Civilinė byla Nr. 3K-3-553/2014

Teisminio proceso numeris: 2-55-3-00144-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.3; 50.8; 51; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. (A. B.) ir trečiojo asmens J. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ ieškinį atsakovui A. B. dėl žemės subnuomos sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – J. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių, prieštaraujančių juridinio asmens teisnumui bei imperatyviosioms įstatymo normoms, pripažinimą negaliojančiais, apsimestinius sandorius, restitucijos taikymą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, taikymo.

Trečiasis asmuo J. S. ir atsakovas A. B. 2002 m. vasario 5 d. sudarė žemės panaudos sutartį (toliau – ir Panaudos sutartis Nr. 1), pagal kurią trečiasis asmuo perdavė asmeninės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypai), neatlygintinai naudotis atsakovui. Sutarties terminas – nuo 2002 m. vasario 5 d. iki 2101 m. vasario 5 d. Trečiasis asmuo ir UAB „Archidis“, atstovaujama bendrovės direktoriaus – atsakovo A. B., 2005 m. sausio 5 d. sudarė žemės panaudos sutartį (toliau – ir Panaudos sutartis Nr. 2), pagal kurią žemės sklypai perduoti neatlygintinai naudotis UAB „Archidis“ laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 5 d. iki 2014 m. sausio 5 d. Šiai sutarčiai sutikimą davė A. B., kuriam sklypai buvo perduoti naudotis pagal Panaudos sutartį Nr. 1, šioje esant nustatytai išlygai dėl tokio sutikimo. Panaudos sutartyje Nr. 2 nustatyta, kad nuomininkas – UAB „Archidis“ – turi teisę savo nuožiūra statyti išsinuomotuose žemės sklypuose pastatus, vykdyti bei prižiūrėti statybos darbus, atlikti kadastrinius matavimus ir atiduoti pastatus naudotis, užsakyti reikiamus projektavimo darbus ir tiesti inžinerinius tinklus; jis neturi teisės pernuomoti turto tretiesiems asmenims.

Atsakovas ir UAB „Archidis“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojos J. S., 2005 m. vasario 11 d. sudarė Žemės subnuomos sutartį (Nr. 05/11/02; toliau – ir Subnuomos sutartis), pagal kurią atsakovas (nuomininkas) perdavė UAB „Archidis“ (subnuomininkui) žemės sklypus naudotis iki 2008 m. vasario 11 d. (sutartyje nurodytam statybų periodui). Subnuomos mokestis pagal sutartį: už 1 822 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt per mėnesį, įskaitant 15 procentų gyventojų pajamų mokestį; už 1 553 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 7 000 Lt per mėnesį, įskaitant 15 procentų gyventojų pajamų mokestį. Sutartyje nurodyta, kad subnuomininkui suteikta teisė statyti savo nuožiūra žemės sklypuose pastatus, vykdyti ir prižiūrėti statybos darbus, atlikti kadastrinius matavimus ir atiduoti pastatus naudoti, užsakyti reikiamus projektavimo darbus, tiesti inžinerinius tinklus. Šiai sutarčiai sutikimą davė žemės sklypų savininkė J. S.. Pagal 2006 m. balandžio 28 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą J. S. ir UAB „Archidis“, buvo parduoti AB bankui „Hansabankas“ įkeisti žemės sklypai. Nuo 2005 m. vasario 11 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. pagal Subnuomos sutartį buvo mokamas subnuomos mokestis, A. B. išmokėti 247 842,11 Lt, iš jų 37 176,30 Lt už atsakovą sumokėti valstybei kaip gyventojų pajamų mokestis.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi UAB „Archidis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Administravimas ir auditas“.  Ieškovo BUAB „Archidis“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio Subnuomos sutartį, taikyti restituciją: priteisti iš atsakovo A. B. 247 842,11 Lt. Bankroto administratorius nurodė, kad, patikrinęs įmonės sudarytus sandorius, nustatė, jog ieškovas ir atsakovas 2005 m. vasario 11 d. sudarė sutartį, kuri prieštarauja ieškovo tikslams. Nors ieškovas pagal šią sutartį sumokėjo atsakovui 247 842,11 Lt subnuomos mokesčio, tačiau iš jos negavo jokios naudos, nes žemės sklypais turėjo teisę naudotis neatlygintinai pagal 2005 m. sausio 5 d. žemės panaudos sutartį. Ieškovo teigimu, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes, žinodamas apie sudarytą Panaudos sutartį Nr. 2, sudarė ir Subnuomos sutartį. Atsakovas, kaip UAB „Archidis“ akcininkas ir direktorius, negalėjo nežinoti, kad ieškovo veiklos tikslas yra pelno siekimas, Subnuomos sutartis bendrovei visiškai nereikalinga ir nenaudinga, tik sukuria mokėjimo prievolę. Subnuomos sutartis yra negaliojanti, nes neatitinka imperatyviųjų įstatymo normų, įpareigojančių visuose civiliniuose santykiuose laikytis bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, ginčo sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu, nes ja buvo siekiama ne sukurti subnuomos teisinius santykius, bet apsimestinai pridengti atsakovui, kuris buvo UAB „Archidis“ akcininkas, o ginčo sandorio sudarymo metu – ir įmonės direktorius, išmokamas pinigų sumas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad susitarimu dėl 2005 m. sausio 5 d. žemės panaudos sutarties nutraukimo (toliau – ir Susitarimas) šalys susitarė nuo 2005 m. vasario 10 d. nutraukti Panaudos sutartį Nr. 2, ir priėjo prie išvados, jog UAB „Archidis“ neteko teisės neatlygintinai naudotis žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini). Įvertinęs tai, kad bendrovės tikslas buvo komercinė veikla, o ieškovas nepaneigė, jog tikrieji sandorio šalių ketinimai neatitiko jų valios, žemės sklypai nebuvo perduoti įmonei, juose bendrovė jokios veiklos nevykdė, teismas sprendė, kad bankroto administratorius neįrodė, jog tarp šalių nesusiklostė realūs nuomos teisiniai santykiai, nuomos mokesčiu neva buvo pridengtas akcininkui mokėtinas pelnas. Konstatavęs, kad Subnuomos sutartis buvo realiai vykdoma, jos sudarymo ir vykdymo ketinimai atitiko šalių valią, vykdant sutartį ne tik buvo sumokėtas nuomos mokestis atsakovui, t. y. įvykdyta sutartis, bet ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) sumokėtas atsakovui priskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), teismas pripažino, kad Subnuomos sutartis nėra apsimestinis sandoris, ji yra teisėta, sukūrusi šalims teises bei pareigas, sukėlusi siektus teisinius padarinius. Teismo vertinimu, atsakovui sumokėtas nuomos mokestis laikytinas bendrovės sąnaudomis, kuriomis buvo sumažinta apmokestinamojo pelno suma.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sudarius Subnuomos sutartį pagal 2005 m. sausio 28 d. Statybos leidimą (Nr. GN 1800/03-1799) ieškovas UAB „Archidis“ išsinuomotuose žemės sklypuose įgyvendino statybų projektą – pastatė gyvenamųjų mažaaukščių namų kompleksą, susidedantį iš išskirtinių 23 apartamentų, komercinės paskirties statinių, pats juos pardavinėjo pirkėjams, VMI sprendimu bendrovei atsirado mokestinė nauda, susijusi su pelno mokesčio apskaičiavimu, ieškovas nepaneigė aplinkybių, kad atsakovas, būdamas įmonės akcininkas, sudarydamas ginčo sutartį, suteikė įmonei teisę užsiimti komercine veikla, kad įmonė uždirbtų pelno, padarė išvadą, jog Subnuomos sutartis buvo sudaryta turint tikslą gauti pelno ir ji neprieštarauja įmonės veiklos tikslams. Nenustatęs, kad atsakovo veiksmai būtų neprotingi ir nesąžiningi, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Subnuomos sutartimi buvo pažeisti CK 1.80 straipsnyje ir 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai ir taikytina restitucija.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkino; pripažino  ieškovo ir atsakovo 2005 m. vasario 11 d. sudarytą Žemės subnuomos sutartį Nr. 05/11/02 negaliojančia nuo jos sudarymo momento; priteisė ieškovui iš atsakovo 247 842,11 Lt; priteisė valstybei iš atsakovo 5956,84 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre Subnuomos sutartis neįregistruota, o įregistruota Panaudos sutartis Nr. 1, kurios išregistravimo pagrindas – 2006 m. birželio 5 d. susitarimas, taip pat Panaudos sutartis Nr. 2, kuri išregistruota 2006 m. gegužės 2 d. susitarimo pagrindu; UAB „Archidis“ akcininkai ir steigėjai – A. B. ir J. S., A. B. pirmiau nurodytų sandorių sudarymo metu buvo ir įmonės vadovas (direktorius), o J. S. ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, ir nurodė, jog ieškovo bankroto administratorius reiškia reikalavimą pripažinti Subnuomos sutartį negaliojančia ab initio CK 1.80 straipsnyje, 1.82 straipsnio 1 dalyje ir 1.87 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Išnagrinėjusi byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami ieškovo reikalavimai ir atsakovo bei trečiojo asmens atsikirtimai į juos, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo ieškinys yra neįrodytas ir netenkintinas, nepagrįsta. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina atsakovo ir trečiojo asmens teismams nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu teigiama, kad Subnuomos sutartis sudaryta teisėtai, o Panaudos sutartis Nr. 2 nutraukta (2005 m. vasario 10 d.) Susitarimo pagrindu. Bylos medžiaga, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ieškovo nurodytos ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės yra įrodytos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aiškinantis ir nustatant teisiškai reikšmingas šiai bylai išspręsti aplinkybes, buvo aktualus rašytinių įrodymų formos ir galios klausimas. Teismas rėmėsi CPK 114 straipsniu, 198 straipsnio 2 dalimi, 202 straipsniu, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2012, kad įstatymo leidėjas suteikė diskreciją teismams spręsti dėl dokumentų kopijų įrodomosios vertės iš anksto jos neapribodamas, todėl teismai turi šią diskreciją įgyvendinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (CPK 185 straipsnis); 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013, kad teismas sprendžia, ar dokumentų kopijas pripažinti įrodymu, ir vertina jų įrodomąją reikšmę nustatant bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų. Jei teismo pripažįstama dokumento kopija tinkamu įrodymu, jis yra vertinamas kartu su kitais bylos įrodymais ir juose esančiais duomenimis. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas ne Susitarimo dėl Panaudos sutarties Nr. 2 nutraukimo originalas, o neoriginalaus dokumento kopija. Bankroto administratorius apeliaciniame skunde nurodė, jog Susitarimas, bendrovei iškėlus bankroto bylą, jam neperduotas, o atsakovas, teigdamas priešingai, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors turėjo tokią pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009). Teisėjų kolegija nurodė, kad, ieškovui pateikus ieškinį, pirmosios instancijos teismui ruošiant bylą nagrinėti teisme, teikdami procesinius dokumentus nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nenurodė aplinkybių, jog Panaudos sutartis Nr. 2 buvo nutraukta, neprašė išreikalauti iš bankroto administratoriaus šio dokumento originalo. Trečiasis asmuo J. S., aktyviai dalyvavusi sudarant sandorius kaip bendrovės atstovė ir žemės sklypų savininkė, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Subnuomos sutartimi buvo pakeista Panaudos sutartis Nr. 2, nes akcininkai siekė reglamentuoti asmens, gavusio teisę naudotis ir valdyti turtą, pareigą atlyginti kitai sutarties šaliai už sutartimi įgytas teises. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas 2013 m. kovo 8 d. teismo posėdyje nurodė, jog teikiamą Susitarimo kopiją rado dokumentų archyve pas J. S.. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis Susitarimo kopija, nustatė faktą, jog Panaudos sutartis Nr. 2 buvo nutraukta. Byloje surinkti kiti rašytiniai įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovas, veikdamas UAB „Archidis“ vardu, ir trečiasis asmuo, veikdamas kaip žemės sklypų nuomotojas, 2005 m. vasario 10 d. nebuvo sudarę Susitarimo dėl Panaudos sutarties Nr. 2 nutraukimo. Susitarimo kopijoje nurodytą aplinkybę apie Panaudos sutarties Nr. 2 nutraukimą paneigia Nekilnojamojo turto registro įrašai, pagal kuriuos Panaudos sutarties Nr. 2 išregistravimo pagrindas – 2006 m. gegužės 2 d. susitarimas; 2006 m. balandžio 28 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad yra sudarytos Panaudos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2, pagal kurias panaudos gavėjai A. B. ir UAB „Archidis“ ir pardavėja J. S. pareiškia, jog parduodami daiktai yra įkeisti ir perduoti naudotis neatlygintinai (sutarties 2.1.1.7.1; 2.1.1.7.2; 2.2.6.2; 2.2.6.3; 4.2 punktai). Pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė tie patys asmenys, kurie pasirašė pirmiau nurodytas Panaudos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, ginčo Subnuomos sutartį ir nurodytą 2005 m. vasario 10 d. Susitarimą. Įrodymų, patvirtinančių, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys apie Panaudos sutartį Nr. 2 ir jos išregistravimą 2006 m. gegužės 2 d. susitarimo pagrindu, notarine tvarka patvirtintos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas būtų nuginčyti, nepateikta (CK 4.262 straipsnis, Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 puntas). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pateikto Susitarimo kopija nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo teigti, jog 2005 m. vasario 10 d. buvo nutraukta Panaudos sutartis Nr. 2, nes ši kopija negali būti pripažinta patikimu įrodymu, leidžiančiu daryti pagrįstą ar bent tikėtiną išvadą apie sutarties nutraukimą. Sudarant Subnuomos sutartį galiojo Panaudos sutartis Nr. 2, pagal kurią bendrovė turėjo teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypais, o turėdama tokią teisę ir naudodamasi sklypais, privalėjo mokėti bendrovės akcininkui atlygį pagal Subnuomos sutartį. Be to, subnuomotojas – atsakovas – naudojosi žemės sklypais pagal neatlygintinę Panaudos sutartį Nr. 1, o CK 6.553 straipsnyje įtvirtinta, kad žemės nuomininkas, gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą, turi teisę išsinuomotą žemę subnuomoti pagal žemės nuomos sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas.

Remdamasi CK 1.82 straipsniu ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007, kad dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: sandorį sudarė viešasis ar privatusis juridinis asmuo; ar sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens, – kita sandorio šalis veikė sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos pirmiau nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad Subnuomos sutartis būtų pripažinta negaliojančia pagal CK 1.82 straipsnį. Nurodžiusi, kad galiojant Panaudos sutarčiai Nr. 2, pagal kurią UAB „Archidis“ suteikta teisė neatlyginai naudotis žemės sklypais tam, kad būtų vykdomos statybos, ir nesant būtinumo bendrovei (privačiam juridiniam asmeniui) už atlygį nuomotis žemės sklypus, teisėjų kolegija konstatavo, kad su bendrove susijusių asmenų (akcininkų) ir bendrovės valdymo organo (vadovo) sudaryta Subnuomos sutartis akivaizdžiai prieštaravo bendrovės veiklos tikslams. Sandorio šalis – atsakovas – buvo nesąžininga, nes žinojo, kad UAB „Archidis“ suteikta teisė neatlyginai naudotis žemės sklypais. Šios bylos įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad Subnuomos sutartis buvo sudaryta tik tam, kad įmonės akcininkas A. B. galėtų gauti atlygį (nesiekta sukurti abipusių teisių ir pareigų).

Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2001 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001, 2002 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje  civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002, 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009, dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nustatyti, jog sudarant Subnuomos sutartį iš esmės buvo pridengti du sandoriai, t. y. neatlygintinė Panaudos sutartis Nr. 2 ir akcininko su bendrove sudarytas sandoris dėl pinigų gavimo iš jos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog kiekvienas verslas yra vykdomas siekiant gauti atlygį, pelną, todėl už žemės sklypų perdavimą tam, kad juose būtų vykdomos statybos, ir už indėlį organizuojant ir vykdant statybų projektą, akcininkai natūraliai galėjo tikėtis, tikėjosi ir siekė atlygio, atsakovas ir trečiasis asmuo jau buvo patyrę didelių išlaidų, įsigydami žemės sklypus, įsteigdami įmonę, rengdami detaliuosius planus, pradėdami gyvenamųjų namų vystymo projektą, ir sprendė, jog iš esmės šie argumentai patvirtina aplinkybę, kad atsakovas, o per jį ir trečiasis asmuo, sudarydami subnuomos sandorį, siekė tik gauti atlygį, o ne išnuomoti bendrovei žemės sklypus, kuriuose ji galėtų vykdyti pastatų statybą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu tai, kad akcininkų ir bendrovės turtas yra atriboti, jų teises ir pareigas nustato Akcinių bendrovių įstatymas, kurio 15 straipsnyje nereglamentuojama akcininkų teisė gauti atlygį už įmonės steigimą ir kitus atliktus darbus, susijusius su bendrovės įsteigimu ir jos veikla, už kitą bendrovės veiklą ir už patirtas išlaidas, tvarkant savo asmeninį ar perduotą naudoti turtą.

CK 1.5 straipsnyje nustatyta, kad civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o nagrinėjamu atveju atsakovas tokių reikalavimų nesilaikė. Iš UAB „Archidis“ įstatų 2.1 punkto nuostatų nustačiusi, kad pagrindiniai bendrovės veiklos tikslai – užsiimti tokia komercine veikla, kad būtų efektyviai įgyvendinami bendrovės akcininkų bei klientų interesai, racionaliai panaudojant visus materialinius, finansinius ir kitus resursus, taip pat gauti maksimalų pelną, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju šių bendrovės veiklos tikslų nesilaikyta. Su atsakovo ir trečiojo asmens pozicija, kad Subnuomos sutartis yra teisėta, įprasta komercinėje praktikoje sutartis, kai už teisę naudotis žemės sklypais nustatomas mokestis, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų galima sutikti, jei bendrovė nebūtų sudariusi neatlygintinės Panaudos sutarties Nr. 2, kuri buvo galiojanti, įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir pagal ją žemės sklypų savininkė buvo išreiškusi valią leisti naudotis bendrovei žemės sklypais neatlygintinai. Be to, ieškovas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-343/2011, yra nurodęs, kad žemės sklypų savininkę J. S. ir A. B. siejo artimi asmeniniai ryšiai, ir ši aplinkybė byloje nepaneigta. Taigi tokie bendrovės vadovo ir akcininkų veiksmai, kuriais prisidengiant bendrovės vardu siekiama asmeninės akcininkų naudos, o ne užtikrinti bendrovės, kaip juridinio asmens, veiklą, kad būtų racionaliai panaudoti visi materialiniai ir kiti resursai bei gautas maksimalus pelnas, pripažintini nesąžiningais.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog sudarius Subnuomos sutartį buvo perregistruotas 2005 m. sausio 28 d. Statybos leidimas Nr. GN 1800/03-1799 įrašant UAB „Archidis“, sprendė, kad Subnuomos sutartimi buvo sudaryta teisė bendrovei užsiimti komercine veikla, siekti pelno, ši sutartis buvo vykdoma (statomi gyvenamieji namai), tačiau byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog statybos leidimas buvo perregistruotas būtent Subnuomos sutarties pagrindu, o nesudarius šios sutarties leidimas nebūtų perregistruotas. VMI 2010 m. kovo 23 d. patikrinimo akte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tikslių duomenų, patvirtinančių pirmiau nurodytas aplinkybes, nėra.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas ir trečiasis asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Netinkamai taikytas CPK 202 straipsnis, pažeistas CPK 168 straipsnis, netinkamai taikytos arba apskritai netaikytos bylai aktualios CPK 114 straipsnio 1 ir 2 dalių, 184 straipsnio  normos. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą – Susitarimo nuorašą, nes jo, anot teismo, įvertinus kitus bylos įrodymus, negalima laikyti patikimu įrodymu. Tai esminė proceso teisės normos taikymo klaida. Bylą nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas pateikė advokato patvirtintą Susitarimo kopijos nuorašą (su žyma „neoriginalaus dokumento kopija tikra“), tačiau teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu turėjo ir šio dokumento originalą, kurį, teismui pareikalavus, pateikė susipažinti teisėjai (teismo posėdžio garso įrašo 3 minutė 16 sekundė) ir ieškovo atstovei (teismo posėdžio garso įrašo 3 minutė 45 sekundė). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė: CPK 114 straipsnio 1 dalį, nes nepripažino tinkamu rašytiniu įrodymu pateiktos rašytinio įrodymo kopijos; CPK 168 straipsnio 1 dalį – nes aplaidžiai vertino procesinius dokumentus – pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, t. y. teismo posėdžio protokolą (CPK 168 straipsnio 1 dalis), nepastebėdamas ir nevertindamas pirmiau nurodytos aplinkybės; CPK 114 straipsnio 2 dalį – nes bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nepareikalavo atsakovo pateikti dokumento originalą, neįsitikino, ar šis (originalas) egzistuoja, bet sprendė, kad į bylą pateikto dokumento originalas neišlikęs, o rašytinis įrodymas – nepatikimas. Teismas, kuriam galbūt kilo abejonių dėl Susitarimo, kaip rašytinio įrodymo, autentiškumo, esant Susitarimo originalui, nepagrįstai netaikė CPK 184 straipsnio, t. y. nepagrįstai nepareikalavo originalaus dokumento autentiškumui patikrinti. Teismas neturėjo teisės taikyti CPK 202 straipsnį, nes pagal jį nesivadovauti įrodymu galima tik tada, jei dokumento originalas neišlikęs.

Netinkamai taikyti CPK 177, 183, 185, 197 straipsniai, reglamentuojantys įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą bei vertinimą, rašytinio įrodymo galią. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo rašytiniu įrodymu (Susitarimu), neteisėtai jį atmesdamas kaip nepatikimą. Teismas padarė klaidingą išvadą – kad Subnuomos sutarties sudarymo metu galiojo Panaudos sutartis Nr. 2, pagal kurią ieškovas turėjo teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypais, o, turėdamas tokią teisę, neteisėtai ir nepagrįstai privalėjo mokėti bendrovės akcininkui atlygį pagal Subnuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, t. y. nepagrįstai nenustatė, kad Panaudos sutartis buvo negaliojanti (nutraukta Susitarimo pagrindu nuo 2005 m. vasario 10 d.), Subnuomos sutartis – sudaryta pagrįstai ir teisėtai. Šių taisyklių pažeidimas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

Pažeistos CK 1.75 straipsnio, 6.478 straipsnio 2 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo Subnuomos sutarties neįregistravimo Nekilnojamojo turto registre aplinkybę, laikė ją pakankamu įrodymu Subnuomos sutarčiai pripažinti apsimestiniu sandoriu. Pažeistose CK nuostatose įtvirtintos taisyklės, pagal kurias sandoris jį sudariusioms šalims galioja, nors nėra privalomai įregistruotas, o šalių teisės ir pareigos sandorio šalims atsiranda nuo to momento, kuris yra nustatytas šalių susitarime (CK 1.75  straipsnis). Taigi Subnuomos sutarties neįregistravimas viešame registre neturi įtakos jos galiojimui, kartu vertinimui, kad tai apsimestinis sandoris.

Pažeisti CK 1.80, 1.82, 1.87 straipsniai, netinkamai taikytos sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis). Verslo praktikoje įprasta Subnuomos (nuomos) sutartis, kurios pagrindu įmonė už rinkos sąlygas atitinkantį atlyginimą gauna teisę nuomotis žemės sklypus ir juose statyti statinius, o vėliau juos pardavinėti pirkėjams, ne tik neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, bet ir juos atitiko, nes įmonė šio sandorio pagrindu gavo pajamas, pelną. Teismas, netinkamai vertindamas sutarties šalių ketinimus, elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo aplinkybes, neteisėtai taikė apsimestinio sandorio instituto nuostatas.

Nepagrįstai ignoruotas sutarčių laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Civilinių teisinių santykių dalyviai gali laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti, bet ir pakeisti sudarytos sutarties sąlygas. Šis principas nagrinėjamos bylos kontekste reiškia tai, kad tik žemės sklypų savininkai ir įmonės akcininkai, o ne bankroto administratorius ar teismas gali susitarti ir nustatyti, kada žemės sklypus įmonei suteikti panaudai, o kada – perduoti nuomai. Teisės aktuose neįtvirtintas reikalavimas įmonės akcininkams perduoti turtą ar suteikti teises įmonei tik neatlygintinai. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad akcininkai jau buvo sudarę neatlygintinę Panaudos sutartį Nr. 2, todėl negalėjo sudaryti atlygintinės Subnuomos sutarties, paneigė vieną esminių civilinės teisės principų.

Netinkamai taikytas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas, nes negaliojančia pripažinta Subnuomos sutartis neturėjo įtakos 2011 metais nustatytam įmonės nemokumui, šia sutartimi nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, nes ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo kreditorių, kurių reikalavimai yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje.

Pažeistos restitucijos taikymo nuostatos (CK 6.145 straipsnis). Pripažinus sandorį negaliojančiu, šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką buvo gavusi pagal sutartį. Byloje nustatyta, kad iš atsakovui pagal Subnuomos sutartį mokėtinų 247 842,11 Lt į VMI biudžetą sumokėta 37 176,30 Lt gyventojų pajamų mokesčio (mokėtojas UAB „Archidis“). Taigi pagal Subnuomos sutartį atsakovas gavo ne 247 842,11 Lt, o 210 665,81 Lt, todėl apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo 247 842,11 Lt, pažeidė restituciją reglamentuojančias CK nuostatas.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo formuojamos vienodos teismų praktikos nepaisymas reiškia viešojo intereso, asmenų lygybės įstatymui, teisinio aiškumo principų pažeidimą. Teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2012), pažeidė jas, nes nepagrįstai atmetė atsakovo ir trečiojo asmens pateiktą rašytinį įrodymą – Susitarimą, nesivadovavo juo, objektyviai ir visapusiškai nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant CK 1.75 straipsnį, reglamentuojantį, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, tačiau šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013), nepagrįstai laikė, kad Subnuomos sutarties neįregistravimas viešame registre inter alia įrodo, jog ginčo sutartis yra apsimestinis  sandoris. Taip pat teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygų, pagal kurias šios normos taikymas (egzistuojant visoms jos taikymui svarbioms aplinkybėms) pateisinamas, jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose ir teismas konstatuoja aiškų, akivaizdų sandorio nenaudingumą, o tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012). Teismas nepagrįstai sprendė, kad Subnuomos sutartis prieštaravo įmonės veiklos tikslams (siekiui gauti pelno). Verslas vykdomas sumokant už įgytas teises ar turtą (šiuo atveju nuomos teisę) tam tikrą atlyginimą. Vadinasi, ir už žemės sklypų perdavimą tam, kad juose būtų vykdomos statybos, nuomotojas – atsakovas – galėjo tikėtis, tikėjosi ir siekė atlyginimo (nuomos mokesčio). Atlygintinė sutartis, kurios pagrindu įmonė gavo teisę nuomotis žemės sklypus ir juose statyti statinius, o vėliau juos pardavinėti pirkėjams, atitiko įmonės tikslus. Nesilaikyta ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl apsimestinio sandorio instituto taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Jei sandoris buvo vykdomas ir realiai įvykdytas, jis nėra ir negali būti laikomas apsimestiniu. Vykdant Subnuomos sutartį sumokėtas buvo ne tik nuomos mokestis atsakovui, bet ir VMI atsakovui priskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis. Pagal Subnuomos sutartį ieškovo atsakovui sumokėtas nuomos mokestis, kaip susijęs su įmonės veikla, pripažintas ieškovo sąnaudomis, šiomis sumomis sumažinta bendrovės apmokestinamojo pelno suma. Pagal Subnuomos sutartį ieškovas įgijo tam tikras teises – naudotis ir valdyti žemės sklypus nuomos pagrindais, atlikti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai ir jos planavimui reikalingus veiksmus, gauti statybos leidimus, statyti statinius. Ginčo sutartis buvo faktiškai visiškai įvykdyta, šalims atsirado teisiniai padariniai, kurių jos siekė sudarydamos sutartį. Skundžiamas sprendimas priimtas ignoruojant kasacinio teismo išaiškinimus dėl sutarčių laisvės principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.  liepos 11 d.  nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011). Apeliacinis teismas suabsoliutino Panaudos sutarties Nr. 2 sudarymo faktą, paneigdamas sutarties šalių (ieškovo ir atsakovo) teises bet kuriuo metu pakeisti ar nutraukti tokią sutartį ir sudaryti kitą, atlygintinę nuomos sutartį; pripažindamas šalių sudarytą Subnuomos sutartį negaliojančia, pažeidė sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią bankroto administratoriui reiškiant ieškinį dėl sandorio, prieštaraujančio įmonės veiklos tikslams,  negaliojimo, turi būti nustatomas ryšys tarp tokio sandorio ir įmonės nemokumo, kreditorių teisių pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio mėn. 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2010). Kasacine tvarka peržiūrėtose bylose, kuriose bankroto administratorius reiškia ieškinius CK 1.82 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, į įrodinėjimo dalyką patenka tokio (prieštaraujančio įmonės veiklos tikslams) sandorio įtakos įmonės nemokumui (negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais) vertinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012). Nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad 2005 metais sudaryta Subnuomos sutartis turėjo kokią nors įtaką 2011 metais nustatytam įmonės nemokumui, pažeidė ieškovo kreditorių teises. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu ieškovas nebuvo nemokus ir tai nepaveikė įmonės mokumo, nelėmė bankroto bylos jai iškėlimo, negalėjimo atsiskaityti su bankroto byloje patvirtintais kreditoriais. Bankroto administratoriaus šioje byloje negalėjo ginti BUAB „Archidis“ kreditorių teisių retrospektyviai, t. y. kai šios neegzistavo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo nesutikimo su atsakovo ir trečiojo asmens kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Taip pat ieškovas nurodo, kad: kasatoriai savo procesiniuose dokumentuose ir pasirengimo nagrinėti bylą metu nesirėmė Susitarimu; siekdami teisingo bylos išnagrinėjimo turėjo pateikti šio dokumento originalą, tačiau to nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo jo išreikalauti; priešingas įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimas prieštarauja ir kasacinio teismo išaiškinimams, kuriais remiasi kasatoriai; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įrodymais, kurie nekėlė abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo; Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-995-340/2014 konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad argumentai dėl Panaudos sutarties Nr. 2 nutraukimo yra nepagrįsti; teismas išsamiai ir kritiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tarp jų – Susitarimą, kurį pagrįstai laikė netinkamu; Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys turi didesnę įrodomąją galią nei neįregistruota Subnuomos sutartis; atsakovas nepaneigė CK 6.67 straipsnio 6 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos; teismui konstatavus, kad ginčo sutartis sudaryta pažeidus imperatyviąsias įstatymo normas (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), sutarčių laisvės principas nelaikytinas pažeistu; įstatyme nustatyti du sandorių nuginčijimo pagrindai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjimas turėti įtakos įmonės mokumui; priežastinis ryšys, kurį akcentuoja kasatoriai, turi būti nustatomas nagrinėjant ieškinį, pagal CK 6.66 straipsnį pareikštą ginant kreditoriaus teises (actio Pauliana), o šioje byloje Subnuomos sutartis ginčyta remiantis CK 1.82 straipsniu, ne CK 6.66 straipsniu; kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti išnagrinėjus actio Pauliana bylas, netaikytini sprendžiant šią bylą; grąžinant ieškovą į iki pažeidimo buvusią padėtį, jam pagrįstai iš atsakovo priteista pagal Subnuomos sutartį sumokėta suma (CK 1.82 straipsnio 2, 4 dalys, 6.145 straipsnis).  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikšmingų aplinkybių nustatymo, taikant CK 1.82 straipsnį

Kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistos įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, dėl to netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios sandorių, prieštaraujančių juridinio asmens teisnumui bei imperatyviosioms įstatymo normoms, pripažinimą negaliojančiais, apsimestinius sandorius, sudaro šios bylos kasacijos dalyką (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, ar sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – ar kita sandorio šalis veikė sąžiningai, ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis); žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos dviračių sporto federacija v. Klaipėdos miesto sporto klubas „Helios sport“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-131/2012). Taigi kasacinio teismo praktikoje suformuota CK 1.82 straipsnio taikymui reikšmingų aplinkybių visuma yra nagrinėjamos bylos dalykas. Kasatoriai akcentuoja būtinumą sudaryti Subnuomos sutartį, nes buvo nutraukta Panaudos sutartis Nr. 2. Spręsdamas dėl šios aplinkybės įrodytumo, jų nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177, 183, 185, 197, 202 straipsnius.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikrų bylos aplinkybių, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, atmeta pirmiau nurodytus kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas, byloje nesant pateikto Susitarimo originalo, priešingai, nei teigia kasatoriai, vertino Susitarimo kopiją (dokumento turinį), pasisakė dėl šio rašytinio įrodymo įrodomosios vertės kitų byloje esančių duomenų kontekste. Teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai, nepažeisdamas pirmiau nurodytų taisyklių, sprendė, kad kasatorių šioje byloje įrodinėtą aplinkybę (dėl Panaudos sutarties Nr. 2 nutraukimo), kuri grįsta Susitarimu, paneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro išrašai (duomenys nenuginčyti), 2006 m. balandžio 28 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties turinys. Minėta, kad, esant skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių prieštaravimų, teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu turi motyvuotai nuspręsti, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodymo patikimumas gali būti įvertinamas ir nenustačius jo suklastojimo fakto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-465/2012). Apeliacinės instancijos teismas Susitarimo kopiją vertino kaip negalimą pripažinti patikimu įrodymu, sprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų ja remtis, nes šis įrodymas neleidžia daryti pagrįstos ar bent tikėtinos išvados dėl Panaudos sutarties Nr. 2 nutraukimo aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei Susitarimo originalas būtų buvęs laiku pateiktas bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nelaikytina teisiškai reikšminga, esmine, galėjusia lemti kitokių apeliacinės instancijos teismo išvadų konstatavimą. Teismas teisingai nustatė, kad šis įrodymas yra prieštaraujantis kitiems, o bylos duomenų visuma suponuoja išvadą, jog kasatorių nurodytos aplinkybės, kuriomis grįsti jų atsikirtimai (kad Panaudos sutartis Nr. 2 buvo nutraukta Susitarimo pagrindu, o ginčo sutartis neprieštaravo UAB „Archidis“ veiklos tikslams), neįrodytos.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, pagrįstai sprendė, kad sudarant Subnuomos sutartį galiojo Panaudos sutartis Nr. 2, pagal kurią bendrovė turėjo teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypais, tačiau, turėdama tokią teisę ir naudodamasi sklypais, privalėjo mokėti pagal Subnuomos sutartį bendrovės akcininkui atlygį už žemės sklypų subnuomą. Kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl Subnuomos sutarties sudarymo metu egzistavusios UAB „Archidis“ teisės neatlygintinai naudotis žemės sklypais, be skundžiamame sprendime nurodytų bylos duomenų, patvirtina ir kitoje civilinėje byloje (Nr. 2A-995-340/2014) Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 21 d. priimtoje nutartyje konstatuotos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad toje byloje (Nr. 2A-995-340/2014) priimta nutartis yra įsiteisėjusi. Joje teismo konstatuota teisiškai reikšminga aplinkybė, kad kasatorė, tiek sudarius Panaudos sutartį Nr. 2, tiek iki šios sutarties sudarymo leido jai nuosavybės teise priklausančiais sklypais UAB „Archidis“ naudotis (vykdyti juose statybas) neatlygintinai, šių teisių, be kitų, suteikimas bendrovei teismo laikytas atsakovų (tarp jų – kasatorių) turtiniais įnašais į bendrą – blokuotų namų statybos – projektą. Remiantis, be kita ko, šia faktine aplinkybe, pripažintas kasatorių nuosavybės teisių į nebaigtą statyti statinį registracijos teisėtumas. Civilinėje byloje Nr. 2A-995-340/2014 dalyvavę asmenys yra ir šios bylos dalyviai, o minėta aplinkybė dėl neatlygintinių panaudos santykių įrodinėta ir reikšminga abiejose bylose, taigi ji laikytina prejudicine (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008). Kasatorių argumentas, kad byloje neįrodyta, jog Subnuomos sutartis turėjo įtakos ieškovo nemokumui 2011 metais, ja pažeistos BUAB „Archidis“ kreditorių teisės, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas, nes neįeina į privalomai įrodinėtinų aplinkybių, sprendžiant dėl sandorio (ne)galiojimo CK 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, kurios aptartos pirmiau, sudėtį. Be kita ko pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinimuose, kuriais remiasi kasatoriai, nurodyta, kad priešingumas įmonės tikslams ir sandorio įtaka negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais dažnai egzistuoja kartu: negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra tokio sandorio padariniai: sumažėja skolininko turto vertė, išauga jo įsipareigojimai, pasunkėja jų vykdymas; tokie nuostolingi sandoriai paprastai būna priešingi ir pagrindiniam įmonės tikslui siekti pelno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Tradicija“ v. UAB „Serneta“ir kt., bylos Nr. 3K-3-402/2010).

Dėl CK 187 straipsnio 1 dalies taikymo

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sudarant ginčo sutartį iš esmės buvo pridengti du sandoriai – neatlygintinė Panaudos sutartis Nr. 2 ir akcininko su bendrove sudarytas sandoris dėl pinigų gavimo iš bendrovės. Kasatoriai teigia, kad teismas netinkamai įvertino šalių ketinimus, elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo aplinkybes. Teisėjų kolegija nurodo, kad iš esmės kasatoriai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, siekia kitų nei konstatuotos faktinių aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos šalių santykių vystymosi eigos, byloje esančių rašytinių įrodymų ir jų visumos ištyrimu bei įvertinimu. Argumentai dėl kitokio nei teismo padarytas bylos duomenų vertinimo nėra pagrindas abejoti teismo išvadų pagrįstumu. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime teismo pagrįstai pasisakyta dėl Subnuomos sutarties neįregistravimo Nekilnojamojo turto registre aplinkybės. Teismas šią aplinkybę įvertino atsižvelgęs į byloje nustatytą Panaudos sutarties Nr. 1 ir Nr. 2 išviešinimo faktą, viešo registro duomenis (Panaudos sutarties Nr. 2 išregistravimo pagrindą), 2006 m. balandžio 28 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (šalių pareiškimą, kad parduodami žemės sklypai yra perduoti naudotis neatlygintinai). Taip pat teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino kasatorių poziciją, nagrinėjant bylą jų pareikštus teiginius, kad už žemės sklypų perdavimą tam, kad ant juose būtų vykdomos statybos, ir indėlį organizuojant ir vykdant statybų projektą akcininkai natūraliai galėjo tikėtis, tikėjosi ir siekė atlygio, atsakovas ir trečiasis asmuo jau buvo patyrę daug išlaidų, įsigydami žemės sklypus, įsteigdami įmonę, rengdami detaliuosius planus, pradėdami gyvenamųjų namų vystymo projektą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, jog kasatoriai ginčo sandoriu siekė tik gauti atlygį, o ne išnuomoti bendrovei žemės sklypus. Kartu pažymėtina, kad sutarties vykdymo (nagrinėjamu atveju – nuomos mokesčio mokėjimo kasatoriui, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo VMI) aplinkybė būtų reikšminga sprendžiant dėl sandorio pripažinimo ar nepripažinimo tariamuoju, ne apsimestiniu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus veiksmus, sprendė, kad jie neatitinka CK 1.5 straipsnyje įvirtinto imperatyvo civilinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ir taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegijos jau minėta, kad sandorį sudarančios šalies sąžiningumo aplinkybė yra reikšminga taikant CK 1.82 straipsnį (įeina į įrodinėjimo dalyką). Todėl nėra teisinio pagrindo, remiantis pirmiau nurodyta aplinkybe, dar kartą pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį. Dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas. Tačiau, pasitvirtinus, kad yra reikšmingų aplinkybių taikyti kitus sandorio negaliojimo pagrindus, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Subnuomos sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nekeistina.

Teisėjų kolegija atmeta kasaciniame skunde nurodytą argumentą, kad teismas nepagrįstai ignoravo sutarčių laisvės principą, įtvirtintą CK 6.156 straipsnyje. Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas nėra viršesnis už pirmiau aptartą CK 1.82 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, kad sandoriai negali prieštarauti juridinio asmens veiklos tikslams. Kasacinio teismo nutartyje, kuria remiasi kasatoriai, grįsdami argumentą dėl pažeisto sutarčių laisvės principo, kaip tik ir nurodyta, jog sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011).

Dėl restitucijos taikymo ir jos apimties

Pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio, t. y. nuo jo sudarymo momento. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima vykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 1.82 straipsnio, reglamentuojančio juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimą, 4 dalyje įtvirtinta, kad tokiems sandoriams yra taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikytina restitucija, t. y. iš atsakovo A. B. priteistini 247 842,11 Lt, kuriuos jis nepagrįstai ir neteisėtai gavo pagal šį sandorį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai teigia, kad buvo pažeista restitucijos taikymą reglamentuojanti CK 6.145 straipsnio nuostata, nes byloje nustatyta, jog iš atsakovui pagal Subnuomos sutartį mokėtinų 247 842,11 Lt į VMI biudžetą sumokėta 37 176,30 Lt gyventojų pajamų mokesčio, taigi pagal negaliojančia pripažintą sutartį atsakovas gavo 210 665,81 Lt. Tam, kad būtų galima įvertinti argumento dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių negaliojančio sandorio teisinius padarinius, taikymo tinkamumą, reikalinga įvertinti, ar apeliacinės instancijos teismas nustatė tam teisiškai reikšmingas faktines šios bylos aplinkybes. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Be bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių būtina įvertinti konkrečioje byloje, kurioje kyla restitucijos taikymo klausimas, susiklosčiusių santykių specifiką (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiais prokuroras v. Nacionalinei žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybių, kurios lemtų restitucijos netaikymą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), nenustatyta. Tačiau skundžiamame sprendime teismo nurodyta, kad, pagal bylos duomenis, iš 247 842,11 Lt pagal Subnuomos sutartį laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 11 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. kasatoriui mokėtos sumos valstybei už jį UAB „Archidis“ sumokėjo 37 176,30 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Ši aplinkybė konstatuota ir pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovas jos neginčija. Minėta, kad restitucija gali būti taikoma tik tarp sandorio šalių, kurios šiuo atveju yra UAB „Archidis“ ir kasatorius A. B.. Pirmiau nurodytose CK nuostatose, reglamentuojančiose restitucijos taikymą, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, ir kasacinio teismo išaiškinimuose nurodoma, kad sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Esant nustatytai teisiškai reikšmingai aplinkybei, kad dalis subnuomos mokesčių sumos – 37 176,30 Lt – buvo sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai,  kasatorius šio turto negavo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti, jog šiuo atveju negalima restitucijos taikyti visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo padaryta restituciją reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo klaida ištaisytina, ieškovui iš atsakovo priteista suma sumažintina iki 210 665,81 Lt.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismas, pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu ab initio, netinkamai taikė CK nuostatas, reglamentuojančias restituciją, ir nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo A. B. 247 842,11 Lt, neįvertinęs byloje nustatytos aplinkybės dėl faktiškai kasatoriaus pagal Subnuomos sutartį iš UAB „Archidis“ gautos sumos, todėl ši skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis keistina (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi kasatorių kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą proporcingumo principą, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį, bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, apeliacinės instancijos teismas, visiškai patenkinęs ieškovo ieškinį, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisė 5956,84 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad kasaciniame teisme ieškovo reikalavimas patenkintas iš dalies, priteista 210 665,81 Lt, o reikalauta 247 842,11 Lt, atitinkamai sumažintinas priteistas žyminis mokestis ir į valstybės biudžetą iš atsakovo priteistina jo dalis (85 proc.) – 5063 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalis, kuriomis visiškai patenkintas ieškovo ieškinys ir priteista ieškovui BUAB „Archidis“ iš atsakovo A. B. 247 842,11 Lt bei valstybei iš atsakovo 5 956,84 Lt žyminio mokesčio, pakeisti ir keičiamas sprendimo dalis išdėstyti taip:

„Ieškovo BUAB „Archidis“ (j. a. k. 110897229) ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui BUAB „Archidis“ (j. a. k. 110897229) iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 210 665,81 Lt (du šimtus dešimt tūkstančių šešis šimtus šešiasdešimt penkis litus 81 ct).

Priteisti iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5063 (penkis tūkstančius šešiasdešimt tris) Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.“  

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                           Virgilijus Grabinskas

  Egidijus Laužikas

Janina Stripeikienė