuriuose reglamentuojami rinkėjo asmens tapatybės nustatymo ypatumai, rinkėjo asmens tapatybė galėjo būti nustatoma rinkimų komisijos pirmininkui raštu apie tai paliudijus dviem į tos rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašą įrašytiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Nagrinėjamu atveju pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad turėjo balsuoti savo deklaruotoje gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), kur nuo vaikystės ji augo, pusė gyventojų yra jos giminės ir visi ją ten pažįsta, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nesunkiai šią teisę galėjo įgyvendinti ir realizuoti savo pilietinę teisę balsuoti. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patirtinančių ieškovės teiginius, kad jai atvykus balsuoti buvo atsisakoma išduoti balsavimo biuletenį, duomenų apie tokio atsisakymo priežastis taip pat nėra.

91.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką, vertindamas, kad kardomųjų priemonių paskyrimu ir taikymu nebuvo padaryta ieškovės teisių pažeidimo.

Dėl ieškovei paskirtos laisvės apribojimo bausmės ir jos įtakos, sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės (ne)buvimo

92.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės (ne)buvimo, visiškai nepasisakė dėl to, kad ji atliko visą paskirtą 6 mėnesių bausmę, nors po to buvo visiškai išteisinta. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat laiko nepagrįstais.

93.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismai, spręsdami klausimą dėl žalo atlyginimo, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, turi atsižvelgti, be kita ko, ir į tai, kokia asmeniui bausmės rūšis buvo taikyta, kokius bausmės padarinius asmeniniam gyvenimui jis patyrė, nepagrįsto nuteisimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę, padarinius (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-470-921/2024).

94.       Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo ieškovei atliktus jai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

95.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl pačios ieškovės veiksmų, t. y. ieškovės pasirinkimo deklaruoti gyvenamąją vietą ne ten, kur yra jos ir vaikų faktinė gyvenamoji vieta, ji patyrė nepatogumus atliekant laisvės apribojimo bausmę ir valstybės institucijų civilinės atsakomybės šiuo pagrindu negali būti. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo gynėją, profesionalų teisininką, kuriam tenka pareiga ne tik ginti kaltinamosios interesus, bet ir išaiškinti, jog pateikus apeliacinį skundą yra tikimybė, jog bus paliktas galioti pirmosios instancijos nuosprendis, kuris turi būti vykdomas nedelsiant. Nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (2016 m. gruodžio 23 d.) iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (2017 m. liepos 19 d.) praėjo beveik 6 mėnesiai, todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko pakeisti savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą į tą, kuriame faktiškai gyvena su vaikais ir praleidžia daugiausiai laiko.

96.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek pagal baudžiamosios bylos, tiek pagal nagrinėjamos bylos medžiagą nėra duomenų, kad ieškovė būtų patyrusi realių su bausmės atlikimu (laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu) susijusių neigiamų padarinių (pvz., ji būtų negalėjusi išvykti į suplanuotą kelionę, mokymus, komandiruotę, būtų patyrusi nuostolių ir pan.), kad esmingai buvo apribotos ieškovės teises. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

97.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialiosios teisės normas dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nenukrypo nuo EŽTT ir kasacinio teismo praktikos, suformuotos šioje byloje nagrinėjamais klausimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo sprendimą prielaidų nesudaro. Dėl nurodyto skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

98.       Dėl kitų apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes arba apie juos pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir teisėjų kolegija pritaria jo išdėstytiems argumentams, arba jie neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Be to, palikus nepakeistą teismo sprendimą, kuriuo ieškovė pripažinta neįrodžiusi pirmosios (būtinos) sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti, t. y. neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų, teisinės reikšmės bylos išsprendimui neturi ir teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (turtinės ir neturtinės žalos ir priežastinio ryšio).

99.       Apeliacinės instancijos teismui nė viena iš šalių neteikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliaciniame procese, su jų pagrindimu, todėl klausimas dėl tokių išlaidų paskirstymo nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė

Loreta Miltenytė