Civilinė byla Nr.3K-3-489/2007 Procesinio
sprendimo kategorijos: 30.12.1;
114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. K. nurodė, kad 2002 metais prisikirto
uosinės medienos ir iš rastų išpjovė 15 kub. m uosinių lentų, kurių
vertė 7000 Lt. Lentos buvo išpjautos (duomenys neskelbtini) kaime
esančioje lentpjūvėje, ir tai gali paliudyti lentpjūvės savininkas. Lentas jis
(ieškovas) pasidėjo vaikystės draugui A. B. priklausiusioje sodyboje,
esančioje (duomenys neskelbtini), nes savo kieme neturėjo pakankamai
vietos, o su A. B. jis bendravo – kartais pas jį nuvykdavo, nuveždavo
maisto produktų, padėdavo jam atlikti kai kuriuos buities darbus. Lentos buvo
sukrautos netoli namo ir apdengtos, be to, buvo pažymėtos nudažant kai kurių
lentų galus. 2005 metais A. B. mirė. Sodybą paveldėjo jo sūnus A. B.
2006 m. rugpjūčio 20 d., nuvykęs į (duomenys neskelbtini) kaime esančią
sodybą, jis (ieškovas) pastebėjo, kad jam priklausančios lentos yra išvežtos. Matėsi
automobilio vėžės. 2006 m. rugpjūčio 21 d. jis kreipėsi į policijos
komisariatą. Dėl medienos vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas, motyvuojant
tuo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių, buvo nutrauktas. Ieškovo teigimu, lentas išsivežė A. B. sūnus
atsakovas A. B., tačiau šis dėl lentų grąžinimo į jokias kalbas nesileidžia,
tvirtindamas, kad lentos priklausė jo tėvui A. B., kuris jas gavo už darbą
miške. Nesutikdamas su šiais atsakovo argumentais, nes, ieškovo žiniomis, A. B.
gyveno vargingai, pragyveno tik iš pensijos ir jokio darbo nedirbo, ieškovas
prašė teismo įpareigoti atsakovą grąžinti jam 15 kub. m uosinių lentų, o
jeigu medienos natūra grąžinti neįmanoma, priteisti jam iš atsakovo
7000 Lt.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio
23 d. sprendimu ieškinį patenkino; įpareigojo atsakovą A. B. grąžinti
ieškovui J. K. 15 kub. m medienos lentų, kurių vertė 7000 Lt. Teismas
nustatė, kad A. B. priklausiusioje sodyboje, esančioje (duomenys
neskelbtini), buvo sudėtos lentos. Šios aplinkybė šalys neginčija ir ją
patvirtino byloje apklausti liudytojai. Ginčas tarp šalių kilo dėl nuosavybės
teisės į lentas, kurios buvo sudėtos A. B. sodyboje. Įvertinęs šalių
paaiškinimus, bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir liudytojų
parodymus, teismas padarė išvadą, kad šios lentos nuosavybės teise priklauso
ieškovui J. K., kuris, kaip savininkas, turi teisę išreikalauti daiktą iš
svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Aplinkybę, kad 2002 metais ieškovas
jam priklausančius 15 kub. m medienos lentų pasidėjo atsakovo tėvo
sodyboje, teismo vertinimu, patvirtino liudytojas V. A., nurodęs, kad 2002
metais valė jam nuosavybės teise priklausančio miško plotą ir medžius,
iškirstus valant mišką, atidavė ieškovui, liudytojas S. T., kuris išpjovė
ieškovui lentas, taip pat liudytojai M.A. K., J. J., K. T., J. D.
Įvertinęs įrodymų visumą ir atsižvelgęs į ikiteisminio tyrimo duomenis, teismas
kritiškai vertino liudytojų A. L., V. L., V. B. ir O. D.,
teigusių, kad lentos, kurios buvo sudėtos sodyboje, esančioje (duomenys
neskelbtini) kaime, priklausė A. B., parodymus ir jais kaip įrodymais
nesirėmė. Tuo tarpu netikėti liudytojo K. T. (apylinkės inspektoriaus)
parodymais, kad jis A. B. pažinojęs, žinojęs jo gyvenimo būdą, nes tekdavę
dažnai nuvykti į jo sodybą, kad A. B. gyveno vienas, niekur nedirbo,
pragyveno tik iš pensijos ir kad paklaustas apie lentas nurodė, jog jos
priklauso ieškovui, bei liudytojos M. A. K. tvirtinimu, kad lentas į
atsakovo tėvo sodybą atvežė ieškovas, teismas laikė nesant jokio pagrindo.
Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 28 d. nutartimi Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo
apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog 15 kub. m lentų
atsakovo tėvui priklausiusioje sodyboje 2002 metais pasidėjo būtent ieškovas,
nes tai įrodyta ieškovo pakviestų liudytojų (K. T., A. K., S. T.,
J. J., J. D. ir V. A.) parodymais. Pirmosios instancijos teisme
apklaustų ieškovo iniciatyva pakviestų liudytojų parodymai, teisėjų kolegijos
vertinimu, yra nuoseklūs, liudytojai nėra ieškovo giminaičiai, todėl pirmosios
instancijos teismas pagrįstai laikė, kad netikėti šių liudytojų parodymais nėra
jokio pagrindo. Tuo tarpu atsakovo iniciatyva pakviesti liudytojai yra jo
artimiausi giminaičiai, šių liudytojų, pripažinusių retai bendravus su velioniu
A. B., parodymai nėra informatyvūs, o atsakovas, teigdamas, kad ginčo
mediena buvo jo velionio tėvo uždirbta saugant mišką, nepateikė teismui jokių
įrodymų apie tai, kuriame miške, kada ir kam konkrečiai A. B. talkininkavo
už gautą medieną. Įvertinusi ieškovo pakviestų liudytojų parodymus, teisėjų
kolegija pripažino, kad šie liudytojai išsamiai patvirtino ieškovą esant ginčo
medienos savininku: liudytojas V. A. patvirtino davęs ieškovui už darbą
valant mišką apie 20 kub. m medienos, liudytojas S. T. patvirtino
padėjęs ieškovui 2001-2002 metais išpjauti gateriu lentas, kurias šis laikė A. B.
sodyboje, liudytojas K. T. patvirtino, kad matė atsakovo tėvo sodyboje
sukrautas lentas ir kad pats A. B. sakė, jog kieme esančios lentos
priklauso ieškovui. Atsižvelgusi į tai, kad šie liudytojai ieškovui nėra nei
giminės, nei draugai, teisėjų kolegija laikė, kad abejoti jų nuosekliais
parodymais nėra pagrindo. Pažymėjusi, kad reikalavimą šioje byloje ieškovas
reiškė kaip ginčo medienos savininkas, teisėjų kolegija vertino kaip
nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl paveldėjimo santykius
reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija nurodė,
kad velionis A. B. nebuvo ginčo medienos savininkas, todėl atsakovas
negalėjo šios paveldėti, o kartu ieškovui nebuvo pagrindo laikyti, kad jis yra
velionio kreditorius ir kreiptis su pretenzija į notarų biurą ar palikimą
priėmusį įpėdinį CPK 5.63 straipsnio pagrindu. Atsakovui nepateikus įrodymų,
kad paveldėjimo pagal įstatymą liudijimu jis po savo tėvo mirties paveldėjo ir
ginčo medieną, nes šis turtas neįtrauktas į paveldėtąjį, pirmosios instancijos
teismui, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo jokio pagrindo taikyti šalių
ginčui CK Penktosios knygos normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius
santykius. Atsižvelgusi į tai, kad privalomus leidimus vėjavartoms ir
menkaverčiams medynams kirsti nustatė tik 2004 m. gegužės 29 d. įsigalioję
naujos redakcijos Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai, teisėjų
kolegija kaip nepagrįstus atmetė ir apeliacinio skundo argumentus, kad
ieškovas, 2001 – 2002 metais kirtęs vėjavartas, turėjo pateikti griežtos
atskaitomybės dokumentus. Nurodytus apeliacinio skundo argumentus ir argumentus
dėl ieškovo iniciatyva pakviestų liudytojų parodymų vertinimo kritiškai
atmetusi kaip nepagrįstus, teisiškai nereikšmingus ir nepaneigiančius pirmosios
instancijos teismo padarytų išvadų dėl ieškovo kaip ginčo medienos savininko ir
jo pažeistų teisių gynimo, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad ieškovas įrodė esąs 15 kub. m lentų savininkas, todėl
turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95
straipsnis).
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas A. B. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 23
d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą –
ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas neįvykdė savo pareigos iš esmės patikrinti
pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei
argumentuotai įvertinti visus – tiek faktinius, tiek teisinius – apeliacinio
skundo argumentus ir taip pažeidė jo (atsakovo, kasatoriaus) teisę į apeliaciją
bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės
aiškinimo ir taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar
nėra apeliaciniame skunde nurodyto kaip galimai esamo absoliutaus sprendimo
negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kitų
faktinių ir teisinių apeliacinio skundo argumentų teismas arba iš viso nenagrinėjo,
arba atmetė juos kaip nepagrįstus ir teisiškai nereikšmingus, visiškai
nemotyvuodamas, kodėl juos tokiais laiko.
2. Bylą nagrinėję
teismai klaidingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir todėl nepagrįstai ginčo
išsprendimui taikė CK 4.95 straipsnį, o ne CK 5.63 straipsnį, įtvirtinantį
specialias teisės normas lyginant jas su CK 4.95 straipsnio nuostatomis. Byloje
nustatyta, kad jis (kasatorius) yra jo tėvo, mirusio 2005 m. lapkričio 24 d.,
turto paveldėtojas. Ir nors 2006 m. rugsėjo 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą
teisės liudijime nenurodyti kilnojamieji daiktai, jis (kasatorius) kartu su
nekilnojamuoju turtu paveldėjo ir kilnojamuosius daiktus (tarp jų – ir lentas),
nes galiojantys įstatymai neleidžia priimti palikimo dalimis ar su sąlyga ir
išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad jis (kasatorius) nėra ginčo lentų savininkas vien todėl, kad jos
neįtrauktos į paveldimą turtą, yra klaidingos ir prieštarauja CK
5.50 straipsnio nuostatoms. Kadangi nei tėvui esant gyvam, nei ilgą laiką
po to jis neturėjo informacijos, kad lentos tariamai yra ne tėvo, tai jis (kasatorius)
yra lentų savininkas ne tik pagal įstatymą, bet kartu ir sąžiningas jų įgijėjas
(CK 4.96 straipsnis). Be to, nors teismai tiesiogiai nepasisakė ir netyrė,
kokia tariamai sutartį buvo sudarę ieškovas ir jo tėvas, tačiau, kasatoriaus
manymu, akivaizdu, kad tai buvo pasaugos sutartis. Dėl to ieškovas, kaip
palikėjo (velionio A. B.) kreditorius, turėjo per tris mėnesius pareikšti
reikalavimą jam (kasatoriui), kaip palikimą priėmusiam įpėdiniui (CK 5.63 straipsnio
1 dalis).
3. Ieškovas,
reikšdamas ieškinį dėl savo daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo
(CK 4.95 straipsnis), privalėjo pateikti įrodymus, kad tas daiktas nuosavybės
teise priklauso būtent jam, ir įrodymus, kad kitas asmuo nėra to daikto
savininkas ir jį neteisėtai valdo. Jokių įrodymų, kad jis yra lentų savininkas,
ieškovas nepateikė.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas J. K. prašo skundžiamus teismų procesinius
sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad teismai
tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir pagrįstai taikė CK 4.95
straipsnio nuostatas. Atsakovo tėvas nebuvo ginčo medienos savininkas, todėl
kasatorius negalėjo šios medienos paveldėti, ir jis (ieškovas) neturėjo jokio
pagrindo reikšti atsakovui reikalavimą kaip palikėjo kreditorius (CK
5.63 straipsnis). Kasatoriaus (atsakovo) iniciatyva pakviesti liudytojai
yra jo artimiausi giminaičiai, kurie, be to, pripažino, kad retai bendravo su
velioniu A. B., todėl teismai pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino
kritiškai. Tuo tarpu jo (ieškovo) kviestų liudytojų parodymai tinkamai buvo
įvertinti kaip patikimi, nes yra nuoseklūs ir duoti ne jo giminaičių.
Nuosavybės teises į ginčo medieną, ieškovo teigimu, jis įrodė liudytojų, kurie
gerai pažinojo A. B. ir žinojo medienos pasidėjimo pas jį aplinkybes,
parodymais, todėl teismai, visapusiškai išnagrinėję visas bylos aplinkybes,
pagrįstai konstatavo, kad 15 kub. m lentų asmeninės nuosavybės teise
priklauso jam (ieškovui). Privalomi leidimai vėjavartoms ir menkaverčiams
medynams kirsti buvo nustatyti tik nuo 2004 m. gegužės 29 d.
įsigaliojusioje Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų redakcijoje,
todėl nepagrįsti kasatoriaus argumentai, jis (ieškovas), 2001 – 2002 metais
kirtęs vėjavartas, turėjo pateikti griežtos atskaitomybės dokumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos
bylos aplinkybės
Atsakovo tėvui A. B.,
mirusiam 2005 m. lapkričio 24 d., priklausiusioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo sudėta 15 kub. m
medienos lentų, kurias teigia 2002 metais ten pasidėjęs ieškovas J. K., ir
tai patvirtina jo (ieškovo) nurodyti liudytojai. Ginčas tarp ieškovo ir
atsakovo (palikėjo A. B. teisių ir pareigų perėmėjo) kilo dėl nuosavybės
teisės į šias lentas.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas
patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to
kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais
keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame skunde
teigiama, kad bylą nagrinėję teismai klaidingai kvalifikavo ginčo teisinį
santykį pagal CK 4.95 straipsnį ir neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio
1 dalies 2 punktas). Šie materialinės ir procesinės teisės normų
pažeidimai turėjo įtakos neteisėtos sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nurodytais argumentais keliami teisės
klausimai, todėl teisėjų kolegija privalo dėl jų pasisakyti (CPK 353 straipsnio
1 dalis).
Viena iš pagrindinių
savininko teisių - teisė valdyti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą (CK
4.37 straipsnio 1 dalis). Netekęs šios teisės, savininkas daiktą, be jokio
teisinio pagrindo atsiradusį pas kitą asmenį, turi teisę išreikalauti iš
svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Vindikacinis ieškinys yra
daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį
gynimo būdą savininkas gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai
valdo savininkui priklausantį daiktą. Šiais požymiais vindikacinis ieškinys
skiriasi nuo asmeninių ieškinių, kylančių iš prievolinių teisinių santykių. Iš
ieškovo pareikšto ieškinio turinio, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų seka, kad ieškovas lentas pasidėjo
vaikystės draugui A. B. (atsakovo tėvui) priklausančioje sodyboje, šiam
leidus.
Teisėjų kolegija
sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai, nenustatę palikėjo
neteisėto lentų valdymo fakto, neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį,
todėl nepagrįstai ieškinį patenkino CK 4.95 straipsnio pagrindu. Ieškovo
teisės, jeigu jos yra pažeistos, gali būti ginamos prievolinės teisės normomis,
įtvirtintomis CK šeštojoje knygoje.
Ieškovas, teigdamas,
kad lentas palikėjo sodyboje pasidėjo šiam sutikus (leidus), rašytinės
sutarties teismui nepateikė, o pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tarp
ieškovo ir palikėjo susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, t. y.
nesiėmė priemonių išsamioms esminėms bylos aplinkybėms, kurios būtinos
teisingam bylos išsprendimui, nustatyti. Teismas nesiaiškino, ar, esant
sutartiniams ieškovo ir palikėjo santykiams, tarp jų buvo susiklostę lentų
pasaugos, ar žemės sklypo dalies, kurioje buvo sukrautos lentos, panaudos
sutartiniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, kurios yra būtinos
teisingam ginčo teisinio santykio kvalifikavimui, iš esmės pažeidė procesinės
teisės normas (CPK 159, 265 straipsniai), todėl negalima pripažinti, kad byla
išspręsta teisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant
į tai, kad apeliacinis procesas pripažįstamas pirmosios instancijos teismo
sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotiniu bylos
nagrinėjimu, taip pat į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui
draudimą (CPK 314 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas negali spręsti
dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, dėl kurių nesprendė pirmosios
instancijos teismas, todėl šiuo atveju, panaikinus teismų procesinius
sprendimus, bylą būtina grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo (CPK 360 straipsnis).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nustatymas, kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo
ir palikėjo, gali turėti teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar ieškovas,
kaip palikėjo kreditorius, per įstatyme nustatytą terminą pareiškė pretenziją
dėl lentų grąžinimo palikimą priėmusiam asmeniui (atsakovui), taip pat
sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (CK 5.63 straipsnio 1, 4
dalys).
Kadangi teismų
procesiniai sprendimai naikinami dėl esminių materialinės ir procesinės teisės
normų pažeidimų ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo, tai kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl
jų nepasisako.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Algirdas
Taminskas
Pranas
Žeimys