Civilinė byla Nr. e2-1178-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00377-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Era Griga atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2844-910/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Era Griga, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, OOO „Seal Group“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Conlex“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti Era Griga, UAB (toliau – įmonė, atsakovė) bankroto bylą. Pareiškime nurodė, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų pagal krovinių pervežimo sutartis, jos skola kreditorei UAB „Limta“, kurios reikalavimo teises perėmė ieškovė, sudaro 25 163,88 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovė yra nemoki, vertinant pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalį, negali atsiskaityti ne tik su ieškove, bet ir kitais kreditoriais, neteikia metinių finansinių ataskaitų. Atsakovės finansiniai sunkumai ne laikini, todėl jai keltina nemokumo byla.

2.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra gavusi reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančių dokumentų, kuriais ieškovė grindžia iš pradinės kreditorės UAB „Limta“ perimtą reikalavimo teisę į 25 163,88 Eur dydžio atsakovės įsiskolinimą. Kadangi ieškovė pateikė atsakovei tik pranešimą, kad perėmė reikalavimą į atsakovę iš UAB „Limta“, tačiau nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, atsakovė turėjo teisėtą pagrindą susilaikyti nuo bet kokios informacijos, susijusios su UAB „Limta“, teikimo ieškovei. Ieškovė negali reikalavimo perleidimo fakto naudoti reikšdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes dokumentų apie reikalavimo perleidimo faktą atsakovė iki pareiškimo teisme nėra gavusi. Su pačia reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė susipažino tik gavusi teismo dokumentus. Kadangi ieškovė tinkamai neinformavo atsakovės apie reikalavimo perleidimo faktą, laikytina, kad ieškovė nepasinaudojo JANĮ 9 straipsnyje numatyta ikiteismine tvarka dėl pranešimo apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą. Ieškovės pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta, kad reikalavimo suma yra 25 163,88 Eur, tačiau ši suma nėra tiksli. Ieškovės atsakovei siųstuose pranešimuose buvo nurodyta 23 965,60 Eur reikalavimo suma, kai tuo tarpu UAB „Limta“ skola reikalavimo perleidimo metu sudarė 23 965,60 Eur. Be to, atsakovė, nežinodama apie reikalavimo perleidimą, 1 000 Eur pervedė UAB „Limta“, todėl atsakovės skola ieškovei sudaro ne 25 163,88 Eur, kaip nurodo ieškovė, o 22 965,88 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 2 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą. Teismas nustatė, kad ieškovė 2019 m. lapkričio 22 d., 2019 m. gruodžio 4 d. ir 2020 m. sausio 20 d. pranešimais kreipėsi į atsakovę, informuodama ją apie tai, jog 2019 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė iš pradinės kreditorės UAB „Limta“ reikalavimo teisę į 25 163,88 Eur dydžio atsakovės įsiskolinimą, nustatydama atsakovei terminą skolai sumokėti bei išaiškindama, kad nustatytu terminu skolos nesumokėjus bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kartu su pranešimais atsakovei pateiktas ir 2019 m. lapkričio 20 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1A prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2019/11/20-1, patvirtinantis reikalavimo perleidimo faktą.

4.       Teismas vertino, kad byloje pateiktų duomenų pakanka konstatuoti, kad ieškovė yra atsakovės kreditorė (šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pati atsakovė), kuriai prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs, todėl daryta išvada, kad ieškovė turėjo teisę inicijuoti nemokumo procesą atsakovei. Pažymėta, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje ieškovės (kreditorės) finansinio reikalavimo pagrįstumas (dydis) nenustatinėjamas, todėl atsakovės argumentai dėl ieškovės finansinio reikalavimo dydžio laikyti teisiškai nereikšmingais, sprendžiant dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

5.       Atsakovė yra pateikusi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2019 m. Vertinant atsakovės balansą už 2019 m. matyti, kad įmonė deklaravo turto iš viso už 286 092 Eur. Balanso duomenimis, pagrindinę įmonės turto dalį – 283 513 Eur – sudaro trumpalaikis turtas (208 841 Eur per vienus metus gautinos sumos, 31 287 Eur atsargos ir 43 385 Eur pinigai ir jų ekvivalentai). Viešųjų registrų duomenimis, atsakovė nekilnojamo turto ir jos vardu registruotų transporto priemonių neturi. Iš pateikto balanso už 2019 m. matyti, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 323 446 Eur. Taigi bylos duomenys teikė pagrindą spręsti, kad atsakovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę.

6.       Atsakovė įpareigota pateikti teismui finansinių ataskaitų rinkinį už laikotarpį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo dienos, tačiau šią pareigą įvykdė tik iš dalies – pateikė pelno (nuostolių) ataskaitą, tuo tarpu aktualaus įmonės balanso nepateikė. Dėl to teismas neturėjo galimybės įvertinti atsakovės turtinės padėties pokyčio, t. y. ar atsakovė vis dar disponuoja balanse už 2019 m. nurodytu turtu. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonės veikla 2020 m. (iki 2020 m. gegužės 25 d.) nuostolinga (3 945 Eur nuostolių).

7.       Tai, kad atsakovės turtinė padėtis nėra gera, patvirtina ir įmonės turto struktūra. Didžiąją įmonės turto dalį (99 proc.) sudaro trumpalaikis turtas – 283 513 Eur, iš kurio 208 841 Eur sudaro debitorinės skolos. Susipažinus su atsakovės pateiktu debitorių sąrašu matyti, kad didžiausiai atsakovės debitorei UAB „Top Management Group“, kurios skola atsakovei – 148 884,53 Eur, iškelta bankroto byla, todėl galimybė išieškoti šią skolą, sudarančią daugiau nei pusę viso atsakovės balanse apskaityto turto, yra itin maža. Atsakovė nepateikė paaiškinimų dėl jos parengto kreditorių ir debitorių skolų sąrašo, taip pat nepaaiškino, ar egzistuoja reali galimybė išsiieškoti bent dalį skolų iš debitorių. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, atsakovės atžvilgiu dėl skolų išieškojimo yra vykdomos 5 vykdomosios bylos (visos pradėtos per pastaruosius metus).

8.       Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Atsakovė nenurodė priežasčių, kodėl įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, taip pat nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikini, kad įmonė faktiškai vykdo įstatuose apibrėžtą ūkinę komercinę veiklą ir turi perspektyvų stabilizuoti padėtį, taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad įmonė turi pakankamai likvidaus turto, kurio pakaktų atsiskaityti su ieškove ir kitais kreditoriais, kuriems prievolių įvykdymo terminas yra suėjęs. Teismas sprendė, kad atsakovės turtinė padėtis atitinka JANĮ 2 dalies 7 straipsnyje nurodytą nemokumo apibrėžtį, nes atsakovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę, be to, atsakovė negali vykdyti turtinių prievolių. Duomenų, kad atsakovės finansinė padėtis ateityje galėtų pagerėti, byloje nepateikta. Nurodytų motyvų pagrindu teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas atsakovei iškelti bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

9.       Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti 2020 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Ieškovė, siųsdama atsakovei pranešimus dėl reikalavimo perleidimo, tik nurodydavo, kad yra toks dokumentas (reikalavimo perleidimo sutartis), tačiau šios sutarties apeliantei nebuvo pateikusi.

9.2.       Kadangi apeliantė ir toliau vykdė atsiskaitymus pradiniam kreditoriui, labiau tikėtina, kad apeliantė apie reikalavimo perleidimo teisinį faktą net nežinojo. Kadangi ieškovė nė su vienu pranešimu nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, nors buvo ne kartą nurodyta, kad savo reikalavimą turi pagrįsti, teismo argumentas, kad apeliantei tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimą, nepagrįstas. 

9.3.       Teismas nevertino apeliantės pateiktų įrodymų dėl skolos sumos ieškovei. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo galima nurodyti bet kokio dydžio reikalavimą ir teismas jo net preliminariai netikrina.

9.4.       Nutartyje klaidingai nurodyta, kad apeliantė tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimo sutartį, dėl to ieškovė negali reikalavimo perleidimo fakto naudoti prieš trečiuosius asmenis, t. y., negali pateikti teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei.

9.5.       JANĮ 9 straipsnyje numatyta ikiteismine tvarka dėl pranešimo apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą. Nepasinaudojus šia ikiteismine tvarka, tinkamai nepranešus apeliantei apie reikalavimo perleidimą, nesuteikus pagrindo manyti, kad ieškovė nuo šiol yra tinkamas kreditorius, teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vien pranešime nurodytos aplinkybes negali būti laikomos objektyviomis, kurių pagrindu apeliantė turėjo pagrindą tikėti, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises. Ieškovė norėdama tinkamai pasinaudoti ikiteismine JANĮ numatyta tvarka, siųsdama apeliantei pranešimus dėl reikalavimo perleidimo privalėjo pateikti pačią reikalavimo sutartį, o ne tik nurodyti apie jos egzistavimą.

10.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovės atskirasis skundas yra nepagristas, pateikta informacija yra klaidinga. Teigia, kad nutartis teisinga ir turi būti paliekama nepakeista.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

12.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta nemokumo byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13.       Atskirajame skunde iš esmės teigiama, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo JANĮ 9 straipsnyje numatyta tvarka, kadangi nepateikė atsakovei reikalavimo perleidimo sutarties, todėl ieškovės pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo atsakovei negalėjo būti priimtas. Taip pat nurodoma, kad teismas tinkamai netikrino ieškovės reikalavimo dydžio atsakovei. Kadangi atskirajame skunde nepateikiama argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atsakovės nemokumo būsenos nustatymo, apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakys, o tik patikrins ar ieškovė turėjo teisę kreiptis dėl nemokumo bylos atsakovei iškėlimo ir ar tinkamai šią teisę realizavo.

Dėl ieškovės teisės inicijuoti atsakovei nemokumo bylą

14.       Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovės pateiktų įrodymų dėl skolos sumos ieškovei.

15.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekdamas nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006). Tuo tarpu jei skolininkas ginčija kreditoriaus statusą ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, teismas situaciją turėtų vertinti vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008), tačiau neatlikdamas išsamaus įrodymų tyrimo, o remdamasis preliminariu turimų įrodymų vertinimu. Nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Todėl teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-491-381/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartus civilinėje byloje Nr. e2-1754-241/2019). 

16.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje pateiktų duomenų pakanka konstatuoti, kad ieškovė yra atsakovės kreditorė, kuriai prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs (JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pažymėtina, kad šios aplinkybės neginčija ir pati atsakovė, atsiliepime į ieškovės pareiškimą dėl nemokumo bylos atsakovei iškėlimo atsakovė nurodė, kad 1 000 Eur pervedė UAB „Limta“ (pradiniam kreditoriui), todėl atsakovės skola ieškovei sudaro ne 25 163,88 Eur, o 22 965,88 Eur. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad ieškovė turėjo teisę inicijuoti nemokumo procesą atsakovei.

Dėl nemokumo proceso inicijavimo tvarkos

17.       JANĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą juridiniam asmeniui jo buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą prievolė nebus įvykdyta, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, kreditorius kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui.

18.       Atsakovės teiginys, kad ieškovė tinkamai nepasinaudojo JANĮ 9 straipsnyje nustatyta nemokumo proceso inicijavimo, kai jį inicijuoja kreditorius, tvarka iš esmės remiamas tuo, jog atsakovė mano, kad ieškovė tinkamai neinformavo atsakovės apie reikalavimo perleidimą, nes nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, todėl negalėjo kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos atsakovei iškėlimo. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2019 m. lapkričio 22 d., 2019 m. gruodžio 4 d. ir 2020 m. sausio 20 d. pranešimais kreipėsi į atsakovę, informuodama ją apie tai, jog 2019 m. lapkričio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė iš pradinės kreditorės UAB „Limta“ reikalavimo teisę į 25 163,88 Eur dydžio atsakovės įsiskolinimą, nustatydama atsakovei terminą skolai sumokėti bei išaiškindama, kad nustatytu terminu skolos nesumokėjus bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kartu su pranešimais atsakovei pateiktas ir 2019 m. lapkričio 20 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1A prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2019/11/20-1.

19.       CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

21.       Kaip matyti iš byloje esančių ieškovės pranešimų atsakovei turinio, ieškovė ne tik informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimą, tačiau ir pateikė atsakovei 2019 m. lapkričio 20 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1A prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2019/11/20-1, kuriame nurodyta, kad ieškovė perima iš pradinio kreditoriaus 23 965,60 Eur reikalavimo teisę į atsakovę, taip pat nurodomi pradinio kreditoriaus naujajam kreditoriui perduodami reikalavimo teisę į atsakovę patvirtinantys dokumentai. Kitais pagrindais atsakovė ieškovės laikymosi JANĮ 9 straipsnyje nustatytos tvarkos neargumentuoja, šios tvarkos nesilaikymo patvirtinančių duomenų byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė tinkamai pasinaudojo JANĮ 9 straipsnyje nustatyta tvarka ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir nagrinėjo ieškovės pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsakovei.

Dėl bylos procesinės baigties

22.       Kadangi atskirajame skunde nepateikiama argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto atsakovės nemokumo būsenos vertinimo, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako. Atskiruoju skundu ginčijama tik ieškovės teisė inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą atsakovei ir šios teisės realizavimo tvarka, o konstatavus, kad tokią teisę ieškovė turėjo ir šios teisės realizavimo tvarka pasinaudojo tinkamai, skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                 Agnė Tikniūtė