Civilinė byla Nr. e2A-406-896/2026
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04577-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1.; 2.6.10.2.4. 3.3.1.19.1
(S)
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fiorda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fiorda“ ieškinį atsakovei akciju sabiedriba ,,Citadele banka“, Lietuvoje veikiančiai per akciju sabiedriba ,,Citadele banka“ Lietuvos filialą, dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, išvadą teikiančios institucijos Lietuvos bankas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Fiorda“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės akciju sabiedriba ,,Citadele banka“, Lietuvoje veikiančiai per AS ,,Citadele banka“ Lietuvos filialą (toliau – ir atsakovė, bankas) 40 579,58 Eur nuostolių, 7 237,62 Eur palūkanų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovės teigimu, ji 2011 m. gegužės 5 d. su Rusijoje registruota bendrove (toliau – Rusijos bendrovė) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pristatyti prekes Rusijos bendrovės nurodytam vežėjui Vilniuje bei gauti iš Lietuvos muitinės leidimą eksportuoti prekes į Rusijos Federaciją. Ieškovė 2021 m. spalio 27 d., vykdydama vienkartinį užsakymą, organizavo 40 579,58 Eur vertės prekių, skirtų poliuretano gamybai, gabenimą. Europos Sąjungos (toliau – ES) Taryba 2022 m. vasario 21 d. – 2022 m. vasario 25 d. laikotarpiu priėmė sprendimus, nustatančius skirtingas ribojamąsias priemones su Rusijos režimu susijusiems fiziniams asmenims ir ūkio subjektams, tarp jų buvo ir Rusijos bendrovės bankas Promsvyazbank (toliau – PSB bankas). Pasak ieškovės, Rusijos bendrovė 2022 m. vasario 17 d. atliko 40 579,58 Eur mokėjimo pavedimą į atsakovės administruojamą ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, atsakovė nepagrįstai savo iniciatyva pradėjo šios operacijos patikrinimą. Ieškovės teigimu, atsakovė 2022 m. vasario 25 d. informavo apie tai, kad Rusijos bendrovės mokėjimas nebus įskaitytas. Ieškovės vertinimu, atsakovė neturėjo pagrindo tikrinti ginčo mokėjimą, nes sankcijos Rusijos bendrovės bankui dar nebuvo taikomos, be to, patikrinimą atliko per neprotingai ilgą laiką, galiausiai priėmė nepagrįstą sprendimą mokėjimo neįskaityti į ieškovės sąskaitą ir nesuteikė ieškovei laiku ir tinkamos informacijos dėl galimybės prašyti kompetentingų institucijų leidimo ginčo operaciją užbaigti. Minėti atsakovės veiksmai, ieškovės nuomone, buvo neteisėti ir sudaro pagrindą taikyti civilinę sutartinę atsakomybę.
2. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, motyvuodama tuo, kad ji teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą atlikti papildomą ginčo mokėjimo patikrinimą bei vadovaudamasi teisės aktais vėliau nusprendė jo nepraleisti. Atsakovės teigimu, ginčo mokėjimas buvo susijęs su tarptautinių sankcijų pažeidimo rizika, nes tam tikros tarptautinės sankcijos Rusijos subjektams buvo taikomos dar nuo 2014 m., įskaitant dvigubos paskirties eksporto draudimus. Šiuo atveju PSB bankui korespondentui – VTB – dar nuo 2014 m. taikomos sektorinės sankcijos. Dėl to bankas turėjo pareigą tikrinti ir užtikrinti, kad per banką atliekamos piniginės operacijos nepažeistų sankcijų. Atsakovės teigimu, tikrinant 2022 m. vasario 17 d. mokėjimą ir aiškinantis operacijos pobūdį, dokumento gavimo banke metu (2022 m. vasario 22 d. ir 23 d.) PSB įsigaliojo tarptautinės sankcijos. Atsakovė nurodė, kad vykdė savo įstatyminę pareigą tikrinti itin įtartiną ir rizikingą operaciją sankcijų vengimo prasme – kuomet: 1) mokėjimas atliekamas iš įmonės Rusijoje, užsiimančios prekių, kurias galima klasifikuoti kaip dvejopo naudojimo, prekyba; 2) per rusišką banką (kuris dar 2018 m. pripažintas Rusijos įrankiu finansuoti Rusijos karinę pramonę ir vengti Vakarų sankcijų); 3) per rusišką banką–korespondentą, kuris dar 2014 m. įtrauktas į sektorines ES sankcijas; 4) už prekes, kurioms yra taikomi eksporto ribojimai. Dėl to, atsakovės teigimu, įstatyme numatytos pareigos atlikimas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2022 m. vasario 17 d. ieškovės verslo partnerė Rusijoje registruota bendrovė iš savo sąskaitos, esančios PSB banke Rusijoje inicijavo 40 579,58 Eur mokėjimo pavedimą į nurodytą ieškovės banko sąskaitą atsakovės banke. Atsakovė inicijavo ginčo mokėjimo patikrinimą, kurio metu JAV kompetentinga institucija 2022 m. vasario 22 d., o ES 2022 m. vasario 23 d. minėtam bankui pritaikė sankcijas. Dėl to, atsakovė ginčo mokėjimo neįskaitė ir ginčo lėšas grąžino bankui korespondentui Vokietijoje, kuriame šios lėšos įšaldytos.
5. Teismas sprendė, kad atsakovės inicijuotas ginčo mokėjimo patikrinimas buvo pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek teisiniu reguliavimu (Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, toliau – PPTFPĮ, 9 straipsnio 16 dalis). Dėl to, teismo įsitikinimu, atsakovė, inicijuodama mokėjimo patikrinimą ir pareikalaudama pateikti papildomų duomenų, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Šiuo aspektu nėra teisiškai reikšminga, kad atlikus tyrimą, galiausiai nebuvo nustatyta, kad ginčo atveju būtų buvęs vykdomas dvejopo naudojimo prekių eksportas į Rusiją.
6. Teismas pažymėjo, kad nors mokėjimo inicijavimo momentu sankcijos PSB bankui nebuvo taikomos, tačiau, kaip teismo posėdžio metu pažymėjo išvadą teikiančios institucijos Lietuvos banko atstovas, ginčo mokėjimo metu nebuvo nustatytas joks terminas, per kurį atsakovė privalėjo užbaigti mokėjimo operacijos tikrinimą. Teismas nustatė, kad nuo 2022 m. vasario 17 d. (ginčo mokėjimo inicijavimo) iki 2022 m. vasario 25 d. (atsakovės sprendimo mokėjimo nepraleisti) praėjo šešios darbo dienos, per šį laiką atsakovė du kartus prašė ieškovę pateikti papildomą informaciją. Teismo vertinimu, nurodyti atsakovės veiksmai atlikti operatyviai ir nėra jokio pagrindo spręsti, jog šiuo aspektu atsakovės veiksmai būtų buvę neteisėti.
7. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės veiksmų taikant tarptautines sankcijas, remdamasis Europos Komisijos dažniausiai užduodamų klausimų dėl Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014, Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014, Tarybos reglamento (ES) Nr. 692/2014 ir Tarybos reglamento (ES) 2022/263 įgyvendinimo (paskutinį kartą atnaujintais 2025 m. rugsėjo 8 d.), atsakymu į 19 klausimą, pažymėjo, kad tokioje situacijoje, kai mokėjimas atliekamas iš sankcionuoto banko, nors tiek lėšų gavėjas, tiek lėšų siuntėjas nėra sankcionuoti subjektai, negalėjo būti įvykdytas, o ginčo lėšos turėjo likti užblokuotos ES banke.
8. Teismas pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo mokėjimas dar nebuvo įskaitytas į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą (neužbaigtas), todėl pagrįstai galėjo būti vertinama, jog ginčo lėšos yra valdomos sankcionuoto subjekto (PSB) Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalies prasme. Toks atsakovės elgesys, teismo nuomone, buvo apdairus ir rūpestingas bei nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė sprendimą taikyti sankcijas priėmė aplaidžiai. Į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo mokėjimo metu egzistavo kurie nors privalomo ar rekomendacinio pobūdžio išaiškinimai ar nurodymai, kurie būtų teikę pagrindą atsakovei netaikyti sankcijų ir įskaityti ginčo mokėjimą. Dėl to nėra pagrindo šiuo atveju atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, nes ji, remiantis Reglamento Nr. 269/2014 10 straipsniu, neatsiranda.
9. Teismas akcentavo, kad aukščiau minėtą jo išvadą sustiprina ir nagrinėjamoje byloje išvadą teikiančios institucijos Lietuvos banko atstovo teismo posėdžio metu išsakytas vertinimas, jog nors ginčo mokėjimo atlikimo metu nebuvo atitinkamų institucijų išaiškinimo, tačiau ES taikomų sankcijų tikslas buvo, kad lėšos būtų įšaldytos ES banke ir šis tikslas nagrinėjamoje situacijoje buvo pasiektas. Vertinant ir per ES pritaikytų tarptautinių sankcijų tikslų prizmę, atsakovės sprendimas taikyti tarptautines sankcijas negali būti vertinamas kaip aplaidus, nes tikslas, kad lėšos būtų įšaldytos ES banke, buvo pasiektas.
10. Teismas pabrėžė, kad tokį patį sprendimą įšaldyti ginčo lėšas priėmė ir bankas korespondentas VTB bank Europe SE. Remiantis VTB bank Europe SE 2022 m. kovo 30 d. ieškovei pateikta informacija, ginčo lėšos buvo įšaldytos dėl PSB bankui taikomų sankcijų. Taigi susidariusią situaciją analogiškai vertino ne tik atsakovė, tačiau ir bankas korespondentas.
11. Teismas nepritarė ieškovei, kad atsakovė privalėjo arba mokėjimą įvykdyti, arba jį įšaldyti Lietuvos Respublikoje bei informuoti ieškovę, kur kreiptis dėl kompetentingų institucijų leidimo atlikti mokėjimą (išimties taikymo). Teismo vertinimu, mokėjimo atlikimo metu nebuvo privalomo ar rekomendacinio pobūdžio išaiškinimų ar nurodymų, kurie pagrįstų atsakovės pareigą elgtis ieškovės nurodytu konkrečiu būdu. Išvadą teikiančios institucijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad asmenys tarptautines sankcijas įgyvendina savarankiškai, patys pasirenka ir nustato priemones ir būdus, kuriuos naudoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovės pasirinkti tarptautinių sankcijų įgyvendinimo būdai galėtų būti įvertinti kaip aplaidus elgesys.
12. Teismas sprendė, kad atsakovė nepažeidė informavimo pareigos, nes į visus ieškovės paklausimus buvo atsakyta, tai padaryta per protingą terminą ir ieškovei buvo suteikta visa esminė informacija apie priimtą sprendimą ir jo motyvus.
13. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad neįvykdžiusi mokėjimo pavedimo, atsakovė neinformavo ieškovės apie galimybę kreiptis dėl išimties ir (ar) leidimo tokiam atsiskaitymui vykdyti/lėšoms gauti ir savo iniciatyva grąžino lėšas siuntėjui, dėl ko ieškovei priklausančios lėšos buvo įšaldytos. Teismas pažymėjo, kad atsakovė 2022 m. kovo 29 d. pranešimu informavo ieškovę, jog lėšų grąžinimas buvo atliktas per gavėjo banko korespondentinį banką ir jog tolesnis jo vykdymas priklauso nuo šio tarpinio banko vidaus procesų ir politikos. Dėl to atsakovė net ir nebūtų galėjusi pateikti ieškovės nurodytos informacijos dėl išimties taikymo, nes tolesnis mokėjimo apdorojimas priklausė nuo banko korespondento. Paaiškėjus, kad ginčo lėšos buvo įšaldytos banko korespondento, dėl informacijos, susijusios su galimybe susigrąžinti ginčo lėšas, ieškovė turėtų kreiptis į paminėtą banką korespondentą ar kitas kompetentingas Vokietijos institucijas.
14. Nors teismas, remdamasis Reglamento Nr. 269/2014 10 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad neatsiranda atsakovės atsakomybė, tačiau kartu įvertino ir ieškovės įrodinėjimą žalą. Teismas sprendė, kad žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, buvimas nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu momentu žala ieškovei dar nėra kilusi, nes ginčo lėšos gali būti sugrąžintos. Ieškovė neįrodė, kad ši galimybė būtų neįmanoma arba hipotetinė. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ginčo lėšos yra įšaldytos Vokietijos banke, taigi jų disponavimas apribotas, tačiau nuosavybės teisė nepaneigta. Atsakovė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad panaikinus tarptautines sankcijas, atsirastų galimybė ginčo lėšomis vėl disponuoti. Svarbu ir tai, kad Reglamentas Nr. 269/2014 taip pat numato išimčių taikymo mechanizmą. Be to, Europos Komisija, aptardama situaciją, kuomet įšaldomos lėšos, pervedamos per sankcionuotą banką, jeigu tiek lėšų siuntėjas, tiek gavėjas nėra į sąrašą įtraukti asmenys, yra pasisakiusi, kad tokioje situacijoje yra galimybė kreiptis į atitinkamą nacionalinę kompetentingą instituciją dėl šių lėšų atlaisvinimo, pavyzdžiui, pagal Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 6 straipsnyje numatytą nukrypimą leidžiančią nuostatą dėl į sąrašą įtraukto asmens atliekamo mokėjimo pagal sutartį, sudarytą iki tos dienos, kai tas asmuo buvo įtrauktas į sąrašą. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad ieškovė arba jos verslo partnerė būtų pasikreipusios į kompetentingas Vokietijos institucijas šiuo ar kitu Reglamente Nr. 269/2014 numatytu teisiniu pagrindu dėl išimties pritaikymo ir leidimo nutraukti ginčo lėšų įšaldymą arba kad tokia galimybė būtų neįmanoma dėl kurių nors kitų objektyvių priežasčių. Dėl to teismas sprendė, kad žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, buvimas nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo įrodytas. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas nepagrįstai neįžvelgė atsakovės aplaidaus elgesio ir netinkamai pritaikė Europos Komisijos išaiškinimą dėl atsakymo į 19 klausimą. Ieškovės teigimu, atsakymą į minėtą klausimą, kad turi būti įšaldytas visas į sąrašą įtraukto subjekto turtas, Europos Komisija pateikė remdamasis Europos Komisijos 2019 m. liepos 4 d. nuomone, t. y., nuomone pateikta dar prieš ginčo mokėjimo atlikimą ir atsakovės atliktą mokėjimo rizikos vertinimą. Pasak ieškovės, minėtame atsakyme konkretizuojami veiksmai, kurių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikianti finansų įstaiga turėtų imtis, nustačiusi, kad mokėjimas yra vykdomas per banką, kuriam taikomas tarptautinių sankcijų režimas, tačiau nei lėšų siuntėjas, nei lėšų gavėjas nėra į tarptautinių sankcijų subjektai: 1) gaunamo mokėjimo neatmesti; 2) lėšų negrąžinti siuntėjui; 3) lėšas užblokuoti Lietuvos Respublikos banke; 4) informuoti klientą į kokią Lietuvos Respublikos instituciją kreiptis dėl lėšų atlaisvinimo. Atsakovės veiksmai, ieškovės nuomone, buvo priešingi – ji gaunamą mokėjimą atmetė, grąžino jį siuntėjui, o ieškovę informavo tik apie savo veiksmų turinį, kai ji Lietuvos Respublikoje nebegalėjo imtis jokių priemonių dėl lėšų atlaisvinimo. Iš atsakovės gautos informacijos, kad „ginčo mokėjimas nebuvo įskaitytas/įvykdytas dėl sankcijų politikos ir ginčo lėšos grąžinamos siuntėjui“, ieškovė nebegalėjo panaudoti lėšų atlaisvinimui, kreipiantis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją. Dėl to ieškovė atsakovės pranešimą vertina, kaip informaciją apie tai, kad ji ieškovės atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus.
15.2. Teismas nelogiškai ir netinkamai lingvistiškai interpretavo Europos Komisijos Reglamentuose nurodytas finansų įstaigos pareigas. Ieškovės teigimu, tiek Reglamentai, tiek ir Europos Komisijos rekomendacijos (atsakymai į dėl Reglamentų taikymo dažniausiai kylančius klausimus) yra skirti visoms ES šalims narėms, todėl nei Reglamente, nei rekomendacijose negali būti nurodomos konkrečios ES šalys ar konkrečios ES įstaigos. Tiek Reglamento, tiek ir Europos Komisijos rekomendacijomis aiškinamų teisės normų hipotezėse nurodoma, kad kai mokėjimas gaunamas į konkrečią ES valstybę narę, būtent toje pačioje šalyje, o ne kitoje ES valstybėje turi būti atliekami tolesni veiksmai – įšaldomos lėšos. Europos Komisijos atsakyme minimas „ES bankas“, pasak ieškovės, yra kaip tik tos ES valstybės narės bankas, į kurį ir buvo gaunamas ginčo mokėjimas. Nagrinėjamu atveju ES bankas – yra atsakovė, dėl to jame gautos lėšos ir turėjo būti užblokuotos.
15.3. Teismas klaidingai vertina banką korespondentą VTB bank Europe SE, kaip banką, pirmąjį teisėtai įšaldžiusį lėšas, kadangi atsakovė privalėjo ne grąžinti lėšas VTB bank Europe SE, bet pati pritaikyti ribojamąsias priemones. Tai, kad VTB bank Europe SE teisėtai negrąžino PSB bankui lėšų, nepateisina ir nedaro teisėtu atsakovės veiksmus – ginčo lėšų neįskaitymą ir jų grąžinimą. Be to, kai tarptautinės sankcijos įgyvendinamos Lietuvos Respublikoje, tai ir lėšos turi būti įšaldomos Lietuvos Respublikoje, o ne perduodamos („grąžinamos“) įšaldyti kitoje ES valstybėje narėje (Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 9 bei 13 straipsniai).
15.4. Teismas neįvertino, kad atsakovės aplaidžiai pasirinktas tarptautinių sankcijų taikymo būdas sukėlė neigiamas pasekmes ieškovės lėšoms, kurios nėra ir nebuvo į sąrašą įtrauktų asmenų ir subjektų nuosavybė, jiems nepriklausė, nebuvo tokių asmenų valdomos ar kontroliuojamos. Byloje nustatyta, kad nei ieškovei, nei Rusijos bendrovei niekada nebuvo ir nėra taikomas tarptautinių sankcijų režimas.
15.5. Neteisingas ir nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovė, lėšas grąžindama siuntėjui, pasiekė tarptautinių sankcijų taikymo tikslą. Pasak ieškovės, tarptautinių sankcijų taikymo tikslas būtų pasiektas, jeigu atsakovė būtų „užlaikiusi“ lėšas Lietuvos Respublikoje. Be to ,„lėšų įšaldymas“ negali būti tapatinama su „lėšų grąžinimu siuntėjui“, tai yra dvi skirtingos mokėjimo operacijos.
15.6. Ieškovės įsitikinimu, teismas į atsakovės perteklinius veiksmus, vertinant mokėjimo operacijos riziką, turėjo atsižvelgti aplaidumo kontekste. Ieškovės teigimu, atsakovė neturėjo kompetencijos vertinti, ar ieškovės parduotos prekės Rusijos bendrovei nėra dvejopos paskirties, nes tai Lietuvos Respublikos muitinės kompetencija. Muitinė neidentifikavo parduotų prekių kaip dvejopos paskirties ir suteikė prekėms eksporto leidimą. Be to, mokėjimo operaciją ieškovės partneris iniciavo pagal atidėtą mokėjimą, t. y. atsakovė jau anksčiau buvo dalį mokėjimo už tas pačias prekes įskaičiusi į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai vertino, kad vien tai, jog ieškovės partneris yra Rusijoje veikiantis juridinis asmuo, jam gali būti taikomas tarptautinių sankcijų režimas, nors atsakovei informacija apie visus ieškovės verslo partnerius buvo žinoma. Be to, atsakovė atliko veiksmą (grąžino ginčo lėšas bankui, kuris remia Rusijos gynybos sektorių), kurio neturėjo atlikti protingas ir atsakingas rinkos dalyvis. Atsakovė yra bankas, kuriam keliami aukštesni reikalavimai nei paprastam rinkos dalyviui, todėl, net ir krizės sąlygomis, banko sprendimų neturi įtakoti aplinka. Dėl to teismas nepagrįstai atsakovės atliktą patikrinimą vertino kaip teisėtą.
15.7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepažeidė informavimo pareigos. Pasak ieškovės, jai nebuvo reikalinga informacija apie priimtą sprendimą, o atsakovė privalėjo informuoti iki priimdama sprendimą atmesti gautą mokėjimą. Ieškovės teigimu, atsakovė savo iniciatyva jos neinformavo nei karto, o tik atsakydavo į ieškovės paklausimus. Be to, ieškovė negali prašyti atlaisvinti ginčo lėšų kitos valstybės atitinkamos institucijos.
15.8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad žala ieškovei dar nėra padaryta, kadangi ginčo lėšos gali būti sugrąžintos. Aplinkybė, kad neįskaitytos lėšos buvo įšaldytos Vokietijos banke, ieškovės nuomone, savaime neįrodo ieškovės nuosavybės teisių į šias lėšas. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė byloje neįrodė, jog galimybė kreiptis dėl lėšų atlaisvinimo Vokietijoje būtų neįmanoma. Šiuo atveju, ieškovės vertinimu, ji prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti lėšų grąžinimo turi tik į atsakovę, o ne į Vokietijos banką. Be to, ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad kreipėsi tiek į patį Vokietijos banką, kuriame lėšos įšaldytos, tiek į Vokietijos bankų asociaciją, tačiau abiejų įstaigų atsakymai buvo vienareikšmiai – ieškovė negali reikalauti lėšų atlaisvinimo, nes jis nebėra lėšų savininkas ir neturi prievolinių santykių su Vokietijos bankais.
16. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovės atliktas mokėjimo operacijos patikrinimas buvo neteisėtas. Pasak atsakovės, inicijuodama ginčo mokėjimo patikrinimą ir pareikalaudama pateikti papildomus duomenis, ji jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Bankas teisėtai ir pagrįstai atliko mokėjimo patikrinimą dėl galimų PPTFP, įskaitant tarptautinių sankcijų, rizikų, taip įgyvendindama įstatymu įtvirtintą pareigą užtikrinti PPTFP ir sankcijų reikalavimų laikymąsi. Atsakovės teigimu, ginčo pavedimo operacija buvo laikytina rizikinga, nes: i) atlikta per PSB banką, kuris 2018 m. tapo Rusijos valstybiniu banku, teikiančiu finansavimą Rusijos gynybos sektoriui ir karinėms pajėgoms, bei, remiantis viešais duomenimis, saugančiu kitus šalies bankus nuo Vakarų sankcijų; ii) PSB korespondentas buvo VTB, kuriam mokėjimo metu buvo taikomos sektorinės sankcijos; iii) Rusijos bendrovė užsiima didmenine prekyba įrenginių, kuriuos galima klasifikuoti kaip dvejopo naudojimo prekes.
16.2. Apeliantės argumentai, kad atsakovė žinojo apie PSB ir Rusijos bendrovės statusą taip pat neįrodo banko neteisėtų veiksmų. Atsakovės teigimu, vien faktas, kad jai buvo žinomi ieškovės verslo partneriai, savaime nepanaikina banko pareigos savarankiškai vertinti rizikas ir atlikti mokėjimų patikrinimą. Priešingai nei teigia ieškovė, muitinės veiksmai bankui tenkančių pareigų užtikrinti sankcijų taikymą nepanaikina, nedubliuoja ir neatleidžia nuo pareigos savarankiškai vertinti rizikas. Bankui reikėjo patikrinti, ar tai nėra dvejopos paskirties prekės, nes prekės, kurios buvo eksportuotos į Rusiją, turėjo tokius kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodus, kurie sutapo su muitinės duomenų bazėje esančiais kodais prekių, kurioms buvo taikoma eksporto kontrolė (ribojimai).
16.3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ginčo mokėjimo lėšos turėjo būti įšaldytos Lietuvoje. Pasak atsakovės, jos veiksmų teisėtumą patvirtina jai privalomi Latvijos bankų priežiūros institucijos išaiškinimai, įrodantys, kad ginčo mokėjimas negalėjo būti įvykdytas ir turėjo būti grąžintas. Latvijos bankus prižiūrinti Komisija 2022 m. kovo 10 d. ir 2022 m. kovo 15 d. išaiškinimuose nurodė, kad finansų ir kapitalo rinkos dalyvis negali vykdyti tokio mokėjimo (analogiško ginčo mokėjimui) ir privalo grąžinti lėšas siuntėjui, tačiau rinkos dalyvis neprivalo įšaldyti tokių lėšų.
16.4. Priešingai nei teigia apeliantė, Europos Komisijos atsakymas į 19 klausimą (2019 m. liepos 4 d. išaiškinimas), nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė šiuo aspektu pažymi, kad minėtas išaiškinimas yra darbinio pobūdžio dokumentas, parengtas siekiant suteikti gaires nacionalinėms institucijoms, todėl jis neturi privalomos teisinės galios, be to jis keičiasi. Pasak atsakovės, Europos Komisija 2022 m. balandžio 29 d. atnaujino atsakymą į minėtą klausimą, pažymėdama, kad pervedimai iš į sąrašą įtraukto banko neturėtų būti atmetami, o lėšos neturėtų būti grąžinamos siuntėjui; vietoje to, lėšos turėtų likti užblokuotos ES banke.“ Taigi, vartojama formuluotė „neturėtų“, o ne kategoriški žodžiai „negalima“ ar „draudžiama“. Be to, ginčo mokėjimas buvo inicijuotas ir atliekamas per finansų įstaigų grandinę, lėšos iš mokėtojo banko PSB judėjo per banką korespondentą VTB į gavėjo (ieškovo) banką (atsakovą). Bankas neturėjo tiesioginio santykio su PSB kaip mokėtojo banku, o tik su banku korespondentu. Atsakovės nuomone, minėta aplinkybė patvirtina, kad ginčo mokėjimo vykdymo metu, nebuvo teisės aktuose ir/ar Europos Komisijos išaiškinimuose nurodytos tokiai kaip ši ginčo situacijai taikytinos finansų institucijų pareigos. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino Lietuvos banko atstovas. Be to, šiuo atveju esminis reikalavimas, kad lėšos būtų įšaldytos ES banke, o ne konkrečiai gavėjo banke. Kitaip tariant, Europos Komisija nereikalauja, kad lėšos privalomai būtų paliktos ir įšaldytos būtent tam tikroje finansų įstaigoje – svarbiausia, kad jos liktų užšaldytos ES finansų sistemoje. Dėl to sankcijų tikslas buvo pasiektas.
16.5. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė nepažeidė informavimo pareigos. Atsakovės teigimu, ieškovė tik apeliacinės instancijos teisme išreiškė poziciją dėl netinkamo išankstinio informavimo, nes pirmosios instancijos teisme teigė, jog informavimo pareiga pažeista po ES sankcijų pritaikymo. Pasak atsakovės, ieškovė nenurodo jokių teisės normų, kurios nustatytų pareigą bankui informuoti klientą prieš priimant sprendimą neįskaityti mokėjimo. Atsakovė informavo ieškovę apie atliekamą papildomą mokėjimo patikrinimą ir nurodė, kokiu pagrindu tai atlieka, paskui informavo, kad mokėjimo neįskaitė dėl įvestų ES tarptautinių sankcijų. Bankas atsakė į visus ieškovės paklausimus ir nuosekliai teikė informaciją apie mokėjimo vykdymo eigą bei priimtus sprendimus.
16.6. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl tariamai padarytos žalos. Pasak atsakovės, ieškovė nėra realiai patyrusi žalos – mokėjimas yra įšaldytas VTB banke, o lėšų įšaldymas yra laikina priemonė, kuri pasibaigs panaikinus sankcijas. Šią aplinkybę patvirtino ieškovei pateikti VTB banko ir Vokietijos centrinio banko atsakymai. Atsakovės teigimu, ji neapribojo atsakovės nuosavybės teisės į mokėjimo lėšas. Šiuo atveju, bankas tik įgyvendina sankcijas, o ne jas taiko. Be to, ginčo mokėjimas niekada nebuvo įskaitytas į ieškovės sąskaitą, todėl ji neįgijo nuosavybės teisės į šias lėšas. Ieškovė taip pat neįrodė, kad ji ar mokėjimo iniciatorius yra išnaudoję visas galimybes susigrąžinti mokėjimo lėšas. Ieškovė ir jo partneris (Rusijos bendrovė) yra profesionalūs, ilgametę verslo patirtį turintys subjektai, kurie, veikdami tokioje aplinkoje ir suvokdami politinį kontekstą, galėjo numatyti potencialias sankcijų rizikas. Atsakovės nuomone, susiklosčiusią situaciją ieškovė turėtų aiškintis pirmiausia su savo partneriu, tačiau to sąmoningai nedaro ir net po sankcijų PSB bankui įvedimo toliau tęsia bendradarbiavimą su partneriu, o pretenzijas nepagrįstai nukreipia atsakovei.
16.7. Tenkinus ieškinį, atsakovės nuomone, ji būtų nubausta už sankcijų taikymą ir ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Bankas negali būti laikomas atsakingu už jokią ieškovės tariamai patirtą žalą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo. Atsakomybę už mokėjimo tikrinimą dėl galimo sankcijų pažeidimo draudžia taikyti PPTFPĮ 16 straipsnio 13 dalis, taip pat Reglamentas Nr. 269/2014. Šiuo atveju banko veiksmai atliekant papildomą mokėjimo patikrinimą, o vėliau neįskaitant mokėjimo, laikytini sąžiningais, nes bankas elgėsi būtent taip, kaip jam privalomai buvo išaiškinusi oficiali institucija – Latvijos Komisija – ginčo mokėjimo neįvykdė ir jį grąžino, dėl to jokie neteisėti, nesąžiningi ar aplaidūs banko veiksmai šiuo atveju neegzistuoja.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
18. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas atsakovei dėl sutartinės atsakomybės už tarptautinių sankcijų taikymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
19. Remiantis bylos duomenimis nustatytos šios esminės neginčijamos aplinkybės:
19.1. Ieškovės verslo partnerė Rusijoje registruota bendrovė 2022 m. vasario 17 d. iš savo sąskaitos, esančios Rusijos PSB banke, atliko 40 579,58 Eur mokėjimo pavedimą į nurodytą ieškovės banko sąskaitą atsakovės banke.
19.2. Atsakovė 2022 m. vasario 18 d. paprašė ieškovę pateikti su ginčo mokėjimu susijusius dokumentus, kuriuos ieškovė tą pačią dieną pateikė. Atsakovė 2022 m. vasario 22 d. pranešimu paprašė, kad atsakovė papildomai pateiktų patvirtintus CMR dokumentus su spaudais, tą pačią dieną ieškovė prašomus dokumentus pateikė.
19.3. 2022 m. vasario 22 d. JAV kompetentinga institucija PSB banką, iš kurio atliktas ginčo mokėjimas, įtraukė į sankcionuotų asmenų sąrašą. 2022 m. vasario 23 d. Reglamentu Nr. 2022/260, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014 Dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, į Reglamento Nr. 269/2014 I priede pateiktą sąrašą įtraukti šio reglamento priede išvardyti asmenys ir subjektai, įskaitant PSB banką.
19.4. Atsakovė, atsižvelgdama į PSB bankui pritaikytas sankcijas, 2022 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą nepatvirtinti ginčo mokėjimo. Lėšos buvo grąžintos Vokietijoje esančiam PSB banko korespondentui VTB bank Europe SE, kurio sąskaitoje ir liko įšaldytos dėl jam taikomų sankcijų.
20. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 40 579,58 Eur sumą, pervestą atsakovei ieškovės partnerės – Rusijos Federacijoje registruotos bendrovės, t. y., prašo atsakovei taikyti civilinę sutartinę atsakomybę, kurie sieja su netinkamu tarptautinių sankcijų įgyvendinimu. Ieškovės teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji netinkamai vykdė mokėjimo operaciją, t. y., nepagrįstai nusprendė atlikti papildomą ginčo mokėjimo patikrinimą, jį atliko nepakankamai operatyviai, paskui nepagrįstai grąžino mokėjimą ir netinkamai vykdė informavimo pareigą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, nenustatęs atsakovės sutartinės atsakomybės sąlygų.
21. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį motyvuoja tuo, kad: i) teismas nepagrįstai nenustatė atsakovės aplaidaus elgesio taikant tarptautines sankcijas, ii) teismas padarė nepagrįstai išvadą, jog atsakovė nepažeidė informavimo pareigos, iii) teismas nepagrįstai sprendė, kad žala ieškovei dar nėra padaryta.
Dėl atsakomybės atsakovei (ne) taikymo, įgyvendinant tarptautines sankcijas
22. Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Reglamento Nr. 269/2014 10 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad dėl lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo arba atsisakymo leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, kai šie veiksmai vykdomi sąžiningai ir vadovaujantis tuo, kad jais laikomasi šio reglamento, neatsiranda jokia jį įgyvendinančio fizinio ar juridinio asmens, subjekto ar įstaigos, jų direktorių ar darbuotojų atsakomybė, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad lėšos ir ekonominiai ištekliai buvo įšaldyti arba jais neleista naudotis dėl aplaidumo. ES ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo geriausios praktikos (parengta 2024 m. liepos 3 d., toliau – ES geriausia praktika) 38 punkte nustatyta, kad asmuo ar subjektas, vykdantis įsipareigojimus pagal reglamentus, nėra laikomas atsakingu į sąrašą įtraukto asmens ar subjekto atžvilgiu dėl žalos, kurią pastarasis dėl to gali patirti.
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybės taikymas už tarptautinių sankcijų įgyvendinimą siejamas būtent su aplaidaus elgesio konstatavimu. Sąvoka „aplaidumas“ turėtų būti suprantama kaip tinkamo elgesio trūkumas konkrečioje situacijoje, rūpestingumo ir kruopštumo stoka, sprendimo priėmimas ignoruojant akivaizdžius, bet sprendimui priimti reikšmingus faktus, atlikimas veiksmo, kurio neatliktų protingas ir atsakingas asmuo. Reglamento Nr. 269/2014 10 straipsnio 1 punkto paskirtis – apsaugoti nuo galimos atsakomybės fizinį ar juridinį asmenį, jam įgyvendinant sankcijas reglamentuojančius teisės aktus, jeigu jis sąžiningai tai atliko net tuo atveju, jeigu jis sąžiningai klydo. Priešingu atveju, tokiems asmenims vengiant taikyti sankcijas dėl atsakomybės baimės, gali susidaryti situacijos, kad sankcionuoti asmenys išvengtų sankcijų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-611/2024).
24. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės aplaidūs veiksmai šiuo atveju pasireiškė tuo, jog ji atliko perteklinį ginčo mokėjimo patikrinimą. Be to, ieškovės nuomone, atsakovė neturėjo kompetencijos vertinti, ar prekės, už kurias buvo atliktas mokėjimas buvo dvejopos paskirties, o vien tai, kad ieškovės partneris buvo Rusijos bendrovė nerodė mokėjimo pervedimo rizikos.
25. Teisėjų kolegija, atmesdama nurodytus ieškovės argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą atlikti ginčo pervedimo papildomą patikrinimą. Atsakovė 2022 m. vasario 18 d. pranešime, prašydama ieškovę pateikti su ginčo mokėjimu susijusius dokumentus, rėmėsi PPTFPĮ 9 straipsniu, kurio 16 dalyje buvo numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai visais atvejais privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį. Atsakovės teisė reikalauti pateikti papildomus dokumentus taip pat numatyta atsakovės Bendrųjų paslaugų teikimo taisyklių 6.8. papunktyje (ieškinio priedas Nr. 1). Nurodyti teisės aktai neabejotinai patvirtina atsakovės teisę reikalauti iš ieškovės papildomų dokumentų, susijusių su ginčo mokėjimu.
26. Priešingai nei teigia ieškovė, mokėjimo rizikingumą lėmė ne vien tai, kad jį atliko Rusijos bendrovė, o aplinkybės, susijusios tiek su šia bendrove, tiek su banku, per kurį atliktas mokėjimas. Pasak atsakovės, ginčo mokėjimo operacija buvo rizikinga pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos ir tarptautinių santykių pažeidimo prasme, nes: i) PSB bankas buvo laikomas aukštos rizikos finansų įstaiga, nes dar 2018 m. pripažintas Rusijos įrankiu finansuoti Rusijos karinę pramonę ir vengti Vakarų sankcijų); ii) PSB banko korespondentui VTB bank Europe SE, buvo taikomos sektorinės sankcijos pagal 2014 m. liepos 31 d. Reglamento Nr. 833/2014 5 straipsnį ir 2014 m. liepos 29 d. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Užsienio turto kontrolės biuro sektorinių sankcijų identifikavimo sąrašą; iii) mokėjimą atlikusi bendrovė galimai užsiėmė dvejopos paskirties įrenginių prekyba. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybė sudarė pakankamą faktinį objektyvų pagrindą atlikti papildomą ginčo mokėjimo įvertinimą. Juolab, kad ieškovė nepaneigė minėtų aplinkybių dėl mokėjimo pervedimo rizikingumo (CPK 178 straipsnis). Vien tai, kad atsakovei buvo žinomi ieškovės partneriai ar tai, kad ankstesni mokėjimai buvo patvirtinti, nepaneigia banko pareigas kiekvieno konkretaus mokėjimo riziką vertinti savarankiškai tuo metu esančių objektyvių aplinkybių kontekste.
27. Atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovė neturėjo kompetencijos vertinti, ar ieškovės Rusijos bendrovei parduotos prekės nėra dvejopos paskirties, nes Muitinė jau buvo suteikusi eksporto leidimą. Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad atsakovė, sustabdydama mokėjimą, neturėjo informacijos dėl šio pervedimo pagrindo. Dėl to, kaip minėta, atsakovė 2022 m. vasario 18 d. paprašė pateikti su ginčo mokėjimu susijusius dokumentus ir ieškovė atsakovei pateikė sąskaitą faktūrą bei eksporto lydimąjį dokumentą (ieškinio priedai Nr. 8, 13). Atsakovė tik gavusi minėtus dokumentus nustatė, kad vyko prekių eksportas į Rusiją ir, kaip nurodė atsakovė, dalis eksportuotų prekių kodų sutapo su muitinės duomenų bazėje esančiais kodais prekių, kurioms buvo taikoma eksporto ribojimai (ieškovė šios aplinkybės neginčijo), dėl to atsakovė paprašė papildomai pateikti CMR dokumentus. Taigi, atsakovė tik gavusi papildomus dokumentus, tarp jų ir eksporto deklaraciją, galėjo įvertinti, ar parduotos prekės nėra dvejopos paskirties ir mokėjimo patvirtinimas nepažeis tarptautinių sankcijų. Kadangi pagal Reglamento Nr. 833/2014 2 straipsnio 1 dalį dvejopos paskirties prekių eksportas į Rusiją buvo draudžiamas. Antra, atsakovei (bankui) priskirtos funkcijos atlikti kliento mokėjimų stebėseną, užtikrinti tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimą niekaip nėra susiję su Muitinei priskirtomis funkcijomis (PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalis, 29 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, bankas savarankiškai sprendžia, ar mokėjimu nėra pažeidžiami PPTFPĮ reikalavimai ir (ar) atliekamas mokėjimas nepažeidžia tarptautinių finansinių sankcijų, o tam šiuo atveju, jis, be kita ko, turėjo įvertinti aplinkybes dėl galimos prekių dvigubos paskirties.
28. Apeliantė kaip aplaidžius atsakovės veiksmus taip pat nurodo ir tai, kad ji pervestas lėšas grąžino bankui korespondentui, nors vadovaujantis ES išaiškinimais, lėšos turėjo likti atsakovės banke, t. y., Lietuvoje, nes tokiu atveju ieškovė būtų galėjusi kreiptis dėl lėšų atlaisvinimo į nacionalinę kompetentingą instituciją.
29. Kaip minėta, 2022 m. vasario 23 d. Reglamentu Nr. 2022/260, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014, PSB bankui buvo pritaikytos sankcijos. Apeliantė neginčija, kad po sankcijų PSB bankui pritaikymo ginčo mokėjimas negalėjo būti įvykdytas, tačiau keliamas klausimas dėl atsakovės veiksmų teisėtumo lėšas grąžinant bankui korespondentui, t. y., ar tinkamai atsakovė įgyvendino sankcijas. Remiantis Reglamento Nr. 269/2014, galiojusio ginčo mokėjimo atlikimo metu (2022 m. vasario 17 d.), 2 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms ar su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Reglamentu Nr. 2022/260 į Reglamento Nr. 269/2014 I priede pateiktą sąrašą įtraukus papildomus subjektus (tarp jų ir PSB banką) papildoma ar detalesnė informacija dėl sankcijų įgyvendinimo nebuvo pateikta.
30. Europos Komisija, atsakydama į klausimą „Ar ES bankas turėtų įšaldyti lėšas, pervedamas per į sąrašą įtrauktą banką, jeigu tiek lėšų siuntėjas, tiek gavėjas nėra į sąrašą įtraukti asmenys?“ pateikė atsakymą: „Iš esmės turi būti įšaldytas visas į sąrašą įtraukto subjekto turtas. Tai apima iš jo gaunamas ir į jį pervedamas lėšas. Šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 4 d. Komisijos nuomonę, kurioje teigiama, kad panašiu atveju į sąrašą neįtraukto asmens lėšos, kurios yra įneštos arba netgi tik pervestos į sąraše esantį banką, gali būti vertinamos kaip „laikomos“, nors ir laikinai, atitinkamame sąraše esančiame banke, kaip apibrėžta Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 2 straipsnyje. 2 straipsnyje dėl turto įšaldymo nenustatyta minimali trukmė, kiek į sąrašą įtrauktam subjektui turi priklausyti lėšos. Tai reiškia, kad pervedimai iš į sąrašą įtraukto banko neturėtų būti atmetami, o lėšos neturėtų būti grąžinamos siuntėjui; vietoje to, lėšos turėtų likti užblokuotos ES banke. Bus galima kreiptis į atitinkamą nacionalinę kompetentingą instituciją dėl šių lėšų atlaisvinimo, pavyzdžiui, pagal Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 6 straipsnyje numatytą nukrypimą leidžiančią nuostatą dėl į sąrašą įtraukto asmens atliekamo mokėjimo pagal sutartį, sudarytą iki tos dienos, kai tas asmuo buvo įtrauktas į sąrašą.“ (Dažniausiai užduodami klausimai dėl Reglamentų Nr. 833/2014, Nr. 269/2014, Nr. 692/2014, 2022/263 įgyvendinimo, paskelbta 2022 m. birželio 22 d., paskutinį kartą atnaujinta 2025 m. rugsėjo 8 d., 19 klausimas).
31. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame sprendime, nors minėtas Europos Komisijos atsakymas pateiktas jau po ginčo mokėjimo atlikimo, tačiau jame remiamasi dar 2019 m. liepos 4 d. Komisijos nuomone. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant situacijai, kuomet mokėjimas atliktas iš sankcionuoto banko, nors tiek lėšų gavėjas, tiek lėšų siuntėjas nėra sankcionuoti subjektai, mokėjimas negalėjo būti įvykdytas, o pervestos lėšos turėjo likti užblokuotos ES banke.
32. Apeliantės vertinimu, minėtas Reglamento nuostatas ir Europos Komisijos išaiškinimus šiuo atveju reikia aiškinti taip, kad iš sankcionuoto banko pervestos lėšos privalėjo likti užblokuotos (įšaldytos) būtent Lietuvos banke. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo argumentu apeliantė iš esmės sau palankiai interpretuoja minėtas nuostatas, tačiau tokia interpretacija nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju, nors ginčo lėšos nebuvo įšaldytos Lietuvos banke, tačiau jos liko užblokuotos Vokietijoje esančiame banke VTB bank Europe SE. Taigi toks atsakovės veiksmas atitiko tiek Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalį (iš sankcionuoto subjekto gautos lėšos buvo įšaldytos), tiek minėtą Europos Komisijos išaiškinimą (lėšos liko užblokuotos ES banke). Kitaip tariant, pagrindinis sankcijų tikslas, kad lėšos būtų įšaldytos ES banke ir jomis negalėtų disponuoti sankcionuoti subjektai, buvo pasiektas. Be kita ko, pati apeliantė pripažįsta, kad VTB bank Europe SE teisėtai lėšų negrąžino PSB bankui. Taigi, nepaisant to, ar ginčo lėšos būtų įšaldytos Lietuvoje, ar kitame ES banke, rezultatas būtų tas pats, t. y., mokėjimas nebūtų užbaigtas. Pasisakant dėl ieškovės argumento, kad lėšas įšaldžius Lietuvoje, ji galėtų kreiptis dėl jų atlaisvinimo į Lietuvos kompetentingą instituciją, pažymima, kad tarptautinės sankcijos privalo būti taikomos griežtai laikantis nustatytų teisinių reglamentų, o ne vadovaujantis patogumo principu. Teisėjų kolegija dėl ieškovės galimybės kreiptis dėl ginčo lėšų atlaisvinimo į Vokietijos kompetentingą instituciją, pasisakys vėliau šioje nutartyje.
33. Vertinant atsakovės elgesį galimo aplaidumo kontekste, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į dar du aspektus: pirma, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuri yra kompetentinga institucija, užtikrinanti tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, nurodė, kad asmenys tarptautines sankcijas įgyvendina savarankiškai <...>. Asmenys, įgyvendindami privalomas tarptautines sankcijas, patys pasirenka ir nustato priemones ir būdus, kuriuos naudoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimui (2025 m. gegužės 28 d. išvada DOK-83214). Tarnybos atstovas teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad sankcijas taikantis subjektas pats pasirenka kaip taikyti turto įšaldymo priemonę (2025 m. liepos 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 2 val. 10 min.). Antra, atsakovė sprendimą dėl ginčo lėšų neįskaitymo ir jų grąžinimo ES veikiančiam bankui korespondentui priėmė 2022 m. vasario 25 d., t. y., kitą dieną po Rusijos karinių veiksmų prieš Ukrainą pradžios ir praėjus 2 dienoms po sankcijų įsigaliojimo. Tuo metu rinkose buvo neapibrėžta situacija, ką patvirtino ir Lietuvos banko atstovai. Be to, būtent ginčui aktualiu metu nebuvo daugiau jokių oficialių institucijų išaiškinimų kaip konkrečiai elgtis tokioje situacijoje.
34. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame sprendime, Latvijos kompetentinga priežiūros institucija tik 2022 m. kovo 10 d. ir 2022 m. kovo 15 d. pateikė išaiškinimus, kad tokioje situacijoje kaip ši, bankas negali vykdyti sandorio ir privalo grąžinti lėšas siuntėjui, tačiau neprivalo įšaldyti tokių lėšų (2025 m. spalio 2 d. gautų dokumentų priedai Nr. 4, 5, DOK-144876). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė yra Latvijoje veikiančio „AS Citadele banka“ filialas, dėl to privalo laikytis ir Latvijoje bankus prižiūrinčios atitinkamos institucijos išaiškinimų (PPTFPĮ 22 straipsnio 3 dalis). Nors minėti išaiškinimai pateikti po ginčo pervedimo, tačiau jie patvirtina, kad atsakovės veiksmai atitiko finansų įstaigoms pateiktas rekomendacijas.
35. Įvertinant apeliantės argumentą pagal VšĮ Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centre veikiančios Sankcijų grupės dažniausiai užduodamų klausimų sąvade pateiktą atsakymą, kad mokėjimas turėtų būti vykdomas, jei iš siuntėjo pusės buvo pradėtas iki kol sankcijos buvo pradėtos taikyti tam bankui, pažymėtina, kad jis paskelbtas ne tik po ginčo mokėjimo operacijos, (2022 m. birželio 1 d.), bet ir vėliau nei aukščiau minėtos institucijos, kurios išaiškinimai atsakovei, kaip Latvijoje veikiančio banko filialui, yra privalomi. Be to, VšĮ Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras nėra oficiali valstybės institucija, šis centras vienija Finansų ministeriją, Lietuvos banką, komercinius bankus ir kitas finansų įstaigas, siekdamas didinti sistemos saugumą bei reputaciją, dėl to jo išaiškinimai neturi privalomos galios.
36. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė įgyvendindama sankcijas elgėsi nerūpestingai, neapdairiai ar neatsakingai. Priešingai, tiek atsakovės sprendimas atlikti papildomą ginčo mokėjimo patikrinimą, tiek sprendimas taikyti sankcijas ir pasirinktas sankcijų taikymo būdas atitiko Reglamentų Nr. 269/2014 ir Nr. 2022/260 reikalavimus bei tikslus. Teisėjų kolegija atsakovės neteisėtų veiksmų įgyvendinant sankcijas nenustatė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Dėl informavimo pareigos tinkamo įvykdymo
37. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė tinkamai įvykdė informavimo pareigą. Pasak apeliantės, atsakovė ją turėjo informuoti dar iki priimdama sprendimą atmesti gaunamą mokėjimą, nes jai neturėjo jokios vertės informacija, kad lėšos grąžintos siuntėjui, kadangi ieškovė negali prašyti atlaisvinti lėšų kitos ES kompetetingos institucijos. Be to, atsakovė savo iniciatyva neinformavo nei karto, tik atsakydavo į ieškovės paklausimus.
38. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė 2022 m. kovo 2 d. informavo ieškovę, kad ginčo mokėjimo pavedimas nebus įskaitytas dėl sankcijų politikos ir lėšos grąžinamos siuntėjui (ieškinio priedas Nr. 15). Atsakovė 2022 m. kovo 29 d. pateikė atsakymą, kad ginčo mokėjimas nebuvo įskaitytas dėl sankcijų rizikos bei informavo, jog lėšų grąžinimas buvo atliktas per gavėjo banko korespondentinį banką, ir tolimesnis jo apdorojimas ir įvykdymas priklauso nuo šio tarpinio banko vidaus procesų ir politikos (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 7). Iš esmės analogiško pobūdžio aplinkybės buvo nurodytos ir atsakovės 2023 m. rugpjūčio 30 d. atsakyme į ieškovės 2023 m. birželio 30 d. reikalavimą dėl informacijos apie mokėjimą suteikimo (ieškinio priedas Nr. 20). Aplinkybės, kad ieškovė 2022 m. kovo 31 d. kreipėsi į Vokietijos centrinį banką, Vokietijos bankų asociaciją ir tiesiogiai į VTB banką Vokietijoje, patvirtina, jog ieškovei buvo žinoma visa informacija, susijusi su ginčo mokėjimu, t. y., tiek mokėjimo atmetimo priežastis, tiek aplinkybė, kur yra ginčo lėšos (dubliko priedai Nr. 17 ir 19). Šiuo atveju tai, ar atsakovė savo iniciatyva, ar atsakydama į ieškovės paklausimus pateikė reikiamą informaciją, neturi teisinės reikšmės.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė neinformavo ieškovės dar prieš neįskaitydama ginčo mokėjimo pervedimo, nelaikytina atsakovės neteisėtais veiksmais lėmusiais galimų ieškovės nuostolių atsiradimą. Kaip jau minėta, atsakovė 2022 m. vasario 22 d. pranešimu paprašė, kad atsakovė pateiktų papildomus su mokėjimu susijusius dokumentus, ieškovė tą pačią dieną prašomus dokumentus pateikė, atsakovė juos priėmė 2022 m. vasario 24 d., o 2022 m. vasario 25 d. mokėjimas buvo atmestas (ieškinio priedai Nr. 12, 14, 16). Esant nustatytoms aplinkybėms, kuomet tarp papildomų dokumentų pateikimo ir atsakovės sprendimo priėmimo buvo itin trumpas laiko tarpas, ieškovė niekaip nepagrindė, kokią įtaką jos interesams būtų turėjusi informacija, kad ieškovės partnerės inicijuotas mokėjimas bus atmestas ir grąžintas. Kitaip tariant, jeigu atsakovė ir būtų 2022 m. vasario 24 d. ar 2022 m. vasario 25 d. informavusi ieškovę apie būsimą sprendimą, tai niekaip nepakeistų atsakovės sprendimo vykdymo (mokėjimo atmetimo). Bet kuriuo atveju ieškovė dėl lėšų atlaisvinimo nebūtų turėjusi teisės kreiptis į Lietuvos kompetentingas institucijas, nes atsakovė priėmė sprendimą lėšas grąžinti Vokietijoje esančiam bankui korespondentui. Be to, kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į apeliacinį skundą, joks teisės aktas nenumato bankui pareigos informuoti klientą prieš neįskaitant mokėjimo. Šią aplinkybę 2025 m. liepos 15 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir Lietuvos banko atstovė.
40. Įvertinant atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą aplinkybę, kad ieškovė tik apeliacinės instancijos teisme išreiškė poziciją dėl netinkamo išankstinio informavimo, pažymėtina, jog ši aplinkybė buvo aiškinamasi ir 2025 m. liepos 15 d. teismo posėdžio metu, dėl to nelaikytina nauja (CPK 312 straipsnis).
41. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovei buvo suteikta visa esminė informacija apie priimtą sprendimą bei jo motyvus, t. y., atsakovės neteisėti veiksmai vykdant informavimo pareigą nenustatyti.
Dėl žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų
42. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju žala ieškovei dar nėra padaryta, nes ginčo lėšos panaikinus sankcijas gali būti sugrąžintos, be to, ieškovė, remdamasi Reglamentu Nr. 269/2014, gali kreiptis į kompetentingas Vokietijos institucijas dėl lėšų atlaisvinimo. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka, teigdama, kad ji prievolinio pobūdžio teisę reikalauti lėšų grąžinimo turi tik į atsakovę. Pasak ieškovės, ji negali reikalauti šių lėšų atlaisvinimo, nes atsakovė apribojo jos nuosavybės teisę į lėšas, be to, su Vokietijos institucijomis ieškovės nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija minėtus ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus dėl toliau nurodytų priežasčių.
43. Lietuvos Respublikos mokėjimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu, kai kredito įstaiga įrašo lėšas į gavėjo sąskaitą, jeigu mokėtojo ir gavėjo kredito įstaiga yra ta pati. Jeigu mokėtojo ir gavėjo kredito įstaigos yra skirtingos, mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu, kai gavėjo kredito įstaiga pagal mokėjimo nurodymą gauna lėšas iš mokėtojo kredito įstaigos. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai bankas mokėjimą atmeta nuosavybės teisė į lėšas gavėjui nepereina, nes pinigai į gavėjo sąskaitą nebuvo įskaityti.
44. Nagrinėjamu atveju atsakovei atmetus ieškovės partnerės per banką korespondentą atliktą mokėjimą, ginčo lėšos grąžintos bankui korespondentui VTB bank Europe SE, esančiam Vokietijoje. Vokietijos centrinis bankas 2022 m. balandžio 5 d. ieškovei pateiktame atsakyme nurodė, kad lėšos priklauso PSB bankui ir šiuo metu yra PSB banko korespondentinėje sąskaitoje, esančioje VTB bank Europe SE (dubliko priedas Nr. 19). Šios aplinkybės, paneigia ieškovės argumentus, kad taikant sankcijas buvo apribota jos nuosavybės teisė į ginčo lėšas, nes nuosavybės teisė į šias lėšas ieškovei nebuvo perėjusi (Mokėjimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 49 straipsnio 1 dalis). Juolab, kad ir pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog ginčo pinigų nuosavybė liko bankams tarpininkams.
45. Reglamento Nr. 269/2014 1 straipsnio f punkte numatyta, kad lėšų įšaldymas tai bet kokio lėšų judėjimo, pervedimo, keitimo, naudojimo, galimybės jomis naudotis arba jų tvarkymo pakeičiant jų dydį, sumą, vietą, nuosavybę, valdymą, savybes, paskirtį arba atliekant bet kokius kitus pakeitimus, kurie leistų lėšas naudoti, įskaitant investicijų portfelio valdymą, draudimas. ES geriausios praktikos 44 punkte numatyta, kad lėšų įšaldymas neturi poveikio atitinkamų lėšų nuosavybei. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad panaikinus sankcijas įšaldytomis lėšomis vėl būtų galima disponuoti. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad laikinai dėl sankcijų taikymo įšaldytos lėšos laikytinos nuostoliais.
46. Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnyje numatyta galimybė kreiptis į atitinkamą nacionalinę kompetentingą instituciją dėl šių lėšų atlaisvinimo, pavyzdžiui, dėl į sąrašą įtraukto asmens atliekamo mokėjimo pagal sutartį, sudarytą iki tos dienos, kai tas asmuo buvo įtrauktas į sąrašą. Minėtame straipsnyje taip pat numatytos sąlygos, kada kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų įšaldymą arba leisti jomis naudotis. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, jog būtina kreipimosi dėl minėtos išimties taikymo sąlyga, kaip teigia ieškovė, yra prievolinių teisinių santykių turėjimas su banku, kuris įšaldė lėšas (šiuo atveju Vokietijos banku). Prašymų dėl nukrypti leidžiančių nuostatų nagrinėjimo gairės yra pateiktos ES geriausios praktikos XII skyriuje, kuriame nurodyta, kad dėl leidimo naudotis įšaldytomis lėšomis gali kreiptis tiek subjektai, kuriems taikomi ribojimai, tiek suinteresuotos šalys. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tiek Vokietijos centrinis bankas, tiek Vokietijos bankų asociacija nurodė, kad ieškovė negali reikalauti lėšų atlaisvinimo, nes nėra lėšų savininkė ir neturi prievolinių santykių su Vokietijos bankais. Nustatyta, kad Vokietijos centrinis bankas 2022 m. balandžio 5 d., atsakydamas į ieškovės paklausimą, nurodė, kad visos PSB bankui priklausančios lėšos yra šaldomos ir nėra pagrindo panaikinti ginčo lėšų įšaldymą (dubliko priedas Nr. 19). Vokietijos bankų asociacija 2022 m. balandžio 1 d. el. laiške ieškovei pažymėjo, kad nėra atsakinga už privačių bankų ir klientų susirašinėjimą ir nurodė kreiptis tiesiogiai į banką (dubliko priedas Nr. 18). Be to, kaip pagrįstai pažymėtina skundžiamame sprendime, ieškovės kreipimasis į minėtas Vokietijos institucijas buvo bendro pobūdžio paklausimas, kaip išspręsti susidariusią situaciją, o ne prašymas taikyti minėtą Reglamento išimtį dėl lėšų atlaisvinimo (dubliko priedas Nr. 17).
47. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog mokėjimo pavedimą iniciavusi ieškovės partnerė (Rusijos bendrovė), kuri lėšas įšaldžius banke korespondente turi turtinę reikalavimo teisę į šias lėšas, būtų kreipusis dėl šių lėšų susigrąžinimo (išimties taikymo). Esant situacijai, kuomet Rusijos bendrovės pervestos lėšos yra įšaldytos jos mokėjimą vykdžiusiame banke ir po sankcijų panaikinimo jomis vėl bus galima disponuoti ir lėšos galimai grįš mokėtojui, ši laikinai įšaldyta lėšų suma negali būti laikoma ieškovės nuostoliais. Be to, ieškovė dublike nurodė, kad ir toliau bendradarbiauja su Rusijos bendrove, o atsiskaitymus vykdo per Lenkijos finansinių paslaugų bendroves. Dėl to ieškovė turi galimybes iš Rusijos bendrovės gauti atlygį už parduotas prekes. Minėta, kad sankcijas taikantis subjektas negali būti nubaustas už sankcijų taikymą. Reglamento Nr. 269/2014 10 straipsnio 1 dalis draudžia atsakomybę už sankcijų įgyvendinimą. Toks pats draudimas įtvirtintas ir Tarptautinių sankcijų 7 straipsnio 4 dalyje.
48. Apeliantės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-611/2024, kurioje pateiktas išaiškinimas, kad asmuo, įnešęs lėšas į sąskaitą banke ar kitoje kredito įstaigoje, nuosavybės teises į šias lėšas praranda, tačiau įgyja reikalavimo teisę reikalauti grąžinti šias lėšas, šioje byloje nėra aktuali. Nagrinėjama byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga nuo bylos, kurioje priimta apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kadangi minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo disponuojant bendrose banko taupomosiose sąskaitose esančiomis lėšomis.
Dėl procesinės bylos baigties
49. Aptartų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų ir aplaidaus elgesio įgyvendinant ES taikomas sankcijas, dėl to priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
51. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 6 050 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Tai patvirtina 2025 m. gruodžio 31 d. sąskaita už teisines paslaugas ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiat į tai, kad atsakovės išlaidos už advokatų pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, buvo patirtos 2025 m. gruodžio mėn., remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktu, taikytinas 2025 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 387 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktis nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 3 103,10 Eur (1,3 x 2 387 Eur). Atsakovės prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinamos iki 3 103,10 Eur ir apeliacinį skundą atmetus, priteisiamos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių.
52. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės atstovo argumentais, kad šiuo atveju atsakovės sumokėtas PVM mokestis (1 050 Eur) nėra priskirtinas advokatų išlaidoms, todėl negali būti laikomas advokatų atlygiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą advokatui sumokėtą sumą (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021, 61 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei akciju sabiedriba „Citadele banka“, Lietuvoje veikiančiai per akciju sabiedriba „Citadele banka“ Lietuvos filialą, filialo kodas 304940934, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fiorda“, juridinio asmens kodas 302621507, 3 103,10 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą tris eurus, 10 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Edvardas Paliokas
Tomas Romeika
Jurgita Sujetienė