Civilinė byla Nr. 3K-3-460-915/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02923-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Orlen Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Orlen Lietuva“ ieškinį atsakovams M. B. B. (M. B. B.), B. V., A. G., M. B. (M. B.), B. B. (B. B.), S. S. (S. S.), P. R. (P. R.), trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, dėl nacionalinio patento pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo ir patento pripažinimo negaliojančiu, nes patentu saugomas išradimas yra nepatentabilus, o patente išradimo esmė neatskleista taip aiškiai ir išsamiai, kad jį galėtų panaudoti tos srities specialistas.
Ieškovė AB ,,Orlen Lietuva“ (buvę pavadinimai – AB ,,Mažeikių nafta“, Mažeikių valstybinė įmonė (VĮ) ,,Nafta“, Mažeikių valstybinė naftos perdirbimo įmonė (VNPĮ) ,,Nafta“) 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nacionalinio patento pripažinimo negaliojančiu, prašydama pripažinti Lietuvos Respublikos patentą Nr. 3884 „Terminio krekingo reaktorius“ (paraiškos Nr. IP1968, patentinės paraiškos padavimo data 1994 m. birželio 22 d., patento paskelbimo data 1996 m. balandžio 25 d.) negaliojančiu nuo patentinės paraiškos padavimo datos. Ieškovė nurodė, kad ginčo patentu apsaugotas išradimas yra nepatentabilus, t. y. nebuvo naujas, neatitiko išradimo lygio ir neturėjo pramoninio pritaikomumo, be to, išradimo esmė neatskleista taip, kad jį galėtų panaudoti tos srities specialistas (galiojusio Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2–5 straipsniai, 45 straipsnio 1 dalis). Šias aplinkybes, ieškovės nuomone, patvirtina 1998 m. gruodžio 28 d. specialistų paaiškinimai ir jos užsakymu 2011 m. spalio 24 d. atlikta ekspertizė.
Grįsdama savo teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį, ieškovė nurodė, kad ginčo patentas nuo 2000 m. birželio 22 d. nustojo galioti nesumokėjus metinio mokesčio, tačiau jo išdavimo faktas iki šiol turi įtakos ieškovės teisėms ir interesams. Ieškovė su patento autoriais atsakovais M. B., M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. 1994 m. rugsėjo 5 d. sudarė Sutartį Nr. 2 dėl numatomo išradimo ,,Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo. Šios sutarties pagrindu atsakovas M. B. B. 2003 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu AB ,,Mažeikių nafta“ dėl 399 355,57 Lt autorinio atlyginimo už ginčo patentu apsaugoto išradimo naudojimą 1998 m. naftos produktų gamyboje priteisimo. Šiaulių apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu buvo ieškinį atmetęs, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovui M. B. B. 344 602 Lt autorinį atlyginimą; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 3K-3-66/2010). Be to, Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamas ginčas pagal ginčo patento autorių M. B., M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. 2011 m. sausio 24 d. ieškinį AB ,,Orlen Lietuva“ dėl autorinio atlyginimo sumokėjimo. Šiuo ieškiniu autoriai, remdamiesi 1994 m. rugsėjo 5 d. Sutartimi Nr. 2, reikalauja sumokėti jiems 26 844 108,15 Lt autorinį honorarą už patentu apsaugoto išradimo naudojimą gamybos technologijoje, 11 319 186,34 Lt palūkanų ir 6 proc. procesinių palūkanų.
Ieškovė taip pat pabrėžė, kad apie jai kylančias, su Sutartimi Nr. 2 ir nuo 2000 m. birželio 22 d. nebegaliojančiu ginčo patentu susijusias teisines pasekmes sužinojo tik atsakovams 2011 m. kreipusis į teismą dėl autorinio atlyginimo sumokėjimo. Ieškovė, manydama, kad patentu saugotas išradimas nebuvo įdiegtas bendrovėje ir pateiktas patentuoti tik siekiant nesąžiningai pasipelnyti, kreipėsi į ekspertus, o 2011 m. spalio 24 d. ekspertizė nustatė, kad išradimas yra nepatentabilus. Tik gavus ekspertizės išvadas paaiškėjo, kad išradimas įregistruotas nepagrįstai ir ieškovė nebūtų turėjusi pareigos mokėti autorinio atlyginimo išradimo autoriams, todėl, ieškovės nuomone, ieškinio senatis reikalavimui pripažinti patentą negaliojančiu prasideda nuo ekspertizės gavimo dienos (2011 m. spalio 24 d.) (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Atsakovai, ginčijamu patentu saugomo išradimo autoriai M. B. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S., P. R., su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovai taip pat prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad ieškovės teisė į ieškinį atsirado nuo patento įregistravimo, t. y. daugiau nei prieš dešimt metų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ir 2014 m. sausio 10 d. papildomu sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės teisė reikšti ieškinį dėl ginčo patento pripažinimo negaliojančiu atsirado nuo patento paskelbimo dienos, t. y. nuo 1996 m. balandžio 25 d., ši diena yra ieškinio senaties pradžia, todėl terminas baigėsi 1999 m. balandžio 25 d. Šią išvadą teismas grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė yra patento savininke įregistruotos AB ,,Mažeikių nafta“ teisių perėmėja ir turėjo žinoti apie 1994 m. rugsėjo 5 d. bendrovės su atsakovais pasirašytą Sutartį Nr. 2 dėl numatomo išradimo ,,Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo, kurioje nustatytas išradimo autoriams mokamas atlyginimas, t. y. kurios pagrindu, pripažinus pareiškiamą techninį sprendimą išradimu, ieškovei atsiras pareiga išmokėti autoriams (atsakovams) dalį pelno, gauto iš išradimo naudojimo. Dėl to ieškovė taip pat turėjo žinoti, ar naudoja šį išradimą, ir tuo atveju, jei buvo įregistruotas, jos nuomone, nepatentabilus išradimas, siekti savo teisių gynimo, t. y. reikšti ieškinį dėl patento pripažinimo negaliojančiu. Patento savininkė AB „Mažeikių nafta“ ir jos turtines teises bei pareigas perėmusios bendrovės nepasinaudojo savo teisėmis reikšti ieškinį dėl patento pripažinimo negaliojančiu per trejus metus nuo patento paskelbimo dienos, t. y. vertino jį kaip išradimą, naudojamą komercinėje veikloje, o tai, teismo nuomone, reiškia, kad ieškovė praleido ieškinio senatį reikšti tokį reikalavimą. Teismas taip pat atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, kad patento įregistravimo siekė pati ieškovė. Teismas atmetė ieškovės teiginius, kad apie išradimo nepatentabilumą ji sužinojo gavusi 2011 m. spalio mėn. 24 d. ekspertizės išvadą, nurodydamas, kad ieškovė, abejodama dėl išradimo patentabilumo, turėjo galimybę kreiptis į ekspertus ir gauti išvadą šiuo klausimu ieškinio senaties terminu. Teismas taip pat atmetė ieškovės prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, konstatuodamas, kad ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas.
Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų pagrindu nenustatytas išradimo nepatentabilumas. Šią išvadą teismas grindė vertindamas ekspertų J. G., L. J. ir prof. Ch. B. B. išvadas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 7 d. ir 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir 2014 m. sausio 10 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įstatymą bei pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo, ir atmetė ieškovės prašymą dėl šio termino atnaujinimo. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią – 1996 m. balandžio 25 d., t. y. patento paskelbimo dieną, ir tinkamai taikė teisinio santykio atsiradimo metu galiojusias teisės normas (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį). Kolegija pripažino ieškovės teiginius ir argumentus dėl patentu apsaugoto išradimo patentavimo, naudojimo ieškovės bendrovėje ir ieškovės sužinojimo apie jos nurodytą teisių pažeidimą momento prieštaringais, neatitinkančiais byloje nustatytų aplinkybių ir nesudarančiais pagrindo teigti, kad ieškovė negalėjo pasinaudoti teise į teisių gynybą ieškinio senaties terminu.
Kolegija nustatė, kad vienas iš atsakovų, M. B. B., 1999 m. lapkričio 2 d. rašytiniame kreipimesi, adresuotame ieškovės AB ,,Mažeikių nafta“ generaliniam direktoriui ir pasirašytame ,,bendradarbių grupės vardu“, nurodė, kad ,,įmonė naudojasi techniniu sprendimu <...> (įskaitant ginčo patentą), kurį nuo 1994 m. saugo Lietuvos Respublikos patentai. 1994 m. rugsėjo 5 d. sutartyse Nr. 1, 2 ir 3 numatytas metinis mokestis už naudojimąsi šiais išradimais. 1997 ir 1998 m. dviem mokėjimais buvo sumokėta 330 910,50 JAV dolerių už naudojimąsi išradimais 1995 metais. 1996–1998 m. sutartinis įsipareigojimas nebuvo vykdomas ir nesumokėta suma siekia 2,45 mln. JAV dolerių.“ Be to, 2001 m. kovo 26 d. AB ,,Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus pavaduotojo rinkodaros ir tiekimo reikalams T. S. (T. S.) rašte ,,Licencijų Nr. 38663, 3884 ir 4036 autoriams“, be kita ko, nurodoma, kad patentas nebegalioja, ir siūloma ,,panaikinti visus dabartinius ar būsimus reikalavimus pagal šiuos patentus ir nutraukti su šiais patentais susijusias sutartis; nutraukiant sutartis siūloma sumokėti 900 000 Lt nutraukimo mokestį“. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2010 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartį, kuria apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino ieškinį, priteisdamas M. B. B. 344 602 Lt atlyginimą už naudojimąsi išradimu, konstatavęs, kad bylos įrodymai patvirtino išradimo naudojimo ekonominio efekto gavimo faktą, o ginčo šalių tarpusavio atsiskaitymų praktika leidžia daryti išvadą, jog ekonominis efektas, panaudojant patentu apsaugotą išradimą AB ,,Orlen Lietuva“, buvo pripažįstamas ir už jį buvo mokama. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė dar 2001 m. kovo 26 d. raštu kreipdamasi į išradimo autorius siekė išspręsti finansinius klausimus, kylančius iš naudojimosi Sutartyje Nr. 2 numatytu patentu, todėl nėra pagrindo teigti, jog poreikis kreiptis į ekspertus dėl išradimo patentabilumo atsirado tik atsakovams kreipusis su ieškiniu dėl autorinio atlyginimo kitoje byloje; juolab kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų ginčijusi ar ginčytų Sutartį ar kitus sandorius, kuriais yra įgijusi dalį išimtinių teisių į patentą ir juo apsaugotą išradimą. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl laikė, kad pirmosios instancijos teismas jo pagrįstai neatnaujino (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 84, 90 straipsniai, CPK 177, 178 straipsniai).
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti, turėjo pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą dėl ginčo patento pripažinimo negaliojančiu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 90 straipsnis). Kolegija pabrėžė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį, ir sprendė, jog ieškovės argumentai išradimo patentabilumo klausimu nepaneigia teismo sprendimo atmesti ieškinį pagrįstumo. Be to, kolegijos teigimu, ieškovė neįrodė, kad ginčo patento išdavimu buvo pažeistos jos, kaip patento bendrasavininkės, teisės (CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija atmetė ieškovės prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad ieškovė nepateikė pagrįstų motyvų, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas (CPK 324 straipsnis). Ieškovė turėjo galimybę pateikti teismui rašytinius paaiškinimus dėl atsakovų atsiliepimo į apeliacinio skundo argumentus, papildomus įrodymus ir paaiškinimus, pareikšti savo nuomonę dėl atsakovų teiktų įrodymų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė AB ,,Orlen Lietuva“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis dviprasmiška, joje neatsakyta į esminius su patento negaliojimu susijusius apeliacinio skundo argumentus, todėl pažeista CPK 331 straipsnio 4 dalis, 185 straipsnis. Iš teismų procesinių sprendimų nėra aišku, ar ieškinys yra atmestas dėl to, kad yra nepagrįstas, ar dėl ieškinio senaties termino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ieškinio senatis objektyviai gali būti taikoma ir šio termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu ieškovo teisės pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Todėl teismas, prieš taikydamas senatį, turi nustatyti ir patį teisės pažeidimą, tik dėl jo nereikalaujama pasisakyti teismo sprendime, kai ieškinys atmetamas dėl senaties. Tačiau kai teismas nustato, kad teisės buvo nepažeistos, ieškinio senaties taikymas objektyviai yra neįmanomas, nes neprasideda termino eiga. Tuomet ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas.
2. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo. Teismai, siekdami tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, turėjo vertinti ne aplinkybę, kada ginčo patentas buvo įregistruotas ir paskelbtas, o privalėjo nustatyti, kada ieškovė, būdama patento savininkė (ne autorė), sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jos įgytas ginčo patentu saugomas techninis sprendimas negali būti laikomas išradimu bei nėra toks aiškus ir išsamus, kad jį galėtų panaudoti tos srities specialistas (Patentų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad pateikiant paraišką dėl patento VPB ar registruojant patentą nėra tikrinamas išradimo patentabilumas, kasatorė apie išradimo nepatentabilumą sužinojo tik atlikus ekspertizę, t. y. 2011 m. spalio 24 d. Dėl to tik nuo ekspertizės gavimo dienos prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimui pripažinti patentą negaliojančiu pareikšti. Argumentai dėl patentu apsaugoto techninio sprendimo ekonominio efekto ar kasatorės kreipimosi į autorius dėl finansinių klausimų sprendimo nėra reikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios ginčijant patentą dėl išradimo nepatentabilumo, nes tokie argumentai nepagrindžia, kad kasatorė žinojo ar galėjo žinoti dėl patentabilumo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai analizavo ir vertino visiškai su bylos dalyku nesusijusias aplinkybes, t. y. 1995 m. rugsėjo 5 d. sutartis, 1997–1998 m. mokėjimus ir ekonominę išradimo naudą. Šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl išradimo patentabilumo ir vertinant jį pagal Patentų įstatymo nuostatas.
3. Dėl ieškovės teisių pažeidimo. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo patento išdavimu buvo pažeistos jos, kaip patento bendrasavininkės, teisės. Ieškovė šioje byloje negina savo teisių, kaip patento savininkė, bet prašo pripažinti patentą negaliojančiu kaip suinteresuotas asmuo. Patento galiojimas pažeidžia kasatorės teises, nes, remdamiesi patento išdavimo faktu, atsakovai reikalauja autorinio honoraro, kuris jiems nepriklausytų, jei patentas būtų pripažintas negaliojančiu.
4. Dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad neva ieškovė mokėjo už naudojimąsi ginčo išradimu, nes byloje esantys įrodymai to nepatvirtina.
5. Dėl kasatorės teisės būti išklausytai pažeidimo (CPK 9, 12, 15 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, neatsižvelgdamas į tai, kad dėl didelės bylos apimties, ginčo objekto sąsajų su specifiniais technikos srities dalykais ir daugybės pirmosios instancijos teisme neištirtų įrodymų buvo būtina išklausyti ginčo šalis.
Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuosekliai formuojamos teismų praktikos, ieškinio senaties taikymas byloje yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasatorė, reikalaudama kuo daugiau pasisakyti dėl pažeidimo esmės, siekia peržiūrėti kitose civilinėse bylose priimtus ir jau pačios kasatorės įvykdytus teismų procesinius sprendimus.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas praleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasatorė iš esmės remiasi subjektyviuoju kriterijumi, nurodydama, kada sužinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą. Tačiau šis kriterijus negali būti suabsoliutinamas. Kasatorė ignoruoja tai, kad juridiniam asmeniui taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, o ji pati yra naftos perdirbimo srities aukščiausio lygio profesionalė. Dėl to pažeistų teisių momentas vertinamas ne tik subjektyviuoju aspektu, bet ir objektyviuoju požiūriu, t. y. atsižvelgiant į tai, kad kasatorė turėjo ir galėjo sužinoti apie pažeistas teises 1994 m. birželio 22 d. Kasatorės, kaip ypač didelę ekonominę galią turinčio subjekto, charakteristika leidžia spręsti, kad teismas tinkamai kvalifikavo byloje nustatytus faktus, patvirtinančius ieškinio senaties praleidimą. Kasaciniame skunde nurodyta kritika apeliacinės instancijos teismo nutarčiai nėra grindžiama išsamia teisine argumentacija, dalis svarbių faktų yra nutylimi, iškreipiama cituojamų kasacinio teismo nutarčių esmė, cituojamos atskiros jų dalys iš skirtingų ir su nagrinėjama situacija nesusijusių bylų kategorijų.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir neperžengė nagrinėjimo ribų. Pirmosios instancijos teismas atliko ypač išsamų įrodymų vertinimą, jį apeliacinės instancijos teismas patvirtino. Kasatorė pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neginčija. Be to, kasatorės nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesuponuoja įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
4. Kasatorės teisė būti išklausytai pažeista nebuvo, nes žodiniam procesui nebuvo jokio teisinio pagrindo: byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta net 8 dienas trukusių posėdžių metu, kasatorei atstovavo trys advokatai ir darbuotojas, kasatorė turėjo teismo neribojamą laiką išdėstyti bei paaiškinti savo poziciją, užduoti klausimus, apklausti autorius, ekspertus, įvertinti įrodymus, pateikti baigiamąsias kalbas bei replikas; kasatorė ne vieną kartą teikė išsamius rašytinius paaiškinimus apeliaciniame teisme, taip pat įgyvendindama savo teisę būti išklausytai. Be to, byla nėra tokia sudėtinga, kaip ją pristato kasatorė, nes joje pirmiausia sprendžiami akivaizdūs ieškinio senaties taikymo klausimai. Taigi kasatorė neįrodė išimtinių aplinkybių, suponuojančių žodinio teismo posėdžio skyrimą apeliacinėje instancijoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, šio termino taikymo ir reikšmės.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.
Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-34/2011; kt.).
Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. L. M., bylos Nr. 3K-3-362/2013). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. P. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. L. M., bylos Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan.
Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su 2011 m. spalio 24 d. ekspertizės akto gavimo faktu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad teismai pagrįstai atmetė šiuos ieškovės teiginius. Kaip buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, turėjimas sužinoti apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, priklauso nuo konkrečių aplinkybių, tačiau negali priklausyti vien nuo paties ieškovo noro (valios) suvokti (galimą) savo teisių pažeidimą. Taigi nagrinėjamu atveju ieškinio senaties pradžia negali būti siejama tik su tuo, kada ieškovė atliko ekspertizę ar ėmėsi kitų priemonių, kad suvoktų apie galimą savo teisių pažeidimą, nors tokių priemonių galėjo imtis ir anksčiau, nes tokiu atveju tik nuo pačios ieškovės valios priklausytų, kada ji laikys ieškinio senaties skaičiavimą pradėtu. Teismai įvertino aplinkybes, reikšmingas nustatant, kada rūpestingas ir atidus asmuo turėjo (galėjo) sužinoti apie įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą, t. y. apie ginčo išradimo patentavimą: ieškovė yra ginčo patento savininkės AB ,,Mažeikių nafta“ teisių perėmėja, todėl laikytina, kad ji turėjo žinoti tiek apie paraiškos registruoti patentą padavimą, tiek apie patento paskelbimą. Atsižvelgiant į AB ,,Mažeikių nafta“ ir atsakovų 1994 m. rugsėjo 5 d. pasirašytą Sutartį Nr. 2 dėl numatomo išradimo ,,Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo, akivaizdu, jog ieškovės kvalifikacijos asmuo turėjo suvokti apie finansines pasekmes, kylančias iš ginčo patento, ir galėjo imtis tinkamų priemonių savo interesams ginti ir užsitikrinti, kad finansiniai įsipareigojimai kyla iš naudojamo ir patentabilaus išradimo. Teismai taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje konstatuotos aplinkybės, jog ieškovė naudojo ginčo išradimą, gavo dėl to ekonominę naudą, buvo sumokėjusi autoriams už naudojimąsi išradimu už 1995 m, o ginčydama vieno iš autorių 2003 m. pateiktą reikalavimą sumokėti už likusį laikotarpį, išnagrinėtoje civilinėje byloje nekėlė klausimo dėl išradimo patentabilumo, nors būtent dėl naudojimosi šiuo ginčo išradimu autoriui buvo priteistas atlyginimas. Vienam iš išradimo autorių M. B. B. 2003 m. inicijavus bylą dėl patentinio honoraro priteisimo už tuo pačiu patentu apsaugoto išradimo (kuris yra ir nagrinėjamosios bylos dalykas) naudojimą, ieškovei turėjo būti akivaizdu, kad išradimo autoriai (išradėjai) ar jų dalis siekia (sieks) savo teisių pagal 1994 m. rugsėjo 5 d. Sutartį Nr. 2 su tuometine Mažeikių VNPĮ „Nafta“ įgyvendinimo. Teismai nustatė ir įvertino, kad 2001 m. AB ,,Mažeikių nafta“ siūlė ginčo išradimo autoriams už nutraukimo mokestį nutraukti su patentu susijusias sutartis. Nors šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant išradimo patentabilumo klausimą tiesiogiai, tačiau, kaip pagrįstai laikė teismai, jos leidžia spręsti apie kasatorės galimybes suvokti galimą savo teisių pažeidimą registruojant ginčo patentą. Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovės kvalifikacijos, patirties ir galimybių asmuo jau vykdant ginčo patento įregistravimo procedūrą turėjo suvokti apie tai, kad išradimui esant nepatentabiliam gali būti pažeidžiamos jo teisės ir tai gali sukelti finansinių pasekmių. Dėl to jau šios procedūros metu ieškovė, abejodama dėl išradimo patentabilumo ir rūpestingai bei atidžiai gindama savo teises, galėjo ir turėjo inicijuoti šio klausimo tyrimą. Ieškovė, nesutikdama su tokiu teismų vertinimu, kasaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių kitų argumentų, o kartoja teismų išnagrinėtas aplinkybes dėl 2011 m. spalio 24 d. ekspertizės akto gavimo momento. Kitokia šalies nuomonė dėl teismų įvertintų faktinių aplinkybių nėra pakankamas pagrindas abejoti teismų išvada dėl nustatyto ieškinio senaties termino pradžios momento.
Šios išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad registruojant patentą Lietuvoje nėra atliekama išradimo patentabilumo ekspertizė. Pažymėtina, jog pati aplinkybė savaime, kad pagal Lietuvoje pasirinktą vadinamąją pareikštinę patentavimo sistemą Valstybinis patentų biuras, patentuodamas išradimą, netikrina išradimo patentabilumo (pagal 1994 m. Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklių 39 straipsnio 8 dalį, išduodamas patentą VPB negarantuoja išradimo naujumo, išradimo lygio ir pramoninio pritaikomumo), neturi įtakos, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad visais atvejais tik išimtinai nuo ieškovo subjektyvios valios ir noro priklausytų senaties termino pradžia ginčyti išradimo patentabilumą. Be to, atsižvelgiant į ieškovės profesionalumą ir galimybes, akivaizdu, kad asmuo, prisiimdamas tokio pobūdžio finansinius įsipareigojimus, kokius prisiėmė ieškovė, sudarydama Sutartį Nr. 2 su išradimo autoriais, turi suvokti, jog iš esmės tai yra susitarimai dėl atlygio už tam tikrą intelektinį darbą – išradimą. Protingai veikiantis ir atsakingas asmuo, priimdamas įsipareigojimus, suvokia būtinybę išsiaiškinti, ar jo mokamas atlygis yra protingas ir ekonomiškai pagrįstas. Dėl to akivaizdu, jog išradimo patentabilumo klausimas turėjo kilti ir abejonės dėl jo turėjo būti sprendžiamos iš karto, kai buvo sudaromos sutartys dėl atlygio už šio išradimo naudojimą ar kai buvo vykdoma išradimo patentavimo procedūra.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą reglamentuojančių ir įrodinėjimo taisykles nustatančių teisės normų, rėmėsi kasacinio teismo suformuluotais kriterijais, į kuriuos būtina atsižvelgti, nustatinėjant šiai bylai reikšmingas aplinkybes, inter alia, įvertino kasatorės elgesį pagal apdairaus ir rūpestingo asmens standartą.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Byloje nustatyta, kad Mažeikių valstybinė įmonė „Nafta“ (vėliau juridinio asmens pavadinimas pakeistas į AB „Mažeikių nafta“, o nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas naujas šios bendrovės pavadinimas – AB „Orlen Lietuva“) ir M. B. B. 1994 m. birželio 22 d. pateikė patentinę paraišką išradimui „Terminio krekingo reaktorius“ (kaip išradėjai nurodyti: M. B. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S., P. R.) (patento Nr. 3884). Patentinė paraiška buvo paskelbta Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje „Išradimai, pramoninis dizainas, prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai“ 1996 m. Nr. 1 (1996 m. sausio 25 d.). Patento paskelbimo data – 1996 m. balandžio 25 d. Patentų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriais remiantis teismas pagal suinteresuotų asmenų ieškinį gali pripažinti patentą visiškai arba iš dalies negaliojančiu. Patentų įstatyme (lex specialis) nenustatytas terminas, per kurį gali būti prašoma patentą pripažinti negaliojančiu, taigi šiuo atveju yra taikytinas bendrasis Civiliniame kodekse nustatytas senaties terminas, kuris pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį buvo treji metai.
Kaip buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, ieškinio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovė savo teisių pažeidimą sieja su ginčo išradimo patentavimu, todėl, kaip buvo minėta, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo momento, kai konkrečiai ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie ginčo išradimo patentavimą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra ginčo patento savininkė, nėra teisiškai reikšminga, ar šiuo momentu laikytinas patento paraiškos pateikimo, ar patento įregistravimo, ar paskelbimo apie įregistravimą, t. y. patentavimo išviešinimo, momentas, nes nuo visų šių momentų trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo esant praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą išradimo patentabilumui ginčyti.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010).
Nagrinėjamu atveju teismai, atsižvelgdami į pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su ieškovės kvalifikacija, elgesiu, šalis siejusių teisinių santykių turiniu, kitoje civilinėje byloje nustatytus faktus dėl naudojimosi ginčo išradimu ir mokėjimu už tai, pagrįstai ir teisėtai konstatavo nesant pagrindų pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti šį terminą (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 84, 90 straipsniai, CPK 177, 178 straipsniai). Kasaciniame skunde ši išvada nepaneigiama. Ieškovė šioje byloje AB „Orlen Lietuva“ yra vienos iš patentinės paraiškos pareiškėjos ir patento savininkės AB „Mažeikių nafta“ teisių ir pareigų perėmėja. Ši aplinkybė, inter alia, yra svarbi, vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ginčijamo patento atžvilgiu ieškovė nėra „naujas“, savarankiškas subjektas, bet pradinės patentinės paraiškos pareiškėjos ir patento savininkės teisių ir pareigų perėmėja. Lenkijos koncernas PKN ORLEN AB „Mažeikių nafta“ pagrindiniu akcininku tapo 2006 m., pagal jo juridinio asmens pavadinimą 2009 m. ir buvo pakeistas bendrovės AB „Mažeikių nafta“ juridinio asmens pavadinimas. Taigi, ieškovė, reikšdama ieškinį, realiai ginčija „savo pačios“ patento patentabilumą, kaip atsakovą kartu nurodydama antrąjį patentinės paraiškos bendrapareiškį ir patento bendrasavininką bei vieną iš išradėjų M. B.
Dėl ieškinio senaties termino praleidimo, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti
Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015).
Atsižvelgiant į tai, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).
Įvertinus tai, atmestini kasatorės nurodyti argumentai, kad teismai, prieš taikydami ieškinio senatį, turėjo nustatyti teisės pažeidimą. Kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu senaties termino taikymo klausimu cituojama netiksliai ir atsietai nuo konteksto. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti, todėl teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-34/2011). Tačiau šie išaiškinimai pateikti kitokiomis, nei nagrinėjamos bylos, aplinkybėmis. Siekiant nustatyti ieškovo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie teisių pažeidimą momentą pirmiausia būtina nustatyti įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, o ne konstatuoti realų tokių teisių (ne)pažeidimą (nes pastarasis konstatavimas yra jau bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas). Nagrinėjamu atveju toks momentas yra ginčo išradimo patentavimo procedūra, nes būtent su nepagrįstu patentavimu ieškovė sieja savo teisių pažeidimą. Kitas etapas, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo, – tirti, kada apie tokį patentavimą sužinojo ar turėjo sužinoti ieškovė (apie tai jau pasisakyta pirmiau šioje nutartyje).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pagrįstai teismų atmestas taikant ieškinio senatį, todėl nėra aktualu tirti ginčo išradimo patentabilumo klausimą, nes net ir nustačius teisės pažeidimą pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo, neturėjo analizuoti bei pasisakyti dėl ginčijamo išradimo patentabilumo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas pašalina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties motyvus, susijusius su išradimo patentabilumo vertinimu.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės, vertinant bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Konstatavus, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir pabaigą dėl patento ginčijimo, pagrįstai šio termino neatnaujino, neturi esminės reikšmės argumentai, susiję su tam tikrų byloje esančių duomenų ir įrodymų analize ir vertinimu, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su ieškovės, kaip suinteresuoto asmens, teisių gynimu bei CPK 185, 320 straipsniuose įtvirtintų teisės normų pažeidimu, yra atmetami.
Kasacinio skundo argumentas, susijęs su ieškovės teisės būti išklausytai pažeidimu (CPK 9, 12, 15 straipsniai), taip pat yra atmestinas. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai pasisakė, dėl ko netenkina šio ieškovės prašymo, o kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad rašytinės, o ne žodinės bylos nagrinėjimo formos pasirinkimas nulėmė (galėjo nulemti) apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl bylos baigties priėmimo neteisėtumą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 10,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistas.
Priteisti valstybei iš ieškovės akcinės bendrovės ,,Orlen Lietuva“ (j. a. k. 166451720) 10,83 Eur (dešimt Eur 83 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Rimvydas Norkus
Donatas Šernas