Civilinė byla Nr. 3K-3-44/2011
Procesinio sprendimo kategorija 45.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovams bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės
„Vakarų prekyba“ administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Kononenko ir
ko“, S. K. (S. K.) ir M. K. dėl reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo
sutarties pripažinimo niekine; tretieji asmenys: V. P., uždaroji akcinė
bendrovė „Vakarų Baltijos korporacija“.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimo apsimestiniu
(CK 1.87 straipsnio 1 dalis), reikalavimo perleidimo (CK 6.101 straipsnis)
pagrindus, dėl Įmonių bankroto įstatyme nustatytų teisės normų (įstatymo 11
straipsnis), reglamentuojančių bankrutavusios įmonės administratoriaus teises
ir pareigas, dėl proceso teisės normų, nustatančių absoliutaus teismų
procesinių sprendimų negaliojimo pagrindus (CPK 329 straipsnio 3
dalies 1 punktas), aiškinimo ir taikymo.
Klaipėdos
apygardos teismas 2003 m kovo 18 d. nutartimi UAB Vakarų prekyba“ iškėlė
bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Kononenko ir ko“. BUAB
„Vakarų prekyba“, kuriai atstovavo bankroto administratoriaus UAB „Kononenko ir
ko“ įgaliotas asmuo S. K, 2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės
pirkimo–pardavimo sutartimi už 360 000 Lt perleido M. K. teisę reikalauti
iš ieškovo 904 805,61 Lt ir 725 627,24 Lt nuostolių. Ieškovo teigimu, ginčo
sutartis pažeidė imperatyviąsias teisės normas, prieštaravo viešajai tvarkai ir
gerai moralei, todėl pagal CK 1.80–1.81 straipsnius turėjo būti pripažinta niekine
ir negaliojančia, nes bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, sudarydamas
ginčo sutartį, pažeidė įmonės ir kreditorių turtinius interesus, nes nesiekė
surinkti kuo daugiau lėšų, turėjo tikslą padėti UAB „Vakarų Baltijos korporacija“
generaliniam direktoriui V. P. išvengti skolos mokėjimo ieškovui. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad atsakovas UAB „Vakarų prekyba“ 2003 m. vasario 19 d. sutartimi
perleido trečiajam asmeniui V. P. 1 712 209,79 Lt reikalavimo teisę į
ieškovo skolą, tačiau teismai šią sutartį pripažino negaliojančia; vėliau UAB
„Vakarų prekyba“ sudarė ginčo sutartį su atsakovu M. K. Ieškovo teigimu, šis
atsakovas neturėjo pakankamai lėšų sumokėti pardavėjui 360 000 Lt,
todėl su UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ pasirašė preliminariąją buto
pirkimo–pardavimo sutartį ir avansu gautus 275 000 Lt pervedė BUAB „Vakarų
prekyba“, t. y. atsakovas M. K. buvo tik statytinis, o tikroji sandorio
šalis – V. P. (CK 1.87 straipsnis). Be to, pardavėjas negalėjo perleisti
pirkėjui reikalavimo teisės, nes: 1) ieškovas buvo BUAB „Vakarų prekyba“
kreditorius, juos siejo dvišalė prievolė; kadangi reikalavimo teisės
perleidimas buvo ir skolos perkėlimas, tai pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį,
6.115-6.122 straipsnius įmonei reikėjo gauti ieškovo sutikimą; 2) pirkėjas
perėmė iš pardavėjo tik reikalavimo teisę į ieškovo skolą, bet ne pardavėjo
skolą ieškovui, todėl naujasis kreditorius įgijo daugiau teisių už pradinį, o
ieškovas neteko galimybės įvykdyti dalį prievolės įskaitymu (CK 6.101
straipsnio 5 dalis, 6.102 straipsnio 3 dalis); 3) reikalavimo teisė
atlyginti 904 805,61 Lt nuostolių neegzistuoja (CK 6.102 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas prašė teismo pripažinti pagal CK 1.80, 1.81 ir 1.87 straipsnius niekine
ir negaliojančia 2007 m. kovo 9 d. ginčo reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo
sutartį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas,
įvertinęs ieškovo nurodytus apsimestinio sandorio negaliojimo pagrindus (CK
1.87 straipsnį), nurodė, kad esminę reikšmę turėjo pinigų pagal ginčo sutartį
sumokėjimo ir dalinio kreditoriaus reikalavimo įkaito turėtojui (pirmosios
eilės kreditoriui – AB bankui „Snoras“) padengimo faktai; ieškovui neprašant
UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ pripažinti tikrąja ginčo sandorio šalimi,
teisiškai nereikšmingos tapo atsakovo M. K. pinigų gavimo ir sumokėjimo
aplinkybės pagal ginčo 2007 m. kovo 9 d. sutartį. Kadangi ieškovas buvo tik trečios
eilės BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorius, o net įkaito turėtojo AB banko SNORAS
reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies, tai, net ir nesant ginčo sutarties,
ieškovo prievolė pradiniam kreditoriui dėl įskaitymo vis tiek nebūtų
sumažėjusi, nes pagal Įmonių bankroto įstatymą draudžiama taikyti įskaitymą,
kai juridiniam asmeniui iškelta bankroto byla. Teismas, vertindamas argumentus
dėl CK 6.101, 6.116 straipsnių, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu iš dalies tenkino BUAB „Vakarų prekyba“ ieškinį ir priteisė iš A. Z.
566 819,34 Lt be pagrindo įgytam turtui grąžinti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, 73 449,95 Lt žalai už palūkanų mokėjimą pagal faktoringo sutartis atlyginti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų; kitoje civilinėje
byloje, kurios nagrinėjimo metu buvo sudaryta ginčo sutartis, BUAB „Vakarų
prekyba“ ieškinys A. Z. dėl 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo
buvo atmestas, bet ši byla buvo perduota iš naujo nagrinėti ir sustabdyta iki
tol, kol bus išnagrinėta ši byla. Teismas, įvertinęs teismų procesinius
dokumentus, priimtus bylose, kuriose ginčo šalis buvo BUAB „Vakarų prekyba“
arba jos teisių perėmėjas atsakovas M. K., nurodė, kad reikalavimas grąžinti be
pagrindo įgytą turtą nebuvo neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu,
todėl perleista reikalavimo teisė nepriskirtina prie CK 6.102 straipsnio 3
dalyje nurodytų perleidžiamų reikalavimų draudimų. Teismas sprendė, kad
ieškovas nepateikė įrodymų, jog kreditoriaus asmuo turėjo esminę reikšmę (CK
6.101 straipsnio 5 dalis), dokumentų, patvirtinusių, kad ginčo sutartimi
buvo perleistas būtent tokio pobūdžio reikalavimas, dėl kurio negalimas
išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis). Teismas pripažino, kad CK 6.101
straipsnio 1 ir 5 dalyse ir 6.102 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintos teisės
normos, reglamentuojančios reikalavimo teisės perleidimą, yra imperatyvios,
tačiau nenustatė, jog ginčo sutartis pažeidė jose įtvirtintus įsakmius
reikalavimus ar draudimus. Teismas, vertindamas ieškovo argumentus dėl bankroto
administratoriaus įgalioto asmens veiksmų ir nesąžiningumo, nustatė, kad apie
parduodamą reikalavimo teisę per keturis mėnesius buvo skelbta 13 kartų
įvairiuose laikraščiuose, dvejos varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, nutarimą
dėl reikalavimo teisės kainos sumažinimo priėmė BUAB „Vakarų prekyba“
kreditorių komitetas, todėl padarė išvadą, jog bankroto administratoriaus
įgaliotas asmuo nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo, nepardavė reikalavimo
teisės daug mažesne kaina, nesielgė nesąžiningai.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 10 d. nutartimi
jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija
nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu
buvo kildinamas ne iš sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė
šalys (reikalavimo teisių pirkimas–pardavimas neginčijamas), o dėl sutarties
šalies (pirkėjo) atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Ieškovui
nepareiškus reikalavimo pripažinti trečiąjį asmenį tikrąja ginčo sutarties
šalimi ir perkelti jam pirkėjo teises, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grįstas sandorio
pripažinimo apsimestiniu reikalavimas. Be to, kolegija, įvertinusi atsakovo M. K.
ir apeliacinės instancijos teisme duotus bankroto administratoriaus įgalioto
asmens S. K. paaiškinimus, ginčo sutartį bei ją lydinčius susitarimus,
kainos mokėjimų dokumentus, teismų priimtus procesinius sprendimus, nustatė,
kad ginčo sutarties pirkėjas vedė derybas su administratoriumi dėl kreditorių
nustatytos pirkimo kainos mokėjimo sąlygų, sumokėjo pinigus, perėmė reikalavimo
teises ir jas patvirtinančius dokumentus, įgyvendino BUAB „Vakarų prekyba“
teisių perėmėjo pagal ginčo sutartį teises ir pareigas teisminiuose ginčuose ir
vykdymo procese, o tai, jog didžiausią pirkimo objekto kainos dalį šis asmuo
sumokėjo iš trečiojo asmens pagal preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį
gauto avanso, kolegija nepripažino svarbia, motyvuodama, jog M. K., nesudaręs
pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, grąžino avansą, byloje esantys
duomenys apie M. K. pajamas ir pinigines prievoles taip pat nepatvirtino
aplinkybės, kad likusią ginčo sandorio kainą būtų sumokėję tretieji asmenys V.
P. ar UAB „Vakarų Baltijos korporacija“. Dėl to kolegija konstatavo, kad
ieškovo apeliacinio skundo argumentai buvo pagrįsti ne bylos duomenimis, o bendro
pobūdžio samprotavimais, kurie nepaneigė atsakovo M. K. nurodytų aplinkybių dėl
sumokėtų pinigų už nupirktą reikalavimo teisę kilmės. Kolegija, vertindama
apeliacinio skundo argumentus dėl draudimo perleisti reikalavimo teisę pagal CK
6.102 straipsnio 3 dalį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
ginčo sutartis neprieštaravo CK 6.101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms teisės
normoms. Kolegija, remdamasi byloje esančiais teismų procesiniais sprendimais,
priimtais civilinėse bylose pagal UAB „Vakarų prekyba“ reikalavimus A. Z.
dėl nuostolių atlyginimo, motyvavo, kad kreditoriaus teisė kilusi iš delikto –
bendrovė reikalavo buvusio administracijos vadovo atlyginti neteisėtais
veiksmais padarytą žalą, grąžinti nepagrįstai įgytas lėšas. Šis reikalavimas
nebuvo asmeninio pobūdžio ir negalėjo būti vertinamas kaip neatskiriamai
susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl tokio reikalavimo perleidimui pagrįstai
nebuvo taikyta CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo. Kolegija
pažymėjo, kad ieškovą ir reikalavimo teisės pardavėją BUAB „Vakarų prekyba”
siejo dvišalė prievolė, tačiau, esant tokiai situacijai, kai bankrutuojanti
įmonė yra ir skolininkas, ir kreditorius, bankrutuojanti įmonė savo reikalavimo
teisės perleidimo atveju kitam asmeniui negalėjo perkelti ir turimos skolos,
nes būtų buvusi pažeista Įmonių bankroto įstatyme reglamentuota kreditorių
reikalavimų tenkinimo tvarka (Įmonių bankroto įstatymo 34, 35 straipsniai).
Dėl to šioje byloje bankrutavusi įmonė neturėjo pareigos perkelti atsakovui M. K.
savo skolos A. Z., todėl nereikėjo gauti ir sutikimo perleisti reikalavimą.
Kolegijos teigimu, kreditoriaus asmens reikšmė skolininkui pripažįstama esmine
tada, kai prievolė kyla iš sutarties, kurioje yra sąlyga, jog skolininkas
sudaro sutartį būtent su tam tikru kreditoriumi ir kreditoriaus asmuo tokiu
atveju yra esminė sutarties sąlyga. Tuo tarpu ieškovo prievolė kreditoriui UAB
„Vakarų prekyba” buvo kilusi ne iš sutartinių santykių, o iš delikto, kai žalos
atlyginimo reikalavimas grįstas neteisėtais ieškovo veiksmais, padarytais
einant jam šios bendrovės vadovo pareigas, todėl tokia prievolės kilmė,
kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindas pripažinti kreditoriaus asmens svarbos
skolininkui. Kolegija, vertindama bankroto administratorius įgalioto asmens
veiksmus, nurodė, kad bankrutavusios įmonės administratorius tinkamai vykdė
kreditorių komiteto įpareigojimus apie pardavimus skelbti spaudoje, sprendimą
dėl reikalavimo teisės perleidimo priėmė ne pats administratorius, o kreditorių
komitetas, ieškovas neįrodė atsakovų M. K. ir S. K. nesąžiningumo.
Kolegijos teigimu, nesant byloje duomenų apie kitokius atsakovo M. K. santykius
su trečiaisiais asmenimis, pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį iš
trečiojo asmens gauto avanso panaudojimas atsiskaityti pagal ginčo sandorį nebuvo
pagrindas M. K. laikyti elgusis nesąžiningai, o bankrutavusios bendrovės
administratoriaus veiksmai, atlikti vykdant kreditorių sprendimus dėl
reikalavimo teisės pardavimo, kuriuos atlikus buvo iš dalies patenkintas įmonės
kreditoriaus reikalavimas, nepažeidė Įmonių bankroto įstatyme reglamentuotos
administratoriaus pareigos veikti įmonės ir jos kreditorių interesais. Kolegija
atsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs atsakovo S. K.
dalyvavimą bylos nagrinėjimo procese būtinu, tačiau, šiam neatvykus į posėdį,
teismas, siekdamas proceso ekonomiškumo ir koncentracijos, bylą iš esmės
išnagrinėjo be jo. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ištaisė
pirmosios instancijos teismo padarytą civilinio proceso principų pažeidimą, tenkino
ieškovo prašymą pripažinti atsakovo S. K. dalyvavimą būtinu; šiam asmeniui
atvykus, ieškovas turėjo galimybę užduoti jam klausimus ir išsiaiškinti
svarbias bylai aplinkybes.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25
d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio
pripažinimą apsimestiniu ir niekiniu. Bylą nagrinėję teismai netinkamai
taikė CK 1.87 straipsnį, susiaurino šio straipsnio taikymą, nukrypo nuo teismų
praktikos, kurioje nurodyta, kad reikalavimo perleidimas nėra savarankiškas
sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame įvyko reikalavimų
pasikeitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„VICI logistika“ v. Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė
bendrovė, UAB „FEZ Developments Limited“, AB „Axis Industrines“,
bylos Nr. 3K-3-545/2009; kt.). Be to, teismai nepagrįstai sprendė, kad kainos
sumokėjimas nebuvo pagrindas daryti išvadą, jog sudarytas sandoris buvo
apsimestinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. R.
v. M. B., A. C., bylos Nr. 3K-3-228/2009, pažymėta, kad konstatuojant
sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi būtina nustatyti, jog
tikroji, o ne apsimestinė (statytinė), sandorio šalis atsiskaitė su pardavėju pagal
ginčijamą sandorį, ar sutampa sutartyje nurodytas pirkėju asmuo su faktiškai
pirkusiu ir mokėjusiu pinigus už reikalavimo teisę asmeniu. Bylą nagrinėję
teismai nevertino aplinkybės, kad trečiasis asmuo V. P. 2003 m. vasario 19 d.
su BUAB „Vakarų prekyba“ ir UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ buvo sudaręs
reikalavimo teisės į ieškovo skolą perleidimo sutartį, pagal kurią jis norėjo
įskaityti įgytą reikalavimą į ieškovo skolą, tačiau šią sutartį teismas
panaikino, nes ji pažeidė kitų kreditorių teises. Atsakovas M. K. teismo
posėdžio metu pripažino, kad jis gavo lėšų iš UAB „Vakarų Baltijos korporacija“
savo vardu sumokėti už reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį; šios
aplinkybės įrodinėti nebereikėjo. Be to, teismai nepasisakė dėl byloje pateiktų
mokesčių ir turto deklaracijų, iš kurių matyti, kad atsakovo M. K. pajamos
buvo pernelyg mažos, todėl šis atsakovas neturėjo finansinės galimybės sumokėti
BUAB „Vakarų prekyba“ 360 000 Lt. Teismai taip pat nevertino UAB „Vakarų
Baltijos korporacija“ pinigų pervedimo tikslo. Pirkimo–pardavimo sutarties esmė
yra kainos sumokėjimas, atsiskaitymas su pardavėju yra pagrindinė pirkėjo
pareiga, todėl svarbu nustatyti, kas yra faktiškas sutarties pirkėjas, apmokantis
šalių sutartą kainą. Atsakovui M. K. pripažinus, kad iš UAB „Vakarų
Baltijos prekyba“ gauti pinigai buvo skirti tam, jog jis savo vardu sudarytų ir
atsiskaitytų su BUAB „Vakarų prekyba“ už reikalavimo teisės pirkimą, teismai
turėjo nustatyti tikrąjį sutarties pirkėją, įvykdžiusį pagrindinę pirkėjo
pareigą – UAB „Vakarų Baltijos prekyba“ vadovą V. P. Kasatorius pateikė
teismams visus įmanomus įrodymus, leidusius daryti išvadą, kad reikalavimo teisės
pirkimo–pardavimo sandoris buvo apsimestinis, tačiau teismai jų neįvertino, pažeidė
CK 1.78 straipsnio 1 ir 5 dalis, nevykdė pareigos savo iniciatyva konstatuoti
niekinio sandorio faktą ir padarinius.
2.
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisės
perleisti reikalavimą pagrindus. Pirmosios i apeliacinės instancijų teismai
pažeidė CK 6.101 straipsnio 1 ir 5 dalis, 6.116 straipsnio 1 punktą,
nevertino aplinkybės, kad reikalavimo teisės perleidimas reiškė ir skolos
perkėlimą, nes atsakovą BUAB „Vakarų prekyba“ ir kasatorių siejo dvišalė
prievolė, t. y. kreditorius buvo ir skolininkas, todėl šiam civiliniam
teisiniam santykiui turėjo būti taikomi CK 6.115-6.122 straipsnyje
nustatyti reikalavimai. Teismai pirmiausia turėjo nustatyti, ar pradinis kreditorius
turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė
buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Pagal teismų praktiką, vertinant
reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios
atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio
pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę
reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo
(cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma
reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
L. individuali įmonė v. AB „Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m.
rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB
„Stella Vitae“ v. AB „Dirbtinis pluoštas“, SP AB „Kauno energija“, bylos
Nr. 3K-3-759/2003; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „VICI logistika“ v. Kauno laisvosios ekonominės zonos
valdymo uždaroji akcinė bendrovė, UAB „FEZ Developments Limited“, AB „Axis
Industrines“, bylos Nr. 3K-3-545/2009; kt.). Be to, atsakovas BUAB „Vakarų
prekyba“, prieš sudarydamas ginčo sutartį, privalėjo pagal CK 6.116 straipsnio
1 punkte nustatytą imperatyviąją teisės normą gauti kasatoriaus kaip
kreditoriaus sutikimą. Kasatoriaus teigimu, įstatymų leidėjas, siekdamas
apsaugoti kreditoriaus interesus, nustatė skolininko pareigą skolos perkėlimo
atveju gauti kreditoriaus sutikimą, kitu atveju nebūtų galima apsaugoti
sąžiningo kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų. Dėl to šios imperatyviosios
teisės normos negalėjo būti aiškinamos taip, kad būtų paneigtas jų privalomumas
ir vienos šalies naudai iškraipomas šių teisės normų turinys. Nagrinėjamoje
byloje susiklostė ypatinga situacija dar ir dėl to, kad reikalavimo teisės
perleidimas buvo ir skolos perkėlimas, t. y. kreditorius, kuris buvo ir
skolininkas, buvo bankrutuojanti įmonė. Kasatoriaus teigimu, bankrutuojanti
įmonė, perleidžianti reikalavimo teisę kartu su skolos perkėlimu, pažeidžia
kreditoriaus ir skolininko interesus; esant situacijai, kai kreditorius
(bankrutuojanti įmonė) yra ir skolininkas, atsižvelgiant į kreditorių teisių ir
teisėtų interesų apsaugos principą, reikalavimo teisės perleidimas esant
dvišalei prievolei apskritai yra neįmanomas.
3.
Dėl Įmonių bankroto įstatyme nustatytų teisės normų, reglamentuojančių
bankrutavusios įmonės administratoriaus teises ir pareigas. Kasatoriaus
teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė Įmonių bankroto įstatymo 11
straipsnio 3 dalies 14 punkto, kuriame nustatyta bankroto administratoriaus
pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir
interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus.
Nagrinėjamoje byloje teismai pažeidė pareigą teismui būti aktyviam, neįvertino
aplinkybių, kad atsakovas BUAB „Vakarų prekyba“ 907 805,61 Lt ir 725
657,24 Lt nuostolių atlyginimo reikalavimo teisę perleido tik už 360 000 Lt,
tai neatitiko bankrutuojančios įmonės ir jo kreditorių interesų. Kasatoriaus
teigimu, iškėlus įmonei bankroto bylą, bankroto administratorius skiriamas ne
vien formaliems darbams atlikti, o siekiant, kad pastarasis gintų
bankrutuojančios įmonės teises ir teisėtus interesus, užtikrintų įmonės turto,
kuris būtų parduotas pagal valstybėje galiojančias rinkos bei atitinkančias
realią situaciją kainas, nepažeidžiant įmonės kreditorių teisių ir teisėtų
interesų, apsaugą. Dėl to atsakovo BUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorius
privalėjo ginčo sandorį pripažinti neatitikusiu teisės normų bei prieštaravusiu
kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teisėms ir interesams bei neleisti jo
sudaryti. Juolab kad ir teismų praktikoje nurodyta, jog bankroto procedūra siekiama
patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę
padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu paviešinant nemokaus skolininko
turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei sudarant sąlygas
visiems esantiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai
įmonei priklausančio turto. Teismai neįvertino, kad ginčo sutartis buvo
akivaizdžiai nenaudinga ir priešinga įmonės kreditorių ir bankrutuojančios
įmonės interesams, nes iš gautų už reikalavimo teisės perleidimą pinigų buvo
patenkintas tik vieno kreditoriaus reikalavimas, o kitų kreditorių teisės liko
pažeistos, nes, nesant šio ginčo sandorio, didelė kitų kreditorių reikalavimų
dalis būtų buvus patenkinta iš areštuoto kasatoriaus turto. Be to, ginčo sutartį
sudariusios šalys susitarė, kad įmokos suma už reikalavimo teisės pirkimą bus
išdėstyta trimis dalimis, tačiau vėliau atsakovo M. K. prašymu paskutinės
įmokos (10 000 Lt) sumokėjimas bankroto administratoriaus įgalioto asmens sprendimu
buvo du kartus atidėtas, apie tai nepranešus kreditoriams, pažeidus jų teisėtus
lūkesčius dėl reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl S.
K. neteisėtais veiksmais pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3
dalies 14 punkte nustatytą pareigą ginti kreditorių, taip pat bankrutuojančios
įmonės teises ir interesus, tačiau bylą nagrinėję teismai į tai neatsižvelgė.
4.
Dėl absoliutaus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio
3 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo S. K.
dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, tačiau teismo posėdžiuose šis nedalyvavo.
Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, nors ir negalėjo jo
apklausti. S. K. ne tik nevykdė teismo nurodymų dėl būtino dalyvavimo teismo
posėdžiuose, bet ir nebendradarbiavo su teismu bei kitomis šalimis siekiant CPK
2 ir 8 straipsniuose nustatytų proceso tikslų, nesąžiningai naudojosi savo
procesinėmis teisėmis, jomis piktnaudžiavo, nesirūpino, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ir vertino tik šio
atsakovo atstovo advokato, kuris yra ir V. P. bei UAB „Vakarų Baltijos
korporacija“ advokatas, paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas,
peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka,
nepagrįstai nekonstatavo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK
329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Atsakovas S.
K. atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatoriaus pateiktus
įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog įrodymai nepatvirtino ginčo sandorį buvus
apsimestinį; teismams tai pripažinus, nebeliko teisinio pagrindo taikyti CK
1.78 1 ir 5 dalis; tinkamai buvo taikytas ir CK 6.101 straipsnis. Skundo
argumentai, kad faktiškas reikalavimo teisės pirkėjas buvo V. P., prieštarauja
byloje esantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą
išvadą, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį bankroto administratoriaus
įgaliotas asmuo veikė atsižvelgdamas į įmonės ir kreditorių interesus.
Kasatoriaus argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
nepagrįsti, nes S. K. dalyvavo teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme,
todėl kasatorius turėjo galimybę užduoti jam klausimus.
Atsakovas M. K.
atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymus ir nustatė
aplinkybes, svarbias ir turinčias reikšmės, sprendžiant klausimą, ar ginčo
sandoris buvo apsimestinis. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad iš UAB
„Vakarų Baltijos korporacija“ pagal preliminariąją sutartį gautos lėšos buvo
panaudotos sumokant atsakovo vardu BUAB „Vakarų prekyba“ už reikalavimo teisės
pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šios lėšos buvo pervestos pagal UAB „Vakarų
Baltijos korporacija“ ir atsakovo susiklosčiusius sutartinius teisinius
santykius. Skundo argumentai dėl reikalavimo teisės perleidimo teisėtumo
nepagrįsti. Teismai nenustatė, kad ginčo sutartis būtų pažeidusi CK 6.101 straipsnyje
įtvirtintas imperatyviąsias teisės normas. Byloje surinkti įrodymai patvirtino,
kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo veikė nepažeisdamas Įmonių
bankroto įstatyme nustatytų teisių ir pareigų, todėl nebuvo pažeisti įmonės ir
kreditorių interesai. Skundo argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo
negaliojimo pagrindo nepagrįsti, nes bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo
dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Trečiasis asmuo
V. P. atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti
nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą
išvadą, jog nepaisant to, kad ankstesnė V. P. sudaryta reikalavimo teisės
perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia, tačiau tai nepaneigė byloje
nustatytų faktų, jog atsakovas M. K. buvo tikroji ginčo sutarties šalis, jis
vedė derybas dėl šios sutarties sudarymo, atliko pirkėjo pareigas. Teismai
įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatoriaus argumentai dėl
CPK 182 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos
teismo nutartyje pateiktas išsamus įrodymų įvertinimas ir nurodyti motyvuoti kasatoriaus
argumentų atmetimo pagrindai. Teismų išvados dėl dvišalės prievolės esmės taip
pat padarytos remiantis byloje esančiais įrodymais, atsižvelgta į Įmonių
bankroto įstatymo nuostatas, kad, esant dvišalei prievolei, kai skolininkas ir
kreditorius yra bankrutuojanti įmonė, savo reikalavimo teisės perleidimo atveju
bankrutuojanti įmonė negali perkelti kitam asmeniui ir turimos skolos, nes būtų
pažeista nurodytame įstatyme reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo
tvarka. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, bankroto administratoriaus
įgaliotas asmuo veikė pagal Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus, todėl nebuvo
pagrindo pripažinti jo veiksmus pažeidusiais įmonės kreditorių interesus.
Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nes
bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo dalyvavo apeliacinės instancijos
teismo posėdžiuose, kurių metu teikė paaiškinimus.
Trečiasis asmuo
UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo
jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas teisingai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tyrė
aplinkybes dėl tikrosios sandorio šalies nustatymo ir atsakovo M. K. gautų
pinigų kilmės ir jų panaudojimo, ginčo sandorio atitikties įstatymams, todėl
kasatoriaus argumentai dėl šių klausimų nepagrįsti. Trečiojo asmens teigimu,
nepagrįsti taip pat kasatoriaus argumentai, susiję su reikalavimo teisės
perleidimo pagrindais, nes teismai nenustatė, kad ginčo sutartis prieštarautų
imperatyviosioms teisės normoms. Bankroto administratoriaus įgalioto asmens
veiksmai taip pat nepripažintini pažeidę įstatymo normas, nes šis asmuo veikė
sąžiningai, atstovavo visų kreditorių interesams, sprendimai bendrovės vardu
buvo priimti teisėtai, atsižvelgus į įstatyme nustatytus reikalavimus. Skundo
argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nepagrįsti,
nes kasatorius jo neįrodė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo
taisyklių taikymo sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu
Sandoriai yra ne
tik pagrindinis civilinių teisinių santykių atsiradimo, bet ir jų pakeitimo bei
pabaigos pagrindas. Tiek įstatymų leidėjas, tiek civilinės apyvartos subjektai,
sudarantys sandorius, siekia, kad sandorių pagrindu susiklostę santykiai
išliktų stabilūs. Teismų praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad yra
akcentuojamas vienas iš sandorių negaliojimo instituto tikslų – užtikrinti
civilinių teisinių santykių stabilumą ir apsaugoti sąžiningų civilinės
apyvartos dalyvių, suinteresuotų sudaryto sandorio padariniu atsiradimu,
teisėtus lūkesčius, t. y. pagrįstą tikėjimą, jog sandorio pagrindu atsiradusios
teisės ar pareigos nebus kvestionuojamos. Būtent dėl šios priežasties įstatymas
riboja arba sandorio nuginčijimo, arba sandorio negaliojimo teisinių padarinių
taikymo galimybę. Sandorio pripažinimas negaliojančiu, kaip civilinių teisių
gynimo būdas, gali būti taikomas tik tada, kai privataus ar viešojo intereso
negalima apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais.
Kasatoriaus
teigimu, reikalavimo perleidimo sandoris buvo apsimestinis, todėl turėjo būti
pripažintas negaliojančiu CK 1.87 nustatytu pagrindu, tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šio sandorio apsimestinumo,
pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes neįvertino
kai kurių įrodymų ir nutartyje nepasisakė, kodėl juos atmetė.
Įrodinėjimo
procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių
visumą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisingai taikyti
materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada,
jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei
tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Įrodinėtinų faktų apimtis
konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose
nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo
santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v.
G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010). Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai
faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje.
Pagal CK 1.87
straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai
taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės.
Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis
sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją,
o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali
būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris,
sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų
pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Būtent šiuo
pagrindu kasatorius prašė ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta,
kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu,
yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine
forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas
sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal
tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio
17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m.
birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos
Nr. 3K-3-228//2009; kt.). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis
(šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis),
reikia įrodyti. Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas
asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis
sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo
apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193
straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus,
atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas
svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia
iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų,
kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos
pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo
dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš
tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir
vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš
tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas
asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Taigi
šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas
pagal ginčijamą reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip
pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai reikalavimo teisę įsigijusiu ir
už ją atsiskaičiusiu asmeniu. Kita vertus, viena iš įrodinėtinų aplinkybių,
ginčijant sandorį kaip apsimestinį, šioje byloje buvo ir ta, ar sutartyje
nurodytas asmuo kaip pirkėjas turėjo lėšų atsiskaityti už parduodamą turtą. Taigi,
sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, įrodinėjimo dalyką lemia
sandorio rūšis bei faktinis reikalavimo pagrindas, t.y. dėl kurių sandorio
dalių (sąlygų) vyksta ginčas.
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė šio ginčo nagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes,
kad ginčo sutarties pirkėjas vedė derybas su administratoriumi dėl kreditorių
nustatytos pirkimo kainos mokėjimo sąlygų, sumokėjo pinigus, perėmė reikalavimo
teises ir jas patvirtinančius dokumentus, įgyvendino BUAB „Vakarų prekyba“
teisių perėmėjo pagal ginčo sutartį teises ir pareigas teisminiuose ginčuose ir
vykdymo procese. Teismas taip pat tyrė ir vertino aplinkybes, susijusias su
pirkėjo finansinėmis galimybėmis. Teismas, remdamasis nustatytomis
aplinkybėmis, konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog pagal ginčijamą sutartį
būtų atsiskaitę kiti asmenys. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas
padarė remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje
CPK nustatyta tvarka ištirti bei įvertinti įrodymai. Kasacinis teismas yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir
apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu
(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus argumentai, kad sandorio šalis,
įsigijusi reikalavimo teisę, neturėjo realių finansinių galimybių sumokėti už
įsigyjamą reikalavimą, yra paneigti teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais
(preliminariąja buto pirkimo–pardavimo sutartimi, kurios pagrindu buvo gautas
avansas; dokumentais apie gautas pajamas ir pinigines prievoles ir kt.). Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą
dėl sandorio apsimestinumo dėl subjekto, tinkamai nustatė bylos įrodinėjimo
dalyką, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog
reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas atsakovas M. K. iš
tikrųjų ketino įgyti teises ir pareigas pagal šią sutartį, jas realiai įgijo ir
vykdė. Kasatoriaus argumentai, kad atsakovas nėra profesionalus investuotojas,
turi įsipareigojimų bankams, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų
išvadų.
Dėl
reikalavimo perleidimo
Civilinėje
teisėje prievolė apibrėžiama kaip teisinis santykis, kurio viena šalis
(skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus
veiksmus arba susilaikyti nuo jų, o kreditorius turi teisę reikalauti iš
skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Civilinio kodekso 1.112 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių objektai yra ir prievolinės teisės.
Taigi, iš prievolės kylanti kreditoriaus reikalavimo teisė yra laikoma
savarankišku civilinių teisinių santykių objektu ir gali būti perleista kitam
asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Reikalavimo
teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Reikalavimo
perleidimas apibrėžiamas kaip dviejų šalių susitarimas (sutartis), kurios
pagrindu viena šalis (pradinis kreditorius arba cedentas) perleidžia kitai
šaliai (naujajam kreditoriui arba cesionarijui) savo reikalavimo teisę į
skolininką, o naujasis kreditorius (cesionarijus) perima šią reikalavimo teisę
tokiomis sąlygomis, kurios nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo
prievolės. Pažymėtina tai, kad Civiliniame kodekse cesija nereglamentuota kaip
atskira sutarčių rūšis, t. y. ji neišskirta kaip savarankiškas sandoris. Kai
pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę
naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje
atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus
ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Cesijos sutartimi
perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Minėta, kad pradinis
kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri
yra galiojanti. Taigi, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar
pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo
sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu. Kasacinis
teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius
reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo
perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado
teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu
pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę
reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo
(cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma
reikalavimo teisės) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. L. individuali įmonė v. AB „Daisotra“, bylos Nr.
3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
ir Rusijos UAB „Stella Vitae” v. AB „Dirbtinis pluoštas“, SP AB “Kauno
energija”, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.).
CK 6.101
straipsnio 1 dalies įstatyminis reguliavimas įtvirtina bendrąjį principą, kad
gali būti perleidžiama bet kokia reikalavimo teisė, kilusi iš bet kokios
prievolės, tačiau šis principas nėra absoliutus ir yra taikomas su tam tikromis
išimtimis, kurios įtvirtintos Civiliniame kodekse (CK 6.102 straipsnis),
kituose teisės aktuose, taip pat gali išplaukti iš prievolės prigimties. Negalima
perleisti reikalavimo, dėl kurio negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1
dalis); draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jei
kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5
dalis) ir t. t.
Kasacinio
teismo praktikoje pažymėta, kad skolininko teisių apsauga cesijos atveju
užtikrinama ne tik bendrąja CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog
reikalavimo perleidimas negali pažeisti skolininko teisių, bet ir konkrečiomis
kitų teisės normų nuostatomis: skolininkas naujojo kreditoriaus reikalavimams turi
teisę reikšti atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui,
kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis);
skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo
perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus
reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai); po reikalavimo perleidimo
skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio
fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio
3 dalis); kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę
atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui
priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Taigi
įstatymo, kuriuo kreditoriui suteikiama teisė be skolininko sutikimo perleisti
reikalavimą, nuostatomis užtikrinama skolininko teisių apsauga ir nustatoma
tiek pradinio, tiek naujojo kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų
pusiausvyra. Skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio
galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra
reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje
(Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos
filialą, bylos Nr. 3K-7-168/2010).
Nagrinėjamoje
byloje kasatorius kelia klausimą, kad reikalavimo teisės perleidimas buvo ir
skolos perkėlimas, nes atsakovą ir kasatorių siejo dvišalė prievolė, t. y.
kreditorius buvo ir skolininkas, todėl šiam civiliniam teisiniam santykiui
turėjo būti taikomi CK 6.115-6.122 straipsnyje nustatyti reikalavimai.
Skolos
perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos
perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko –
pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik
skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui.
Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš
kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau bet
kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas yra du atskiri
asmenų pasikeitimo prievolėje institutai, kurie skiriasi savo sąlygomis, todėl
savaime šių dviejų institutų sutapties neatsiranda. Tačiau įstatymo nedraudžiama
šalims prireikus susitarti dėl reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo tuo
pačiu metu, laikantis CK 6.101-6.103, 6.115-6.122 straipsnių nuostatų. Nagrinėjamos
bylos atveju pažymėtina tai, kad kasatorius neteisingai aiškina dvišalės
prievolės sampratą, todėl jo argumentai dėl skolos perkėlimo yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, ar kreditorius turi tik teisę, o skolininkas – tik
pareigą, prievolės skirstomos į vienašales ir dvišales. Esant vienašalei
prievolei, kreditorius turi tik reikalavimo teisę, o skolininkas – tik pareigą
(pvz., išlaikymo prievolės, dėl žalos atlyginimo atsirandančios prievolės). Esant
dvišalei prievolei kreditorius turi ne tik teisę pareikšti skolininkui
reikalavimą, bet ir pareigą, o skolininkas turi ne tik pareigą, bet ir teisę
(pvz., dvišalės yra prievolės, kylančios iš nuomos, pirkimo–pardavimo, rangos
sutarčių). Kai prievolė yra dvišalė, šalys savo pareigas turi vykdyti kartu,
jeigu sutartyje arba įstatyme nenustatyta kitaip. Jeigu prievolė yra dvišalė,
t. y. prievolės kreditorius yra ir skolininkas, tai reikalavimo teisės
perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo ir
reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115-122 straipsnių
reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje ginčijama sutartimi buvo perleista
reikalavimo teisė, kilusi iš delikto – bendrovė reikalauja buvusio
administracijos vadovo atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais. Tokia
prievolė pagal savo turinį yra vienašalė – kreditorius (reikalavimo teisę
perleidusi įmonė) turėjo tik teisę (reikalauti žalos atlyginimo), o skolininkas
(kasatorius) – tik pareigą (žalą atlyginti). Šiuo atveju kasatorius, teigdamas,
kad ginčo šalis siejo dvišalė prievolė, sutapatino prievoles, atsiradusias
skirtingais pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama sutartimi
perleista reikalavimo teisė yra atsiradusi dėl žalos, padarytos įmonei,
atlyginimo, todėl, nesant CK 6.102 straipsnyje nustatytų draudimų bei kitų CK
6.101 straipsnyje nustatytų ribojimų, cesijos sutartis yra teisėta, kasatoriaus
argumentai dėl CK normų, reglamentuojančių skolos perkėlimą, atmestini.
Dėl Įmonių
bankroto įstatyme nustatytų teisės normų, reglamentuojančių bankrutavusios
įmonės administratoriaus teises ir pareigas
Kasatorius
savo skunde kelia Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto,
kuriame nustatyta bankroto administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių,
taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti
būtinus bankroto proceso darbus, taikymo klausimą, nurodydamas, jog reikalavimo
teisės perleidimo sutartis buvo aiškiai priešinga kreditorių ir
bankrutuojančios įmonės interesams.
ĮBĮ 11
straipsnio 1 dalyje įmonės administratorius apibūdinamas kaip teismo paskirtas
fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo
paslaugas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatomos bankroto
administratoriaus funkcijos. Viena iš įstatyme nustatytų administratoriaus
funkcijų yra ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir
interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11
straipsnio 3 dalies 14 punktas). Atlikdamas bankroto proceso darbus,
administratorius privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei
komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas).
ĮBĮ 11 straipsnio
3 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų įmonės
kreditorių interesus, kuri turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje
nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.
Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai
organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau
bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai.
Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius
bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės
skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę-komercinę
veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir
kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis
bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su
kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad iš esmės
visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau
užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek
įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti
nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi,
administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio
proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių
ir skolininko interesų apgynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č.
v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008).
Kasacinio teismo
praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus
funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyvaus pobūdžio. Šių normų reikalavimai
negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių
susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3
dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir
(ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama
taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai
jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko
teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Pakrijas“
v. UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“, bylos Nr. 3K-3-508/2010).
Pagal ĮBĮ 31
straipsnio 2 punktą administratorius šiame įstatyme nustatyta tvarka
organizuoja turto pardavimą, jį parduoda ar perduoda kreditoriams. Bankrutuojančios
ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta
Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios
ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše (toliau –
Varžytynių tvarkos aprašas, aprašas). Pagal šio aprašo nuostatas varžytynes
organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius (3 punktas); be
kitų skelbimo apie varžytynes reikalavimų, turi būti nurodyti parduodamo turto
pavadinimas, trumpas apibūdinimas, pradinė pardavimo kaina (9.5 punktas); gali
būti nurodyta ir antrųjų ar pakartotinių varžytynių data (10 punktas). Varžytynių
tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad jeigu varžytynės neįvyksta, varžytynių
vykdytojas ne anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau kaip po 30 dienų vykdo
antrąsias varžytynes, jeigu apie jas paskelbta 10 punkte nurodyta tvarka.
Antrosios varžytynės vykdomos pagal Varžytynių tvarkos aprašo reikalavimus. Antrosioms
varžytynėms gali būti mažinama turto pardavimo kaina, tačiau, kiek ir kokia
tvarka ji mažinama, sprendžia kreditorių susirinkimas. Kaip panaudoti antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse)
varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių susirinkimas (aprašo 33
punktas). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad reikalavimo teisės buvo parduotos
apraše nustatyta tvarka, neįvykus nei pirmosioms, nei antrosioms varžytynėms. Reikalavimo
teisės į skolą buvo parduotos per keturis mėnesius, per kuriuos buvo gautas
vienintelis UAB „Vėjora“ pasiūlymas pirkti šias teises už 300 000 Lt. Bylą
nagrinėję teismai, įvertinę tai, kad reikalavimo teisės buvo parduotos už 360
000 Lt, remiantis kreditorių komiteto sprendimu, sprendė, jog administratorius nepardavė
reikalavimo teisių daug mažesne kaina, nesielgė nesąžiningai, vykdė bankrutuojančios
įmonės kreditorių komiteto nutarimus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkte
nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius šią savo skundo dalį
grindžia tik administratoriaus nesąžiningumu, bet ne bankrutavusios įmonės
turto pardavimo iš varžytynių procedūrų pažeidimu. CK 1.5 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo
teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus.
Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad
kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumo
principo turinio CK neatskleista, tačiau šio principo turinys yra išaiškintas
kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių
subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį
kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys,
atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas,
apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas apibūdina asmens
vidinę būklę konkrečioje situacijoje, taip pat veikiamą subjektą
individualizuojančias savybes, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus,
išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos
pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo
yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje
situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis,
priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje
asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys
asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas
– ar teisingai aiškinamas sąžiningumas esant ginčo teisiniams santykiams. Apeliacinės
instancijos teismas vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su
administratoriaus, kaip asmens, turinčio pareigą tinkamai organizuoti
bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės
turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, funkcijų vykdymu,
parduodant bankrutavusios įmonės turtą ir nenustatė, kad jo elgesys konkrečioje
situacijoje būtų neatitikęs protingumo ir teisingumo principų reikalavimų ar
prieštaravęs ĮBĮ normoms, imperatyviai reglamentuojančioms jo funkcijas ir
įgaliojimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai aiškino sąžiningumo principo turinį atsižvelgdamas į byloje
nustatytas aplinkybes, o kasatoriaus argumentai dėl administratoriaus
nesąžiningumo yra tik samprotavimai, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais (CPK
178 straipsnis).
Dėl
absoliutaus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindo
(CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas)
Byloje
dalyvaujančių asmenų informavimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą yra bylą
nagrinėjančio teismo pareiga. Šios pareigos tinkamai neįvykdžius, atsiranda CPK
nustatytų procesinių teisinių padarinių: teismas atideda bylos nagrinėjimą (CPK
246 straipsnio 1, 2 dalys); jeigu byla jau išnagrinėta ir priimtas teismo
sprendimas, tai neinformavimo aplinkybė pripažįstama absoliučiu pirmosios
instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 3 dalies
1 punktas). Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliutaus sprendimo
negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos
teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų,
kuriam nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo
remdamas šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Taigi šio bylos
grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo taikymo
sąlygos yra trys: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo
posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą
nedalyvaujant šiam asmeniui (t. y. byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuriam
nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką); 3) toks asmuo savo apeliacinį
skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius
visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte
nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis,
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. R. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-484/2010).
Nagrinėjamoje
byloje nė vienos iš šių sąlygų nenustatyta. Pažymėtina tai, kad atsakovui S. K.
pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, atsakovas teismo sprendimo
neskundė, apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo, todėl kasatoriaus
argumentai dėl šio asmens nedalyvavimo pirmosios instancijos teismo posėdyje
teisiškai nereikšmingi ir detaliau neanalizuotini.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio
pagrindo ją naikinti, nes nenustatyta materialiosios ar proceso teisės normų
pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl išlaidų advokato pagalbai
apmokėti priteisimo
Nagrinėjamoje byloje atsiliepimus
į ieškovo kasacinį skundą surašę atsakovai ir tretieji asmenys prašo priteisti
bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl
šių byloje dalyvaujančių asmenų prašymai netenkintini (CPK 93 straipsnio
4 dalis).
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 140,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. Z. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 140,28 Lt (vieną šimtą
keturiasdešimt litų 28 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Juozas
Šerkšnas